Byla I-439-602/2009
Dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bendros Lietuvos-JAV įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Adelita“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525‑733/2010 pagal pareiškėjo bendros Lietuvos-JAV įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Adelita“ skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybinei įmonei Tarptautiniam Vilniaus oro uostui, uždarajai akcinei bendrovei „Autobrava“ dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas bendra Lietuvos-JAV įmonė uždaroji akcinė bendrovė „Adelita“ skundu (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Adelita“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 7.9‑564-N (toliau – ir Sprendimas) dalį, nesusijusią su automobilių parkavimo aikštelių pripažinimo tinkamomis naudoti klausimo tyrimu, įpareigoti Inspekciją išnagrinėti jo 2008 m. rugpjūčio 5 d. skundą dalyje, nesusijusioje su automobilių parkavimo aikštelių pripažinimo tinkamomis naudoti klausimo tyrimu, bei įpareigoti Inspekciją priimti Viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantį sprendimą.

5Pareiškėjas nurodė, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas (toliau – ir Bendrovė) patikėjimo teise valdo 326,4351 ha žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )), esantį ( - ). Žemės sklype yra pastatas, kurio adresas yra ( - ) (unikalus Nr. ( - )), Vilnius, kuriame yra jam nuosavybės teise priklausančios viešbučio ,,Adelita“ patalpos (unikalus Nr. ( - ), plotas – 1 416,23 kv. m). Viešbutis ,,Adelita“ yra įsikūręs viename pastate su Bendrovės viešbučiu ,,Skrydis“, t. y. Bendrovė ir UAB ,,Adelita“ yra pastato ( - ), bendraturčiai. Jis kreipėsi į Inspekciją su prašymu išnagrinėti statybų teisėtumo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste klausimą, kiek tai susiję su „automobilių stovėjimo aikštelėmis“ abipus ( - ) gatvės, o esant neteisėtų statybų požymiams, teisės aktų nustatyta tvarka imtis priemonių šių statybų padariniams pašalinti. Inspekcija 2008 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 7.9-564-N atsakė, kad nenagrinės praeityje suderinto techninio projekto teisėtumo klausimo, tačiau dėl kitų jo skundo argumentų liko nepasisakiusi. Taip pat Inspekcija atkreipė dėmesį į tai, kad minėtos aikštelės nėra pripažintos tinkamomis naudoti, tad įpareigojo šių aikštelių nenaudoti iki jos bus pripažintos tinkamomis naudoti. Jis Sprendimą apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija). Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo valdymo ir naudojimo teisės Bendrovei aikštelių statybos metu suteiktos nebuvo. Tai patvirtina ir Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 1155V „Dėl žemės sklypų dydžio ir ribų nustatymo Vilniaus aerouostui“ 2 punktas. Po to, kai Nekilnojamojo turto registre 1998 m. gruodžio 29 d. Bendrovės prašymu buvo pirmą kartą įregistruotos žemės sklypo valdymo teisės, žemės sklypo valdymo forma kito kelis kartus. Abipus ( - ) gatvės Bendrovės teritorijoje yra dvi automobilių stovėjimo aikštelės: aikštelė Nr. 6, esanti ( - ), kurios plotas – 2 317 kv. m, kuri viešai (oro uosto lankytojams) yra pristatoma (žymima) kaip aikštelė P3, ir aikštelė Nr. 7, esanti ( - ), kurios plotas – 2 479 kv. m, kuri viešai (oro uosto lankytojams) yra pristatoma (žymima) kaip aikštelė P2. Minėtos dvi aikštelės nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Aikštelių P3 ir P2 zonoje šiuo metu nėra jokių registruotų nekilnojamojo turto objektų, įskaitant ir tokius, kurie priklausytų Bendrovei. Teigė, jog aikštelės yra pastatytos neteisėtai, tad nėra pagrindo vadovautis jų, kaip savarankiško nekilnojamojo daikto, esančio žemės sklype, koncepcija. Tik visų 1996 m. kovo 16 d. priimto Statybos įstatymo numatytų reikalavimų (turėti sklypą, įgytą nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, nustatyta tvarka parengti ir suderinti statinio projektą, nustatyta tvarka gauti leidimą statyti) laikymasis sudaro sąlygas tinkamai realizuoti statytojo teises. 1997 metais, statydama aikštelę, Bendrovė, neturėdama žemės valdymo teisių, neturėjo teisės vykdyti žemės sklype jokių naujų statybų ar rekonstrukcijos darbų, kadangi jame nebuvo pavirtintas detalusis planas. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu, kai Bendrovė įgijo naudojimosi žemės sklypu teises, statybos darbų atlikimo reglamentavimas jau yra pasikeitęs, o aikštelės gali būti pastatytos tik įstatymų nustatyta tvarka gavus statybos leidimą, kurio Bendrovė nėra gavusi. Todėl Inspekcija, gavusi prašymą nustatyti, ar ant jų žemės sklypo ribos pastatas nėra pastatytas savavališkai, privalėjo prašymą išnagrinėti bei šiuo klausimu priimti sprendimą. Inspekcija nepagrįstai netyrė jo nurodytų automobilių stovėjimo aikštelių statybų neteisėtumo aspektų, susijusių su žemės sklypo valdymo teisių neturėjimu statybų metu, su įstatymų reikalavimų parengti detalųjį planą nevykdymu, dėl ko netinkamai įvykdė administracinę procedūrą ir dėl to priėmė neteisėtą Sprendimą, kuris turi būti panaikintas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nurodė, kad Komisijos 2008 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 2008/03‑4R-231 rezoliucinės dalies formuluotė nepagrįstai paliko netenkintais kitus jo prašymus, nors konstatuojamoje paties sprendimo dalyje dėl šių prašymų buvo pasisakyta vienareikšmiškai teigiamai, t. y. Komisija vienareikšmiškai pasisakė dėl jų tenkinimo. Tarptautinio Vilniaus oro uosto aikštės ir privažiavimo kelių rekonstrukcijos projekto Nr. ( - ) teisėtumo klausimo nagrinėjimas gali būti įvardijamas tik kaip vienas iš jo apskųstų neteisėtų statybų aspektų. Kiti aspektai, nurodyti jo 2008 m. rugpjūčio 5 d. skunde, nėra tiesiogiai susiję su tokiu projektu. Kiti apsektai yra susiję su tokiais klausimais, kaip žemės sklypo savininko sutikimo nebuvimas vykdant aikštelių statybas, žemės sklypo naudojimo teisių, pakankamų tapti statytoju, neturėjimas, detaliojo plano neparengimas vykdant naujas statybas ir panašiai. Paaiškino, kad Komisija, įpareigodama atsakovą išnagrinėti tik Tarptautinio Vilniaus oro uosto aikštės ir privažiavimo kelių rekonstrukcijos projekto Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo klausimą, tuo pačiu nepagrįstai neįpareigojo atsakovo išnagrinėti kitų aikštelių statybos neteisėtumo aspektų, nurodytų jo 2008 m. rugpjūčio 5 d. prašyme. Teigė, jog nurodytos aplinkybės sudaro prielaidą peržiūrėti ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijos – Komisijos – 2008 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 2008/03-4R-231 formuluotę, iš esmės nekeičiant Komisijos sprendimo turinio.

6Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė nutraukti administracinę bylą, taip pat Inspekcija pateikė prašymą, kuriuo prašė panaikinti Komisijos 2008 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 2008/03‑4r-213 dalį, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas ir Inspekcija įpareigota panaikinti Sprendimo dalį dėl atsisakymo nagrinėti Tarptautinio Vilniaus oro uosto aikštės ir privažiavimo kelių rekonstrukcijos projekto Nr. ( - ) teisėtumą, išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. skundą šioje dalyje ir priimti Viešojo administravimo įstatymu nustatytus reikalavimus atitinkantį sprendimą.

7Atsakovas nurodė, kad Komisija, pateikdama išvadas, jog Inspekcija privalėjo nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl projekto teisėtumo, nepagrindė jų teisės aktų nuostatomis, t. y. nenurodė teisės aktų, kurių pagrindu Inspekcija būtų turėjusi teisę nagrinėti tokią skundo dalį. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Įvertinus kartu su 2008 m. rugpjūčio 5 d. skundu pareiškėjo Inspekcijai pateiktus dokumentus, nenustatyta, kad nuo ginčijamų automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo iki skundo Inspekcijai padavimo, t. y. iki 2008 m. rugpjūčio 8 d., būtų praėję mažiau nei vieneri metai. Pareiškėjas Inspekcijai pateiktame 2008 m. rugpjūčio 5 d. skunde nurodė, kad ginčijamos automobilių stovėjimo aikštelės įrengtos prieš penkerius ar daugiau metų, todėl galima daryti išvadą, kad aikštelių statybos metais laikytini 1997 metai. Inspekcija, atsižvelgusi į tai, kad nuo projekto parengimo ir suderinimo iki pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. skundo padavimo Inspekcijai buvo praėję daugiau kaip vieneri metai, skundo dalies dėl aikštelių statybos projekto teisėtumo nenagrinėjo. Minėta Viešojo administravimo įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Inspekcija negalėjo pasirinkti kitokio elgesio varianto. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčo automobilių stovėjimo aikštelių statybos metu pagal teisės aktus jų statybai nereikėjo statybos leidimo, tačiau buvo būtina turėti projektą, suderintą su savivaldybės vyriausiuoju architektu, šis projektas prilygintinas leidimui statyti minėtas aikšteles. Kol šis projektas galioja ir kol neįrodyta, kad ginčo aikštelės įrengtos pažeidžiant esminius šio projekto sprendinius, nėra teisinio pagrindo teigti, kad jos įrengtos savavališkai, todėl Komisija nepagrįstai padarė prielaidą, kad jų statyba yra savavališka.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą; atsakovo Inspekcijos prašymą patenkino – panaikino Komisijos 2008 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 2008/03-4R-231, kuriuo nuspręsta iš dalies patenkinti UAB „Adelita“ prašymą ir įpareigoti Inspekciją panaikinti Sprendimo dalį dėl atsisakymo nagrinėti Tarptautinio Vilniaus oro uosto aikštės ir privažiavimo kelių rekonstrukcijos projekto Nr. ( - ) teisėtumą, išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. skundą šioje dalyje ir priimti Viešojo administravimo įstatymu nustatytus reikalavimus atitinkantį sprendimą.

10Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad adresu ( - ), yra įregistruotas pastatas – viešbutis (unikalus Nr. ( - )), kuris 1991 m. lapkričio 11 d. – 1995 m. kovo 21 d. buvo registruotas nuosavybės teise Lietuvos Respublikos, 1991 m. lapkričio 11 d. – 1995 m. kovo 21 d. buvo registruotas patikėjimo teise Bendrovei. Pagal VĮ Registrų centro pažymą tokiame pastate yra dvi atskirai registruotos patalpos ir nurodytas dviejų savininkų sąrašas, kuriame yra Lietuvos Respublika (Turto patikėjimo teisė Bendrovei) ir UAB „Adelita“. UAB „Adelita“ įgijo nuosavybės teises į nurodytas patalpas Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus nutarimą leisti įsteigti šią įmonę bei atidalinus dalį valstybei priklausančių, Vilniaus aerouosto valdytų, viešbučio „Skrydis“ patalpų (Kadastro ir registro dokumentų byla Nr. ( - )). Aplinkybę, jog pastatas ( - ) yra sklype ( - ) patvirtina VĮ Registrų centro raštas. 2003 m. rugsėjo 22 d. tarp Bendrovės ir UAB ,,Automodus“ (dabar – „Autobrava“) buvo sudaryta valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis, kurios pagrindu bendrovei buvo išnuomotos trys automobilių stovėjimo aikštelės, tarp jų ir skunde minėtos aikštelės Nr. 6 (2 317 kv. m), Nr. 7 (2 479 kv. m), esančios ( - ) gatvėje, ir skunde neminima aikštelė Nr. 3 (6 640 kv. m), esanti ( - ). Bendrovė 2007 m. rugpjūčio 29 d. UAB ,,Autobrava“ išnuomojo bendrame Bendrovės valdomame 326,4351 kv. m žemės sklype (unikalus Nr. ( - )), dalis, kurių plotai 9 670 kv. m, 3 607 kv. m ir 3 738 kv. m. VĮ Registrų centro išrašas patvirtina, kad registre yra įregistruota UAB ,,Autobrava“ teisė į 2007 m. rugpjūčio 29 d. sutartyje nurodytus plotus sklype, esančius ( - ). Kitos UAB ,,Autobrava“ teisės į žemę ar į statinius šiame sklype nėra įregistruotos. 2007 m. rugpjūčio 29 d. sutartyje nurodyta, jog tai yra susitarimas dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. sutarties pakeitimo ir neatskiriama minėtos sutarties dalis. 2008 m. rugpjūčio 5 d. UAB „Adelita” kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymu nustatyti, ar prašyme nurodytos automobilių stovėjimo aikštelių atliktos statybos yra savavališkos, ir jeigu statybų neteisėtumas pasitvirtintų, imtis teisės aktuose numatytų priemonių pašalinti savavališkų statybų padarinius. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. birželio 10 d. rašte nurodė, kad UAB „Forma“ parengė aerouosto aikštės ir privažiavimo kelių rekonstrukcijos projektą, kuris 1997 m. kovo 24 d. suderintas Vilniaus miesto savivaldybės architektūros skyriuje; projektiniuose sprendiniuose yra numatytos automobilių stovėjimo aikštelės bei išspręstas paviršinio vandens nuvedimas; mašinų stovėjimo aikštelių statybai buvo parengtas ir suderintas projektas, t. y. statybos darbai atlikti nesavavališkai. 2008 m. rugpjūčio 5 d. UAB „Adelita” kreipėsi su prašymu į Inspekciją, prašė išnagrinėti statybų teisėtumo klausimą, kiek tai susiję su automobilių stovėjimo aikštelėmis abipus ( - ) gatvės, prašė nustatyti, ar atliktos statybos yra savavališkos, ir jeigu statybų neteisėtumas pasitvirtintų, imtis teisės aktuose numatytų priemonių pašalinti savavališkų statybų padarinius. Inspekcija Sprendime nurodė, kad UAB „Forma“ parengė projektą, kuriame buvo suprojektuota saugoma aikštelė, dvi automobilių stovėjimo aikštelės ir inžinierinių tinklų rekonstrukcija. Toks projektas nustatyta tvarka suderintas, suderinimai pateikti projekto dalyje IT-1 (Suvestinis inžinierinių tinklų planas). Pagal Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316) (toliau – ir Reglamentas) A priedo 6.9 punktą lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelių iki 100 vietų, kai jų teritorijose nestatomi pastatai ir išspręstas paviršinio vandens nuvedimas statybai nereikia leidimo, tačiau būtina turėti projektą, suderintą su savivaldybės architektu, šiuo atveju aikštelės įrengtos turint privalomuosius dokumentus, nurodytus Reglamente. Inspekcija Sprendime nurodė, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, suderinto projekto teisėtumo nenagrinės. Sprendime nurodė, kad VĮ „Vilniaus aerouostas“ direktoriaus 1997 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 74 paskyrė komisiją, kuri 1997 m. liepos 23 d. pripažino, kad automobilių stovėjimo aikštelė prie viešbučio „Skrydis“ ir prieš terminalą šiaurinėje pusėje, tenkina nustatytus reikalavimus ir priėmė jas naudoti. 2002 metais VĮ „Vilniaus aerouostas“ kreipėsi su prašymu įregistruoti minėtas aikšteles į Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinę įmonę, kuri atsisakė įregistruoti nekilnojamąjį turtą, nes registro tvarkytojui nepateikti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos tarnybos dokumentai (arba nurodytos institucijos papildyti minėti aktai), patvirtinantys objekto pripažinimą tinkamu naudoti. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos STR 1.11.01:1996 „Statinių priėmimo naudoti tvarka“ (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242) 3 punkto nuostatas, statinius priima naudoti komisija, kurią skiria apskrities valdytojas arba jo įgaliota komisija. Sprendimu prašė Vilniaus apskrities viršininko administraciją pagal kompetenciją patikrinti, ar Bendrovė automobilių ir mašinų stovėjimo aikštelę prie viešbučio ( - ), ir aikštelę priešais šiaurinę Tarptautinio Vilniaus oro uosto terminalo pusę eksploatuoja nepripažinus tinkamomis naudoti; nustačius pažeidimus, imtis priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti teisės aktų nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. rugsėjo 5 d. pateikė rašytinį reikalavimą nenaudoti mašinų stovėjimo aikštelių prie viešbučio ( - ) ir priešais šiaurinę Tarptautinio Vilniaus oro uosto terminalo pusę iki šios aikštelės bus pripažintos tinkamomis naudoti. Pareiškėjas 2008 m. spalio 10 d. kreipėsi skundu į Komisiją ir prašė panaikinti Inspekcijos Sprendimą, įpareigoti Inspekciją iš naujo nagrinėti UAB „Adelita“ 2008 m. rugpjūčio 5 d. prašymą ne vėliau kaip per vieną mėnesį. Komisija 2008 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 2008/03-4R-231 nusprendė iš dalies patenkinti UAB „Adelita“ prašymą ir įpareigoti Inspekciją panaikinti Sprendimo dalį dėl atsisakymo nagrinėti Projekto teisėtumą, išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. skundą šioje dalyje ir priimti Viešojo administravimo įstatymu nustatytus reikalavimus atitinkantį sprendimą. Nustatė, jog pareiškėjas skundą teismui padavė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais. Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Statybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 71 dalimi, 27 straipsniu, 24 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pažymėjo, jog Inspekcijos Sprendimo turinys patvirtina, kad ji konstatavo, jog statyba nėra savavališka, vadovaudamasi projektu, Inspekcija netyrė šio projekto ir kitų su juo susijusių dokumentų turinio tikrumo, tik formaliai vertino šiuos dokumentus. Konstatavo, jog tokie Inspekcijos veiksmai yra teisėti ir teisingai motyvuojami Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi. Inspekcija, formaliai įvertinusi dokumentus ir iš esmės konstatavusi savavališkos statybos fakto nebuvimą, nurodė tinkamas teisės aktų nuostatas (Reglamentą), padarė nurodytą išvadą turėdama pakankamai faktinių dokumentų tokios išvados padarymui. Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad nuo pareiškėjo nurodomų pažeidimų padarymo praėjo daugiau negu vieneri metai. Inspekcijai buvo pateiktas 1997 m. aktas, patvirtinantis, kad ginčo statiniai buvo įrengti jau 1997 m., pareiškėjo skundų Inspekcijai bei teismui turinys taip pat patvirtina, kad nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Nurodė, kad atsakovas, vykdydamas Statybos įstatyme numatytas funkcijas, privalo laikytis administracinės procedūros reikalavimų, kitokių negu nurodytose normose numatytų veiksmų neturi teisės atlikti. Todėl atsakovas privalėjo laikytis reikalavimo, kuris riboja viešojo administravimo subjekto kompetenciją tirti pažeidimą, nuo kurio padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Nurodytas apribojimas nepaneigia pareiškėjo teisės ginti savo teises teisme, todėl pareiškėjo motyvus dėl ekonominio tikslingumo savarankiškai ginti savo teises teisme pripažino neturinčiais reikšmės bylos išsprendimui. Konstatavo, jog Inspekcijos veiksmai dėl atsisakymo tirti ginčo aikštelių statybos teisėtumą, yra teisėti, todėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas dėl įpareigojimo atlikti tokį tyrimą negali būti paliktas galioti, todėl naikintinas. Dėl analogiškų motyvų, negali būti patenkintas pareiškėjo prašymas dėl įpareigojimo tirti ginčo aikštelių statybos teisėtumą. Nurodė, kad Inspekcija teisėtai pavedė kompetentingai institucijai, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracijai tirti aikštelių naudojimo teisėtumo klausimą, nurodyti Inspekcijos veiksmai ir nėra ginčijami. Naudojimasis aikštelėmis yra tęstinio pobūdžio veiksmas, kuriam netaikytina Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostata, todėl Inspekcija turėjo teisinį bei faktinį pagrindą pavesti atlikti tyrimą Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kuri vykdydama Inspekcijos pavedimą, atliko Statybos įstatyme numatytus veiksmus. Inspekcijos veiksmai, vykdant administracinę procedūrą pagal pareiškėjo prašymą buvo teisėti, procedūra atlikta surinkus pakankamai faktinių duomenų išsamiam prašymo ištyrimui. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti Inspekcijos veiksmų neteisėtumą, o išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu, kuriuo konstatuotas Inspekcijos veiksmų neteisėtumas, ginčas yra išnagrinėtas neteisingai, todėl sprendimas naikintinas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti Inspekcijos Sprendimą bei įpareigoti Inspekciją ištirti jo prašymą, klaidingai suformulavo skundo dalyką, t. y. nesuformulavo konkretaus reikalavimo, kurį patenkinus, teismas galėtų priimti sprendimą, atitinkantį vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimo rūšių bei atitinkamų asmens teisių gynimo būdų. Pareiškėjui buvo siūloma tikslinti skundo reikalavimą, pareiškėjas nurodė, kad reikalavimo netikslins, todėl pareiškėjo skundo netenkinimo motyvas yra taip pat klaidingas jo teisių gynimo būdas. Remdamasis ABTĮ nuostatomis (15 str., 22 str., 88 str.), Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9, 12 dalimis, 8 straipsniu, pabrėžė, jog teismo sprendimu bei išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu gali būti panaikintas administracinis sprendimas, kuriuo nustatomos asmeniui teisės ir pareigos. Inspekcijos Sprendimu pareiškėjui nebuvo nustatytos teisės ir pareigos, todėl toks dokumentas negali būti naikinamas. Ginčijamas Inspekcijos atsakymas yra administracinės procedūros sprendimas, kuriuo nebuvo išspręstas pareiškėjo teisių ir pareigų klausimas, todėl šis administracinės procedūros sprendimas negali būti tapatinamas su individualiu administraciniu aktu, kuris gali būti naikinamas. Be to, kreipdamasis į teismą pareiškėjas privalo suformuluoti konkretų reikalavimą, šiuo atveju nurodyti veiksmus (siejamus su materialinės teisės normomis), kuriuos pagal kompetenciją privalo atlikti viešojo administravimo subjektas arba nurodyti konkretų sprendimą, kurį turėtų priimti viešojo administravimo subjektas dėl jo teisių ir pareigų. Pareiškėjo reikalavimas pagrįstas vien procesinio pobūdžio teisės normomis – priimti administracinės procedūros sprendimą, todėl toks reikalavimas, kuris net abstrakčiai nėra susijęs su materialinės teisės normomis, negali būti patenkintas, nes toks teismo sprendimas negali būti įvykdytas. Reikalavimas priimti sprendimą, atitinkantį įstatymo numatytus procesinio pobūdžio reikalavimus, negali būti tenkinamas, nes patenkinus nurodytą reikalavimą ginčas nėra išnagrinėjamas iš esmės. Pažymėjo, kad prašymo, kuriuo asmuo kreipiasi dėl administracinės procedūros, turinys nėra reglamentuotas Viešojo administravimo įstatyme, tačiau tai nepaneigia pareiškėjo pareigos kreipiantis į teismą su skundu tinkamai suformuluoti konkretų skundo dalyką, kuris negali būti visais atvejais analogiškas kaip administracinės procedūros skundas ar prašymas, kurio turiniui Viešojo administravimo įstatymas nenumato jokių specialių reikalavimų. Dėl analogiškų motyvų iš esmės klaidingu pripažino išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą. Nepagrįstais pripažino dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, jog pareiškėjas, pasinaudojęs išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, neturi teisės kreiptis į teismą. Įstatymo nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos laikymasis yra teisės kreiptis į teismą prielaida (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.), o tinkamas pasinaudojimas ikiteismine tvarka negali būti suprantamas kaip atsisakymas teisės kreiptis į teismą.

11III.

12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi pareiškėjo bendros Lietuvos-JAV įmonės UAB „Adelita“ apeliacinį skundą atmetė, trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Tarptautinio Vilniaus oro uosto apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeitė, sprendimo dalį, kuria pareiškėjo bendros Lietuvos-JAV įmonės UAB „Adelita“ skundas atmestas, panaikino ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukė, likusioje dalyje teismo sprendimą paliko nepakeistą.

13Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 2, 3, 4 dalimi. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjo iškeltam ginčui nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, taip pat nėra numatyta, kad toks ginčas privalomai turi būti sprendžiamas teisme, todėl konstatavo, kad nagrinėjamas ginčas patenka į kategoriją ginčų, dėl kurių skundas pareiškėjo pasirinkimu gali būti paduodamas arba administracinių ginčų komisijai, arba tiesiogiai teismui. Pareiškėjo pasirinkimas ginčą spręsti per administracinių ginčų komisiją arba tiesiogiai per teismą, apsprendžia tolimesnę ginčo bylos teiseną, kurią reglamentuoja ABTĮ 32, 33 straipsniai. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pasirinko ginčą spręsti per ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją, t. y. skundą dėl atsakovo sprendimo pateikė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Atkreipė dėmesį, kad ši komisija ginčą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė 2008 m. spalio 24 d., todėl pareiškėjas, vadovaujantis ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, galėjo pateikti skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateiktame skunde administraciniam teismui nesuformulavo jokio reikalavimo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2008 m. spalio 24 d. sprendimo. Byloje pateiktame skunde pareiškėjas suformulavo reikalavimus tik dėl atsakovo priimto sprendimo. Nurodytos faktinės aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad pareiškėjas nepasinaudojo jam įstatymo suteikta teise ginčyti jam nepatinkantį Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą, o pasirinko kitą ginčo sprendimo būdą, t. y. tiesiogiai teisme iškėlė ginčą dėl atsakovo sprendimo. Teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tokią teisę pareiškėjas turi, tačiau pastebėjo, kad kreiptis į teismą galima įstatymu nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas byloje ginčijamą atsakovo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 7.9-564-N paštu gavo 2008 m. rugsėjo 12 d., todėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas skaičiuotinas būtent nuo šios datos, o tai reiškia, kad skundą tiesiogiai teismui pareiškėjas galėjo pateikti iki 2008 m. spalio 12 d. imtinai. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2008 m. lapkričio 17 d. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą skundo padavimo terminą, prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą teismui nepateikė, dėl ko administracinė byla turėjo būti nutraukta (ABTĮ 101 str. 6 p.). Kadangi aplinkybės, kurios sudaro pagrindą nutraukti administracinę bylą paaiškėjo tik apeliacinės instancijos teisme, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl pareiškėjo skundo panaikino ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukė. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. AS8-424/2007, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytoje ir šiuo metu teismo nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios, o tai apsprendžia skirtingą teismo sprendimą. Nagrinėjamoje byloje, skirtingai nuo administracinės bylos Nr. AS8‑424/2007, pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus ir du kartus siūlė (2009 m. vasario 11 d. nutartimi ir 2009 m. kovo 24 d. nutartimi) pareiškėjui tikslinti savo skundo reikalavimus, tačiau pareiškėjas atsisakė pasinaudoti savo teise. Ši faktinė aplinkybė patvirtina anksčiau teismo padarytas išvadas, kad pareiškėjas skundo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo neteikė. Atkreipė dėmesį, kad nors administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dėl atsakovo sprendimo panaikinimo yra nutrauktina, tačiau prie šios bylos yra prijungta administracinė byla iškelta pagal atsakovo prašymą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo. Teismo vertinimu, šioje dalyje bylą nutraukti pagrindo nėra, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas, kiek tai liečia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas atsakovo prašymas ir panaikintas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas, buvo nagrinėtas iš esmės. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad automobilių stovėjimo aikštelių statybai statybos leidimai nebuvo reikalingi, o reikėjo turėti statinio projektą, suderintą su savivaldybės vyriausiuoju architektu (STR 1.07.01:1997 A priedo 6.9 puntas). Byloje nustatyta, kad ginčo statinių projektas buvo suderintas 1997 metais, tai reiškia, kad kompetentingos institucijos leidimo statyti ginčo statinius išdavimo administracinė procedūra buvo baigta 1997 metais. Šios administracinės procedūros metu, t. y. iki suderinant statinių projektą (iki išduodant statybos leidimą), turi būti patikrintos ir patvirtintos visos sąlygos, sudarančios prielaidas statytojui duoti leidimą statybai, taip pat turi būti patikrinta bei patvirtinta statytojo teisė į žemės sklypą, kuriame numatyta statyba. Kaip minėta ginčo statinių projektas buvo suderintas 1997 metais, t. y. leidimas statyti duotas 1997 metais. Atsižvelgęs į tai, teismas teigė, kad visi klausimai, susiję su sąlygomis leisti statyti, taip pat ir tai, ar statytojas turi žemės sklypo valdymo teisę, buvo išspręsti iki išduodant statybos leidimą, t. y. ne vėliau kaip 1997 metais. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis numato, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Atsižvelgęs į anksčiau nurodytas faktines aplinkybei bei paminėtą Viešojo administravimo įstatymo nuostatą, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas pagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su ginčo statinių projekto suderinimu, taip pat ir statytojo teise į žemę, yra teisingos ir pagrįstos. Nurodytos nuostatos, priešingai nei teigia pareiškėjas, teismo nuomone, nesudaro sąlygų įteisinti savavališkas statybas, nes Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis nustato ribojimus viešojo administravimo institucijoms. Tuo tarpu teismams toks ribojimas nėra taikomas, todėl suinteresuoti asmenys savo teises bei teisėtus interesus turi teisę ginti teismine tvarka. Vertindamas kitus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymėjo, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punktas nustato, kas yra savavališka statinio statyba. Akcentavo, kad ginčo statinių statybai statybos leidimas nebuvo reikalingas, byloje nėra nustatyta, jog statytojas būtų vykdęs statybos darbus neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento ar kai šis dokumentas jau netekęs galios, byloje nėra nustatyta, kad teismas būtų pripažinęs statybos leidimą (šiuo atveju statinio projekto suderinimą) neteisėtu, byloje taip pat nėra nustatyta, kad statytojas statinį ar jo dalį pastatė pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo tinkamai bei teisėtai ir pagrįstai ginčo statinius nepripažino savavališkais. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria buvo patenkintas atsakovo prašymas, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

14IV.

15Pareiškėjas bendra Lietuvos-JAV įmonė UAB „Adelita“ 2010 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose (atitinkamai Nr. I-439-602/2009 ir Nr. A525-733/2010), kuriose atitinkamai 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu ir 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi buvo atmestas pareiškėjo UAB „Adelita“ skundas (pirmojoje instancijoje) bei administracinė byla buvo nutraukta (apeliacinėje instancijoje) bei tenkintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymas. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

161. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas savo sprendime rėmėsi prielaida, kad į administracinę bylą pateiktas ginčo statinių projektas buvo suderintas 1997 metais. Kaip matyti iš prie prašymo pridedamų advokato Andriaus Chudenkovo 2008 m. gruodžio 12 d. prašymo bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 3 d. atsakymo Nr. A51-2411(3.3.2.4-PD-4), 1997 metais Vilniaus miesto Vyriausiaisiais architektais buvo: nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1997 m. lapkričio 4 d. – R. S., nuo 1997 m. lapkričio 5 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. – Stasys A. L.. Būtent projekto suderinimas su šiais asmenimis būtų reiškęs, kad yra gautas statybą leidžiantis dokumentas. Tačiau ant Tarptautinio Vilniaus oro uosto į administracinę bylą pateikto projekto nebuvo jokio Vilniaus miesto vyriausiojo architekto suderinimo, kas reiškia, kad Tarptautinis Vilniaus oro uostas tuo metu buvo užsitikrinęs tik tam tikrus tarpinius suderinimus, tačiau nebuvo užsitikrinęs tokio suderinimo, kuris būtų leidęs pradėti vykdyti statybos darbus. Abiejų instancijų teismai, pažeidę materialinę teisės normą, įtvirtintą STR 1.07.01:1997 A priede, ta apimtimi, kad bet kokį projektą laikė statybą leidžiančiu dokumentu, priėmė neteisėtus sprendimus, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o tai yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje.

172. Teismai, nurodę, kad projektas buvo suderintas dar 1997 metais, nors jis nebuvo derintas su savivaldybės vyriausiuoju architektu (kas reiškia jo nesuderinimą), bei nekvestionavę statybų pagal nesuderintą projektą teisėtumo, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, patvirtinančios, kad tai, jog ant statybą leidžiančio projekto privalomai turi būti būtent miesto Vyriausiojo architekto parašas, yra imperatyvi teisės norma, ir ji nenumato jokių išlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-803-07; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-265-08; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-857/2008).

183. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nutraukdamas bylą pagal UAB „Adelita“ skundą, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nurodomos administracinėje byloje Nr. AS8-424/2007.

194. Teismo sprendimas taip pat prieštarauja teismų praktikai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442‑395/2009; 2008 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-905/2008; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I‑1723‑281/2008; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendime Nr. I‑2371-473/2008.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21V.

22Procesą atsisakytina atnaujinti.

23Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

24Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-733/2010 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.

25Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

26Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).

27Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas savo sprendime rėmėsi prielaida, kad į administracinę bylą pateiktas ginčo statinių projektas buvo suderintas 1997 metais, tačiau ant Tarptautinio Vilniaus oro uosto į administracinę bylą pateikto projekto nebuvo jokio Vilniaus miesto vyriausiojo architekto suderinimo, kas reiškia, kad Tarptautinis Vilniaus oro uostas tuo metu buvo užsitikrinęs tik tam tikrus tarpinius suderinimus, tačiau nebuvo užsitikrinęs tokio suderinimo, kuris būtų leidęs pradėti vykdyti statybos darbus. Teismai, laikydami projektą statybą leidžiančiu dokumentu, pažeidė materialinę teisės normą, įtvirtintą STR 1.07.01:1997 A priede.

28Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartyje nurodė, jog automobilių stovėjimo aikštelių statybai statybos leidimai nebuvo reikalingi, o reikėjo turėti statinio projektą, suderintą su savivaldybės vyriausiuoju architektu (STR 1.07.01:1997 A priedo 6.9 punktas), o išvadą, kad ginčo statinių projektas buvo suderintas 1997 metais, t. y. leidimas statyti duotas 1997 metais, teismas padarė įvertinęs aerouosto aikštės rekonstrukcijos suvestinį inžinerinių tinklų genplaną. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, pagrindė ir motyvavo savo priimtą nutartį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, nurodydamas, kad buvo padarytas materialinės teisės normos (STR 1.07.01:1997 A priedo) pažeidimas, iš esmės nesutinka su įrodymu vertinimu byloje ir teismo išvadomis, kurias teismas padarė įvertinęs aerouosto aikštės rekonstrukcijos suvestinį inžinerinių tinklų genplaną.

29Pažymėtina, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus bei iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl įrodymų vertinimo. Taigi prašymo atnaujinti procesą motyvai, kuriais nesutinkama su įrodymų vertinimu, nelaikytini pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

30ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

31Įvertinusi prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus dėl privalomojo projekto suderinimo su savivaldybės vyriausiuoju architektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą ir cituoja konkrečius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinius sprendimus, nuo kuriuose suformuotos praktikos, pareiškėjo manymu, nukrypo apeliacinės instancijos teismas, tačiau jis iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl faktinių aplinkybių. Vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusių teismų atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Tačiau, kaip minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.

32Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytose ir pacituotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse yra pateikti bendro pobūdžio aiškinimai, kaip turi būti taikomos statybos teisės normos bei konkrečiai normos dėl privalomojo projekto suderinimo su savivaldybės vyriausiuoju architektu. Tačiau šią bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nėra pateikta kokių nors teisės aiškinimų, kurie prieštarautų teisės normų aiškinimui, pateiktam pareiškėjo nurodytose nutartyse.

33Pareiškėjas savo prašyme taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS8-424/2007.

34Pabrėžtina, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Tačiau nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus ir siūlė pareiškėjui tikslinti savo skundo reikalavimus, tačiau pareiškėjas atsisakė pasinaudoti savo teise, todėl šioje byloje teismų priimti procesiniai sprendimai yra kitokie nei nurodytoje byloje ir tai nesudaro pagrindo teigti, jog šioje byloje buvo nukrypta nuo administracinėje byloje Nr. AS8‑424/2007 suformuotos praktikos.

35Taip pat nėra pagrindo teigti, jog šioje byloje buvo nukrypta nuo teismų praktikos, nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriomis pareiškėjas remiasi siekdamas atnaujinti procesą dėl skundo dalyko. Šios bylos situacija yra kitokia ir ji negali būti prilyginta pareiškėjo nurodytų kitų bylų situacijoms. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.), o pareiškėjas nurodo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimus.

36Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A525-733/2010 atsisakytina atnaujinti.

37Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

38Pareiškėjo bendros Lietuvos-JAV įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Adelita“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

39Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525‑733/2010 pagal pareiškėjo bendros Lietuvos-JAV įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Adelita“ skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybinei įmonei Tarptautiniam Vilniaus oro uostui, uždarajai akcinei bendrovei „Autobrava“ dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

40Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas bendra Lietuvos-JAV įmonė uždaroji akcinė bendrovė... 5. Pareiškėjas nurodė, kad VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas (toliau – ir... 6. Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė nutraukti administracinę bylą, taip... 7. Atsakovas nurodė, kad Komisija, pateikdama išvadas, jog Inspekcija privalėjo... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu... 10. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad adresu ( - ), yra... 11. III.... 12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi... 13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, rėmėsi... 14. IV.... 15. Pareiškėjas bendra Lietuvos-JAV įmonė UAB „Adelita“ 2010 m. rugpjūčio... 16. 1. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas... 17. 2. Teismai, nurodę, kad projektas buvo suderintas dar 1997 metais, nors jis... 18. 3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nutraukdamas bylą pagal UAB... 19. 4. Teismo sprendimas taip pat prieštarauja teismų praktikai Lietuvos... 20. Teisėjų kolegija... 21. V.... 22. Procesą atsisakytina atnaujinti.... 23. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo... 24. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.... 25. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti... 26. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu... 27. Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad tiek pirmosios... 28. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės... 29. Pažymėtina, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse... 30. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti... 31. Įvertinusi prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus dėl privalomojo... 32. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytose ir pacituotose Lietuvos vyriausiojo... 33. Pareiškėjas savo prašyme taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo... 34. Pabrėžtina, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto... 35. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog šioje byloje buvo nukrypta nuo teismų... 36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas... 37. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 38. Pareiškėjo bendros Lietuvos-JAV įmonės uždarosios akcinės bendrovės... 39. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.... 40. Nutartis neskundžiama....