Byla 2A-563-340/2009

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės, kolegijos teisėjų R. Janovičienės, N. Švedienės, sekretoriaujant R. Kurganovaitei,

2dalyvaujant pareiškėjos (apeliantės) atstovams Č. A., advokatui Z. Keručiui,

3suinteresuoto asmens atstovei O. Arodz,

4vertėjai L. Kireilytei,

5teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, VĮ Valstybės turto fondas, R. J. V. ir A. V..

6Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

7pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad ji įgijo nuosavybės teises į butą Nr. 3, esantį ( - ). Nurodė, kad šiame bute gyvena nuo 1971 m., jis buvo jai suteiktas kaip buvusios Respublikinės didmeninės ūkinių prekių bazės darbuotojai. 1975 m. Lietuvos TSR Prekybos ministerijos nurodymu šis namas buvo perduotas į Kultūrinių ir sporto prekių didmeninės prekybos bazės („Lietkultprekyba“) balansą. 1992 m. ji raštu kreipėsi į minėtą bazę, prašydama, kad jos šeimai būtų leista privatizuoti šį butą, tačiau atsakymo negavo, žodžiu ji buvo informuota, kad namas nebus privatizuojamas. ( - ) seniūnija nurodė, kad namas ( - ) jiems nepriklauso. Daiktinės teisės į minėtą butą Nekilnojamojo turto registre niekam nėra ir nebuvo neįregistruotos. Jos ketinamo įsigyti buto valdymas prasidėjo sąžiningai ir teisėtai. Ji nuo pat buto suteikimo jį valdė teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą, bute, esančiame ( - ), gyvena nuo 1971 m., t. y. apie 38 metus. Minėtas butas nepriklauso valstybei, Vilniaus m. savivaldybei ar kitiems asmenims. Niekas į minėtą butą nereiškia jokių teisių. Nesant buto savininko, pareiškėja neturi galimybės įgyti minėtą butą jokiu kitu būdu, išskyrus nustatant nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Nurodė, kad nėra CK nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

8Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog aplinkybė, jog šiuo metu nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos į ginčo butą daiktinės teisės, nepatvirtina fakto, kad šis butas neturi savininko apskritai. Gyvenamasis namas ( - ) priklausė valstybei ir buvo valdomas ir eksploatuojamas Kultūrinių ir sporto prekių didmeninės prekybos bazės „LTSR Kultūrinių prekių prekyba“. Pagal Butų kodeksą, galiojusį iki 1998-01-01, valstybinį butų fondą sudarė gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei. Dalis valstybinio butų fondo buvo vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje, o dalis šio fondo – ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje. Ši dalis valstybinio butų fondo buvo vadinama žinybiniu butų fondu, kurį valdė ministerijos, valstybiniai komitetai, žinybos ir jiems pavaldžios įmonės, įstaigos ir organizacijos. Tai, jog gyvenamasis namas ( - ) priklausė valstybei, patvirtina ir aplinkybė, kad 1992-09-29 buvo privatizuotas butas Nr. 1, tame pačiame name.

9Suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto fondas atsiliepimu prašė pareiškėjos pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto konstatavimo atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju negalima buto valdymo aplinkybių laikyti atitinkančiomis visas įstatymo nustatytas daikto sąžiningo ir teisėto valdymo kaip nuosavo sąlygas, nes įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. VĮ Valstybės turto fondo duomenimis, buvusi valstybinė komercinė įmonė „Lietkultprekyba“ buvo privatizuojama pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą viešo akcijų pasirašymo būdu. Pagal minėto įstatymo nuostatas, privatizuojant valstybinėms įmonėms priklausantį turtą, butai, kurie kad ir buvo apskaityti privatizuojamos įmonės balanse, tačiau nebuvo įtraukiami į privatizuojamos įmonės akcinį (įstatinį) kapitalą, nebuvo privatizuojami. Butas liko valstybės nuosavybe, į kurią pagal CK 4.69 str. 3 d. negali būti įgyjama nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi. Pareiškėja butą galėjo privatizuoti tik Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka.

10Suinteresuoti asmenys R. V. V. ir A. V. atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad pareiškėja bute apsigyveno nuomininko teisėmis, ką patvirtina pateikti nuomos mokesčio mokėjimo kvitai. Pareiškėja turėjo galimybę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau to nepadarė, nors kitas butas tame pačiame name buvo privatizuotas. Pareiškėja visą buto valdymo laikotarpį nesielgė kaip daikto savininkė. Buto ji nevaldė atvirai, kadangi valdymo faktas nebuvo įregistruotas viešajame registre. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos nekilnojamojo turto valdymas atitinka savarankišką daiktinę teisę, kuri būtų pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti.

11Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2009-01-26 sprendimu pareiškėjos S. A. pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, kad butą ( - ), pareiškėjai suteikė buvusi prekybos bazė „LTSR Kultūrinių prekių prekyba“; pareiškėja buto mokestį už suteiktą jai butą mokėjo nuo 1971 m. todėl teismas padarė išvadą, kad tuo metu jai ir buvo suteiktas butas, esantis ( - ). Teismas nustatė, jog name ( - ) yra privatizuotas tik vienas butas Nr. 1, o daiktinės teisės į butus Nr. 2 ir Nr. 3 Nekilnojamojo turto registre nėra ir nebuvo įregistruotos. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, nuosavybės teisės į butą Nr. 1, esantį ( - ), taip pat į 0,12 ha žemės sklypo, esančio ( - ), yra įregistruotos suinteresuotiems asmenims R. J. V. ir A. V.. teismas nustatė, jog pareiškėjai butą suteikė jos buvusi darbovietė, buto mokestį ji mokėjo Kultūrinių ir sporto prekių didmeninės prekybos bazei („Litkulttorgo“ bazė). Prekybos ministerijos Kultūrinių ir sporto prekių didmeninės Prekybos bazės „LTSR Kultūrinių prekių prekyba“ rašte nurodoma, kad 1981-1982 m. bazė kreipėsi į Spalio raj. tarybos vykdomąjį komitetą, prašydama priimti šį pastatą vietos tarybų žinion, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas; todėl teismas laikė, kad butas, į kurį pretenduoja įgyti nuosavybės teises pareiškėja, buvo žinybinis; VĮ Registrų centro duomenimis bazė išregistruota 1993-03-09. Teismas laikė, kad įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjos valdomas ir naudojamas butas priklauso valstybei nuosavybės teise, neatsižvelgiant į tai, kad valstybės nuosavybės teisės į minėtą butą nėra įregistruotos viešame registre bei jis nėra apskaitomas valstybės ar Vilniaus m. savivaldybės balanse. Iš byloje esančių įrodymų teismas padarė išvadą, kad butas pareiškėjai nebuvo perduotas nuosavybėn, o buvo perduotas nuomos pagrindais. Iš teismui pateiktų mokėjimo kvitų teismas nustatė, kad pareiškėja valdė butą nuomos teisėmis, mokėdama nuomos mokestį 1971-1982 m. Nuo 1982 m. pareiškėja nuomos mokesčio nemokėjo, todėl padaryta išvada, kad ji butu naudojosi panaudos teisėmis. Kadangi butas, kuriame gyvena pareiškėja, priklauso valstybei nuosavybės teise, o pareiškėjai jis buvo suteiktas nuomos pagrindais, todėl teismas pripažino, kad pareiškėja negali įgyti nuosavybės teisių į ginčo butą pagal įgyjamąją senatį. Kitus pareiškėjos nurodytus motyvus ir argumentus teismas laikė neturinčiais reikšmės šio ginčo išsprendimui, todėl jų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

12Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-01-26 sprendimą visiškai ir priimti naują sprendimą: konstatuoti nuosavybės teisė įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad S. A. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į butą Nr. 3, esantį ( - ). Apeliantės nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas pažeidus procesines teisės normas bei netinkamai pritaikius materialines teisės normas. Apeliantė nurodo, jog esminės išvados, kurių pagrindu priimtas sprendimas, yra nepagrįstos objektyviais įrodymais, be to prieštaraujančios apeliantės atstovo argumentams, dėl kurių teismas apskritai nepasisakė. Teismas, darydamas išvadą, kad nepaisant to, kad valstybės nuosavybė į ginčo butą nėra įregistruotas bei butas nėra įtrauktas į valstybės ar savivaldybės balansą, butas priklauso valstybei, nevertino ir nesvarstė teismo posėdžio metu apeliantės atstovo pateiktų argumentų. Pažymi, jog teismas taip pat nepaisė aplinkybės, jog valstybės ar savivaldybės vardu ginčo butas nėra užregistruotas – t. y. pirmosios instancijos teismas netaikė imperatyvios CK 4.262 str. normos bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., o tai vertintina kaip grubus materialinės teisės normų pažeidimas. Taip pat pažeisti civilinių santykių apibrėžumo ir teisėtų lūkesčių principai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai – apeliantė ginčo butu rūpinosi ir valdė kaip savą nuo 1971 m. ne tik teisiškai, bet ir faktiškai. Apeliantės nuomone, tai, kad Lietuvos Respublika neturi nuosavybės teisės į ginčo butą įrodo teismui pateikti Vilniaus m. Valdybos 1998-11-19 sprendimas Nr. 2202V, kuriuo patvirtintos J. Č. suteikto žemės sklypo prie jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ( - ), ribos; taip pat Vilniaus m. savivaldybės Miesto plėtrios departamento 1998-11-12 aiškinamasis raštas. Atkreipia dėmesį, jog nei Vilniaus m. savivaldybė, nei VĮ Valstybės turto fondas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie nors netiesiogiai pagrįstų valstybės nuosavybės teisę į ginčo butą. Nurodo, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliantė ginčo butu naudojosi panaudos pagrindais, kadangi nėra sudarytas joks sandoris. Apeliantės teigimu, sprendimas neteisėtas ir tuo aspektu, kad R. J. V. bei A. V. įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis, kadangi jie nenurodė, kokiu pagrindu įstojo į procesą, taip pat neaišku, kokią įtaką jų teisėms ir pareigoms gali turėti vienoks ar kitoks sprendimas šioje byloje.

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus m. savivaldybės administracija prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-01-26 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, pareiškėjos, suinteresuotų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus, taip pat remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Nurodo, jog pareiškėja nebuvo įregistravusi viešame registre valdymo teisės, todėl ir valdyti ginčo buto negali. Pabrėžia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, iš kurių galima teigti, kad ginčo butas yra valstybės nuosavybė. Nurodo, jog pareiškėja nepagrįstai nesutinka su teismo išvadomis kad ginčo butas jai buvo perduotas nuomos pagrindais, o nuo 1982 m. panaudos teisėmis.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto fondas prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, jog priimtas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Nurodo, jog kitų būdų įgyti nuosavybės teisę, išskyrus privatizuoti ginčo butą pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą nebuvo, o apeliantė šia galimybe nepasinaudojo.

15Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys R. J. V. ir A. V. prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantės argumentus laiko nepagrįstais, o teismo išvadas pagrįstomis ir teisingomis, nurodo, jog nagrinėjama byla susijusi su jų teisėmis ir pareigomis galimo buto savininko atžvilgiu, todėl dalyvavimas bylos nagrinėjime negali įtakoti teismo nepriklausomumo ir nešališkumo vertinant įrodymus ir priimant sprendimą.

16Apeliacinis skundas atmetamas.

17Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias nuosavybės teisės į daiktą įgijimą įgyjamosios senaties pagrindu, dėl to sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

18Nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi reglamentuoja Civilinio kodekso ketvirtosios knygos trečiojo skirsnio 4.68 – 4.71 str. normos. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:

191) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 str.).

202) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 str.);

213) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 str.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.

224) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 str.). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;

235) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 str.).

24Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 str. 3 d.).

25Pati S. A. savo pareikšime nurodė, kad bute, esančiame ( - ), gyvena nuo 1971 m.; namas buvo pastatytas 1959 metais kaip sandėlis, po to buvo pritaikytas darbuotojų apgyvendinimui. Butas jai buvo išnuomotas, kaip Respublikinės ūkinių prekių bazės darbuotojai; šis namas 1975 m. buvo perduotas į Kultūros ir sporto prekių didmeninės prekybos bazės „LTSR Kultūrinių prekių prekyba“ („Lietkultprekyba“) balansą; ši organizacija 1987 m. kreipėsi dėl namo perdavimo Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies deputatų tarybos žinion, tačiau namo perdavimas į vietos savivaldybės balansą neįvyko. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal pareiškėjos ir organizacijos, suteikusios jai butą, teisinių santykių susiformavimo metu galiojusio Butų kodekso normas, namas, kuriame yra pareiškėjai išnuomotas butas, buvo žinybinis, t. y. pagal Butų kodekso 6 str. 1 d. priskiriamas prie valstybinio butų fondo ir galėjo būti privatizuotas tik tuo metu galiojusio 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo numatyta tvarka. Kultūros ir sporto prekių didmeninės prekybos bazė „LTSR Kultūrinių prekių prekyba“ valdė, naudojo ir disponavo valstybiniu turto patikėjimo teise (1964 m. CK 99 str. 2 d.). Apeliacinio skundo argumentą, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Respublika kaip valstybė neperėmė ginčo buto savo nuosavybėn, neįrodė, jog Lietuvos Respublika ar savivaldybė prieš 10 metų nuo pareiškimo padavimo momento turėjo nuosavybės teisę į ginčo butą, atmestini, kaip pagrįsti netinkamu Butų kodekso bei 1964 m. Civilinio kodekso normų aiškinimu.

26Apeliantė taip pat nurodė, kaip esminę aplinkybę tai, jog ginčo butas nebuvo įregistruotas viešame registre valstybės ar vietos savivaldybės nuosavybės teise. Apeliantė nurodo, kad pagal CK 4.262 str. įrašyti į viešą registrą duomenis laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka; duomenų apie nekilnojamąjį turtą patikimumo sistema yra kertinis akmuo teisinėje valstybėje ir akcentuoja, kad neįregistravus sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisų prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Kolegija pažymi, kad pareiškėja siekė fakto nustatymo, jog ji įsigijo nuosavybės teise į butą įgyjamąja senatimi (kuris yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas, CK 4.47 str. 11 p.) o ne nuosavybės perleidimo sandorio pagrindu; pareiškėjai butas buvo suteiktas organizacijos; namas, kaip nuosavybės objektas, buvo pastatytas, o ne įgytas kitokiu pagrindu. Apeliantės samprotavimai apie nekilnojamojo turto perleidimo sandorio registravimo būtinumą su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra susiję, dėl to atmetami. Pareiškėjos kaimynė J. Č. privatizavo butą Nr. 1 tame pačiame name ( - ); daiktinės teisės į butus Nr. 2 ir Nr. 3 (pareiškėjos), taip pat į namą nekilnojamoje turto registre nėra ir nebuvo įregistruotos (b.l. 124,7), tačiau toks faktas, priešingai nei teigia apeliantė, neįrodo, kad pareiškėja neturėjo nuomos ar panaudos, ar kitokių teisinių santykių dėl šio buto. Nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai nustatyti galiojančiame CK. Statinio pastatymas (daikto sukūrimas) yra vienas iš nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų (CK 4.47 str. 4 p.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad namas buvo pastatytas 1959 m., ir buvo jį pastačiusios organizacijos balanse, vėliau buvo perduotas į kitos organizacijos – „Lietkultprekyba“ balansą, taigi teisinės registracijos nebuvimas valstybės nuosavybės teisių į ginčo namą nepaneigia.

27Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja mokėjo buto nuomos mokestį iki 1982 m.; pareiškėja nurodė, kad 1992 metais ji raštu kreipėsi į „Lietkultprekybą“ dėl nuomojamo buto privatizavimo. Tokiu būdu pati pareiškėja pripažino, kad valdė daiktą – butą ne kaip nuosavą, bet kaip nuomojamą daiktą – mokėjo buto nuomos mokestį, 1992 m. kreipėsi į organizaciją, suteikusią jai butą, dėl jo privatizavimo. Kolegija pažymi, kad tuo metu galiojusio 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo nuostatos numatė, jog tam, kad įgyvendintų teisę privatizuoti valstybinio ar visuomeninio fondo butą, asmuo turėjo būti valstybinio ar visuomeninio buto nuomininku, t. y. kreipimosi dėl buto privatizavimo faktas įrodo, jog pareiškėja aiškiai suvokė, jog valdė butą ne kaip jo savininkė, bet kaip nuomininkė, pripažino, kad kitas juridinis asmuo – „Lietkultprekyba“, kurios balanse buvo namas, turėjo daugiau už ją teisių į užvaldomą daiktą. Kaip jau buvo paminėta, teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, tačiau pareiškėja nenurodė, kada ir kokiu pagrindu ji pradėjo valdyti butą kaip savo, kokiu būdu jai suteikto buto nuomos teisiniai santykiai transformavosi į teisėtą valdymą. Atmestinas skundo argumentas, kad teismas pažeidė civilinių santykių apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes apeliantė ginčo butu rūpinosi ir valdė kaip savą nuo 1971 m. ne tik teisiškai, bet ir faktiškai. Nors pareiškėja prižiūrėjo, remontavo butą, mokėjo už jį komunalinius mokesčius, neleido suirti pastatui, tačiau nuomojamo buto faktinis tvarkymas ir priežiūra nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, numatytų CK 4.68 str. Iki 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo pareiškėja negalėjo įsigyti nuomojamo buto, po šio įstatymo įsigaliojimo ji galėjo tai padaryti šio įstatymo numatyta tvarka.

28Apeliantė nurodė, kad dar vienas stiprus ir svarbus skundo argumentas yra Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 2202V, pagal kurį Vilniaus miesto valdyba nusprendžia patvirtinti J. Č. neatlygintinai suteikto, atkuriant nuosavybės teisę į žemę, 1548 kv.m žemės sklypo prie jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ( - ), ribas (b.l. 95-96). Apeliantės vertinimu, šiuo dokumentu akivaizdžiai nurodyta, kad nei Lietuvos Respublikai, nei Vilniaus miesto savivaldybei nurodytas gyvenamasis namas ar jo dalis nuosavybės teise nepriklauso. Analogiška pozicija yra išdėstyta Vilniaus miesto savivaldybės Mieto plėtros departamento 1998 m. lapkričio 12 d. aiškinamajame rašte, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus rašte Nr. 652, kuriame taip pat nurodyta, kad reikia suteikti naudojamą namų valdos žemės sklypą. Kolegija nesutinka su apeliantės pozicija dėl šių rašytinių įrodymų įrodomosios reikšmės vertinimo. Visi byloje surinkti įrodymai vertinami įrodymų sąsajumo požiūriu, t. y. teismas turi vertinti ir remtis tik tais įrodymais, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 180 str.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjos kaimynė J. Č. 1992-09-29 pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nuostatas įsigijo butą Nr. 1 name, esančiame ( - ), pati pareiškėja jai suteiktos galimybės privatizuoti butą pagal butų privatizavimo įstatymo nuostatas nerealizavo. Apeliantės cituojamuose dokumentuose klaidingai nurodyta, kad J. Č. priklauso nuosavybės teise visas namas, taigi cituojami dokumentai, priimti neatlygintinai suteikiant J. Č. žemės sklypą namų valdos ribose, atkuriant jai nuosavybės teisę į žemę, negali patvirtinti fakto, kad likusi namo dalis priklauso pareiškėjai, t. y. nėra susiję su teisiškai reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti įrodymai tik netiesiogiai patvirtina byloje jau nustatytą aplinkybę, kad butai Nr. 2 ir 3 nėra įregistruoti nuosavybės teise; klausimas, ar teisingai atkurta J. Č. nuosavybės teisė į visą namų valdos žemės sklypą, nėra nagrinėjamos bylos dalykas, kolegija dėl jo nepasisako.

29Apeliacinio skundo argumentai 2.1 ir 2.2 iš esmės atkartoja jau aptartus apeliacinio skundo argumentus; apeliantė nurodo, kad jokių buto nuomos ar panaudos santykių su valstybe ji neturėjo, kad teismas be pagrindo įvertino pareiškėjos mokėtą „kvartplatą“ kaip buto nuomos mokestį, kad teismas turėjo įsitikinti, jog Lietuvos Respublika kaip valstybė (o ne kažkada egzistavusi Lietuvos Tarybinė Respublika) prieš 10 metų iki pareiškimo padavimo turėjo nuosavybės teises į butą. Registrų centro duomenys rodo, kad ginčo butas nei valstybei, nei savivaldybei nepriklauso. Po to, kai „LTSR Kultūrinių prekių prekyba“ bazė buvo likviduota ir išregistruota 1993-03-09, jokia valstybinė žinyba neperėmė namo ir ginčo buto į savo balansą, taigi, anot apeliantės, nėra pagrindo pripažinti, kad tarp apeliantės ir valstybės susiformavo buto panaudos teisiniai santykiai. Kolegija pakartoja, kad negali sutikti su apeliantės pozicija, nes ji pagrįsta netinkamu Civilinio kodekso ketvirtosios knygos trečiojo skirsnio 4.68 – 4.71 str. normų aiškinimu. Kaip jau buvo nurodyta, butas apeliantei buvo suteiktas kaip bazės darbuotojai nuomos pagrindu; butas buvo žinybinis, t. y. priklausė valstybei. Nuosavybės teisė į tokį butą galėjo atsirasti tik nuo 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo numatyta tvarka; apeliantė pripažino, kad savo teisės privatizuoti butą ji nerealizavo. Kaip jau buvo paminėta, įgyjamąja senatimi gali būti įgytas tik teisėtai valdomas daiktas, o teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Pati pareiškėja pripažino, kad butas jai buvo suteiktas nuomos pagrindais, todėl faktas, kad 1993 m. „LTSR Kultūrinių prekių prekyba“ buvo likviduota, pareiškėjos teisiniams santykiams dėl buto suteikimo neturėjo įtakos.

30Apeliantės prašymu prie bylos prijungtas rašytinis įrodymas – Vilniaus miesto savivaldybės 2009-02-11 pareiškimo dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nuorašas; šiuo pareiškimu Vilniaus miesto savivaldybė prašo pripažinti bešeimininkiu turtu butus Nr. 2 ir 3, esančius ( - ). Apeliantė vertina šį pareiškimą fakto pripažinimu, kad nei Lietuvos Respublika kaip valstybė, nei Vilniaus m. savivaldybė nėra šio buto savininkai. Kolegijos vertinimu, pareiškimo teismui turinys neturi jokios įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir fakto, kad pareiškėja nėra įgijusi nuosavybės teisių į butą įgyjamąja senatimi, konstatavimui.

31Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir tuo aspektu, kad R. J. V. ir A. V. yra įtraukti į bylos nagrinėjimą suinteresuotais asmenimis. Byloje nustatyta, kad J. Č. perleido jai priklausantį žemės sklypą R. J. V. ir A. V. 2003-06-24 pirkimo-pardavimo sutartimi. Tokiu būdu namas, kuriame yra butas, nuosavybės teisę į kurį įrodinėja pareiškėja, yra šiems asmenims priklausančiame žemės sklype, taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje gali turėti įtakos žemės sklypo savininkų teisėms ir pareigoms ir pagrįstai įtraukė juos į procesą suinteresuotais asmenimis (CPK 443 str. 3 d.).

32Kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

33Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str. teismas

Nutarė

34Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2. dalyvaujant pareiškėjos (apeliantės) atstovams Č. A., advokatui Z.... 3. suinteresuoto asmens atstovei O. Arodz,... 4. vertėjai L. Kireilytei,... 5. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. A.... 6. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 7. pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti nuosavybės teisės... 8. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu... 9. Suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto fondas atsiliepimu prašė... 10. Suinteresuoti asmenys R. V. V. ir A. V. atsiliepimu prašė pareiškimą... 11. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2009-01-26 sprendimu pareiškėjos S. A.... 12. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės... 13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus m.... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto... 15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys R. J. V. ir A. V.... 16. Apeliacinis skundas atmetamas.... 17. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir... 18. Nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi reglamentuoja Civilinio... 19. 1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai... 20. 2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia,... 21. 3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 str.). Teisėtu laikomas daikto... 22. 4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 str.). Ši sąlyga reiškia, kad... 23. 5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71... 24. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar... 25. Pati S. A. savo pareikšime nurodė, kad bute, esančiame ( - ), gyvena nuo... 26. Apeliantė taip pat nurodė, kaip esminę aplinkybę tai, jog ginčo butas... 27. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja mokėjo buto nuomos... 28. Apeliantė nurodė, kad dar vienas stiprus ir svarbus skundo argumentas yra... 29. Apeliacinio skundo argumentai 2.1 ir 2.2 iš esmės atkartoja jau aptartus... 30. Apeliantės prašymu prie bylos prijungtas rašytinis įrodymas – Vilniaus... 31. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamas sprendimas... 32. Kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios... 33. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str.... 34. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 26 d. sprendimą palikti...