Byla 1A-68-654/2018

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės ir Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2sekretoriaujant Jūratei Urbaitienei,

3dalyvaujant prokurorei Romualdui Blaževičiui,

4nuo baudžiamosios atsakomybės atleistai V. B. ir jos gynėjai advokatei Jurgitai Žiužnienei,

5viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skundą dėl 2017 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. B., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir byla nutraukta. V. B. pagal laidavimą perduota laiduotojui A. K., nustatant dviejų metų laidavimo terminą. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejiems metams. Vadovaujantis BK 71 straipsniu V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL (941,50 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. V. B. paskirta kardomoji priemonė dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus vairuotojo pažymėjimas Nr. ( - ), perduotinas VĮ „Regitra“.

6Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

7

  1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
  1. V. B. 2017 m. birželio 18 d., apie 00.28 val., Vilniuje, Savanorių pr. – Vaduvos g. sankryžoje, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį ŠKODA OCTAVIA, valstybinis Nr. ( - ) būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 3,13 promilės etilo alkoholio). Šiais veiksmais V. B. padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
  1. Apeliacinio skundo argumentai
  1. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūra (toliau – apeliantė) prašo 2017 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti: vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir remiantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš V. B. išieškoti konfiskuotino turto – automobilio ŠKODA OCTAVIA, valst. Nr. ( - ) vertę atitinkančią pinigų sumą – 6590 eurų.
    1. Prokuratūra nesutinka su apylinkės teismo pozicija, jog automobilio vertės konfiskavimo netaikymas grindžiamas tuo, kad automobilis, kurio padaryta nusikalstama veika, V. B. nepriklauso. Teismas konstatavo, kad automobilio vertės konfiskavimas nesulaikytų kaltinamųjų nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, niekaip nepadėtų įgyvendinti bausmės tikslų ir taptų iš esmės bauda. Konfiskuotino turto vertės išieškojimas neatitiktų teisingos pusiausvyros tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių bei protingumo kriterijų. Prokuratūros teigimu pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nekonfiskuoti nusikaltimo padarymo priemonės – automobilio, vertės iš V. B., netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo teismų praktikos.
    2. Skunde nurodyta, kad teismas pripažino V. B. vairuotą automobilį nusikalstamos veikos priemone. BK 72 straipsnyje numatyta imperatyvi pareiga teismui taikyti turto konfiskavimą visa apimtimi visais atvejais, kai yra tam įstatyme numatyti pagrindai. Turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, kaltinamojo asmenybės ar kitų panašių aplinkybių, jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos turto konfiskavimo taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243-942/2016). Kaltininkui priklausantį turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o jei turto negalima konfiskuoti natūra (BK 72 straipsnio 5 dalis) iš kaltininko išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.
    3. Sprendimas nekonfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės, o šiuo konkrečiu atveju, turto vertės, negali priklausyti nuo turto vertės. Sprendžiant klausimą dėl asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės, konfiskavimo, automobilio vertė jokios reikšmės neturi. Klausimas, kai nusikalstamos veikos padarymo priemonė priklauso pačiam pažeidėjui, ir tose situacijose, kai ši priemonė priklauso kitam asmeniui, nepaisant šio turto vertės, turėtų būti sprendžiamas vienodai. Priešingu atveju asmenys, kurie nusikalstamą veiką padarė vairuodami jiems nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę būtų blogesnėje padėtyje, nei tie, kurie nusikalto kaip priemonę naudodami tretiesiems asmenims priklausantį turtą. Susidarytų netoleruotina situacija, jog tą pačią veiką padariusių asmenų veiksmai būtų vertinami pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą konstitucinį principą, formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui bei sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui.
    4. Teismo nurodyti argumentai, susiję su V. B. charakteristika, nėra pagrindas netaikyti turto konfiskavimą reglamentuojančių įstatymo normų, nes sprendžiant šį klausimą minėtos aplinkybės neturi teisinės reikšmės, baudžiamasis įstatymas tokių išimčių nenumato. Pirmosios instancijos teismas įvertino V. B. asmenybę ir faktą, kad ji teisiama pirmą kartą bei tenkino prašymą jos atžvilgiu nepriimti apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Teismas pastarąją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir ji nepatyrė iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų (jai nebuvo skirta bausmė ir ji neturi teistumo). V. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleista be užstato, o nustatytas dvejų metų terminas nėra maksimalus. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas aiškiai prieštarautų proporcingumo, teisingumo principams.
  2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
  3. Teismo posėdyje nuo baudžiamosios atsakomybės atleista V. B. ir jos atstovė advokatė Jurgita Žiužnienė prašė apeliacinį skundą atmesti ir automobilio vertės konfiskavimo netaikyti, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.
  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

8Prokuratūros skundas tenkintinas iš dalies.

  1. Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, 2017 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskuotinos vertės išieškojimo netaikymo keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
  2. Šioje baudžiamojoje byloje yra keliamas baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertės išieškojimo klausimas asmeniui padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 7 dalyje. Pirmosios instancijos teismas esantį teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes aiškino kaip leidžiančius šioje situacijoje nekonfiskuoti trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės vertės. Savo sprendimą teismas motyvavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. ir 2009 m. balandžio 10 d. nutarimais, atsižvelgė į tai, kad V. B. pirmą kartą traukiama atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, praeityje nebuvo teista, kad jai skiriama kita baudžiamojo poveikio priemonė.
  3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis kodeksas nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones, o kodekso 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. Teismo funkcija yra teisingumo vykdymas ir jokia kita funkcija teismams nėra priskirta. Teismo veiklos pagrindas yra įstatymas, teismas gali veikti tik įstatymo nustatytose ribose ir tik tiksliai pagal jį. Vykdydamas teisingumą teismas taiko įstatymą konkrečiam jo nagrinėjamam įvykiui ir nustato, ar įstatymas buvo pažeistas. Asmenims, pažeidusiems įstatymus, teismas taiko sankcijas, baudžiamajame procese – bausmes ar (ir) baudžiamojo poveikio priemones. Baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo pagrindas irgi yra įstatymas, teismas gali paskirti tik tokias baudžiamojo poveikio priemones ir tik tokia tvarka, kokia yra nustatyta įstatyme. Teismui nėra suteikta teisė kurti naujas taisykles. Demokratinėje visuomenėje įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminė valdžios veikia atskirai ir kiekviena atlieka savo funkcijas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Lietuvos Respublikos Seimui ir tik jis gali leisti įstatymus bei juose nustatyti taisykles, taip pat bausmes, baudžiamojo poveikio priemones bei jų taikymo sąlygas. Įstatymas yra visuomenės interesų, vertybių išraiška. Taikydamas įstatymus teismas gali juos aiškinti, tačiau įstatymų aiškinimas negali būti atsietas nuo visuomenės puoselėjamų vertybių, įstatymų leidybos tikslų ir siekių, įstatymų leidėjo valios. Įstatymo aiškinimas galimas tik ten, kur įstatymas nėra aiškus arba nagrinėjamam įvykiui iš viso nėra nustatyta taisyklė. Įstatymo aiškinimas negali sukurti naujų taisyklių arba į jų turinį įdėti tokią prasmę, kurios įstatymų leidėjas nenorėjo įdėti. Taip būtų iškreipta visuomenės valia, visuomenei reikšmingų vertybių gynimo sistema.
  4. Nuosprendyje cituodamas 2008 m. rugsėjo 17 d. ir 2009 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus (ta pati šių sprendimų dalis cituojama daugelyje nuosprendžių, kuomet turto konfiskavimas nėra taikomas) pirmosios instancijos teismas iš viso labai ilgo nutarimų teksto pacitavo tik vieną jų dalį, jo manymu aktualią sprendžiamoje byloje. Tačiau, kolegijos nuomone, teismas neįsigilino į nutarimuose svarstytų įvykių fabulą, situaciją, prašymų ir nutarimų motyvus, neteisingai interpretavo išvadas, jas išėmė iš konteksto ir nepagrįstai šią nuostatą naudojo nuosprendyje kaip pagrindžiančią sprendimą nekonfiskuoti. Be to, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarime yra kitų sprendžiant šią bylą svarbių išaiškinimų, pagrindžiančių kolegijos sprendimą konfiskuoti nusikaltimo padarymo įrankio vertę:
    1. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat nustatydamas teisinę atsakomybę už teisei priešingas veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Atsižvelgdamas į įvairius svarbius veiksnius jis gali keisti atitinkamą teisinį reguliavimą.
    2. Pagal Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės teisinės valstybės sampratą valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (tai išaiškinta ir Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose).
    3. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti teisinę atsakomybę už minėto (byla buvo nagrinėjama dėl prekybos tabako gaminiais reglamentavimo, tačiau šią normą galima suprasti ir kaip bendrą, tinkančią įvairiems atvejams) teisinio reguliavimo pažeidimus, inter alia nustatyti atitinkamas sankcijas teisės pažeidėjams. Šios sankcijos teisės pažeidėjams gali būti ir griežtos. Taip pat pabrėžtina, kad griežtų (teisės pažeidėjams) sankcijų už teisės aktais nustatytų tabako ir jo gaminių gamybos, apyvartos ir vartojimo reikalavimų pažeidimus teisės pažeidėjams įtvirtinimas savaime (neįvertinus tam tikro teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo (sunkumo), masto, kitų požymių, kitų aplinkybių) negali būti aiškinamas kaip neteisingas ar neadekvatus atitinkamam teisės pažeidimui.
  5. Svarbiausia šiuose išaiškinimuose tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti veiksmingą atsakomybę už teisei priešingas veikas ir tai darydamas turi plačią diskreciją. Įstatymų leidėjo nustatytos griežtos sankcijos negali būti aiškinamos kaip neteisingos ar neadekvačios atitinkamam teisės pažeidimui. Tokiomis jos gali būti teismo pripažintos tik įvertinus teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas aplinkybes. Sankcijų nustatyme teismas neturi jokio vaidmens, jas nustato įstatymo leidėjas.
  6. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo motyvą, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas nemotyvavo, kokį ryšį ši nuostata turi su sprendimu neišieškoti konfiskuotino automobilio vertės iš V. B.. Dėl motyvų trūkumo nėra aišku, ar, teismo nuomone, pasekmės visais tokiais atvejais nėra proporcingos pažeidimui, ar šioje konkrečioje byloje visų įstatyme nustatytų pasekmių taikymas yra neproporcingas V. B. padarytam pažeidimui. Kaip minėta aukščiau, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatydamas bausmes ar baudžiamojo poveikio priemones, todėl kokias bausmes ar baudžiamojo poveikio priemones įstatymų leidėjas yra nustatęs, tokias teismas, su tam tikromis išimtimis, turi taikyti.
  7. Analizuojant šią nuostatą bei jos vietą Konstitucinio Teismo nutarimuose matyti, kad ji nėra skirta teismui, o kaip ir aukščiau šiame nuosprendyje minėtos konstitucinės nuostatos, yra skirta įstatymų leidėjui. Tai patvirtina ir naudojami žodžiai „valstybės nustatomos“ poveikio priemonės, nes valstybės vardu poveikio priemones gali nustatyti tik įstatymų leidėjas, tačiau negali būti aiškinamos kaip reiškiančios teismą. Teismas taiko ar paskiria valstybės nustatytas poveikio priemones, tačiau jų pats nenustatinėja.
  1. Pirmosios instancijos teismo cituotame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime yra motyvai, svarbūs atsakant į prokuroro skundo argumentą, kad vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu BK 72 straipsnis numato imperatyvią pareigą teismui taikyti turto konfiskavimą visa apimtimi visais atvejais, kai yra tam įstatyme numatyti pagrindai.
    1. 2008 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymo) 26 straipsnio 5 dalies (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija), 17 dalies (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija), 33 straipsnio (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 383 „Dėl mažmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklių ir tabako gaminių pardavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų mažmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklių 39 punkto (2006 m. gruodžio 18 d. redakcija), 40 punkto (2006 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
    2. Šio nutarimo rezoliucinėje dalyje pripažinta, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 33 straipsnio 1 dalis (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 117-5317) ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad licencijos galiojimo panaikinimas asmenims neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Tokia pat išvada padaryta ir 2008 m. sausio 21 d. nutarime.
    3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pirmosios instancijos cituojamą nutarimo dalį jau buvo pateikęs ankstesniame 2008 m. sausio 21 d. nutarime, kuriame svarstė prašymą ištirti Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d. redakcijos) atitiktį Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos buvo ginčijamos tais pat motyvais, kaip ir Tabako kontrolės įstatymas.
    4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų motyvai, vertinant juos bendrai per Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą teismų funkciją – vykdyti teisingumą, veda prie išvados, kad teismas turi turėti galimybę neskirti bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Konstitucinio teismo 2008 m. sausio 21 nutarime pabrėžta, kad tas neproporcingumas (neadekvatumas) turi būti toks aiškus ir neginčytinas, kad jeigu yra vadovaujamasi protingumo ir teisingumo principais, dėl jo negalėtų kilti abejonių. Kolegijos nuomone, tai turėtų būti atvejai panašūs į tuos, kai taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis.
  2. BK 54 straipsnio 3 dalis numato teismui teisę, vadovaujantis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK nuostatose, reglamentuojančiuose baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, nėra panašios nuostatos, tačiau atsižvelgiant į BK 67 straipsnio 1 dalį, į Konstitucinio Teismo motyvus bei šiame nuosprendyje padarytas išvadas kolegija mano, kad teismas gali neskirti baudžiamojo poveikio priemonės. Tai reiškia, kad nėra teisingas prokuratūros skundo argumentas, kad turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, kaltinamojo asmenybės ar kitų panašių aplinkybių, jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos turto konfiskavimo taikymo sąlygos. Įgyvendinant Konstitucinio Teismo nuostatą, kad vykdydamas teisingumą teismas turi turėti galimybę tam tikromis sąlygomis neskirti bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, svarbios tokio sprendimo priėmimo sąlygos. Konstitucinis Teismas nurodė, kad toks sprendimas gali būti priimtas atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, kai dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių nubaudimas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Taikydama šią nuostatą kolegija patikrina, ar teismo nurodytos aplinkybės, jog V. B. nėra teista, pirmą kartą traukiama atsakomybėn už vairavimą esant neblaiviai, savo poelgį vertina blogai, charakterizuojama teigiamai, turi du nepilnamečius vaikus, jos sveikata yra pablogėjusi; jog pinigų, o ne transporto priemonės, konfiskavimas niekaip nepadėtų įgyvendinti bausmės paskirties – sulaikyti kaltinamąją nuo naujų nusikaltimų darymo, o iš esmės taptų bauda; jog V. B. paskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės įmoka į nukentėjusiųjų fondą ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra pagrindas netaikyti turto konfiskavimą reglamentuojančių įstatymo normų.
  3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose yra ne kartą konstatuota (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
  4. Nors Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 4 dalyje nėra nustatyta, kad nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai, tačiau sistemiškai aiškinant BPK 305 straipsnio nuostatas, taip pat minėtą Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą, akivaizdu, kad visi teismo sprendimai turi būti motyvuoti, tame tarpe ir sprendimas dėl turto konfiskavimo arba jo netaikymo. Teismas turi aiškiai motyvuoti, kodėl jis mano, kad atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, jei dėl kokių itin svarbių aplinkybių taikoma priemonė, šiuo atveju konfiskuotino turto vertės išieškojimas, yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.
  5. Skundžiamame nuosprendyje teismas pats nurodo, kad turto konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau, teismo manymu, tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių. Teismas nepateikia tokios pusiausvyros vertinimo detalesnių motyvų, tačiau remiasi jau aptartais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kurie nagrinėjamu atveju yra neaktualūs ir sprendimo nepagrindžia. Vertinant balansą tarp skirtingų konkuruojančių vertybių būtina motyvuotai išanalizuoti byloje esančią faktinę situaciją ir pateikti labai konkrečias argumentuotas išvadas. Turi būti išanalizuotas viešasis interesas ir kokios asmens teisės bei kodėl gali būti pažeistos. Teismo motyvai negali būti deklaratyvūs.
  6. Motyvuodamas savo sprendimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo netaikymo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pinigų, o ne transporto priemonės konfiskavimas, bausmės paskirties – sulaikyti kaltinamąją nuo naujų nusikaltimų darymo, niekaip nepadėtų įgyvendinti, o taptų iš esmės bauda. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pozicija, ji neatitinka turto konfiskavimo tikslų ir paskirties.
    1. Turto konfiskavime visada yra pinigų (turto) netekimo elementas – kaltininkas perka daiktą, kuris iš jo konfiskuojamas ir taip jis netenka daikto ir neturi jam įsigyti išleistų pinigų, jam reikia pirkti naują daiktą ir taip kaltininkas finansiškai nukenčia. Tačiau tokia ir yra turto konfiskavimo prasmė, tai yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Turto konfiskavimas nėra bauda ar alternatyva jai, turto konfiskavimas yra savarankiška baudžiamojo poveikio priemonė, taikoma įstatyme nustatytomis sąlygomis. Turto konfiskavimas gali būti skiriamas kartu su bauda ir tada kaltininkas finansiškai nukentės tiek sumokėjęs baudą, tiek netekęs turto, tačiau toks sprendimas būtų teisėtas ir jis būna teismų sprendimuose.
    2. Turto konfiskavimo nuostatos yra baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje ir jos vienodai taikomos padarius bet kurią specialiojoje dalyje numatytą nusikalstamą veiką. BK 72 straipsnio 5 dalis nustato, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Tai reiškia, kad visais bet kokio nusikaltimo padarymo atvejais, jei kaltininkas naudojasi trečiajam asmeniui priklausančiu daiktu, iš jo konfiskuojama turto vertė. Nagrinėjamas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad turto konfiskavimas iš esmės tampa bauda, bendrai reiškia, kad jis tampa bauda bet kurio nusikaltimo padaryme ir vestų prie išvados, kad konfiskuotino turto vertės iš viso negalima konfiskuoti, nes visais atvejais tai bus bauda kaltininkui. Remiantis tokiais motyvais, pavyzdžiui, gabenant kontrabanda svetimu automobiliu ar svetimu automobiliu važiuojant į vagystės vietą ir iš jos gabenant pavogtą turtą nebūtų galima konfiskuoti automobilio vertės, nes tai iš esmės taptų bauda kontrabandą gabenančiam asmeniui. Tokie motyvai nėra teisingi.
    3. Pirmosios instancijos teismas neteisus nurodęs, kad pinigų, o ne transporto priemonės konfiskavimas, bausmės paskirties – sulaikyti kaltinamąją nuo naujų nusikaltimų darymo, niekaip nepadėtų įgyvendinti. Įstatymų leidėjas, numatęs galimybę konfiskuoti daikto vertę tais atvejais, kai kaltininkas nusikaltimui padaryti naudoja jam nepriklausantį turtą, tokią galimybę numatė kaip adekvačią alternatyvą paties daikto konfiskavimui. Tokiu atveju tiek nusikaltimo padarymo įrankio ar priemonės konfiskavimu, tiek jų vertės konfiskavimu įstatymų leidėjas siekia tų pačių tikslų. Vėl gi, šios nuostatos yra bendros baudžiamosios teisės nuostatos ir turi būti taikytinos visų nusikalstamų veikų atvejams. Tokiu atveju, vadovaujantis apylinkės teismo nuomone, savo tikslų nepasiektų ir transporto priemonės vertės konfiskavimas kontrabandos gabenimo atvejais ir kitų nusikalstamų veikų atvejais. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę ji irgi ne visada sulaiko bausmę atlikusį asmenį nuo kitų nusikaltimų padarymo, tačiau tai nereiškia, kad laisvės atėmimo bausmės jam skirti nereikia, nes ji vis tiek nesulaiko jo nuo nusikaltimų darymo.
    4. Taigi, kolegija daro išvadą, kad šis pirmosios instancijos teismo motyvas, leidęs jam nekonfiskuoti transporto priemonės vertės, nėra teisingas.
  7. Savo sprendime apylinkės teismas įvardija V. B. charakterizuojančius duomenis ir jais rėmėsi netaikydamas baudžiamojo poveikio priemonės. Teismas įvertino, kad V. B. nėra teista, pirmą kartą traukiama atsakomybėn už vairavimą neblaiviai, savo poelgį vertina blogai, charakterizuojama teigiamai, turi du nepilnamečius vaikus, pablogėjusi jos sveikata, bet nenurodė, kokią reikšmę šie duomenis turi sprendžiant klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės netaikymo. V. B. asmenybę teismas įvertino pastarąją atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai, kad V. B. pirmą kartą traukiama atsakomybėn už vairavimą neblaiviai, praeityje nebuvo teista nėra kokios nors išskirtinės aplinkybės, kurios reikštų, kad konfiskavus automobilio vertę teisingumo principas būtų pažeistas ar šios priemonės taikymas būtų neproporcingas. Baudžiamoji atsakomybė už vairavimą esant neblaiviam įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. ir tai, kad iki 2017 m. birželio 18 d. V. B. dar nebuvo teista už šio nusikaltimo padarymą, necharakterizuoja jos teigiamai. Neteistas ir nebaustas asmuo elgiasi taip, kaip ir turi elgtis kiekvienas žmogus ir tame nieko išskirtinio nėra. Suprantama, kad sulaikyta vairuojant transporto priemonę esant 3,13 promilių girtumui V. B. savo poelgį vertina blogai, niekaip kitaip savo poelgio ji vertinti ir negali, tokių veiksmų niekas gerai neįvertintu. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir V. B. pablogėjusią sveikatą, tačiau nenurodė, kaip tai lemia transporto priemonės vertės nekonfiskavimą. Pablogėjusi V. B. sveikata nesutrukdė jai vartoti alkoholį ir būnant neblaiviai 3,13 promilių vairuoti automobilį, todėl tai neturėtų trukdyti taikyti konfiskavimą. Tai, kad V. B. nėra teista, charakterizuojama teigiamai, turi du vaikus apibūdina ją teigiamai, tačiau nelemia sprendimo nekonfiskuoti nusikaltimo padarymo įrankio. Teismuose nagrinėjama daug bylų, kuriose teisiami teigiamai apibūdinami asmenys ir tai nėra kriterijai, kuriais remiantis visais atvejais reikėtų jiems netaikyti tam tikrų baudžiamojo kodekso nuostatų.
  8. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas atleido V. B. nuo baudžiamosios atsakomybės (net neskyrė laidavimo su užstatu), neskyrė jai turto konfiskavimo (konfiskuotino turto vertės išieškojimo), o paskyrė baudžiamojo poveikio priemones – uždraudė naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę dvejiems metams ir maksimalią įmoką (25 MGL) į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nors įstatymų leidėjas nuosekliai griežtina atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam, tačiau V. B. už jos padarytą pažeidimą kilo pakankamai švelnios pasekmės. Kolegijos nuomone, neproporcinga ir neteisinga tai, kad V. B. padarius nusikaltimą, kai jos kraujyje rasta 3,13 promilės etilo alkoholio (sunkus girtumo laipsnis) ir jos atžvilgiu pritaikius griežtesnę baudžiamąją atsakomybę, jai kilo pasekmės panašios jei ji vairuotu transporto priemonę esant lengvai apsvaigus nuo alkoholio ir taikant lengvesnę administracinę atsakomybę. Taikant administracinę atsakomybę už mažiau pavojingą pažeidimą V. B. būtų baudžiama pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį bauda nuo 300 iki 450 eurų ir pagal 9 dalį teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių.
  9. Pirmosios instancijos teismas netaikydamas konfiskavimo nurodė motyvą, kad V. B. paskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – įmoka į nukentėjusiųjų fondą ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir tai yra pagrindas netaikyti turto konfiskavimą reglamentuojančių įstatymo normų. Šis motyvas yra labai neaiškus. Jis lyg ir reiškia, kad teismas paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones ir dviejų baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimas neleidžia taikyti turto konfiskavimo. Arba siekdamas netaikyti turto konfiskavimo teismas ieškojo ir surado kitas baudžiamojo poveikio priemones bei jas paskyrė vietoje turto konfiskavimo. Kartu jis yra prieštaringas ir prieštarauja kitam teismo motyvui, pateiktam netaikant turto konfiskavimo, kad turto vertės konfiskavimas iš esmės būtų bauda. Iš vienos pusės teismas nekonfiskavo turto vertės dėl to, kad tai būtų bauda, iš kitos pusės paskyrė įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir nelaikė, kad iš esmės tai yra ta pati bauda.
  10. Visos BK IX skyriuje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės teismo turi būti taikomos taip, kaip nurodyta jų skyrimą reglamentuojančiuose BK nuostatose. Kelių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą reglamentuoja BK 67 straipsnio 6 dalis, kurioje nurodyta, kad kai skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiama į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį. Taigi teismas galėjo skirti ir tris baudžiamojo poveikio priemones, svarbu, kad jos būtų suderinamos ir taisomai veiktų asmenį. Įstatymas nenumato galimybės teismui neskirti bausmės ir ją pakeisti baudžiamojo poveikio priemone arba neskirti baudžiamojo poveikio priemonės ir ją pakeisti kita, tačiau pirmosios instancijos teismo motyvai būtent tą ir reiškia, kad neskirdamas bausmės ir turto konfiskavimo teismas juos pakeitė įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Toks motyvas nepaneigia būtinumo konfiskuoti nusikaltimo padarymo įrankį ar priemonę. V. B. nusikalstamą veiką padarė vairuodama automobilį, todėl logiškiau jai skirti nusikaltimo padarymo įrankio vertės konfiskavimą nei įmoką į nukentėjusiųjų fondą, kuomet byloje nėra nukentėjusiųjų.
  11. Apylinkės teismas teigdamas, jog automobilio vertės konfiskavimas taptų bauda, prieštarauja savo paties sprendimui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų fondą. Motyvuodamas šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimą apylinkės teismas nurodė, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės jam nėra skiriama bausmė, išvengia teistumo. Atsižvelgęs į tai, kad švelniausia BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatyta bausmė yra bauda, kurios dydis pagal besiformuojančią teismų praktiką yra 50 MGL, teismas paskyrė V. B. maksimalią įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
  12. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas nurodė, kad sprendimas netaikyti sankcijos gali būti priimtas atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, kai dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių nubaudimas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. V. B. padarytas nusikaltimas yra įprastas palyginus su kitais tokios pat rūšies nusikaltimais, išskyrus neįprastai didelę alkoholio koncentraciją. Jos asmenybė niekuo neišsiskiria ir nėra tokia, kuri rodytų transporto priemonės vertės konfiskavimo neteisėtumą. Byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad sprendimas konfiskuoti būtų neteisingas, neprotingas ir akivaizdžiai neproporcigas. Atvirkščiai, kolegija mano, kad šioje situacijoje sprendimas konfiskuoti transporto priemonės vertę yra teisingas, protingas ir proporcingas.
  13. Vertindama konfiskuotino turto vertės dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje nėra pateikta tiksli konfiskuotino automobilio rinkos vertė. Vidutinė transporto priemonės vertė užfiksuota tik VšĮ „Emprekis“ vidutinės transporto priemonės kainos Lietuvoje pažymose. Be to, šioje byloje yra dvi tokios pažymos, kuriose vertės skiriasi. Atsižvelgdamas į tai, kad tiksli automobilio vertė byloje nėra pateikta, teismas daro išvadą, kad turi būti konfiskuojama mažiausia byloje pateikta vidutinės transporto priemonės vertė – 4 901 euras.
  14. Teismo posėdžio metu V. B. advokatė pateikė naujų duomenų, kuriuose apibūdinta pasunkėjusi V. B. šeimos padėtis dėl namuose kilusio gaisro ir jos sveikatos būklė. Advokatė prašė teismo atsižvelgti į šias aplinkybes sprendžiant klausimą dėl konfiskuotino turto dydžio. Išanalizavusi pateiktus dokumentus kolegija daro išvadą, kad gaisru finansinė V. B. padėtis nebuvo apsunkinta. Iš sunaikinto apgadinto turto apžiūros akto matyti, kad namuose buvęs turtas buvo apgadintas dėl suodžių, o patalpų apdaila aprūko ir jai reikalingas valymas (b. l. 106). Pateiktame kliento susirašinėjime su draudimo bendrove „If“ nurodyta, kad valymo ir kitų darbų, laikino apgyvendinimo išlaidos V. B. šeimai bus visiškai atlygintos draudimo bendrovės. Medicininių dokumentų išrašai patvirtina, kad V. B. sveikatos būklė nepasikeitė ir išlieka tokia pati, kokia ji buvo jai vairuojant automobilį sunkiai apsvaigus nuo alkoholio. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo posėdyje naujai pateikti duomenys nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl konfiskuotino turto dydžio sumažinimo.
  15. V. B. nusikalstamą veiką padarė vairuodama trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę, todėl automobilis yra nusikaltimo padarymo įrankis ir jo vertė turi būti išieškota.

9Vadovaujantis tuo kas išdėstyta ir remiantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija

Nutarė

10Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

11Pakeisti 2017 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį.

12Vadovaujantis BK 72 straipsniu išieškoti iš V. B. UAB „A“ priklausančio automobilio „Škoda Octavia“ valstybinis Nr. ( - ) identifikavimo Nr. ( - ), vidutinę rinkos vertę – 4 901 eurą.

13Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai