Byla 2S-243-212/2007

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės pranešėjos Zinos Mickevičiūtės, kolegijos teisėjų: Edmundo Valentino Jaro, Laimutės Sankauskaitės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijai, Utenos apskrities viršininko administracijai, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Pareiškėja prašė statybų saugomoje teritorijoje tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame 1,84 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. ( - ), esančiame ( - ), yra buvęs sodybos statinys – pirtis. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra buvusi V. V. sodyba, tačiau šiandien yra išlikę tik pirties pamatai, kurią ir nori atstatyti. Vykdant statybas šioje teritorijoje taikomas specialus režimas ir ši nuostata įtvirtinta įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra būtinas sprendžiant statybų saugomoje teritorijoje klausimą.

52007 m. balandžio 4 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismas civilinę bylą nutraukė, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra buvęs sodybos vienas pastatas – pirtis, pareiškėjai nesukels teisinių pasekmių. Iš pareiškėjos pateikto pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį, kuris patvirtina pareiškėjos nuosavybės teises į 1,84 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), teismas nustatė, jog R. B. yra šio nekilnojamojo daikto savininkė. Be to, Utenos apskrities archyvo pažymomis dėl V. V. ūkinio kiemo pastatų ir nuosavybės (8–9, 18 b. l.), sprendimu atkurti pareiškėjai nuosavybės teises (10 b. l.), pažymėjimais apie nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos įregistravimą (11–13, 96–99 b. l.), žemės sklypo planais (14, 23 b. l.), inžineriniu topografiniu planu (15–17 b. l.), VĮ Registrų centro duomenimis apie pirties buvimo vietą (19–20 b. l.), VĮ Registrų centro atsisakymu atlikti kadastrinius matavimus (21 b. l.), fotonuotraukomis (22 b. l.), žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktu (24 b. l.), žemės sklypo kadastro duomenimis (25 b. l.), nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi ir jos priedais (64, 74–81 b. l.), pareiškėjos, suinteresuotų asmenų atstovų paaiškinimais, liudytojų G. M., J. G., L. M. parodymais teismas nustatė, kad į pareiškėjos žemės sklypą atkuriant nuosavybės teises pateko G. M. parduotos pirties buvimo vieta. Pareiškėjos žemės sklypas yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, o pažymėjimas apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį patvirtina, kad žemės sklypui taikomos šios specialiosios naudojimo sąlygos: vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų, dirvožemio apsaugos, miško naudojimo, nacionalinių ir regioninių parkų, kraštovaizdžio draustinių, todėl pareiškėjos, kaip žemės sklypo savininkės, veiklą jai priklausančiame žemės sklype riboja įstatymai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo (2001-12-04 įstatymo Nr. IX-628 redakcija) 8 str. 5 d. 1 p., 9 str. 2 d. 8 p., Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 str. 13 p. (2006-10-17 įstatymo Nr. X-857 redakcija) padarė išvadą, jog draudimas statyti pastatus kompleksiniuose draustiniuose apima ne tik draudimą statyti naujus pastatus, bet ir atstatyti, rekonstruoti, remontuoti senus pastatus. Tokiu būdu, bet kokie statybos darbai, vadovaujantis LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., nagrinėjamu atveju būtų galimi tik nustačius pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvusios sodybos faktą, t. y. tik tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai sukeltų jos nurodomas teisines pasekmes, o CPK 444 str. 1 d. reikalauja, kad teismas nustatytų tik tuos faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.

6Atskiruoju skundu pareiškėja prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. nutartį, kaip nepagrįstą ir neteisėtą, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, kad Utenos rajono apylinkės teismas pareiškimą priėmė ir nenustatė termino trūkumams pašalinti, todėl daro išvadą, jog prašymo (ieškinio dalyko) formuluotė atitiko CPK reikalavimus ir teismui buvo aiški bei tiksli, pagal ją teismas galėjo apibrėžti teisminio nagrinėjimo dalyką bei nustatyti bylos nagrinėjimo ribas. Teismui suabejojus dėl to, ar prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto formuluotė atitinka CPK normas, privalėjo nurodyti pareiškėjai šį prašymo trūkumą ir įpareigoti jį pašalinti. Tokią praktiką suformavo ir Lietuvos Aukščiausias Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32; Lietuvos Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-413/2006). Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas skundžiamoje nutartyje pats išdėstė, kaip tiksliai turėjo būti suformuluotas pareiškėjos prašymas – „pareiškėjai, kaip nekilnojamojo daikto savininkei, įstatymas garantuoja jos teisę iš žemės sklypo gauti ekonominę naudą, kurią paprastai teikia nekilnojamieji daiktai“ [atstatyti pirtį] ir nurodė, jog „bet kokie statybos darbai <...> nagrinėjamu atveju būtų galimi tik nustačius pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvusios sodybos faktą, t. y. tik tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai sukeltų jos nurodomas teisines pasekmes“, tačiau trūkumų šalinimo institutu nepasinaudojo. Be to, mano, jog sprendžiant nutarties pagrįstumo klausimą turėtų būti atsižvelgta į tai, kad jos vykdymas pažeistų jos teisėtus lūkesčius bei užkirstų kelią tolesniam bylos nagrinėjimui.

7Atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija prašo apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą, kaip nepagrįstą ir neteisėtą, atmesti. Mano, jog neįrodytas ankstesnio sodybos buvimo pareiškėjos žemėje faktas, o prašomas nustatyti juridinis faktas dėl ūkinio pastato buvimo pagal galiojančius įstatymus nesukels teisinių pasekmių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-656/06 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, tokio juridinio fakto apie ūkinio pastato buvimą nustatymas pagal galiojančius įstatymus nesukurs teisinių pasekmių, nes tik ūkinio pastato buvimas neįrodo sodybos buvimo. Teigia, kad teismas neturėjo jokio pagrindo atsisakyti priimti ir grąžinti skundo pareiškėjai, nes pareiškimo turiniui keliami reikalavimai, išdėstyti CPK 447 ir 135 str., nebuvo pažeisti, kaip ir jame nebuvo ir nėra trūkumų. Taip pat nepagrįstas atskirojo skundo teiginys, kad teismas iš anksto, priiminėdamas pareiškimą, galėjo apibrėžti teisminio nagrinėjimo dalyką bei nustatyti bylos nagrinėjimo ribas, nes tik bylos nagrinėjimo metu, po liudytojų parodymų ir kitų įrodymų, buvo nustatyta, kad R. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nėra ir nebuvo sodybos. Be to, prašymo tenkinimo atveju R. B. galėtų reikalauti išduoti leidimą statybai ir pradėti statybas, tačiau saugomoje teritorijoje ūkinę veiklą apriboja įstatymai, o šiuo atveju statyba draudžiama.

8Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija prašo apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog R. B. prašymas atitiko tiek formos, tiek ir turinio reikalavimus (CPK 443, 447 str.), todėl atskirojo skundo argumentas, jog teismas, nustatęs, kad prašomo juridinio fakto nustatymas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, turėjo nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, visiškai nepagrįstas. Mano, kad trūkumų šalinimo institutas taikomas tik tuo atveju, jei ištaisius trūkumus pareiškimas gali būti toliau nagrinėjamas teisme, ko šiuo atveju negalėjo būti.

9Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti, nes teismas priimdamas nutartį įvertino visus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, vadovavosi įstatymais. Teigia, jog pareiškimo turiniui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti ir nebuvo trūkumų, kuriuos reikėtų pašalinti. Pareiškėjos skundo teiginį, kad teismas privalėjo nurodyti patikslinti prašymą ir suformuluoti, jog pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, kadangi tik tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas sukeltų teisines pasekmes, laiko nepagrįstu, nes kaip gali teismas įpareigoti daryti tai, ko faktiškai nėra ir kas prieštarautų pareiškime išdėstytiems argumentams, prie bylos pridėtiems dokumentams. Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymą (Žin., 2001, Nr. 108-3902), Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygas, patvirtintas Lietuvos respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652; 1996, Nr. 2-43, Nr. 93-2193), Aukštaitijos nacionalinio parko nuostatas, patvirtintas LR Vyriausybės 1997-11-24 nutarimu Nr. 1273, LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 patvirtintą Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 (Žin., 2003, Nr. 58-2611) 5.38 punktą, saugomose teritorijose suteikiama išimtinė teisė statyti ar atstatyti statinius tik asmenims, kuriems priklausančioje žemėje yra suformuotas sodybinis žemės sklypas, o taip pat jame yra (ar buvo) gyvenamas namas, o ne tiems asmenims, kurių žemėje liko tik gyvenamojo namo priklausiniai, tačiau nėra gyvenamojo namo ir sodybinio sklypo, priešingu atveju, būtų iškreipta įstatymo paskirtis, nes pardavus atskirais sklypais žemės ūkio paskirties žemę keliems asmenims su juose išlikusiais ar buvusiais gyvenamojo namo priklausiniais, jie visi įgytų tokias pačias teises, kaip ir savininkas, kurio žemėje liko suformuotas sodybinis sklypas ir gyvenamasis namas, o atstatyti ūkio pastatą – pirtį pagal galiojančius įstatymus galima tik buvusiose ar esamose sodybose. Be to, teisines pasekmes gali sukelti tik juridinio fakto buvusios sodybos, o ne atskiro sodybos priklausinio, nustatymas, kas įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-11 suformuotoje praktikoje (civilinė byla Nr. 3 K-3-656/2006). Tokiu būdu, apylinkės teismo nutartis pagrįsta ir teisėta, nes pagal CPK 293 str. 1 p., paaiškėjus, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių pasekmių, byla turi būti nutraukiama.

10Atskirasis skundas netenkintinas. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo neperžengdamas atskirtajame skunde nustatytų ribų, nenustatęs absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329 str. 2 d. (CPK 320 str.).

11Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: a) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; b) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; c) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Tokiu būdu, kai nėra bent vienos iš aukščiau paminėtų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisme nenagrinėtinas, o teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), arba kai įstatymų nustatyta neteisminė šių faktų nustatymo tvarka, teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas, bylą nutraukia (CPK 293 str. 1 p.).

12Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjos žemės sklypas yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje (1997-04-28 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 416 „Dėl Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schemos“). Pagal Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo (2001-12-04 įstatymo Nr. IX-628 redakcija) 8 str. 5 d. 1 p., 9 str. 2 d. 8 p. kraštovaizdžio draustiniai priskiriami kompleksinių draustinių rūšiai, kuriuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju (pastatu) namu ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja yra nekilnojamojo daikto – 1,84 ha žemės sklypo savininkė. Tačiau nenustatyta, jog šiame žemės sklype būtų buvus sodyba, todėl teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą nustatyti juridinį faktą, kad sklype yra buvęs statinys – pirtis. Taip pat pagrįsta ir išvada, jog tokio juridinio fakto apie sodybos statinio buvimą nustatymas pagal galiojančius įstatymus nesukurs teisinių pasekmių, nes tik pirties buvimas neįrodo sodybos buvimo.

13Pagal CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p. kiekviename ieškinyje (pareiškime) ieškovas (pareiškėjas) privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką (ieškovo suformuluotą materialinį teisinį reikalavimą atsakovui) ir ieškinio pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui). Taigi, tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti abu ieškinio elementus, kadangi būtent ieškinio dalykas ir pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką bei nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas nagrinėdamas bylą. Ieškovas, o nagrinėjamojoje byloje – pareiškėja, turi aiškiai suformuluoti prašymą, t. y. nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę, o teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėja vedė bylą kartu su savo atstove advokate I. Maskoliūnaite, procesinės teisės jai buvo užtikrintos, todėl ji turėjo galimybę patikslinti savo prašymą, kas yra jos (pareiškėjos) pareiga. Pareiškimo priėmimo stadijoje teismas nesvarsto ieškinio (pareiškimo) pagrįstumo, todėl negali nurodyti pareiškėjai kokį reikalavimą ji turi reikšti ir kaip jį suformuluoti. Tokiu būdu, pareiškėjos teiginys, jog teismas privalėjo nurodyti jai prašymo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto formuluotę ir nustatyti terminą tokiam ieškinio trūkumui pašalinti bei konkrečiai apibrėžti teisminio nagrinėjimo dalyką bei nustatyti bylos nagrinėjimo ribas, visiškai nepagrįstas ir atmestinas.

14Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo atskirojo skundo tenkinti ir naikinti apylinkės teismo nutartį, kuria civilinė byla nutraukta. Tai neužkerta pareiškėjai kelio kreiptis į teismą su kitu pareiškimu.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

17Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

18Priteisti iš R. B., a. k. ( - ), 20,40 Lt (dvidešimt litų 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.