Byla e2A-1142-577/2017
Dėl neturtinės žalos atlyginimo; išvadą teikianti institucija Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl neturtinės žalos atlyginimo; išvadą teikianti institucija Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl diskriminacijos ir persekiojimo narystės ir dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje pagrindu. Nurodė, kad jis aktyviai veikia profsąjunginėje veikloje ir dėl to patiria persekiojimą bei diskriminaciją; jam taikomas mažiau palankus elgesys, lyginant su kitais darbuotojais, nepriklausančiais profesinei sąjungai. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7453-803/2013 nustatė, kad tarp ieškovo V. P. ir kito darbuotojo kilo konfliktas; atsakovė skyrė papeikimą tik ieškovui, tuo tarpu kito asmens atžvilgiu jokių priemonių nesiėmė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4106-631/2015 konstatavo, kad atsakovo siekiamoje skirti ieškovui drausminėje nuobaudoje už 2014 m. spalio 18 d. pavėluotai pradėtą traukinio techninę apžiūrą, yra diskriminacijos požymių dėl dalyvavimo profesinėje sąjungoje ir to atsakovas nepaneigė. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2911-852/2015 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatuodamas, kad atsakovė netraukia atsakomybėn už analogiškus darbo drausmės pažeidimus kitų darbuotojų, kurie nepriklauso profesinei sąjungai; kad atsakovė persekioja profesinės sąjungos valdymo organų narį – ieškovą dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje. Pasak ieškovo, atsakovė ir toliau diskriminuoja bei persekioja ieškovą, grasindama tolimesniu susidorojimu bei siekdama atleisti ieškovą iš darbo. 2016 m. vasario 24 d. ieškovui nepagrįstai skyrė žodinį įspėjimą dėl traukinio pavėluoto išvykimo. Pasak ieškovo, neteisėtais veiksmais atsakovė padarė jam žalą, jis darbe patiria stresą, pašlijo psichinė ir fizinė sveikata. Tokia situacija žlugdo jo motyvaciją, savivertę, darbo metu jaučiasi prislėgtas, baiminasi naujų konfliktų, negatyvios mintys kankina ir namuose. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų yra žeminamas orumas ir reputacija, dėl nuolatinės įtampos trinka bendravimas tiek darbinėje, tiek ir kitoje aplinkoje, patiria nuolatinį diskomfortą dirbdamas, menkėja jo pasitikėjimas savimi, o dėl nuolatinio nepagrįsto žeminimo darbe dėl netinkamo darbo, ir kiti asmenys jau yra susidarę nepagrįstą nuomonę, kad jis netinkamai atlieka savo funkcijas, dėl ko labai išgyvena.
  2. Atsakovė „Lietuvos geležinkeliai“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jo aktyvią veiklą, dėl kurios jis jaučiasi persekiojamas. Drausminė nuobauda 2012 m. lapkričio 7 d. ieškovui buvo skirta dėl darbo drausmės pažeidimo; ieškovas savo kaltę pripažino; skiriant šią nuobaudą atsakovė nežinojo, jog ieškovas priklauso profesinei sąjungai. Šioje byloje diskriminacijos ar persekiojimo aspektas nebuvo nagrinėtas. Ieškovui dar iki įstojimo į profesinę sąjungą buvo taikyta drausminė nuobauda, kas, pasak atsakovės, rodo, kad drausminės nuobaudos taikomos ne pagal tai, ar darbuotojas priklauso profesinei sąjungai. Teismas civilinėje byloje Nr. 2-4106-631/2015 vienareikšmiškai nekonstatavo, jog ieškovas ar profesinės sąjungos pirmininkas yra diskriminuojami ar persekiojami. Kadangi analogiškų pažeidimų kiti darbuotojai nebuvo padarę, atsakovas neturėjo galimybės pateikti rašytinių įrodymų pagrįsti, jog ir kitus darbuotojus už panašius darbo drausmės pažeidimus darbdavys vertina vienodai. Dėl 2016 m. vasario 24 d. ieškovui skirto žodinio įspėjimo atsakovė pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais darbdavys jam grasina ir kuo pasireiškia siekis atleisti iš darbo, spaudimas, kas atlieka šiuos veiksmus, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Operatyvinių pasitarimų organizavimas yra įprastinė praktika, siekiant išsiaiškinti įvairių įvykių aplinkybes, jie organizuojami ne tik dėl ieškovo ar profesinės sąjungos veiksmų. Atsakovo teigimu, darbuotojai nėra engiami, jie gauna visas socialines garantijas, nediskriminuojant jų priklausymo profesinei sąjungai pagrindu. Atsakovės nuomone, ieškovas subjektyviai bet kokį atsakovo veiksmą priima kaip persekiojimą, nors objektyviai tam nėra jokios priežasties. Atsakovo teigimu, jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sukelti žalos ieškovui. Dalis ieškovo nurodytų neteisėtų veiksmų net chronologiškai yra pakankamai nutolę nuo padarinių, t.y. ieškovui nustatytų tam tikrų sveikatos sutrikimų. Atsakovo nuomone, net jei ir būtų pripažinta, jog tam tikros ieškovo teisės buvo pažeistos, teisės pažeidimo pripažinimas ir ieškovo padėties atstatymas yra pakankama satisfakcija.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovo V. P. ieškinį atmetė.
    1. Teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus sprendė, kad drausminės nuobaudos ieškovui skyrimo metu – 2012 m. lapkričio 7 d., atsakovei buvo žinoma apie ieškovo narystę profesinėje sąjungoje. Kadangi priimdamas 2013 m. kovo 21 d. sprendimą teismas nenagrinėjo ieškovo diskriminacijos ar persekiojimo klausimo, šių aplinkybių neiškėlė ir ieškovas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad drausminė nuobauda ieškovui buvo skirta dėl to, jog jis priklauso profesinei sąjungai. Pažymėjo, kad ieškovui iki įstojimo į profesinę sąjungą 2009 m. lapkričio 27 d. taip pat buvo taikyta drausminė atsakomybė.
    2. Dėl atsakovės ketinimo paskirti ieškovui drausminę nuobaudą už tai, kad 2014 m. spalio 18 d. traukinio techninę apžiūrą jis pradėjo pavėluotai, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovė nepaneigė, kad už analogiškus arba panašaus pobūdžio darbo drausmės pažeidimus kitiems darbuotojams būtų taikoma drausminė atsakomybė, laikė, kad nagrinėjamos situacijos kontekste (inicijuojant drausminės atsakomybės skyrimą) ieškovui buvo taikomas mažiau palankus elgesys palyginus su kitais atsakovo darbuotojais.
    3. Teismo nuomone, atsakovo Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus regiono stočių skyriaus atlikto tyrimo 2014 m. gruodžio 30 d. aktas paneigia ieškovo teiginius dėl 2014 m. spalio 30 d. operatyviniame pasitarime dalyvavusių asmenų daromo psichologinio smurto ar spaudimo; o kitų duomenų, patvirtinančių ieškovo teiginių pagrįstumą, teismas nenustatė. Teismas, atsižvelgdamas į operatyvinių pasitarimų organizavimo tikslą, padarė išvadą, jog jo neplanuotas organizavimas negalėjo sudaryti įtampos bei pakenkti atsakovo savijautai. Pažymėjo, kad operatyvinių pasitarimų organizavimo praktika yra nuolatinė, ji taikoma visų atsakovo darbuotojų atžvilgiu, ieškovas 2014 m. gruodžio 22 d. paaiškinime nereiškė pretenzijų dėl jam nesuteiktos teisės pasirūpinti atstovavimu. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad dėl operatyviniame pasitarime iš atsakovo pusės dalyvavusių didesnio skaičiaus asmenų buvo pažeistas lygiateisiškumo principas.
    4. Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas skųstų 2016 m. vasario 24 d. operatyvinio pasitarimo protokolą, reikštų pretenzijas dėl jame užfiksuotų aplinkybių, teismas laikė, kad ieškovas su protokolo turiniu sutiko, todėl ieškovo argumentus, kad protokole užfiksuotos aplinkybės neatitinka tikrovės, atmetė kaip nepagristus. Nustatęs, kad operatyviniai pasitarimai yra įprastinė praktika, kad jie organizuojami visų įtariamų darbo drausmę pažeidusių atsakovo darbuotojų atžvilgiu; sankcijos yra taikomos ir kitiems atsakovo darbuotojams, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog organizuojant operatyvinį pasitarimą ieškovo atžvilgiu, ieškovas atsidūrė mažiau palankioje padėtyje nei kiti darbuotojai.
    5. Teismas padarė išvadą, kad kitų darbuotojų nenorą dirbti su profesinės sąjungos nariais poroje įtakoja jų pačių apsisprendimas ir suvokimas, o ne atsakovo nurodymas.
    6. Teismo nuomone, įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius dėl jo garbės ir orumo sumenkinimo, įžeidinėjimo dėl narystės profesinėje sąjungoje, byloje nėra. Sprendė, kad atsakovo ieškovui daromo spaudimo faktas nėra įrodytas.
    7. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta, kad atsakovas trukdytų ieškovui dalyvauti profesinės sąjungos veikloje. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2911-852/2015 nurodyta statistika dėl teisminių ginčų, kuriuose dalyvauja atsakovas ir profesinė sąjunga, nepagrindžia fakto, kad atsakovas tendencingai persekioja profesinę sąjungą ar jos narius. Be to, nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovai, kaip antai profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas S. F., yra linkęs piktnaudžiauti jam suteiktomis teisėmis.
    8. Pagal CPK 177 str. 3 d., ieškovo pateiktą garso įrašą, kuriuo ieškovas įrodinėjo profesinės sąjungos narių engimo faktą, teismas laikė neleistina bei neatitinkančia įrodymams keliamų reikalavimų įrodinėjimo priemone ir šiuo įrodymu nesivadovavo. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas visiškai nereaguoja į darbuotojų pateiktus skundus arba tiria jos formaliai, taip pat nenustatė jokio sistemingo diskriminacinės aplinkos atsakovo darbovietėje profesinės sąjungos nariams kūrimo.
    9. Nustatęs diskriminacijos faktą, teismas sprendė, jog nėra pagrindo jo vertinti, kaip esmingai susijusio su ieškovo veikla profesinėje sąjungoje. Įvertinęs įrodymus, pažymėjo, jog kad negalima konstatuoti, kad nuolatinis nerimas ir nuolat patiriamas neigiamas poveikis yra sąlygotas atsakovo veiksmų. Taip pat teismas nenustatė ryšio tarp drausminės atsakomybės ieškovui inicijavimo ir ieškovo sveikatos sutrikimų. Teismo vertinimu, teisės pažeidimo konstatavimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4106-631/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2911-852/2015 yra ieškovo teisinės padėties atstatymas, kas buvo pakankama satisfakcija ieškovui už patirtus nepatogumus, todėl teismas ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkino.

4III.

5Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

  1. Ieškovas V. P. apeliaciniu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-28879-631/2016 ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2012 m. lapkričio 7 d. drausminė atsakomybė ieškovui buvo taikoma objektyvių darbo drausmės pažeidimo aplinkybių prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams ir civilinėje byloje Nr. 2-7453-803/2013 nustatytoms aplinkybėms, nes drausminė atsakomybė ieškovo atžvilgiu panaikinta teismo sprendimu. Atsakovas nepaneigė fakto, kad skirtingos atsakomybės taikymas darbuotojui priklausančiam profesinei sąjungai ir darbuotojui, nepriklausančiam profesinei sąjungai, nulemtas kitų nei diskriminacinės aplinkybių. Teismas neįvertino nevienodo darbuotojų traktavimo. Atsakovė nepaneigė, kad griežtesnius standartus ieškovui taikė tik dėl darbuotojų dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje.
    2. Ieškovas įrodinėjo tai, jog bandymas skirti drausminę nuobaudą diskriminaciniais motyvais, yra neteisėtas ir nepagrįstas bei turi neigiamą tendencingumą jo atžvilgiu, o ne tai kad kreipimasis į profesinę sąjungą (o vėliau ir į teismą) dėl sutikimo skirti drausminę nuobaudą laikomi diskriminacija ir persekiojimu. Atsakovė nepaneigė diskriminacijos ir persekiojimo prezumpcijos, nustatytos civilinėje byloje Nr. 2-4106-631/2015. Teismas padarė neteisingą išvadą, jog šios prezumpcijos nepakanka diskriminacijos faktui pagrįsti; nenustatė kitų aplinkybių, kurios ją paneigtų. Apelianto manymu, teismas netinkamai taikė teisinės prezumpcijos, įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisykles. Pasak ieškovo, būtent darbdavys privalo pateikti įrodymus, kurių visuma suformuluotų neabejotiną išvadą, kad nelygiavertės sąlygos buvo sudarytos dėl kitų priežasčių nei diskriminacija arba kad skirtingas elgesys yra pateisinamas.
    3. Teismo išvada, kad ieškovas pasirašytinai supažindintas su 2016 m. vasario 24 d. operatyvinio pasitarimo protokolu ir jo neskundė, reiškia, kad jis su protokolo turiniu sutiko, yra niekuo nepagrįsta. Tokių protokolų skundimo tvarka nėra numatyta; o ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog operatyvinio pasitarimo protokole surašytos aplinkybės yra netikslios, surašytos painiai, ieškovas jame nurodytas aplinkybes neigia.
    4. Ieškovas pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus dėl atsakovo darbuotojo A. K. įžeidinėjimų, iš kurių matyti, kad atsakovas ieškovo skundus vertina tik formaliai, nesiekiant nustatyti tikrų konflikto aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai jų neįvertino. Etikos komisija nesiaiškino, ar informacijos objektyviai nėra ar tiesiog ji nebuvo rinkta.
    5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovo įrodymų, kuriais įrodinėjamas bendras diskriminacinis atsakovo elgesys prieš profesinės sąjungos narius; netinkamai įvertino Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. gruodžio 28 d. rašto turinį. Mano, kad teismas privalėjo būti aktyvus ir išreikalauti konkrečią informaciją dėl asmenų bei jų interesų pažeidimo, jeigu manė, jog šios aplinkybės yra svarbios vertinant profesinės sąjungos narių diskriminavimą.
    6. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad atsakovas trukdo ieškovui dalyvauti profesinės sąjungos veikloje, todėl nebuvo pagrindo išplėsti ieškinio nagrinėjimo ribų.
    7. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos paskirstant įrodinėjimo pareigos naštą šalims diskriminacijos bylose. Nustačius, jog pareiga įrodyti, kad nepalankus elgesys su ieškovu buvo taikomas dėl kitų, nei diskriminacijos pagrindas, priežasčių tenka atsakovei, galutinė teismo sprendimo išvada, jog ieškovo persekiojimas ir diskriminacija byloje neįrodyta, yra neteisėta. Ieškovui nurodžius prima facie diskriminacijos aplinkybes, įrodinėjimo pareiga turi būti perkelta atsakovui. Atsakovas nepateikė jokios informacijos, kad už analogiškus darbo drausmės pažeidimus taiko drausmines nuobaudas ir ne profesinės sąjungos nariams.
    8. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant deliktinės atsakomybės sąlygas. Apelianto teigimu, atsakovo neteisėti veiksmai ieškovo atžvilgiu yra ankstesnėse bylose (Nr. 2-7453-803/2013 ir Nr. 2-4106-631/2015), taip pat ieškovas į bylą pateikė įrodymus dėl atvejų, kai atsakovas nevykdo savo pareigų ir nereaguoja į darbuotojų, kurie priklauso profesinei sąjungai, skundus, taip pat bendrą atsakovo neigiamą tendencingumą profesinės sąjungos narių atžvilgiu, todėl teismo išvadą, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, laiko nepagrįsta. Teigia, kad yra akivaizdus tiek tiesioginis, tiek netiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų bei padarinių - ieškovo nuolat patiriamas stresas, pašlijusi psichinė ir fizinė sveikata, ženkliai nukritęs svoris, padidėjęs nervingumas, jautrumas, emocionalumas, nemiga, atsiradęs aukštas nerimo lygis, depresija, emocinis labilumas, stipri somatizacija. Pažymi, kad ieškovo persekiojimo bei diskriminacijos veiksmai trunka kelis metus, atsakovo neteisėtų veiksmų poveikis ieškovo psichinei bei fizinei būklei yra natūrali tokio elgesio pasekmė.
    9. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (dėl pareigos būti aktyviam darbo ir ypač bylose, kur keliamas diskriminacijos klausimas (viešas interesas) bylose.
  2. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos medžiagą, pasisakė dėl kiekvieno apelianto ieškinyje išdėstyto epizodo, prijungė civilines bylas Nr. 2-7453-803/2013 ir Nr. 2-4106-631/2015, vertino šių bylų medžiagą, apklausė visus ieškovo prašytus apklausti liudytojus, todėl atsakovės nuomone, apelianto argumentas, jog teismo sprendimas priimtas pažeidžiant teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, yra nepagrįstas.
    2. Skiriant drausminę nuobaudą, kuri 2013 m. kovo 21 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7453-803/2013 buvo panaikinta, atsakovė nebuvo oficialiai informuota apie ieškovo priklausymą profesinei sąjungai. Be to, vien tik žinojimo faktas, neleidžia daryti išvados, jog drausminė nuobauda buvo skirta būtent dėl priklausymo profesinei sąjungai. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog drausminės nuobaudos panaikinimas neįrodo persekiojimo fakto yra paremta rašytiniais įrodymais ir pagrįsta.

65.3. Civilinėje byloje Nr. 2-4106-631/2015 vienareikšmiškai nekonstatuota, jog ieškovas ar profesinės sąjungos pirmininkas yra diskriminuojami ar persekiojami. Teismas darbdavio ieškinio iš esmės netenkino dėl to, jog darbdavys neįrodė, kad profesinės sąjungos atsisakymas leisti skirti drausmines nuobaudas iš esmės pažeidžia darbdavio interesus. Kadangi analogiškų pažeidimų kiti darbuotojai nebuvo padarę, atsakovė neturėjo galimybės pateikti rašytinių įrodymų, pagrįsti, jog ir kitus darbuotojus už panašius darbo drausmės pažeidimus darbdavys vertina vienodai. Nagrinėjamoje byloje teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes taip pat pripažino, jog atsakovė nepaneigė, kad už panašaus pobūdžio darbo drausmės pažeidimus kitiems darbuotojams būtų taikoma drausminė atsakomybė.

75.4. Teismas išvadą dėl 2016 m. vasario 24 d. ieškovui skirto žodinio įspėjimo grindė rašytiniais įrodymais, el. b. 11 b.l. 37-39. Atsakovė pateikė į bylą pažymą dėl drausminių nuobaudų skyrimo atsakovės darbuotojams už 2013-2016 metus bei operatyvinių pasitarimų protokolus, iš kurių matyti, kad sankcijos yra taikomos ir kitiems darbuotojams. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovo atžvilgiu organizuojant operatyvinį pasitarimą siekiant išsiaiškinti galimai padaryto pažeidimo aplinkybes, ieškovas atsidūrė mažiau palankioje padėtyje nei kiti darbuotojai.

85.5.

9Apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo neva daromo sprendimo yra abstraktūs, deklaratyvūs. Apeliantas nurodo, jog pateikė į bylą papildomus dokumentus, tačiau nenurodė, kokie tai dokumentai ir kaip jie paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas.

105.6.

11Dėl kliudymo dalyvauti profesinės sąjungos veikloje teismas išsamiai pasisakė atsižvelgdamas į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pateiktą išvadą, kurioje nurodyta, kad vertinant profesinę sąjungą, kaip galimos diskriminacijos taikymo sritį, galimas tyrimas dėl veiksmų, kurie kliudytų ieškovui tapti profesinės sąjungos nariu ar joje dalyvauti.

125.7. Drausminės nuobaudos skyrimas, žodinės pastabos dėl atliekamo darbo davimas ar kreipimasis į teismą dėl drausminės nuobaudos skyrimo jokiais pagrindais patys savaime negali būti laikomi persekiojimo ar diskriminavimo priemone. Nagrinėjamoje byloje atsakovas, pateikdamas rašytinius įrodymus ir teisinius argumentus paneigė diskriminavimo prezumpciją ir nėra teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas spendimą pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką paskirstant įrodinėjimo naštą.

135.9. Teismas buvo aktyvus, tyrė ir nagrinėjo visus ieškovo pareikštus reikalavimus, dėl kiekvieno jų išsamiai pasisakė, nagrinėjo ir kliudymo dalyvauti profesinės sąjungos veikloje aspektą, nors ieškovas ieškinyje to nenurodė. Aktyvaus teismo vaidmens principas nereiškia, jog teismas turi pareigą įrodyti diskriminavimo dėl priklausymo profesinei sąjungai faktą. Faktas, kad byla susijusi su darbo teisiniais santykiais nepašalina ieškovo pareigos pateikti teismui savo teiginius pagrindžiančius įrodymus. Be to, ieškovas ieškinį reiškė išimtinai dėl žalos atlyginimo.

145.10. Bylos nagrinėjimo metu buvo paneigtas ieškovo nurodytų veiksmų neteisėtumas, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kurie galėjo sukelti žalos ieškovui.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis civilinio proceso kodekse (toliau CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Byloje nustatyta, kad ieškovas V. P. nuo 2008 m. birželio 10 d. dirba AB „Lietuvos geležinkeliai“ vagonų tikrintoju remontininku (2 el. b. t., b. l. 18-28). Juridinių asmenų registro duomenimis, ieškovas 2012 m. lapkričio 9 d. buvo paskirtas AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ tarybos nariu (įregistruota nuo 2012 m. lapkričio 19 d.), bylos nagrinėjimo metu buvo šios profesinės sąjungos narys (3 el. b. t., b. l. 48). Teigdamas, kad dėl aktyvaus dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje jis patiria tendencingą darbdavio persekiojimą ir diskriminaciją, lyginant su kitais darbuotojais, kurie nėra profesinės sąjungos nariai, ir kad dėl to pablogėjo jo sveikata, ieškovas V. P. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimu, nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant deliktinės atsakomybės sąlygas bei pareigos būti aktyviam darbo bylose.
  3. DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu (toliau - CK).
  4. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. (...) Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013 išaiškinta, kad vien tik atitinkamos neturtinės vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinės žalos atlyginimui už neturtinių vertybių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. v. R. Š. ir UAB „Brolių Tomkų leidyba“, bylos Nr. 3K-3-294/2003). Įrodyti neturtinės žalos faktą, kaip ir kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas neturtinės žalos atlyginimui, kaip civilinių teisių gynimo būdui, taikyti yra ieškovo pareiga (CPK 178 straipsnis).
  6. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė, kad epizode dėl ketinimo ieškovui skirti drausminę nuobaudą (už tai, jog 2014 m. spalio 18 d. traukinio techninę apžiūrą ieškovas pradėjo pavėluotai) atsakovė neįrodė, jog už analogiško ar panašaus pobūdžio pažeidimus darbuotojams būtų inicijuojama drausminės nuobaudos skyrimo procedūra, šio diskriminacijos fakto nelaikė, kaip esmingai susijusio su ieškovo veikla profesinėje sąjungoje, ir pažeidimo konstatavimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4106-631/2015 bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2911-852/2015, vertino pakankama satisfakcija ieškovui už patirtus nepatogumus. Teismas konstatavo, jog kitais atvejais atsakovė ieškovo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuomet pagal CK 6.247 straipsnį patirta žala neatlyginama.

1612. Kaip minėta, apeliantas teigia, kad teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą. Apeliaciniame skunde ieškovas vadovaujasi Darbo kodekso (toliau – DK) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, numatančiu, kad darbo santykiams taikoma darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų (...) priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis.

1713.

18Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taip pat DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Lygių galimybių įstatymo teisės normų aiškinimo ir taikymo, 2017 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-969/2017 nurodė, jog pirmiau nurodyta DK nuostata atspindi Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus darbuotojų teisių srityje:

1913.1. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ 11 straipsnyje nustatytą įsipareigojimą imtis visų reikiamų ir tinkamų priemonių, garantuojančių darbuotojams bei darbdaviams galimybes laisvai naudotis teise jungtis į organizacijas;

2013.2. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 98 „Dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo“ 1 straipsnyje įtvirtintą darbuotojų tinkamo gynimo nuo diskriminacijos veiksmų, neleidžiančių jiems jungtis į organizacijas darbe, principą. Remiantis šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalimi darbuotojai yra ginami konkrečiai nuo veiksmų, kuriais norima: (a) darbuotoją priimti į darbą arba palikti jį dirbti su sąlyga, kad jis nestos į profesinę sąjungą arba išstos iš jos; (b) atleisti darbuotoją arba padaryti jam žalos kitokiu būdu dėl jo narystės profesinėje sąjungoje ar dalyvavimo jos veikloje ne darbo metu, arba, esant atitinkamam darbdavio sutikimui, ir darbo metu.

2114. Kasacinis teismas minėtoje byloje, spręsdamas ginčą dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo pripažinta, kad ieškovė pažeidė DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą principą, teisėtumo ir pagrįstumo, vertino, ar nebuvo pažeistos būtent civilinio proceso kodekse įtvirtintos bendrosios įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios taisyklės (CPK 178, 185 straipsniuose įtvirtintos normos).

2215. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

2315.1.Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (1 dalis). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis (2 dalis).

2415.2.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų - tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

2515.3.Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas - tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969/2017).

  1. Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad atsakovės neteisėti veiksmai (diskriminacijos faktai) yra įrodyti civilinėse bylose Nr. 2-7453-803/2013 bei Nr. 2-4106-631/2015. Pirmosios instancijos teismo išvadą, jog 2012 m. lapkričio 7 d. drausminė atsakomybė ieškovui buvo taikoma ne dėl jo priklausymo profesinei sąjungai, o dėl objektyvių darbo drausmės pažeidimo aplinkybių laiko neteisėta, prieštaraujančia byloje pateiktiems įrodymams ir civilinėje byloje Nr. 2-7453-803/2013 nustatytoms aplinkybėms, nes drausminė atsakomybė ieškovo atžvilgiu panaikinta teismo sprendimu. Atsižvelgdamas į tai, kad objektyvios priežasties skirti drausminę nuobaudą išimtinai tik ieškovui nebuvo, bei vertindamas tolimesnius atsakovės veiksmus ieškovo ir kitų profesinės sąjungos narių atžvilgiu, ieškovas mano, kad atsakovė griežtesnius standartus jam taiko tik dėl dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje.
  2. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Tolesni darbdavio veiksmai savaime neatskleidžia ir nepatvirtina ieškovo nurodomų ankstesnės nuobaudos skyrimo motyvų. Teismas įvertino atsakovės paaiškinimus, kad tik civilinės bylos Nr. 2-7453-803/2013 nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog konflikto iniciatoriumi buvo ne tik ieškovas, ir konstatavo, kad šiuos paaiškinimus patvirtina civilinės bylos Nr. 2-7453-803/2013 medžiaga bei ieškovo 2012 m. spalio 5 d. paaiškinimas. Taigi, ieškovo argumentai, kad atsakovė nenurodė objektyvių priežasčių, dėl ko skirtingai vertino konflikte dalyvavusius darbuotojus, nepagrįsta. Faktas, kad atsakovo darbuotojas teisme patvirtino žinojęs apie ieškovo narystę profesinėje sąjungoje, taip pat nuobaudos panaikinimas teismo sprendimu savaime nereiškia, kad darbuotojas diskriminuojamas ar persekiojamas. Skundžiamame teismo sprendime pagrįstai atsižvelgta į tai, kad ieškovui drausminė nuobauda buvo taikyta ir iki jo įstojimo į profesinę sąjungą. Šių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad drausminės atsakomybės institutas ieškovui buvo taikomas ne dėl jo priklausymo profesinei sąjungai. Apeliaciniame skunde nenurodyti objektyvūs duomenys, kurie paneigtų minėtą išvadą.
  3. Apeliantas taip pat teigia, kad diskriminacijos ir persekiojimo prezumcija nustatyta civilinėje byloje Nr. 2-4106-631/2015 ir atsakovė šios prezumcijos byloje nepaneigė, o teismas ją pripažindamas, padarė neteisingą išvadą, kad jos nepakanka diskriminacijos faktui pagrįsti, nors neanalizavo, kokios kitos priežastys galėjo lemti drausminės nuobaudos skyrimą.
  4. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio ieškovo argumento, pažymi, jog atsakovė nuosekliai teigė, kad analogiškų pažeidimų kiti darbuotojai nebuvo padarę, todėl ji neturėjo galimybės pateikti rašytinių įrodymų bei pagrįsti, kad ir kitus darbuotojus už panašius darbo drausmės pažeidimus darbdavys vertina vienodai. Teismas, atmesdamas AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį dėl profesinės sąjungos „Solidarumas“ atsisakymo duoti sutikimą skirti S. F. ir V. P. drausminę nuobaudą, sprendimą grindė tuo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ neįrodė, kad už panašius darbo drausmės pažeidimus drausminė atsakomybė būtų taikoma ir kitiems ieškovo darbuotojams ir norima skirti drausminė nuobauda nesusijusi su trečiųjų asmenų (t.y. ir ieškovo) veikla profesinėje sąjungoje, taip pat, neįrodė, kad atsakovo atsisakymas pažeidžia esminius darbdavio interesus (1 el. b. t., b.l. 17-21). Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2911-852/2015 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (1 e.b.t., b.l. 22-28).
  5. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas drausminės atsakomybės ieškovui inicijavimą laikė atsakovo neteisėtais veiksmais ir nagrinėjo, ar dėl šio epizodo yra pagrindas ieškovui priteisti žalos atlyginimą; vertindamas padaryto pažeidimo pasekmes rėmėsi būtent ieškovo nurodomais sprendimais, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4106-631/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2911-852/2015. Taigi, apelianto argumentai dėl teismo sprendimo išvadų prieštaringumo atmestini, kaip nepagrįsti.
  6. Tačiau nenustačius, kad pirmoji nuobauda buvo paskirta dėl ieškovo veiklos profesinėje sąjungoje, apelianto teiginiai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų tendencingumo jo atžvilgiu, atmestini, kaip nepagrįsti.
  7. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais atmesti ieškovo argumentai dėl 2016 m. vasario 24 d. operatyvinio pasitarimo protokole užfiksuotų aplinkybių neatitikimo tikrovei. Teigia, kad protokole netiksliai ir painiai užfiksuota, kad ieškovas sutinka, jog buvo jo kaltė dėl pažeidimo, nors jis tokias aplinkybes neigia. Pasak apelianto, atsakovės lokaliniuose aktuose nėra numatyta tokių protokolų apskundimo galimybė. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip visiškai neįtakojančius skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Visų pirma, pretenzijos (dėl netinkamai protokole užfiksuotų aplinkybių) pareiškimui nėra būtina atitinkama jos pareiškimo tvarka. Kita vertus, apeliantas nenurodo jokių faktinių aplinkybių apie įvykį, įrodymų dėl nepagrįsto kaltinimo, savo nesutikimą grindžia netinkamu protokolo įforminimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone tai nepaneigia kitų teismo nustatytų aplinkybių dėl sankcijų taikymo ir kitiems atsakovės darbuotojams bei išvados, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovo atžvilgiu organizuojant operatyvinį pasitarimą, ieškovas atsidūrė mažiau palankioje padėtyje nei kiti darbuotojai. Taigi, šio atvejo taip pat nėra pagrindo vertinti kaip neteisėto atsakovės veiksmo, leidžiančio daryti išvadą apie ieškovo diskriminavimą bei persekiojimą.
  8. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų, susijusių su bendru diskriminaciniu atsakovės elgesiu prieš profesinės sąjungos narius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje išaiškinta, kad, taikant dispozityvumo principą, ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-114/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2009). Šiuo atveju, ieškovas reikalavo priteisti atsakovės veiksmais jam pačiam padarytą neturtinę žalą, todėl akivaizdu, kad bylai reikšmingi tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia aplinkybes, susijusias su šios bylos šalių santykiais.
  9. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ieškovo pateiktą Darbo inspekcijos 2015 m. gruodžio 28 d. atsakymą, kaip nesusijusį su nagrinėjama byla, kadangi jame nėra duomenų apie konkrečius asmenis, dėl kurių teisių pažeidimų kreipėsi profesinė sąjunga. Apeliaciniame skunde teigdamas, kad skundai buvo teikiami dėl profesinės sąjungos narių teisių pažeidimų, tokių aplinkybių nepagrindė; nenurodė, kokius su atsakymu siejamus veiksmus atliko būtent ieškovas ir pan., deklaratyviai teigia, kad šie dokumentai patvirtina ieškovo darbovietėje kuriamą diskriminacinę aplinką profesinės sąjungos nariams. Kaip minėta, būtent ieškovas turėjo nurodyti, ką siekia įrodyti konkrečiu dokumentu, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas savo iniciatyva turėjo išreikalauti konkrečią informaciją, taip pat argumentai, susiję su įrodymų dėl drausminės nuobaudos taikymu kitiems profesinės sąjungos nariams (R. Č.), yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad aktyvaus teismo vaidmens principas nėra absoliutus ir tai nereiškia, kad teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios taisyklės.
  10. Taip pat atmestini, kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismo išvada dėl įrodymų trūkumų pagrindžiant ieškovo poziciją dėl atsakovo veiksmų formalumo ir tinkamo skundų nagrinėjimo deklaratyvumo yra nepagrįsta. Ieškovas teigia, kad etikos komisija tirdama ieškovo skundą dėl netinkamo A. K. elgesio nesiaiškino, ar informacijos objektyviai nėra ar ji nebuvo rinkta. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas nurodo, kad būtent jį įžeidinėjo darbuotojas A. K., todėl akivaizdu, jog jam buvo žinoma, kokia informacija būtų galėjusi patvirtinti kilusio incidento aplinkybes. Apeliantas nenurodo, kad tokią informaciją suteikė etikos komisijai, tačiau pastaroji atsisakė apklausti atitinkamus darbuotojus ar atlikti kitus veiksmus. Abstraktūs skundo argumentai nepatvirtina, kad atsakovas incidentą tyrė formaliai, ir būtent dėl ieškovo veiklos profesinėje sąjungoje.
  11. Pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė visas ieškovo nurodytas aplinkybes, neatleido atsakovės nuo įrodinėjimo pareigos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismas išvadai, kad nagrinėjamu atveju nuolatiniai ieškovo persekiojimo veiksmai nėra įrodyti, taip pat, kad nenustatytas ryšys tarp drausminės atsakomybės ieškovui inicijavimo ir ieškovo nurodytų sveikatos sutrikimų. Apeliantas skunde deklaratyviai teigia, kad dėl atsakovės bandymo kelis kartus nepagrįstai skirti drausmines nuobaudas, dėl to, jog ieškovui taikomi griežtesni reikalavimai, nei kitiems atsakovo darbuotojams, yra akivaizdus priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų bei padarinių (pašlijusios sveikatos), kurią, pasak apelianto patvirtina medicinos specialistų išvados, ieškovo bei liudytojų parodymai. Skundžiamame sprendime teismas išsamiai išanalizavo į bylą pateiktų įrodymų (medicininių pažymų, atsakovo sudarytos komisijos, tyrusios incidentą 2014 m. spalio 30 d. operatyvinio pasitarimo metu, aktą, kt.) turinį, juos tinkami įvertino. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja.
  12. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas bei atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, teismų praktikoje suformuluota, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. (...) Teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015). Šiuo atveju nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo sveikatos sutrikimo, ir priešingai, nei nurodo apeliantas, nenustačius, kad ieškovo atžvilgiu atliekami neteisėti veiksmai, pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.
  13. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
  14. Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apelianto ieškinyje nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas į šalių nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus dėl jų pasisakė, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei padarė teisingas išvadas. Naikinti skundžiamą sprendimą ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26Dėl papildomų įrodymų pateikimo

  1. Ieškovė kartu su apeliacinius skundu pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-37809-727/2016. Teigia, kad jame teismas pripažino, jog drausminė nuobauda kitam profesinės sąjungos nariui (A. Š.) buvo skirta kaip persekiojimas už dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje. Atsakovė mano, kad prijungti pateiktą teismo sprendimą nėra pagrindo, kadangi jis priimtas vėliau visai kitoje byloje, dėl kito darbuotojo santykių su darbdaviu, ir kuris neturi įtakos nustatinėjant, ar ieškovo atžvilgiu buvo atliekami diskriminavimo ar persekiojimo veiksmai; šiame sprendime nenagrinėtas tendencingas profesinės sąjungos narių persekiojimas.
  2. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Šiame straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktu nauju įrodymu pažymi, jog ieškovo pateiktas teismo sprendimas yra priimtas kito darbuotojo atžvilgiu, be to, yra neįsiteisėjęs, todėl jį atsisako priimti, kaip neturintį įtakos nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo vertinimui.
  3. Teisme gautas ieškovo (apelianto) prašymas priteisti iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2 500 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, šis apelianto prašymas netenkinamas (CPK 93 straipsnis).

27Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

28Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas 4. III.... 5. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai 6. 5.3. Civilinėje byloje Nr. 2-4106-631/2015 vienareikšmiškai nekonstatuota,... 7. 5.4. Teismas išvadą dėl 2016 m. vasario 24 d. ieškovui skirto žodinio... 8. 5.5.... 9. Apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo neva daromo sprendimo yra... 10. 5.6.... 11. Dėl kliudymo dalyvauti profesinės sąjungos veikloje teismas išsamiai... 12. 5.7. Drausminės nuobaudos skyrimas, žodinės pastabos dėl atliekamo darbo... 13. 5.9. Teismas buvo aktyvus, tyrė ir nagrinėjo visus ieškovo pareikštus... 14. 5.10. Bylos nagrinėjimo metu buvo paneigtas ieškovo nurodytų veiksmų... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 16. 12. Kaip minėta, apeliantas teigia, kad teismas pažeidė proceso teisės... 17. 13.... 18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų,... 19. 13.1. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 87 „Dėl asociacijų... 20. 13.2. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 98 „Dėl teisės... 21. 14. Kasacinis teismas minėtoje byloje, spręsdamas ginčą dėl Darbo ginčų... 22. 15. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes,... 23. 15.1.Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus... 24. 15.2.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 25. 15.3.Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios... 26. Dėl papildomų įrodymų pateikimo
    1. Ieškovė... 27. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 28. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti...