Byla I-282-283/2012
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir atkurti nuosavybės teises atsakovėms Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai

1Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Irenos Varžinskienės, sekretoriaujant Danei Gvildienei, dalyvaujant pareiškėjui A. P., atsakovių Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovui K. U., Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Panevėžio skyriaus, atstovui K. Ch., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir atkurti nuosavybės teises atsakovėms Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai,

Nustatė

2pareiškėjas A. P. skundu kreipėsi Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) parengti esančio į šiaurę nuo žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, žemės sklypo kadastro duomenų bylą ir patvirtinti šioje byloje nurodyto žemės sklypo planą; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) priimti sprendimą atkurti pareiškėjui A. P. nuosavybės teises į buvusio žemės sklypo savininko J. V. laisvą žemės sklypą Panevėžio mieste pagal Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2-6). A. P. nurodė, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. V. iki nacionalizacijos valdytą 7,1700 ha žemės sklypą, šiuo metu esantį Panevėžio mieste. Į buvusio savininko valdytos žemės 5,3248 ha dalį nuosavybės teisės pareiškėjui yra atkurtos, liko neatkurta į 1,8452 ha žemės. Pareiškėjas teigė, kad keletą kartų kreipėsi į Panevėžio skyrių dėl likusios 1,8452 ha žemės grąžinimo natūra, tačiau ši institucija jokių sprendimų nepriėmė. Tvirtino, kad paskutinis pareiškėjo 2012-03-06 prašymas grąžinti natūra buvusio savininko J. V. žemės, esančios į šiaurę nuo Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) sklypų, dalį buvo nagrinėjamas Administracijos direktoriaus 2011-09-22 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytos Darbo grupės žemės sklypams, grąžinamiems natūra buvusiems žemės savininkams formuoti (toliau – Darbo grupė), 2012-04-06 posėdyje. Pareiškėjui apie šį posėdį nebuvo pranešta, jis nebuvo kviečiamas jame dalyvauti. Administracija 2012-04-12 raštu pareiškėją informavo, kad minėtame Darbo grupės posėdyje buvo nuspręsta pareiškėjui negrąžinti natūra jo 2012-03-06 prašyme nurodytos teritorijos, kadangi nėra atlikti greta esančio miško kadastriniai matavimai. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teigė, kad žemės plotas, į kurį jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei, jame nėra suprojektuotų žemės sklypų, perduodamų piliečiams neatlygintinai individualiai statybai. Kadangi žemės plotas yra laisvas, jis turi būti grąžintas natūra. Nurodė, kad 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nutarimu Nr.1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka) detaliai reglamentuoja nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimą natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovai nevykdo Tvarkoje numatytų procedūrų ir vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Visi veiksmai, kurie priklausė nuo pareiškėjo valios, yra atlikti, visi reikalingi dokumentai pateikti, todėl kliūčių priimti sprendimą ir grąžinti miesto teritorijoje esančią žemę nėra. Teismo posėdyje A. P. prašė tenkinti reikalavimus, savo poziciją iš esmės grindė skunde nurodytais motyvais ir argumentais. Teismo posėdyje, vykusiame 2012 m. lapkričio 28 d., A. P. konkrečiai nurodė, kad jis pageidauja, jog grąžintinas natūra žemės sklypas būtų suformuotas pagal jo teismui pateiktą schemą, kurioje šis sklypas apibrėžtas juoda linija.

3Atsakovė Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu su A. P. skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą (b. l. 35-37). Nurodė, kad Darbo grupė 2012-04-06 posėdyje išsiaiškino, kad pareiškėjo prašoma grąžinti natūra žemė yra įtraukta į miškų plotus ir galimai gali būti priskiriama miškui. Todėl buvo nuspręsta laukti, iki bus parengti greta esančio miško kadastriniai matavimai. Tvirtino, kad jeigu žemė natūra būtų grąžinta pareiškėjui A. P., o po to priskirta miško plotui, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau - Žemės reformos įstatymas) 14 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnio nuostatos. Be to, teigė, kad yra reikšmingas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Teigė, jog, priėmus sprendimą A. P. atkurti nuosavybės teises perduodant natūra jo pageidaujamą žemės sklypą, patenkantį į valstybinės reikšmės miškų teritoriją, toks sprendimas būtų neteisėtas ir savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Teismo posėdyje atsakovės atstovas K. U. prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, iš esmės pateikdamas atsiliepime nurodytus motyvus ir argumentus. Administracijos atstovas papildomai nurodė, kad buvusio savininko žemės dalis, į kurią patenka Panevėžio miesto miško žemės sklypas, negali būti grąžintas pareiškėjui natūra, nes tai miesto miškas, o buvusio savininko žemės dalyje, esančioje tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Panevėžyje ir Panevėžio miškų urėdijos Panevėžio miesto miškų 501 kvartalo 3 taksacinio miško žemės sklypo, suformuoti tinkamą ir grąžintiną natūra A. P. žemės sklypą galimybės nėra.

4Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29-31). Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą ar neįrengtą žemės sklypą arba grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Atsakovė teigė, kad pareiškėjo prašomoje grąžinti teritorijoje esančio miesto miško sklypo kadastriniai matavimai galutinai nėra atlikti. Tokie matavimai buvo pradėti rengti apie 2008 m., parengtas kadastrinių matavimų planas buvo pateiktas patikrai Valstybės įmonei Registrų centrui. Patikros duomenimis, prašoma grąžinti teritorija yra įtraukta į miško plotus ir galimai ji gali būti priskirta miškui. Teismo posėdyje atsakovės atstovas K. Ch., remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

5Trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai (toliau - Valstybinė miškų tarnyba) apie teismo posėdį pranešta įstatymo nustatyta tvarka, jos atstovas į teismo posėdį neatvyko. Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimu prašė bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant (b. l. 61). Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis prašo atkurti nuosavybės teises miško sklype, esančiame Panevėžio miesto miškų 501 kvartalo 3 taksaciniame miško žemės sklype, netenkinti. Nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje, esančioje į šiaurę nuo žemės sklypų Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), yra Panevėžio miškų urėdijos Panevėžio miesto miškų 501 kvartalo 3 taksacinis miško žemės sklypas, kuris Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (toliau - Miškų valstybės kadastras) registruotas 2008 m. liepos 29 d. pagal 2008 m. liepos 1 d. valstybės įmonės Valstybinio miškotvarkos instituto, vykdžiusio miškų inventorizaciją, duomenų perdavimo ir priėmimo aktu perduotus 2007-2008 miškų inventorizacijos duomenis. Pažymėjo, kad Miškų įstatyme yra įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškams. Šią nuostatą patvirtino Konstitucinis Teismas, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavęs, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miesto miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miesto miškai yra valstybės išperkami ir nuosavybės teisės natūra į juos neatkuriamos. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Žemės įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad, pagal Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte, Žemės įstatymo 4 straipsnyje, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, miesto miškai, kaip valstybinės reikšmės miškai, priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Atkreipė dėmesį, kad toks teisės aiškinimas nuosekliai teikiamas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Tvirtino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog institucijos, priimančios sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (2009-12-11 nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-559/2009 ir kt.). Pažymėjo, kad negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos ir negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis).

6Skundas atmestinas.

7Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas A. P. 1998 m. lapkričio 5 d. sudaryta dovanojimo sutartimi, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), iš V. P. įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos valdytą 7,1700 ha žemės sklypą. Į buvusio savininko J. V. žemės dalį, sudarančią 5,3248 ha, nuosavybės teisės pareiškėjui A. P. atkurtos Panevėžio apskrities viršininko 2004-06-11 sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-04-29 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-03-16 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-12-12 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-01-18 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2010-09-02 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 8-14). Pareiškėjas 2012 m. kovo 6 d. prašymu kreipėsi į Administraciją, prašydamas grąžinti natūra likusią buvusio savininko J. V. žemę, esančią į šiaurę nuo žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Panevėžio miesto savivaldybės Darbo grupė žemės sklypams, grąžinamiems natūra buvusiems žemės savininkams, formuoti 2012 m. balandžio 6 d. posėdyje nustačiusi, kad A. P. prašoma grąžinti natūra žemė yra įtraukta į miškų plotus ir galimai gali būti priskiriama miškui, nusprendė laukti, iki bus atlikti greta esančio miško kadastriniai matavimai (b. l. 15-16).

8Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo A. P. teisės atkurti nuosavybės teises susigrąžinant natūra buvusio savininko J. V. žemės dalį, esančią į šiaurę nuo žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Panevėžyje.

9Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriama (piliečiui pageidaujant) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą, valstybės išperkami yra miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams. Konstitucijos 47 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Pagal Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus, tokį šio nekilnojamojo turto statusą nulemia ypatinga miškų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, dėl ko valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams - tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Nurodyta konstitucinė nuostata yra perkelta į Miškų įstatymo 4 straipsnį, imperatyviai nustatantį, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Be to, šiame straipsnyje yra konkrečiai išvardinta, kokie miškai yra priskiriami valstybinės reikšmės miškams, tarp jų nurodyti ir miestų miškai (4 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Išanalizavus išvardintas teisės normas, daroma išvada, kad Miškų įstatymas miestų miškus priskiria valstybinės reikšmės miškų, išimtinėmis teisėmis priklausančių tik Lietuvos Respublikai, kategorijai. Dėl tokio valstybinės reikšmės miškų statuso Žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas miškus privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas sąrašas miškų ir vandens telkinių, kurie šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams negrąžinami, o yra valstybės išperkami ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šiame sąraše 3-ju punktu yra nurodyti miestų miškams priskirti miškai.

10Aiškinant ir taikant aukščiau paminėtas teisės normas, reikšmingas Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas. Šiame nutarime nurodyta, jog įstatymų leidėjo nuostata, kad valstybinės reikšmės miškai, įskaitant ir priskirtus miestų miškams, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, buvo nuosekli ir nekintanti nuo pat Miškų įstatymo priėmimo 1994 m. lapkričio 22 d. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai, pagal Miškų įstatymą, yra valstybinės reikšmės miškai. Tokio Miškų įstatymu apibrėžto miesto miškų statuso aiškinimo Konstitucinis teismas laikėsi ir priimdamas 2010 m. kovo 9 nutarimą. Teismas, taikydamas Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, taip pat atsižvelgia ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išaiškinimus šių teisės normų taikymo klausimais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. sausio 25 nutartyje nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje suformuluota nuostata, jog miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie patenka į šio straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose pateikiamą miškų sąrašą, į kurį įtraukti ir priskirti miestų miškams (3 punktas), yra imperatyvi ir aiškiai nustatanti, kad tam tikras sąlygas atitinkantys miškai yra išperkami. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis, kurios taikytinos visiems atvejams, kai teritorija, į kurią numatoma atkurti nuosavybės teises, atitinka miško sąvoką pagal Miškų įstatymą. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas, taip kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą, buvo iki nacionalizacijos ar susiformavo po jos, akcentavo, kad tuo atveju, jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija pagal Miškų įstatymo nuostatas yra suprantama kaip miškas ir atitinka bent vieną iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, t. y. įskaitant ir priskyrimą miestų miškams, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas valstybės išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius (administracinė byla Nr. A-525-19/2010). Teismas atkreipia dėmesį, kad analogišką Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymo praktiką yra suformavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šio teismo teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje pabrėžė, kad aplinkybė, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas tam tikras pavedimas Vyriausybei, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad miškas įgyja valstybinio miško statusą, Vyriausybei patvirtinus jų plotus, o jų nepatvirtinus - tokio statuso neįgyja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nustačius aplinkybes, jog tam tikra teritorija pagal Miškų įstatymą yra miškas, ir kad jis yra miesto teritorijoje, tai pagal Miškų įstatymą, toks miškas yra pripažįstamas valstybinės reikšmės mišku, priklausančiu Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise, ir pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį, yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama (civilinė byla Nr. 3K-3-559-2009).

11Pareiškėjas, tikslindamas savo reikalavimą, teismui pateikė pageidaujamos susigrąžinti natūra žemės sklypo schemą (b. l. 76). Teismo posėdyje, vykusiame 2012 m. lapkričio 28 d., A. P. patvirtino, kad jis pageidauja, jog grąžintinas natūra žemės sklypas būtų suformuotas būtent toje buvusio savininko valdytos žemės teritorijoje, kuri jo pateiktoje schemoje yra apibrėžta juoda linija. Pareiškėjas reikalavimo dalies dėl grąžintino natūra žemės sklypo suformavimo buvusio savininko J. V. valdytos žemės dalyje, esančioje tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) ir Panevėžio miškų urėdijos Paežerio girininkijos Panevėžio miesto miškų 501 kvartalo 3 taksacinio miško žemės sklypo, netikslino. Tokiu būdu, atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, spręstinas klausimas, ar pareiškėjo A. P. konkrečiai apibrėžta ir įvardinta buvusio savininko valdytos žemės dalis, prašoma grąžinti natūra, atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą miško sąvoką.

12Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąvoką, miškas suprantamas kaip ne mažesnis kaip 0,10 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos plotas (kirtavietės, degavietės, aikštės). Miškų įstatymas ir Miškų valstybės kadastro veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato specialių teritorijos priskyrimo miškams procedūrų. Tai yra išaiškinęs ir LVAT, nurodydamas, kad tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais, o teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies kriterijus (2004 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-14-499-2004). Kaip matyti iš Valstybinės miškų tarnybos pateiktų dokumentų (2008-07-01 Duomenų perdavimo ir priėmimo akto, 2012-08-22 pažymos Nr. 35342 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir Miškų žemėlapio fragmento, 2012-08-31 pažymos Nr. 35492 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, 2012-10-22 pažymos Nr. 36801 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir Miškų žemėlapio fragmento), valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo pateiktos Kadastro žemėlapio ištraukos, buvusio savininko J. V. valdytos žemės sklypo dalį, kurioje pareiškėjas pageidauja gauti natūra grąžintiną žemės sklypą, šiuo metu užima Panevėžio miškų urėdijos Paežerio girininkijos Panevėžio miesto miškų 501 kvartalo 3 taksacinis miško žemės sklypas (b. l. 51-54,74, 80). Valstybinės miškų tarnybos 2012-08-31 pažymos Nr. 35492 duomenimis, šio miško žemės sklypo plotas yra 1,40 ha; medyną sudarančių medžių amžius yra nuo 54 iki 30 metų, medžių aukštis siekia 23 m - 21 m, trakas yra vidutinio tankumo (b. l. 54). Teismas neturi pagrindo abejoti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais Miškų valstybės kadastro duomenimis. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgia, jog ta aplinkybė, jog Miškų valstybės kadastras nėra pagrindinis valstybės kadastras, nesudaro pagrindo teigti, kad šio kadastro duomenys nėra teisingi. LVAT, aiškindamas Miškų valstybės kadastro duomenų reikšmę, yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta registro duomenų teisingumo prezumpcija taikytina ir ne pagrindiniuose valstybės registruose esantiems duomenims (2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1095/2010). Pareiškėjas teiginių, kad jo pageidaujamas natūra susigrąžinti žemės sklypas nepagrįstai laikomas mišku, pagrindimui nurodė, kad šioje teritorijoje žemė visus metus būna šlapia, joje telkšo balos. Tokius teiginius pareiškėjas grindė ginčo teritorijos nuotraukomis (b. l. 78). Įvertinus šias nuotraukas, akivaizdžiai matyti, kad minėtame miško sklype auga tiek pagrindinę miško dalį (medyną) sudarantys medžiai, tiek jauni medeliai (pomiškis), tiek ir krūmai (medyne augantys krūmai). Pareiškėjo pateiktose nuotraukose matyti ir medžiais, jaunais medeliais bei krūmais neapaugę plotų. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnyje pateiktą miško sąvoką, kaip miškas suprantama kita miško augalija, taip pat žemės plotas, išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad A. P. pateiktos nuotraukos Valstybinės miškų tarnybos pateiktų Panevėžio miesto miškų 501 kvartalo 3 taksacinio miško žemės sklypo taksacinių duomenų nepaneigė. Kitokių įrodymų, paneigiančių Valstybinės miškų tarnybos pateiktų duomenų teisingumą, pareiškėjas nepateikė.

13Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas sprendžia, kad buvusio savininko J. V. valdyto žemės sklypo dalis, Miškų valstybės kadastre registruota kaip Panevėžio miškų urėdijos Panevėžio miesto miškų 501 kvartalo 3 taksacinis miško žemės sklypas, atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą miško sąvoką ir pripažįstamas kaip Panevėžio miesto miškas. Dėl šių priežasčių į nurodytą žemės sklypo dalį pareiškėjui A. P. nuosavybės teisės natūra negali būti atkurtos, nes sklypas patenka į Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte nurodytą valstybės išperkamo turto – miesto miškų – kategoriją. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją pareiškėjo pateiktoje schemoje įbraižytoje vietoje nustatyta tvarka suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą, o po to įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra šį sklypą.

14Atmetus A. P. skundą, netenkintinas jo prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis).

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16pareiškėjo A. P. skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir atkurti nuosavybės teises atsakovėms Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai atmesti kaip nepagrįstą.

17Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai