Byla 2SA-145-340/2013

Dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis G. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, AB „SEB lizingas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Auto1 Logistics“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Auto1 Logistics“ skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis G. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, AB „SEB lizingas“.

3Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje nagrinėjamas antstolio patvarkymo, kuriuo areštuotos turtinės teisės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

6Pareiškėjas pateikė skundą prašydamas panaikinti 2012-09-13 antstolio G. B. patvarkymą „dėl turtinių teisių arešto“ Nr. 0040/12/01286AP12. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012-04-05 nutartimi iš dalies patenkino ieškovo AB „SEB lizingas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nutarė areštuoti solidarių atsakovų R. V. ir UAB „Auto1 logistics“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, neviršijant 3670414,52 Lt uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, o nesant šio atsakovų turto ar jo nepakankant, areštuoti atsakovo UAB „Auto1 logistics“ lėšas, esančias įmonės sąskaitose, leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį bei kitas su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas, privalomus mokėjimus į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei atsiskaityti su ieškovu. Pareiškėjo prašymu Lietuvos apeliacinis teismas 2012-08-07 nutartimi sumažino 2012-04-05 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 3470414,52 Lt ir panaikino pareiškėjo sąskaitose esančių lėšų areštą. Antstolis vykdydamas teismo nutartį 2012-09-13 priėmė patvarkymą dėl turtinių teisių arešto, kuriuo įpareigojo suinteresuotą asmenį Valstybinę mokesčių inspekcija (toliau – VMI) areštuoti turtines teises į mokesčių permoką, priklausančią pareiškėjui 195275,00 Lt sumai. Pareiškėjas nurodė, kad jis kiekvieną mėnesį iš VMI susigrąžina didelę sumą PVM mokesčio, o šios piniginės lėšos naudojamos bendrovės kasdienei veiklai vykdyti. Neteisėtas antstolio patvarkymas yra vienintelė priežastis, neleidžianti pareiškėjui gauti jam priklausančių lėšų iš VMI, o esant tokiai situacijai, nepagrįstai ribojama pareiškėjo ūkinė-komercinė veikla. Teigė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012-08-07 nutartimi nebuvo apribota jo teisė naudotis ar valdyti turtines teises.

7Antstolis 2012-10-04 patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 0040/12/01286 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. Nurodė, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto neturi, todėl antstolis privalėjo surasti ir aprašyti turtines teises. Antstoliui areštavus skolininko turtinę teisę į PVM permoką, skolininkas netenka teisės valdyti areštuotos turtinės teisės, ja naudotis ir disponuoti, o antstolis įgyja teisę disponuoti areštuota turtine teise, tai patvirtina, kad PVM permokos areštas yra prilyginamas turtinių teisių areštui, bet ne skolininko lėšų areštui.

8Suinteresuotas asmuo išieškotojas AB „SEB lizingas“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad antstolio 2012-09-13 patvarkymas neareštuoja UAB „Auto1 Logistics“ piniginių lėšų. UAB „Auto1 Logistics“ nepagrįstai painioja dvi savarankiškas turto rūšis, t.y. pinigines lėšas, esančias pas pareiškėją ir trečiuosius asmenis ir turtines teises, t.y. gautinos sumos ir tokias kaip reikalavimo teisė, kad trečiasis asmuo atsiskaitytų su pareiškėju. Išieškotojas savo atsiliepime taip pat nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad jam nėra nustatytas draudimas įgyvendinti turtines teises, nes antstoliui išieškant iš skolininko turtinių teisių, skolininkas netenka teisės valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotomis turtinėmis teisėmis. Draudimas disponuoti apima ir draudimą bet kokiu kitu būdu keisti areštuoto objekto, t.y. turtinės teisės, būklę, todėl patenkinus pareiškėjo prašymą, būtų iš esmės paneigtas pats turtinės teisės areštas. Išieškotojo manymu, UAB „Auto1 Logistics“ taikomi ribojimai teisėtai jį suvaržo, nes antstolio patvarkymas, kuriuo areštuotos pareiškėjo turtinės teisės, atitinka laikinąsias apsaugos priemones, nustatytas teismo nutartimi ir yra pagrįstas ir teisėtas.

9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2012-12-14 nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012-08-07 nutartimi nagrinėjamoje byloje sumažino 2012-04-05 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 3470414,52 Lt ir panaikino pareiškėjo sąskaitose esančių lėšų areštą, o kitas Lietuvos apeliacinio teismo 2012-04-05 nutarties dalis paliko nepakeistas, t.y. liko nepakeista teismo nutartis dalyje dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių arešto. Taip pat nustatė, kad skolininkas UAB „Auto1 logistics“ nekilnojamojo turto neturėjo, todėl antstolis vykdydamas teismo nutartyje nurodytą turto arešto eiliškumą, privalėjo surasti ir aprašyti skolininko UAB „Auto1 logistics“ turtines teises. Antstolis 2012-09-13 patvarkymu dėl turtinių teisų arešto areštavo turtines teises į mokesčių permoką, priklausančią UAB „Auto1 logistics“ 195275,00 Lt sumai. Nurodė, kad antstoliui išieškant iš skolininko turtinių teisių ir jas areštavus, skolininkas netenka teisės valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotomis turtinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikė pareiškėjo nurodytą argumentą, kad pareiškėjui teismo nutartimi leistina įgyvendinti turtines teises, t.y. gauti pinigus pagal turtines teises, o piniginių lėšų gavimas į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą pagal jam priklausančią turtinę teisę nėra disponavimas turtine teise, nes tokia turtinė teisė nėra parduodama, perleidžiama, įkeičiama ar kitokiu būdu keičiama turtinės teisės būklė. Nurodė, kad susidarius mokesčio permokai, atsiranda mokesčių mokėtojo ir administratoriaus teisinis santykis – prievolė, pagal kurią mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti ir mokesčių administratorius turi pareigą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką. Kadangi nurodyta prievolė yra piniginė, nes jos dalykas – skolininko (mokesčių administratoriaus) pareiga perduoti (įskaityti) kreditoriui (mokesčių mokėtojui) atitinkamą sumą ir kreditoriaus turtinė teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (įskaityti), teismas sprendė, kad piniginės lėšos yra gautinos sumos, o PVM permoka, esanti VMI, sukuria pareiškėjui turtines teises, todėl teisė reikalauti iš VMI PVM permokos yra turtinė teisė, o ne pareiškėjo piniginės lėšos, esančios pas VMI. Sprendė, kad antstolis, vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2012-08-07 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtai ir neviršydamas savo kompetencijos 2012-09-13 priėmė patvarkymą dėl turtinių teisių arešto, taip pat nepažeisdamas teismo nutartyje nustatyto turto arešto masto ir eiliškumo bei vykdymo veiksmus reglamentuojančių teises normų, areštavo turtines teises į mokesčių permoką, priklausančią skolininkui UAB „Auto1 logistics“ bei įpareigojo VMI atlikti patvarkyme nurodytus veiksmus bei areštuotas pinigines išmokas saugoti VMI sąskaitoje iki atskiro antstolio patvarkymo.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

12Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2012-12-14 nutartį ir perduoti klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti 2012-09-13 antstolio patvarkymą vykdomojoje byloje Nr.0040/12/01286. Teigia, jog pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl esminių skunde bei rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų argumentų, taip pažeidė apelianto teisę būti išklausytam bei pareigą veikti aktyviai ypatingos teisenos bylose. Apelianto manymu, pirmos instancijos teismas be pagrindo taikė CPK 749 str. 3 d., nes ši norma nenumato galimybės įpareigoti kitus asmenis saugoti apeliantui mokėtinas sumas savo pačių atsiskaitomosiose sąskaitose: minėta norma leidžia prievolę įvykdyti antstoliui arba pinigines lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Pažymi, jog minėta teisės norma negali būti aiškinama plečiamai, nes antstolių veikloje taikomas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas. Apelianto manymu, CPK 749 str. 3 d. taikytina tik vykdant išieškojimą iš turtinių teisių pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą (nutartį), todėl pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai aiškino ir taikė CPK 749 str. 3 d., kurioje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra skirtas riboti nuosavybės teises tuo atveju, kai ginčas yra išspręstas iš esmės. Be to, vykdant išieškojimą iš turtinių teisių pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą apribojamos visos nuosavybės teisės sudedamosios dalys, tuo tarpu taikant laikinąsias apsaugos priemones taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių laikinas ribojimas, todėl teigia, kad pirmos instancijos teismas neteisingai taikė CPK 675 str. 1 d. Apelianto teigimu, apeliacinės instancijos teismas pritaikė tik turto disponavimo ribojimą, draudžiantį turtinę teisę perleisti, įkeisti ir pan., tačiau tai nedraudė VMI vykdyti pinigines prievoles apeliantui, taip pat nedraudė apeliantui naudotis turtine teise. Nurodo, kad antstolio patvarkymas, kuriuo draudžiama VMI vykdyti turtinę prievolę apelianto atžvilgiu atitinka laikinąją apsaugos priemonę, numatyta CPK 145 str. 1 d. 7 p., kuri apelianto atžvilgiu nebuvo taikyta, taip pat ir pats išieškotojas AB „SEB bankas“ neprašė taikyti tokios laikinosios apsaugos priemonės ir neįrodinėjo, jog leidus VMI vykdyti turtines prievoles apelianto naudai, šis imtųsi veiksmų gautas pinigines lėšas paslėpti ar nesąžiningai perleisti. Pažymi, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad antstolio patvarkymo neteisėtumą patvirtina Vilniaus apygardos teismo praktika 2010-02-04 nutartyje c.b. Nr.2SA-27-611/2010. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012-08-07 nutartimi panaikino apelianto piniginių lėšų areštą, nes tokia priemonė ribojo apelianto veiklą, kuriai yra būtini nuolatiniai piniginiai srautai, tuo tarpu antstolio patvarkymas prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių tikslams, nes Lietuvos apeliacinis teismas vienareikšmiškai nurodė, kad apeliantui turi būti sudaroma galimybė disponuoti piniginėmis lėšomis ir vykdyti veiklą.

13Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB „SEB lizingas“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 749 str. 3 d. spręsdamas dėl PVM permokos arešto. Pažymi, kad CPK nenumato atskiros tvarkos neįsiteisėjusiems teismo sprendimams vykdyti, todėl apelianto teiginiai šiuo atžvilgiu nepagrįsti ir atmestini. Teigia, jog apelianto teiginys, jog antstolis nenurodė įvykdyti turtinę prievolę jo naudai ar pervesti pinigus pagal turtinę teisę į antstolio depozitinę sąskaitą, rodo, kad turtinių teisių areštas yra vykdomas ne pagal CPK 749 str., yra nepagrįstas, nes tai nesudaro pagrindo panaikinti patvarkymą, o tik gali sudaryti pagrindą jį pakeisti. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pritaikius turtinių teisių areštą apeliantas netenka teisės valdyti, naudoti bei disponuoti areštuotų turtinių teisių. Gavus turtinės teisės įvykdymą, turtinė teisė išnyksta, todėl pritaikius areštą turtinėms teisėms, bet leidžiant gauti jos įvykdymą pats areštas būtų taikomas tik formaliai – nebeegzistuojančiam turtui, todėl niekaip neužtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdomumo. Pažymi, kad apelianto nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2010-02-04 nutartyje c.b. Nr.2SA-27-611/2010 sprendžiamas klausimas dėl piniginių lėšų, o ne dėl turtinių teisių arešto, tuo tarpu antstolio patvarkymu nėra areštuotos apelianto piniginės lėšos, o areštuotos turtinės teisės. Teigia, kad apeliantas, atskiruoju skundu ginčija ne tiek pirmos instancijos teismo atliktą antstolio veiksmų vertinimą, o laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, taikymą jo atžvilgiu. Taigi apeliantas pakartotinai kvestionuoja turtinių teisių arešto klausimą, formuluodamas tai kaip antstolio patvarkymo skundimą. Be to, teigdamas, jog jo veikla yra paralyžuota, apeliantas tokių savo argumentų neparemia jokiais įrodymais.

14Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis G. B. prašo atmesti atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-12-14 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog savo poziciją yra išdėstęs 2012-10-04 patvarkyme atsisakyti tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų.

15Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašo klausimą dėl antstolio veiksmų spręsti teismo nuožiūra.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Atskirasis skundas atmetamas.

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. (CPK 329 str., 338 str.).

19Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas procesinis ginčas dėl antstolio veiksmų, atliktų vykdant teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės – turtinių teisių arešto, kaip ieškinio įvykdymo užtikrinimo jo patenkinimo atveju, teisėtumo.

20Bylos medžiaga nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012-04-05 nutartimi iš dalies patenkino ieškovo AB „SEB lizingas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nutarė areštuoti solidarių atsakovų R. V. ir UAB „Auto1 logistics“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, neviršijant 3670414,52 Lt, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, o nesant šio atsakovų turto ar jo nepakankant, areštuoti atsakovo UAB „Auto1 logistics“ lėšas, esančias įmonės sąskaitose, leidžiant atlikti atitinkamus mokėjimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-08-07 nutartimi sumažino 2012-04-05 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 3470414,52 Lt ir panaikino pareiškėjo sąskaitose esančių lėšų areštą, o kitas Lietuvos apeliacinio teismo 2012-04-05 nutarties dalis paliko nepakeistas, t.y. liko nepakeista teismo nutartis dalyje dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių arešto. Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2012-08-07 nutartimi laikinosios apsaugos priemonės apelianto atžvilgiu ir buvo sumažintos nuo 3670414,52 Lt iki 3470414,52 Lt bei panaikintas apelianto sąskaitose esančių lėšų areštas, tačiau, kaip matyti iš atskirajame skunde nurodytų argumentų, apelianto netenkina turtinių teisių, inter alia suteikiančių reikalavimo teisę į tam tikras pinigines lėšas areštas, motyvuojant tuo, kad įmonės veiklai būtinos nuolatinės piniginės lėšos.

21Turtinės teisės yra tokios teisės, kurios turi tam tikrą ekonominę reikšmę ir piniginę išraišką, t.y. jas galima įvertinti pinigais. Turtinės teisės gali būti daiktinės ir asmenines, pastarosios gali kilti ir iš prievolinių teisinių santykių (CK 1.112 straipsnis). Prievolinių teisių specifika ta, kad jos atsiranda iš prievolių, t.y. iš teisinio santykio, kurio viena šalis privalo atlikti kitos šalies naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Taigi, prievolinė teisė yra kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko tam tikro aktyvaus arba pasyvaus elgesio. Kadangi turtinės teisės suteikia teisę asmeniui reikalauti, kad kitas asmuo atliktų jo naudai tam tikrą veiksmą ar susilaikytų nuo jo, tam tikrų turtinių teisių areštas šiuo atveju reiškia apelianto turtinių teisių apribojimą, pavyzdžiui, draudimą reikalauti apmokėti už parduotas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus, draudimą perleisti turtines teises ir pan.

22Apeliantas nurodo, jog pirmos instancijos teismas palikdamas galioti antstolio patvarkymą netinkamai aiškino ir taikė CPK 675 str. 1 d., kuri numato, jog skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ir disponavimo – laikinas uždraudimas ar ribojimas. Apelianto teigimu, nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra taikytas tik turto (turtinių teisių) disponavimo ribojimas, tuo tarpu naudojimosi ir valdymo ribojimai nėra taikyti, todėl tai patvirtina patvarkymo neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vadovaujantis CPK 145, 675 str., pagrindinis turtinių teisių arešto tikslas yra, kad ši nematerialaus turto forma – turtinė nauda, kurią pareiškėjas ateityje turi gauti iš kitų asmenų jam įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus, nebūtų perleista kitiems asmenimis arba nesumažėtų jos vertė, todėl apeliantui leidus įgyvendinti turtinę teisę iš esmės būtų paneigtas turtinių teisių areštas: gavus turtinės teisės įvykdymą, turtinė teisė būtų realizuota, todėl pritaikius areštą turtinėms teisėms, bet leidžiant gauti jos įvykdymą pats areštas būtų taikomas tik formaliai ir neužtikrintų turtinių teisių areštu siekto tikslo – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdomumą.

23Ginčydamas skundžiamą pirmos instancijos teismo procesinį sprendimą apeliantas teigia, jog antstolis viršijo savo įgaliojimus ir pritaikė laikinąją apsaugos priemonę, kuri teismo nebuvo pritaikyta, t.y. antstolis patvarkymu uždraudė kitiems asmenims atsiskaityti su apeliantu (CPK 145 str. 1 d. 7 p.), nors, anot apelianto, toks draudimas nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo taikytas (taikytas CPK 145 str. 1 d. 3 p.). CPK 145 str. 1 d. numato sąrašą teismo galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, šis sąrašas nėra baigtinis, nes kiti įstatymai taip pat gali numatyti galimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiekviename minėtos normos punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė yra savarankiška, kuri gali būti taikoma savarankiškai ir/ar kartu su kitomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. CPK 145 str. 1 d. 3 p. numato kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą, o 7 p. numato draudimą kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles. Samprata „kitas prievoles“ aiškintina kaip apimanti ir trečiųjų asmenų pinigines prievoles atsakovui. Pagal CPK 145 str. 4 d. ir 148 str. 4 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti konkrečiai įvardijamos taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir tik tokios gali būti taikomos atsakovo atžvilgiu. Kaip matyti iš LR CPK 145 str. 1 d. 3 p. ir 7 p. analizės, minėtos normos numato skirtingas savarankiškas laikinąsias apsaugos priemones, kurios negali būti tapatinamos ir keičiamos paties antstolio nesant dėl to teismo nutarties. Esant kitam asmeniui skolingam atsakovui, atsakovas turi reikalavimo teisę į tokį asmenį, t.y. turi turtinę teisę, tačiau neturi nuosavybės teisės į pas skolininką esančias lėšas. Apelianto skolininko - VMI sąskaitoje esančios lėšos nuosavybės teise priklauso šiam skolininkui iki kol jis jų neperveda į apelianto sąskaitą, o tokio asmens sąskaitoje esančios lėšos nereiškia, kad jos bus skirtos sumokėti skolą būtent apeliantui, o ne kitam asmeniui. Kadangi nagrinėjamu atveju teismas areštavo apelianto turtines teises, t.y. uždraudė kitiems asmenims vykdyti prievolę apeliantui, todėl antstolis teisėtai patvarkymu uždraudė VMI įvykdyti tam tikrą prievolę apelianto atžvilgiu ir tai laikytina tinkama turtinių teisių arešto vykdymo tvarka. Nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo areštavus apelianto turtines teises, antstolis tokį teismo procesinį sprendimą vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, taikant išimtį, jog areštuotas turtas negali būti realizuojamas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ar iki teismo sprendimo, kuris yra vykdomas skubiai, priėmimo dienos. CPK 749 str. 3 d. numato tvarką, kuria įgyvendinamas turtinės teisės areštas, nustatant, kad tokiais atvejais skolininkas neturi teisės priimti jokio reikalavimo įvykdymo, prievolės skolininkui nurodant prievolę įvykdyti antstoliui arba pervesti pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą. Nagrinėjamu atveju antstolis patvarkymu nurodė VMI areštuoti turtines teises į mokesčių permoką, priklausančią apeliantui bei nurodė areštuotas pinigines išmokas saugoti VMI sąskaitoje, t.y. antstolis patvarkymu uždraudė VMI įvykdyti tam tikrą prievolę apelianto atžvilgiu ir tai laikytina tinkama turtinių teisių arešto vykdymo tvarka, todėl apelianto argumentai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių mąsto viršijimu, atmestini. Tai, kad šiuo atveju pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, numatytą CPK 145 str. 1 d. 3 p., antstolis uždraudė VMI įvykdyti prievolę apeliantui laikytina ne atskiros laikinosios apsaugos priemonės pritaikymu, o kaip jau buvo minėta, turtinių teisių arešto vykdymo tvarkos nustatymu.

24Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas be pagrindo taikė CPK 749 str. 3 d., nes ši norma nenumato galimybės įpareigoti kitus asmenis saugoti apeliantui mokėtinas sumas savo pačių atsiskaitomosiose sąskaitose. Nors nagrinėjamu atveju antstolis areštavo turtines teises į mokesčių permoką priklausančią apeliantui ir areštuotas pinigines išmokas paskyrė saugoti VMI sąskaitoje, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks procesinis turtinių teisių arešto vykdymo tvarkos pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti antstolio patvarkymo, kurio esmė šiuo atveju areštuoti turtines teises į apeliantui priklausančią mokesčių permoką, kad turtinė nauda, kurią apeliantas ateityje turėtų gauti iš VMI jai įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus, nebūtų perleista kitiems asmenimis arba nesumažėtų jos vertė. Todėl teigti, kad antstolio nenurodymas įvykdyti turtinę prievolę jo naudai, ar pervesti pinigus pagal turtinę prievolę į antstolio depozitinę sąskaitą, rodo, kad turtinių teisių areštas vykdomas ne pagal CPK 749 str., nėra teisinio pagrindo.

25Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog procesinės teisės normos, reglamentuojančios išieškojimo procesą iš turtinių teisių yra taikomos tik vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą. Apelianto manymu, CPK 749 str. įtvirtintas teisinis reguliavimas yra skirtas nuosavybės ribojimui priėmus ir vykdant galutinį teismo procesinį sprendimą, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės ir juo neginčijamai nustatytos šalių teisės ir pareigos. Vadovaujantis CPK 584 str., teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdytinas dokumentas. Pagal CPK 152 str. 6 d., nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, taikant išimtį, jog areštuotas turtas negali būti realizuojamas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ar iki teismo sprendimo, kuris yra vykdomas skubiai, priėmimo dienos. CPK 749 str. nustatoma išieškojimo iš skolininko turtinių teisių tvarka, taigi nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantui taip pat vykdomos teismo sprendimams nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK normos, nustatančios teismo sprendimų vykdymą, nustato išieškojimą pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus, nebent teismas nurodytų, kad sprendimas turi būti vykdomas skubiai, tačiau netgi ir tuo atveju taikomos tos pačios CPK normos, kurios atskiros vykdymo tvarkos neįsiteisėjusiems teismo procesiniams sprendimams nenumato.

26Nepripažįstamas pagrįstu apelianto teiginys, kad antstolio patvarkymo neteisėtumą patvirtina Vilniaus apygardos teismo praktika – 2010-02-04 nutartis c.b. Nr.2SA-27-611/2010. Nagrinėjantys civilines bylas bendrosios kompetencijos teismai privalo formuoti tokią teisminę praktiką, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet pasisakant dėl jau įtvirtintų. Tuo pačiu teismai yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjama byla ir apelianto nurodyta byla nėra analogiškos, nes Vilniaus apygardos teismo 2010-02-04 nutartyje c.b. Nr.2SA-27-611/2010 sprendžiamas klausimas dėl piniginių lėšų, o ne turtinių teisių arešto, tuo tarpu nagrinėjamu atveju yra priimtas antstolio patvarkymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantui apimtyje ir laikinosiomis apsaugos priemonėmis areštuotos apelianto turtinės teisės, o ne piniginės lėšos.

27Apelianto teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2012-08-07 nutartimi panaikinus apelianto piniginių lėšų, esančių banko sąskaitoje, areštą, siekta išsaugoti įmonės veiklos tęstinumą, todėl antstolis priimdamas patvarkymą užkerta galimybę piniginėms lėšoms patekti į įmonės banko sąskaitą. Tokie apelianto teiginiai atmestini. Kaip teisingai šiuo klausimu pasisakė pirmos instancijos teismas, piniginės lėšos yra gautinos sumos, o PVM permoka, esanti VMI, sukuria apeliantui turtines teises, todėl teisė reikalauti iš VMI PVM permokos yra turtinė teisė, o ne apelianto piniginės lėšos, esančios VMI dispozicijoje, kuriomis, apelianto teigimu, antstolis nepagrįstai uždraudė naudotis skundžiamu patvarkymu.

28Pirmosios instancijos teismas įvertino visus į bylą pateiktus įrodymus, teismo nutartyje pakanka argumentacijos, susijusios su teismo padarytomis išvadomis, todėl atskirojo skundo teiginiai, kad pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl esminių skunde bei rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų argumentų ir taip pažeidė apelianto teisę būti išklausytam bei pareigą veikti aktyviai ypatingos teisenos bylose yra deklaratyvūs. Tuo labiau, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliantas neįvardija teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant konkrečius apelianto argumentus, tik nesutikdamas su teismo pateiktu byloje esančių argumentų ir įrodymų vertinimu, pateikia savo nuomonę dėl tų pačių argumentų vertinimo bei siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Todėl šie ir kiti atskirojo skundo argumentai nepatvirtina teismo procesinio sprendimo neteisėtumo, pagrindo jį panaikinti ar pakeisti nesudaro.

29Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti apelianto rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis pateikia atsikirtimus į suinteresuoto asmens AB „SEB lizingas“ atsiliepimą į atskirąjį skundą. Minėtame procesiniame dokumente apeliantas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atskirajame skunde, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisakė spręsdamas klausimą dėl pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Papildomai nurodomas argumentas dėl suinteresuoto asmens AB „SEB lizingas“ cituojamos teismų praktikos, kuri, anot apelianto, netaikytina, nes nagrinėjamos bylos ir cituojamų bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šis apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nėra grindžiamas suinteresuoto asmens AB „SEB lizingas“ nurodyta teismų praktika, todėl apelianto rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas papildomas argumentas nevertinamas kaip neturintis teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju.

30Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias vykdymo procesą, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Pirmos instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas netenkintinas.

31Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.

Nutarė

32Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.