Byla A-2009-662/2015
Dėl įsakymo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kaišiadorių rajono policijos komisariato komisaro 2003 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 1 TE „Dėl tarnybos eigos“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjas D. J. buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, remiantis Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – ir Statutas) 43.7 ir 61 punktais – už pareigūno vardo diskreditavimą.

5Pareiškėjas skundu (I t., b. l. 8–12) nurodė, kad jis iš tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas Įsakymu, remiantis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Vidaus tyrimų tarnybos 2002 m. gruodžio 23 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-11-27-182 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) ir vadovaujantis Statuto 43.7 bei 61 punktais, t. y. už pareigūno vardo diskreditavimą. Vidaus tyrimų tarnybos Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pasiūlyta pareiškėją, kaip padariusį Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 246 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, už policijos pareigūno vardo diskreditavimą atleisti iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje bei tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą perduoti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (toliau – ir Generalinė prokuratūra) procesiniam sprendimui priimti. Generalinė prokuratūra Tarnybinio patikrinimo išvadą perdavė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Nurodytas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir pareiškėjas iš esmės pripažintas nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo (2004 m. liepos 30 d. pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo Nr. 5.2-2251). Vėliau dėl to paties įvykio Vilniaus apygardos teisme pareiškėjui buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-13-45/07, vėliau ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme (civilinės bylos Nr. 2A-181/2008), kuria jam keltas UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas.

6Pareiškėjas akcentavo, kad tiek ikiteisminio tyrimo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje, tiek ir nurodytų civilinių bylų nagrinėjimo teismuose metu jis buvo pripažintas nekaltu ir Tarnybinio patikrinimo išvados duomenys nepasitvirtino bei pasirodė, jog buvo klaidingi. Nepaisant to, ginčijamas Įsakymas atsakovo iniciatyva panaikintas nebuvo, o pareiškėjo gera reputacija taip ir liko neatstatyta iki šiol. Pareiškėjas, manydamas, jog priežastys, dėl kurių jis buvo atleistas iš Kaišiadorių rajono policijos komisariato, išnyko ir jam nebėra teisinių kliūčių grįžti dirbti atgal į tarnybą vidaus reikalų sistemoje, kreipėsi į Policijos departamentą dėl išvados pateikimo, kad pareiškėjui nebėra teisinių kliūčių, esant laisvam etatui, pretenduoti į jo kvalifikaciją bei kompetenciją atitinkančias pareigas Policijos departamento jurisdikcijai priklausančiose įstaigose. Atsakydamas į pareiškėjo prašymą Policijos departamentas 2013 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 5-S-5044 nurodė, kad nepaisant fakto, jog pareiškėjas tiek baudžiamojoje, tiek civilinėse bylose buvo pripažintas nekaltu, kol Įsakyme nurodytos pareiškėjo atleidimo priežastys – Tarnybinio patikrinimo išvada bei Statuto 43.7, 61 punktų nuostatos juridiškai paneigtos nebuvo – nėra teisinio pagrindo pareiškėją grąžinti į vidaus tarnybą. Pareiškėjas, kuomet buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo bei atmestas draudimo kompanijos iškeltas civilinis ieškinys, manė, jog jo reputacija buvo automatiškai atstatyta bei jam panorėjus nebėra jokių kliūčių grįžti dirbti į Policijos departamento jurisdikcijai priklausančias įstaigas ir tiek Tarnybinio patikrinimo išvada, tiek Įsakymas automatiškai nustojo galioti, kadangi buvo paneigti aukštesnės institucijos – Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. liepos 30 d. nutarimu baudžiamojoje byloje.

7Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8Atsakovas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 52–54) nurodė, kad Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusio Statuto 43.7, 61 punktais ir remiantis Tarnybinio patikrinimo išvada. Policijos departamento Vidaus tyrimų tarnybos atliktą tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu ir Tarnybinio patikrinimo išvadą patvirtino Lietuvos policijos generalinis komisaras. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2002 m. gegužės 16 d. iki 2003 m. balandžio 30 d.) 12 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymai ir nurodymai privalomi jam pavaldiems policijos pareigūnams. Policijos departamentas pagal Policijos veiklos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatas kontroliuoja pavaldžių policijos įstaigų veiklą ir teikia joms rekomendacijas bei nurodymus. Dėl paminėtų priežasčių Tarnybinio patikrinimo išvadoje įtvirtintas siūlymas pareiškėją už policijos pareigūno vardo diskreditavimą atleisti iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje Kaišiadorių rajono policijos komisariato komisarui, kaip statutiniam pareigūnui, buvo privalomas. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas iš vidaus reikalų sistemos buvo atleistas neteisėtai ir nepagrįstai. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, kad pareiškėjas ne tarnybos metu, būdamas neblaivus, vairavo automobilį, jo nesuvaldė bei padarė eismo įvykį, kurio metu nukentėjo Kaišiadorių rajono policijos komisariato policininkas S. A.. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas ir S. A. liudytojų apklausos protokoluose eismo įvykio aplinkybes aiškino priešingai, todėl galima manyti, kad pareigūnai buvo nenuoširdūs, melavo ir trukdė nustatyti objektyvią tiesą. Pareiškėjas, būdamas kelių policijos pareigūnu, kuriam pagal pareigas priklauso vykdyti prevencinį darbą ir tirti Kelių eismo taisyklių pažeidimus, pats nepaisė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir savo veiksmais diskreditavo policijos vardą. Eismo įvykio vietoje pareiškėjui buvo nustatytas girtumas, su nustatytu girtumu pareiškėjas sutiko ir asmeniškai pasirašė alkoholio matuoklio spausdintuvo šaknelėje. Paimto kraujo mėginio alkoholio kiekiui nustatyti ir alkoholio kiekio matuoklio rodmenys skyrėsi, todėl tarnybinio patikrinimo metu buvo kreiptasi į Valstybinę teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos su prašymu paaiškinti, kokiais dokumentais reikėtų remtis sprendžiant dėl pareiškėjo atsakomybės. Minėta institucija informavo, kad sprendžiant dėl pareiškėjo atsakomybės reikia vadovautis prietaiso „Alkotester Drager 7410“ rodmenimis, kurie patvirtino 2,03 promilių pareiškėjo girtumą. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. liepos 30 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-025-03 ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, nes 2002 m. rugpjūčio 9 d. eismo įvykio metu nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas eismo įvykio metu buvo blaivus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą yra konstatavęs, kad vertindamas pareiškėjo elgesį nuspręsti jį atleisti iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą atsakovas gali nepriklausomai nuo atleidžiamo asmens patraukimo (nepatraukimo) baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Be to, pareiškėjas praleido Įsakymo apskundimo terminą be svarbių priežasčių. Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos teisėtai ir pagrįstai, todėl tenkinti skundo nėra jokio teisinio pagrindo.

9II.

10Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu (I t., b. l. 200–207) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Kaišiadorių rajono policijos komisariato komisaro G. A. 2003 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1 TE „Dėl tarnybos eigos“ 3 punktą, kuriuo D. J. atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, remiantis Statuto 43.7 punktu, 61 punktu – už pareigūno vardo diskreditavimą. Likusioje dalyje pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

11Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad ginčijamo akto priėmimo metu galiojusio Statuto 61 punkte buvo numatyta, kad pareigūnams buvo taikomos šios drausminės nuobaudos: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, pažeminimas pareigose, vidaus tarnybos pareigūno laipsnio pažeminimas viena pakopa, atleidimas iš tarnybos. Statuto 43.7 punkte numatyta, kad pareigūnai atleidžiami iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą. Teismas pabrėžė, kad Statuto 43.7 punkte nustatytas pareigūno atleidimo pagrindas (už pareigūno vardo diskreditavimą) yra savarankiškas pagrindas ir skirtingas nuo Statuto 61 punkte numatyto atleidimo pagrindo paskyrus tarnybinę nuobaudą (atleidimą iš tarnybos). Nežiūrint to, abiem nurodytais atvejais atleidimo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo tos pačios taisyklės, patvirtintos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 263 Dėl drausminių nuobaudų skyrimo vidaus reikalų sistemos statutiniams pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos patvirtinimo. Šiuo teisės aktu buvo patvirtinta Drausminių nuobaudų skyrimo vidaus reikalų sistemos statutiniams pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Ši išvada išplaukia iš Tvarkos 1 punkto nuostatų, kuriomis nustatyta, kad Drausminių nuobaudų skyrimo vidaus reikalų sistemos pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka reglamentuoja Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statute nustatytų drausminių nuobaudų skyrimą, jo principus ir panaikinimą vidaus reikalų sistemos statutiniams pareigūnams ir tarnybinių patikrinimų dėl drausmės pažeidimų ar pareigūno vardą diskredituojančių veikų atlikimo tvarką. Tvarkos 4.2 punkte pareigūno vardo diskreditavimas buvo apibrėžtas kaip pareigūno veika (veiksmai ar neveikimas), kuria pažeidžiami teisės aktai, nustatantys bendrąsias ir specialiąsias pareigūnų pareigas, mažinamas pasitikėjimas vidaus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybomis, visa sistema ir jos veikla bei neigiamai veikianti vidaus reikalų sistemos autoritetą, prestižą visuomenėje. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, kad 2002 m. rugpjūčio 9 d. apie 1 val. 15 min. kelio Vilnius – Klaipėda 44 kilometre Kaišiadorių rajono policijos komisariato Kelių policijos policininkas (pareiškėjas) ne tarnybos metu, būdamas neblaivus, vairavo automobilį „Audi 80“ ( - ), jo nesuvaldė ir padarė autoavariją. Eismo įvykio metu nukentėjo Kaišiadorių rajono policijos komisariato Kelių policijos policininkas S. A., kuris dėl kūno sužalojimų buvo paguldytas į ligoninę. Klinikinių ekspertizių skyriaus specialistai S. A. patirtus kūno sužalojimus preliminariai kvalifikavo kaip apysunkius, sukėlusius ilgalaikį sveikatos sutrikimą. Pareiškėjo veiksmai, diskredituojantys pareigūno vardą ir sudarantys pagrindą atleisti jį iš tarnybos, Tarnybinio patikrinimo išvadoje įvardinti kaip tokie: pareiškėjas, būdamas kelių policijos pareigūnu, kuriam pagal pareigas priklauso kontroliuoti transporto priemonių ir pėsčiųjų eismą, prižiūrėti kelių eismo tvarką ir saugumą bei vykdyti prevencinį darbą, tirti Kelių eismo taisyklių pažeidimus, įforminti administracinių teisės pažeidimų medžiagas bei taikyti Kelių eismo taisyklių pažeidėjams administracines ir kitokias poveikio priemones savo kompetencijos ribose, pats nepaisė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir savo veiksmais diskreditavo policijos pareigūno vardą. Taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjo veiksmuose gali būti nusikaltimo sudėtis. Tvarkos 26 punkte (2002 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 228 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. gegužės 8 d. iki 2003 m. rugpjūčio 27 d.) nustatė, kad kuomet padarytas tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos požymių, o spręsti patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimą nepakanka duomenų, procedūra sustabdoma ir patikrinimo medžiaga perduodama kvotos, tardymo institucijai. Atsisakius iškelti baudžiamąją bylą ar atleidus pareigūną nuo baudžiamosios atsakomybės, procedūra atnaujinama, o sprendimas dėl nuobaudos paskyrimo (ar ginčo atveju atleidimo iš tarnybos) turi būti priimtas nė vėliau kaip per l mėnesį nuo sprendimų atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą ar atleisti pareigūną nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimo, jei po parengtinio tyrimo ir (ar) teisminio nagrinėjimo pradžios nepraėjo daugiau kaip l metai. Praėjus daugiau kaip l metams, nuobaudų skyrimo procedūra nutraukiama. Drausminių nuobaudų skyrimo procedūras tikrintojo teikimu sustabdo, atnaujina ar nutraukia turintis teisę skirti drausminę nuobaudą pareigūnas, t. y. ginčo situacijoje Kaišiadorių rajono policijos komisariato komisaras.

12Teismui pateikti įrodymai taip pat patvirtino, kad baudžiamoji byla Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2003 m. vasario 7 d. nutarimu buvo iškelta pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 3 dalyje (prijungta baudžiamoji byla Nr. 10-2-025-03, I t., b. l. 1). Tuo metu galiojo 1961 metų Baudžiamasis kodeksas, kurio 246 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už transporto priemonę vairuojančio neblaivaus asmens pažeidimą eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, jeigu tai sukėlė nukentėjusiajam apysunkį ar sunkų kūno sužalojimą. 2003 m. gegužės 20 d. pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą naujojo BK 281 straipsnio 3 dalyje (nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojantis BK) (prijungta baudžiamoji byla Nr. 10-2-025-03, XI t., b. l. 105). Tuo metu galiojusioje BK 281 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi BK 281 straipsnio 3 dalyje apsvaigimas nuo alkoholio bei kito žmogaus sveikatos sunkų sutrikdymas traktuojami kaip nusikaltimo sudėties (objektyviosios pusės) būtini elementai (veiką kvalifikuojančius požymius). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui pateiktame pranešime apie įtarimą nurodytų nusikalstamų veikų objektyvioji pusė reikšmingais aspektais ir aplinkybėmis iš esmės sutampa su tais pareiškėjo veiksmais, dėl kurių jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, todėl atsiranda pagrindas išvadai, kad atliekant tarnybinį tyrimą bei priimant ginčijamą įsakymą objektyviai nebuvo galima tiksliai atriboti (atskirai vertinti BK ir Statuto kontekste) Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjui inkriminuotų veiksmų – vairavimo neblaiviam, dėl ko buvo padaryta avarija ir nukentėjo transporto priemonės keleivis S. A.. Dėl ankščiau aptartų aplinkybių teismas darė išvadą, kad nesant priimtam galutiniam procesiniam sprendimui baudžiamojoje byloje, tiek Vidaus tyrimų tarnybai, tiek ir Kaišiadorių rajono policijos komisariato komisarui objektyviai nepakako duomenų tarnybinio patikrinimo procedūrai užbaigti ir ginčijamu administraciniu aktu pripažinti, kad pareiškėjas savo veiksmais diskreditavo pareigūno vardą. Teismas pabrėžė, kad nesustabdžius tarnybinio patikrinimo pareiškėjo atžvilgiu buvo padaryti grubūs bei esminiai tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos procedūrinių taisyklių pažeidimai (Taisyklių 26 p.). Pažymėta, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-16/2005 ir kt.). Taigi nustačius procedūrinių Tvarkos 26 punkto reikalavimų pažeidimą, būtina įvertinti, kokią įtaką šie pažeidimai turėjo skundžiamo Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui (ABTĮ 57 str., 89 str. 1 d. 3 p.). Kaip jau buvo paminėta, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. liepos 30 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-025-03 ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo buvo nutrauktas, kadangi pareiškėjas 2002 m. rugpjūčio 9 d. eismo įvykio metu nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), požymių (prijungta baudžiamoji byla Nr. 10-2-025-03, XI t., b. l. 120–140). Minėtame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, be kita ko, konstatuota, jog nėra objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad pareiškėjas 2002 m. rugpjūčio 9 d. eismo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio (šiuo atveju apsvaigimas – veiką kvalifikuojantis požymis), taip pat konstatuota, kad dėl 2002 m. rugpjūčio 9 d. eismo įvykio metu patirtų sužalojimų S. A. buvo tik nesunkiai sutrikdyta sveikata (prijungta baudžiamoji byla Nr. 10-2-025-03, XI t., b. l. 139). Taigi minėtoje baudžiamojoje byloje nutraukus ikiteisminį tyrimą buvo iš esmės paneigtas pareiškėjo elgesys, kuriuo jis pažemino pareigūno vardą (kaip tai buvo konstatuota Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir ginčijamame Įsakyme), todėl padaryti procedūriniai pažeidimai laikytini esminiais ir turintys lemiamos reikšmės teisingam bei objektyviam reikšmingų aplinkybių ištyrimui, taip pat ginčijamo Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui dalyje dėl pareiškėjo (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat akcentavo, kad ginčo situacijoje, atsižvelgiant į pareiškėją charakterizuojančius duomenis bei baudžiamojoje byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, taip pat įvertinus nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą duomenis, atsiranda pagrindas išvadai, jog pareiškėjui buvo pritaikyta aiškiai per griežta poveikio priemonė – atleidimas iš vidaus tarnybos už eismo įvykio sukėlimą, esant blaiviam.

13Teismas išdėstė Vidaus tarnybos statuto 51 straipsnio (2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija) nuostatas. Pareiškėjo atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą užkerta kelią būti grąžintam į vidaus tarnybą. Keldamas ginčą šioje administracinėje byloje pareiškėjas iš esmės siekia pašalinti kliūtis grįžti į vidaus tarnybą vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 51 straipsnyje nustatytu reglamentavimu. Iš atsakovo atstovės paaiškinimų, Policijos departamento raštų turinio matyti, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės neneigia aplinkybės, kad nutraukus baudžiamąją bylą išnyko pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas, tačiau nurodė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido Įsakymo apskundimo terminą. Iš esmės Policijos departamento raštai pareiškėjui sukėlė teisėtą lūkestį dėl galimybės grįžti į vidaus tarnybą policijos įstaigoje. Pažymėta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi atnaujino skundo padavimo terminą. Šioje situacijoje teismine tvarka nepanaikinus atleidimo iš vidaus tarnybos teisinio pagrindo, pareiškėjo teisės realiai bei efektyviai nebus apgintos (ABTĮ 57 str.).

14Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde reiškia reikalavimą panaikinti Įsakymą, kuriuo jis buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje už pareigūno vardo diskreditavimą. Iš ginčijamo Įsakymo turinio matyti, jog minėtu įsakymu taip pat pripažinta negaliojančia Kaišiadorių rajono policijos komisariato kelių policijos vyresniojo inspektoriaus A. Č. 2002 m. rugsėjo 30 d. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 23 (1 p.); panaikintas Kaišiadorių rajono policijos komisariato 2002 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 61 TE (2 p.); paskirtos tarnybinės nuobaudos Kaišiadorių policijos komisariato pareigūnams S. A., A. Č., A. D. (4-5 p.). Kadangi Įsakymo dalis yra susijusi su kitų asmenų teisėmis ir pareigomis, be to, iš pareiškėjo argumentų matyti, jog pareiškėjas ginčija Įsakymą tik ta apimtimi, kuria jis pats atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje už pareigūno vardo diskreditavimą, todėl pareiškėjo skundas tenkintas tik iš dalies ir Įsakymo 3 punktas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, panaikintas tik pareiškėjo atžvilgiu (ABTĮ 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 3 p.).

15Atsakydamas į atsakovo ir atsakovo atstovės argumentus dėl ginčijamo administracinio akto apskundimo termino teismas, atsižvelgdamas ir į 2014 m. liepos 18 d. nutartyje išdėstytus argumentus (I t., b. l. 3–5), taip pat pabrėžė, kad teisė į teisminę gynybą sprendžiant administracinius ginčus įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturi trukdyti įgyvendinti jo teisės į teismą (2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS26-611/2008). Tik formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino šios administracinės bylos kontekste akivaizdžiai būtų pažeista pareiškėjo teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

16Visus likusius pareiškėjo skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui), dėl to šie argumentai detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

17III.

18Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 2–4) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19Atsakovas nurodo, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, nes apie ginčijamo akto turinį sužinojo jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, t. y. 2003 m. sausio 2 d., o skundą teismui dėl akto panaikinimo padavė tik 2014 m. gegužės 5 d., t. y. ABTĮ 33 straipsnio nustatytą terminą skundui paduoti praleidęs daugiau nei 11 metų ir neprašęs jo atnaujinti. Vėliau Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą priėmė ir 2014 m. liepos 18 d. nutartimi atnaujino skundo padavimo terminą. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas nepagrįstai, be svarbių priežasčių atnaujino pareiškėjo skundo padavimo terminą. Pareiškėjas su Įsakymu buvo supažindintas pasirašytinai tą pačią dieną, t. y. 2003 m. sausio 2 d., tačiau dėl jo panaikinimo į teismą per nustatytą 30 dienų terminą nesikreipė. Ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuota, kad D. J. eismo įvykio metu buvo blaivus, apie tokį sprendimą pareiškėjui buvo pranešta Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. liepos 30 d. raštu Nr. 5.2-2251. Civilinėje byloje Nr. 2-13-45/07 Vilniaus apygardos teismo sprendimas pagal UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovams AB „Lietuvos draudimas“ ir D. J. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka buvo priimtas 2007 m. spalio 16 d., kuriuo teismas atmetė UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas (civilinės bylos Nr. 2A-181/2008) 2008 m. vasario 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nuo šio sprendimo daugiau jokių ginčų teismuose pareiškėjo atžvilgiu nevyko. Nuo 2008 m. vasario 19 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. daugiau kaip 6 metus be jokių svarbių, pateisinamų priežasčių dėl Įsakymo panaikinimo į teismą pareiškėjas nesikreipė, todėl mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartis atnaujinti pareiškėjui skundo padavimo terminą yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta.

20Nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo argumentais, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo padaryti procedūriniai pažeidimai ir reikėjo sustabdyti tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūrą, kol bus priimtas sprendimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Tuo metu galiojusios Tvarkos 26 punkte buvo numatyta sustabdyti drausminės nuobaudos skyrimo procedūrą, jeigu nepakanka duomenų spręsti patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimą. Tuo metu galiojusio Statuto 62 straipsnis numatė, jog pareigūnai už padarytus nusižengimus ir nusikaltimus drausmine tvarka atsako nepriklausomai nuo baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo. Mano, kad duomenų ir faktų pakako, jog būtų galima skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą.

21Nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo išvada, kad jeigu nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog pareiškėjas 2002 m. rugpjūčio 9 d. eismo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tai ir atliekant tarnybinį patikrinimą reikia vadovautis tokia pačia išvada. Teismas nesigilino į ikiteisminiame tyrime ir tarnybinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, nevertino jų, todėl padarė neteisingą išvadą. Iš Tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad eismo įvykio vietoje 2 val. 35 min. prietaisu „Alkotest Drager 7410“ D. J. buvo nustatytas 2,03 promilių girtumas. Su nustatytu girtumu D. J. sutiko ir pasirašė alkoholio kiekio matuoklio spausdintuvo šaknelėje. 2002 m. rugpjūčio 13 d. 10 val. 35 min. Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Toksikologijos laboratorijoje buvo gautas D. J. kraujo mėginys alkoholio koncentracijai nustatyti. Teismo medicinos instituto teismo medicinos specialisto 2002 m. rugpjūčio 14 d. išvadoje Nr. 3894 nurodyta, kad 2002 m. rugpjūčio 9 d. 3 val. 15 min. D. J. paimto kraujo mėginyje etilo alkoholio nėra. Tarnybinio patikrinimo metu buvo gauta duomenų, kad D. J. kraujo mėginio faktinės paėmimo aplinkybės neatitinka biologinės terpės siuntime nurodytų aplinkybių, t. y. nurodytas kraujo mėginio paėmimo laikas (3 val. 15 min.) neatitinka tikro kraujo paėmimo laiko, o VšĮ Elektrėnų ligoninėje paimto kraujo mėginio kiekis neatitinka į laboratoriją pristatyto kraujo kiekio. Tai buvo įrodyta policijos pareigūnų paaiškinimais ir kitais objektyviais duomenimis. Valstybinė teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2002 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 277 informavo, kad Teismo medicinos instituto teismo medicinos specialisto 2002 m. rugpjūčio 14 d. išvada Nr. 3894 vadovautis negalima. Teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės akte nurodyta, kad sprendžiant dėl D. J. atsakomybės, reikia vadovautis prietaiso „Alkotest Drager 7410“ rodmenimis – 2,03 prom. girtumas. Tokia medicinos specialisto (eksperto) išvada nebuvo paneigta jokio kito medicinos specialisto ir ikiteisminiame tyrime, todėl laikytina, kad ja ir turi būti vadovaujamasi. Pareiškėjas pirminiame 2002 m. rugpjūčio 9 d. liudytojo apklausos protokole taip pat neneigė prieš eismo įvykį gėręs, prisipažino, kad buvo truputį išgėręs. Todėl vadovautis ikiteisminio tyrėjo nuomone ir nevertinti medicinos specialisto išvados būtų visiškai nelogiška. Mano, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo teisingai konstatuotas faktas, kad pareiškėjas 2002 m. rugpjūčio 9 d. eismo įvykio metu buvo neblaivus. Atsakovo manymu, teismas priimdamas sprendimą nevisapusiškai ir subjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir todėl priėmė neteisingą sprendimą.

22Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 17–18) su juo sutinka ir prašo jį tenkinti. Palaiko apeliacinio skundo argumentus ir nurodo, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo teisingai konstatuotas faktas, kad pareiškėjas 2002 m. rugpjūčio 9 d. eismo įvykio metu buvo neblaivus.

23Pareiškėjas D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 21–26) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

24Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad skundo padavimo terminas buvo atnaujintas be svarbių priežasčių. Paaiškina, kad D. J. sužinojo apie savo negalėjimą grįžti dirbti į vidaus reikalų sistemą tik gavęs trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. gruodžio 13 d., 2014 m. balandžio 2 d. atsakymus Nr. 5-S-5044 ir Nr. 5-S-1168. Norint apginti šią savo teisę pareiškėjui apsirado prievolė kreiptis į Kauno apygardos administracinį teismą, todėl 2014 m. balandžio 2 d. dokumento Nr. 5-S-1168 gavimo diena (2014 m. balandžio 4 d.) yra tas atskaitos taškas, nuo kurio D. J. realiai turi būti pradėtas skaičiuoti senaties terminas, ir šio termino nepraleisdamas pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priėmė pareiškėjo skundą ir apelianto argumentas šiuo aspektu visiškai nepagrįstas. 2014 m. liepos 18 d. nutartimi priimdamas nagrinėti D. J. skundą teisėjas A. M. įgyvendino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieną iš administracinio proceso tikslų – ginti asmens, kurio materialinė subjektinė teisė pažeista, ginčijama, interesus.

25Pareiškėjas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad Vidaus tyrimo tarnybos atlikto tarnybinio patikrinimo metu nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų ir nereikėjo sustabdyti tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūros, kol bus priimtas sprendimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Atsakovo atstovė N. L. paskutinio teismo posėdžio metu pripažino, kad D. J. atleidimo iš tarnybos klausimas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus turėjo būti sustabdytas iki to momento, kol bus pabaigtas ikiteisminis tyrimas, o pareiškėjas tam laikotarpiui turėjo būti tik nušalintas nuo tarnybos, bet iš jos neatleistas, todėl, pareiškėjo nuomone, apeliacinį skundą rengusi specialistė D. V. paprasčiausiai nepasitarė su byloje buvusia kolege N. L. ir gerai neišanalizavo bylos medžiagos arba paprasčiausiai nepakankamai įsigilino į tuo metu galiojusius teisės aktus. 2015 m. vasario 4 d. teismo posėdžio metu apelianto atstovė N. L. pripažino, kad Tvarkos 26 punktas buvo pažeistas, todėl pareiškėjui visiškai nesuprantamas apeliacinį skundą rengusios specialistės D. V. pastarojo fakto neigimas apeliaciniame skunde. Akivaizdu, kad atiduodant medžiagą tirti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai nebuvo aišku, ar D. J. yra padaręs baudžiamąją veiką, todėl iki ikiteisminio tyrimo medžiagos tyrimo pabaigos pareiškėjas iš tarnybos atleistas neturėjo būti, nes apskritai nebuvo aišku, ar jis yra kaltas.

26Pažymi, kad buvo padarytas ne tik skundžiamame Įsakyme padarytas procedūrinis pažeidimas, bet ir pirmosios instancijos teismo sprendime nepaminėtas dvigubos sankcijos skyrimas už tą patį pažeidimą. D. J. atveju 2002 m. spalio 10 d. Kaišiadorių rajono policijos komisariato Kelių policijoje pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 1 dalį ir paskirta 500 Lt bauda, kurią D. J. sumokėjo. Neaišku, dėl kokių priežasčių tuometinė Policijos departamento Vidaus tyrimų tarnyba atlikdama savo 2002 m. gruodžio 23 d. tarnybinį patikrinimą dėl Kaišiadorių rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų Nr. 5-11-27-182 S. A. kūno sužalojimus įvertino kaip apysunkius, leidžiančius įžvelgti pareiškėjo veiksmuose baudžiamosios veikos požymių. Šiuo pagrindu, kaip vienu pagrindinių, Kaišiadorių rajono policijos komisariato komisarui buvo pasiūlyta atleisti D. J. iš tarnybos. Pareiškėją iš tarnybos atleido (tarnybinė nuobauda buvo skirta) už tokio masto pažeidimą, kaip baudžiamasis, o ankstesniuoju 2002 m. spalio 10 d. protokolu paskirta 500 Lt piniginė bauda panaikinta nebuvo bei pastarieji pinigai pareiškėjui liko negrąžinti. D. J. pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnį bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-696/2015) už tą patį pažeidimą buvo nubaustas du kartus. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nesigilino į ikiteisminiame tyrime ir tarnybinio patikrinimo metu nustatytų faktų aplinkybes bei nevertino jų.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV.

29Nagrinėjamos bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Kaišiadorių rajono policijos komisariato komisaro 2003 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1 TE „Dėl tarnybos eigos“ 3 punktą, kuriuo D. J. atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, remiantis Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.7 punktu, 61 punktu – už pareigūno vardo diskreditavimą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

30Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010).

31Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

32Bylos duomenys patvirtina, jog apie Kaišiadorių rajono policijos komisariato komisaro 2003 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 1 TE „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėjui tapo žinoma 2003 m. sausio 2 d. (I t., b. l. 57). Pareiškėjas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo dienos į teismą nesikreipė, tai jis padarė tik 2014 m. gegužės 5 d., tokiu būdu jis praleido Įsakymo apskundimo terminą (prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą jis pateikė 2014 m. liepos 15 d.).

33Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi, įvertinęs tai, jog per laikotarpį nuo Įsakymo priėmimo iki skundo teismui padavimo pareiškėjas buvo aktyvus gindamas savo teises siekiant paneigti savo kaltę, dėl ko buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, atmestas UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, tai, jog atsakovas pasibaigus baudžiamajam ir civiliam procesams nesiėmė jokių veiksmų pareiškėjo nepriekaištingai reputacijai atkurti, tai, jog pareiškėjas ir toliau gindamas savo teises buvo aktyvus, atnaujino skundo padavimo teismui terminą (t. I, b. l. 3–5).

34Atsakovas apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai, be svarbių priežasčių atnaujino pareiškėjo skundo padavimo terminą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumą teismo procese, atsakovui turėtų būti suteikta galimybė apskųsti teismo nutartį, kuria, jo manymu, nepagrįstai atnaujintas terminas skundui paduoti. Kadangi įstatymai nenustato jo teisės paduoti atskirąjį skundą dėl tokios teismo nutarties, šią teisę jis gali realizuoti tik apeliaciniame skunde dėl teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, esant apeliaciniame skunde tokiems argumentams, turi patikrinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atnaujino terminą skundui (prašymui) paduoti (2001 m. spalio 17 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. A2-819/2001, Administracinių teismų praktika, 2001, 2; 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1481/2008 ir kt.).

35Nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, jog pareiškėjas skundą teismui dėl Įsakymo, priimto 2003 m. sausio 2 d., paduodamas 2014 m. gegužės 5 d., praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą skundo padavimo terminą. Ginčas kyla dėl to, ar teismas pagrįstai atnaujinimo pareiškėjo skundo padavimo teismui terminą.

36ABTĮ 34 straipsnyje numatyta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 d.); prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai <...> (2 d.).

37Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą (2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 ir kt.).

38Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo padavimo termino praleidimą motyvavo tuo, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjui inkriminuoto nusikaltimo bei atmetus draudimo kompanijos keltą ieškinį, jo reputacija buvo atstatyta ir jam nebėra kliūčių grįžti dirbti į Policijos departamento jurisdikcijai priklausančias įstaigas, todėl tiek ginčijamas Įsakymas, tiek 2002 m. gruodžio 13 d. išvada Nr. 5-11-27-182 nustojo galioti.

39Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos Įsakymo apskundimo termino praleidimo priežastys yra išimtinai subjektyvaus pobūdžio, t. y. jos susijusios su pareiškėjo manymu, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą ir atmetus draudimo bendrovės ieškinį dėl žalos atlyginimo regreso tvarka (civilinės bylos Nr. 2A-181/2008) Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo, priimtas atlikus tarnybinį patikrinimą, neteko galios ir pareiškėjo reputacija tokiu būdu buvo atkurta. Toks pareiškėjo manymas nesudaro pagrindo vertinti, jog Įsakymo apskundimo terminas buvo praleistas dėl pagrįstų priežasčių.

40Bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. liepos 30 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-025-03 ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, nes 2002 m. rugpjūčio 9 d. eismo įvykio metu nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių (prijungta baudžiamoji byla Nr. 10-2-025-03, XI t., b. l. 120–140). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. liepos 30 d. pranešimu D. J. buvo informuotas apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą (prijungta baudžiamoji byla Nr. 10-2-025-03, XI t., b. l. 142). Civilinėje byloje Nr. 2-13-45/07 Vilniaus apygardos teismo sprendimas pagal UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovams AB „Lietuvos draudimas“ ir D. J. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka buvo priimtas 2007 m. spalio 16 d., kuriame teismas atmetė UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį (I t., b. l. 38–41). Lietuvos apeliacinis teismas (civilinės bylos Nr. 2A-181/2008) 2008 m. vasario 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 42–47). Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, po šio sprendimo priėmimo daugiau jokių ginčų teismuose pareiškėjo atžvilgiu nevyko. Taigi nuo 2008 m. vasario 19 d. iki 2014 m. gegužės 5 d., daugiau kaip 6 metus pareiškėjas dėl Įsakymo panaikinimo į teismą nesikreipė. Taip pat byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas, nutraukus ikiteisminį tyrimą, būtų kreipęsis į atsakovą ir domėjęsis savo reputacija ar Įsakymo galiojimo klausimu. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog nuo 2003 m. sausio 2 d., kuomet susipažino su Įsakymu, 2004 m. liepos 30 d. nutraukus ikiteisminį tyrimą, kuris buvo susijęs su aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas buvo pripažintas diskreditavusiu pareigūno vardą, taip pat 2008 m. vasario 19 d. priėmus galutinį sprendimą byloje, kurioje draudimo kompanijos pareiškėjo atžvilgiu reikšti reikalavimai pripažinti nepagrįstais, pareiškėjas, tik 2014 m. gegužės 5 d. kreipdamasis į teismą dėl Įsakymo panaikinimo, nepagrįstai ilgai, t. y. daugiau kaip 11 metų nuo Įsakymo priėmimo, beveik 10 metų nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir daugiau kaip 6 metus nuo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinio atmetimo, delsė kreiptis į teismą.

41Dar kartą primintina, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės.

42Pareiškėjas į teismą 2014 m. gegužės 5 d. kreipėsi dėl to, jog gavo Policijos departamento 2014 m. balandžio 2 d. raštą Nr. 5-S-1168, kuriame nurodyta, kad nesutikdamas su atleidimo ir tarnybos vidaus reikalų sistemoje pagrindu, turi teisę Kauno apygardos administraciniam teismui apskųsti Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko 2003 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 1 TE „Dėl tarnybos eigos“. Pareiškėjas nepagrįstai sužinojimo apie jo pažeidžiamas teises faktą sieja su minėto Policijos departamento rašto priėmimu. Kaip jau minėta, jokių objektyvių įrodymų ar aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog 2003 m. sausio 2 d. Įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, neteko galios ar buvo panaikintas, byloje nėra, o pareiškėjo argumentai dėl Įsakymo negaliojimo yra grindžiami išimtinai subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis ir jo vidiniu įsitikimu.

43Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas aktyviai ir rūpestingai siekė apginti savo teises. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjas nepagrindė prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, o Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi nepragrįstai šį terminą atnaujino. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad priešingai vertinant situaciją, susidarytų galimybė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, t. y. teismui neturint objektyvių duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo praleistas skundo padavimo terminas, proceso dalyvis galėtų nurodyti abstrakčias, jokiais duomenimis nepagrįstas aplinkybes. Taip būtų pažeidžiamas teisinio saugumo principas bei teisės stabilumas, kurį inter alia suponuoja procesinių terminų reglamentavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011).

44ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 7 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

45Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino terminą pareiškėjui kreiptis į teismą dėl ginčijamo Įsakymo panaikinimo, dėl ko ši teismo nutartis yra naikinama, kartu naikinant ir teismo sprendimą, kuriuo ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės, bylą nutraukiant, nes neteisėtai pradėtas teismo procesas yra vada pripažinti neteisėtu ir dėl tokio proceso priimtą teismo sprendimą (ABTĮ 101 str. 1 d. 7 p., 140 str. 1 d. 5 p.).

46Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

47Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

48Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį, kuria atnaujintas terminas skundui paduoti, panaikinti ir netenkinti pareiškėjo D. J. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą.

49Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą nutraukti.

50Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno... 5. Pareiškėjas skundu (I t., b. l. 8–12) nurodė, kad jis iš tarnybos... 6. Pareiškėjas akcentavo, kad tiek ikiteisminio tyrimo Vilniaus miesto... 7. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir... 8. Atsakovas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 52–54) nurodė, kad Įsakymas... 9. II.... 10. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu (I t.,... 11. Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir... 12. Teismui pateikti įrodymai taip pat patvirtino, kad baudžiamoji byla Vilniaus... 13. Teismas išdėstė Vidaus tarnybos statuto 51 straipsnio (2008 m. liepos 15 d.... 14. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde reiškia... 15. Atsakydamas į atsakovo ir atsakovo atstovės argumentus dėl ginčijamo... 16. Visus likusius pareiškėjo skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus... 17. III.... 18. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu... 19. Atsakovas nurodo, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės... 20. Nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo argumentais, kad tarnybinio... 21. Nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d.... 22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos... 23. Pareiškėjas D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 21–26)... 24. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad skundo padavimo terminas buvo... 25. Pareiškėjas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad Vidaus tyrimo... 26. Pažymi, kad buvo padarytas ne tik skundžiamame Įsakyme padarytas... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV.... 29. Nagrinėjamos bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo... 30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo daug kartų... 31. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip,... 32. Bylos duomenys patvirtina, jog apie Kaišiadorių rajono policijos komisariato... 33. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi,... 34. Atsakovas apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia tuo, jog teismas... 35. Nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, jog pareiškėjas skundą teismui... 36. ABTĮ 34 straipsnyje numatyta, jog pareiškėjo prašymu administracinis... 37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad... 38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo padavimo termino praleidimą motyvavo... 39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos Įsakymo apskundimo... 40. Bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m.... 41. Dar kartą primintina, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė –... 42. Pareiškėjas į teismą 2014 m. gegužės 5 d. kreipėsi dėl to, jog gavo... 43. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad... 44. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog apeliacinės instancijos... 45. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 46. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 47. Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą... 48. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį, kuria... 49. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą... 50. Nutartis neskundžiama....