Byla 2A-1101-275/2013
Dėl juridinio fakto nustatymo

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė,

2sekretoriaujant R. Sindikaitei,

3dalyvaujant pareiškėjos V. M. atstovui adv. L. M., suinteresuoto asmens – LR Aplinkos apsaugos ministerijos Utenos regiono Aplinkos apsaugos departamento atstovei A. K. – Ž., Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regionino parko direkcijos atstovams Ž. M. ir Ž. Č.,

4teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regionino parko direkcijos apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. K. ( iki santuokos pavardė M.), Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono Aplinkos apsaugos departamentui, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regionino parko direkcijai dėl juridinio fakto nustatymo,

Nustatė

5I.Ginčo esmė

6Pareiškėja V. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai ir L. M. (santuokinė pavardė K.) nuosavybės teise po ½ dalį priklausančiame 1,78 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. ( - ), esančiame ( - ), yra buvusi gyvenamoji sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo ir ūkinės paskirties pastato. Tokį juridinį faktą prašė nustatyti sodybos atkūrimo tikslu. Nurodė, kad nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo ji įgijo 2006-07-12, kai jį nupirko iš A. K., šis jį buvo nupirkęs iš V. M., o pastarasis (su L. M.) - iš S. T., kuriai 1999-11-29 Utenos apskrities viršininko sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo S. L. turtą - 3,28 ha žemės minėtame kaime. Naujųjų savininkių valdomas žemės sklypas Vorėnų kadastro vietovės plane pažymėtas indeksu 208-2. Akcentavo, kad pagal 1934-08-04 Paeisetės II kaimo žemės ištyrimo žiniaraštį Nr. 127-130 šiame kaime buvo keturi žemės savininkai, iš kurių S. L. žemės valdos susidėjo iš dviejų atskirų sklypų, priklausiusių A. L. ir G. S. - po 1,64 ha ploto. Pastarosios žemės sklype, kuris vėliau perėjo jos įpėdinio S. L. nuosavybėn, egzistavo jos sodyba ir statinių pamatų liekanos yra išlikusios iki šių laikų, ką patvirtina antstolių surašytų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, taip pat atlikti pamatų tyrimai ir kiti įrodymai.

7II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjos V. M. pareiškimą patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1,78 ha žemės sklype (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ( - ), yra buvusi sodyba su gyvenamuoju namu. Juridinį faktą nustatė sodybos atkūrimo tikslu. Teismas konstatavo, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2009-12-15 sprendimu, kuriuo tuomet nebuvo tenkintas V. M. ir L. M. pareiškimas, nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad žemės sklype, plane pažymėtame indeksu 209-1 (parengtame 1998-09-30), buvo S. L. priklausanti sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo, tvarto, kluono ir pirties. Tuo tarpu pareiškėja pakartotinai teisme įrodinėja ne S. L., bet jo sesers G. S. sodybos buvimo faktą žemės sklype, pažymėtame indeksu 208-2, į kurį, kaip ir pažymėtą indeksu 208-1, t.y. iki 1940-07-22 valdytą S. L., buvo atkurtos nuosavybės teisės jo dukrai S. T. ir kuris dabartiniu metu nuosavybės teise yra valdomas V. M. kartu su kita bendraturte (1,78 ha dydžio). Teismas motyvavo, kad teismui pateikti kvitai apie G. S. 1932 m. ir 1944 m. sumokėtus žemės mokesčius sudaro pagrindą manyti, jog ji turėjo ne tik žemę, bet ir namą joje, jeigu jau savo vardu mokėjo mokesčius valstybei. Tikėtinumas apie tos sodybos egzistavimą praeityje grindžiamas ir tuo, jog ir Ž. M. pripažino, kad Paeisetės II kaime buvo ne vienintelė S. L. sodyba, bet dvi sodybos, tik jam nežinoma antrosios sodybos priklausomybė. Tuo tarpu skirtingų laikotarpių topografinių žemėlapių ištraukose tėra pažymėta viena sodyba, vadinasi, yra pakankamo pagrindo manyti, jog tuo laikotarpiu, kai žemėlapiai buvo rengiami, prieš tai vietovė fiksuojama iš lėktuvo, G. S. sodybos arba dar nebuvo - iki 1900 m., arba po kelių dešimtmečių jau tebuvo jos liekanos, kas filmuojant ar fotografuojant paprasčiausiai galėjo neužsifiksuoti, ypač žinant vietovės miškingumą. Teismas pripažino, kad teismui pateiktuose ortofotoplanuose, išduotuose Valstybinės miškų tarnybos su Vorėnų kadastrinės vietovės fragmentu ir pareiškėjos žemės sklypu jame, nėra pažymėta tame sklype arti Aiseto ežero (21 m atstumu iki liepto) stovinti senų rąstų pirtis, užfiksuota 2012-02-28 antstolės N. J. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 2 ir ši svarbi aplinkybė patikimai patvirtina, jog tiek minimi planai, tiek ir 1900 m., 1950 m. ir 1980 m. žemėlapių ištraukos visgi nėra nei tikslūs, nei pakankamai informatyvūs. Taigi, teismas nesuabsoliutino minimų žemėlapių svarbos, nors tai ir yra rašytiniai dokumentai, tačiau parengti kitos valstybės institucijų ir ypač dėl to, kad juose esančius duomenis paneigia kitų įrodymų visetas. Būtent, pareiškėjos prašomą nustatyti sodybos egzistavimo praeityje faktą patvirtina antstolės N. J. 2011-04-05 surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys apie tai, kad žemės sklype, kurio unikalus Nr. ( - ), yra akmeninių pamatų liekanos. Liudytojas R. Ž. davė parodymus apie tai, kad jis, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos atestuotas specialistas 2008 m. Paeisetės II kaime atliko vizualų statinio liekanų tyrimą natūroje tikslu nustatyti, ar tai paveldo objektas, nes galima buvo įtarti, jog akmenys sunešti šiais laikais. Tačiau tirdamas jis įsitikino, kad jokio falsifikavimo nėra, pamatų liekanos gali būti net XIX amžiaus pabaigos, be rišamosios medžiagos naudojimo, plytų, kas būdinga tradicinių aukštaitiškų trobų statybai. Savo tyrimo išvadose jis be kita ko pažymėjo, kad namas, galimai be prieangio galėjęs būti ir daugiafunkcinis - naudotas kartu ir kaip ūkinės paskirties bei pagal savo gabaritus atitinkantis aukštaitiško namo pavyzdį. Teismas kitų įrodymų kontekste sprendė, kad nėra pagrindo netikėti šio kvalifikuoto specialisto vertinimais. Tuo tarpu liudytojo G. G. parodymus teismas vertino kaip galimai suinteresuotumą byloje turinčio asmens samprotavimus su aiškiai negatyvia nuostata dėl bylos esmės, todėl suabejojo jų patikimumu. Teismas konstatavo, kad liudytojas V. M. parodė, jog jis kelerius metus ieškojo tinkamo pirkimui žemės sklypo su pamatais prie ežero ir būtent tokį sklypą jam parodė jo pažįstamas A. M. prie Aiseto ežero. Kai susirado savininkės sūnų A. L., jis patvirtino, jog pamatai iš tiesų yra išlikę, nors nežinojo - kieno, bet jie buvo apaugę ir teko juos atkasti. Be pamatų jis nebūtų pirkęs brangaus sklypo iš S. T., kuri buvo minėjusi (taip pat ir jos sūnus A.), kad tai giminaitės apleisto ir sunykusio pastato pamatai. Liudytojas A. L., gim. 1948 m. paaiškino, kad jo motina S. T. mirė 2009 m., G. S. buvo jo senelio S. L. (motinos tėvo) sesuo, gyvenusi Paeisetės II kaime savo sodyboje netoliese Lamauskų - jo senelių. Pats A. L. tame kaime gyvenęs tik vaikystėje, maždaug iki 1955 m., bet giminaitės G. S. sodybą šiek tiek prisimena ir jos vietą apytiksliai parodė žemėlapyje. Teismas motyvavo, kad nėra itin svarbi buvusios sodybos konkreti priklausomybė - svarbu yra, kad aptartų įrodymų visuma pagrindžia sodybos egzistavimo pareiškėjos valdomame sklype faktą, ką atkakliai neigė suinteresuotų institucijų atstovai, nors, kaip minėta, Ž. M. visgi pripažino, kad rėžiniame Paeisetės II kaime buvo dvi sodybos. Nėra reikšminga ir tai, kad kai kuriuose bylos dokumentuose, netgi ir Molėtų rajono apylinkės teismo 1996-11-14 sprendime minimas kaimas neįvardijamas kaip „antras“, o tiesiog kaip Paeisetės, t.y. be „II“. Bet kokiu atveju jame esantis V. M. ir L. K. valdomas sklypas patenka į Labanoro regioninį parką ir siekiančiai tinkamai atkurti buvusią sodybą, vykdant statybą saugomoje teritorijoje, pareiškėjai tokio juridinio fakto nustatymas neabejotinai sukurs teisines pasekmes. Juk Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių, sodų liekanų, taip pat sodybose, pažymėtose vietovėse ar kituose planuose. Teismas padarė išvadą, kad gyvenamojo namo dalies pamatų išlikimas įrodo pačios sodybos, galimai priklausiusios G. S., egzistavimą praeityje. Akcentavo ir tai, kad priimamas sprendimas nekonkuruoja su 2009-12-15 teismo sprendimu, kai tenkinant A. K. pareiškimą buvo nustatytas jai aktualus juridinis faktas. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėja nėra atsakinga už žemės sklypo ankstesnio bendraturčio V. M. savavališką statybą tame sklype ir ji siekia savo teisėtų interesų įgyvendinimo.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regionino parko direkcija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kad pareiškėjos V. M. žemės sklype, unikalus Nr. ( - ) nėra buvusi sodyba su gyvenamuoju namu priklausiusi G. S.. Nurodo, kad V. M. ir L. M. bendros nuosavybės teise valdomame sklype, kuris yra vertingoje saugomoje teritorijoje, yra užfiksuotos savavališkos statybos dar iki šios civilinės bylos bei anksčiau išnagrinėtos civilinės bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo. Todėl galima teigti, kad pareikšimas dėl juridinę reikšme turinčio fakto nustatymo yra paduotas siekiant išvengti pasekmių dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo - statinių nugriovimo. Tai pačiai pareiškėjai nepasisekus įrodyti tiek Molėtų rajono apylinkės teisme (2009-12-15 sprendimas civilinė byla Nr. 2-7-732/2009), tiek Vilniaus apygardos teisme (2010-09-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-818-492/2010) kur yra buvusi sodyba, priklausiusi S. L., ji vėl kreipiasi į teismą tik šį kartą įrodinėdama sodybos priklausomybę jau kitam asmeniui - G. S.. Tai rodo kad pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, siekdama išvengti atsakomybės už savavališkai pastatytą statinį, toks elgesys vertintinas kaip viešojo intereso pažeidimas. Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Priimdamas sprendimą Molėtų rajono apylinkės teismas rėmėsi abejotino objektyvumo rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais prieštaraujančiais kitiems valstybinės institucijos pateiktiems rašytiniams įrodymams ir liudytojų parodymams. Molėtų rajono apylinkės teismui buvo pateikti apžiūrėti kvitai apie G. S. 1932 m. ir 1944 m. sumokėtus žemės mokesčius. Remiantis šiais rašytiniais įrodymais teismas padarė išvadą, jog G. S. Paeisetės II kaime turėjo ne tik žemę, bet namą joje. Ši teismo išvada vertintina kritiškai, nes kvite dėl žemės mokesčio (1932 m.) bei pajamų orderyje (1944 m.) išduotuose G. S. nurodyta gyvenamoji vieta yra Paisėte. O žemės ištyrimo žiniaraštyje (1934 m.), kuriame, nurodyta kad S. L. valdo G. S. žemę, 1,64 ha Paisetės II kaime. Taigi, darytina išvada, kad G. S. gyveno Paisetės kaime, o ne Paisetės II kaime, nes Paisetės ir Paisetės II kaimai yra visiškai skirtingi, ir yra visai kitose vietose, tai galima matyti ir šiandieniniuose vietovės žemėlapiuose. Žinoma galima daryti prielaidą, kad žemės galėjo turėti ir pagal paveldėjimą (nes S. L. buvo jos brolis). Bet grįsti sodybos buvimo faktą teise į žemės sklypą yra mažiausiai nelogiška. Vertindamas rašytinius įrodymus - vietovės žemėlapius, nurodančius kaimo išsidėstymą 1900 m., 1950 m. bei 1980 m. konstatavo, kad Paisetės II kaime pažymėta tik viena sodyba ir laikotarpyje nuo 1900 m. iki 1980 m. jos arba nebuvo arba buvo išlikę tik liekanos. Keista, kad teismas nenori matyti, aiškiai visuose žemėlapiuose apibrėžtą Paisetės II kaimą ir geriausiai 1950 m. vietovės žemėlapyje, parodytų dviejų, viena šalia kitos, esančių gyvenamųjų sodybų, iš kurių viena priklausė Kraujelių šeimai, kita Lamauskų. Tai yra ir nustatyta Molėtų rajono apylinkės teismo 2009-12-15 civilinėje byloje Nr. 2-7-732/2009. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija pateikė 1900 m., 1950 m. bei 1980 m. žemėlapius, kuriuose nurodyta objektyvi vietovės informacija skirtingų laikotarpių, bei kuriuose apibrėžtos V. M. ir bendrasavininkų valdomo sklypo ribos. Šiuo žemėlapiuose matyti, kad šiame sklype visada buvo miškas, o ne gyvenamoji teritorija. Taip pat atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad Paisetės II kaimas buvo rėžinis kaimas, kuris pagal XVI amžiaus valakų reformą buvo planuojamas taip, kad kaimas (gyvenamoji zona) būdavo vienoje vietoje, o dirbami trijų rūšių laukai (pūdymas, žiemkenčiai, vasarojus) kitoje vietoje (ūkinėje zonoje). Tai ir rodo žemėlapiai, kad Paisetės II kaimo gyvenamoji zona buvo gana toli nuo pareiškėjai priklausančio sklypo. Praktika rodo, kad žemėlapiai yra objektyviausi rašytiniai įrodymai, iš kurių galima susidaryti tinkamą XX a. Paisetės II kaimo vaizdą. Molėtų rajono apylinkės teismas nuvertindamas senuosius žemėlapius, kaip palyginimui pateikė Valstybinės miškotvarkos žemėlapį, kuriame nėra nurodyta pirtis (statyta 1983 m.) esanti V. M. sklype ir užfiksuota antstolės N. J. protokole, todėl teismo nuomone 1900 m., 1950 m. bei 1980 m. žemėlapiai yra netikslūs ir neinformatyvūs. Miškų kadastro paskirtis yra Miškų įstatyme nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti, atnaujinti ir teikti duomenis apie Lietuvos miškus. Kadastro objektas - Lietuvos Respublikos miškai ir kiti duomenys apibūdinantys miško masyvą ir tai kas su jais siejama tai yra kvartalai, taksaciniai sklypai ir panašiai. Kokie duomenys turi įrašomi miškų kadastre yra nustatyta 2004-06-10 Vyriausybės nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ III skyriuje. Tarp šių duomenų nėra pastatų, esančių miško žemėje, fiksavimas. Todėl pastatai ir negalėjo būti pažymimi. Molėtų rajono apylinkės teismas 2012-04-30 sprendimą dėl buvusios sodybos egzistavimo praeityje pagrindė antstolė N. J. 2012-02-28 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu bei liudytojų R. Ž., V. M. ir A. L. parodymų visetu. Vertinant liudytojų parodymas Molėtų rajono apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad antstolės N. J. 2012-02-28 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, yra nurodyta kokios pamatų liekanos yra užfiksuotos nuotraukose. Antstolė jau fiksavo 2006 m. savavališkai pastatyto statinio pamatus, kuriuose įmūrytus akmenis ir laiko pamatų liekanomis. Pareiškėja siekia įteisinti buvusios gyvenamo namo atstatyto pagrindu. Liudytojas R. Ž. bylos metu pristatomas kaip nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos atestuotas specialistas (su negaliojančių nekilnojamojo kultūros paveldo atestatu), kuris atliko vizualinius statinio liekanų tyrimus ir nustatė pamatų nefalsifikavimo faktą. Šio liudytojo tyrimas buvo atliekamas 2008 m., tai yra kada statinys jau buvo savavališkai pastatytas, o menamai buvusio statinio liekanomis irgi vadinami akmenys įmūryti į savavališkai pastatytą pastatą. Kad šių akmenų nebuvo savavališko statinio statybos metu įrodo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos pateiktos savavališkos statybos fiksavimo nuotraukos darytos 2006 m., bei liudytojo G. G. parodymai. Liudytojas V. M., kuris matė buvusios sodybos pamatus, Molėtų rajono apylinkės teismo 2011-12-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1-335/2011 yra įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytą statinį. Liudytojas A. L. yra S. T. sūnus, kuri pardavė V. M. sklypą. Liudytojas G. G. į bylą buvo pakviestas Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos, nes jis yra matęs savavališkai pradėtą statyti statinį. Todėl galėjo papasakoti ar matėsi pamatų liekanos, nurodytos R. Ž. ir antstolės N. J. 2008 m. ir vėliau darytose nuotraukose. Molėtų rajono apylinkės teismas šio liudytojo G. G. parodymus įvertino kaip galimai suinteresuotumą byloje turinčio asmens samprotavimus dėl bylos esmės, todėl abejojo jo patikimumu. Apeliantas nurodo, kad G. G. yra vienintelis liudytojas niekaip nesusijęs su byloje dalyvaujančiais asmenimis, ir nėra susaistytas nei apmokamomis paslaugomis, kaip antstolių aplinkybių konstatavimo protokolais ar aiškios kompetencijos neturinčių specialistų tyrimais, nei giminystės ryšiais, kaip V. M. ir A. L. susietas giminystes ryšiais su asmeniu (S. T.), turinčiu materialų suinteresuotumą. Tai vienintelis liudytojas ėjęs liudyti dėl patriotiškumo ir pilietinės pareigos, kurią Molėtų rajono apylinkės teismo įvardijo „aiškiai negatyvia nuostata“. O šio asmens suinteresuotumas yra tik toks koks gali būti interesas, valstybės piliečio, neabejingo ir nesitaikstančio su savavališkų statybų įteisinimu vertingose saugomose teritorijose. Molėtų rajono apylinkės teismo 2012-04-30 sprendime yra paminėta ir kita byla, tai yra Molėtų rajono apylinkės teismo 1996-11-14 sprendimas yra tos pačios teisėjos. Šiame sprendime buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kuriuo remiantis S. T. buvo sukurtos materialiosios teisės, tai yra atstatyta nuosavybė į 3,28 ha sklypą. Todėl yra svarstytina ar teisėja nagrinėdama bylą Nr. 2-26-335/2012 neturėjo nusišalinti nuo pastarosios bylos nagrinėjimo, nes byloje pateiktų įrodymų, liudytojų parodymų vertinimas bei priimtas sprendimas sukelia abejones dėl teisėjos šališkumo. Bylą išnagrinėjęs teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausioje Teismo suformuotos įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, kad įrodymai tarpusavyje neprieštarautų vieni kitiems ir jų visuma leistų daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų aplinkybių buvimą.

11Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kad pareiškėjos V. M. žemės sklype, unikalus Nr. ( - ) nėra buvusi sodyba su gyvenamuoju namu priklausiusi G. S.. Nurodo, kad iš esmės palaiko Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

12Pareiškėja V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2012-04-30 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad visiškai nepagrįsta apelianto pozicija, jog šį pareiškimą pareiškėja pareiškė siekdama išvengti pasekmių dėl savavališkos statybos, nes ji nėra atlikusi jokių veiksmų, kurie būtų kaip nors susiję su savavališkom statybom. Pats apeliantas savo apeliaciniame skunde pripažįsta, jog galimas savavališkas statybas atliko ne pareiškėja, o ankstesnis žemės sklypo savininkas, kurio atžvilgiu šiuo metu dar net nėra priimtas galutinis sprendimas. Dėl to sprendime visiškai pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja nėra atsakinga už ankstesnio žemės sklypo savininko veiksmus ir turi teisę siekti savo teisėtų interesų įgyvendinimo. Taigi tokie galimi ankstesnio žemės sklypo savininko veiksmai visiškai neriboja pareiškėjos teisės reikalauti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Šioje civilinėje byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų išvadai, jog sodyba, kurios liekanos yra žemės sklype, priklausė G. S.. Utenos apskrities viršininko 1999-11-29 sprendimas Nr. 44525-62-8231, Molėtų rajono apylinkės teismo 1996-11-14 sprendimas civilinėje byloje Nr. 22-544/96, 1998-05-02 Paeisetės II kaimo ribų nustatymo aktas, 1998-06-17 protokolas dėl Paeisetės II kaimo žemės skirstymo į valdas, 1998-07-07 Paeisetės II kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti įrodymai patvirtina, jog S. T., t.y. buvusi žemės sklypo savininkė, nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo kaip S. L. teisių perėmėja, o S. L. nuosavybės teise iki 1940-07-22 valdė 3,28 ha žemės Paeisetės II kaime, į kurią, būtent, S. T. ir buvo atkurtos nuosavybės teisės. Kaip patvirtina 1934-08-04 Paeisetės II kaimo žemės ištyrimo žiniaraštis Nr. 127-130, Paeisetės II kaime buvo keturi turto savininkai: 1) A. K., kuriam priklausė 3,28 ha žemės; 2) A. L. įpėdinis S. L., kuriam priklausė 1,64 ha žemės; 3) G. S. įpėdinis S. L., kuriam priklausė 1,64 ha žemės; 4) S. P. įpėdinis J. K., kuriam priklausė 6,55 ha žemės. Taigi, S. L., kaip A. L. ir G. S. įpėdiniui, priklausė 3,28 ha žemės, į kurią vėliau ir buvo atkurtos nuosavybės teisės S. T.. Taip pat darytina išvada, jog S. L. valdos susidėjo iš dviejų atskirų žemių, t.y. žemės, kuri priklausė A. L., ir žemės, kuri priklausė G. S.. Pabrėžtina, kad dar 1932 m. pati G. S. mokėjo mokesčius, susijusius su jai priklausiusia žeme, kurią vėliau kaip įpėdinis perėmė S. L. (patvirtina 1932 m. kvitas Nr. 20956). Be to, minėtame kvite yra nurodyta ir tai, jog G. S. ne tik, kad turėjo turto Paeisetės II kaime, bet ir pati gyveno šiame kaime. Šie aukščiau nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog G. S. buvo turto, esančio Paeisetės II kaime savininkė, o vėliau G. S. turtą kaip įpėdinis perėmė S. L.. Visi šie argumentai taip pat duoda pagrindą išvadai, jog žemės sklype esančios sodybos liekanos yra, būtent, G. S. sodybos, buvusios G. S. priklausiusioje žemėje, kurią kaip įpėdinis perėmė S. L., liekanos. Juk šiuo atveju yra akivaizdu, jog žemės sklype tokios sodybos liekanos objektyviai egzistuoja, o į žemės sklypą buvo atkurtos nuosavybės teisės S. T. (S. L. dukrai), kuri buvo S. L. įpėdinė, o pats S. L. žemę kaip įpėdinis dar iki 1934 m. perėmė iš G. S.. Šiuo atveju sprendime buvo pagrįstai ir nuosekliai laikytasi įrodymų pusiausvyros, o tuo pačiu ir visapusiško įrodymų įvertinimo principų. Sprendime iš esmės pasisakyta dėl kiekvieno iš šios civilinės bylos įrodymo - aptarta kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė, ryšys su kitais įrodymais ir įtaką įrodinėjimo dalykui. Sprendime pagrįstai įvertinant visus įrodymus, remiantis įrodymų pusiausvyros principu, padaryta išvada, jog pareiškimo reikalavimas turi būti tenkinamas. Pareiškėja pareiškimo reikalavimą pagrindė visa eile įrodymų (rašytinai įrodymai, liudytojų parodymai ir kt.), o tuo tarpu apeliantas savo poziciją iš esmės grindė tik 1900 m., 1950 m. ir 1980 m. žemėlapiais ir liudytojo G. G. parodymais, kurių patikimumu ir informatyvumu yra pakankamas pagrindas abejoti. Dėl to pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, o savo išvadas sprendime pagrindė nuosekliu, neprieštaringu, išsamiai motyvuotu ir logišku argumentavimu.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Skundas tenkintinas.

15Nustatyta, kad pareiškėja ½ dalį 1,78 ha žemės sklypo, esančio ( - ), įsigijo 2006-07-12 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš A. K., kuris buvo sklypą įsigijęs 2006-06-28 iš V. M., o pastarasis - iš S. T. 2005-10-17 pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėja prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad įsigytame sklype yra išlikę buvusios sodybos liekanos, įrodinėjo tuo, kad jos įsigytą sklypą buvo paveldėjęs S. L. iš G. S., kad rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog jos sklype yra G. S. buvusios sodybos liekanos. Pareiškime teismui nurodė, jog šį faktą įrodinės liudytojų parodymais, nenurodydama, kokių liudytojų parodymais įrodinės šį faktą, bei iš kur jai žinomas prašomas nustatyti faktas.

16Pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, kad G. S. turėjo ne tik žemės, bet ir namą joje, padarė remdamasis 1932 m. ir 1944 m. kvitų nepatvirtintomis kopijomis ( t. I , b. l. 39) apie žemės mokesčių mokėjimą. Pareiškėja teigia, kad G. S. priklausiusią žemę kaip įpėdinis perėmė S. L., tačiau nenurodo, dėl kokios priežasties jis, kaip įpėdinis, neperėmė G. S. kito turto, t.y. turėtos sodybos, nepateikia tiesioginių įrodymų apie tai, kad G. S. turėjo sodybą. Tai kad 1932 m. kvite Nr. 20956 nurodyta , jog G. S. moka žemės mokestį už 1932 m. I ir II pusmečius, pripažintina įrodymu, kad ji turėjo žemės, bet tai nėra įrodymu, kad ji Paisetės kaime turėjo sodybą. Šiame kvite nenurodyta, jog ji moka nekilnojamojo turto mokestį. Tai, kad G. S. ne tik kad turėjo turto Paeisetės II kaime, bet ir pati gyveno šiame kaime, nėra įrodymu, jog G. S. gyveno atskiroje sodyboje nuo S. L., nes gyvenimo tame pačiame kaime faktas neleidžia daryti išvados, kad ji gyveno viena atskiroje savo sodyboje. Kadangi G. S. buvo S. L. sesuo, ji galėjo gyventi S. L. sodyboje, tai, kad jis tapo G. S. įpėdiniu, liudija, kad kitų įpėdinių S. neturėjo, todėl galėjo gyventi ir S. L. sodyboje buvusiame name. Be to, S. L. turėta žemės nuosavybė buvo atkurta S. T., kuri architektui R. Ž. paaiškino, jog jo apžiūrėti pamatai, ant kurių pastatytas medinis namas, yra jos tėvo 1864 m. statyto gyvenamojo namo liekanos (t. I, b.l.49). Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad yra išlikę žemės sklype pamatai, rėmėsi ir liudytojo A. L., kuris yra S. T., mirusios 2009 metais, sūnus, parodymais ( t. I, b.l.198). Liudytojas gimęs 1948 m., parodė, jog iki 1955 m. gyveno Lamauskų name, tačiau nėra paaiškinęs, kad S. sodybos vieta buvo žemės sklype, kuris priklauso pareiškėjai, todėl pareiškėjos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog šis liudytojas patvirtino, kad sodyba buvo pareiškėjai priklausančiame žemes sklype, atmestinas. Tai, kad 1950 m. karinis žemėlapis ir jo pagrindu sudarytas planas ( prijungtos civilinės bylos Nr. 2-7-732/2009 t. I, b. l. 108) nepatvirtina, jog sodyba buvo pareiškėjai priklausiančiame žemės sklype, bei civilinėje byloje Nr. 2-7-732/2009 priimtas teismo sprendimas leidžia daryti išvadą, kad sodybos buvimo faktas pareiškėjai priklausančiame sklype nėra įrodytas.

17Pagrindiniu įrodymu, sprendžiant klausimą, ar pareiškėjos turimame žemės sklype yra faktinės sodybos liekanos, būtų pačių liekanų fiksavimo įrodymai. Šių liekanų buvimą pareiškėja įrodinėjo antstolės N. J. 2011-04-05 surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Prie protokolo pridėtose nuotraukose nėra duomenų apie tai, kas nurodyta protokole, t.y. jog yra išlikę 8 m x10 m dydžio pastato akmeninių pamatų ir 12 m x 8 m dydžio pastato akmeninių pamatų liekanos. Nuotraukose ( t. I, b.l.43-44) matyti, jog nufotografuota dalis medinio pastato, kurio pamatų dalyje yra pavieniai akmenys, tačiau šių pamatų išsidėstymo antstolės nurodytais atstumais nematyti, todėl šis įrodymas atmestinas, kaip nepagrįstas. Tai, kad pareiškėjos iniciatyva buvo vykdomos savavališkos statybos, darytina išvada, kad įrodymai apie buvusią sodybą buvo sunaikinti, vykdant statybos darbus, ir šiuo metu faktinė padėtis, buvusi iki statybų pradžios, negali būti nustatyta.

18Sodybos pamatų buvimo faktą pareiškėja įrodinėja R. Ž. vizualiais tyrimais, padarytais 2008 metais (t. I, b.l.45-51), tačiau šis įrodymas, kaip nepatvirtinantis sodybos buvimo fakto, jau buvo įvertintas Molėtų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-7-732/2009 ir atmestas tuo pagrindu, kad kitas įrodymas – 1950 m. karinis žemėlapis nepatvirtina sodybos buvimo fakto sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ). Iš civilinėje byloje Nr. Nr. 2-7-732/2009 esančio plano, sudaryto 2008-01-08 UAB „KageMA“( t. I , b.l.108) matyti, kad pareiškėjai priklausančiame bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis sklype Nr. ( - ), nėra 1950 metų žemėlapyje pažymėtos sodybos. Civilinėje byloje Nr. 2-7-732/2009, kurioje priimtas Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio mėn. 15 d. sprendimas atmesti pareiškėjos V. M. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos turimame sklype buvo sodybos liekanos, ir jis paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo mėn. 24 d. nutartimi, nustatytų aplinkybių nereikia įrodinėti šioje byloje, nes abiejose bylose dalyvaujančiais asmenimis yra tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio mėn. 15 d. sprendime teigiama, kad sklype Nr. ( - ), yra neišlikusio pastato ir pirties pamatų vietos, šis sklypas priklauso A. K., A. K. ir S. A., o kitų pareiškėjų nuosavybės teise valdomuose žemė sklypuose jokių pastatų nebuvo, nes kitaip būtų pateikti tą patvirtinantys archyviniai dokumentai. Tuo teismas nustatė aplinkybę, kad V. M. priklausančiame sklype jokių pastatų nebuvo, ši aplinkybė pripažintina įrodyta kitoje byloje, todėl jos neturėjo pakartotinai įrodinėti suinteresuoti asmenys šioje byloje. Pareiškėja nesiekė proceso atnaujinimo jau išnagrinėtoje byloje dėl to, kad jai paaiškėjo nauja aplinkybė, kuri nebuvo jai žinoma nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-7-932/2009, t.y. tai, kad G. S. turėjo savo atskirą sodybą, todėl anksčiau priimtame teismo sprendime nustatyti prejudiciniai faktai yra privalomi teismui, nagrinėjant kitas bylas tarp tų pačių šalių. Šios išvados pakartotinai neturėjo įrodinėti suinteresuotas asmuo –apeliantas nagrinėjamoje byloje, todėl teismas turėjo padaryti analogišką išvadą ir šioje byloje, pareiškėjai nepateikus pakankamų įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį, kad G. S. turėjo nuosavybėje sodybą ir kad ši sodyba buvo pareiškėjai priklausančioje žemėje. Pareiškimas turėjo būti atmestas. Teismas netinkamai įvertino įrodymus byloje ( CPK 186 straipsnio 1 dalis) , todėl sprendimas naikintinas ( - ) straipsnio 1 dalies pagrindu, priimant naują sprendimą.

19Tai, kad G. S. turėjo turto Paeisetės II kaime, bei pati gyveno šiame kaime, šie faktai nėra duomenys, jog G. S. gyveno atskiroje sodyboje nuo S. L.. Gyvenimo tame pačiame kaime faktas neleidžia daryti išvados, kad ji gyveno viena atskiroje savo sodyboje. Kadangi G. S. buvo S. L. sesuo, tikėtina, kad ji galėjo gyventi ir S. L. sodyboje. Tai, kad jis tapo G. S. žemės sklypo paveldėtoju, bet nėra duomenų apie tai, kad buvo paveldėjęs jos sodybą, leidžia daryti išvadą, kad paveldėjimo atsiradimo dienai S. galėjo turėti tik žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisės ir buvo atkurtos S. T..

20Byloje pateiktas Molėtų rajono apylinkės teismo 1996 m. lapkričio mėn. 14 d. sprendimas (t. I, b.l.34), kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. L. iki 1940 m. liepos mėn. 22 d. valdė nuosavybės teise 3,28 ha žemės Paeisetės kaime, Mindūnų seniūnijoje Sprendimo motyvuose nurodyta, kad S. L. šią žemę gavo kaip A. L. ir G. S. įpėdinis, o iš Žemės ištyrimo žiniaraščio, sudaryto 1934-08-04 d. ( t. I, b.l.38), matyti, kad jau šio žiniaraščio sudarymo metu S. L. valdo nuosavybės teisėmis ir buvusią G. S. žemę. Tai leidžia daryti išvadą, kad 1944 metais G. S. galėjo mokėti už kitą jai galimai priklausiusį žemės sklypą žemės mokestį. Kvito kopijoje nėra duomenų, jog mokama už 1,64 ha žemės sklypą, kurį pagal 1934 m. žiniaraščio duomenis S. L. yra paveldėjęs iš G. S., todėl šis įrodymas nepatvirtina fakto, kad žemės sklype, kurį iš G. S. buvo paveldėjęs S. L., buvo G. S. priklausiusi sodyba.

21Suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodyta, kad pareiškėja pakartotinai kreipiasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kai kitoje Molėtų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje jai nepavyko įrodyti, kur yra buvusi sodyba, priklausiusi S. L.. Dėl to byloje turi būti padaryta išvada, ar nebuvo išnagrinėta byla dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, tarp tų pačių šalių ir dėl to nagrinėjama byla turėjo būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

22Iš civilinėje byloje Nr. 2-7-732/2009 esančio pareiškėjos V. M. pareiškimo ( t. I, b.l.1-4), matyti, jog ji prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog Paeisetės II kaime, Molėtų rajone, žemės sklype, kurio unikalus Nr. ( - ) ir kuris nuosavybės teise priklauso pareiškėjai V. M. ir suinteresuotam asmeniui L. M., buvo sodyba ir joje buvo gyvenamasis namas ir tvartas. Nagrinėjamoje byloje pareiškimo dalykas yra tapatus, nes pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį tą patį faktą - sodybos buvimo ir sodybos sudėtyje buvusio gyvenamojo namo ir ūkinės paskirties pastato faktą. Tai, kad vienu atveju prašo nustatyti gyvenamojo namo ir tvarto, o kitu - gyvenamojo namo ir ūkinės paskirties pastatų buvimo faktą, tai yra tapatu, nes tvartas priskiriamas prie ūkinės paskirties pastatų. Sprendžiant, ar reikalavimo dalykas yra tapatus, reikšminga tai, kad prašoma nustatyti sodybos buvimo faktą toje pačioje vietoje, kaip ir buvo prašoma nustatyti anksčiau išnagrinėtoje byloje, tai įrodo tie patys įrodymai, teikiami apie buvusio pastato liekanų buvimo vietą, tapačios nuotraukos, kaip įrodančios sodybos buvimo faktą civilinėje byloje Nr. 2-7-732/2009 ( t. II, b. l.14-20). Tai, kad byloje Nr. 2-26-335/2012 pareiškėja kaip pareiškimo pagrindą nurodo kitas aplinkybes, t.y. kad ši sodyba priklausė G. S., leidžia daryti išvadą, kad pareiškimas paduotas šiek tiek kitu pagrindu, nurodomos skirtingos aplinkybės dėl sodybos savininko, nei anksčiau išnagrinėtoje byloje. Teismas pagrįstai nepriėmė nutarties nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes anksčiau išnagrinėtoje Molėtų rajono apylinkės teismo byloje pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad toje pačioje vietoje buvo sodyba, priklausiusi S. L.. Tai, kad teismas padarė išvadą, jog jam priklausiusi sodyba buvo žemės sklype, kuris priklauso A. K., reiškia, kad pačiai pareiškėjai nežinomi faktai apie buvusius pastatus ir jų savininkus jos įsigytame žemės sklype.

23Byloje turėjo būti padaryta išvada, ar pareiškėjos nurodytoje vietoje, jos nuomone, esančios sodybos liekanos, nėra miško žemėje. LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. numatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Pareiškėja įrodinėja, kad jos sklypas yra žemės ūkio paskirties žemėje, jo naudojimo būdas - kiti žemės ūkio paskirties sklypai, tačiau iš 2006-11-15 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo ( t. I, b.l.9-10) matyti, jog miško žemės plotas yra pareiškėjos turimame sklype 1,58 ha, o žemės ūkio naudmenų plotas - 0,20 ha. Suinteresuotas asmuo pateikė byloje papildomus įrodymus – LR Miškų valstybės kadastro kartografinės duomenų bazės fragmentą ( t. II, b.l. 37) , iš kurio matyti, jog savavališka pareiškėjos statyba yra įvykdyta miško žemėje. Kadangi, pareiškėjos teigimu, išlikusios sodybos pamatų liekanos buvo užstatytos, darytina išvada, kad pareiškėja prašo nustatyti faktą, kad buvo sodyba miško žemėje. Toks faktas nesukels teisinių pasekmių, nes pareiškėjai priklausanti žemė, kurioje ji siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, yra nacionalinio parko teritorijoje, miško žemėje. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama tik reikmėms, susijusioms su saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu, pritaikymu visuomenės poreikiams ir naudojimu rekreacijai, jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir biosferos poligonų nuostatams. Šie apribojimai netaikomi šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu atveju. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytu išimtiniu atveju - buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.

24Pareiškėja nėra buvusio nacionalizuoto turto savininko įpėdinė, ji yra įsigijusi žemės sklypą pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, todėl ji neturės teisės atstatyti neišlikusios sodybos, jeigu ir būtų pripažinta, kad sodyba buvo, bet nėra išlikusi. Prašymas atmestinas ir CPK 444staripnio 1 daleis pagrindu, nes nuo jo nepriklausys asmens asmeninės teisės - statytis pastatą atsiradimas.

25Dėl bylinėjimosi išlaidų

26Apeliantas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl šis mokestis byloje - 137 Lt priteistinas iš pareiškėjos valstybės naudai. Be to, kartu priteisiama ir pašto išlaidos, kurias turėjo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, ši suma sudaro 51,70 Lt.

27Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

28Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti.

29V. M. pareiškimą atmesti.

30Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita ( - ), įmokos kodas 5660) iš pareiškėjos V. M. (a/k ( - ) 188,70 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė,... 2. sekretoriaujant R. Sindikaitei,... 3. dalyvaujant pareiškėjos V. M. atstovui adv. L. M., suinteresuoto asmens –... 4. teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi... 5. I.Ginčo esmė... 6. Pareiškėja V. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė teismą... 7. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 8. Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10. Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regionino... 11. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono... 12. Pareiškėja V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 14. Skundas tenkintinas.... 15. Nustatyta, kad pareiškėja ½ dalį 1,78 ha žemės sklypo, esančio ( - ),... 16. Pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, kad G. S. turėjo ne tik... 17. Pagrindiniu įrodymu, sprendžiant klausimą, ar pareiškėjos turimame žemės... 18. Sodybos pamatų buvimo faktą pareiškėja įrodinėja R. Ž. vizualiais... 19. Tai, kad G. S. turėjo turto Paeisetės II kaime, bei pati gyveno šiame kaime,... 20. Byloje pateiktas Molėtų rajono apylinkės teismo 1996 m. lapkričio mėn. 14... 21. Suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodyta, kad pareiškėja... 22. Iš civilinėje byloje Nr. 2-7-732/2009 esančio pareiškėjos V. M.... 23. Byloje turėjo būti padaryta išvada, ar pareiškėjos nurodytoje vietoje, jos... 24. Pareiškėja nėra buvusio nacionalizuoto turto savininko įpėdinė, ji yra... 25. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 26. Apeliantas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl šis... 27. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326... 28. Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą... 29. V. M. pareiškimą atmesti.... 30. Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija...