Byla 2A-145/2012

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Algirdo Gailiūno,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-6044-431/2010 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Veskonas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartimi UAB „Veskonas“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Projektų vertinimo biuras“ (civilinė byla Nr. B2-2383-431/2010). Bankroto administratorius 2010-02-10 raštu Nr. SR 10/239-12 įspėjo V. G. apie darbo sutarties nutraukimą ir nurodė, kad vadovaujantis Darbo kodekso (toliau DK) 137 straipsniu ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 19 straipsniu 2010-03-08 ši sutartis bus nutraukta. Įspėjimo laikotarpiu darbuotojas V. G. 2010-02-19 buvo hospitalizuotas ir buvo nedarbingas iki 2010-04-22. Darbo sutartis su juo nutraukta 2010-03-08. Ieškovas V. G. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė nedarbingumo pažymėjimą už laikotarpį nuo 2010-02-19 iki 2010-04-22, tačiau šio skyriaus 2010-04-30 sprendimu Nr. 6-12N-1434 nutarta ieškovui neskirti ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2010-03-14 iki 2010-04-22, nes apdraustajam asmeniui pašalpa po atleidimo iš darbo mokama ne ilgiau kaip 5 kalendorines dienas.

6Ieškovas V. G. 2010-05-28 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui BUAB „Veskonas“, prašydamas: pripažinti neteisėta atsakovo BUAB „Veskonas“ 2010-02-10 įsakymo dalį dėl darbo sutarties su juo nutraukimo ir ją panaikinti, pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2010-04-22 teismo sprendimu; įpareigoti bankroto administratorių pateikti VSDFV Vilniaus skyriui patikslintus duomenis dėl šios darbo sutarties nutraukimo. Nurodė, kad darbo sutartis su juo negalėjo būti nutraukta nedarbingumo laikotarpiu ir įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas iki 2010-04-22 (DK 130 str. 1, 4, 5 d.).

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju DK 131, 137 straipsnių normos konkuruoja su ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalies norma. Teismas sprendė, kad esant tokiai konkurencijai, turi būti taikoma specialioji teisės norma, todėl atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, teisingai bankrutavusios įmonės darbuotojus atleido vadovaudamasis ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgdamas į tai, kad ĮBĮ nenumato apribojimų, kuriems esant darbo sutartys su bankrutuojančios įmonės darbuotojais negalėtų būti nutraukiamos, teismas konstatavo, kad atsakovas, įspėdamas ieškovą apie darbo sutarties nutraukimą ir jį atleisdamas iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, tinkamai taikė įstatymą ir nepažeidė ieškovo teisių bei teisėtų interesų. Dėl to pripažino teisėtu ieškovo atleidimą iš darbo.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas be pagrindo vadovavosi tik ĮBĮ normomis ir netaikė DK ketvirtojo skirsnio „Darbo sutarties pasibaigimas“ nuostatų, nes ĮBĮ nereglamentuoja darbo sutarčių nutraukimo tvarkos, kai darbuotojas darbdavio bankroto bylos iškėlimo metu yra nedarbingas (DK 137 str.).
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame įtvirtintas imperatyvus draudimas įspėti apie darbo sutarties nutraukimo ir atleisti iš darbo darbuotoją jo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Teismas neįvertino, kad nutraukti darbo sutartį su laikinai nedarbingu darbuotoju, nesilaikant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos tvarkos, galima tik tokiu atveju, kai yra priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos (DK 136 str. 1 d. 6 p.).

11Atsiliepimu atsakovas BUAB „Veskonas“ prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad:

121. Teismas teisingai išaiškino, kad šioje byloje taikytina speciali ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalies norma, reglamentuojanti darbo teisinius santykius įmonei iškėlus bankroto bylą. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta ne bendra darbo sutarčių su darbuotojais nutraukimo bankroto atveju taisyklė, bet vienintelė ir griežtai reglamentuota tokių darbo sutarčių nutraukimo tvarka, kuri nenumato jokių išimčių, įskaitant ir darbuotojo nedarbingumą. Tuo tarpu kitos DK normos, reglamentuojančios darbo sutarčių nutraukimą taikomos tuomet, kai to iš viso nereglamentuoja ĮBĮ (DK 137 str.).

132. DK 131 ir 136 straipsnių analizė neturi prasmės, nes ieškovas iš darbo atleistas vadovaujantis imperatyvia ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostata.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

16Byloje ginčas kilo dėl to, ar įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti darbdaviui bankroto bylą, administratorius turėjo teisę atleisti ieškovą ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka – suėjus ĮBĮ nustatytam 15 darbo dienų įspėjimo terminui – kai ieškovas, privalomai apdraustas socialiniu draudimu, t. y. būdamas darbo teisinių santykių subjektu, tapo laikinai nedarbingu dėl bendro pobūdžio susirgimų ir šis nedarbingumas tęsėsi po įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodyto termino.

17Kaip yra žinoma, tinkamas darbo teisės normų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą, aiškinimas ir taikymas yra svarbi darbo santykių subjektų teisių efektyvaus gynimo ir apsaugos priemonė, stiprinanti pasitikėjimą Lietuvos valstybe ir joje veikiančia teisingumo įgyvendinimo sistema. Šis imperatyvas apima ir tuos atvejus, kai darbo santykiai baigiasi dėl darbdavio nemokumo, nes įmonių bankrotai, kurie yra natūralūs laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis, tuo pačiu yra socialiai žalingas reiškinys, t. y. itin skaudžiai paliečia bankrutuojančios įmonės darbuotojus įvairiais aspektais: netenkama pragyvenimo šaltinio, dažnai ir uždirbto užmokesčio, socialinių garantijų ir kt. Dėl to tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje darbo santykiai ir jų pasibaigimas yra reglamentuojami taip, kad darbdavys, būdamas tiek ekonomiškai, tiek socialiai stipresniąja šių santykių šalimi, ne tik nepiktnaudžiautų turimomis teisėmis, bet kartu ir užtikrintų darbuotojo teises į socialinę apsaugą (pvz., išsaugoti darbuotojui darbo vietą, kai jis negali atlikti darbinių funkcijų dėl įstatyme numatytų priežasčių, apdrausti privalomuoju socialiniu draudimu, kt.) ir, atitinkamai, darbuotojams yra suteikiamos socialinės garantijos (pvz., kad jis nebus atleistas laikino nedarbingumo laikotarpiu, atlikdamas tikrąją krašto tarnybą, galės pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis ir kt.) (Europos socialinės chartijos 12 principas, 12 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d., Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9, 19 str. ir kt.). Dėl šių priežasčių taip pat yra sukurta įvairių mechanizmų bei vis kuriami papildomi, kaip, esant darbdavio nemokumui, turėtų būti ginamos darbuotojų teisės, kad nebūtų pažeista socialinio teisingumo sąranga ir tikslai (pvz., Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 80/987/EEB dėl valstybių narių teisės derinimo darbdavio nemokumo atveju, pakeista 2002-09-23 direktyva 2002/74 EB, Europos socialinė chartija, Garantinio fondo įstatymas, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas ir kt.).

18Kaip nustatyta aukščiau, ieškovas V. G. nuo 2003-04-28 dirbo montuotoju pas atsakovą UAB „Veskonas“, kuriam teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartimi (įsiteisėjo 2010-02-08) buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius 2010-02-10 įspėjo ieškovą, kad darbo sutartis su juo bus nutraukta nuo 2010-03-08 DK 137 straipsnio ir ĮBĮ 19 straipsnio pagrindais, tai yra dėl darbdavio bankroto procedūros pradėjimo. Tačiau šio įspėjimo laikotarpiu darbuotojas (ieškovas) dėl galvos smegenų išeminio insulto nuo 2010-02-19 iki 2010-04-22 buvo laikinai nedarbingas. Nepaisant to, ieškovas buvo atleistas iš darbo suėjus įspėjime nurodytam terminui ir, kaip minėta, teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo perkelti atleidimo iš darbo datos, kaip tai numatyta DK 130 straipsnio 4 dalyje. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada nesutinka.

19Iš tiesų, teismas teisingai nurodė, kad ĮBĮ 19 straipsnio normos, reglamentuojančios darbo santykių reguliavimą yra specialiosios DK atžvilgiu, todėl jos turi būti taikomos pirmiausia, kai yra bendrovei yra iškeliama bankroto byla. Toks šios teisės normos aiškinimas neprieštarauja DK 137 straipsniui, numatančiam, kad pradėjus darbdavio bankroto procedūrą darbo sutartys gali būti nutraukiamos. Taip pat neprieštarauja ir teismų praktikai, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pradėta darbdavio procedūra, darbo sutarčių nutraukimui, visų pirma, taikytinas ĮBĮ ir tik tuomet, kai šis įstatymas atitinkamų klausimų nereglamentuoja, darbo sutarčių nutraukimui turi būti taikomos DK ketvirtojo skirsnio „Darbo sutarties pasibaigimas“ normos. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 11 punkte numatyta, kad administratorius priima ir atleidžia darbuotojus DK ir ĮBĮ nustatyta tvarka.

20Paminėtos specialaus įstatymo normos nėra savitikslės, o jų sisteminė analizė teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad atleidžiant darbuotojus jos turi būti taikomos ne formaliai, bet įvertinus konkrečią situaciją, kiekvienu atveju išsiaiškinus, ar ji yra reglamentuota specialiu įstatymu, ir atsižvelgus į ypatingą darbuotojo statusą, tiems klausimams, kurie nėra sureguliuoti ĮBĮ, taikyti DK ketvirtojo skirsnio nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties pasibaigimo klausimus.

21Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo atsiliepimo į skundą argumentu, jog ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalies norma, kurioje įtvirtinta, kad bankroto administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis, – yra imperatyvi ir taikoma neatsižvelgiant į minėtame DK 137 straipsnyje numatytą galimą kitų šio kodekso normų taikymą.

22Kaip teisingai nurodo apeliantas, ĮBĮ tiesiogiai nereglamentuoja darbo sutarties pasibaigimo (nutraukimo) tvarkos, kai darbuotojas įspėjimo laikotarpiu tampa laikinai nedarbingas dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų. Dėl to šiuo atveju, teisėjų kolegijos manymu, priešingai nei sprendė teismas, turėjo būti taikomos DK ketvirtojo skirsnio nuostatos, nustatančios darbdaviui privalomą draudimą atleisti laikinai nedarbingą darbuotoją net ir suėjus įspėjime nustatytam terminui, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus (DK 131 str.). Tai yra nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas apelianto nurodomo DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto draudimas.

23Pažymėtina, kad minėtas draudimas darbdaviui atleisti darbuotoją esant tam tikrai sąlygai, savo prigimtimi yra socialinė garantija, kuria siekiama apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų ir dėl to socialiai labiau pažeidžiamo, interesus. Kartu ja siekiama apsaugoti sveikatos problemų turintį darbuotoją nuo papildomų rūpesčių ir psichologinių traumų. Kartu, kaip nurodo apeliantas, tai yra susiję ne tik su darbo vietos išsaugojimu, bet ir kitomis socialinėmis garantijomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojų teisė į paminėtą garantiją draudžia darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2011; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Į šiuos išaiškinimus atsižvelgtina ir nagrinėjamoje byloje, nes pagrindas nutraukti darbo sutartį dėl to, kad buvo pradėta darbdavio bankroto procedūra, yra įtvirtintas DK 137 straipsnyje. Tuo tarpu ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas ne darbo sutarties nutraukimo pagrindas, bet nutraukimo tvarka (reikalavimas įspėti apie būsimą atleidimą, terminai ir kt.). Tuo labiau, kad minėtas DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sutartis su darbuotoju gali būti nutraukta tik likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo. Priešingas minėtos ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalies aiškinimas neatitiktų jos paskirties ir tikslo sudaryti dėl bankroto atleidžiamam darbuotojui sąlygas pasirūpinti, kad jo socialinės garantijos nenutrūktų (pvz., įspėjimo paskirtis yra ne tik informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje, bet taip pat per minėtą laiką darbuotojas turi galimybę susirasti naują darbą ir pan.).

24Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta garantija darbuotojui pradeda galioti nuo tos dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad šis turi nedarbingumo lapelį, ir baigiasi tą dieną, kurią jis sugrįžta į darbą arba sueina 120 kalendorinių dienų iš eilės terminas (DK 133 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010).

25Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju bankroto administratorius, kuris, be kita ko, turi įstatyme numatytą pareigą vadovautis ne tik ĮBĮ, bet ir DK normomis, be teisėto pagrindo nutraukė su ieškovu sudarytą darbo sutartį, suėjus ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytam įspėjimo terminui, o ne perkėlė šią datą į 2010-04-23 (DK 130 str. 4 d.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė patenkinti ieškovo V. G. reikalavimą perkelti jo atleidimo iš darbo datą bei įpareigoti atsakovo administratorių informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių apie šios datos perkėlimą. Tokiu būdu minima teismo sprendimo dalis keistina (CPK 330 str.).

26Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo paminėta pirmiau, nukėlimas darbuotojo atleidimo datos iki to laiko, kol pasibaigs nedarbingumo laikotarpis yra vienas iš pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdų. Nors tokiu datos nukėlimu yra užtikrinamas darbo vietos ir pareigų išsaugojimas tam tikrą laiką (DK 133 str.), tačiau tokia garantija nekeičia darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir tokiu atveju negali būti taikomi kiti darbuotojo teisių gynimo būdai, pvz., pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į ankstesnį darbą (DK 133 str. 2 d., 297 str. 3, 4 d.). Tuo labiau, kad ieškovas nei ieškininiame pareiškime, nei apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, patvirtinančių, kad prašydamas pripažinti neteisėta atsakovo 2010-02-10 įsakymo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo bei ją panaikinti, jis siekė kitų pasekmių nei atleidimo iš darbo datos perkėlimo.

27Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nepaisant to, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas nesilaikant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų darbo sutarties nutraukimo apribojimų, sutartis su juo buvo nutraukta esant teisėtam atleidimo iš darbo pagrindui (DK 137 str., ĮBĮ 19 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo dalį, kuria šis ieškovo reikalavimas yra atmestas, ir ji paliekama nepakeista (CPK 263 str. 1 d.).

28Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

29Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti.

30Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

31„Ieškinį iš dalies tenkinti.

32Perkelti ieškovo V. G. atleidimo iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Veskonas“ datą iš 2010 m. kovo 8 d. į 2010 m. balandžio 23 d.

33Įpareigoti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veskonas“ administratorių uždarąją akcinę bendrovę „Projektų vertinimo biuras“ informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių apie ieškovo V. G. atleidimo iš darbo datos perkėlimą“.