Byla 3K-3-8/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Birutės Janavičiūtės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovams S. K., Alytaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims L. K., M. M., J. Z., UAB „Skirnuva“, dėl administracinio akto, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51991 m. gruodžio 19 d. ieškovas pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į P. Z. turėtą iki nacionalizacijos žemę ( - ). Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu ieškovui atkurtos nuosavybės teisės į 2,08 ha žemės ( - ) natūra grąžinant 1,56 ha, 0,52 ha nuspręsta kompensuoti pinigais, liko negrąžinta 1,04 ha žemės. Ieškovo pageidaujamoje susigrąžinti 1,04 ha žemėje yra pastatas su kiemo statiniais, kurie Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos 1996 m. vasario 27 d. potvarkio Nr. 38 pagrindu priklausė Alytaus vartotojų kooperatyvui „Dausima“, kuris 1996 m. kovo 5 d. sutartimi pardavė šį turtą UAB „Skirnuva“. 1996 m. balandžio 15 d. iš UAB „Skirnuva“ šį pastatą su kiemo statiniais nupirko atsakovas S. K.. Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 297 nuspręsta parduoti atsakovui S. K. 1,5 ha žemės sklypą po pastatais ( - ) 1996 m. birželio 18 d. sudaryta šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis.

6Ginčo žemės sklypas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1986 m sausio 17 d. potvarkiu Nr. 26p suteiktas Alytaus miesto Vykdomojo Komiteto Komunalinio ūkio valdybai gyvulių turgavietei įrengti. Nuo 1986 m. ginčo sklype vykdoma turgavietės veikla. Šiuo metu turgavietės veiklą vykdo trečiasis asmuo UAB „Skirnuva“, kuriam S. K. administracinį pastatą su kiemo statiniais ir ginčo žemės sklypą yra perdavęs naudotis 1996 m. rugpjūčio 15 d. panaudos sutarties pagrindu. Atsakovui parduoto žemės sklypo 1,5 ha dydis nurodytas namų valdos techninės apskaitos kortelėje; šis sklypas įregistruotas Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre. Parduodant ginčo žemės sklypą S. K., jis neturėjo leidimo verstis turgavietės veikla; mero potvarkis dėl žemės sklypo dydžio nepriimtas.

7Ieškovo nuomone, šis žemės sklypas buvo laisvas, todėl jam turėjo būti grąžintas įstatymo pagrindu. Alytaus apskrities viršininko administracija, parduodama ginčo žemės sklypą atsakovui, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą pirmenybės susigrąžinti nacionalizuotą turtą principą, Žemės reformos įstatymo 10, 14, 16, 18 straipsnių nuostatas, Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.7 punktą, Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 punktą, 3, 6 straipsnius, 1996 m. balandžio 19 d. Savivaldos pagrindų įstatymo 18 straipsnio 16 punktą, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos nuostatas, nes sutartis sudaryta merui potvarkiu nepatvirtinus žemės sklypo dydžio ir S. K. neturint leidimo verstis ūkine-komercine veikla, jam nepagrįstai parduota dalis kelio. Ieškovo nuomone, S. K. parduotas nepagrįstai didelis žemės sklypas, neatsižvelgiant į pretendentų teisę susigrąžinti šį žemės sklypą natūra ir žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais Alytaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr.297, jo priedą Nr. 1, S. K. ir Alytaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. birželio 18 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti abišalę restituciją.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal 1992, 1994 m. teritorijų planavimo dokumentus ginčo žemės sklypas skirtas žemės ūkio įmonei „Domantonys“, todėl pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 8 punktą jis priskirtas valstybės išperkamai žemei. Ginčijamos sutarties sudarymo dieną galiojo 1994 m. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, todėl Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytas eiliškumas ir Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.7 punktas nepažeisti. S. K. nebuvo parduota kelių žemė, nes žemės sklypo dalis yra įregistruota kaip kelio servitutas (Kelių įstatymo 3, 4 straipsniai). S. K. su prašymu parduoti ginčo sklypą pateikė visus reikiamus dokumentus (Žemės įstatymo 14 straipsnis). Reikalavimas žemės sklypą pageidaujančiam įsigyti asmeniui turėti įstatymo nustatyta tvarka įregistruotą leidimą užsiimti ūkine-komercine veikla buvo panaikintas Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 282, todėl sudarant ginčijamą sutartį pažeidimas nebuvo padarytas (Žemės įstatymo 18 straipsnis, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo 7.1.7 punktas). Nors mero potvarkis dėl žemės sklypo dydžio nerastas, pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintą Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką tais atvejais, kai mero potvarkis dėl žemės sklypo dydžio negaunamas, tokį sprendimą gali priimti ir apskrities valdytojas. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovo žemės sklypas suformuotas neatsižvelgiant į pretendentų teisę atgauti šią žemę natūra, nes priimtas įstatymas dėl nuosavybės grąžinimo dar nesukuria nuosavybės teisių (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Ieškovas neginčija 1994 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto, pagal kurį 1,5 ha žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas ir reikalavimas pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

10Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 13 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su teismo sprendimu, tačiau, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad ginčo žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei ne 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 8 punkto pagrindu, kaip suteiktas naudotis valstybinei žemės ūkio įmonei „Domantonys“, o šio įstatymo 12 straipsnio 3 punkto pagrindu kaip užimtas juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančiais pastatais kaimo vietovėje. Šis žemės sklypas buvo suteiktas naudotis Alytaus rajono vartotojų kooperatyvų sąjungos paruošų gamybiniam susivienijimui, o šiame sklype esantis administracinis pastatas su kiemo statiniais tuo metu priklausė Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai. Pastatų perleidimas Alytaus vartotojų kooperatyvui „Dausima“, UAB „Skirnuva“ ir S. K. neturi įtakos ginčo žemės sklypo, kaip valstybės išperkamos žemės, statusui. Taip pat kolegija nurodė, kad ginčo atveju Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis netaikytinas, nes atsakovui buvo parduotas ne žemės ūkio paskirties, o kitos ūkinės-komercinės paskirties žemės sklypas. S. K. įsigijo valstybės išperkamos statusą turinčią žemę, kuri natūra savininkams negrąžinama, todėl nepagrįstas ieškovo argumentas, kad šis sklypas galėjo būti tik išnuomotas (Žemės įstatymo 21 straipsnis). Žemės įstatymo 18 straipsnio 7 dalies reikalavimas piliečiams įsigyjant ūkinei-komercinei veiklai žemę turėti įstatymo nustatytą tvarka įregistruotą leidimą užsiimti šia veikla buvo taikomas tik perleidžiant ir padalijant privačią žemę, todėl atsakovui, įsigyjančiam valstybinę žemę, neturėjo būti taikomas. Be to, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka, o Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 282 iki ginčijamų administracinio akto priėmimo ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, toks reikalavimas buvo panaikintas. Kolegijos teigimu, ginčo atveju netaikytinas Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punkto reikalavimas parduodant žemės sklypus ne žemės ūkio veiklai vadovautis nustatyta tvarka patvirtintais detaliaisiais planais arba žemės reformos žemėtvarkos projektais, nes atsakovui parduotas ne naujas, o naudojamas žemės sklypas. Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarime Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ nenustatyta, kad sklypų dydis kaimo vietovėje nustatomas mero potvarkiu. Išanalizavusi Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ ir 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ nuostatas kolegija sprendė, kad parduodant žemės sklypus kaimo vietovėje jų ribos ir dydžiai nustatomi vadovaujantis žemės reformos žemėtvarkos projektais. Byloje pateiktas S. K. parduoto žemės sklypo brėžinys, kuris yra ankstesnio administracinio pastato savininko ir ginčo žemės sklypo naudotojo Alytaus vartotojų kooperatyvo „Dausima“ vardu, tačiau tai nepaneigia ginčo žemės sklypo pardavimo S. K. teisėtumo.

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

12Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

131. Dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamam turtui. Nuosavybės teisės atkūrimui yra suteikiamas prioritetas, palyginus su žemės pirkimu iš valstybės. Tiek teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, tiek ir Žemės reformos įstatyme pirmenybė suteikiama nuosavybės teisės atkūrimui natūra (Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiasis Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pareiškėjas J. M., bylos Nr. 3K-3-183/2001; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-294/2007; 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-491/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-55/2008). 1991 m. gruodžio 19 d. ieškovas pateikė prašymą dėl buvusio savininko P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos 12,51 ha žemės ( - ) grąžinimo, tačiau dalis žemės, kuri buvo laisva ir neužstatyta, parduota S. K. pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, taikytiną parduodant ne tik žemės ūkio paskirties žemę (Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.7 punktas). Pagal Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.16 punktą iki kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo fiziniams asmenims galėjo būti žemė suteikta tik Vyriausybės ar rajonų valdybų sprendimais. 1996 m. gegužės 28 d. Alytaus raj. valstybinės žemės ūkio įmonės „Domantonys“ žemės reformos kompleksinis žemėtvarkos projektas dar nebuvo patvirtintas ir S. K. žemės sklypas nebuvo skirtas nei Vyriausybės, nei Alytaus r. valdybos sprendimais. Be to, Žemės įstatymo 21 straipsnyje buvo nustatyta galimybė grąžintiną žemę iki jos sugrąžinimo natūra išnuomoti Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 8 punktą, nes ginčo sklypas pagal šią normą negalėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei. Be to, pagal 1992, 1994 m. projektus ginčo sklypas nurodytas kaip Rajkopsąjungos paruošų gamybinio susivienijimo žemė, šis sklypas nebuvo skirtas žemės ūkio įmonei „Domantonys“.

14Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 1992, 1994 m. projektais, nepagrįstai konstatavo, kad ginčo žemė priskirta valstybės išperkamai dėl jame esančių pastatų, nes pagal šiuos dokumentus žemė priskirta Rajkopsąjungos paruošų gamybiniam susivienijimui, nenurodant pastatų (Žemės įstatymo 4 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punktą, kurio pagrindu nebuvo sudaryti žemėtvarkos projektai. Be to, administracinis pastatas, pagal inventorinės bylos duomenis, yra tik 40 kv. m ploto, todėl 1, 5 ha ploto žemės sklypas nereikalingas šiam pastatui eksploatuoti.

152. Dėl valstybinės žemės pardavimo tvarkos, žemės sklypo dydžio nustatymo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu. Remiantis Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punktu ginčo atveju turėjo būti patvirtintas detalusis planas arba žemės reformos žemėtvarkos projektas. Be to, ginčo žemės sklypo dydis turėjo būti patvirtintas mero (valdybos) potvarkiu. Tačiau sprendimas dėl S. K. naudojamo žemės sklypo dydžio nebuvo priimtas, žemės sklypo brėžinys nenubraižytas, nėra S. K. kreipimosi dėl žemės sklypo ploto nustatymo. Parduodant žemės sklypą S. K. buvo pažeistas nurodytos tvarkos 7 punktas, nes 1,5 ha žemės sklypas nėra būtinas tiesioginei pastato paskirčiai. S. K. nepateikė žemės sklypo brėžinio (Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 2, 2.3 punktai). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punktas taikytinas tik parduodant naujus žemės sklypus. Tvarkos 6 punkte nustatyta naudojamų privačių valdų ir kitų ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų skyrimo bei ploto nustatymo tvarka. Ieškovo nuomone, parduodant sklypą S. K. Alytaus apskrities viršininkas privalėjo vadovautis šios tvarkos 6, 7.1.7 punktais ir taikyti Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimą Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“, kurio 1.16.1 punkte nustatyta, kad žemės naudojimo teisę, iki bus patvirtinti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, kaimo vietovėje įgyja fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems žemė suteikta Vyriausybės ar rajonų valdybų sprendimais. Be to, šio nutarimo 1.12.1 punkte nustatyta, kad apylinkės agrarinės reformos tarnyboje turi būti apsvarstomi preliminariniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, dalyvaujant projektų autoriams ir suinteresuotiems įsigyti bei naudoti žemę pretendentams. Dėl šių projektų turi būti priimama išvada dėl pritarimo projektui. Be to, šio nutarimo 1.7 punkte nustatyta, kad numatomi privatizuoti žemės sklypai preliminariniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuojami laikantis Žemės reformos įstatyme 10 straipsnio nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju eiliškumas netaikomas, prieštarauja nurodytoms teisės normoms.

16Ieškovo nuomone, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. G. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-1145/2003, nenustačius S. K. parduodamo žemės sklypo dydžio, reikalingo pastatams eksploatuoti, negalima buvo parduoti žemės pagal Alytaus vartotojų kooperatyvo „Dausima“ planą. Pažymėtina, kad ir šiai bendrovei administraciniu aktu žemė nebuvo suteikta.

17Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmeta reikalavimą pripažinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas savo reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu grindė CK 1.80, 1.81 straipsniais, Žemės įstatymu. Žemės įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad privaloma bet kurio žemės sandorio dalis - žemės sklypo planas, patvirtintas Valstybinės žemėtvarkos tarnybos, tačiau prie ginčijamo sandorio nebuvo parengto žemės sklypo plano. Be to, S. K. parduotas valstybinės žemės sklypas nebuvo nustatyta tvarka įregistruotas valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje (Žemės įstatymo 15 straipsnis, CK 1.80 straipsnis). Nurodyti poįstatyminių aktų ir Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio pažeidimai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl buvo pagrindas panaikinti ginčijamą sandorį ir CK 1.81 straipsnio pagrindu.

18Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Žemės įstatymo 14 straipsnio ir Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ nuostatas (1.7, 1.12, 1.12.1, 1.16, 1.16.1 punktai), nurodė, kad tai, jog brėžinys yra ankstesnio administracinio pastato savininko ir ginčo žemės sklypo naudotojo Alytaus vartotojų kooperatyvo „Dausima“ vardu, nepaneigia ginčo žemės sklypo pardavimo S. K. teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi žemės panaudos sutartimi, kuri neregistruota viešame registre ir negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 straipsnio 2 dalis, 6.478 straipsnio 2 dalis, 6.629 straipsnio 2 dalis). Teismo motyvas, kad ginčo sklypas buvo įregistruotas kadastrą tvarkančioje įstaigoje jau po pardavimo S. K. pastarojo vardu, neatitinka Žemės įstatymo 15 straipsnio reikalavimo, kad perkant žemę iš valstybės, žemės sklypas turi būti nustatyta tvarka įregistruotas valstybės vardu.

194. Dėl leidimo užsiimti ūkine-komercine veikla. Reikalavimas turėti tokį leidimą asmeniui, siekiančiam įsigyti žemę ūkinei-komercinei veiklai, buvo nustatytas Žemės įstatymo 18 straipsnyje. Tokia Žemės įstatymo 18 straipsnio redakcija galiojo iki 2000 m. gegužės 4 d., todėl teismas privalėjo vadovautis aukštesnę galią turinčiu norminiu aktu - įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu.

205. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio taikymo. Pagal šį straipsnį kelių žemė neparduodama piliečiams privatinėn nuosavybėn. Atsakovui kartu su sklypu buvo parduotas vietinės reikšmės viešasis kelias (Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Alytaus vartotojų kooperatyvo „Dausima“ žemės sklypo ribų plane rajono vyr. architektas žyma nurodė neprivatizuoti sklypo plotui priskirtą kelio atkarpą. Šis kelias eina ne tik per S. K. sklypą, jis jungia rajoninius kelius bei gyvenamąsias vietoves. Tai, kad valstybės institucija nepagrįstai įformino vietinės reikšmės kelią kaip kelio servitutą, neleidžia teigti, kad ginčijama sutartis teisėta (Kelių įstatymo 7 straipsnis).

21Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Jame nurodoma, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, jog priimtas nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas dar nesukuria nuosavybės teisių. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, nes jame nustatytos pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eilės, o ginčo žemės sklypo tikslinė paskirtis – kita ūkinė-komercinė veikla. Ginčo žemės sklypas 1986 m. sausio 17 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos potvarkiu Nr. 26p buvo suteiktas Alytaus miesto Vykdomo Komiteto Komunalinio ūkio valdybai gyvulių turgavietei įrengti. Taigi, šis žemės sklypas 1992 m. Žemės reformos žemėtvarkos preliminariniame projekte, 1994 m. Žemės reformos žemėtvarkos projekte ir Išperkamos bei neprivatizuotinos žemės plane buvo pažymėtas kaip valstybės išperkama žemė (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnis). Pagal šiuos žemėtvarkos projektus ginčo sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei dėl žemės naudotojo Rajkopsąjungos paruošų gamybinio susivienijimo. Ženklinant grąžintiną žemės sklypą pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punktą ginčo sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei (turgavietės administracinio pastato ir kiemo statinių savininkei valstybinei žemės ūkio įmonei „Domantonys“). Ieškovas 1996 m. balandžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš UAB „Skirnuva“ įsigijo pastatą ir kiemo statinius, kurie yra 1,5 ha ploto žemės sklype. Nė viename teisės akte nenustatyta, kad, pasikeitus statinių savininkui teisė į žemės sklypą, kurį tas daiktas užima ir kuris būtinas jam naudoti pagal paskirtį, neperduodama naujajam savininkui. Pagal byloje esančius duomenis, S. K. žemės sklype esantis kelias yra servitutinis.

22Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje ir visais atvejais miestuose žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams – žemės sklypai prie pastatų, įsigytų ir įsigyjamų iš valstybės, žemės ūkio ar akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų, priskiriant tiems sklypams tik pastatų pardavimo metu buvusiai tiesioginei pastatų paskirčiai reikalingus žemės plotus ir nustatant ribas, kaip nurodyta šios tvarkos 6 punkte. Šiuo atveju netaikytinas Žemės įstatymo 18 straipsnis, kuriame reglamentuojamos privačios žemės perleidimo ir padalijimo sąlygos. Ieškovas, vadovaudamasis Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punktu, nurodo, kad nebuvo patvirtintas nei detalusis planas, nei žemės reformos žemėtvarkos projektas, tačiau ginčo objektas buvo parduotas ne kaip naujas žemės sklypas, o kaip naudojamas.

23Atsakovo teigimu, miestų ir miestelių teritorijose žemės sklypų ribas ir dydžius tvirtino meras savo potvarkiu, o rajonų žemės sklypai formuojami, t. y. jų ribos ir dydžiai nustatomi, pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 2, 4, 5, 6, 7.1.7. punktai; Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“, Vietos savivaldos įstatymo (1995 m. liepos 19 d. redakcija) 4 straipsnis, 1993 m. liepos 16 d. įstatymas „Dėl rajonų valdybų žemės ūkio skyrių žemės reformos laikotarpiu“).

24S. K. žemės sklypo privatizavimo byloje yra teisės aktų nustatyta tvarka parengtas ir suderintas žemės sklypo ribų planas; parduotas žemės sklypas buvo nustatyta tvarka įregistruotas valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje – apskrities valdytojo administracijos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje (Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų patvirtinimo“ 1.6, 1.10 punktai).

25Pažymėtina, kad ginčo žemės sklypas 2008 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas UAB „Hausas“ ir sandoris įregistruotas 2008 m. spalio 27 d. Taigi, patenkinus kasacinį skundą, bus neįmanoma žemės grąžinti natūra.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

28Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Taip pat kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl kasacinio teismo procesinis sprendimas šioje byloje priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais.

29Dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamam turtui

30Kasatorius, akcentuodamas prioritetinį nuosavybės grąžinimą natūra, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo žemės sklypas pagrįstai buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau kolegija sprendžia, kad ši teismo išvada pagrįsta.

31Nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, kuris užfiksavo Lietuvos Respublikos piliečių, kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atkūrimo (nors ir ribotai) principą. Kartu šis principas buvo susietas su grąžintino nekilnojamojo turto išlikimo faktu. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdai, o 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte užfiksuota, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama grąžinant nusavintą turtą natūra, toliau šioje normoje nurodant kitus nuosavybės teisės atkūrimo būdus. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra, tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių žemę grąžinti natūra, buvusiam savininkui garantavo teisę pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Įstatymų leidėjas, akcentuodamas nuosavybės teisių atkūrimo natūra prioritetą, nustatė atvejus, kai žemė natūra negrąžinama, nuosavybės teises atkuriant kitais įstatyme nustatytais būdais (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. Vilniaus miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-20/2000; ir kt.). Tokie atvejai buvo nustatyti 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje, reglamentuojančiame valstybės išperkamą žemę. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; ir tai, kad įstatyme yra nustatytas žemės išpirkimas, savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai). Be to, Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarime akcentuota, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai; jų vienovė reiškiasi per bendrą objektą–žemę, dėl to nuosavybės teisių į ją atkūrimas derinamas su žemės reforma.

32Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo pageidaujamame susigrąžinti žemės sklype ( - ) yra pastatas su kiemo statiniais, kurie pastatyti 1985 m. Ginčo žemės sklypas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1986 m sausio 17 d. potvarkiu Nr. 26p buvo suteiktas Alytaus miesto Vykdomojo Komiteto Komunalinio ūkio valdybai gyvulių turgavietei įrengti. Pagal 1992 m. Alytaus rajono valstybinės žemės ūkio įmonės „Domantonys“ žemės reformos žemėtvarkos preliminarinį projektą, 1994 m. Alytaus rajono valstybinės žemės ūkio įmonės „Domantonys“ žemės reformos žemėtvarkos preliminarinį projektą ir 1994 m. Alytaus rajono Domantonių žemės ūkio įmonės valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planą ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Šio žemės sklypo naudotoju jo priskyrimo valstybės išperkamai žemei metu buvo Alytaus rajono vartotojų kooperatyvų sąjungos paruošų gamybinis susivienijimas, o sklype esantis administracinis pastatas su kiemo statiniais tuo metu priklausė Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai. Nuosavybės teisę į šį administracinį pastatą su kiemo statiniais Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga 1996 m. vasario 27 d. potvarkiu Nr. 38 perleido Alytaus vartotojų kooperatyvui „Dausima“, kuris 1996 m. kovo 5 d. sutartimi pardavė šį turtą UAB „Skirnuva“, o pastaroji pastatą su kiemo statiniais 1996 m. balandžio 15 d. perleido atsakovui S. K.. Taigi, pagal turimus duomenis, ginčo žemės sklypas nuosavybės teisių ieškovui atkūrimo metu buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, kurioje dar iki nuosavybės teisių atkūrimo buvo juridiniams asmenims, o nuo 1996 m. balandžio 15 d. – fiziniam asmeniui priklausantis pastatas su kiemo statiniais. Pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio (1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcija) 20 dalį nuosavybės teisė į kaimo vietovėje turėtą ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirties žemę buvo atkuriama sugrąžinant ją natūra arba, jeigu pretendentai nepageidauja susigrąžinti žemės natūra arba ši žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, išperkant ją šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytais išpirkimo būdais, išskyrus kompensavimą pinigais. Šio įstatymo 12 straipsnio (1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcija) 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad žemės sklypai, kuriuos užima fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje, valstybės išperkami. Taigi kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pagrįstai ir tinkamai taikytos materialinės teisės normas, reglamentavusias nuosavybės teisių atkūrimą ginčijamų administracinio akto priėmimo ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, konstatuojant, kad ginčo žemės sklypas pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio (1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcija) 1 dalies 3 punktą pagrįstai buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, kaip užimtas juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančiais pastatais (minėta, nuo 1996 m. balandžio 15 d. pastatas su kiemo statiniais priklausė jau fiziniam asmeniui – atsakovui S. K.) kaimo vietovėje, todėl natūra negrąžinamas. Dėl šios priežasties atmestini ieškovo argumentai, kad ginčo žemės sklypas Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 dalies pagrindu galėjo būti tik išnuomotas atsakovui iki šio žemės sklypo grąžinimo ieškovui.

33Dėl valstybinės žemės pardavimo tvarkos

34Kolegija taip pat nepagrįstais pripažįsta ieškovo kasacinio skundo argumentus dėl pažeisto Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo, parduodant ginčo žemės sklypą atsakovui. Minėta, kad šis žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai, todėl negrąžintinai žemei, už kurią pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 16 straipsnį (1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcija) buvo nustatyti atitinkami kompensavimo būdai. Pagal byloje esančius duomenis, ginčo žemės sklypo paskirtis – kita ūkinė-komercinė veikla. Dėl to ieškovo nurodomas Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) ginčo atveju netaikytinas, nes jame reglamentuojama pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tvarka. Taip pat nagrinėjamos bylos atveju yra aktualus ne kasaciniame skunde akcentuojamas Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.7, o 1.6 punktas, pagal kurį žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiantys institutai buvo įpareigoti patikslinti kaimo vietovėje esančios žemės preliminarinius žemės reformos žemėtvarkos projektus, kuriuose turėjo būti pažymėtos valstybės išperkamos žemės ribos. Minėta, kad ginčo žemės sklypas buvo nurodytas kaip valstybės išperkama žemė 1994 m. Alytaus rajono valstybinės žemės ūkio įmonės „Domantonys“ žemės reformos žemėtvarkos preliminariniame projekte.

35Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija) 6 dalyje buvo nustatyta, kad ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje ir visais atvejais miestuose žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punkte (1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 redakcija) buvo nustatyta, kad naudojami ne žemės ūkio paskirties žemės sklypai parduodami, kai jų dydis patvirtinamas mero (valdybos) potvarkiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad toks potvarkis nerastas, tačiau kolegija nurodo, kad tai nelemia išvados, jog buvo pažeista ginčijamo žemės sklypo pardavimo metu galiojusi teisės aktais nustatyta valstybinės žemės pardavimo tvarka. Pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 3.4 punktą, nustatytu laiku negavus žemės sklypų pardavimo suderintų dokumentų iš mero (valdybos), su tuo susijusius klausimus buvo suteikta teisė spręsti apskrities valdytojui. Be to, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.7 punkte (1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 redakcija) buvo nustatyta, kad piliečiams parduodami valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai – žemės sklypai prie pastatų, įsigytų ir įsigyjamų iš valstybės, žemės ūkio ar akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų, priskiriant tiems sklypams tik pastatų pardavimo metu buvusiai tiesioginei pastatų paskirčiai reikalingus žemės plotus ir nustatant ribas, kaip nurodyta šios tvarkos 6 punkte. Šios tvarkos 6 punkte (1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 redakcija) buvo nustatyta, kad, nustatant sklypų dydį kaimo vietovėje, laikomasi Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarime Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ nustatytos tvarkos. Pagal šiuo nutarimu patvirtintos tvarkos 1.13 punktą parengti ir atitinkamose institucijose apsvarstyti preliminariniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose, minėta, pagal šios tvarkos 1.6 punktą buvo nustatomos valstybės išperkamos žemės ribos, buvo pateikiami derinti apskrities valdytojui, kuriam suderinus registruojami Teritorinio planavimo dokumentų registre Statybos ir urbanistikos ministerijos nustatyta tvarka. Taigi kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista sprendimo dėl ginčo žemės sklypo dydžio priėmimo tvarka.

36Dėl žemės sklypo dydžio nustatymo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu

37Ieškovo teigimu, atsakovui buvo parduotas per didelis žemės sklypas, nes 1,5 ha žemės sklypas nėra būtinas tiesioginei pastato ir kiemo statinių paskirčiai. Tačiau kolegija nurodo, kad 1,5 ha dydžio žemės sklypas buvo suteiktas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1986 m sausio 17 d. potvarkiu Nr. 26p Alytaus miesto Vykdomojo Komiteto Komunalinio ūkio valdybai gyvulių turgavietei įrengti. Tokio dydžio žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei pagal 1994 m. Alytaus rajono valstybinės žemės ūkio įmonės „Domantonys“ žemės reformos žemėtvarkos preliminarinį projektą. Namų valdos techninės apskaitos kortelėje naudojamas prie administracinio pastato žemės plotas nurodytas 15 000 kv. m. Tokio dydžio žemės sklypo brėžinys buvo parengtas 1996 m. sausio mėnesį ir pateiktas atsakovui įsigyjant ginčo žemės sklypą iš valstybės (Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punktas (1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 redakcija). Aplinkybė, kad šiame brėžinyje nurodytas sklypo naudotojas – Alytaus vartotojų kooperatyvas „Dausima“, nelemia išvados, kad žemės sklypas neteisėtai parduotas S. K., kuris ginčo sklype esančius pastatus įsigijo tik 1996 m. balandžio 15 d. (iki 1996 m. kovo 5 d. pastatas su kiemo statiniais priklausė šiam kooperatyvui), ir kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog žemės sklypas S. K. parduotas be brėžinio, pažeidžiant Žemės įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi kolegija nurodo, kad, byloje neginčijus žemės sklypo suformavimo dokumentų, nėra pagrindo konstatuoti, jog 1996 m. birželio 18 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, pažeidžiant tuo metu galiojusias teisės normas, atsakovui buvo parduotas per didelis žemės sklypas.

38Taip pat kolegija nurodo, kad byloje konstatuotas ginčo žemės sklypo įregistravimo Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre faktas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o S. K. ir UAB „Skirnuva“ 1996 m. rugpjūčio 15 d. sudarytos žemės sklypo panaudos sutarties galiojimo faktas nėra svarbus nagrinėjamos bylos atveju, sprendžiant klausimą dėl ieškovo nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypą ir šio sklypo pardavimo atsakovui teisėtumo.

39Kasatoriaus teigimu, teismai nepasisakė dėl 1996 m. birželio 18 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo, nors reikalavimas buvo reiškiamas CK 1.80, 1.81 straipsnių, Žemės įstatymo pagrindu. Tačiau kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai analizavo ir argumentavo savo išvadas, kad 1996 m. birželio 18 d. parduodant atsakovui ginčo žemės sklypą tuo metu galiojusios materialinės teisės normos nebuvo pažeistos. Dėl to teismams nebuvo pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu pagal ieškovo nurodomas CK, Žemės įstatymo teisės normas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio pareiškime nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto, nes faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas bei taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB “Klaipėdos konstrukcija” v. UAB “Mūsų namai”, bylos Nr. 3K-3-186/2003; 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. L.B. A., bylos Nr. 3K-3-616/2003; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-29/2009; ir kt.).

40Dėl leidimo užsiimti ūkine-komercine veikla

41Kasatoriaus teigimu, ginčo žemės sklypo pardavimo metu atsakovas neturėjo Žemės įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje nurodyto leidimo užsiimti ūkine-komercine veikla, reikalingo tais atvejais, jeigu asmuo siekia įsigyti žemę iš valstybės šiai veiklai. Tačiau kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Žemės įstatymo 18 straipsnis (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-939 redakcija), reglamentuojantis privačios žemės perleidimo ir padalijimo sąlygas. Reikalavimas valstybinės žemės sklypą pageidaujančiam asmeniui turėti įstatymų nustatyta tvarka įregistruotą leidimą verstis komercine–ūkine ar nekomercine veikla buvo nustatytas Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.7. punkte, tačiau šis reikalavimas buvo panaikintas Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 282, t. y. iki ginčijamų administracinio akto priėmimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Dėl to kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad ginčo žemės sklypas atsakovui parduotas pažeidžiant aukštesnę nei poįstatyminis aktas galią turinčio Žemės įstatymo 18 straipsnio (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-939 redakcija) 7 dalį.

42Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio taikymo

43Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovui ginčo žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 13 straipsnį, nes kartu su sklypu jam parduotas vietinės reikšmės viešasis kelias (Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Kolegija nurodo, kad pagal ginčijamų administracinio akto priėmimo ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio (1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcija) 1 dalies 1 punktą buvo nustatyta, kad kelių užimta žemė valstybės išperkama, todėl ši žemė ieškovui negalėjo būti sugrąžinta natūra pagal šį įstatymą. Šiuo metu galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės kelių užimta žemė valstybės išperkama, todėl ir šiuo metu ieškovas neturi teisinio pagrindo pretenduoti susigrąžinti atsakovui parduotą kelią natūra. Taigi kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl kelio pardavimo atsakovui teisėtumo nagrinėjamam ginčui neturi teisinės reikšmės.

44Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties (CPK 346 straipsnis).

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartimi ginčo žemės sklypui uždėtas areštas, nenurodant taikomos laikinosios apsaugos priemonės galiojimo termino. Dėl to kolegija, remdamasi 150 straipsnio 3, 4 dalimis, 340 straipsnio 5 dalimi, išsprendžia laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo klausimą.

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

47Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

48Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartimi uždėtą areštą 1,5 ha žemės sklypui ( - ).

49Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. 1991 m. gruodžio 19 d. ieškovas pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės... 6. Ginčo žemės sklypas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1986 m sausio 17 d.... 7. Ieškovo nuomone, šis žemės sklypas buvo laisvas, todėl jam turėjo būti... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį... 10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.... 11. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai... 12. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų... 13. 1. Dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamam turtui.... 14. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 1992, 1994 m. projektais,... 15. 2. Dėl valstybinės žemės pardavimo tvarkos, žemės sklypo dydžio... 16. Ieškovo nuomone, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų... 17. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmeta reikalavimą... 18. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Žemės įstatymo 14 straipsnio... 19. 4. Dėl leidimo užsiimti ūkine-komercine veikla. Reikalavimas turėti tokį... 20. 5. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio taikymo. Pagal šį straipsnį... 21. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko... 22. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, Žemės reformos įstatymo 8... 23. Atsakovo teigimu, miestų ir miestelių teritorijose žemės sklypų ribas ir... 24. S. K. žemės sklypo privatizavimo byloje yra teisės aktų nustatyta tvarka... 25. Pažymėtina, kad ginčo žemės sklypas 2008 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 28. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo... 29. Dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamam turtui... 30. Kasatorius, akcentuodamas prioritetinį nuosavybės grąžinimą natūra,... 31. Nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimas buvo įtvirtintas priėmus... 32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo pageidaujamame susigrąžinti... 33. Dėl valstybinės žemės pardavimo tvarkos... 34. Kolegija taip pat nepagrįstais pripažįsta ieškovo kasacinio skundo... 35. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr.... 36. Dėl žemės sklypo dydžio nustatymo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu... 37. Ieškovo teigimu, atsakovui buvo parduotas per didelis žemės sklypas, nes 1,5... 38. Taip pat kolegija nurodo, kad byloje konstatuotas ginčo žemės sklypo... 39. Kasatoriaus teigimu, teismai nepasisakė dėl 1996 m. birželio 18 d.... 40. Dėl leidimo užsiimti ūkine-komercine veikla... 41. Kasatoriaus teigimu, ginčo žemės sklypo pardavimo metu atsakovas neturėjo... 42. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio taikymo... 43. Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovui ginčo žemės sklypas buvo... 44. Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti... 45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.... 48. Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 49. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...