Byla 2A-186/2014
Dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „RANGA-IV“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4958-104/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „RANGA-IV“ ieškinį atsakovams Vokietijos bendrovei NUKEM Technologies GmbH ir uždarajai akcinei bendrovei „Peikko Lietuva“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „RANGA-IV“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 27 d. atsakovų UAB „Peikko Lietuva“ ir Vokietijos bendrovės NUKEM Technologies GmbH sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakovu UAB „Peikko Lietuva“ 2009 m. lapkričio 3 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį dėl plieno gaminių Ignalinos atominės elektrinės laikinosios panaudoto branduolinio kuro saugyklos statybai tiekimo. Atsakovas į Ignalinos atominės elektrinės laikinosios panaudoto branduolinio kuro saugyklos statybvietę pristatė prekių, kurių bendra vertė 637 085,49 Lt. UAB „Peikko Lietuva“ už tiektas prekes ieškovui išrašė PVM sąskaitas - faktūras, kurios nebuvo apmokėtos kilus atsakovo Vokietijos bendrovės NUKEM Technologies GmbH ir ieškovo ginčui dėl Ignalinos atominės elektrinės laikinosios panaudoto branduolinio kuro saugyklos rangos sutarties vykdymo. Ieškovas nurodė, jog 2010 m. rugsėjo 27 d. atsakovai UAB „Peikko Lietuva“ ir Vokietijos bendrovė NUKEM Technologies GmbH sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria atsakovui Vokietijos bendrovei NUKEM Technologies GmbH buvo perleistos UAB „Peikko Lietuva“ reikalavimo teisės į pagal pirkimo - pardavimo sutartį gautiną 199 582,15 Lt dydžio sumą (toliau – ginčijama sutartis arba ginčijamas sandoris). Ieškovo manymu, ginčijama sutartis pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, kadangi pirkimo - pardavimo sutartimi šalys UAB „RANGA-IV“ ir UAB „Peikko Lietuva“ susitarė, kad neturi teisės kitiems asmenims perleisti teisių, kylančių iš šios sutarties, be kitos šalies išankstinio rašytinio sutikimo. Be to, ieškovo vertinimu, ginčijama sutartis pažeidžia ir CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą perleisti reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino žemesnės instancijos teismo nutartį dėl restruktūrizavimo bylos ieškovui iškėlimo bei tuo pagrindu Vilniaus apygardos teisme buvo atnaujintas bankroto bylos nagrinėjimas, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2011 m. balandžio 5 d. išieškojimas iš ieškovo turto nebuvo galimas.

5Atsakovai UAB „Peikko Lietuva“ ir Vokietijos bendrovė NUKEM Technologies GmbH su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu pirkimo - pardavimo sutartis jau buvo nutraukta. Pasak atsakovų, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, todėl, nutraukus pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas UAB „Peikko Lietuva“ neturėjo jokios pareigos laikytis šios sutarties nuostatos, draudžiančios be ieškovo sutikimo perleisti reikalavimo teises. Atsakovai svarbia laikė aplinkybę, jog nuo 2010 m. liepos 2 d. pats ieškovas siekė užbaigti sutartinius teisinius santykius pagal pirkimo - pardavimo sutartį. Pasak atsakovų, ieškovo nurodyta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) nuostata nagrinėjamu atveju netaikytina, kadangi ji apibrėžia konkrečias situacijas, susijusias su vykdomųjų raštų vykdymu. Gi nei aptariama pirkimo - pardavimo sutartis, nei ginčijama sutartis nėra vykdomieji dokumentai.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog CK 6.101 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Teismas sprendė, jog nutraukus pirkimo - pardavimo sutartį, iš kurios kildinama reikalavimo teisė, atsakovas UAB „Peikko Lietuva“ neturėjo pareigos vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal šią sutartį, todėl neturėjo gauti išankstinio raštiško ieškovo sutikimo reikalavimui perleisti. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovo argumentą, esą ginčijamu sandoriu perleistas reikalavimas, dėl kurio išieškojimas nebuvo galimas. Teismas pritarė atsakovų pozicijai, jog reikalavimo perleidimo sutartis nėra vykdomasis dokumentas, pagal jį turto išieškojimas ar realizavimas nebuvo vykdomas, todėl ieškovo paminėta ĮBĮ nuostata nebuvo pažeista. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovo teisių ir pareigų apimtis nepasikeitė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijama sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovas (apeliantas) BUAB „RANGA-IV“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti 2010 m. rugsėjo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog kreditoriaus teisė vienašališkai spręsti dėl turimų reikalavimų perleidimo tretiesiems asmenims nėra absoliuti ir taikoma su išimtimis. Šalys pirkimo - pardavimo sutartyje įtvirtino nuostatą, draudžiančią be ieškovo sutikimo perleisti reikalavimo teisę.
  2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, pirkimo - pardavimo sutartyje nustatyto draudimo perleisti reikalavimo teisę be skolininko sutikimo galiojimo nevertino CK 6.221 straipsnio 3 dalies pagrindu dėl šios sutarties nuostatos priskyrimo prie sutartinių sąlygų, kurios pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.
  3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog nuostata dėl ieškovo būtino informavimo siejama ne su pirkimo - pardavimo, o su reikalavimo perleidimo sutartimi.
  4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.102 straipsnio 1 dalies normą. Atnaujinus bankroto bylą, perleistos reikalavimo teisės negalėjo būti įgyvendintos priverstine tvarka.

11Atsakovas Vokietijos bendrovė NUKEM Technologies GmbH atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pasak atsakovo, ieškovas netinkamai aiškina CK 6.221 straipsnio 3 dalies nuostatą. Sąlygos dėl sutarties nutraukimo padarinių yra susijusios su sutartimi prisiimta prievole, įsipareigojimais, įgyto turto ar perduoto turto disponavimu, nuostolių atlyginimu ir kt. Ieškovo nurodyta pirkimo - pardavimo sutarties sąlyga negali būti suprantama kaip susijusi su sutarties nutraukimo galimais padariniais. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ši pirkimo-pardavimo sutarties nuostata neteko galios nutraukus sutartį. Atsiliepime nurodoma, jog ieškovas netinkamai aiškina CK 6.102 straipsnio 1 dalies normą, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką šioje normoje nurodytas draudimas apimą tik tokį reikalavimą, kuris objektyviai negali būti įgyvendintas. Be to, ši norma skirta ne skolininko, o naujojo kreditoriaus interesų apsaugai. Atsakovo vertinimu, ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostata nagrinėjamam ginčui nėra aktuali, kadangi numato išieškojimo sustabdymą pagal vykdomuosius dokumentus. Be to, toks ieškovo vertinimas prieštarauja šio įstatymo 26 straipsnio 3 daliai, reglamentuojančiai reikalavimo perleidimą kitam kreditoriui.

12Atsakovas UAB „Peikko Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, jog pirkimo - pardavimo sutarties šalių valia nebuvo nukreipta į šios sutarties išsaugojimą. Pasak atsakovo, ginčijama sutartis (kreditoriaus pasikeitimas) neturėjo įtakos ieškovo padėčiai. Nors pirmosios instancijos teismas ir nenurodė CK 6.221 straipsnio 3 dalies, tačiau iš teismo argumentų matyti, jog šią teisės normą išsamiai analizavo. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju netaikytina ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kadangi ji reglamentuoja vykdymo procesą, o nei pirkimo - pardavimo sutartis nei ginčijama sutartis nėra vykdomasis dokumentas. Atsakovo įsitikinimu, įstatymas leidžia perleisti reikalavimą į bankrutuojančią įmonę.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

15Dėl reikalavimo perleidimo sutarties prieštaravimo CK 6.101 straipsnio 1 daliai

16Reikalavimo teisės perleidimu laikoma sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi. CK 6.101 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, kad prievolinė subjektinė teisė – kreditoriaus reikalavimo teisė – yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnis). Prievolės dalykas gali būti bet kokie veiksmai, kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat – bet koks turtas. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovai UAB „Peikko Lietuva“ ir Vokietijos bendrovė NUKEM Technologies GmbH 2010 m. rugsėjo 27 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu kreditorius UAB „Peikko Lietuva“ naujajam kreditoriui Vokietijos bendrovei NUKEM Technologies GmbH perleido reikalavimo teisę į skolininko UAB „RANGA-IV“ 199 582,15 Lt skolą, mokėtiną pagal 2009 m. lapkričio 3 d. UAB „Peikko Lietuva“ ir UAB „RANGA-IV“ sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį (b. l. 12-21). Byloje nėra ginčo dėl nurodyto dydžio reikalavimo buvimo fakto. Apeliantas šią sutartį prašė pripažinti negaliojančia dėl jos prieštaravimo CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatoms, tvirtindamas, esą atsakovas (kreditorius) UAB „Peikko Lietuva“ šio reikalavimo negalėjo perleisti be ieškovo išankstinio sutikimo, kurio ieškovas nėra davęs. Pasak apelianto, tokį reikalavimo perleidimo draudimą numatė šalių sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis (b. l. 7-10, sutarties 10.3 punktas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

17CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievoles. Kaip matyti iš ieškovo ir atsakovo UAB „Peikko Lietuva“ sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties nuostatos (sutarties 10.3 punktas), apeliantas ir atsakovas „Peikko Lietuva“ susitarė, jog šalys neturi teisės perleisti kitiems asmenims teisių, kylančių iš šios sutarties be kitos šalies išankstinio rašytinio sutikimo. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog tokio išankstinio sutikimo ginčijamai sutarčiai sudaryti ieškovas nedavė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo išsprendimui svarbia pripažino aplinkybę, jog ši pirkimo - pardavimo sutartis iki ginčijamo sandorio sudarymo jau buvo nutraukta. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas pats kreipėsi į atsakovą UAB „Peikko Lietuva“ dėl sutarties nutraukimo, be to, neginčijo vienašalio sutarties nutraukimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas teisingai sprendė, jog atsakovas neturėjo pareigos reikalavimo, atsiradusio iš pasibaigusios pirkimo-pardavimo sutarties, perleidimui gauti išankstinį rašytinį ieškovo sutikimą. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo teisinei išvadai. Kolegijos įsitikinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, esą net ir nutraukus pirkimo - pardavimo sutartį, jos šalių pareiga gauti sutikimą reikalavimo perleidimui atlikti yra likusi galioti. Pažymėtina, jog sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusios dėl sutarties nevykdymo, bei netesybas (CK 6.221 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog civilinio kodekso normos dėl sutarčių pabaigos detaliai nereglamentuoja sutarties šalių teisių ir pareigų nutraukiant sutartį ir jos nutraukimo teisinių padarinių. CK 6.221 straipsnyje yra pagrindinės nuostatos dėl sutarties nutraukimo teisinių padarinių, o CK 6.222 straipsnyje – restitucijos vykdymo ypatumai, kai nutraukiama sutartis. Šių normų nedraudžiama sutarties šalims sudaryti kitas sutartis ar įtraukti į sudaromas ar jau galiojančias sutartis įstatymo imperatyvams neprieštaraujančias sąlygas dėl sutarties pabaigos, jos teisinių ir faktinių padarinių. Pagal CK 6.221 straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Kitos sutarties sąlygos, kurios nurodomos šioje nuostatoje, gali būti šalių pagrindinėje sutartyje sulygtos sąlygos dėl sutarties nutraukimo padarinių, susijusios su sutarties šalies prisiimta prievole, įsipareigojimais, įgyto ar perduoto turto disponavimu, nuostolių atlyginimu ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog sutarties nuostata, reguliuojanti reikalavimo perleidimo sąlygas, paminėto teisinio reglamentavimo kontekste yra autonomiška ir galėtų būti laikoma šaliu susitarimu dėl sutarties nutraukimo padarinių. Apeliantas iš esmės pagrįstai akcentuoja paminėtos pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos sisteminio aiškinimo svarbą. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek sisteminė, tiek lingvistinė sutarties sąlygos, reglamentuojančios reikalavimo perleidimo galimybę, analizė nesudaro pagrindo paminėtos sąlygos laikyti susitarimu dėl prievolių vykdymo CK 6.221 straipsnio 3 dalies prasme. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir tą apelianto argumentą, kuriuo akcentuojamas teisėtų lūkesčių principo pažeidimas. Nenustatyta, kad šalys atitinkama sutarties nuostata susitarė dėl reikalavimo perleidimo tvarkos sutarties nutraukimo etape ar po kitokio jos pasibaigimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijama reikalavimo sutartis apelianto teisių nepažeidė, kadangi nepakito jo prievolės ribos, prievolėje pasikeitė tik kreditorius. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas UAB „Peikko Lietuva“ neturėjo pareigos (prievolės) laikytis nutrauktos sutarties sąlygos dėl ieškovo sutikimo reikalavimo perleidimui atlikti.

18Dėl reikalavimo perleidimo sutarties prieštaravimo CK 6.102 straipsnio 1 daliai

19Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentą, jog ginčijamu sandoriu buvo perleistas reikalavimas, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Teismas pažymėjo, jog reikalavimo perleidimo sutartis nėra vykdomasis dokumentas, pagal ją turto išieškojimas ar realizavimas nebuvo vykdomas. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostatą. Pasak apelianto, atnaujinus ieškovo bankroto bylą, perleistos reikalavimo teisės negalėjo būti įgyvendintos priverstine tvarka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo motyvais.

20Pažymėtina, jog reikalavimo perleidimui galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis); disponavimo turima teise veiksmas sukelia jos turėtojo siekiamas teisines pasekmes, tik jeigu jis yra teisėtas, t. y. nepažeidžia įstatyme įtvirtintų draudimų ir atliekamas laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. CK 6.102 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kuriais reikalavimo perleidimas įstatymo imperatyviai draudžiamas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia, kad negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę, kurios negalima įgyvendinti dėl to, kad skolininkas tapęs nemokiu dar iki teisės perleidimo ir pan. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą pagal išvardytus aspektus, reikia analizuoti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė – reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; kt.). Paminėtas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika, kolegijos vertinimu, suponuoja išvada, jog CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostata skirta visų pirma naujojo kreditoriaus (o ne skolininko) interesų apsaugai. Tokiu būdu siekiama užkirsti kelią neigiamiems padariniams, kurie kiltų naujajam kreditoriui perleidus jau įvykdytą, neegzistuojantį, negaliojantį reikalavimą, taip pat tokį, kuris negalės būti įvykdytas dėl jo perleidimo metu buvusio skolininko nemokumo ir pan. Apelianto vertinimu, aptariamu atveju ginčijamo sandorio prieštaravimą CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostatoms lemia sandorio sudarymo metu buvusi specifinė apelianto (skolininko) būsena. Pasak apelianto, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus nutartį dėl ieškovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo, Vilniaus apygardos teisme buvo atnaujintas ieškovo bankroto bylos nagrinėjimas, todėl ginčijamo sandorio sudarymo metu ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu buvo sustabdytas išieškojimas iš ieškovo turto ir šio turto realizavimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apelianto pozicijai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijama sutartis nėra vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu galėjo būti vykdomas išieškojimas, todėl apelianto paminėta ĮBĮ nuostata nebuvo pažeista. Kolegija pažymi, jog teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Šios normos analizė suponuoja išvadą, jog tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama bankroto proceso efektyvumo, tuo atveju, jeigu teismas iškels bankroto bylą. ĮBĮ normose nustatyta tam tikra nemokios įmonės turto apsauga jau nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme. Tai reiškia, kad įstatymu, siekiant išsaugoti nemokios įmonės turtą, draudžiami vykdyti ir stabdomi netgi priverstinai privalomi vykdyti turto realizavimo ir išieškojimo veiksmai. Tokiu būdu jau klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo metu taip pat fiksuojama bendrovės turtinė, finansinė padėtis, turimo turto ir įsipareigojimų santykis. Gi nagrinėjamu atveju ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis savo esme nėra vykdomasis dokumentas (CPK 587 straipsnis) bei nesukelia pasekmių, būdingų priverstinio vykdymo ar turto realizavimo procesiniams veiksmams. Akcentuotina aplinkybė, jog ginčijamu sandoriu buvo perleistas ne ieškovui priklausantis reikalavimas, o kitos šalies reikalavimas į ieškovą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ginčijamas sandoris niekaip nepažeidė ieškovo interesų, kadangi nepakito jo prievolių apimtis (atsakomybės ribos), ginčijamo sandorio įtakoje prievolėje pasikeitė tik kreditorius. Ginčijamu sandoriu nei padidėjo, nei sumažėjo ieškovo turto ir įsipareigojimų masė, todėl akivaizdu, jog ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti įstatymų leidėjo tikslai, kurių jis siekė nustatydamas anksčiau analizuotą ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą. Tuo tarpu apeliantas paminėtą ĮBĮ nuostatą bando aiškinti pernelyg plačiai. Pritarimas tokiai pozicijai reikštų draudimą įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, sudaryti ir vykdyti ne tik bet kokius sandorius (net ir tuos, kurie būtini bendrovės funkcionavimui), bet ir tokius trečiųjų asmenų sandorius, sudaromus tiek su tokia įmone, tiek trečiųjų asmenų tarpusavyje sudaromus sandorius, susijusius su įmone, kuriai keliama bankroto byla, t. y. net ir tokius sandorius, kurie savo esme nedaro įtakos šios įmonės turtinės padėties pasikeitimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių kontekste kreditoriaus pasikeitimas prievolėje nesudaro pagrindo konstatuoti priverstinio reikalavimo teisės įgyvendinimo, priverstinio išieškojimo iš ieškovo vykdymo ar jam priklausančio turto realizavimo. Tuo tarpu aplinkybė, jog ginčijamu sandoriu buvo perleistas reikalavimas į juridinį asmenį, kuriam inicijuojama (bet dar nėra iškelta) bankroto byla, nesudaro pagrindo išvadai, šiuo atveju buvo perleistas reikalavimas į nemokų asmenį. Kita vertus, nuoseklioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog įmonės bankroto būklė (bankrutuojančios įmonės statusas) nereiškia draudimo perleisti reikalavimo į šią įmonę CK 6.102 straipsnio 1 dalies prasme (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimtas civilinėse bylose Nr. 2-1395/2013, 2-1396/2013). Pažymėtina, kad kreditoriaus teisė įmonės (skolininko) bankroto proceso metu perleisti reikalavimą kitam kreditoriui numatyta ir specialiame bankroto procesą reglamentuojančiame įstatyme (ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalis). Perleistas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę gali būti patenkintas ir bankroto procese. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju perleisto reikalavimo visiško ar dalinio įgyvendinimo (patenkinimo) galimybė egzistuoja. Todėl aplinkybė, jog ginčijamu sandoriu perleistas reikalavimas nebuvo įgyvendintas tuoj pat po šio sandorio sudarymo, nesant kitų duomenų, pagrindžiančių akivaizdų skolininko nemokumą (nevertinant jo ĮBĮ taisyklių kontekste), negali būti laikoma CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos pažeidimu. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, jog ginčijamo sandorio sudarymas nebuvo leistinas jo sudarymo metu galiojant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įvirtintam draudimui.

21Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

22Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o šis sprendimas paliekamas nepakeistas.

23Dėl bylinėjimosi išlaidų

24Atsakovai Vokietijos bendrovė NUKEM Technologies GmbH ir UAB „Peikko Lietuva“ prašė priteisti iš apelianto jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo Vokietijos bendrovės NUKEM Technologies GmbH prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovas UAB „Peikko Lietuva“ pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Iš pateiktos teisinių paslaugų ataskaitos, PVM sąskaitos - faktūros, mokėjimo nurodymo nustatyta, jog atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 2 892,49 Lt suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina jo prašyme dėl šių išlaidų atlyginimo nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga atsakovui iš apelianto priteisti ne didesnį kaip 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis)

25Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

26Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27Priteisti atsakovo UAB „Peikko Lietuva“ naudai iš ieškovo BUAB „RANGA-IV“ 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BUAB „RANGA-IV“, atstovaujamas bankroto administratoriaus,... 5. Atsakovai UAB „Peikko Lietuva“ ir Vokietijos bendrovė NUKEM Technologies... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį... 8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog CK 6.101 straipsnio 1 dalyje... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 10. Apeliaciniu skundu ieškovas (apeliantas) BUAB „RANGA-IV“ prašo panaikinti... 11. Atsakovas Vokietijos bendrovė NUKEM Technologies GmbH atsiliepimu į... 12. Atsakovas UAB „Peikko Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 15. Dėl reikalavimo perleidimo sutarties prieštaravimo CK 6.101 straipsnio 1... 16. Reikalavimo teisės perleidimu laikoma sutartis, pagal kurią pradinis... 17. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kreditorius turi teisę be... 18. Dėl reikalavimo perleidimo sutarties prieštaravimo CK 6.102 straipsnio 1... 19. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentą, jog... 20. Pažymėtina, jog reikalavimo perleidimui galioja bendrieji disponavimo... 21. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti... 22. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai... 23. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 24. Atsakovai Vokietijos bendrovė NUKEM Technologies GmbH ir UAB „Peikko... 25. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 26. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti... 27. Priteisti atsakovo UAB „Peikko Lietuva“ naudai iš ieškovo BUAB...