Byla 3K-7-165/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. V., O. V., M. V. (teisių perėmėja – R. V.), J. Š., B. K., G. K., V. P., L. P., V. P., J. P. (teisių perėmėjas – V. P.), I. V. ir A. K. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo, pirkimo–pardavimo ir mainų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo; tretieji asmenys: Aplinkos ministerija, Trakų rajono savivaldybės administracija, notarė Daina Aliukonienė.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiamas ginčas dėl administracinių aktų atkurti asmenims privačios nuosavybės teises į Lentvario miesto teritorijoje esančius žemės sklypus, kurių dalyje yra mišku apaugusi žemė, bei šių sklypų perleidimo sandorių teisėtumo ir jų pripažinimo negaliojančiais teisinių padarinių.

6Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 11 d. sprendimais Nr. 2.7-79407-311; 2.7-79407-312; 2.7-79407-313 ir 2.7-79407-314, be kita ko, atkurtos nuosavybės teisės K. V. (1 ha), M. V. (0,6292 ha), O. V. (0,6292 ha) ir J. Š. (0,6291 ha), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,8875 ha žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastro Nr. 7944/0001:1001). 2005 m. liepos 26 d. pirkimo– pardavimo sutartimi K. V., O. V., M. V. ir J. Š. šį žemės sklypą pardavė B. K. už 140 000 Lt.

7Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d. sprendimais Nr. 2.7-79407-387 ir 2.7-79407-389 atkurtos nuosavybės teisės J. Š. (0,5137 ha) ir K. V. (2,0215 ha), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,5352 ha žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastro Nr. 7944/0001:1061). 2006 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi B. K., veikiantis pagal įgaliojimą už K. V. ir J. Š., šį žemės sklypą už 100 000 Lt pardavė I. V., kuri 2006 m. balandžio 26 d. pirkimo– pardavimo sutartimi jį už tą pačią sumą pardavė A. K.; šis 2007 m. spalio 1 d. mainų sutartimi jį išmainė į 0,9892 ha žemės sklypą Trakų rajone, Naujojo Lentvario kaime (kadastro Nr. 7940/0004:335), priklausantį B. K. ir G. K.. Mainomas žemės sklypas mainų sutarties šalių įkainotas 100 000 Lt.

8Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d. sprendimais Nr. 2.7-79407-388 ir 2.7-79407-390 atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 0,1 ha žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastro Nr. 7944/0001:1060), ir 0,9271 ha žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastro Nr. 7944/0001:1059), O. V. (0,05 ha – 0,1 ha žemės sklype; 0,4636 ha – 0,9271 ha žemės sklype) ir M. V. (0,05 ha – 0,1 ha žemės sklype; 0,4635 ha – 0,9271 ha žemės sklype). 2006 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimis B. K., veikiantis pagal įgaliojimą už M. V. ir O. V., pardavė 0,1 ha žemės sklypą už 10 000 Lt V. P., 0,9271 ha žemės sklypą – už 70 000 Lt V. P.. 2006 m. balandžio 20 ir 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimis šie žemės sklypai už tas pačias kainas parduoti G. K.. Žemės sklype, kurio kadastro Nr. 7944/0001:1059, B. ir G. K. įrengė buitinę kanalizaciją, investavo daugiau kaip 500 000 Lt

9Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras 2008 m. liepos 30 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad, atkurdama nuosavybės teises į miesto žemės sklypus, kuriuose yra miškas, taigi į valstybinės reikšmės miško plotus, Vilniaus apskrities viršininko administracija pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį, todėl prašė:

  1. panaikinti nurodytus sprendimus atkurti nuosavybės teises;
  2. pripažinti negaliojančiomis išvardytas jų perleidimo sutartis;
  3. taikyti restituciją natūra:
    1. įpareigoti B. K. ir G. K. grąžinti ginčo žemės sklypus valstybei;
    2. priteisti B. K. 48 484,85 Lt iš K. V., 30 506,67 Lt iš O. V., 30 506,67 Lt iš M. V., 30 501,82 Lt iš J. Š.;
    3. įpareigoti A. K. grąžinti 0,9892 ha žemės sklypą Trakų rajone, Naujojo Lentvario kaime (kadastro Nr. 7940/0004:335) B. K. ir G. K.;
    4. priteisti A. K. 100 000 Lt iš I. V.;
    5. priteisti I. V. 60 000 Lt iš K. V. ir 40 000 Lt iš J. Š.;
    6. priteisti G. K. 10 000 Lt iš V. P. ir J. P.;
    7. priteisti V. P. po 5000 Lt iš M. V. ir O. V.;
    8. priteisti G. K. 70 000 Lt iš V. P. ir L. P.;
    9. priteisti V. P. po 35 000 Lt iš M. V. ir O. V.;
  4. priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 20 552 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

12Teismas pripažino, kad byloje ginamas viešasis interesas, nes ieškinys pareikštas dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių valstybinės reikšmės miškų perdavimo privačion nuosavybėn teisėtumo; senaties terminas ieškiniui pareikšti nebuvo praleistas.

13Remdamasis Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. balandžio 3 d. pažymomis, Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentais ir 2008 m. kovo 15 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktais, teismas nustatė, kad ginčo sklypuose registruoti miško plotai: žemės sklype, kurio kadastro Nr. 7944/0001:1001 – 1 ha; žemės sklype, kurio kadastro Nr. 7944/0001:1061 – 0,64 ha; žemės sklype, kurio kadastro Nr. 7944/0001:1060 – 0,1 ha; žemės sklype, kurio kadastro Nr. 7944/0001:1059 – 0,72 ha. Teismas konstatavo, kad atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, atkurdama nuosavybės teises į miesto miško žemę, kuri yra priskirta valstybinės reikšmės miškui, pažeidė imperatyviąsias normas: Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus.

14Teismas pažymėjo, kad, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, atkurtina padėtis, buvusi iki jų priėmimo, naikintini ir jų pagrindu atsiradę teisiniai padariniai bei taikytina restitucija – atsakovai K. V., O. V., M. V. ir J. Š. privalėtų grąžinti valstybei įgytus žemės sklypus, tačiau šiuos sklypus jie perleido tretiesiems asmenims. Anot teismo, nurodyti atsakovai, taip pat vėlesni ginčo žemės sklypų įgijėjai, būdami rūpestingi ir atidūs žemės teisinių santykių dalyviai, privalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į miestų teritorijose esančius miško plotus negali būti atkurtos, šie žemės sklypai negalėjo būti perleisti privačion nuosavybėn, nes tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms; be to, nebuvo ginčijamos ar paneigtos B. K., G. K., V. P., V. P., I. V. ir A. K. nesąžiningumą patvirtinančios aplinkybės: sklypai buvo parduodami už daug mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą; B. K., pardavęs tris žemės sklypus pagal įgaliojimą, buvo suinteresuotas parduoti juos už tokią kainą, nes netrukus pats įgijo juos savo ir sutuoktinės nuosavybėn; I. V., V. P. ir V. P. nesąžiningumas grindžiamas tuo, kad jie, įgiję žemės sklypus už daug mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą, nepraėjus nė mėnesiui už tą pačią kainą juos pardavė asmens, iš kurio įsigijo, sūnui ir sutuoktinei; įgaliojimų surašymo metu nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos, tai patvirtina išankstinį B. K. materialinį suinteresuotumą ir nesąžiningumą; Nekilnojamojo turto registro duomenimis, B., G. ir A. K. yra aktyvūs nekilnojamojo turto rinkos dalyviai, turintys šioje srityje didelę patirtį. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas taikė restituciją natūra, įpareigojant visų ginčijamų sandorių šalis grąžinti tai, ką jos gavo pagal sandorius.

15Įvertinęs, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, privalanti ginti viešąjį interesą, nesiėmė priemonių padarytiems pažeidimams dėl valstybės institucijos priimto imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio akto pašalinti, ieškinys buvo pareikštas ginant viešąjį interesą dėl neteisėtų šio atsakovo veiksmų, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą teismas priteisė iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atmetė atsakovų A. K., B. K., G. K., K. V., M. V., O. V. ir J. Š. apeliacinius skundus, nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

17Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino.

18Kolegija, nurodžiusi, kad pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis ginčo sklypuose esanti mišku apaugusi žemės dalis Miškų valstybės kadastre įregistruota kaip Trakų miškų urėdijos Lentvario miesto miškų 555 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 18, 18a, 17, 17a, 17b, 20, konstatavo, kad byloje nenuginčyta aplinkybė, jog ginčo žemės sklypuose esantis mišku apaugęs žemės plotas atitinka įstatymų nustatytus miesto miškui keliamus reikalavimus; pagal Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą miesto miškai kaip valstybinės reikšmės miškai priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, negali būti perduodami privačion nuosavybėn; toks teisės aiškinimas nuosekliai plėtojamas teismų praktikoje. Atsižvelgusi į tai, kad dalį ginčo žemės sklypų ploto užima miškas, mišku užaugusi ginčo sklypų dalis nuosavybės teisių atkūrimo metu pagal teritorinį suskirstymą buvo priskirta miesto miškui, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog į tokias žemės sklypų dalis negalėjo būti atkuriama privačios nuosavybės teisė. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijai turėjo būti žinoma, kad ginčo žemės sklypų dalyje yra valstybinės reikšmės miško, ji turėjo pareigą įsitikinti priimamų sprendimų atitiktimi visiems teisės aktų reikalavimams.

19Spręsdama dėl atsakovų sąžiningumo, kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotas v. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities viršininko administracijos, ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2010, kurioje nurodyta, kad turto įgijimas negali būti pateisinamas įgijėjo sąžiningumu, jei tuo bus įteisintas išimtinės valstybės nuosavybės perėjimas privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai prieštaraujančią teisinę padėtį, todėl atmetė apeliacinių skundų argumentus, susijusius su valstybinės reikšmės miškų registravimu Nekilnojamojo turto registre ar pirkimo–pardavimo sutarčių notariniu patvirtinimu. Kolegija taip pat pažymėjo, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. M. M. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2007). Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas A. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad perkant sklypą matė, jog jame augo medžiai, kolegija sprendė, jog atsakovai turėjo realią galimybę įsitikinti dėl ginčo sklypuose esančio miško statuso ir svarstyti dėl sudaromo sandorio padarinių, tačiau to nepadarė. Kolegija nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra negalėtų būti taikoma.

20Pasisakydama dėl apeliantų argumento, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu patvirtinta valstybinės reikšmės miškų schema yra netiksli ir ja remiantis neįmanoma nustatyti tikslios miško teritorijos, teisėjų kolegija pažymėjo, jog, vien žinodami (turėdami žinoti), kad nuosavybėn Lentvario miesto teritorijoje įsigyjamame žemės sklype yra miško, atsakovai privalėjo suprasti, jog toks sandoris prieštaraus imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.

21Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčas kilo iš esmės dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą žyminį mokestį priteisti tik iš šio atsakovo.

22Kolegija konstatavo, kad ieškovas ieškinio sumą apskaičiavo pagal ieškinio padavimo teismui metu VĮ Registrų centro išrašuose nustatytą vidutinę sklypų rinkos vertę, taigi, nėra pagrindo sutikti, kad neteisingai apskaičiuota ieškinio suma (taip pat žyminis mokestis), juolab kad atsakovai nenurodė, kuo remiantis turėtų būti apskaičiuota ieškinio suma, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų.

23Atsakovai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijos 23 straipsniui ta apimtimi, kad nekilnojamojo turto (miško) savininkui nepaliekama galimybės pačiam prisidėti prie viešojo intereso apsaugos – miško, kaip gamtos ištekliaus, saugojimo ir tausojimo. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog iki nacionalizacijos žemės sklypuose buvo miško, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybę į miško žemę, atsakovų iškeltas klausimas šiuo atveju neaktualus.

24III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

25Kasaciniu skundu atsakovas A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

261. Dėl privalomosios nekilnojamojo daikto registracijos ir neįregistravimo padarinių trečiųjų asmenų atžvilgiu; notaro, kaip teisės subjekto, tvirtinančio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, reikšmingumo teisiniams santykiams. Teisės aktai nustato vienodas pareigas visiems potencialiems teisinių santykių dalyviams tinkamai suformuoti nekilnojamuosius daiktus ir juos įregistruoti. Jeigu kiekvienas daiktinės teisės turėtojas tinkamai vykdo šiuos du vienas kitą papildančius reikalavimus, atsakovų sąžiningumo laipsnis turėtų būti mažinamas iki minimumo ir ieškovas negali remtis vieninteliu argumentu, kad atsakovai (pirkėjai) turėjo savarankiškai domėtis įsigyjamo žemės sklypo kilme, galimybėmis jį įsigyti ir kt., nes valstybėje veikianti nekilnojamojo turto judėjimo stebėjimo sistema užtikrina, kad Nekilnojamojo turto registras arba notaras yra pakankamas ir gerai tarpusavyje veikiantis garantas, kuris užtikrina, kad neįvyktų neteisėtų nekilnojamojo turto perleidimo sandorių. Jeigu ginčo objektas – valstybinės reikšmės miškas arba žemės sklypas, kuriame auga valstybinės reikšmės miškas – yra tinkamai suformuotas, tada tokį objektą ir jo statusą, teises į jį ir kt. galima nustatyti per Nekilnojamojo turto registrą. Nepakanka vien to, kad viešojo administravimo institucijų pareigūnai atliko valstybinės reikšmės miškų matavimus ir įtraukė tokius duomenis į Miškų kadastrą. Esant glaudžiai sąveikai tarp Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro (šiuo atveju – Miškų kadastro) (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalis), yra pakankamas pagrindas laikyti nekilnojamąjį daiktą įregistruotu, jeigu jis yra tinkamai apibrėžtas ir įtrauktas į Miškų kadastrą. Ginčo objektas valstybės iki šiol nesuformuotas, t. y. neatlikti kadastriniai matavimai, neįregistruotos daiktinės teisės, taip pažeista Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 4 dalis. Viešasis interesas negali būti ginamas dėl valstybės neveikimo. Šios faktinės aplinkybės reikšmė teisingam bylos išnagrinėjimui turi būti vertinama kartu su kitu svarbiu aspektu – visi sandoriai perėjo išankstinę teisinę patikrą, t. y. kompetentingas subjektas – notaras – nustatė, kad nėra kliūčių jiems įvykti, taigi atsakovų veiksmuose nėra nesąžiningumo. Valstybinės reikšmės miškų schemos dėl prastos spaudos kokybės ir mažo mastelio yra sunkiai suprantamos, taigi nei galutiniai pirkėjai, nei Apskrities viršininko administracija negalėjo nustatyti, kad žemė negali būti grąžinama. Specialių žinių neturintis asmuo negalėtų pažiūrėjęs į žemės sklypą pasakyti, ar jis atitinka Miškų įstatyme nustatytą miško sąvoką.

272. Dėl vindikacijos ir restitucijos institutų atskyrimo. Kasatoriaus nuomone, teismai suvienodino abi atsakovų kategorijas – žemės sklypų pirkėjus ir Vilniaus apskrities viršininko administraciją, taip pažeidė teisės normas, reguliuojančias teisės subjektų sugrąžinimą į pradinę padėtį. Tarp ieškovo (prašymą prokurorui ginti viešąjį interesą pateikė Aplinkos ministerija) ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes Aplinkos ministerija perdavė patikėjimo teise valdyti ginčo objektus Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tačiau tarp ieškovo ir žemės sklypų įgijėjų nėra prievolinių santykių, todėl iš jų ginčo objektas gali būti išreikalautas tik taikant vindikacijos institutą. Kasatoriaus teigimu, teismai neteisingai aiškino teisės normas dėl restitucijos ir vindikacijos, nes neatskleidė skirtumo tarp šių institutų, tai lėmė, kad atsakovams buvo suvaržyta teisė (atmesti įrodymai) į patirtų išlaidų, susijusių su žemės sklypo vertės padidinimu, atlyginimą iš tariamojo tikrojo daikto savininko.

283. Dėl proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų. Pirmosios instancijos teisme atsakovai pateikė 576 865,46 Lt, kuriuos investavo į įsigytus žemės sklypus, priešieškinį, tačiau jis nebuvo priimtas. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad atsakovams neužkertamas kelias vėliau atskirai kreiptis su ieškiniu prieš valstybę. Taip, anot kasatoriaus, pažeistas CPK 7 straipsnis, taip pat užkirsta galimybė visuomenei vertinti, ar pakankamai pagrįsta ginti viešąjį interesą – miškų plotus, kurių vertė kartu su miško žeme yra 4776 Lt, ir kartu atlyginti atsakovams 576 865,46 Lt nuostolių dėl tokio teismo proceso. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo principą ir konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių apsaugos reikalavimus, yra pažymėjęs, kad ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias teisei paklususio, įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnės žalos, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Marijampolės apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. A575-1576/08).

294. Dėl žyminio mokesčio dydžio neteisingo nustatymo. Prokuroro nurodyta ieškinio suma netaikytina, nes ji apskaičiuota įvertinus žemės sklypo vertę pagal jo dabartinį statusą, kuris yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ne kaip miško žemė, o kaip namų valda (paskirtis – kita; naudojimo pobūdis – mažaaukščių namų statyba). Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, siekia apsaugoti mišką, kaip gamtos išteklių, todėl ieškinio suma turi būti apskaičiuota pagal miško, kaip gamtos ištekliaus, ir miško žemės, esančios po juo, vertę, nes būtent miškas yra ginčo objektas. Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenimis, bendra ginčo miško ir po juo esančios miško žemės vertė yra 4776 Lt, taigi žyminio mokesčio suma yra 143 Lt.

305. Dėl proceso teisės normų pažeidimo vertinant miškų schemų pažymas kaip įrodymus. Vienintelė įrodomoji priemonė, kuria rėmėsi ieškovas – Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažymos, ir jų priedai – Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentai. Ši įrodomoji priemonė laiko atžvilgiu yra terminuota – bylos nagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo metu galiojusiame Valstybinės miškotvarkos tarnybos direktoriaus 2004 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. 34-04-G dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrų duomenų rinkimo, saugojimo ir teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo 30 punkte įtvirtinta, kad jos galioja tris mėnesius nuo išdavimo dienos. Šis terminas buvo viršytas daugiau kaip penkis kartus, labai tikėtina, kad po pusantrų metų bylos nagrinėjimo galėjo pasikeisti reali situacija ginčo vietovėje, taigi ginčas laikytinas netinkamai išspręstu. Iš bylos medžiagos matyti, kad duomenys, esantys Miškų valstybės kadastre, yra netikslūs. Teismai nevertino to, kad ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, jog medžiai, kurie auga ginčo žemės sklypuose, atitiko miško sąvoką, apibrėžtą Miškų įstatyme, aktų dėl nuosavybės atkūrimo priėmimo metu.

31Atsakovai K. V., O. V., R. V., J. Š., B. K., G. K., V. P., L. P., V. P. ir I. V. prisideda prie šio kasacinio skundo.

32Atsiliepimu į atsakovo A. K. kasacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą, nurodęs, kad teisėjų kolegija tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose.

33Atsiliepimu į atsakovo A. K. kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

341. Dėl privalomosios nekilnojamojo daikto registracijos ir neįregistravimo padarinių tretiesiems asmenims; notaro, kaip teisės subjekto, tvirtinančio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, reikšmingumo teisiniams santykiams. Teisės aktuose, draudžiančiuose valstybinės reikšmės miško perleidimą privačion nuosavybėn, nenustatyta privalomo valstybinės reikšmės miškų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, kaip tokio draudimo įgyvendinimo būtinos sąlygos; pakanka, kad galima identifikuoti, ar į konkretų žemės sklypą patenkantis miškas yra valstybinės reikšmės. Ginčo atveju tai patvirtina tiek miško buvimas Lentvario miesto teritorijoje, nes pagal Miškų įstatymą visi miestų teritorijoje esantys miškai yra valstybinės reikšmės, tiek ginčo sklypuose esančio miško priskyrimas valstybinės reikšmės miškams Vyriausybės nutarimu. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnį Nekilnojamojo turto registre registruojami tik žemės sklypai, statiniai, butai ir patalpos, bet ne miškai. Miškai įregistruoti Miškų kadastre, taip pat Vyriausybės nutarimu įtraukti į valstybinės reikšmės miškų plotus. Aplinkybė, kad sandoriai buvo patvirtinti notaro, nešalina jų prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms, be to, notaras, matydamas, kad ginčo žemės sklype yra miško (tai nurodyta Nekilnojamojo turto registre) ir kad sklypas yra mieste, turėjo suvokti, jog tokio sklypo perleidimas privačion nuosavybėn neįmanomas, nes tai draudžia Konstitucija ir Miškų įstatymas. Akivaizdu, kad dėl didelės apimties „Valstybės žiniose“ technologiškai buvo įmanoma atspausdinti tik sumažinto mastelio valstybinės reikšmės miškų schemas, tačiau byloje nustatyta, jog apskričių viršininkų administracijoms buvo pateikiamos ir prieinamos originalaus dydžio schemos. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad jie nebūtų galėję susipažinti su jomis. Tačiau šioje byloje Valstybinės reikšmės miškų schema gali būti laikoma tik papildomu dokumentu, pagrindiniai teisės aktai, kurie buvo pažeisti, yra Konstitucija ir Miškų įstatymas, todėl, net ir neįtraukus ginčo sklypuose esančių miško plotų į Valstybinės reikšmės miškų schemą, ginčijami Apskrities viršininko sprendimai būtų neteisėti ir niekiniai, nes ginčo sklypuose esantis miškas valstybinės reikšmės miško statusą įgijo nuo Miškų įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.), o ne nuo jo įtraukimo Vyriausybės nutarimu į valstybinės reikšmės miškų plotus. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad žemės sklypai gali būti formuojami tik atliekant kadastrinius matavimus, nes, vykdant žemės reformą, plačiai taikomas sklypų formavimo atliekant preliminarius matavimus būdas.

352. Dėl vindikacijos ir restitucijos instituto atskyrimo. Patirtų išlaidų ar žalos atlyginimo atsakovai gali siekti atskirame procese. Tuo atveju, kai teismai, užuot taikę vindikaciją, taiko restituciją, nėra pagrindo naikinti ar keisti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus ir nutartis – pakanka patikslinti teismų sprendimų rezoliucines dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2011).

363. Dėl proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, nes jis gali būti pareiškiamas tik ieškovui, o šioje byloje ieškovas yra ne valstybė, o prokuroras, nesantis materialinio teisinio santykio šalis, todėl priešieškinio padavimas tokioje byloje neįmanomas.

374. Dėl žyminio mokesčio dydžio neteisingo nustatymo. Valstybinė miškų tarnyba nekompetentinga apskaičiuoti konkrečių žemės sklypų rinkos vertę, tai gali padaryti tik VĮ Registrų centras arba nepriklausomi turto vertintojai. Kasatorius ir kiti atsakovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė jų užsakymu atlikto individualaus ginčo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo pažymų, todėl nėra pagrindo abejoti VĮ Registrų centro nustatytos vidutinės žemės sklypų rinkos vertės teisingumu.

385. Dėl proceso teisės normų pažeidimo vertinant miškų schemų pažymas kaip įrodymus. Byloje buvo sprendžiamas Apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo teisėtumas ir buvo būtina nustatyti, ar šių sprendimų priėmimo metu ginčo žemės sklypuose buvo miško. Nurodytos Valstybinės miškų tarnybos pažymos tą aplinkybę patvirtino. Kasatorius ir kiti atsakovai šioje byloje turėjo visas procesines šalių teises, įskaitant teisę teikti naujus įrodymus.

39Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir pakeisti šio sprendimo dalį, nurodant, kad iš Nacionalinės žemės tarnybos į valstybės biudžetą priteisiama 5669,52 Lt bylinėjimosi išlaidų dalis, kuri, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 4 dalimi, apmokama iš valstybės biudžeto. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

40Dėl CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kasatoriaus teigimu, Vilniaus apygardos teismas neteisingai taikė CPK 49 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai konstatavęs, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija yra institucija, ginanti viešąjį interesą. Anot kasatoriaus, teismai netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 96 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Konstatavęs, kad visi atsakovai–fiziniai asmenys pripažintini nesąžiningais įgijėjais, ir patenkinęs jiems pareikštus ieškinio reikalavimus, tačiau bylinėjimosi išlaidas priteisęs tik iš vieno atsakovo, kaip iš pralaimėjusios šalies, teismas padarė savo sprendimui prieštaraujančią išvadą. Kasatoriaus nuomone, teismai neteisingai taikė CPK 96 straipsnio 4 dalies nuostatas. Nacionalinė žemės tarnyba, dalyvaudama nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pripažino, kad skundžiami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant teisės aktų nuostatas, tokia pozicija vertintina kaip siekis apginti valstybės interesą šioje byloje, todėl tarnyba pagal CPK 96 straipsnio 4 dalį turėtų būti atleista nuo priteistų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.

41Atsiliepimu į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio priteisimo iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos nebuvo apskųsta apeliacine tvarka, todėl kasacija dėl jos negalima (CPK 341 straipsnis).

42Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

43IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

44Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų

45Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia kasacinio skundo argumentai, tačiau teismas turi teisę peržengti šias ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

46Nagrinėjamoje byloje atsakovo A. K. skundžiami teismų procesiniai sprendimai, kuriais panaikinti administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pripažinti negaliojančiais vėlesni šio turto perleidimo sandoriai ir taikyta restitucija – ginčo žemės sklypai grąžinti valstybei, visos sandorių šalys įpareigotos vienos kitoms grąžinti tai, ką gavo pagal sandorius. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad viešasis interesas reikalauja užtikrinti teisinį stabilumą ir nuosavybės teisių atkūrimo procese bei jame įgyto turto civilinėje apyvartoje dalyvaujančių asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, taip pat vienodos teisės normų, reglamentuojančių restituciją, aiškinimo ir taikymo praktikos bylose, kuriose ginčijami administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir vėlesni šio turto perleidimo sandoriai, konstatuoja būtinybę peržengti atsakovo A. K. kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl panaikinus administracinius aktus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir pripažinus negaliojančiomis šio turto perleidimo sandorius taikytinų teisinių padarinių (restitucijos ypatumų).

47Dėl valstybinės reikšmės miškų kaip išimtinės valstybės nuosavybės teisinio statuso ir jo nulemtų teisinių padarinių nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir civilinei apyvartai

48Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

49Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

50Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010).

51Nagrinėjamoje byloje ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 11 d. ir 2006 m. vasario 23 d. sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1925 redakcija) 4 dalyje tarp kitų valstybinės reikšmės miškų, išimtinės nuosavybės teise priklausančių Lietuvos Respublikai, įtvirtinti miestų miškai. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Šie miškai yra valstybinės reikšmės ex lege. Aplinkybė, kad ginčo žemės sklypuose yra miško, teismų nustatyta remiantis Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. balandžio 3 d. pažymomis ir Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentais. Kasatoriaus A. K. teigimu, teismai negalėjo remtis šiais įrodymais, nes pirmiau nurodytos pažymos galioja tris mėnesius nuo išdavimo dienos, taigi bylos nagrinėjimo metu jų galiojimas buvo pasibaigęs. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Miškų valstybės kadastro duomenų rinkimo, saugojimo ir teikimo tvarkos aprašo 30 punkto nuostata dėl terminuoto pažymų apie kadastro duomenis galiojimo reiškia, kad, pasibaigus jų galiojimo terminui, jos nebetinkamos patvirtinti jose nurodytų Miškų kadastro duomenų, nes šie, praėjus nurodytam terminui, jau gali būti pasikeitę. Nagrinėjamoje byloje visų pirma buvo reikšminga nustatyti, ar ginčo sklypuose buvo miško nuosavybės teisių atkūrimo į juos ir jų perleidimo sandorių sudarymo metu (2004–2006 m.), o ne po pažymų išdavimo, taigi jos buvo tinkamos šiai faktinei aplinkybei nustatyti. Be to, byloje nenustatyta (atsakovai neįrodinėjo), kad vėliau situacija ginčo žemės sklypuose pasikeitė ir juose nebeliko miško. Nustačius, kad ginčo žemės sklypai, kuriuose yra miško, yra Lentvario miesto teritorijoje, to pakanka, kad būtų konstatuota, jog tai yra valstybinės reikšmės miškas. Dėl šios priežasties atsakovo A. K. kasacinio skundo argumentai dėl valstybinės reikšmės miškų schemų, esančių Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ priedu, neaiškumo pripažintini teisiškai nereikšmingais. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą į valstybinės reikšmės mišką nuosavybės teisės natūra negalėjo būti atkurtos, taigi ginčijami Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 11 d. ir 2006 m. vasario 23 d. sprendimai panaikinti pagrįstai.

52Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad atsakovų–fizinių asmenų sudaryti sandoriai dėl žemės sklypų, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško, perleidimo yra niekiniai ir negalioja.

53Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 11 d. ir 2006 m. vasario 23 d. sprendimus atkurti nuosavybės teises į 2,8875 ha žemės sklypą (kadastro Nr. 7944/0001:1001), 2,5352 ha žemės sklypą (kadastro Nr. 7944/0001:1061), 0,1 ha žemės sklypą (kadastro Nr. 7944/0001:1060) ir 0,9271 ha žemės sklypą (kadastro Nr. 7944/0001:1059) Lentvario mieste ir pripažinti negaliojančiomis šių žemės sklypų perleidimo sutartis, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54Dėl reikalavimo grąžinti valstybinės reikšmės mišką valstybės nuosavybėn ir administracinių aktų panaikinimo bei turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinių padarinių

55Kadangi pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, tai, konstatavus, jog jie neteisėtai perleisti privačių asmenų nuosavybėn, tokie miškai turi būti grąžinami valstybės nuosavybėn.

56Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas – restitucija, kurią reglamentuoja CK 6.145–6.153 straipsniai. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija) yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas, kurį reglamentuoja CK 4.95–4.97 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. Š. v. antstolė L. U. Dzikienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009).

57Nagrinėjamos bylos atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, jos įgaliotam pareigūnui – Vilniaus apskrities viršininkui – priėmus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šie aktai pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus tokie administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, A. J. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2011; kt.). Taigi panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybė atgautų nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju žemės sklypai, į kuriuos buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniais sandoriais perleisti kitiems asmenims.

58Byloje visos atsakovų–fizinių asmenų sudarytos turto, į kurį neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, perleidimo sutartys pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis, nes prieštarauja imperatyviosioms Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, CK 4.7 straipsnio 2 dalies normoms. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo – iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį.

59Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Taigi A. K. kasacinio skundo argumentai dėl vindikacijos taikymo ir sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos atmestini kaip nepagrįsti.

60Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. J. G., V. V. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-570/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; kt.).

61Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant restituciją, konkrečioje byloje, kurioje kyla jos taikymo klausimas, būtina įvertinti restituciją lemiančias aplinkybes, susiklosčiusių teisinių santykių bei restitucijos objekto specifiką. Šioje byloje viena restituciją lemiančių aplinkybių yra ta, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. Kitus restitucijos taikymo šioje byloje ypatumus lemia nuosavybės teisių atkūrimo proceso specifika.

62Dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, teisėtų lūkesčių apsaugos ir to nulemtų restitucijos ypatumų

63Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, A. J. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2011).

64Nagrinėjamoje byloje administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises pripažinti neteisėtais ir panaikinti dėl jų neatitikties imperatyviosioms Konstitucijos 47 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies normoms. Byloje nebuvo ginčijamas K. V., M. V., O. V. ir J. Š. kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjektų statusas, t. y. jų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo paneigta, tačiau nustatyta, kad nuosavybė negalėjo būti grąžinta natūra. Byloje taip pat nenustatyta, kad nurodyti asmenys, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, būtų darę kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Taigi nagrinėjamu atveju valstybinės reikšmės miško perdavimą K. V., M. V., O. V. ir J. Š. privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, o šie asmenys pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grąžintinos žemės plotus. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodė bylą nagrinėję teismai, šių asmenų sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nepaneigtas. Vien tai, kad šie asmenys, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, būdami rūpestingi ir atidūs žemės teisinių santykių dalyviai, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, privalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į miestų teritorijose esančius miško plotus negali būti atkurtos, nes tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, nėra pagrindas pripažinti juos nesąžiningais, nes nuosavybės teisių atkūrimo procese jie neturėjo kompetencijos priimti sprendimų dėl grąžintinos žemės plotų nustatymo, be to, kaip minėta, nenustatyta, kad jie būtų darę kokią nors neleistiną įtaką valstybės institucijų sprendimams.

65Šioje nutartyje jau minėta, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, kuriuo siekiama atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir bent iš dalies atkurti teisingumą. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.

66Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatskiriami teisinės valstybės principo elementai, kurių neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatskiriamai nuo Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo principo, įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise; asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija; šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

67Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas pažymėta, kad jose, be nacionalinės teisės – konstitucinių ir civilinių teisės normų – reguliuojančių nuosavybės teisių apsaugą, turi būti įvertinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnio, įtvirtinančio, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, taikymo praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2009 m. liepos 21 d. Sprendime Aleksa prieš Lietuvą nurodė, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę ir negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą Susitariančiosioms Valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip kokiu nors būdu ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (tarp daugelio kitų šaltinių žr. Jantner v. Slovakia, No. 39050/97, § 34, 2003-03-04 ir Bergauer and Others v. Czech Republic, (dec.) No. 17120/04, 2005-12-13). Taigi asmens teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimą lemia nacionaliniai teisės aktai, tačiau jų taikymas neturi pažeisti Konvencijos dalyvių pareigų Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio taikymo prasme.

68Nors EŽTT savo jurisprudencijoje iš principo pripažįsta, kad nuosavybės teisių atkūrimo bylos sudėtingos (žr. Velikovi and Others v. Bulgaria, Nos. 43278/98, 45437/99, 48014/99, 48380/99, 51362/99, 53367/99, 60036/00, 73465/01 ir 194/02, § 166, 2007-03-15), todėl laiko, jog tam tikros pareiškėjų teisės į netrukdomą disponavimą savo nuosavybe įgyvendinimo kliūtys savaime nėra kritikuotinos, tačiau taip pat pabrėžia grėsmę, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas gali nepagrįstai apriboti pareiškėjų galimybę disponuoti savo nuosavybe, ypač jeigu šis procesas yra užvilkinamas (žr., mutatis mutandis, Luordo v. Italy, No. 32190/96, § 70, ECHR 2003-IX). Vertinant valstybės elgesį, atsižvelgiama į netikrumo būseną, kurioje pareiškėjai gali atsidurti dėl valdžios institucijoms priskirtino vilkinimo (žr. A. G., Mascarenhas Falc?o and Others v. Portugal, Nos. 29813/96 ir 30229/96, § 54, ECHR 2000-I, ir Broniowski v. Poland [GC], No. 31443/96, §§ 151 ir 185, ECHR 2004-V).

69Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2012, atsižvelgdama į EŽTT 1 Protokolo 1 straipsnio taikymo praktiką, pabrėžė, kad asmenims negali būti užkraunama pernelyg didelė našta, ypač tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo; būtina dėti maksimalias pastangas, jog pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai.

70Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors naujausioje kasacinio teismo praktikoje analogiškose bylose pripažįstama valstybės institucijų neteisėtų veiksmų padarinių operatyvaus ir veiksmingo pašalinimo svarba, tačiau skirtingai išsprendžiamas restitucijos taikymo klausimas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, A. J. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2011, kurioje pripažintas neteisėtu ir panaikintas administracinis aktas atkurti nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką bei pripažinti negaliojančiais vėlesni šio turto perleidimo sandoriai, restitucija taikyta grąžinus žemę valstybei natūra, atlygintinio sandorio šalį įpareigojus grąžinti kitai šaliai vykdant sandorį gautus pinigus, konstatuota, kad panaikinus administracinį aktą nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, dėl to Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigota per šešis mėnesius nuo nutarties priėmimo dienos Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises. O Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2012, kurioje taip pat pripažintas neteisėtu ir panaikintas administracinis aktas atkurti nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką bei pripažinti negaliojančiais vėlesni šio turto perleidimo sandoriai, paliktas nepakeistas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo restitucija tarp fizinių asmenų–sandorių šalių netaikyta, konstatuota, kad ji saisto tik paskutinįjį neteisėtai perleisto miško savininką ir valstybę, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas, atsižvelgus į tai, kad šio proceso subjektai grąžintą turtą pirkimo–pardavimo sandoriu perleido kitam asmeniui, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti, pripažintas baigtu.

71Kasacinis teismas pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) atsižvelgtina inter alia į precedento sukūrimo laiką, sprendimo argumentacijos įtikinamumą; tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

72Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kyla objektyvus poreikis išspręsti precedentų konkurencijos klausimą ir užtikrinti vienodą kasacinę praktiką dėl restitucijos taikymo bylose, kuriose dėl teisės normų pažeidimų, nesusijusių su pretendentų atkurti nuosavybės teises veiksmais ir jų nenulemtų, panaikinami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pripažįstami negaliojančiais vėlesni grąžinto turto perleidimo sandoriai.

73Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą EŽTT poziciją dėl būtinybės imtis priemonių užtikrinti realią asmens teisę naudotis savo nuosavybe ir negalimumo asmenims užkrauti pernelyg didelę naštą tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams–fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme.

74Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad asmenys, kuriems buvo neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, šį turtą pirkimo–pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Atsižvelgdama į tai, taip pat į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiems asmenims restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu; priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

75Kadangi restitucijos klausimas sprendžiamas panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, tai, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo K. V., M. V., O. V. ir J. Š. procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, tai restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taigi valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams B. ir G. K., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog sandoriais sklypai buvo įvertinti mažesne kaina, nei VĮ Registrų centro pažymose nurodyta, tačiau toks kainos nustatymas neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitiko sutarčių šalių valią; nagrinėjant bylą teisme atsakovai šios turto vertės nekvestionavo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sklypai buvo perleidžiami paskesniems įgijėjams už tokią pat, t. y. pradinę, kainą.

76Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokiu būdu taikant restituciją nesprendžiama dėl byloje nedalyvaujančio asmens (valstybės) teisių ir pareigų, nes Nacionalinė žemės tarnyba yra tinkamas valstybės atstovas tokio pobūdžio bylose (CPK 51 straipsnio 4 dalis). Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidacinių komisijų sudarymo ir veiksmų likviduojant apskričių viršininkų administracijas“ pripažinimo netekusiu galios (Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo)“ (Žin., 2010, Nr. 31-1434; Žin., 2010, Nr. 54-2654) 5.2 punkte nustatyta, kad po to, kai bus likviduotos apskričių viršininkų administracijos, kilus ginčų dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų dėl valstybinės žemės sandorių, nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo, valstybei teismuose atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

77Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina: panaikintina jos dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl restitucijos tarp pripažintų negaliojančiomis sutarčių šalių taikymo (sprendimo rezoliucinės dalies 7.2–7.5, 13.2–13.5, 18.2–18.4, 21.2–21.4 punktai), ir ši sprendimo dalis keistina, pakeičiant restitucijos būdą ir nurodant, jog restitucija taikytina tik tarp valstybės ir paskutiniųjų valstybei grąžintino turto įgijėjų (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

78Dėl atsakovų investicijų į ginčo žemės sklypus

79Įstatyme nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis, reikšdamas priešieškinį (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Vienas jų – jeigu tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus (CPK 143 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai taikant restituciją natūra asmenys įpareigojami grąžinti neteisėtai įgytą turtą, tačiau yra patyrę su tuo turtu susijusių (pvz., su turto priežiūra susijusių ar pagerinimo) išlaidų, šių atlyginimo klausimas pagal išlaidų patyrusių asmenų priešieškinį turėtų būti sprendžiamas pagal CK 6.150 straipsnio, nukreipiančio į CK ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą turto valdymą, nuostatas toje pačioje byloje, kaip ir restitucijos klausimas. Tačiau taip pat pažymėtina, kad priešieškinis turi būti pareikštas laikantis CPK nustatytų reikalavimų. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priešieškinis gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Priešieškinis pareiškiamas pagal ieškiniui pareikšti CPK nustatytas taisykles (CPK 135 straipsnis). Taigi teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. L. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-16/2009).

80Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas 2009 m. gruodžio 14 d. protokoline nutartimi atsisakė priimti atsakovų B., G. ir A. K. tą dieną (antrame teismo posėdyje) pateiktą priešieškinį, kuriuo jie prašė priteisti iš valstybės 576 865,46 Lt nuostolių tuo atveju, jei būtų patenkintas ieškinio reikalavimas taikyti restituciją. Teismas nurodė, kad priešieškinis neatitinka procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, juo neformuluojama priešpriešinio reikalavimo, dėl kurio negalėtų būti patenkintas ieškinys, be to, priešieškinio priėmimas šioje proceso stadijoje užvilkintų bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad atsakovams neužkertamas kelias vėliau atskirai kreiptis su ieškiniu prieš valstybę. Atsakovo A. K. kasaciniame skunde teigiama, kad taip pažeistas proceso CPK 7 straipsnyje įtvirtintas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 143 straipsnio 3 dalis) būtent dėl to, kad taip neužkertamas kelias atsakovui pareikšti reikalavimus atskiroje byloje.

81Dėl ieškinio sumos, žyminio mokesčio dydžio ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

82Atsakovo A. K. kasaciniame skunde teigiama, kad byloje neteisingai apskaičiuota ieškinio suma, nes pagal ieškovo ginamo viešojo intereso pobūdį ji skaičiuotina pagal ginčo miško ir po juo esančios miško žemės vertę, kuri yra 4776 Lt. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad taisykles, pagal kurias nustatoma ieškinio suma, reglamentuoja CPK 85 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad bylose dėl daiktinių teisių į turtą ieškinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę. Nagrinėjamoje byloje turtinis ieškinio reikalavimas buvo taikyti restituciją ir grąžinti valstybei natūra keturis žemės sklypus, pagal kurių rinkos vertę, nustatytą remiantis VĮ Registrų centro pažyma, pagrįstai apskaičiuota ieškinio suma, taip pat žyminio mokesčio dydis.

83Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) paskirstymo pirmosios instancijos teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, jog ieškinį šioje byloje, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba įvardyta atsakovu, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad, kaip jau minėta šioje nutartyje, Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos. Dėl šios priežasties naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos (22 rezoliucinės dalies punktas), ir ši sprendimo dalis naikintina (CPK 93 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

84Remdamasi tais pačiais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (275,10 Lt) apmokamos iš valstybės biudžeto.

85Kadangi A. K. kasacinis skundas netenkintas, tai jam nepriteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme.

86Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

87Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį:

88Panaikinti nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimo dalis dėl restitucijos tarp pripažintų negaliojančiomis sutarčių šalių taikymo (sprendimo rezoliucinės dalies 7.2–7.5, 13.2–13.5, 18.2–18.4, 21.2–21.4 punktai), šią sprendimo dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

89„Priteisti iš valstybės atsakovui B. K. (duomenys neskelbtini) 140 000 (vieną šimtą keturiasdešimt tūkstančių) Lt, solidariai atsakovams B. K. (duomenys neskelbtini) ir G. K. (duomenys neskelbtini) 100 000 (vieną šimtą tūkstančių) Lt, atsakovei G. K. (duomenys neskelbtini) 80 000 (aštuoniasdešimt tūkstančių) Lt“.

90Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimo dalis priteisti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 20 552 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (sprendimo rezoliucinės dalies 22 punktas), ir šią sprendimo dalį panaikinti.

91Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

92Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Išplėstinė teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiamas ginčas dėl administracinių aktų atkurti asmenims... 6. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 11 d.... 7. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d. sprendimais Nr.... 8. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d. sprendimais Nr.... 9. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras 2008 m. liepos 30 d.... 10. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 11. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino... 12. Teismas pripažino, kad byloje ginamas viešasis interesas, nes ieškinys... 13. Remdamasis Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m.... 14. Teismas pažymėjo, kad, panaikinus ginčijamus administracinius aktus,... 15. Įvertinęs, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, privalanti... 16. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011... 17. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 18. Kolegija, nurodžiusi, kad pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės... 19. Spręsdama dėl atsakovų sąžiningumo, kolegija vadovavosi Lietuvos... 20. Pasisakydama dėl apeliantų argumento, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d.... 21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčas kilo iš esmės dėl... 22. Kolegija konstatavo, kad ieškovas ieškinio sumą apskaičiavo pagal ieškinio... 23. Atsakovai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į... 24. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai... 25. Kasaciniu skundu atsakovas A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 26. 1. Dėl privalomosios nekilnojamojo daikto registracijos ir neįregistravimo... 27. 2. Dėl vindikacijos ir restitucijos institutų atskyrimo. Kasatoriaus nuomone,... 28. 3. Dėl proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų. Pirmosios... 29. 4. Dėl žyminio mokesčio dydžio neteisingo nustatymo. Prokuroro nurodyta... 30. 5. Dėl proceso teisės normų pažeidimo vertinant miškų schemų pažymas... 31. Atsakovai K. V., O. V., R. V., J. Š., B. K., G. K., V. P., L. P., V. P. ir I.... 32. Atsiliepimu į atsakovo A. K. kasacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos... 33. Atsiliepimu į atsakovo A. K. kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos... 34. 1. Dėl privalomosios nekilnojamojo daikto registracijos ir neįregistravimo... 35. 2. Dėl vindikacijos ir restitucijos instituto atskyrimo. Patirtų išlaidų ar... 36. 3. Dėl proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų. Pirmosios... 37. 4. Dėl žyminio mokesčio dydžio neteisingo nustatymo. Valstybinė miškų... 38. 5. Dėl proceso teisės normų pažeidimo vertinant miškų schemų pažymas... 39. Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 40. Dėl CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, bylinėjimosi išlaidų... 41. Atsiliepimu į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio... 42. Išplėstinė teisėjų kolegija... 43. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 44. Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų... 45. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus... 46. Nagrinėjamoje byloje atsakovo A. K. skundžiami teismų procesiniai... 47. Dėl valstybinės reikšmės miškų kaip išimtinės valstybės nuosavybės... 48. Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine... 49. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas –... 50. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai yra valstybės... 51. Nagrinėjamoje byloje ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko 2004 m.... 52. Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise... 53. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija... 54. Dėl reikalavimo grąžinti valstybinės reikšmės mišką valstybės... 55. Kadangi pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai... 56. Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir... 57. Nagrinėjamos bylos atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į valstybinės... 58. Byloje visos atsakovų–fizinių asmenų sudarytos turto, į kurį neteisėtai... 59. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai dėl... 60. Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į... 61. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant restituciją,... 62. Dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos... 63. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, panaikinus sprendimą atkurti... 64. Nagrinėjamoje byloje administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises... 65. Šioje nutartyje jau minėta, kad nuosavybės teisių į išlikusį... 66. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teisėtų... 67. Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas pažymėta, kad... 68. Nors EŽTT savo jurisprudencijoje iš principo pripažįsta, kad nuosavybės... 69. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 70. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors... 71. Kasacinis teismas pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės... 72. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kyla... 73. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą EŽTT poziciją dėl būtinybės imtis... 74. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad asmenys, kuriems buvo neteisėtais... 75. Kadangi restitucijos klausimas sprendžiamas panaikinus administracinius aktus... 76. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokiu būdu taikant... 77. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija... 78. Dėl atsakovų investicijų į ginčo žemės sklypus... 79. Įstatyme nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis, reikšdamas... 80. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas 2009 m. gruodžio 14... 81. Dėl ieškinio sumos, žyminio mokesčio dydžio ir bylinėjimosi išlaidų... 82. Atsakovo A. K. kasaciniame skunde teigiama, kad byloje neteisingai... 83. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos... 84. Remdamasi tais pačiais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija... 85. Kadangi A. K. kasacinis skundas netenkintas, tai jam nepriteistinos jo turėtos... 86. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 87. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 88. Panaikinti nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo... 89. „Priteisti iš valstybės atsakovui B. K. (duomenys neskelbtini) 140 000... 90. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 91. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 92. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...