Byla A-756-452-14
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai Šiaulių universitetui, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. Č. patikslintu skundu (II t., b. l. 140–143) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės 84 060 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

5Paaiškino, kad 1998 m. rugsėjo 28 d. įgijo pastatą, esantį adresu ( - ) Šiauliuose (toliau – ir Pastatas). 2002 m. liepos mėn. jis kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija), prašydamas suteikti galimybę naudotis po Pastatu ir aplink jį esančiu žemės sklypu. 2002 m. liepos 24 d. raštu Administracijos Miesto vyriausiojo architekto tarnyba informavo pareiškėją, jog žemės sklypas yra neįregistruotas, o vadovaujantis 2002 m. liepos 1 d. Šiaulių miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 191, yra rengiamas kvartalo Aušros al. – Vaisių g. – St. Lukauskio g. – Dvaro g. (teritorijos, vadinamos Didždvariu) detalusis planas, kuriame bus nagrinėjamas ir Pastato žemės sklypo formavimo bei rekonstrukcijos klausimas. Jam buvo paaiškinta, kad detaliojo plano patvirtinimui reikalinga jo lėšomis atlikti geodezinius žemės sklypo matavimus ir paruošti žemės sklypo planą, suderintą su atitinkamomis institucijomis. Matavimus atliko savivaldybės įmonė „Šiaulių planas”. Planas buvo paruoštas ir 2003 m. vasario 20 d. patvirtintas Šiaulių miesto vyriausiojo architekto. Pareiškėjas jį pateikė Administracijai, tačiau iki 2006 m. lapkričio mėnesio detaliojo plano projektas nebuvo parengtas, svarstomas ir derinamas. 2006 m. gruodžio 22 d. A. Č. apie detaliojo plano dėl kvartalo tarp Aušros al., Vaisių g., St. Lukauskio g. ir Dvaro g. pristatymą bei svarstymą buvo informuotas asmeniškai. Jis nesutiko su parengto detalaus plano projektu, todėl siūlė į jį įtraukti jam nuosavybės teisėmis priklausančio Pastato žemės sklypą, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-263 patvirtino minimo kvartalo detalųjį planą, tačiau Pastato žemės sklypo į šį planą neįtraukė. Tokie Administracijos veiksmai (neveikimas) vilkinant Šiaulių miesto valdybos 2002 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 191 vykdymą iki 2006 m. lapkričio mėnesio ir žemės sklypo, esančio ( - ), neįtraukimas į ruošiamą detalųjį planą pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises į Pastatą. Šie veiksmai (neveikimas) yra neteisėti, dėl ko pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Administracija pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnyje numatytą prašymų nagrinėjimo 30 dienų terminą, nes tik 2006 m. lapkričio mėnesį pradėjo detaliojo plano rengimo procedūras. Be to, atsakovas pažeidė trejų metų terminą detaliojo plano projekto rengimui. Ginčytu sprendimu nenustatydamas pareiškėjo naudojamo žemės sklypo ribų ir dydžio, atsakovas pažeidė Žemės įstatymo 10 straipsnio 6 dalies nuostatas, pagal kurias pareiškėjas, valstybinę žemę, kuri užstatyta jam nuosavybės teise priklausančiu Pastatu, turi teisę išsinuomoti ne aukciono tvarka. Dėl neteisėto planavimo procedūrų vilkinimo A. Č. patyrė materialinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos. Pareiškėjas nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2006 m. lapkričio mėnesio neturėjo galimybės nei naudotis Pastatu, nei jo valdyti. Komercinės paskirties objektų miesto centrinėje dalyje nuomos kaina už 1 kv. m sudaro nuo 20 iki 50 Lt. Negautos pajamos skaičiuojamos nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio. Už vieną mėnesį jos sudaro: 116,75 kv. m (pastato plotas) x 20 Lt (minimali kv. m nuomos kaina) = 2 335 Lt. Negautos pajamos už 3 metus iki skundo padavimo dienos sudaro 84 060 Lt. Be to, pareiškėjas dėl atsakovo neveikimo patyrė neturtinę žalą – nuolatinį diskomfortą, nepatogumus, jo, kaip architekto, reputacijos pablogėjimą. Šią žalą pareiškėjas vertina 50 000 Lt.

6Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė su skundu nesutiko ir atsiliepimu (II t., b. l. 177–182) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

7Paaiškino, kad negavus Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio suderinimo, nebuvo galima parengti ir patvirtinti Pastato žemės sklypo detaliojo plano, nes Pastatas yra Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didždvariu (kultūros vertybė G310K), teritorijoje. Pareiškėjas dar 2004 m. buvo informuotas apie tai, kad ginčo teritorijoje nebus leidžiama formuoti sklypo, nebus rengiamas detalusis planas, nebus leidžiama statyti jokio pastato, todėl jis negalėjo tikėtis, kad gaus pajamas iš Pastato nuomos. Be to, pareiškėjas tai suvokti turėjo ir pats, nes yra architektas (specialistas). A. Č. nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad būtų sudaręs nuomos sutartis, kurių pagrindu būtų gavęs pajamų, todėl jo pateikti turtinės žalos skaičiavimai pagrįsti tik prielaidomis. Pareiškėjas taip pat turėtų pagrįsti neturtinės žalą atsiradimą, nes neturtinė žala yra susijusi su patirtais išgyvenimais, neigiamomis pasekmėmis ir turi būti grindžiama pateiktais įrodymais, kurių pareiškėjas nepateikė.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių universitetas atsiliepime į patikslintą skundą (II t., b. l. 150) prašė sprendimą administracinėje byloje priimti teismo nuožiūra.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą (II t., b. l. 148–149) nesutiko su pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimais dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo, kadangi pareiškėjas savo reikalavimus sieja tik su atsakovo atliktais teisės pažeidimais, tačiau visiškai neatskleidžia aplinkybių apie savo atsakomybę už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, sudarant vėliau teismų sprendimais panaikintą sandorį (imperatyvi teisės norma draudė privatizuoti buvusio dvaro teritoriją ir statinius).

10II.

11Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu (II t., b. l. 189–191) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš, jo manymu, neteisėtų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos veiksmų bei vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus detaliojo planavimo procedūroje. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas vilkino vykdyti 2002 m. balandžio 1 d. Šiaulių miesto valdybos sprendimą Nr. 191, kadangi tik 2006 m. lapkričio mėnesį pradėjo detaliojo plano rengimo procedūras ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 28 straipsnyje numatytą prašymų nagrinėjimo 30 dienų terminą, o taip pat pažeidė 2004 m. gegužės 3 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 36 punktą, nustatantį trejų metų terminą detaliojo plano projekto rengimui. Be to, rengiamu detaliuoju planu atsakovas nesprendė žemės sklypo, esančio ( - ) Šiaulių m., suplanavimo, nors ginčo sklypas pateko į detaliuoju planu planuojamą teritoriją, todėl neteisėtai neveikė, žemės sklypo nesuplanavimu pažeidė pareiškėjo teisę naudotis bei valdyti Pastatą.

13Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (turtinės ir neturtinės) privalo būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

14Iš bylos rašytinių įrodymų, šalių ir jų atstovų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo nuosavybėn įgijo Pastatą (I t., b. l. 25–27), kuris yra Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didždvariu (kultūros vertybė G310K), teritorijoje. Ši teritorija Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 įrašyta į Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros sąrašą. Anot pareiškėjo, jis 2002 m. liepos mėnesį kreipėsi į Administraciją, prašydamas suteikti galimybę naudotis po Pastatu ir aplink jį esančiu žemės sklypu. Administracijos Vyriausiojo architekto tarnybos 2002 m. liepos 24 d. raštu Nr. 353 pareiškėjui buvo atsakyta, jog, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 191, bendrąja tvarka rengiamas kvartalo Aušros al. – Vaisių g. – St. Lukausko g. – Dvaro g. detalusis planas, kuriame, laikantis teisės aktų reikalavimų, bus nagrinėjamas ir Pastato žemės sklypo formavimo, rekonstrukcijos klausimas (I t., b. l. 15; prie nagrinėjamos administracinės bylos pridėta medžiaga, susijusi su Šiaulių miesto tarybos sprendimo Nr. T-263 priėmimu, ir susirašinėjimo medžiaga, susijusi su A. Č. prašymais dėl detaliojo plano rengimo, toliau – ir Medžiaga).

15Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnis nustato, kad prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, jei įstatymų nenumatyta kitaip. Pareiškėjui į jo 2002 m. liepos mėnesio kreipimąsi atsakovas atsakė 2002 m. liepos 24 d. raštu Nr. 353. Kadangi pareiškėjas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo planavimo organizatoriumi, o atsakovas bendra tvarka pats organizavo detaliojo plano rengimą, jis pareiškėją tinkamai informavo, kad atsakovui rengiant kvartalo detalųjį planą, pagal galiojančius teisės aktus bus nagrinėjamas ir pareiškėjo Pastato žemės sklypo planavimo klausimas. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas pažeidė VAĮ 28 straipsnio nuostatas dėl 30 dienų prašymo nagrinėjimo termino yra nepagrįsti, o atsakovas į pareiškėjo skunde nurodytą 2002 m. liepos mėnesio kreipimąsi atsakė laiku.

16Pareiškėjas teigia, kad atsakovas detaliojo planavimo procedūras pradėjo tik 2006 m. lapkričio mėnesį ir pažeidė 2004 m. gegužės 3 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 36 punkto reikalavimus dėl detaliojo plano rengimo termino. Atsakovo 2002 m. liepos 1 d. priimto sprendimo rengti kvartalo Aušros al. – Vaisių g. – St. Lukauskio g. – Dvaro g. (Didždvario) detalųjį planą metu galioję teisės aktai: Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) bei 1996 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu Nr. 159 patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) nustatė, kad detaliojo planavimo procesą sudaro trys etapai: 1) esamos padėties analizė; 2) planuojamos teritorijos plėtros programos parengimas ir aprobavimas; 3) pagrindinio brėžinio ir aiškinamojo rašto, kuriuose numatomi sprendiniai, parengimas ir patvirtinimas. Pagal šiuos teisės aktus, detalieji planai turėjo būti svarstomi viešai, šių planų rengimo procesas prasidėdavo priėmus sprendimą dėl detaliojo plano rengimo, planavimo sąlygų bei išvados dėl planavimo procedūrų išdavimo, o tvirtinimui detalieji planai galėjo būti teikiami tik nustatyta tvarka suderinti, viešai apsvarstyti ir patikrinti teritorijų planavimo priežiūros institucijos. Pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių 36 punktą, detaliojo plano rengimo terminas neturėjo viršyti trejų metų, o viršijus trejų metų terminą, turėjo būti peržiūrimi ir, esant reikalui, atnaujinami savivaldos ir kitų institucijų išduoti detalųjį planavimą sąlygojantys dokumentai. Pagal nurodyto teisinio reglamentavimo nuostatų turinį daroma išvada, kad 3 metų termino nustatymas yra siejamas su detalųjį planavimą sąlygojančių duomenų atnaujinimo būtinumu, kai planavimas užsitęsia. Todėl ir numatyta, kad pasibaigus 3 metų terminui ir planavimo organizatoriui nesikreipus dėl planavimą sąlygojančių dokumentų peržiūrėjimo, planavimo procesas laikomas nutrauktu. Tokia nuostata išliko ir 2004 m. gegužės 14 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų „Detaliųjų planų rengimo taisyklių“ 36 punkte, pagal kurį detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti 3 metų (planavimo sąlygų galiojimo termino) ir turi būti pratęstas tik atnaujinus planavimo sąlygas. 2006 m. spalio 18 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-473 pakeitus ,,Detaliųjų planų rengimo taisykles”, jų 37 punkte detaliojo plano rengimo terminas susietas su planavimo sąlygų sąvado galiojimo terminu, o termino pratęsimas siejamas su planavimo sąlygų sąvado atnaujinimu. Taigi, teisės akto nuostatų raida patvirtina, jog planavimo terminas nustatomas dėl būtinumo atnaujinti planavimui reikšmingus duomenis. Todėl pareiškėjo vertinimas, kad 3 metų planavimo termino pažeidimas yra neteisėtas atsakovo veiksmas, yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog tik 2006 m. lapkričio mėnesį atsakovas pradėjo detaliojo plano rengimo procedūras. Iš bylos duomenų nustatyta, kad detaliojo planavimo procedūros, prasidėjusios 2002 m., vyko ir 2003, 2004, 2006 ir 2007 m. Tai patvirtina Medžiagos dokumentai, tame tarpe 2004 m. spalio 4 d. detaliojo plano svarstymo su visuomene aiškinamasis raštas Nr. SAU-1003, 2006 m. lapkričio 8 d. Šiaulių miesto savivaldybės raštas Nr. S-2160-II ir kt.

17Svarstymo su visuomene procedūrose dalyvavo ir pats pareiškėjas. 2004 m. rugsėjo 3 d. jis pateikė pasiūlymą dėl Pastato žemės sklypo įtraukimo į planuojamą teritoriją. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegija, 2004 m. birželio 16 d. išnagrinėjusi K. Jurėno architektūros ir dizaino studijos parengtą detaliojo plano projektą bei atsižvelgusi į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio (toliau – ir Departamento Šiaulių teritorinis padalinys) pateiktas išvadas dėl detaliojo plano, nusprendė rengti detalųjį planą, išskyrus pareiškėjo Pastato teritoriją. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2004 m. rugpjūčio 13 d. K. Jurėno architektūros ir dizaino studijos pranešimu. Pareiškėjas raštu patvirtino pranešimo gavimą (Medžiagos duomenys – pranešimas). Vėlesniuose detaliojo plano projekto viešo svarstymo su visuomene posėdžiuose pareiškėjas taip pat dalyvavo ir yra pateikęs pasiūlymus dėl sklypo suformavimo prie jam nuosavybės teise priklausančio Pastato (I t., b. l. 16–17, Medžiagos duomenys). Tačiau pareiškėjas sprendimų, kuriais buvo atmesti jo pasiūlymai, nustatyta tvarka neskundė. Detaliojo planavimo proceso metu galiojusių Aplinkos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų „Detaliųjų planų rengimo taisyklių“ (pakeistų 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-473), reglamentuojančių detaliųjų planų rengimo, keitimo, derinimo bei tvirtinimo tvarką, 25 punktas numatė, kad detalieji planai negali būti rengiami, jeigu jų planavimo tikslai prieštarauja valstybės, Vyriausybės, Vyriausybės įgaliotos institucijos, apskrities ar savivaldybės lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendiniams, taip pat įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Analogiška norma įtvirtinta ir Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymams ir kitiems teisės aktų reikalavimams. Kadangi pastatas, esantis adresu ( - ), Šiauliai, yra Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didždvariu (kultūros vertybė G310K), teritorijoje bei Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 įrašytas į Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų istorijos ir kultūros sąrašą (II t., b. l. 153, A. Č. bylos medžiaga), pareiškėjo Pastato žemės sklypo suplanavimui rengiamu detaliuoju planu prieštaravo Departamento Šiaulių teritorinis padalinys (Medžiagos duomenys, II t. b. l. 153). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2005 m. balandžio 20 d. redakcija) 22 straipsnio 10 punktas nustatė, kad jeigu planuojamoje teritorijoje yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, rengiant bendruosius, specialiuosius ir detaliuosius planus turi būti konsultuojamasi su Departamento įgaliotu specialistu, o tvirtinant tokius planus, Nuolatinės komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti, turi būti pasirašytas ir Departamento atstovų. Todėl detaliojo planavimo procedūros trukmei turėjo įtakos ir tai, kad atsakovas privalėjo atsižvelgti į Departamento siūlymus bei išvadas ir negalėjo patvirtinti detaliojo plano, kuriuo būtų suplanuota ir pareiškėjo Pastato teritorija. Pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas detaliojo planavimo procesą būtų neteisėtai vilkinęs. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. sausio 8 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2662/2012 konstatavo, jog bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pagal pareikštų reikalavimų pobūdį neteko materialinio teisinio suinteresuotumo, šiuo metu pareiškėjas nevaldo nuosavybės teise pastato, esančio ( - ), Šiaulių mieste, unikalus Nr. ( - ), ir Šiaulių m. savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-263 1.3 ir 1.19 punktai nėra susiję su pastatais, žemės sklypu, kurių savininkas ar naudotojas būtų pareiškėjas ir kurie būtų adresu ( - ), Šiauliai, kadangi Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 nuspręsta panaikinti 1998 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių m. savivaldybės vykdyto pastato-skaityklos, esančios Šiaulių mieste, ( - ), unikalus Nr. ( - ), pardavimo viešajame aukcione rezultatus, pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarybos ir A. Č., dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiaulių mieste ( - ), pirkimo-pardavimo, panaikinti šio pastato teisinę registraciją valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filiale, įregistruotą A. Č. vardu, taikyti restituciją ir šį pastatą grąžinti Šiaulių miesto savivaldybei. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-122/2011 Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą ir teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

18Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir nurodyto teisinio reglamentavimo daroma išvada, kad žemės sklypas po pareiškėjui priklausiusiu Pastatu ( - ) Šiaulių mieste pagrįstai nebuvo suplanuotas 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-263 patvirtintu kvartalo tarp Aušros al., Vaisių g., St. Lukausko g. ir Dvaro g. (Šiaulių dvarvietė –A1736, Dvaro sodyba, vadinama Didždvariu – G310K) Šiauliuose) detaliuoju planu ir nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas vilkino Šiaulių m. savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 191 įgyvendinimą. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinos atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

19Pareiškėjas jam padarytą turtinę žalą sieja su negautomis pajamomis, o negautas pajamas su neturėjimu galimybės naudotis jam priklausančiu Pastatu, gauti leidimą statybai ar rekonstrukcijai bei naudojant pastatą, gauti pajamų iš jo nuomos kas mėnesį nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio iki skundo padavimo teismui dienos, tai yra iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. Negautas pajamas už vieną mėnesį pareiškėjas skaičiuoja daugindamas pastato plotą (116,75 kv.m) iš 20 Lt – minimalios kvadratinio metro nuomos kainos, kas sudaro 2 335 Lt. Pareiškėjas teigia, kad jis per 3 metus negavo 84 060 Lt pajamų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo Pastatas buvo apleistas ir sunykęs (II t., b. l. 123, Medžiagos dokumentai), todėl kad gautų pajamas iš pastato nuomos, pareiškėjas, visų pirma, turėjo pastatą pastatyti (rekonstruoti), jį įrengti, sudaryti jo nuomos sutartį. Pareiškėjas nėra teismui pateikęs jokių įrodymų, kad jis realiai galėjo tai įgyvendinti iki 2004 m. rugpjūčio mėnesio ar per nurodytą laikotarpį. Jis taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jokių preliminarių sutarčių ar kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pastatas galėjo būti pastatytas, įrengtas bei išnuomotas. Pareiškėjo nurodytos negautos pajamos, pirmiausia, yra susijusios su paties pareiškėjo galimybėmis pastatyti ir išnuomoti pastatą, kurios byloje nebuvo įrodytos. Todėl nėra pagrindo konstatuoti turtinės žalos padarymo fakto. Kita vertus, pareiškėjas jau 2003 m. rugpjūčio mėnesį žinojo, kad jo Pastato žemės sklypas nebus planuojamas atsakovo rengiamu detaliuoju planu (Kajetono Jurėno architektūros ir dizaino studijos pranešimas, esantis Medžiagoje), todėl akivaizdu, kad nepriklausomai nuo to, kada bus patvirtintas atsakovo rengiamas kvartalo detalusis planas, pareiškėjas nebegalėjo tikėtis, jog gaus skunde nurodytas pajamas iš dar nepastatyto Pastato nuomos. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai dėl to, kad jo sklypas nebuvo planuojamas neteisėtai, nepasitvirtino. Todėl daroma išvada, kad pareiškėjo nurodytos negautos pajamos (žala) nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo nurodomais ir vertinamais kaip neteisėtais atsakovo veiksmais ar neveikimu. Teismo posėdyje pareiškėjas, plačiau aiškindamas jam padarytos neturtinės žalos aplinkybes, nurodė, jog 50 000 Lt neturtinė žala jam buvo padaryta dėl neteisėto jo sklypo neįtraukimo į planuojamą teritoriją. Būtent dėl to pareiškėjas jautė diskomfortą, pergyvenimus, pašlijo sveikata ir nukentėjo jo autoritetas. Tačiau teismas nenustatė, kad pareiškėjo Pastato žemės sklypas buvo nesuplanuotas neteisėtai. Be to, teismas nenustatė ir priežastinio ryšio tarp atsakovo vykdomo detaliojo planavimo proceso ir pareiškėjo reputacijos pablogėjimo ar autoriteto sumažėjimo. Pareiškėjas neįrodė sveikatos pablogėjimo ir kitų neturtinės žalos atsiradimą sąlygojančių aplinkybių.

20Taigi, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, Šiaulių miesto savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

21III.

22Pareiškėjas A. Č. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 2–4) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

23Apelianto vertinimu, teismas rėmėsi formaliu įstatymų aiškinimu, nurodydamas, kad atsakovas formaliai nepažeidė 1 mėnesio termino, atsakydamas pareiškėjui į jo užklausimą, taip pat nurodė, kad trijų metų maksimalus terminas detaliajam planui parengti yra procedūrinis ir yra skirtas ne asmens pagrįstiems ir teisėtiems lūkesčiams įgyvendinti, bet iš esmės tam, kad galima būtų jį pratęsti. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas neskundė detaliojo planavimo sprendinių, Kultūros paveldo departamento raštų, kuriais neva ir buvo pažeistos jo teisės, ir tai, anot teismo, eliminuoja atsakovo atsakomybę. Su tokiomis teismo išvadomis pareiškėjas nesutinka. A. Č. manymu, atsakovas pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias tais atvejais, kai numatoma pakeisti nekilnojamojo turto būklę, naudojimo pobūdį ar paskirtį, planavimo organizatorius apie tai turi raštu pranešti žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams. Šiuo atveju jau 2004 m. birželio 16 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegija nusprendė rengti detalųjį planą, išskyrus pareiškėjo pastato teritoriją. Tai reiškia, kad atsakovas privalėjo informuoti apie šį priimtą sprendimą pastato savininką A. Č., nes šiuo sprendimu faktiškai buvo eliminuota jo teisė pastatu naudotis. Šis sprendimas turėjo būti priimtas ne atsakovo suformuotos Tarybos kolegijos, kurios sudarymo nenumato įstatymai, bet atitinkamu Savivaldybės tarybos sprendimu, kuriuo A. Č. statinys būtų išbraukiamas iš detaliojo planavimo procedūrų. To padaryta nebuvo, vadinasi pažeista pareiškėjo teisė apskųsti tokį sprendimą (jei jis būtų priimtas). Be to, teismo argumentacija, atmetant pareiškėjo skundo motyvus dėl 3 metų detaliojo planavimo termino pažeidimo, yra nepakankama, nes teismas neanalizavo faktinės situacijos ir atsakovo veiksmų šio termino kontekste, o tiesiog formaliai nurodė, kad neva šis terminas yra siejamas su planavimo sąlygų sąvado galiojimo terminu, o termino pratęsimas su planavimo sąlygų sąvado atnaujinimu. Tokia teismo argumentacija prieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių principui. Teismas taip pat visiškai nevertino pareiškėjo paaiškinimuose išdėstytų ir atsakovo nepaneigtų faktinių aplinkybių apie diskriminacinio pobūdžio atsakovo veiksmus, ignoruojant patį statinio egzistavimo faktą, lyginant su atsakovo veiksmais kitų analogiškų pastatų, tuo metu buvusių toje pačioje kultūros paveldo teritorijoje, bet nesančių kultūros paveldo objektais, atžvilgiu, nes šie statiniai buvo įtraukti į patvirtintą detalųjį planą.

24Pareiškėjo manymu, teismo aliuzija į LVAT 2013 m. sausio 8 d. nutartį, kuria konstatuota aplinkybė, kad A. Č. neteko materialinio teisinio suinteresuotumo, yra nepagrįsta ir prieštarauja toje pačioje nutartyje išdėstytiems argumentams, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti iš naujo šių reikalavimų apimtyje. Visiškai nepagrįsta ir ta teismo išvada, kad detaliojo planavimo procedūros trukmei turėjo įtakos ir tai, kad atsakovas privalėjo atsižvelgti į Departamento siūlymus bei išvadas ir negalėjo patvirtinti detaliojo plano, kuriuo būtų suplanuota ir pareiškėjo pastato teritorija. Šis teismo argumentas yra susijęs su 2007 m. birželio 28 d. atsakovo sprendimo Nr. T-263 teisėtumu, bet jokiu būdu negali būti siejamas su detaliojo plano rengimo ilgos trukmės pateisinimu. Atsakovui jau 2004 m. birželio 16 d. buvo žinoma, kad teritorija aplink A. Č. pastatą nebus planuojama, ir tai suponavo atsakovo pareigą informuoti apie tai A. Č. ir priimti atitinkamą skundžiamą sprendimą išbraukti statinį iš planavimo procedūrų, o ne vilkinti tokio sprendimo priėmimą iki 2007 m. birželio 28 d.

25Be to, teismas iš dalies vadovavosi teisės aktais, kurie įsigaliojo vėliau, nei patikslintame skunde nurodomas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpis (2006 m. spalio 18 d. Aplinkos ministro įsakymas, kuriuo teismas remiasi atmesdamas pareiškėjo skundą). Teismas neteisingai taikė Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 ir pakeistu 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-473 patvirtintų „Detaliųjų planų rengimo taisyklių“ nuostatas, pagal kurias detalieji planai negali būti rengiami, jeigu jų planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir teisės aktų reikalavimams. Šio ginčo teisiniam santykiui šių taisyklių 25 punktas negali būti taikomas, nes jis reglamentuoja galimumą ar negalimumą rengti detaliuosius planus, o ne administracinių teisinių santykių dalyvių elgesį detaliojo planavimo procedūrų metu. Šiuo atveju 2002 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 191 atsakovas prisiėmė pareigas rengti detalųjį planą pareiškėjo statiniui, o sprendimą neįtraukti šio pastato į tvirtinamą detalųjį planą priėmė 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-263.

26Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 18–20) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27Atsakovo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė dėl nustatytų 30 dienų ir 3 metų terminų, dėl kurių skundžiasi pareiškėjas. Be to, negalima sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog neva pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas privalėjo atsižvelgti į Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio pateiktas išvadas dėl detaliojo plano. Teismo posėdžio metu pats pareiškėjas, kaip specialistas architektas, duodamas parodymus, sutiko, kad rengiant detaliuosius planus, kurių ribos patenka į kultūros paveldo saugomą teritorija yra reikalingas Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio pritarimas. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau nurodytas pritarimas nebuvo gautas, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo taip pat buvo pasiteirauta, ar buvo skundžiamos nepalankios pareiškėjui Departamento teritorinio padalinio pateiktas išvados dėl detaliojo plano. Į minėtą paklausimą pareiškėjas nurodė, kad aukščiau nurodytos išvados nebuvo skundžiamos, o kaip motyvas nurodytas asmeninis interesas susijęs su pareiškėjo veikla. Vadinasi, pats pareiškėjas nebuvo suinteresuotas panaikinti neigiamą Departamento teritorinio padalinio pateikta išvadą dėl detaliojo plano rengimo, nes tai būtų apsunkinę tolimesnį bendravimą su šia institucija (dažnais atvejais projektuojant ar rengiant detaliuosius planus yra reikalingas minėtos institucijos pritarimas, o kaip visuotinai yra žinoma pareiškėjas yra architektas kaip tik ir užsiimantis nurodyta veikla). Beje, pareiškėjas tiek ir pirmosios instancijos teisme, tiek ir teikdamas apeliacinį skundą konkrečiai ir aiškiai nenurodė, kokiais būtent neteisėtais atsakovo veiksmais buvo padaryta žala, todėl apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.

28Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 11) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Departamento vertinimu, teismo sprendimas teisėtas.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV.

31Apeliacinis skundas atmestinas.

32Nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės bei neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. Č. kildina iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

33Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2662/2012 (II t., b. l. 87–102) panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo dalį, kurioje teismas A. Č. reikalavimą priteisti jam iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 8 406 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, ir šią administracinės bylos dalį grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartimi (II t., b. l. 105–106) minėta administracinės bylos dalis perduota nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

34Pareiškėjas A. Č. 2013 m. gegužės 3 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą (II t., b. l. 140–143), kuriuo prašė priteisti iš Šiaulių miesto savivaldybės jo naudai 84 060 Lt turtinės žalos bei 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

35Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu skundžiamu 2013 m. liepos 22 d. sprendimu (II t., b. l. 186–191), šį pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas minėtą sprendimą priėmė nustatęs, jog pareiškėjas neįrodė būtinųjų atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) bei patirtos žalos atsiradimo fakto.

36Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

37Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo nuosavybėn įgijo Pastatą, esantį ( - ) (I t., b. l. 25–27), kuris yra Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didždvariu (kultūros vertybė G310K), teritorijoje. Ši teritorija Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 buvo įrašyta į Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros sąrašą. 2002 m. liepos mėnesį pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, prašydamas suteikti galimybę naudotis po Pastatu ir aplink jį esančiu žemės sklypu. Administracijos Vyriausiojo architekto tarnybos 2002 m. liepos 24 d. raštu Nr. 353 A. Č. buvo atsakyta, jog, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 191, bendrąja tvarka rengiamas kvartalo Aušros al. – Vaisių g. – St. Lukausko g. – Dvaro g. detalusis planas, kuriame, laikantis teisės aktų reikalavimų, bus nagrinėjamas ir jam priklausančio Pastato žemės sklypo formavimo bei rekonstrukcijos klausimas (I t., b. l. 15). 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-263 (I t., b. l. 18–22) patvirtino kvartalo tarp Aušros al., Vaisių g., St. Lukausko g. ir Dvaro g. detaliojo plano projektą, į kurį neįtraukė žemės sklypo, esančio po ginčo Pastatu bei aplink jį.

38Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 buvo nuspręsta panaikinti 1998 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių miesto savivaldybės vykdyto pastato-skaityklos, esančios Šiaulių mieste, ( - ), unikalus Nr. ( - ), pardavimo viešajame aukcione rezultatus; pripažinta negaliojančia ir panaikinta 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarybos ir A. Č., dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiaulių mieste ( - ), pirkimo-pardavimo; panaikinta pastato, esančio ( - ) Šiaulių mieste, 116,75 kv. m teisinė registracija valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filiale, įregistruota A. Č. vardu; taikyta restitucija ir Šiaulių miesto savivaldybei grąžintas pastatas, esantis ( - ), Šiaulių mieste. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-122/2011 Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, kaip iš esmės pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, LVAT 2013 m. sausio 8 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2662/2012 konstatavo, jog pareiškėjas A. Č. neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-263.

39Iš pareiškėjo patikslinto skundo (II t., b. l. 140–143) matyti, jog nagrinėjamoje byloje A. Č. siekia turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, o šios žalos atsiradimą pareiškėjas iš esmės kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Todėl byloje nagrinėjama valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė už pareiškėjo patirtus nuostolius bei neturtinę žalą.

40Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė, dėl jos specifikos, atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A525–1355/2010).

41Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia. Pagal Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principą, viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Nagrinėjamu atveju, įrodinėdamas viešosios valdžios institucijos – Šiaulių miesto savivaldybės neteisėtus veiksmus, pareiškėjas A. Č. teigia, jog atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 36 punkto bei Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies nuostatas. Be to, A. Č. manymu, atsakovui pažeidus minėtus teisės aktų reikalavimus, jis neteisėtai neįtraukė į detalųjį planą teritorijos dalies, esančios ( - ), nors detaliojo plano rengimo metu minėtoje teritorijoje pareiškėjui nuosavybės teise priklausė statinys – ginčo Pastatas, t. y. pareiškėjo teigimu atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti. Kaip matyti, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo (III t., b. l. 2–4).

42Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualios redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis (nuostata nekito nuo 1999 m. liepos 9 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) nustatė, jog prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, jei įstatyme nenumatyta kitaip. A. Č. manymu, ši nuostata pažeista, nes, nors į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją su prašymu suteikti galimybę naudotis po Pastatu ir aplink jį esančiu žemės sklypu jis kreipėsi 2002 m. liepos mėnesį, detaliojo plano rengimo procedūros buvo pradėtos tik 2006 m. lapkričio mėnesį, t. y. atsakovas neteisėtai vilkino Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 191 įgyvendinimą.

43Šiuo aspektu pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo paskirtis iki 2007 m. sausio 1 d. buvo apibrėžta šio įstatymo 2 straipsnyje (įsigaliojus 2007 m. sausio 1 d. VAĮ redakcijai – 1 straipsnyje), kuris numatė, jog Viešojo administravimo įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Taigi, Viešojo administravimo įstatymas nėra (ir ginčui aktualiu metu nebuvo) skirtas teritorijų planavimo, detaliųjų planų rengimo ar su šiomis sritimis susijusių procesų reglamentavimui, detaliojo planavimo procedūros terminų nenustatė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus pareiškėjas nebuvo teritorijų planavimo organizatoriumi, ir kadangi atsakovas bendra tvarka pats organizavo detaliojo plano rengimą, 2002 m. liepos 24 d. raštas Nr. 353, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, jog atsakovui rengiant kvartalo detalųjį planą, pagal galiojančius teisės aktus bus nagrinėjamas ir jam priklausančio Pastato žemės sklypo planavimo klausimas, Viešojo administravimo įstatymo prasme laikomas tinkamu atsakymu į A. Č. 2002 m. liepos mėnesį pateiktą prašymą.

44Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 36 punktas nustatė, jog detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti trejų metų (planavimo sąlygų galiojimo termino). Detaliojo plano rengimo terminas turi būti pratęstas tik atnaujinus planavimo sąlygas. Esant reikalui, planavimo sąlygos gali būti keičiamos. Planavimo procesas laikomas pradėtu, išdavus planavimo sąlygas. Plano rengimo terminas skaičiuojamas nuo planavimo proceso pradžios iki detaliojo plano patvirtinimo datos.

45Iš bylos duomenų nustatyta, kad Planavimo sąlygos kvartalo tarp Aušros al., Vaisių g., St. Lukauskio g. ir Dvaro g. detaliojo planavimo dokumentui rengti buvo išduotos 2006 m. lapkričio 10 d. (Papildoma medžiaga, 2006 m. lapkričio 10 d. Planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 1281). Minėtose Planavimo sąlygose nurodyta, jog sąlygos galioja 3 metus nuo jų išdavimo dienos (t. y. nuo 2006 m. lapkričio 10 d.). Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba Kvartalo tarp Aušros al., Vaisių g., St. Lukauskio g. ir Dvaro g. (Šiaulių dvarvietė – A1736, dvaro sodyba, vad. Didždvariu – G310K), Šiauliuose, detalųjį planą patvirtino 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-263, pareiškėjo argumentas, jog atsakovas pažeidė Detaliųjų planų rengimo taisyklių 36 punktą, atmetamas kaip nepagrįstas.

46Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir apelianto teiginį, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėtų taisyklių redakcija, įsigaliojusia vėliau nei patikslintame skunde nurodomas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpis (2006 m. spalio 18 d. Aplinkos ministro įsakymu). Patikslintame skunde pareiškėjas nurodo, jog žala jam padaryta atsakovui vilkinant 2002 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 191 vykdymą iki 2006 m. lapkričio mėnesio ir neįtraukiant po pareiškėjui priklausančiu Pastatu esančio žemės sklypo į detalųjį planą, kuris buvo patvirtintas 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-263. 2006 m. spalio 18 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-473 patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės įsigaliojo dar 2006 m. spalio 27 d.

47Kaip nepagrįstą apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovas pažeidė Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies nuostatas, pagal kurias valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais. Iš bylos duomenų matyti, kad žemės sklypas po ginčo Pastatu, esančiu ( - ), Šiauliuose, nėra (ir ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo) suformuotas ir įregistruotas (I t., b. l. 13), todėl teigti, jog buvo pažeistos minėto įstatymo nuostatos, taip pat nėra pagrindo.

48Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apelianto teiginiu, kad atsakovas pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias tais atvejais, kai numatoma pakeisti nekilnojamojo turto būklę, naudojimo pobūdį ar paskirtį, planavimo organizatorius apie tai turi raštu pranešti žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams. 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-263 atsakovas patvirtino Kvartalo tarp Aušros al., Vaisių g., St. Lukauskio g. ir Dvaro g. detalųjį planą. Šiame sprendime nurodyta, kad planuojamoje teritorijoje yra 24 žemės sklypai, tačiau nė vienas jų nepriklausė pareiškėjui, apie A. Č. priklausančio nekilnojamojo turto būklės, naudojimo pobūdžio ar paskirties keitimą šiame sprendime nekalbama. Pažymėtina, kad 2004 m. birželio 16 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegija nusprendė rengti detalųjį planą, išskyrus buvusio šaškių-šachmatų skaityklos pastato teritoriją (Papildoma medžiaga, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegijos 2004 m. birželio 16 d. posėdžio protokolas Nr. TKP-7). Kajetono Jurėno Architektūros ir dizaino studijos 2004 m. rugpjūčio 13 d. pranešimu A. Č. su minėtu raštu supažindintas (A. Č. parašas patvirtina, jog minėtą pranešimą bei jo priedą – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegijos 2004 m. birželio 16 d. posėdžio protokolą Nr. TKP-7, jis gavo 2004 m. rugpjūčio 16 d.). Be to, apie tai, kad pagal šį Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegijos protokolą neformuojamas žemės sklypas buvusiai šachmatinei (pareiškėjui priklausęs Pastatas), buvo skelbta ir detaliojo plano trečio svarstymo su visuomene etapo metu – 2004 m. rugsėjo 3 d. vykusio teritorijų planavimo dokumento viešo svarstymo su visuomene metu (Papildoma medžiaga, 2004 m. rugsėjo 3 d. Teritorijų planavimo dokumento viešo svarstymo su visuomene protokolas Nr. 13), kuriame dalyvavo ir pareiškėjas A. Č. (Papildoma medžiaga, prie protokolo pridėtas Viešo susirinkimo dalyvių sąrašas). Aplinkybę, kad A. Č. žinojo apie tai, jog po ir aplink jam priklausantį Pastatą nebus formuojamas žemės sklypas pareiškėjas pats ne kartą pažymėjo teismui pateiktame patikslintame skunde bei apeliaciniame skunde.

49Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas vilkino Šiaulių m. savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 191 įgyvendinimą ar atliko kitokius neteisėtus veiksmus. Todėl pareiškėjas neįrodė būtinos atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

50Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje pasisakyta dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę bei neturtinę žalą.

51Jam padarytą turtinę žalą A. Č. sieja su negautomis pajamomis – 84 060 Lt, kurių jis negavo, nes nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio negalėjo naudotis jam priklausančiu Pastatu, gauti leidimą statybai ar rekonstrukcijai, taip pat nuomoti Pastatą ir iš to gauti pajamas (nuomos mokestį). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjui priklausantis Pastatas iš esmės buvo sunykęs ir apleistas (II t., b. l. 123, Papildoma medžiaga), o į bylą nepateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas galėjo nurodytu laiku Pastatą rekonstruoti, jį įrengti ir sudaryti jo nuomos sutartį, ar kad A. Č. ėmėsi kokių nors veiksmų šiam procesui pradėti, daro išvadą, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimo.

52Be to, kaip nustatyta byloje, jau 2004 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjas žinojo apie atsakovo poziciją neformuoti žemės sklypo po jam priklausiusiu Pastatu. Būdamas šios srities specialistu (pagal bylos duomenis, pareiškėjas yra architektas), A. Č. turėjo suvokti tai, kad privatizavo pastatą, įrašytą į Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros sąrašą, todėl negali tikėtis iš šio pastato nuomos gauti pajamų.

53CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą adm. byloje Nr. A14–653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444– 619/2008.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą grindžia iš esmės tik bendro, abstraktaus pobūdžio teiginiais, tačiau nenurodo, kaip būtent pasireiškė jo patirti nepatogumai, sveikatos būklės pablogėjimas, reputacijos ar autoriteto sumažėjimas. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė į bylą objektyvių duomenų, įrodančių, jog jis realiai patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai nėra pakankami neturtinės žalos atsiradimo faktui įrodyti.

54Pasisakydama dėl apelianto teiginių, jog teismo argumentacija atmetant pareiškėjo teiginius dėl 3 metų termino pažeidimo bei to, kad teismas visiškai nevertino pareiškėjo paaiškinimuose išdėstytų faktinių aplinkybių apie diskriminacinio pobūdžio atsakovo veiksmus (į ginčo detalųjį planą įtraukti kiti pastatai, buvę toje pačioje kultūros paveldo teritorijoje, bet nesantys kultūros paveldo objektais), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT jurisprudencijoje (aiškinant ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d. normas) suformuluotą praktiką, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (argumentus), kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT adm. bylas Nr. P444 -196/2008; Nr. P756-151/2009; Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra ne kartą nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Patikrinusi skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, procesinės teisės normų nepažeidė, priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 87 str. 4 d.).

55Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo A. Č. apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

56Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

57Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

58Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

59Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. Č. patikslintu skundu (II t., b. l. 140–143) kreipėsi į... 5. Paaiškino, kad 1998 m. rugsėjo 28 d. įgijo pastatą, esantį adresu ( - )... 6. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė su skundu nesutiko ir atsiliepimu (II... 7. Paaiškino, kad negavus Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių universitetas atsiliepime į... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros... 10. II.... 11. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu... 12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jam padarytą turtinę ir neturtinę... 13. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas... 14. Iš bylos rašytinių įrodymų, šalių ir jų atstovų paaiškinimų... 15. Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnis nustato, kad prašymo... 16. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas detaliojo planavimo procedūras pradėjo... 17. Svarstymo su visuomene procedūrose dalyvavo ir pats pareiškėjas. 2004 m.... 18. Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir nurodyto teisinio reglamentavimo... 19. Pareiškėjas jam padarytą turtinę žalą sieja su negautomis pajamomis, o... 20. Taigi, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės... 21. III.... 22. Pareiškėjas A. Č. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 2–4) prašo panaikinti... 23. Apelianto vertinimu, teismas rėmėsi formaliu įstatymų aiškinimu,... 24. Pareiškėjo manymu, teismo aliuzija į LVAT 2013 m. sausio 8 d. nutartį,... 25. Be to, teismas iš dalies vadovavosi teisės aktais, kurie įsigaliojo vėliau,... 26. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka ir... 27. Atsakovo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai.... 28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV.... 31. Apeliacinis skundas atmestinas.... 32. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės bei neturtinės žalos, kurią... 33. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 8... 34. Pareiškėjas A. Č. 2013 m. gegužės 3 d. Panevėžio apygardos... 35. Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėjamoje byloje... 36. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad... 37. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas 1998 m. rugsėjo 28 d.... 38. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu... 39. Iš pareiškėjo patikslinto skundo (II t., b. l. 140–143) matyti, jog... 40. Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 41. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės... 42. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualios redakcijos Viešojo... 43. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo paskirtis iki... 44. Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos... 45. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Planavimo sąlygos kvartalo tarp Aušros al.,... 46. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir apelianto teiginį, jog pirmosios... 47. Kaip nepagrįstą apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio... 48. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apelianto teiginiu, kad atsakovas... 49. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios... 50. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos... 51. Jam padarytą turtinę žalą A. Č. sieja su negautomis pajamomis – 84 060... 52. Be to, kaip nustatyta byloje, jau 2004 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjas... 53. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis... 54. Pasisakydama dėl apelianto teiginių, jog teismo argumentacija atmetant... 55. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti... 56. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 57. Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.... 58. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą... 59. Nutartis neskundžiama....