Byla 2-1912/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dalies, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. B2-857-425/2010 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovui E. J. individualiai įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3Ieškovas VSDFV Panevėžio skyrius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu ir prašė E. J. individualiai įmonei iškelti bankroto bylą, o Modestą Šiliūną paskirti šios įmonės administratoriumi.

4Panevėžio apygardos teismas 2010 m. liepos 22 d. nutartimi E. J. įmonei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė Modestą Šiliūną.

5E. J. įmonės administratorius kreipėsi į teismą su prašymu ir prašė areštuoti įmonės savininkų, t.y. juridinio asmens dalyvių, asmeninį turtą. Nurodė, kad E. J. įmonė neturi jokio turto, piniginių lėšų apmokėti bankroto administravimo išlaidas bei patenkinti kreditorių ne mažesnius kaip 104 857,90 Lt dydžio finansinius reikalavimus.

6Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, be kita ko, nutarė areštuoti E. J. ir B. J. vardu registruotą 105 000 Lt vertės nekilnojamąjį ir/arba kilnojamąjį turtą.

7Teismas nutartyje nurodė, kad už individualios įmonės neįvykdytas prievoles, neužtenkant neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 4 d.).

8Pareiškėja B. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dalį dėl arešto jos turtui taikymo, o kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

9Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

101. Iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės yra ne bendros sutuoktinių prievolės, o vieno iš sutuoktinių asmeninės prievolės, jeigu įrodoma, kad verslu vertėsi tik vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais. B. J. apie individualią įmonę buvo žinoma, tačiau ji verslu nesivertė, tai darė tik jos sutuoktinis E. J. . E. J. ir B. J. 2001 m. kovo 14 d. pasirašė santuokoje įgyto turto dalybų sutartį, kuria pasidalino santuokoje įgytą turtą. Nuo 2001 metų E. J. ir B. J. jiems priklausantį turtą tvarkė patys, bendro ūkio nevedė. Pajamos iš individualios įmonės veiklos, kurią vykdė tik E. J. , šeimos interesams nebuvo naudojamos. Įmonė nuo 2001 metų iš viso nevykdo jokios veiklos ir negauna pajamų. Nuo 2004 metų E. J. išvyko į užsienį, kur iki šio laiko gyvena ir dirba. Dėl to, kad E. J. nuo 2004 metų paliko individualią įmonę, susidarė skola VSD fondui dėl savininko valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimo ir priskaičiuotų delspinigių už laiku nesumokėtas savininko valstybinio socialinio draudimo įmokas. Šios skolos turėtų būti pripažintos E. J. asmeniniais įsipareigojimais ir tenkinamos iš jo asmeninio turto. Kadangi B. J. individualios įmonės veikloje niekuomet nedalyvavo, apie nesumokėtas įmonės savininko valstybinio socialinio draudimo įmokas nežinojo. Apeliantė jokių pajamų iš įmonės veiklos negavo ir negauna. Ji sutiko tapti įmonės likvidatore, kadangi pats E. J. , gyvendamas ir dirbdamas užsienyje, negalėjo atlikti šių pareigų.

112. Teigia, kad skolos - 30 470 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų už samdomus darbuotojus, 3 667 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas samdomų darbuotojų valstybinio socialinio draudimo įmokas ir 60 940 Lt bauda - susidarė dėl nusikalstamų E. J. veiksmų. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu pripažino E. J. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 323 str. 2 d. ir 325 str. 1 d.

123. Asmeninėmis sutuoktinio prievolėmis pripažįstamos baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 str. 1 d.). Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Teigia, kad E. J. įmonės įsiskolinimas VSD fondui yra pripažintinas asmeninėmis E. J. prievolėmis, kurios turi būti atlyginamos iš jo asmeninio turto, kadangi šios skolos susidarė dėl E. J. veiksmų neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų, kuomet jis paliko įmonę ir ja nebesirūpina.

134. Areštas B. J. asmeniniam turtui pritaikytas nepagrįstai ir neteisėtai.

14B. J. vienintelės pajamos yra jos darbo užmokestis Panevėžio muzikos mokykloje ir Panevėžio muzikiniame teatre, kitų pajamų ir turto ji neturi. Šio turto areštas ir realizavimas pažeistų B. J. interesus. E. J. priklausančio areštuoto asmeninio turto vertės pakanka išieškotojo finansiniam reikalavimui patenkinti, todėl nėra pagrindo areštuoti

15B. J. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.

16Atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą atsakovas E. J. įmonės administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko, nenagrinėdamas pareiškimo pagrįstumo. Atsakovas yra bankrutuojanti neribotos civilinės atsakomybės įmonė, už kurios skolas atsako ir įmonės dalyviai, t.y. sutuoktiniai B. ir E. J. , todėl teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir B. J. vardu registruotam turtui. Pareiškėja neįrodė, kad įmonės verslas buvo vykdomas be jos žinios ar prieš jos valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais. Ji iki šiol gyvena santuokoje su E. J. , todėl įmonės duodama nauda buvo naudojama pareiškėjos šeimos interesais. Įmonė sutartimi nebuvo pasidalinta, todėl iki šiol ji yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Sutarties pagrindu pareiškėjai atiteko visas turtas, o E. J. – nieko. Pareiškėjos vardu yra registruoti du butai, o piniginės lėšos teismo nutartimi neareštuotos. Teigia, kad nesvarbu, kaip susidarė įmonės skolos. Pareiškėja, kaip įmonės likvidatorė, jokio įmonės turto administratoriui neperdavė. Kadangi įmonės turto nėra, tai atsakovo kreditoriniams reikalavimams padengti turi būti naudojamas atsakovo dalyvių turtas.

17Atskirasis skundas atmestinas.

18Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

19Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį režimą reglamentuoja CK trečiosios knygos normos. CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 str.).

20Kaip matyti iš byloje esančios 2001 m. kovo 14 d. sutarties (b.l. 12), kuria E. J. ir B. J. nutarė pasidalinti santuokoje įgytą turtą, jie neišsprendė jiems priklausančio turto – individualios įmonės – teisinio režimo. Dėl šios priežasties jų turtiniams santykiams taikomos CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Ši nuostata reiškia, kad turtas, įgytas santuokos metu iš bendrų lėšų, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, kiek kiekvienas iš sutuoktinių faktiškai prisidėjo prie turto įgijimo, ir kol nenustatyta kiekvienam iš sutuoktinių priklausanti dalis.

21Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu, tačiau ne tik ta turto dalimi, kuri yra bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, bet ir asmeniniu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Dėl individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise turi būti taip pat sprendžiama vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Tačiau nagrinėjamoje byloje sutuoktinių turto – individualios įmonės – bendrumo prezumpcija nėra paneigta, todėl

22B. J. nepagrįstai prašo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas E. J. individualios įmonės bankroto byloje.

23Pažymėtina, kad kiti apeliantės argumentai, susiję su turto teisiniu režimu, nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

24Į kreditoriaus reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto prievolės asmeniškai neprisiėmęs sutuoktinis turi teisę pareikšti visus atsikirtimus bei naudotis visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Šiomis teisėmis asmuo visa apimtimi galės pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu byla nagrinėjama ginčo teisenos tvarka kreditoriui pateikus ieškinį abiem sutuoktiniams kaip atsakovams bei įrodinėjant CK 3.109 straipsnio taikymo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

25Siekdama, kad į jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/arba kilnojamąjį turtą nebūtų nukreipiamas išieškojimas E. J. individualios įmonės bankroto byloje, pareiškėja turi teisę reikšti materialinį teisinį reikalavimą dėl pripažinimo, jog verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, ir kad ji neturi pareigos atsakyti už įmonės skolas kaip juridinio asmens dalyvis ir taip paneigti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, taip pat įrodinėti, jog tam tikras turtas pareiškėjai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Taigi, materialiojo pobūdžio klausimas gali būti sprendžiamas tik iškėlus ginčą dėl materialiojo teisinio pobūdžio teisių ir pareigų.

26Apeliantės argumentas, jog teismas nepagrįstai areštavo jos pinigines lėšas, neturi teisinės reikšmės, kadangi skundžiama nutartimi buvo areštuoti ne pinigines lėšas, o E. J. ir B. J. priklausantį nekilnojamąjį ir/arba kilnojamąjį turtą.

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties dalies negaliojimo pagrindų nėra. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu, n u t a r i a :

28Palikti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dalį, kuria

Nutarė

29areštuoti B. J. priklausantį nekilnojamąjį ir/arba kilnojamąjį turtą, nepakeistą.