Byla A-3090-261/2016
Dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei, dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-3), kurį patikslino (I t., b. l. 18-21), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. P-492 „Dėl krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ pakeitimo“; 3) grąžinti pareiškėją T. K. į profesinę karo tarnybą; 4) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinio nebuvimo laiką; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras (toliau – ir Krašto apsaugos ministras), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 38 straipsnio 2 dalimi, ir sutikdamas su Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. KVS-171 „Dėl profesinės karo tarnybos sutarties su eil. T. K. nutraukimo“ nurodytais motyvais, kad dėl tarnybos interesų pareiškėją būtina atleisti, 2014 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ nuo 2014 m. gegužės 14 d. atleido jį iš Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono (toliau – ir Batalionas) I motorizuotosios pėstininkų kuopos II motorizuotojo pėstininkų būrio I skyriaus kulkosvaidininko padėjėjo pareigų (1 p.), o 2014 m. gegužės 16 d. nutraukė su juo profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido iš profesinės karo tarnybos į atsargą (2 p.). Šio įsakymo 2 punktas 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. P-492 „Dėl Krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą pakeitimo“ buvo pakeistas ir profesinė krašto apsaugos tarnybos sutartis nutraukta nuo 2014 m. gegužės 16 d., išleidimo į atsargą dieną nukeliant į kitą dieną po paskutinės ligos dienos, bet ne ilgiau kaip 60 dienų.

6Nurodė, kad šie aktai neteisėti ir nepagrįsti. Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktas nustato atleidimą, kai tai būtina tarnybos interesais. Šiuo atveju atleidimo pagrindas suformuluotas nepakankamai apibrėžtai. Lietuvos kariuomenės vadas sprendime nurodė, kad 2014 m. kovo 12 d. internetinėje svetainėje www.alytusplius.lt buvo publikuotas straipsnis, kuriame rašoma, kad vieno Alytaus miesto gyvenamojo namo balkoną papuošė Rusijos vėliava. Tame pačiame tinklapyje 2014 m. kovo 13 d. buvo publikuotas kitas straipsnis, kuriame nurodyta, kad vėliavą iškabino uniformuotas vyriškis. Išsiaiškinta, jog įvykis susijęs su pareiškėju. Bataliono vadas pasiūlė pareiškėją atleisti vadovaudamasis nuogąstavimais, interpretacijomis, prielaidomis, neteisinga informacija.

7Pripažino, kad internetinėje svetainėje aprašytas įvykis įvyko jo bute, tačiau įvykio metu jis nebuvo bute, apie Rusijos Federacijos vėliavos ar panašaus į jį daikto iškabinimą balkone nieko nežinojo. Apie įvykį sužinojo 2014 m. kovo 13 d., kai tėvas pranešė, kad skambino iš policijos komisariato. Policijos komisariato atlikto tyrimo metu nustatyta, kad tai nebuvo Rusijos Federacijos vėliava, o rankšluostis su Rusijos simbolika – vėliava iš vienos pusės ir ledo ritulininku su užrašu „Sochi 2014 olimpinės žaidynės“ iš kitos pusės. Šį rankšluostį 2014 m. kovo 12 d. rytą išeidama į mokslus iškabino pas jį gyvenusi draugė R. K.. Tyrimo metu pareiškėjas davė nuoseklius paaiškinimus ir nesitikėjo, kad už kito asmens veiksmus gali būti atleistas iš tarnybos. Nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. tris kartus patyrė didelį psichologinį spaudimą savo noru išeiti iš tarnybos.

8Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM, atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 79-82) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

9Paaiškino, kad pareiškėjas pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą atleistas pagrįstai, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms – pagrįstoms faktinėms aplinkybėms, kompetentingų subjektų dalinio vado, kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministro valiai ir šios valios išreiškimo chronologijai. Internetinėje svetainėje www.alytusplius.lt 2014 m. kovo 12 d. ir 2014 m. kovo 13 d. pasirodžius informacijai apie daugiabučio namo balkone iškeltą Rusijos vėliavą bei jame gyvenantį jauną uniformuotą vyriškį bei paaiškėjus, kad rašoma apie pareiškėją, Bataliono vadas kreipėsi į kariuomenės vadą, o pastarasis į Krašto apsaugos ministrą dėl būtinybės nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju dėl tarnybos interesų.

10Pažymėjo, jog iš Bataliono vado 2014 m. balandžio 18 d. rašto Nr. IS-354 „Dėl eil. T. K. profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo“ matyti, kad pareiškėjas teikė melagingus paaiškinimus dėl audeklo, primenančio Rusijos Federacijos vėliavą, įsigijimo ir pakabinimo aplinkybių. Audeklas pareiškėjo balkone buvo pakabintas tokiu būdu, kad sudarė prielaidas pagrįstai manyti, jog Rusijos Federacijos vėliavos pakabinimas buvo sąmoningas ir demonstratyvus. Pareiškėjas sąmoningai sunaikino audeklą, žinodamas, kad tai yra daiktinis įrodymas. Pasirodžius straipsniui internete ir kariams sužinojus, kad buto savininkas yra jų kolega, atsirado karių nepasitikėjimas pareiškėju bei manymas, kad pareiškėjas parodė didelę nepagarbą Lietuvos valstybei ir toms vertybėms, kurias pareiškėjas įsipareigojo gerbti ir ginti, stodamas į profesinę karo tarnybą. Bataliono kariai laikosi nuomonės, kad pareiškėjas iškėlė ne rankšluostį, o vėliavą ir, kad šios vėliavos demonstratyvus pakabinimas, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, nesiderina su kario pareigomis ir teisiniu statusu.

11Pabrėžė, jog profesinė karo tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, pagrįsta ištikimybe valstybei. Kariuomenės organizavimas pagrįstas griežtos drausmės principais, siekiant palaikyti kariuomenėje nustatytą tvarką, kad ji garantuotų tinkamą kariuomenės mokymą bei parengtį. Be specifinių reikalavimų tarnybos metu, karys ir ne tarnybos metu turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą krašto apsaugos sistemą, privatų gyvenimą karys privalo tvarkyti taip, kad nenukentėtų karo tarnybos interesai ir kario reputacija. Krašto apsaugos ministro, kaip visos krašto apsaugos sistemos vadovo, pareiga stiprinti nacionalinį saugumą, šalinti rizikos veiksnius ir pavojus, galinčius turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei tvarkai, valstybės interesams, gynybinei galiai, užkirsti kelią visuomenės abejonėms karių profesionalumu ir lojalumu, užtikrinti karinę drausmę ir paklusnumą, nesudaryti prielaidų karių tarpusavio nepasitikėjimui. Krašto apsaugos ministras, įvertinęs Lietuvos kariuomenės vado motyvus, geopolitinę situaciją ir kylančias grėsmes Lietuvos saugumui, manė, kad tolesnė pareiškėjo tarnyba yra nesuderinama su tarnybos interesais.

12Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktas nėra susijęs su kario kalte. Administracinio teisės pažeidimo bylos nepradėjimas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK) nutarimu nešalina pareiškėjo tarnybinės atsakomybės. Be to, Alytaus AVPK nutarimas priimtas pagal pareiškėjo ir jo draugės paaiškinimus, kurie buvo suinteresuoti administracinės atsakomybės išvengimu, ir jokių kitų faktinių duomenų nėra (kadangi pareiškėjas audeklą sudegino) faktui konstatuoti, kad buvo pakabintas rankšluostis ar Rusijos Federacijos vėliava, kas jį pakabino.

13Pažymėjo, jog visuomenėje audeklas buvo priimtas kaip Rusijos Federacijos vėliava, pakabinta minint Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimą ir pakabinta Lietuvos kario, kuris turi rūpintis gyventojų saugumu, teritoriniu vientisumu ir Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga ir kario lojalumu valstybei niekas neturi abejoti.

14Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 100-104) su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

15Paaiškino, kad Bataliono vadas 2014 m. balandžio 18 d. raštu Nr. IS-354 Krašto apsaugos ministrui pranešė, kad dėl teikime išdėstytų motyvų pareiškėjo tarnyba prieštarautų tarnybos interesams ir pasiūlė nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Lietuvos kariuomenės vadas 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. KVS-171 nusprendė, jog pareiškėją atleisti būtina ir pasiūlė Krašto apsaugos ministrui pritarti sprendimo motyvams. Krašto apsaugos ministras skundžiamais įsakymais nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį ir pareiškėją išleido į atsargą.

16Pažymėjo, kad internetiniame puslapyje www.alytusplius.lt paskleista informacija tapo žinoma dideliam visuomenės ratui, buvo aptariama spaudoje, visuomenė padarė išvadą, kad vėliavą pakabino karys. Be to, tai buvo padaryta Lietuvos Respublikai minint Nepriklausomybės atkūrimą. Karys yra Lietuvos valstybės gynėjas, o kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių. Lietuvos valstybės nepriklausomybės gynyba kiekvienam profesinės karo tarnybos kariui yra įstatyminė pareiga. Vienas iš asmenų atrankos į profesinę karo tarnybą kriterijų yra jo išsilavinimo ir moralinių savybių atitiktis profesinei karo tarnybai keliamiems reikalavimams. Karys ne tik privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kurie galėtų versti suabejoti šio asmens garbingumu ar tinkamu tarnybinių pareigų atlikimu, bet ir būti pavyzdžiu kitiems kariams ir visai visuomenei. Atsižvelgiant į tai, kad vėliavos pakabinimo balkone metu buvo minimas Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas, o šių įvykių metu Rusijos Federacija vykdė aktyvias Krymo aneksijos procedūras, dėl ko buvo smerkiama demokratinių valstybių, Lietuvos kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos vadovybė pagrįstai suabejojo pareiškėjo lojalumu Lietuvos Respublikai. Kadangi pareiškėjas buvo atpažįstamas kaip uniformuotas pareigūnas, jo statusas sukėlė ypatingas visuomenės abejones ne tik dėl jo, bet ir kitų profesinės karo tarnybos karių lojalumo Lietuvos Respublikai ir visuomenei.

17Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“ 18 skyriuje numatyta, kad kariuomenė turi būti rengiama ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir kario etiką. Karių etikos kodekso, patvirtinto Krašto apsaugos ministro 2005 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-561, nuostatos įpareigoja karius besąlygiškai laikytis kario priesaikos, saugoti kario garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo elgesiu nežemintų kario vardo, veikti sąžiningai ir laikytis bendrųjų visuomenės ir kario mandagumo taisyklių, ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai privalomas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį gali būti sprendžiama apie visą krašto apsaugos sistemą, privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir kario reputacija.

18Pabrėžė, jog Alytaus AVPK pareiškėjo veiksmus vertino administracinės atsakomybės taikymo aspektu, o iš tarnybos pareiškėjas atleistas pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

19Akcentavo, kad tokiais veiksmais, kai Lietuvos Respublikai minint Nepriklausomybės atkūrimą, pareiškėjo, kaip kario, balkone viešai ir demonstratyviai buvo pakabinta Rusijos Federacijos vėliava (ar audeklas, rankšluostis su Rusijos Federacijos vėliavos simbolika), ir apie tai visuomenę viešai informavus žiniasklaidai, visuomenės akyse neabejotinai buvo diskredituotas geras kario vardas ir krašto apsaugos institucijos, todėl tokiais veiksmais pareiškėjas pažemino ir kario vardą (Įstatymo 38 str. 2 d. 8 p.). Karys savo asmeninį gyvenimą turi tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai. Pareiškėjo motyvas, kad rankšluostį (vėliavą) balkone pakabino ne jis pats, o jo draugė, Lietuvos kariuomenės vertinimu, yra teisiškai nereikšmingas, nes butas, kurio balkone buvo pakabinta Rusijos Federacijos vėliava (ar rankšluostis su oficialia Rusijos Federacijos vėliavos simbolika) asmeninės nuosavybės teise priklausė pareiškėjui, dėl ko jis taip pat atsakingas, kad jam priklausančiame balkone padėti ir viešai matomi daiktai neprovokuotų visuomenės, nežemintų visuomenės moralės, elgesio taisyklių ir įsitikinimų.

20II.

21Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 18 d. sprendimu (II t., b. l. 90-94) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 18 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme registruotame patikslintame skunde prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. P-492 „Dėl krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ pakeitimo“; 3) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; 4) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinio nebuvimo laiką; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1456-143/2015 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikino, pareiškėjo T. K. skundą patenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ ir 2014 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. P-492 „Dėl krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ pakeitimo“ ir grąžino pareiškėją T. K. į profesinę karo tarnybą. Bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinio nebuvimo laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino, kad pareiškėjui negalėjo būti taikoma Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta tarnybos krašto apsaugos sistemoje interesų gynimo priemonė – atleidimas iš tarnybos ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, kaip matyti iš byloje esančios fotonuotraukos, kurios atitikimas faktinei situacijai ginčo šalių nekvestionuojamas (b. l. 142), iš tikrųjų daugiabučio gyvenamojo namo viršutinio aukšto buto balkone iškabintas audeklas iš išorės visų matančių (mačiusių) asmenų vienareikšmiškai galėjo būti suvokiamas kaip demonstratyvus Rusijos vėliavos iškabinimas. Teismas akcentavo, kad kolegijos nurodytas viešasis nurodyto iškabinimo suvokimas, tai, kad jis vyko iš karto po paminėtų šventinių renginių, atsižvelgiant į tuometinę visuotinai žinomą geopolitinę situaciją ir į tai, kad visuomenei (iš straipsnių interneto svetainėje bei kai kuriems namo kaimynams) tapo žinoma, jog tai vyko kario bute, neabejotinai pakenkė Lietuvos kariuomenes ir krašto apsaugos sistemos interesams visuomenės pasitikėjimo šiomis valstybės institucijomis prasme. Todėl šis (visuomenės pasitikėjimo krašto apsaugos sistema) aspektas paminėtame Lietuvos kariuomenės vado sprendime, kolegijos manymu, nurodytas teisingai.

24Taigi, šioje byloje ginčas kilęs dėl vidutinio darbo užmokesčio pareiškėjui už priverstinio nebuvimo laiką tarnyboje priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. gegužės 26 d.

25Krašto apsaugos ministras 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. P-492 „Dėl Krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą pakeitimo“ 2 punkte nustatė, kad nutraukiama 2014 m. gegužės 16 d. profesinės karo tarnybos sutartis su eiliniu T. K. ir jis išleidžiamas iš profesinės karo tarnybos į atsargą nukeliant išleidimo į atsargą dieną į kitą dieną po paskutinės ligos dienos, bet ne ilgiau kaip 60 dienų (I t., b. l. 24).

26Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybos pareiškėjui 2014 m. gegužės 19 d. išduotoje laikinojo nedarbingumo pažymoje Nr. 090824 nurodoma, kad pareiškėjas turi grįžti į tarnybą 2014 m. gegužės 20 d. (II t., b. l. 57). Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono vadas 2015 m. gegužės 27 d. priėmė įsakymą Nr. P-187 „Dėl eil. T. K. skyrimo į pareigas, tarnybinio atlyginimo ir butpinigių mokėjimo“, kuriuo paskyrė pareiškėją nuo 2015 m. gegužės 27 d. į I motorizuotosios pėstininkų kuopos II motorizuoto pėstininkų būrio I skyriaus kulkosvaidininko padėjėjo pareigas (II t., b. l. 58).

27Iš byloje esančios fotonuotraukos (I t., b. l. 142) matyti, kad daugiabučio namo balkone iškabinta Rusijos Federacijos vėliava. Internetinėje svetainėje www.alytusplius.lt 2014 m. kovo 12 d. ir 2014 m. kovo 13 d. pasirodė informacija apie Alytaus miesto daugiabučio namo balkone iškeltą Rusijos Federacijos vėliavą ir ją iškėlusį jauną uniformuotą vyriškį, buvo publikuota nuotrauka (I t., b. l. 30-32). Pažymėta, kad Rusijos Federacijos vėliava pareiškėjo, kaip tuo metu buvusio kario, buto balkone buvo iškabinta kovo 11 – osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo ir šventinių renginių kontekste. Pareiškėjo T. K. skundas atmestas. Teismas pažymėjo, kad esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjas negali tikėtis, kad teismas jį gins, priteisdamas kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, nepriklausomai nuo, to, kad pagrindinis pareiškėjo reikalavimas yra patenkintas. Vertinta, kad tokios kompensacijos pareiškėjui priteisimas būtų neproporcingas buvusiai situacijai, pažeistų viešą interesą.

28III.

29Pareiškėjas T. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 98-100), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką, t. y. nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. gegužės 27 d., patenkinti bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal byloje esantį 2015 m. gegužės 27 d. prašymą bei kitus dokumentus.

30Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendime) nustatytos faktinės aplinkybės ir iš jų padarytos teisinės išvados, lėmusios pareiškėjui palankaus teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo priėmimą, leido jam pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjo pažeista teisė bus ginama visa apimtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendime, konstatuodamas aktų, kurių pagrindu pareiškėjas buvo nepagrįstai atleistas iš tarnybos, neteisėtumą, pripažino pareiškėjui teisę į priklausančią išmokėti darbo užmokesčio už priverstinio nebuvimo darbe laiką kompensaciją, tačiau šiame sprendime (2015 m. gegužės 12 d. sprendime) negalėjo to padaryti, nes byloje tuo metu trūko tikslių duomenų apie tai, nuo kokios konkrečiai datos pareiškėjas buvo faktiškai atleistas iš tarnybos ir buvo nutraukta su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis, taip pat trūko duomenų apie priteistinų jam sumų skaičiavimą. Visus šiuos neatitikimus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendime įvardijo kaip neaiškumus (trūkumus), dėl kurių ir buvo grąžinta pareiškėjo skundo dalis nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kad visi šie nustatyti trūkumai būtų pašalinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime stengėsi ne pašalinti nustatytus trūkumus tam, kad būtų apginta pareiškėjo pažeista teisė, o iš naujo pasirinktinai pareiškėjui nepalankiu būdu vertino bylos faktines aplinkybes, ignoruodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą priėmusios kolegijos išvadas bei sprendimo teisinį pagrįstumą. Todėl pirmosios instancijos teismas, peržengdamas savo kompetencijos ribas, iš naujo įvertino faktines bylos aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikavo, nors nagrinėjamo skundo dalies dėl kompensacijos už priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nereikalavimo naujo jų nagrinėjimo ir vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodydamas nustatytas bylos aplinkybes, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo pasirinko tik tam tikrus argumentus ir nurodė tam tikras aplinkybes, sąmoningai iškraipydamas visą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo argumentaciją bei motyvus. Tai, kad pareiškėjo skundo pagrindinis reikalavimas buvo pripažintas pagrįstu ir prašomi naikinti administraciniai aktai buvo pripažinti neteisėtais, reiškia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendime pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, atkūrė iki pažeidimo buvusią padėtį, tuo pačiu pripažino ir pareiškėjo teisę į jam priklausantį darbo užmokestį už priverstinį nebuvimą darbe. Grąžinus pareiškėją į tarnybą, jam turi būti atlyginama už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką (Įstatymo 48 str. 3 d.).
  2. Pirmosios instancijos teismo spendimas neatitinka imperatyvių normų, nustatančių, jog sprendimas turi būti ne lik motyvuotas, bet ir pagrįstas taikyta materialiosios teisės norma (-omis) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 str. 4 d. 4 p.). Tai, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė jokios teisės normos, kuria remdamasis atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl kompensacijos priteisimo, yra esminis teismo sprendimo trūkumas. Teismas skundžiamame sprendime trumpai konstatavo, kad esant jo nurodytoms ir iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo konteksto paimtoms aplinkybėms bei jų aiškinimui, yra pagrindas pareiškėjo skundą atmesti, nes kitoks sprendimas pažeistų viešą interesą. Kokį viešą interesą ir kokiu būdu pažeistų pareiškėjo ginama teisė, t. y. jam įstatymo nustatytos kompensacijos priteisimas, teismas nenurodė. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas – teisėjo pilietinė pozicija, o ne teisingumo aktas. Pareiškėjo skundo dalies dėl kompensacijos priteisimo atmetimas, nenurodant aiškios įstatymo normos ir iš esmės ignoruojant aukštesnės instancijos teismo sprendimą ir jame nustatytas faktines aplinkybes bei teisinę argumentaciją, pareiškėjo manymu, pažeidžia jo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius – kad pareiškėjo interesas teisme bus apgintas visa apimtimi. Pirmosios instancijos teismui priėmusiam skundžiamą sprendimą, kilo neabejotina ir aiški pareiga savo sprendimą motyvuoti ir pagrįsti tokiu būdu, kad pareiškėjui, gavusiam šį sprendimą, būtų aiški ir suprantama ne teisėjo pilietinė pozicija, bet taikyta teisės norma, kuri išimties tvarka teismui leidžia neginti pareiškėjo pažeistos teisės ir ignoruoti aukštesnės instancijos teismo sprendimą, kuris iš esmės patenkino pareiškėjo skundą.
  3. 2015 m. gegužės 18 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl išlaidų atlyginimo administracinėje byloje (I t., b. l. 31-33). Dalį išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, teismas 2015 m. spalio 7 d. nutartimi priteisė, o dėl kitos dalies paliko spręsti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė, liko neišspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundžia 2015 m. sausio 18 d. sprendimą ir prašo jo skundą tenkinti, reiškia reikalavimą priteisti visų jo turėtų išlaidų procese – patirtų pirmosios instancijos teisme ir ruošiant šį apeliacinį skundą, atlyginimą.

31Atsakovas KAM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir pritaikė materialines bei proceso teisės normas, tinkamai atskleidė bylos esmę, todėl padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Be to, teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, neviršijo savo kompetencijos, o įsigilino į bylos esmę, užtikrino viešąjį interesą.
  2. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytomis ir konstatuotomis aplinkybėmis, užtikrindamas ir gindamas viešąjį interesą, priėmė pagrįstą sprendimą jo kompetencijos ribose. Teismas, spręsdamas šią bylą, turėjo teisę įvertinti byloje esančius visus įrodymus ir įvertinti tas aplinkybes, kurios buvo neįvertintos anksčiau, nagrinėjamos bylos apimtyje. Pastebėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 57 straipsniu, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat protingumo ir teisingumo kriterijais. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti nuomonę dėl įrodymų galios, tačiau vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios.
  3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2006 m. rugsėjo 21 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimai) ir kitų teismų suformuota praktika, t. y., jog teismui leidžiama apginti viešąjį interesą ir kad kasaciniai ir apeliaciniai teismai gali peržengti skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, manytina, kad sprendžiant šią bylą, jeigu būtų priimtas kitas sprendimas – patenkintas pareiškėjo skundas, tai būtų pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos karo tarnybos laiduojamos vertybės.
  4. 2014 m. gruodžio 2 d. pirmosios instancijos teismo sprendime buvo įvertinta ir tai, jog Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintam atleidimo pagrindui konstatuoti nėra būtina neginčijamais įrodymais pagrįsti kario kaltę dėl tam tikrų tarnybai priešingų veiksmų atlikimo. Svarbu nustatyti, ar yra tarnybos interesas karį atleisti. Tiek atsakovo atsiliepime į skundą, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad Krašto apsaugos ministro, kaip visos krašto apsaugos sistemos vadovo, pareiga yra stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, galinčius turėti reikšmės valstybės interesams, gynybinei galiai, užkirsti kelią galimoms visuomenės reiškiamoms abejonėms profesinės karo tarnybos karių profesionalumu ir lojalumu Lietuvos Respublikai, užtikrinti karinę drausmę ir paklusnumą, nesudaryti prielaidų tarnaujantiems kariams nepasitikėti vieni kitais. Todėl Krašto apsaugos ministras, tiek įvertinęs Lietuvos kariuomenės vado ir Bataliono vado išdėstytus motyvus dėl būtinumo atleisti pareiškėją iš profesinės karo tarnybos dėl tarnybos interesų, tiek šiuo metu esančią geopolitinę situaciją pasaulyje ir kylančias grėsmes Lietuvos Respublikos saugumui, pagrįstai suabejojo pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir nusprendė, kad tolimesnė pareiškėjo tarnyba krašto apsaugos sistemoje nesuderinama su šios tarnybos interesais.
  5. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo (profesinės karo tarnybos kario) daugiabučio gyvenamojo namo viršutinio aukšto buto balkone iškabintas audeklas iš išorės visų matančių (mačiusių) asmenų vienareikšmiškai galėjo būti suvokiamas kaip demonstratyvus Rusijos vėliavos iškabinimas Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos, minėjimo ir šventinių renginių metu. Byloje esantys įrodymai Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymui yra pakankami. Tačiau iš nagrinėjamos bylos eigos matyti, kad teismai minėtą aplinkybę įvertino skirtingai. Manytina, kad šioje reikšmingoje atsakovui KAM ir Lietuvos kariuomenei bei Lietuvos visuomenei byloje šios aplinkybės įvertinimą teismas pateiks konstitucinės karo tarnybos paskirties, ypatingo karių teisinio statuso, apimančio specifinius kariams šioje tarnyboje keliamus reikalavimus (lojalumo Lietuvos valstybei ir kt.), kontekste. Taip pat manytina, kad nagrinėjamoje byloje bus apgintas viešasis interesas.

33Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Skundžiamu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1456-143/2015 panaikinus Krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ ir grąžinus pareiškėją į tarnybą, taigi, savarankiškai, atsižvelgdamas į įsiteisėjusiais teismų sprendimais nagrinėjant pareiškėjo pagrindinį reikalavimą nustatytas papildomo reikalavimo išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad papildomo reikalavimo tenkinimas prieštarautų viešam interesui.
  2. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Ir nors faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 58 str. 2 d.), atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė pareiškėjo reikalavimų, kitų nei savo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1456-143/2015 išsprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagrįstumą, manytina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ir teisę, ir pareigą objektyviai, nešališkai ir visapusiškai ištirti tiek nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus ir jų reikšmę pareiškėjo reikalavimų pagrįstumui, tiek šiuos įrodymus ir jų reikšmę taikyti kartu su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1456-143/2015 surinktais ir ištirtais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
  3. Nors pareiškėjas kaip savo skundo pagrindą nurodo, jog tokiam teismo sprendimui nebuvo teisinio pagrindo, t. y. teismas nenurodė konkrečios teisės normos, kuria teismas rėmėsi, tačiau ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis leidžia teismui vadovautis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
  4. Minėtu 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1456-143/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad teisinis pagrindas, kuriuo iš tarnybos buvo atleistas pareiškėjas, t. y. Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktas (ne žemesnio kaip dalinio vado (karinio viršininko) teikimu kariuomenės vadas nusprendžia ir krašto apsaugos ministras sutinka su motyvais, kad dėl tarnybos interesų karį atleisti būtina), yra savarankiškas profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos pagrindas, šios normos taikymas yra atsakovo diskrecija, ir taikant šią diskreciją pareiškėjo atžvilgiu visi šioje teisės normoje nurodyti subjektai tinkamai ir vieningai išreiškė savo valią atleisti pareiškėją iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Be to, minėtu sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nustatė, kad viešasis (Rusijos Federacijos vėliavos ar idealiai su ja sutampančio audeklo – kariuomenės pastaba) nurodyto iškabinimo suvokimas, tai, kad jis vyko iš karto po paminėtų šventinių renginių, atsižvelgiant į tuometinę visuotinai žinomą geopolitinę situaciją ir į tai, kad visuomenei tapo žinoma, jog tai vyko kario bute, neabejotinai pakenkė Lietuvos kariuomenės ir krašto apsaugos sistemos interesams visuomenės pasitikėjimo šiomis valstybės institucijomis prasme. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo sprendimu pirmą kartą teismų praktikoje plečiamai išaiškino Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostatą, papildomai pasisakydamas, kad šiame punkte numatytas profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas gali būti pripažintas proporcinga ir tinkama krašto apsaugos sistemos interesų gynimo prasme, jeigu yra nustatoma, jog šiuo pagrindu atleidžiamas karys tiesiogiai arba netiesiogiai, tačiau visais atvejais sąmoningai buvo prisidėjęs prie tokio šios teisės normos saugomo kariuomenės ir krašto apsaugos sistemos intereso pažeidimo, taip pat jeigu yra nustatoma, kad tolimesnei kario tarnybai atsirado realios (objektyvios) kliūtys, kurios gali būti pašalintos tik kario atleidimo iš tarnybos ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 39 straipsnio 1 dalis, 40 straipsnio 1 – 3 dalys numato pagrindus, kada įstatymo leidėjas leidžia nutraukti profesinės karo tarnybos sutartis nesant kario kaltės, inter alia, ir Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, iki 2015 m. gegužės 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, KAM ir Lietuvos kariuomenės vadovybė visiškai pagrįstai manė, kad Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas gali būti taikomas atsižvelgiant išimtinai tik į tarnybos interesus, t. y. nereikalaujant atleidžiamo kario sąmoningo prisidėjimo prie tarnybos interesų atsiradimo, t. y. kad dėl tarnybos interesų pažeidimo atleidžiamas karys būtų bent iš dalies kaltas pats.
  5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad atsakovas (Įstatymo 38 str. 2 d. 12 p. dalyvaujantys krašto apsaugos sistemos subjektai) tinkamai realizavo savo valią procedūrine prasme, kad Rusijos Federacijos vėliavos demonstratyvus pakabinimas pareiškėjo balkone, kai visuomenei tapo žinoma, kad jis yra karys, taigi reprezentuoja visą krašto apsaugos sistemą, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginių fone, neabejotinai pakenkė Lietuvos kariuomenės ir krašto apsaugos sistemos interesams visuomenės pasitikėjimo šiomis valstybės institucijomis prasme, taigi, padarė didelę žalą pačios krašto apsaugos sistemos dalykinei reputacijai ir pasitikėjimui ja (t. y. pats pareiškėjas padarė žalą atsakovui), bei į tai, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos toks plečiamasis Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostatos taikymo aiškinimas taip, kaip jį byloje pritaikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo atžvilgiu, dar neegzistavo, bei į tai, kad krašto apsaugos sistemos ir kariuomenės vadovybė privalo užtikrinti, kad profesinėje karo tarnyboje tarnautų tik lojalūs Lietuvos Respublikai piliečiai ir į vadų pareigą imtis veiksmų kario, dėl kurio lojalumo Lietuvos Respublikai suabejojama, atžvilgiu, visiškai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad kompensacijos pareiškėjui priteisimas būtų neproporcingas buvusiai situacijai, pažeistų viešą interesą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra pateikti duomenys, jog Lietuvos kariuomenė pareiškėjui jo atleidimo metu papildomai priskaičiavo 1 mėnesio tarnybinio atlyginimo dydžio išeitinę pašalpą (1 755 Lt), 1 mėnesio tarnybinio atlyginimo dydžio papildomą kompensaciją (1 755 Lt) (taip, kaip tą numato Įstatymo 40 str. 1 d. ir 3 d. nuostatos atleidžiant karį iš profesinės karo tarnybos nesant kario kaltės), o iš byloje pateikto galutinio atsiskaitymo su pareiškėju banko pavedimo kopijos matyti, kad atskaičius privalomus mokesčius ir įmokas už aukščiau paminėtas kompensacijas pareiškėjui buvo pervesti 2 632,49 Lt (762,42 Eur), o kartu su visomis kitomis jam priklausiusiomis išmokomis (kompensacija už nepanaudotas atostogas, butpinigiai, maistpinigiai ir kt.) galutinio atsiskaitymo dieną į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesti 4 441,25 Lt (1 286,27 Eur).

35Teisėjų kolegija

konstatuoja:

36IV.

37Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

38Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu šioje byloje panaikino Krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ ir grąžinęs pareiškėją į tarnybą, bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinio nebuvimo laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

39Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, ginčijamu sprendimu pareiškėjo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki grąžinimo į tarnybą 2015 m. gegužės 27 d. atmetė tuo pagrindu, kad tokios kompensacijos pareiškėjui priteisimas būtų neproporcingas buvusiai situacijai, pažeistų viešą interesą.

40Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kuriose nurodyta, kad teismo grąžintas į profesinę karo tarnybą asmuo, skiriamas į pareigas ar į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą ir karo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, jam atlyginama už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką.

41Pažymėtina, kad ši teisės norma jokių išimčių nenumato, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl piniginių išmokų priteisimo, neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas (ABTĮ 143 straipsnis).

42Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčo esmės neatskleidė, nevertino pareiškėjo teisės į pinigines išmokas, apeliacinės instancijos teismas negali patikrinti tokio teismo sprendimo apeliacine tvarka, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

43Nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo nurodymai bei patikrinti atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Kariuomenės, pateikti dokumentai apie išmokėtas bei išmokėtinas pareiškėjui sumas (I t., b. l. 84).

44Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjo naudai gali būti priteistas tik priėmus baigiamąjį teismo aktą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų priteisimas negalimas.

45Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

46pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

47Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

48Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus... 5. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras (toliau – ir... 6. Nurodė, kad šie aktai neteisėti ir nepagrįsti. Įstatymo 38 straipsnio 2... 7. Pripažino, kad internetinėje svetainėje aprašytas įvykis įvyko jo bute,... 8. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM,... 9. Paaiškino, kad pareiškėjas pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą... 10. Pažymėjo, jog iš Bataliono vado 2014 m. balandžio 18 d. rašto Nr. IS-354... 11. Pabrėžė, jog profesinė karo tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos... 12. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktas... 13. Pažymėjo, jog visuomenėje audeklas buvo priimtas kaip Rusijos Federacijos... 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į... 15. Paaiškino, kad Bataliono vadas 2014 m. balandžio 18 d. raštu Nr. IS-354... 16. Pažymėjo, kad internetiniame puslapyje www.alytusplius.lt paskleista... 17. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo... 18. Pabrėžė, jog Alytaus AVPK pareiškėjo veiksmus vertino administracinės... 19. Akcentavo, kad tokiais veiksmais, kai Lietuvos Respublikai minint... 20. II.... 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 18 d. sprendimu (II... 22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 18 d. Vilniaus apygardos... 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu... 24. Taigi, šioje byloje ginčas kilęs dėl vidutinio darbo užmokesčio... 25. Krašto apsaugos ministras 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. P-492 „Dėl... 26. Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybos pareiškėjui 2014 m. gegužės... 27. Iš byloje esančios fotonuotraukos (I t., b. l. 142) matyti, kad daugiabučio... 28. III.... 29. Pareiškėjas T. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 98-100), kuriame... 30. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Byloje... 31. Atsakovas KAM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame... 32. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios... 33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į... 34. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Skundžiamu... 35. Teisėjų kolegija... 36. IV.... 37. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 38. Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m.... 39. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, ginčijamu... 40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokia pirmosios instancijos teismo... 41. Pažymėtina, kad ši teisės norma jokių išimčių nenumato, todėl... 42. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčo esmės... 43. Nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti įvykdyti Lietuvos vyriausiojo... 44. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjo naudai gali... 45. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 46. pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.... 47. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą... 48. Nutartis neskundžiama....