Byla 2A-420/2006

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, Violetai Drėmienei, dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Sonatai Galentienei, atsakovų atstovams advokatei Jurgitai Judickienei, Vasilijui Gerasimovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir atsakovo V. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-719-28/2006 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį ginant viešąjį interesą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Utenos apskrities viršininko administracijai, Valstybiniam žemėtvarkos institutui, I. S. individualiai įmonei, V. J. , S. Ž. , Mr. I., M. I., N. I. , Z. J. , trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, dėl išvadų, įsakymų, sprendimų, teisinės registracijos panaikinimo. .

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Utenos apskrities viršininko administracijai, Valstybiniam žemėtvarkos institutui, I. S. IĮ, V. J. , S. Ž., Mr. I., M. I., N. I. , Z. J. dėl išvadų, įsakymų, sprendimų, teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo. Nurodė, kad iš Ministro Pirmininko 2003 m. birželio 25 d. potvarkiu Nr. 135 sudarytos darbo grupės valstybės tarnautojų žemės įsigijimo nuosavybėn ir sprendimų priėmimo teisėtumui patikrinti gavo 2004 m. sausio 14 d. raštą, kuriame nurodomi galimi pažeidimai atkuriant nuosavybės teises V. J. . Patikrinus rašte nurodytus faktus, nustatyti teisės aktų pažeidimai priimant administracinius aktus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, mišką ir vandens telkinius minėtam asmeniui.

4I. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau VAVA) 2001 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 79-9546 atsakovui V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusių savininkų K. K. , O. S. bei M. G. turėtą 18,02 ha žemės sklypą, esantį Pivorų ir Piemenų kaimuose, Ignalinos rajone, Utenos apskrityje, vietoj turėto 16,94 ha vandens telkinio perduodant neatlygintinai nuosavybėn bendrą 16,70 ha žemės sklypą, esantį Bijūnų kaime, Trakų rajone. Nors visi minėti buvę savininkai nuosavybės teise turėjo tik žemę, tačiau šiuo metu minima žemė yra užlieta vandeniu ir jos vietoje įrengti UAB ,,Birvetos tvenkiniai“, todėl realiai V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į minėtą 16,70 ha ploto Dapų ežerą.

5Ieškovas teigė, kad V. J. nuosavybės teisės į šį sklypą, tai yra Dapų ežerą, buvo atkurtos neteisėtai. Šį teiginį ieškovas grindė tokiais argumentais:

61) Visos V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios Utenos apskrities išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (Utenos apskrities 2000 m. spalio 27 d. išvada Nr. 3464, 2000 m. rugsėjo 18 d. išvada Nr. 3282, 2000 m. rugsėjo 18 d. išvada Nr. 3286), kurių pagrindu atkurtos šio asmens nuosavybės teisės, prieštarauja tuo metu galiojusiems Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau Piliečių teisių atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 9 punkto reikalavimams, nes jame nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra su įrengtais tvenkiniais, pramoninės žuvininkystės tvenkiniais ir jeigu ją susigrąžinti pagal šio įstatymo 4 straipsnio 12 dalį, atsisako savininkai. Ieškovo nuomone, minėtose išvadose turėjo būti nurodyta, kad visų buvusių savininkų žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, o ne grąžintinam vandens telkiniui.

72) Utenos apskrities viršininkas 2003 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 64-433 padarė pakeitimus minėtose išvadose, tačiau šis įsakymas prieštarauja Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 13 straipsniui, nes valstybės išperkamų vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Šis įsakymas neteisėtas dar ir dėl to, kad viena iš minėtų išvadų – 2000 m. rugsėjo 18 d. išvada Nr. 3286 – jau buvo sukėlusi teisines pasekmes, tai yra jos pagrindu atsakovui V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės dar 2001 m. birželio 29 d., o įsakymas priimtas vėliau.

83) Minėtas VAVA 2001 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 79-9546 prieštarauja Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkto nuostatoms. Įstatyme nustatyta, kad neatlygintinai perduoti nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį galima tik už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį, tačiau visi buvę savininkai nuosavybės teise valdė tik žemę, o ne vandens telkinį. Be to, ginčijamas sprendimas prieštarauja ir LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 49 punktui.

94) Atsakovui V. J. Bijūnų kadastrinėje vietovėje žemėnaudos buvo suprojektuotos ne pagal nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą, o tai prieštarauja Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio ir Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 daliai. Apskrities viršininko įsakymu nebuvo patvirtintas 2000 m. po projekto patvirtinimo likęs laisvos žemės plotas ir viešai nepaskelbta apie projekto (jo papildymo) rengimo pradžią bei parengimo terminus. Priėmus ginčijamą sprendimą buvo pažeistas Žemės reformos įstatyme 10 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas, pagal kurį visi pretendentai, laikantis nustatyto eiliškumo, turi lygias teises pretenduoti į visą laisvos valstybinės žemės fondą.

10Ginčijamu sprendimu atkūrus nuosavybės teises V. J. į minėtą 16,70 ha ploto žemės sklypą, V. J. 2002 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė jį S. Ž. , kuri, ieškovo teigimu, yra V. J. sesuo. Dėl to ieškovas nurodė, kad ši įgijėja nėra sąžininga, nes žinojo, jog atsakovas V. J. neturėjo teisės perleisti minėto žemės sklypo. Be to, žemės sklypą S. Ž. nupirko už 25 000 Lt, nors jo vertė ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvo 40 080 Lt.

11II. Ieškovas nurodė, kad VAVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 79-8751 V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusių savininkų M. Č., G. P., Z. O., B. A., A. G., J. U., V. P., K. K., P. S. nekilnojamąjį turtą vietoj turėto 42,36 ha žemės, 1,29 ha miško, 27,14 ha vandens telkinio perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 76,45 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, bendrą 18,40 žemės sklypą miškų ūkio veiklai, bendrą 25,40 ha žemės sklypą žuvininkystei, esančius Derionių, Tolkiškių, Pakalninkų, Bičiūnų, Žaliosios, Jurgionių, Bakaloriškių kaimuose, Onuškio seniūnijoje, Trakų rajone. Buvę savininkai nuosavybės teise neturėjo vandens telkinių, tačiau šiuo metu jų turėta žemė yra užlieta vandeniu ir įrengti UAB "Birvėtos tvenkiniai".

12Ieškovas nurodė, kad V. J. nuosavybės teisės į šiuos sklypus buvo atkurtos neteisėtai. Šį teiginį ieškovas grindė tokiais argumentais:

131) V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 10 išvadų: Utenos apskrities 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. 3106, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. 3107, 2000 m. rugpjūčio 17 išvada Nr. 3105, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. 3104, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. 3108, 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvada Nr. 3169 ir Vilniaus apskrities 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3530, 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3528, 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3527, ir 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3510, dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, tačiau visos jos pasirašytos ne apskrities viršininko, o Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos, o tai prieštarauja LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkai. Be to, buvę savininkai nuosavybės teise neturėjo vandens telkinių, o šiuo metu jų turėta žemė yra užlieta vandeniu ir įrengti UAB ,,Birvėtos tvenkiniai“, todėl visos V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios Utenos apskrities išvados prieštarauja tuo metu galiojusio Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punkto reikalavimams: visose išvadose neteisingai nurodyta, kad buvusių savininkų žemė, kurioje yra įrengti tvenkiniai, yra priskiriama grąžintinam vandens telkiniui, nes, ieškovo nuomone, ji turi būti priskirta valstybės išperkamai žemei.

142) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3879-79 buvo patvirtintos Onuškio kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto rengimui parinktos teritorijos ribos, nurodyta pradėti parengiamuosius darbus ir juos baigti iki 2000 m. vasario 1 d. Atsakovas V. J. VAVA 2000 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3006-79 buvo įrašytas į sąrašą piliečių, pateikusių prašymus po parengiamųjų darbų pabaigos (LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 5 p.). Sąraše V. J. įrašytas į 9 ir 10 eiliškumo grupes. Ieškovo nuomone, tai prieštarauja Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 įsakymu Nr. 207, 23.1 punkto reikalavimams, nes pretendentus sugrupuoti pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nustatytą eiliškumą privalo projekto autorius. Be to, nors prašymą Trakų rajono žemėtvarkos skyriui V. J. parašė tik 2000 m. rugsėjo 10 d., tačiau 2000 m. rugpjūčio 5 d. ar 2000 m. rugsėjo 5 d. jam jau buvo suprojektuoti 6 sklypai, kaip 4 eiliškumo grupės pretendentui, o 2000 m. rugsėjo 13 d. jam suprojektuoti dar 3 sklypai. Taigi buvo nesilaikoma Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo, pažeisti teisėti interesai tų pretendentų, kurie neturėjo galimybės pasirinkti iš laisvos žemės fondo, nes V. J. žemėnaudos jau buvo suprojektuotos anksčiau, negu numatyta įstatymo.

153) Atkuriant nuosavybės teises buvo padaryta kitų pažeidimų. Ginčijamas sprendimas prieštarauja Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktui ir LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 49 punktui.

16Ginčijamu sprendimu atkūrus nuosavybės teises, atsakovas V. J. dalį sklypų perleido: 68,70 ha žemės sklypą Jurgonių kaime atsakovas ir Z. J. 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutartimi Nr. 1-4164 išmainė į juvelyrinius aukso dirbinius, priklausiusius Mr. I. . Ieškovo teigimu, ši mainų sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai Ministro pirmininko 2003 m. birželio 25 d. potvarkiu Nr. 135 sudaryta darbo grupė vykdė valstybės tarnautojų žemės įsigijimo nuosavybėn ir sprendimų priėmimo teisėtumo patikrinimą, todėl atsakovas V. J. žinojo, kad jis neturėjo teisės gauti šio žemės sklypo. Be to, sklypas buvo perleistas atsakovo sutuoktinės Z. J. motinai Mr. I. . Dėl to ieškovas sprendė, kad Mr. I. yra nesąžininga įgijėja. Ieškovas taip pat nurodė, kad kitus žemės sklypus atsakovas V. J. pardavė M. I., kuris yra atsakovo V. J. sutuoktinės tėvas ir, ieškovo nuomone, nesąžiningas įgijėjas, bei R. S. , kuris laikytinas sąžiningu trečiuoju asmeniu.

17III. VAVA 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 79-8924 V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų P., J. ir Š. S. bei M. Š. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį 15,37 ha žemės ir 0,22 ha miško, duodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 149,60 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai Jurgionių kaime, Trakų rajone.

18Ieškovas nurodė, kad V. J. nuosavybės teisės į šį sklypą buvo atkurtos neteisėtai. Šį teiginį ieškovas grindė nurodydamas, kad atsakovo V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra Vilniaus apskrities 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3509 ir Utenos apskrities 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvada Nr. 3167 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Vilniaus apskrities išvada yra pasirašyta ne apskrities viršininko, o Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos, tai prieštarauja minėtai LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintai tvarkai. Be to, V. J. žemėnauda buvo suprojektuota ne pagal nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą, o tai prieštarauja Žemės reformos įstatymo 4 straipsniui ir Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 daliai. Apskrities viršininko įsakymu nebuvo patvirtintas 2000 m. po projekto patvirtinimo likęs laisvos žemės plotas ir viešai paskelbta apie projekto (jo papildymo) rengimo pradžią bei parengimo terminus, todėl V. J. Onuškio kadastrinėje vietovėje negalėjo būti projektuojama žemėnauda ir atkurtos nuosavybės teisės. Priėmus ginčijamą sprendimą buvo pažeistas Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas, pagal kurį visi pretendentai, laikantis nustatyto eiliškumo, turi lygias teises pretenduoti į visą laisvos valstybinės žemės fondą.

19Ieškovas teigė, kad atsakovas V. J. 2001 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi minėtą 149,6 ha žemės sklypą pardavė N. I. , kuris yra atsakovo sutuoktinės brolis, be to, sklypas parduotas už daugiau nei per pusę mažesnė kainą, nei buvo tuo metu indeksuota sklypo vertė ir daugiau nei už keturis kartus mažesnę kainą, nei vidutinė rinkos vertė. Dėl to ieškovas manė, kad N. I. nėra sąžiningas įgijėjas.

20Ieškovo nuomone, panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisės atkūrimo, taip pat turi būti panaikintos ir jų sukeltos teisinės pasekmės (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str., 6.146 str.) bei taikyta restitucija, paimant sklypus į laisvos žemės fondą. Taip pat ieškovas nurodė, kad priimant minėtus neteisėtus sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo V. J. valstybė patyrė nuostolius, nes žemės reformos žemėtvarkos projektus rengę VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas ir I. S. IĮ netinkamai įvykdė savo sutartines prievoles pagal žemė reformos žemėtvarkos darbų atlikimo sutartis. Dėl to ieškovas prašė priteisti valstybei iš I. S. IĮ 509 Lt, o iš VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto - 1623 Lt (CK 6.256 str.).

21Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ieškovas prašė:

221. Panaikinti šias Utenos apskrities išvadas: 2000 m. rugsėjo 18 d. Nr. 3286, 2000 m. spalio 27 d. Nr. 3464, 2000 m. rugsėjo 18 d. Nr. 3282, 2000 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 3106, 2000 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 3107, 2000 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 3105, 2000 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 3104, 2000 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 3108, 2000 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 3169;

232. Panaikinti šias Vilniaus apskrities išvadas: 2000 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 3530, 2000 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 3528, 2000 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 3527, 2000 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 3510, 2000 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 3509;

243. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus: 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 79-9546, 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751, 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 79-8924;

254. Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr. 64-433 dalyje dėl 2000 m. rugsėjo 18 d. išvados Nr. 3286;

265. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 79-9546 kaip neteisėtą, panaikinti sklypo (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją ir įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą, o iš V. S. Ž. priteisti 25 000 Lt;

276. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751, panaikinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją, įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją priimti šį sklypą į laisvos žemės fondą, o iš V. J. Mr. I. priteisti 25 000 Lt, įpareigoti V. J. grąžinti Mr. I. juvelyrinius dirbinius, kuriuos jis gavo mainais pagal 2003 m. lapkričio 14 d. sutartį Nr. 1-4164, šių dirbinių natūra neturint, priteisti iš V. J. Mr. I. jų vertę, kuri yra nurodyta sutartyje – 30 000 Lt. Panaikinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją, įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą, o iš V. J. priteisti M. I. 8 000 Lt. Iš V. J. priteisti M. I. 20 000 Lt, kuriuos jis gavo pardavęs žemės sklypą (duomenys neskelbtini)2002 m. gegužės 7 d. sutartimi Nr. 1-1643, o iš M. I. į valstybės biudžetą priteisti 51 300 Lt, kuriuos jis gavo iš T. B., R. K. ir R. K. bei V.P. B. ir A. B. pagal 2002 m. birželio 10 d. sutartį Nr. 2-3347, pardavęs šį sklypą, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Priteisti iš V. J. M. I. 5 000 Lt, kuriuos jis gavo pardavęs žemės sklypą (duomenys neskelbtini) 2002 m. gegužės 7 d. sutartimi Nr. 1-1642, o iš M. I. priteisti 3 000 Lt į valstybės biudžetą, kuriuos jis gavo pagal 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3353 iš T. B., V.P. B. ir A. B., bei R. K. ir R. K. Panaikinti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją, įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šiuos sklypus į laisvos žemės fondą. Priteisti iš V. J. 20 000 Lt į valstybės biudžetą, kuriuos jis gavo iš R. S. pagal 2001 m. rugpjūčio 31 d. sutartį Nr. 1-3602 (15 000 Lt) parduodamas žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 2001 m. rugpjūčio 31 d. sutartį Nr. 1-3601 (5000 Lt), parduodamas žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą;

287. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 79-8924, panaikinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją, įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą, o iš V. J. priteisti N. I. naudai 35 000 Lt;

298. Priteisti iš VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas 1623 Lt į valstybės biudžetą, pinigus pervedant į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą;

309. Priteisti iš I. S. IĮ 509 Lt į valstybės biudžetą, pinigus pervedant į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą;

3110. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei.

32Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 9 d. sprendimu šį ieškinį buvo atmetęs (t. 4, b. l. 49). Pagrindinį ieškovo reikalavimą panaikinti administracinius teisės aktus, kuriais atsakovui V. J. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iš kurio išvedami kiti ieškinio reikalavimai, teismas atmetė atsakovo prašymu pritaikęs ieškinio senatį (CK 1.131 str. 1 d.). Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. spalio 28 d. nutartimi patenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, konstatavęs, jog teismo išvados dėl senaties taikymo yra nepagrįstos (t. 4, b. l. 123).

33Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 12 d. sprendimu išnagrinėjęs šią bylą iš naujo, ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Utenos apskrities išvadas, panaikino Vilniaus apskrities išvadas, išskyrus 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadą Nr. 3509, panaikino Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr. 64-433 dalyje dėl 2000 m. rugpjūčio 18 d. išvados Nr. 3286, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus Nr. 79-9546, Nr. 79-8751, Nr. 79-8924, panaikino nuosavybės teisių įregistravimą nekilnojamojo turto registre V. J. į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šiuos sklypus į laisvo žemės fondą. Taip pat teismas taikė restituciją sumokant ekvivalentą pinigais ir priteisė iš V. J. valstybei 73 927 Lt. Valstybei padarytai žalai atlyginti teismas priteisė iš I. S. IĮ 509 Lt ir iš VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto1623 Lt. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė.

34Teismas sprendė, kad atsakovo V. J. nuosavybės teisės į bendrą 16,70 ha žemės sklypą (Dapų ežerą), esantį Bijūnų kaime, Trakų rajone, buvo atkurtos neteisėtai. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog minėtos Utenos apskrities išvados Nr. 3286, Nr. 3464, Nr. 3282, kuriose nurodyta, kad V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į atitinkamus žemės plotus, bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 79-9546 turi būti panaikinti dėl neteisingo teisės normų aiškinimo bei taikymo. Teismo nuomone, pagal Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 12 dalį bei 16 straipsnį, buvusių savininkų žemę pertvarkius į tvenkinius, kurie ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo priskirti prie pramoninių žuvininkystės tvenkinių, bei V. J. atsisakius susigrąžinti juos natūra, ši žemės įgyja valstybės išperkamos žemės teisinį statusą ir už ją atlyginama pagal minėto įstatymo 16 straipsnį. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusią žemę, priskirtiną valstybės išperkamai žemei, o ne valstybės išperkamam vandens telkiniui, kuris susidarė minėtas žemes užliejus vandeniu, todėl ginčijamos išvados ir sprendimas prieštarauja Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktui.

35Teismas taip pat panaikino Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr. 64-433 dalyje dėl 2000 m. rugsėjo 18 d. išvados Nr. 3286, nes sprendė, kad pagal Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 13 straipsnį valstybės išperkamų vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė, be to, pakeitimai įsakymo ginčijamoje dalyje buvo padaryti po to, kai V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės.

36Teismas nusprendė, kad VAVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 79-8751, Utenos apskrities 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. 3106, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. 3107, 2000 m. rugpjūčio 17 išvada Nr. 3105, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. 3104, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. 3108, 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvada Nr. 3169 ir Vilniaus apskrities 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3530, 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3528, 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3527, ir 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3510 naikintini, nes konstatuota, kad šių administracinių aktų pagrindu nuosavybės teisės V. J. buvo atkurtos pažeidžiant Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punktą bei Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Teismas sprendė, kad atsakovo V. J. nuosavybės teisės į bendrą 76,45 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, bendrą 18,40 žemės sklypą miškų ūkio veiklai, bendrą 25,40 ha žemės sklypą žuvininkystei, esančius Derionių, Tolkiškių, Pakalninkų, Bičiūnų, Žaliosios, Jurgionių, Bakaloriškių kaimuose, Onuškio seniūnijoje, Trakų rajone, buvo atkurtos neteisėtai. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog ir šiuo atveju visos V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios Utenos apskrities išvados, kuriose nurodyta, jog pagal susitarimą V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į atitinkamus plotus žemės, kuri yra priskirta grąžintinam vandens telkiniui, prieštarauja tuo metu galiojusio Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punktui.

37Teismas taip pat konstatavo, kad VAVA 2000-09-13 įsakymas Nr. 3006-79, kuriuo V. J. įrašytas į 9 ir 10 eiliškumo piliečių grupes sąraše asmenų, kurie pateikė prašymus po parengiamųjų darbų pabaigos, prieštarauja minėtos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 23.1 punkto reikalavimams, nes pretendentus sugrupuoti pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nustatytą eiliškumą privalo projekto autorius. Teismas nurodė, kad nors prašymą Trakų rajono žemėtvarkos skyriui V. J. parašė tik 2000 m. rugsėjo 10 d., tačiau jau prieš tą datą jam buvo suprojektuoti sklypai Nr. 512-1, 512-2, 512-4, 512-6, 512-7, 512-8, ir ne kaip 9 ar 10, o kaip 4 eiliškumo grupės pretendentui. Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metodikos 5 priede V. J. yra įrašytas į 4 eiliškumo grupės ir 10 eiliškumo grupės sąrašus. Kaip 10 eiliškumo grupės pretendentui 2000 m. rugsėjo 13 d. (datos taip pat taisytos) jam buvo suprojektuoti sklypai Nr. 512-3, 512-5, 512-10. Teismo nuomone, priimant ginčijamą sprendimą, buvo nesilaikoma Žemės reformos įstatymo 10 str. nustatyto eiliškumo, nes byloje nėra objektyvių duomenų, kad V. J. 4 eiliškumo grupei buvo priskirtas teisės aktų nustatyta tvarka.

38Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti VAVA 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 79-8924, Vilniaus apskrities 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadą Nr. 3509 teismas sprendė, kad atsakovo V. J. nuosavybės teisės į 149,60 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai Jurgionių kaime, Trakų rajone buvo atkurtos neteisėtai. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog projektuojant šį sklypą buvo pažeistos minėtu LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 5 punkto bei Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 27 punkto nuostatas, pagal kurias apskrities viršininkui paskelbus žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo pradžią, pirmąja eile turi būti tenkinami prašymai, pateikti iki žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžios, o likus laisvos žemės, tenkinami piliečių prašymai kurie pateikti jau pradėjus rengti projektą, tai yra po nustatytos datos apskrities viršininkui patvirtinus šių piliečių sąrašą. Tuo tarpu 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3509 ir rugpjūčio 25 d. išvada Nr. 3167 buvo gautos po Onuškio kadastro vietovės žemėtvarkos projekto parengiamųjų darbų pabaigos ir žemės sklypas galėjo būti projektuojamas tiktai apskrities viršininkui patvirtinus sąrašą piliečių, kurie pateikė išvadas po 2000 m. vasario 1 d. Be to, nors V. J. tenkantys žemės ir miško plotai turėjo būti priskirti 9 ir 10 pretendentų grupei, tačiau tai buvo įforminta tik vėliau priimtais aktais. Kartu teismas sprendė, kad ginčijama Vilniaus apskrities 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3509 yra pasirašyta teisėtai, turint tam tinkamai įformintus įgalinimus pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. 450 „Dėl įgaliojimų pasirašyti išvadas", todėl reikalavimas ją naikinti šiuo pagrindu atmestinas (Apskrities valdymo įstatymo 1 str.). Dėl to teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 79-8924, kaip priimtą pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 4 bei 10 straipsnių, Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus

39Kartu teismas sprendė, kad ginčijama Vilniaus apskrities 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3509 yra pasirašyta teisėtai, turint tam tinkamai įformintus įgalinimus, todėl nėra pagrindo jos naikinti (Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 450 „Dėl įgaliojimų pasirašyti išvadas", Apskrities valdymo įstatymo pirmasis str.).

40Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, nustatė, kad ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nepraleido įstatyme numatytų senaties terminų.

41Teismas atmetė ieškovo reikalavimus paimti į laisvos žemės fondą sklypus, kuriuos V. J. perleido kitiems asmenims, ir reikalavimus dalyje dėl restitucijos taikymo trečiųjų asmenų atžvilgiu. Teismas nurodė, kad ieškinyje nurodyti sandoriai, kuriais V. J. perleido jam perduotą nekilnojamąjį turtą, nebuvo ginčijami Civilinio kodekso nustatyta tvarka, reikalavimai dėl jų pripažinimo negaliojančiais nebuvo pareikšti, o pagal CK 1.80 straipsnį, restitucija taikoma tik tada, kada sandoris negalioja. Teismas nurodė, kad restitucijos taikymas negalimas todėl, jog daikto, įgyto asmens pagal imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujantį sandorį, ir perleisto pagal kitą sandorį kitam asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, jog perleidžiantis daiktą asmuo neturi teisės į jį, iš trečiojo asmens negalima paimti, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Teismas sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad perleistų sklypų atveju restitucija natūra nėra galima, turi būti taikoma restitucija sumokant ekvivalentą pinigais, ir iš V. J. valstybei priteisė naikintinuose sprendimuose nurodytas perduodamo nekilnojamojo turto vertes, tai yra iš viso 73 927 Lt. Taip pat teismas patenkino reikalavimus dėl ginčo nagrinėjimo metu V. J. nuosavybės teise priklausančių sklypų paėmimo į laisvos žemės fondą.

42Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo pakeisti minėto Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kurioje atmestas prokuroro ieškinys dėl sklypų, kuriuos V. J. iki ieškinio pateikimo teismui perleido kitiems asmenims, paėmimo į laisvos žemės fondą, bei restitucijos taikymo iš trečiųjų asmenų, priteisiant jiems V. J. sumokėtas sumas, ir patenkinti visus ieškinio reikalavimus. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Teismo sprendimo dalis nepagrįsta, nes CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą. Teismui panaikinus individualius administracinius teisės aktus, išnyksta V. J. nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o kadangi V. J. sklypus perleido kitiems asmenims, darytina išvada, kad ir jie šiuos sklypus valdo neteisėtai. Iš neteisės teisė neatsiranda. Prokuroro ieškinys grindžiamas CK 4.95 ir 4.96 straipsniais, kurie nustato savininko teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.
  2. Teismas susiaurino įrodinėjimo dalyką ir nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su asmenų, įsigijusių žemės sklypus iš V. J. , sąžiningumu (CK 4.96 str. 2 d.). Santuokoje įgytas turtas pripažįstamas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl V. J. ir Z. J. giminaičių (S. Ž. , Mr. I., M. I. , N. I. ) atžvilgiu turėtų būti taikoma CK 6.67 straipsnyje numatyta nesąžiningumo prezumpcija. Be to, ieškinyje buvo nurodytos ir kitos aplinkybės, dėl kurių minėti asmenys turi būti laikomi nesąžiningais (sandorių suma ir kt.).
  3. Teismas, taikydamas restituciją sumokant ekvivalentą pinigais, nepagrįstai piniginį ekvivalentą skaičiavo pagal naikintinuose sprendimuose nurodytas perduodamo nekilnojamojo turto vertes. Negalint daikto išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo natūra, taikytinos CK XX skyriuje ,,Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ nustatytos taisyklės (CK 6.237 str. 5 d.). Teismui priteistus iš V. J. 73 927 Lt, šis nepagrįstai praturtėtų, nes perleidęs turėtus sklypus iš viso jis gavo 168 000 Lt.
  4. Teismas privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros, atsižvelgti tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus. Ieškiniu nebuvo ginčijama V. J. teisė atkurti nuosavybės teisę, tačiau ginčijama tai, į kokį nekilnojamąjį turtą ši teisė turi būti atkurta ir siekiama, kad būtų ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padaryti pažeidimai. Atkuriant nuosavybės teises V. J. buvo pažeistos pagrindinės, esminės procedūros ir nepagrįstai bei neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinius. Tik patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją, V. J. nuosavybės teisės iš naujo gali būti atkurtos laikantis įstatymų reikalavimų ir taip įvykdytas teisingumas.

43Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Ieškovo reikalavimas taikyti restituciją yra nepagrįstas, nes ieškovas netinkamai aiškina CK nuostatas. Remdamasis CK 4.95 straipsniu, ieškovas neįrodo nekilnojamojo turto valdymo neteisėtumo, o tai yra būtina aplinkybė siekiant taikyti restitucija pagal minėtą straipsnį. Be to, sandoriai, kurių pagrindu V. J. perleido žemės sklypus kitiems asmenims, nėra nuginčyti CK nustatyta tvarka, todėl jie yra galiojantys, teisėti bei įvykdyti. Tuo tarpu CK 6.145 straipsnio prasme taikyti restituciją galima tik tada, kai panaikinamas turto įsigijimo pagrindas, tai yra sandoris. Be to, turtas negali būti išreikalautas iš asmenų, kurie jį perėmė iš V. J. , nes jie yra sąžiningi įgijėjai (CK 4.96 str. 2 d.).
  2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad V. J. sklypus perėmę asmenys buvo nesąžiningi, nes nagrinėjamu atveju V. J. ir kiti atsakovai (išskyrus S. Ž. ) yra susiję svainystės ryšiais, todėl nėra laikomi artimais giminaičiais bei iš viso nėra susiję giminystės ryšiais (CK 3.135 str., 3.130 str. 1 d.). Dėl to negali būti taikoma CK 6.67 straipsnio pirmas punktas. Vienos sandorio šalies – V. J. žmonos Z. J. – sąsajos su kitomis sandorio šalimis, neturi jokios teisinės reikšmės, nes Z. J. nebuvo sandorių šalis. Be to, nuosavybės teisės atkūrimo atveju nuosavybė ne įgyjama, o atkuriama, todėl vienam sutuoktiniui atkūrus nuosavybės teisę tai nebus bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybės teisė.
  3. Ieškovas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.237 straipsnį ir neanalizavo šio straipsnio penktosios dalies. Pritaikius restituciją ir atsakovui sumokant 73 927 Lt, valstybė negavo mažiau turto nei turėjo prieš perleidžiant nuosavybės teisę V. J. , o atsakovas nepagrįstai nepraturtėjo, nes grąžino valstybei sumą, kuri visiškai atitinka žemės sklypų vertę. Ieškovo apeliavimas į V. J. gautą 168 000 Lt sumą nepagrįstas, nes sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl sutarties kainos. Aplinkybė, kad V. J. sklypus perleido už didesnę sumą, nei nurodyta Vilniaus apskrities viršininko sprendimuose, nereiškia, kad žemės sklypų vertė objektyviai padidėjo.

44Apeliaciniu skundu atsakovas V. J. prašo panaikinti teismo sprendimo dalį dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo V. J. atžvilgiu, o ieškovo ieškinį toje dalyje atmesti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Teismo sprendimo dalis nepagrįsta, nes žemė, į kurią atkurti nuosavybės teises turėjo V. J. , buvo užlieta vandeniu ir turėjo būti priskirta ne prie valstybės išperkamos žemės, o prie grąžintino vandens telkinio. Be to, Utenos apskrities viršininko administracijos išvadų, kuriomis buvo patvirtina, jog žemė priskiriama prie grąžintino vandens telkinio, rengimo metu nebuvo jokių dokumentų, patvirtinančių, kad minėta žemė yra ne vandens telkinys. Rengiant ginčo išvadas nebuvo jokių duomenų apie vandeniu užlietoje žemėje įrengtus tvenkinius, dėl to išvadose ši žemė ir buvo priskirta grąžintinam vandens telkiniui.
  2. Nuosavybės teisės atkurtos teisėtai. V. J. turėjo būti suteiktas lygiavertis vandens telkinys, nes Utenos apskrities išvadose žemė buvo nurodyta kaip grąžintina, o ne valstybės išperkama. Tvenkiniais užimta žemė automatiškai nėra priskiriama prie valstybės išperkamos, o šį statusą įgyja tik po to, kai ją susigrąžinti atsisako savininkas ar jo teisių perėmėjas. Ginčijamose išvadose buvo pagrįstai nurodyta, kad V. J. turi teisę į grąžintiną vandens telkinį, ir jam pagrįstai vietoj šio vandens telkinio buvo suteiktas lygiavertis telkinys, nes jis atsisakė susigrąžinti vandens telkinį buvusioje vietoje. Tokią išvadą pagrindžia Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 80 ir 81 punktai.
  3. Pagrįstai Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr.64-433 buvo pakeistos išvados: po Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr.826 pasiteikė tos žemės, į kurią nuosavybės teises norėjo atkurti V. J. , teisinis statusas ir ji tapo valstybės išperkama žeme, nes V. J. atsisakė ją susigrąžinti buvusioje vietoje. Dėl to buvo atitinkamai pakoreguota ir Utenos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 18 d. išvada Nr.3286.
  4. Nepagrįsta teismo išvada dėl eiliškumo grupių nustatymo, nes Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 3006-79 buvo nustatomas ne pretendentų eiliškumas, o patvirtinamas sąrašas piliečių, pateikusių prašymus atkurti nuosavybės teises. Nuostatos, kad tvirtinant tokį sąrašą kartu tvirtinamas ir eiliškumas, nėra. Šis įsakymas, patvirtinęs piliečių sąrašą, konstatavo prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo laiką ir sudarė prielaidą V. J. atkurti nuosavybės teises į žemę įstatymų nustatyta tvarka. Tai nėra eiliškumą patvirtinantis įsakymas, todėl negali prieštarauti Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos metodikos 23.1 punktui bei Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytam eiliškumui.
  5. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad nors prašymą Trakų rajono žemėtvarkos skyriui V. J. pateikė tik 2000 m. rugsėjo 10 d., tačiau dar prieš tą datą jam buvo suprojektuoti sklypai kaip 4 eiliškumo grupės pretendentui. Byloje esantys žiniaraščiai patvirtina, kad žemės sklypai buvo suprojektuoti po 2000 m. rugsėjo 13 d., be to, galutinės išvados dėl V. J. prašymo neįmanoma padaryti dėl įrodymų trūkumo. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3239-79 (t. 2, b. l. 142) buvo patvirtintas Trakų rajono Onuškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kurio priede yra suformuotų žemėnaudų sąrašas, pagal kurį suprojektuoti ir V. J. sklypai.
  6. Panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu V. J. teisėtai suteiktas lygiavertis vandens telkinys, V. J. teisinė padėtis iš esmės nepasikeis, nes jis išsaugos visas teises atkurti nuosavybės teisę į vandens telkinius. Tai reiškia, kad vėl turės būti vykdomi visi nuosavybės teisių atkūrimo veiksmai, o valstybė dėl to patirs daug beprasmių išlaidų. Administracinių aktų panaikinimas nepasiektų savo tikslo – teisėtumo bei asmens teisių užtikrinimo, prieštarautų teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams.
  7. Teismas įvertino ne visus reikšmingus įrodymus, nesigilino į situaciją, o perėmė ieškovo poziciją, nepateikė visapusiškos situacijos analizės bei neatliko objektyvaus teisinio vertinimo.

45Atsiliepimu į V. J. apeliacinį skundą ieškovas rašo skundą atmesti, o ginčijamą teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas prokuroro ieškinys, palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Skundas nepagrįstas, nes tvenkiniai buvo įrengti iki ginčijamų išvadų surašymo, tik į pramoninių žuvininkystės tvankinių sąrašą jie buvo įtraukti po to, kai buvo parengtos minėtos išvados. Žemės vietoje buvo įrengti tvenkiniai ir tai buvo žinoma Utenos apskrities viršininko administracijai, nes ginčijamose Utenos apskrities išvadose buvo nurodyta, jog buvę savininkai valdė nuosavybės teise tą žemę, o V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, kuri priskirtina grąžintinam vandens telkiniui.
  2. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jam pagrįstai buvo suteiktas lygiavertis vandens telkinys, nes buvusioje vietoje jis atsisakė susigrąžinti šį vandens telkinį. Apeliantas nutyli, kad būdus, kuriais valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, nustato minėto Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 49 ir 82 punktai.
  3. Apeliantas neteisingai aiškina Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 9 dalies 1 ir 9 punktus.
  4. Neapgrįsti apelianto teiginiai dėl eiliškumo grupių nustatymo, nes nors Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu V. J. buvo priskirtas tik 9 ir 10 eiliškumo grupėms, tačiau jam žemėnaudos buvo suprojektuotos kaip 4 eiliškumo grupės pretendentui.
  5. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl prašymo pateikimo Trakų rajono žemėtvarkos skyriui momento, nes nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra vienintelis V. J. prašymas 2000 m. rugsėjo 10 d., todėl abejoti prašyme nurodyta data nėra pagrindo. Tai, kad sklypai buvo suprojektuoti anksčiau, nei pateiktas prašymas, patvirtina žiniaraščiai.
  6. Nepagrįsta apelianto nuomonė, kad panaikinus administracinius aktus V. J. padėtis nepasikeis ir nebus pasiekta jokio teigiamo rezultato, nes nors V. J. padėtis kaip pretendento atkurti nuosavybės teises išliktų nepakitusi, tačiau pakistų jo teisinė padėtis objekto atžvilgiu – jis būtų pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemę, o ne vandens telkinius.
  7. Nepagrįstas teiginys, kad valstybė patirtų išlaidų, nes valstybei yra priteista projektavimo darbų vertė iš kitų atsakovų: VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto ir I. S. IĮ.
  8. Nepagrįsti teiginiai dėl principų pažeidimo, nes V. J. , sandorių pagrindu įgijęs teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, siekė įsigyti vandens telkinius, nors tai draudžia teisės aktai.

46Apeliacinis V.J. skundas atmestinas, o viešąjį interesą ginančio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

47Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų.

48Dėl atsakovo V. J. apeliacinio skundo.

49Kaip minėta, šis atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl administracinių aktų panaikinimo bei restitucijos taikymo ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį šioje dalyje atmesti.

50Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad teismas, nagrinėdamas ginčijamų administracinių aktų teisėtumo klausimą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šiam ginčui svarbias bylos aplinkybes, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, patenkinęs Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį šioje dalyje, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia, laikydamasi atsakovo apeliacinio skundo argumentacijos išdėstymo tvarkos:

511. Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 79-9546 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 79-8751.

52Kaip minėta, apeliantas šią dalį skundo argumentavo teigdamas, jog jis įsigijo teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, kuri buvo užlieta vandeniu, todėl, priešingai nei nusprendė teismas, ši žemė turėjo būti priskirta prie grąžintino vandens telkinio, o ne prie valstybės išperkamos žemės, todėl teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Piliečių teisių atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 9 punktą, 16 straipsnio 9 dalies 9 bei pirmąjį punktą. Teigė, jog, visų pirma, byloje nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko administracijai (toliau UAVA) rengiant išvadas nebuvo jokių objektyvių duomenų, jog žemė, į kurią atkurti nuosavybės teisę jis pretendavo, yra ne vandens telkinys. Antra, tuo metu nebuvo duomenų, jog šioje vandeniu užlietoje žemėje yra įrengti tvenkiniai ar pramoninės žuvininkystės tvenkiniai. Apeliantas laiko, kad dėl šio teismas neturėjo pagrindo minimos žemės traktuoti kaip valstybės išperkamą žemę, o ne kaip grąžintiną vandens telkinį, už kurį turi būti suteiktas lygiavertis vandens telkinys, nes jį susigrąžinti toje pat vietoje jis atsisakė. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Visų pirma, pačiose UAVA išvadose jau konstatuota, kad žemės savininkai, iš kurių minimą teisę įsigijo atsakovas V. J. , nuosavybės teise valdė žemę, o atsakovas turi teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, kuri priskirtina grąžintinam vandens tvenkiniui. Taigi, jose konstatuota, kad vandens telkiniai yra atsiradę ir, akivaizdu, kad jie negalėjo atsirasti kitu būdu, nei specialiai įrengiant tvenkinius. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad minimi tvenkiniai buvo įrengti iki ginčijamų išvadų surašymo. Iš tiesų, šie tvenkiniai į pramoninės žuvininkystės tvenkinių sąrašą buvo įtraukti jau po ginčijamų išvadų parengimo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė neduoda pagrindo kitokiai išvadai, nei padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 185 str.).

53Antra, apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu šioje dalyje ir argumentuodamas savo teiginius, iš esmės neteisingai aiškina Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio trečiosios dalies bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 80, 81 punktų normas. Šios normos, reglamentuojančios atlyginimą piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamą turtą, nustato, kad, kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamą turtą ir už nekilnojamą turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Taigi apelianto minimos normos atskiria valstybės išperkamo nekilnojamo turto ir nekilnojamo turto, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, teisinį reguliavimą. Tokią išvadą patvirtina taip pat ir šio Vyriausybės nutarimo 49 bei 82 punktai, kurie reglamentuoja būdus, kuriais yra atlyginama už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius.

54Sutinkamai su Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 12 dalimi žemė, pertvarkyta į tvenkinius, grąžinama natūra piliečiams ribotam tiksliniam naudojimui (išskyrus tvenkinio užtvankos įrenginius, jeigu jie priskirti pavojingiems įrenginiams). Žemė, kurioje įrengti pramoniniai žuvininkystės tvenkiniai, grąžinama natūra piliečiams ribotam tiksliniam naudojimui, jei šios žemės savininkai sutinka sudaryti žemės nuomos sutartį su žuvininkystės tvenkinių naudotojais ne mažiau kaip penkiems metams. Jeigu pilietis atsisako imti pertvarkytą į tvenkinį žemės sklypą arba nesutinka sudaryti šios žemės nuomos sutarties su žuvininkystės tvenkinių naudotojais, ši žemės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio trečioji dalis bei paminėti Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 49, 82 punktai nustato būdus, kuriais valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius ir konstatuoja, jog atlyginama perduodant piliečiams neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam vandens telkinį tik už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį ar vandens telkinį, kuris yra saugomoje teritorijoje. Aiškinant minėto įstatymo 16 straipsnio 9 dalies pirmą ir 9 punktų nuostatas, kurios yra sistemiškai susijusios su šioje nutartyje paminėtomis normomis bei įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad pagal 16 straipsnio 9 dalies 9 punktą teisė į lygiavertį vandens telkinį įgyjama tada, kai turėtas vandens telkinys išperkamas valstybės arba neišliko, o pagal šios dalies pirmą punktą – lygiavertis vandens telkinio plotas perduodamas už buvusius vandens telkinio plotus, kurių susigrąžinti toje vietoje piliečiai nepageidauja. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovo V. J. nuosavybės teisių atkūrimo atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusią žemę, priskirtiną valstybės išperkamai žemei, o ne į valstybės išperkamą vandens telkinį. Pažymėtina tai, kad ir Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartimi išnagrinėjęs administracinę bylą Nr.A7-585-05 (kategorija 11.4.1, 11.6.1.5), kurioje buvo ginčijami minimos kategorijos administraciniai aktai, suformulavo būtent tokias Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 9 punktų taikymo ribas.

55Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu dėl Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 64-433 panaikinimo, teigia, jog šiuo įsakymu pagrįstai buvo pakeista išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Apeliantas remiasi Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 826, kuriuo Birvėtos tvenkiniai įtraukti į pramoninės žuvininkystės tvenkinių sąrašą. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, šio nutarimo priėmimas neduoda pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamą situaciją. Visų pirma, pakeičiant 2000 m. rugsėjo 18 d. išvadą Nr. 3286, buvo įrašyta, jog išperkamas vandens telkinys 6,55 ha. Antra, kaip buvo minėta, apeliantas atsisakė susigrąžinti žemę, tuo tarpu Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punkto redakcija, tiek iki apelianto minimo Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 826 priėmimo, tiek ir po jo, priimant ginčijamą Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr. 64-433, nustatė, jog valstybė išperka žemę, jei ji yra su įrengtais tvenkiniais, pramoninės žuvininkystės tvenkiniais. Ginčo žemė liko valstybės išperkama žeme, o ne valstybės išperkamu vandens telkiniu, nes, kaip buvo ne kartą pažymėta, šiuo atveju buvę savininkai nuosavybės teise valdė ne vandens telkinius, o žemę.

562. Dėl eiliškumo grupių nustatymo.

57Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis šiuo klausimu, teigia, kad VAVA 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 3006-79, kuriuo buvo patvirtintas piliečių sąrašas, kuriame yra ir apeliantas, ir buvo konstatuotas prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo laikas, sudarė jam prielaidą atkurti nuosavybės teises į žemę įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi šiuo įsakymu buvo nustatytas ne pretendentų eiliškumas, o tik patvirtintas sąrašas piliečių, pateikusių prašymus atkurti nuosavybė teisę po žemės reformos žemėtvarkos projekto parengiamųjų darbų pabaigos ir pageidaujančių įsigyti nuosavybėn neatlygintinai žemę, mišką, vandens telkinius Trakų rajone, todėl, priešingai nei konstatavo teismas, jis negali prieštarauti Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos metodikos 23.1 punktui. Tuo remdamasis apeliantas teigia, kad teismas neturėjo pagrindo VAVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751 naikinti ieškovo nurodytu pagrindu – dėl Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio, nustatančio pretendentų eiliškumą pažeidimo, nes ieškovas ginčija tik eiliškumo nustatymo procedūrą, bet ne nustatytą atsakovo eiliškumą.

58Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus. Visų pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinys dėl VAVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr.79-8751 panaikinimo yra grindžiamas ne tik eiliškumo, kurį nustato paminėtas Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis, pažeidimu, bet ir kitais teisiniais pagrindais. Antra, paminėtu Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos ,,Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos“ 23.1 punkte nustatyta, kad sugrupuoti pretendentus pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą privalo projekto autorius. Piliečių teisių atkūrimo įstatymo normose bei jas įgyvendinančių teisės aktų, tarp kitų ir paminėtos metodikos, nustatyta tvarka buvo siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeistos visų pretendentų teisės ir teisėti interesai šioje nuosavybės teisių atkūrimo proceso stadijoje, tai yra teisė žinoti apie toje vietovėje esantį laisvos žemės fondą ir rinktis iš šio fondo įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad VAVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 79-8751 buvo pažeisti įstatymų reikalavimai bei kitų pretendentų teisėti interesai.

59Iš tiesų, apelianto minimu VAVA 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 3006-79 ,,Dėl piliečių, pateikusių prašymus po žemės reformos žemėtvarkos projekto parengiamųjų darbų pabaigos, patvirtinimo Trakų rajone“ atsakovas buvo priskirtas devinto ir dešimto eiliškumo grupėms, o įsakymu patvirtintame sąraše nurodyta, kad išvadas V. J. pateikė 2000 m. rugpjūčio 18 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis pirminiais įrodymais: žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metodikos penktojo priedo – žiniaraščio duomenimis, kitais byloje surinktais įrodymais, nustatė, jog atsakovas V. J. prašymą Trakų žemėtvarkos skyriui padavė tik 2000 m. rugsėjo 10 d., tuo tarpu faktiškai žemėnaudos (sklypai Nr. 512-1, 512-2, 512-4, 512-6, 512-7, 512-8) jam buvo suformuotos jau 2000 m. rugpjūčio 5 d. ar 2000 m. rugsėjo 5 d. (tiksli data nenustatyta dėl žiniaraščių duomenų taisymo) ir ne kaip devintos ir dešimtos eiliškumo grupės, o kaip ketvirtos eiliškumo grupės pretendentui. Be kita ko, teismas pagrįstai konstatavo, jog žiniaraščiuose taip pat taisytos žemės sklypų išdėstymo, ribų suderinimo datos. Be paminėto, byloje esantys įrodymai leidžia spręsti, kad sklypai V. J. buvo projektuojami tada, kai jokie projektavimo darbai negalėjo vykti, nes 2000 m. rugsėjo 18 d. jau vyko Onuškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, kuris prieš tai turėjo būti suderintas, viešo svarstymo rezultatų aptarimas. Pagal minėtu Žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos metodikos 63 punktą, šiam svarstymui turi būti skirta ne mažiau kaip 2 savaitės, be to šiam svarstymui projekto autorius turi pateikti (be kitų dokumentų) ir žemės reformos žemėtvarkos projekto planą, kuriame jau turi būti nubraižyti suprojektuoti sklypai. Taigi akivaizdu, kad viešam svarstymui nebuvo pateiktas užbaigtas projektas, nes jame dar negalėjo būti nubraižyti atsakovui V. J. suprojektuoti sklypai, o toks projektavimas vykti negalėjo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad V. J. nuosavybės teisių atkūrimo procesą apibūdina ir ta aplinkybė, kad iš Onuškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, kuris buvo patvirtintas VAVA 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3239-79, tekstinės dalies medžiagos matyti, jog atsakovas V. J. vien tuo metu Vilniaus apskrities viršininkui buvo pateikęs 20 išvadų. Sklypai V. J. buvo projektuojami skubos tvarka, o nuosavybės teisės buvo atkurtos per itin trumpą laiką: prašymas pateiktas 2000 m. rugsėjo 10 d., projektas patvirtintas 2000 m. rugsėjo 22 d., o visi dokumentai parengti ir sprendimas atkurti nuosavybės teises buvo priimtas 2000 m. lapkričio 7 d. Tuo tarpu pagal tuo metu galiojusią Žemės reformos įstatymo minimo 10 straipsnio, nustatančio eiliškumą, redakciją (2000-06-27 įstatymo Nr. VIII-1757, galiojusi iki 2002-11-22) šioje teisės normoje nustatyto eiliškumo privalėjo būti laikomasi visuose nuosavybės teisių atkūrimo etapuose. Tik įsigaliojus 2002 m. lapkričio 5 d. įstatymui Nr. IX-1170 buvo nustatyta, kad eiliškumo turi būti laikomasi tik projektuojant žemės sklypus.

60Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog atsakovas V. J. ketvirtai eiliškumo grupei buvo priskirtas teisės aktų nustatyta tvarka, ir pagrįstai panaikino ginčo administracinius teisės aktus (CPK 178 str., 185 str.).

61Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad ieškovo reikalavimai, pagrįsti pretendentų eiliškumo pažeidimais, yra formalaus pobūdžio. Kaip žinoma, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, turinčios imperatyvų pobūdį, nes įstatymuose ir kituose teisės aktuose detaliai reglamentuotų procedūrų laikymasis sudaro prielaidas šio proceso skaidrumui, tokiu būdu siekiama išvengti pretendentų teisių bei teisėtų interesų pažeidimų. Atsakovo VAVA atstovas apeliacinės instancijos teismui paaiškino, kad skundų dėl atsakovui V. J. suprojektuotų žemėnaudų nebuvo gauta, tačiau įvertinus šioje nutartyje anksčiau išdėstytas aplinkybes, apibūdinančias nuosavybės teisių atkūrimo V. J. procesą, o taip pat įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo bylose esančią medžiagą, apibūdinančią šiam atsakovui neatlygintinai perduoto turto buvimo vietą, nuo kurios priklauso šio turto kokybė bei reali rinkos vertė, yra akivaizdu, kad teisės ir teisėti interesai kitų pretendentų, siekusių šiose vietose atkurti nuosavybės teises, buvo pažeisti (CPK 185 str.). Prokuroro ieškinys pateiktas ginant viešąjį interesą, išnagrinėjus bylą konstatuota, jog V. J. nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant nustatytą tvarką, tarp kita ko ir eiliškumą, todėl nėra pagrindo laikyti šiuos ieškininius reikalavimus formaliais. Tokia išvada atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-281 konstatavo, jog nustačius, kad nuosavybės teisės atkuriamos nesilaikant specialųjį teisinį reglamentavimą nustatančių teisės normų, toks atkūrimas pripažintinas neteisėtu, o tokio neteisėtumo pasekmės turi būti pašalintos taip, kad būtų įvykdytos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygos.

623. Dėl prašymo pateikimo Trakų rajono žemėtvarkos skyriui momento.

63Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog prašymą Trakų rajono žemėtvarkos skyriui apeliantas pateikė 2000 m. rugsėjo 10 d. Apeliantas teigia, jog anksčiau paminėti žiniaraščiai patvirtina, kad žemės sklypai jam buvo suprojektuoti po 2000 m. rugsėjo 13 d., taigi po prašymo įteikimo bei po to, kai VAVA 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 3006-79 ,,Dėl piliečių, pateikusių prašymus po žemės reformos žemėtvarkos projekto parengiamųjų darbų pabaigos, patvirtinimo Trakų rajone“ atsakovas buvo įtrauktas į pretendentų sąrašą.

64Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus, remdamasi šioje nutartyje anksčiau išdėstytais motyvais.

65Apeliantas taip pat teigia, kad VAVA 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3239-79 buvo patvirtintas Trakų rajono Onuškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kurio ieškovas neginčija, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamus administracinius aktus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minimo projekto buvimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų bei šioje nutartyje išdėstytų argumentų dėl panaikintų administracinių aktų neteisėtumo. Be to, ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, jog panaikinus šioje byloje ginčijamus sprendimus, neužkertamas kelias pakeisti minimą žemėtvarkos projektą, tačiau tik toje dalyje, kuri yra susijusi su apelianto V. J. nuosavybės teisių atkūrimu.

664. Dėl apelianto išvadų iš apibendrinimų.

67Apeliantas nurodo, kad panaikinus minėtus VAVA 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 79-9546 ir 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751, kuriais, kaip nurodo apeliantas, jam teisėtai suteiktas lygiavertis vandens telkinys, iš esmės jo teisinė padėtis nepasikeis, nes išlieka teisė atkurti nuosavybės teisę į vandens telkinius, todėl vėl turės būti vykdomi visi nuosavybės teisių atkūrimo veiksmai, o valstybė dėl to patirs žalą. Apelianto nuomone, tokiais veiksmais būtų pažeisti esminiai civilinės teisės principai: teisėtų lūkesčių, proporcingumo, teisinio apibrėžtumo principai, pažeidžiamas sandorių laisvės principas, o pats ginčas yra formalaus pobūdžio.

68Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Papildant šioje nutartyje anksčiau išdėstytus motyvus dėl ieškinio reikalavimų formalaus pobūdžio, teisėjų kolegija laiko, jog bylos medžiaga patvirtina, kad ieškinio pareiškimu siekiama ne formaliai konstatuoti administracinių aktų ydas, o realių teisinių pasekmių. Iš tiesų šiuo ieškiniu nepaneigiamos atsakovo V. J. teisės atkurti sandoriais įsigytą nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau konstatuojama, jog atsakovas turi teisę į valstybės išperkamą žemę, bet ne į lygiaverčius vandens telkinius, o taip pat nustatyti, jog ši teisė privalo būti įgyvendinta pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytą tvarką ir sąlygas. Taigi, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo Generalinis prokuroras, tai iš esmės pakeistų V. J. teisinę padėtį objekto atžvilgiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas sandorių pagrindu įgijęs teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, siekė tokiu būdu įsigyti vandens telkinius ir netoli jų esančius žemės sklypus.

69Atmestinas apelianto argumentas dėl žalos valstybei ieškinio patenkinimo atveju, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priimant neteisėtus sprendimus dėl nuosavybės teisių V. J. atkūrimo, žemės reformos žemėtvarkos projektus rengę atsakovai VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas bei I. S. IĮ netinkamai įvykdė savo sutartines prievoles pagal žemės reformos žemėtvarkos darbų atlikimo sutartis, ir CK 6.256 straipsnio pagrindu patenkino ieškinį dalyje dėl žalos atlyginimo valstybei ir priteisė iš minėtų atsakovų žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad šios teismo sprendimo dalies niekas neskundžia.

70Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto V. J. apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamoje dalyje paliktinas nepakeistu (CPK 263 str. 1 d.).

71Dėl ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinio skundo.

72Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras skundžia teismo sprendimo dalį, kuria atmestas prokuroro ieškinys dėl žemės sklypų, kuriuos atsakovas V. J. iki ieškinio pareiškimo perleido kitiems asmenims, paėmimo bei restitucijos taikymo trečiųjų asmenų atžvilgiu.

73Kaip minėta, teismas atmetė ieškovo reikalavimus paimti į laisvos žemės fondą sklypus, kuriuos atsakovas V. J. perleido kitiems asmenims, ir reikalavimus dalyje dėl restitucijos taikymo trečiųjų asmenų atžvilgiu. Teismas nurodė, kad minėti sandoriai nebuvo ginčijami Civilinio kodekso nustatyta tvarka, reikalavimai dėl jų pripažinimo negaliojančiais nebuvo pareikšti, o pagal CK 1.80 straipsnį, restitucija taikoma tik tada, kada negalioja sandoris, kurio pagrindu šie asmenys įsigijo nuosavybės teises. Teismas taip pat nusprendė taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais, ir iš V. J. valstybei priteisė nekilnojamojo turto vertes, nurodytas naikintinuose administraciniuose sprendimuose, kuriais turtas neatlygintinai buvo perduotas atsakovui, tai yra iš viso 73 927 Lt. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, šiais klausimais priimdamas tokį sprendimą, neteisingai aiškinio ir taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas (CPK 3 str. 1 d.).

74Kaip buvo nurodyta šioje nutartyje anksčiau, skundžiamu sprendimu teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas V. J. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius teisės aktus, todėl jis neturėjo teisės perleisti tokiu būdu įgyto nekilnojamojo turto tretiesiems asmenims, tai yra savo seseriai atsakovei S. Ž. , žmonos tėvams Mr. I. ir M. I. , ir žmonos broliui N. I. . Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo turtas iš šių asmenų turėtų būti išreikalautas turto vindikacijos būdu taikant CK 6.145 straipsnį, 4.95, 4.96 straipsnius, 3.88 straipsnio pirmosios dalies pirmąjį punktą bei 6.67 straipsnio pirmąjį punktą.

75Teisėjų kolegija, pažymi, kad pagal CPK 320 straipsnio nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas. Sutinkamai su CK 1.78 straipsnio pirmąja dalimi ir 6.225 straipsniu, sutartys yra absoliučiai negaliojančios ir niekinės, jei jas sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Viešasis interesas reikalauja, kad nebūtų palikti galioti niekiniai sandoriai, todėl niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str.).

76Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad nagrinėjamas atvejis yra būtent toks, kai iškilo būtinybė remiantis CK 1.78 straipsnio pirmąja dalimi, 1.80 straipsnio pirmąja dalimi spręsti klausimą dėl pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais tokių ginčo sandorių: 2002 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-1541, sudarytos tarp V. J. ir S. Ž. ; 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutarties Nr. 1-4164, sudarytos tarp V. J. ir Mr. I.; 2002 m. gegužės 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-1952, sudarytos tarp V. J. ir M. I. ; 2001 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. JK-986, sudarytos tarp V. J. ir N. I. ; 2002 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-1643, sudarytos tarp V. J. bei M. I. , ir 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-3347, sudarytos tarp M. I. bei T. B., V. P. B., A. B. , R. K., R. K.; 2002 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-1642, sudarytos tarp V. J. bei M. I. ir 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-3353, sudarytos tarp M. I. bei T. B., V. P. B., A. B. , R. K., R. K.; 2001 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-3602 ir 2001 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-3601, sudarytų tarp V. J. ir R. S. (CK 4.48 str., 6.321 str. 4 d., 6.432 str.).

77Kaip žinoma, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str.). Šis principas yra inkorporuotas ir į sutarčių teisės nuostatas (CK 6.158 str.). Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas V. J. nuosavybės teises į ginčo turtą įgijo, kaip minėta, imperatyvioms įstatymų nuostatoms prieštaraujančių administracinių aktų pagrindu. Tuo tarpu, viena iš esminių tiek pirkimo-pardavimo, tiek mainų sutartims keliamų sąlygų yra pardavėjo ar daikto savininko pareiga patvirtinti pirkėjui, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į tą daiktą (CK 6.321 str. 4 d., 6.432 str. 2 d.). Minėti principai įpareigoja ir pirkėją ar daikto gavėją domėtis, kaip pardavėjas/daikto savininkas įgyvendina šią pareigą. Nagrinėjamu atveju atsakovai S. Ž. , Mr. I. , M. I. bei N. I. tokios pareigos neįvykdė. Būdami artimais atsakovo V. J. ir jo sutuoktinės giminaičiais, jie žinojo arba turėjo žinoti V. J. nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo turtą aplinkybes (CPK 185 str.). Iš kitos pusės, nežinojimas ar nesidomėjimas tokiomis aplinkybėmis vertintinas kaip atsakovų nerūpestingumas ir neatidumas. Be to, pagal CK 1.6 straipsnio nuostatas, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų įvykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtų atsakovų vardu sudarant ginčo turto perpardavimo sandorius veikė pats V. J. .

78Pripažinus nurodytus sandorius niekiniais ir negaliojančiais, turi būti sprendžiamas vindikacijos bei restitucijos taikymo klausimas, tai yra valstybės turto išreikalavimas iš asmenų, kuriems V. J. neturėjo teisės jo perleisti, bei atsiskaitymas tarp sandorio šalių (CK 4 str. 95 str., 4.96 str., 1.80 str. 2, 3 d.). Kaip teisingai nurodė ieškovas apeliaciniame skunde, nagrinėjant šį klausimą yra reikšminga, ar asmenys, sandorių pagrindu iš atsakovo įgiję nuosavybėn žemės, miško sklypus bei vandens telkinius, yra sąžiningi, nes restitucija gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei įgijėjai yra nesąžiningi, tai yra jei ginčo nekilnojamąjį turtą įsigiję tretieji asmenys žinojo, ar turėjo žinoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo šį turtą, neturėjo teisės jo perleisti (CK 4.96 str. 2 d.). Taigi sąžiningumas yra ne teisinė kategorija, siejama su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis.

79Nagrinėjamu atveju atsakovų S. Ž. , Mr. I., M. I. bei N. I. sąžiningumu leidžia abejoti keletas aplinkybių. Pirmiausia, tokias abejones kelia sandorių sudarymo aplinkybės. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nurodytais sandoriais atsakovas V. J. perleido sklypus kitiems artimais giminystės ryšiais su juo ar su jo žmona susijusiems asmenims. Po to nedelsiant vienas paskui kitą buvo sudaryti keli sandoriai turtą perleidžiant dar toliau, kuriuose atsakovas V. J. pagal įgaliojimus pats veikė už pardavėjus. Toks ginčo turto nevienkartinis perleidimas per trumpą laiką leidžia spręsti, kad tokiu būdu šalys siekė išvengti galimos restitucijos. Pažymėtina, kad sklypai giminaičiams buvo perleisti už gerokai mažesnę kainą, nei vidutinė jų rinkos vertė. Pavyzdžiui, žemės sklypą – ežerą Švenčių, atsakovas pardavė savo sutuoktinės tėvui atsakovui M. I. už 20 000 Lt (t. 1, b. l. 25), o praėjus mėnesiui, M. I. šį sklypą tretiesiems asmenims pardavė jau už 51 300 Lt (t. 1, b. l. 26). Beje, sudarant šį sandorį, M. I. vardu pagal įgaliojimą veikė V. J. . Kitą sklypą, kaip minėta, atsakovas V. J. perleido žmonos broliui N. I. už 35 000 Lt (t. 1, b. l. 35), kai tuo tarpu šio sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 168 164 Lt (t. 1, b. l. 34). Pažymėtina tai, kad visi atsakovai, išskyrus S. Ž. , gyvena toli nuo Trakų rajono, kuriame yra ginčo sklypai, todėl kyla abejonių, ar šie asmenys tikrai buvo suinteresuoti įsigyti minėtus sklypus tam, kad naudotų juos pagal paskirtį. Tuo labiau, keli iš šių sklypų buvo parduoti tretiesiems asmenims praktiškai iš karto po įsigijimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija 2005 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-274/2005 nustatė kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti sprendžiant įgijėjo pagal turto pirkimo-pardavimo sutartį sąžiningumo klausimą, tai yra tokiais kriterijais yra sutarčių sudarymo laikas, šalių gyvenamoji vieta, giminystės ryšiai, įgijėjo veiksmai po sutarties sudarymo. Atsižvelgdama į šiuos kriterijus ir paminėtas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai paneigia atsakovų V. J. , S. Ž. , M. I. , Mr. I., N. I. , kaip turto įgijėjų, sąžiningumo prezumpciją, todėl jiems negali būti taikoma CK 4.96 straipsnio antrojoje dalyje numatyta gynyba. Nagrinėjamu atveju šių asmenų atžvilgiu taikytina restitucija natūra (CK 1.80 str. 2 d.).

80Be to, kaip žinoma, CK 6.67 straipsnio pirmajame punkte nurodoma, jog preziumuojama, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad sandorio, sudaryto tarp atsakovo V. J. ir jo sesers atsakovės S. Ž. , atžvilgiu yra taikytina CK 6.67 straipsnio pirmajame punkte nurodyta nesąžiningumo prezumpcija (CK 3.135 str.).

81Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras tiek ieškinio pareiškime, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad CK 6.67 straipsnio pirmajame punkte nurodyta nesąžiningumo prezumpcija taikytina ir kitų šių sandorio šalių – atsakovų Mr. I., M. I. bei N. I. atžvilgiu. Kaip žinoma, CK 6.67 straipsnio pirmajame punkte nurodoma, jog preziumuojama, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Atsakovas V. J. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nesutikdamas su argumentais dėl CK 6.67 straipsnio pirmame punkte nurodytos prezumpcijos taikymo, teigia, jog nagrinėjamu atveju V. J. ir kiti atsakovai, išskyrus S. Ž. , yra susiję svainystės ryšiais ir nėra artimieji giminaičiai (CK 3.135 str., 3.130 str. 1 d.), tuo tarpu jiems perleistas turtas yra asmeninė jo nuosavybė. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus, nes teisės normos turi būti aiškinamos ne formaliai, o siejant su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Nors apeliantas V. J. teisingai nurodo, kad pagal Piliečių teisių atkūrimo įstatymą grąžintas turtas laikomas asmenine nuosavybe, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įsigijo sandorių pagalba, tai yra ją nusipirkdamas iš šią teisę turinčių asmenų. Tuo tarpu byloje nėra įrodymų, paneigiančių prezumpciją, jog perkant teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tam buvo naudojami pinigai, kurie buvo jungtinė jo bei jo sutuoktinės nuosavybė. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovus siejo artimi ryšiai, nes kaip minėta, atsakovas V. J. pagal įgaliojimus veikė kitų atsakovų vardu ir pan. (CPK 178 str.).

82Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo V. J. sandorius, sudarytus su jo ir jo žmonos giminaičiais, pripažinus negaliojančiais, o turto įgijėjus atsakovus S. Ž. , Mr. I., M. I. bei N. I. nesąžiningais turto įgijėjais, turi būti sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ieškininiame pareiškime nekėlė klausimo dėl išreikalavimo valstybės naudai turto, kuris buvo perparduotas T. B., V. P. B., A. B. , R. K., R. K. bei R. S., neginčijo šių asmenų kaip turto įgijėjų sąžiningumo prezumpcijos. Todėl turtas natūra gali būti išreikalautas tik iš atsakovų S. Ž. , Mr. I., M. I. bei N. I. , kurie iš atsakovo V. J. šį turtą įsigijo pagal pirminius sandorius, Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigotina paimti šiuos sklypus į laisvos žemės fondą, o iš V. J. minimiems atsakovams priteisiami pinigai (mainų sutarties atveju – turtas), kuriuos jis gavo pagal šiuos sandorius (CK 4.96 str. 2 d., 6.146 str.). Tuo tarpu pinigai, kuriuos šie asmenys gavo perpardavę turtą T. B., V. P. B., A. B. , R. K., R. K. bei R. S., traktuotini kaip be pagrindo įgytas turtas ir priteistini valstybei (CPK 6.237 str. 1, 2 d.).

83Tokiu būdu:

841) pripažinus niekine ir negaliojančia 2002 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1541, sudarytą tarp V. J. ir S. Ž. , iš V. J. priteisiama S. Ž. 25 000 Lt, panaikinamas nuosavybės teisių įregistravimas S. Ž. vardu į žemės sklypą – ežerą Dapai, esantį (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre. Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigotina paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą.

852) pripažinus niekine ir negaliojančia 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutartį Nr. 1-4164, sudarytą tarp V. J. ir Mr. I., iš V. J. priteisiama Mr. I. 25 000 Lt, be to, V. J. įpareigojamas grąžinti Mr. I. juvelyrinius dirbinius, kuriuos jis gavo mainais pagal 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutartį Nr. 1-4164, arba, šių dirbinių natūra neturint, iš V. J. priteisiama Mr. I. 30 000 Lt, panaikinamas nuosavybės teisių įregistravimas Mr. I. vardu į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre. Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigotina paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą;

863) pripažinus niekine ir negaliojančia 2002 m. gegužės 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1952, sudarytą tarp V. J. ir M. I. , iš V. J. priteisiama M. I. 8 000 Lt, panaikinamas nuosavybės teisių įregistravimas M. I. vardu į žemės sklypą – ežerą Gilušį, esantį (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre. Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigotina paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą;

874) pripažinus niekine ir negaliojančia 2001 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.JK-986, sudarytą tarp V. J. ir N. I. , iš V. J. priteisiama N. I. 35 000 Lt, panaikinamas nuosavybės teisių įregistravimas N. I. vardu į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre. Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigotina paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą;

885) pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1643, sudarytą tarp V. J. bei M. I. , ir 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3347, sudarytą tarp M. I. bei T. B., V. P. B., A. B. , R. K., R. K., taikoma restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, tai yra iš V. J. priteisiama M. I. 20 000 Lt), o iš M. I. priteisiama valstybei 51 300 Lt;

896) pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1642, sudarytą tarp V. J. bei M. I. , ir 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3353, sudarytą tarp M. I. bei T. B., V. P. B., A. B., R. K., R. K., taikoma restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, tai yra iš V. J. priteisiama M. I. 5 000 Lt, o iš M. I. priteisiama valstybei 3 000 Lt;

907) pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis 2001 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-3602 ir 2001 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-3601, sudarytas tarp V. J. ir R. S. , taikoma restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, tai yra iš V. J. priteisiama valstybei 20 000 Lt.

91Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

92Teismas, išnagrinėjęs civilinė bylą iš esmės, proporcingai patenkintų bei atmestų reikalavimų daliai tarp šalių paskirsto ir bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo.

93Nagrinėjamu atveju už pareikštus ieškinio reikalavimus turėtų būti sumokėtas 10 245 Lt dydžio žyminis mokestis. Toks mokesčio dydis gaunamas sudėjus žyminį mokestį už turtinius ir neturtinius reikalavimus, tai yra už reikalavimą panaikinti tris Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus, kaip už neturtinį reikalavimą mokėtinas 300 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 2 p.). Turtinio reikalavimo dydis apskaičiuojamas sudėjus visų ginčo žemės sklypų, kurie dėl anksčiau nutartyje išdėstytų motyvų paimami į laisvos žemės fondą, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose nurodytas vertes (t. 1, b. l. 30, 32, 34, 36, 37, 38, 39) bei sandorių, kuriais žemės sklypai buvo perleisti tretiesiems sąžiningiems įgijėjams, pinigines vertes (t. 1, b. l. 14, 16, 20, 26) (CPK 85 str. 1 d. 1-2 p.). Tokiu būdu ieškinio reikalavimo turtinė vertė yra 594 590 Lt. Pagal CPK 80 straipsnio pirmosios dalies pirmą punktą suskaičiavus žyminio mokesčio, mokėtino už turtinius reikalavimus, dydį bei prie jo pridėjus minėtus 300 Lt žyminio mokesčio už neturinį reikalavimą, gaunama, jog už ieškinio reikalavimus mokėtinas 10 245 Lt dydžio žyminis mokestis.

94Ieškovas generalinis prokuroras nuo žyminio mokesčio paduodant ieškinį yra atleidžiamas pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 5 p.), tačiau pagal CPK 96 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgdama į proporcingumo principą bei dėl anksčiau nurodytų motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, jog žyminis mokestis už administracinių aktų panaikinimą bei už V. J. nuosavybės teisių įregistravimo panaikinimą į žemės sklypus, esančius Trakų rajono savivaldybėje, Žaliosios, Tolkiškių bei Pakalninkų kaimuose (duomenys neskelbtini), turi būti priteisiamas lygiomis dalimis iš atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Utenos apskrities viršininko administracijos bei V. J. . Proporcingai minėtų reikalavimų vertei, žyminio mokesčio dalis už šiuos reikalavimus yra apytiksliai lygi 29 procentams viso žyminio mokesčio, todėl iš minėtų atsakovų priteistina 2971 Lt, tai yra po 990 Lt žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad likusi žyminio mokesčio dalis, tai yra 7 275 Lt, priteistina iš atsakovo V. J. .

95Proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams tarp šalių taip pat yra paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Nagrinėjamu atveju tokių išlaidų buvo 310 Lt (t. 1, t. 3, b. l. 205, t. 4, b. l. 89, t. 5, b. l. 152), todėl teisėjų kolegija iš atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Utenos apskrities viršininko administracijos bei V. J. priteisia po 103,30 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (CPK 93, 88, 96 str.).

96Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Nutarė

97Ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinį skundą patenkinti.

98Atsakovo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

99Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

100,,Panaikinti Utenos apskrities išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn: 2000 m. rugsėjo 18 d. išvadą Nr. 3286, 2000 m. spalio 27 d. išvadą Nr. 3464, 2000 m. rugsėjo 18 d. išvadą Nr. 3282, 2000m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. 3106, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. 3107, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. 3105, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. 3104, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. 3108, 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvadą Nr. 3169.

101Panaikinti Vilniaus apskrities išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn: 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadą Nr. 3530, 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadą Nr. 3528, 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadą Nr. 3527, 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadą Nr. 3510.

102Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr. 64-433 dalyje dėl 2000 m. rugsėjo 18 d. išvados Nr. 3286.

103Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus: 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 79-9546, 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751, 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 79-8924.

104Panaikinti nuosavybės teisių įregistravimą V. J. (duomenys neskelbtini) į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šiuos sklypus į laisvos žemės fondą.

105Pripažinti niekine ir negaliojančia 2002 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1541, sudarytą tarp V. J. ir S. Ž. Priteisti iš V. J. S. Ž. 25 000 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai litų). Panaikinti nuosavybės teisių įregistravimą S. Ž. vardu (duomenys neskelbtini) į žemės sklypą – ežerą Dapai, esantį (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą.

106Pripažinti niekine ir negaliojančia 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutartį Nr. 1-4164, sudarytą tarp V. J. ir Mr. I. Priteisti iš V. J. Mr. I. 25 000 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai litų) ir įpareigoti V. J. grąžinti Mr. I. juvelyrinius dirbinius, kuriuos jis gavo mainais pagal 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutartį Nr. 1-4164, arba, šių dirbinių natūra neturint, priteisti iš V. J. Mr. I. 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų). Panaikinti nuosavybės teisių įregistravimą Mr. I. vardu (duomenys neskelbtini) į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą.

107Pripažinti niekine ir negaliojančia 2002 m. gegužės 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1952, sudarytą tarp V. J. ir M. I. . Priteisti iš V. J. M. I. 8 000 Lt (aštuoni tūkstančiai litų). Panaikinti nuosavybės teisių įregistravimą M. I. vardu (duomenys neskelbtini) į žemės sklypą – ežerą Gilušį, esantį (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą.

108Pripažinti niekine ir negaliojančia 2001 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.JK-986, sudarytą tarp V. J. ir N. I. . Priteisti iš V. J. N. I. 35 000 Lt (trisdešimt penki tūkstančiai litų). Panaikinti nuosavybės teisių įregistravimą N. I. vardu (duomenys neskelbtini) į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą.

109Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1643, sudarytą tarp V. J. bei M. I. , ir 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3347, sudarytą tarp M. I. bei T. B., V. P. B., A. B., R. K., R. K. Taikyti restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, tai yra priteisti iš V. J. M. I. 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų), o iš M. I. priteisti valstybei 51 300 Lt (penkiasdešimt vienas tūkstantis trys šimtai litų).

110Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1642, sudarytą tarp V. J. bei M. I. , ir 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3353, sudarytą tarp M. I. bei T. B., V. P. B., A. B., R. K., R. K. Taikyti restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, tai yra priteisti iš V. J. M. I. 5 000 Lt (penki tūkstančiai litų), o iš M. I. priteisti valstybei 3 000 Lt (trys tūkstančiai litų).

111Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2001 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-3602 ir 2001 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-3601, sudarytas tarp V. J. ir R. S. . Taikyti restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, tai yra priteisti iš V. J. valstybei 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų).

112Priteisti į valstybės biudžetą iš I. S. IĮ 509 Lt (penki šimtai devyni litai) žalos atlyginimo, o iš Valstybinio žemėtvarkos instituto 1623 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai dvidešimt trys litai) žalos atlyginimo.

113Priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybei 990 Lt (devyni šimtai devyniasdešimt litų) žyminio mokesčio ir 103,30 Lt (vienas šimtas trys litai, 30 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

114Priteisti iš atsakovo Utenos apskrities viršininko administracijos valstybei 990 Lt (devyni šimtai devyniasdešimt litų) žyminio mokesčio ir 103,30 Lt (vienas šimtas trys litai, 30 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

115Priteisti iš atsakovo V. J. valstybei 8 265 Lt (aštuoni tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt penki litai) žyminio mokesčio ir 103,30 Lt (vienas šimtas trys litai, 30 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

116Likusioje dalyje ieškinį atmesti.“

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį... 4. I. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 5. Ieškovas teigė, kad V. J. nuosavybės teisės į šį sklypą, tai yra Dapų... 6. 1) Visos V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios Utenos apskrities... 7. 2) Utenos apskrities viršininkas 2003 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 64-433... 8. 3) Minėtas VAVA 2001 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 79-9546 prieštarauja... 9. 4) Atsakovui V. J. Bijūnų kadastrinėje vietovėje žemėnaudos buvo... 10. Ginčijamu sprendimu atkūrus nuosavybės teises V. J. į minėtą 16,70 ha... 11. II. Ieškovas nurodė, kad VAVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 79-8751... 12. Ieškovas nurodė, kad V. J. nuosavybės teisės į šiuos sklypus buvo... 13. 1) V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 10 išvadų: Utenos... 14. 2) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 20 d.... 15. 3) Atkuriant nuosavybės teises buvo padaryta kitų pažeidimų. Ginčijamas... 16. Ginčijamu sprendimu atkūrus nuosavybės teises, atsakovas V. J. dalį sklypų... 17. III. VAVA 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 79-8924 V. J. buvo atkurtos... 18. Ieškovas nurodė, kad V. J. nuosavybės teisės į šį sklypą buvo atkurtos... 19. Ieškovas teigė, kad atsakovas V. J. 2001 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo... 20. Ieškovo nuomone, panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisės... 21. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ieškovas prašė:... 22. 1. Panaikinti šias Utenos apskrities išvadas: 2000 m. rugsėjo 18 d. Nr.... 23. 2. Panaikinti šias Vilniaus apskrities išvadas: 2000 m. rugpjūčio 3 d. Nr.... 24. 3. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus: 2001... 25. 4. Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymą... 26. 5. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio... 27. 6. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m.... 28. 7. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 21 d.... 29. 8. Priteisti iš VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas 1623 Lt į valstybės... 30. 9. Priteisti iš I. S. IĮ 509 Lt į valstybės biudžetą, pinigus pervedant... 31. 10. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei.... 32. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 9 d. sprendimu šį ieškinį buvo... 33. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 12 d. sprendimu išnagrinėjęs... 34. Teismas sprendė, kad atsakovo V. J. nuosavybės teisės į bendrą 16,70 ha... 35. Teismas taip pat panaikino Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28... 36. Teismas nusprendė, kad VAVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 79-8751,... 37. Teismas taip pat konstatavo, kad VAVA 2000-09-13 įsakymas Nr. 3006-79, kuriuo... 38. Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti VAVA 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą... 39. Kartu teismas sprendė, kad ginčijama Vilniaus apskrities 2000 m. rugpjūčio... 40. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, nustatė, kad... 41. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus paimti į laisvos žemės fondą sklypus,... 42. Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo... 43. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti.... 44. Apeliaciniu skundu atsakovas V. J. prašo panaikinti teismo sprendimo dalį... 45. Atsiliepimu į V. J. apeliacinį skundą ieškovas rašo skundą atmesti, o... 46. Apeliacinis V.J. skundas atmestinas, o viešąjį interesą ginančio Lietuvos... 47. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų... 48. Dėl atsakovo V. J. apeliacinio skundo.... 49. Kaip minėta, šis atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo... 50. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad teismas,... 51. 1. Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 29 d.... 52. Kaip minėta, apeliantas šią dalį skundo argumentavo teigdamas, jog jis... 53. Antra, apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu šioje dalyje ir... 54. Sutinkamai su Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 12 dalimi... 55. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu dėl Utenos apskrities viršininko... 56. 2. Dėl eiliškumo grupių nustatymo.... 57. Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis šiuo klausimu, teigia, kad VAVA... 58. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus. Visų pirma, iš bylos medžiagos... 59. Iš tiesų, apelianto minimu VAVA 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 3006-79... 60. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra... 61. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad ieškovo reikalavimai,... 62. 3. Dėl prašymo pateikimo Trakų rajono žemėtvarkos skyriui momento.... 63. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog prašymą Trakų rajono... 64. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus, remdamasi šioje... 65. Apeliantas taip pat teigia, kad VAVA 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr.... 66. 4. Dėl apelianto išvadų iš apibendrinimų.... 67. Apeliantas nurodo, kad panaikinus minėtus VAVA 2001 m. birželio 29 d.... 68. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Papildant šioje... 69. Atmestinas apelianto argumentas dėl žalos valstybei ieškinio patenkinimo... 70. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto V. J.... 71. Dėl ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinio skundo.... 72. Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras skundžia teismo... 73. Kaip minėta, teismas atmetė ieškovo reikalavimus paimti į laisvos žemės... 74. Kaip buvo nurodyta šioje nutartyje anksčiau, skundžiamu sprendimu teismas... 75. Teisėjų kolegija, pažymi, kad pagal CPK 320 straipsnio nuostatas, bylos... 76. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje anksčiau išdėstytomis... 77. Kaip žinoma, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo... 78. Pripažinus nurodytus sandorius niekiniais ir negaliojančiais, turi būti... 79. Nagrinėjamu atveju atsakovų S. Ž. , Mr. I., M. I. bei N. I. sąžiningumu... 80. Be to, kaip žinoma, CK 6.67 straipsnio pirmajame punkte nurodoma, jog... 81. Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras tiek ieškinio... 82. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo V. J.... 83. Tokiu būdu:... 84. 1) pripažinus niekine ir negaliojančia 2002 m. balandžio 26 d.... 85. 2) pripažinus niekine ir negaliojančia 2003 m. lapkričio 14 d. mainų... 86. 3) pripažinus niekine ir negaliojančia 2002 m. gegužės 24 d.... 87. 4) pripažinus niekine ir negaliojančia 2001 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo... 88. 5) pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 7 d.... 89. 6) pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 7 d.... 90. 7) pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis 2001 m. rugpjūčio 31 d.... 91. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.... 92. Teismas, išnagrinėjęs civilinė bylą iš esmės, proporcingai patenkintų... 93. Nagrinėjamu atveju už pareikštus ieškinio reikalavimus turėtų būti... 94. Ieškovas generalinis prokuroras nuo žyminio mokesčio paduodant ieškinį yra... 95. Proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams tarp šalių taip pat... 96. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 97. Ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinį skundą... 98. Atsakovo V. J. apeliacinį skundą atmesti.... 99. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti.... 100. ,,Panaikinti Utenos apskrities išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio... 101. Panaikinti Vilniaus apskrities išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio... 102. Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr.... 103. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus: 2001 m.... 104. Panaikinti nuosavybės teisių įregistravimą V. J. (duomenys neskelbtini) į... 105. Pripažinti niekine ir negaliojančia 2002 m. balandžio 26 d.... 106. Pripažinti niekine ir negaliojančia 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutartį... 107. Pripažinti niekine ir negaliojančia 2002 m. gegužės 24 d. pirkimo-pardavimo... 108. Pripažinti niekine ir negaliojančia 2001 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo... 109. Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 7 d.... 110. Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 7 d.... 111. Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2001 m. rugpjūčio 31 d.... 112. Priteisti į valstybės biudžetą iš I. S. IĮ 509 Lt (penki šimtai devyni... 113. Priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 114. Priteisti iš atsakovo Utenos apskrities viršininko administracijos valstybei... 115. Priteisti iš atsakovo V. J. valstybei 8 265 Lt (aštuoni tūkstančiai du... 116. Likusioje dalyje ieškinį atmesti.“...