Byla A-521-143/2015
Dėl turtinės žalos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. F. (D. F.) ir S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. F. (D. F.) ir S. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinei teismo medicinos tarnybai dėl turtinės žalos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai D. F. ir S. L. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ministerija), padarytą turtinę žalą: D. F. – 37 505,82 Lt, S. L. – 37 568,13 Lt, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Pareiškėjai nurodė, kad S. L. 2004 m. gegužės 26 d. su Valstybine teismo medicinos tarnyba prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) (buvęs Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos institutas; šiuo metu – Valstybinė teismo medicinos tarnyba) sudarytos Darbo sutarties Nr. 227 (su pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Darbo sutartis Nr. 227) pagrindu dirba Tarnybos Vilniaus skyriuje teismo medicinos ekspertu (specialistu). Vadovaujantis 2008 m. sausio 1 d. Darbo sutarties Nr. 227 pakeitimu, jam nuo 2008 m. sausio 1 d. nustatytas tarnybinio atlyginimo koeficiento dydis – 21 bazinė mėnesinė alga (toliau – ir BMA), o 2011 m. liepos 4 d. Darbo sutarties Nr. 227 pakeitimu nuo 2011 m. liepos 4 d. tarnybinio atlyginimo koeficientas padidintas nuo 21 BMA iki 22 BMA. D. F. 2004 m. gegužės 26 d. su Tarnyba sudarytos Darbo sutarties Nr. 226 (su pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Darbo sutartis Nr. 226) pagrindu dirba Tarnybos Vilniaus skyriuje teismo medicinos ekspertu (specialistu). Vadovaujantis 2008 m. sausio 1 d. Darbo sutarties Nr. 226 pakeitimu, nuo 2008 m. sausio 1 d. nustatytas tarnybinio atlyginimo koeficiento dydis – 21 BMA, o 2011 m. liepos 4 d. Darbo sutarties Nr. 226 pakeitimu nuo 2011 m. liepos 4 d. tarnybinio atlyginimo koeficientas padidintas nuo 21 BMA iki 22 BMA. Jiems, teismo medicinos gydytojams, suteikta teismo eksperto kvalifikacija šių rūšių ekspertizėms atlikti: 1) mirusių žmonių kūnų ir jų dalių; 2) gyvų asmenų; 3) deontologinėms ekspertizėms.

6Pažymėjo, jog jų, kaip dirbančių biudžetinėje įstaigoje, darbas apmokamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta bazinė mėnesinė alga (bazinis valandinis atlygis), išskyrus minimaliąją mėnesinę algą ir minimalųjį valandinį atlygį, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 511 ,,Dėl Biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ (toliau – ir Apmokėjimo tvarka). Vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6, 9.2 punktais (iki 2009 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija); taip pat Tvarkos 6 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 411 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. spalio 1 d.), šia redakcija Tvarkos 7–9 punktai pripažinti netekusiais galios. Be kita ko, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 patvirtinto Kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės (toliau – ir Sąrašas) 4, 5 punktais; taip pat Sąrašo 4 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 412 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. birželio 1 d.), šia redakcija Sąrašo 5 punktas pripažintas netekusiu galios. Pažymėjo, jog, vadovaujantis paminėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. priimtais nutarimais Nr. 411 ir Nr. 412 bei Tvarkos ir Sąrašo pakeitimais, nuo 2009 m. birželio 1 d. buvo atlikti Darbo sutarties Nr. 226 ir Darbo sutarties Nr. 227 pakeitimai, t. y. nuo 2009 m. birželio 1 d. nustatyta 36 kalendorinių dienų atostogų trukmė, o nuo 2009 m. spalio 1 d. – 38 valandų darbo savaitė.

7Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. gegužės 9 d. nutarimą ir pažymėjo, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus, jog savaitės darbo laiko ir kasmetinių atostogų trukmės suvienodinimas nurodytais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, Darbo kodekso (toliau – ir DK) 145 straipsnio 2 daliai bei 167 straipsniui, akivaizdu, jog jie nuo 2009 m. spalio 1 d. iki pat šiol dirbo bei dirba viršvalandinį darbą, už kurį nebuvo ir nėra mokama (padidėjus savaitės darbo valandų skaičiui, jų darbo užmokestis dėl to nekito), kaip tai numato įstatymas (Apmokėjimo tvarkos 6 p. 3 pastr., DK 193 str.).

8Taigi, atsižvelgiant į tai, jog nurodytais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriais buvo suvienodinta savaitės darbo laiko ir kasmetinių atostogų trukmė sveikatos priežiūros specialistams, įskaitant sveikatos priežiūros darbuotojus, dirbančius patologijos, teismo medicinos ir kituose padaliniuose (jeigu darbas tiesiogiai susijęs su lavonų skrodimu ir iš lavonų paimtų mėginių tyrimu), laboratorijose su trečiosios ar ketvirtosios grupės patogeniniais virusinės ar bakterinės kilmės sukėlėjais (t. y. pareiškėjams), nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, taip pat pažeidžia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, dėl tokio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto ir Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo jų savaitės darbo laiko trukmė nuo 2009 m. spalio 1 d. iki pat šiol buvo ir yra 8 valandomis ilgesnė, taip pat nuo 2009 m. birželio 1 d. iki pat šiol jiems taikoma 6 dienomis sutrumpinta kasmetinių atostogų trukmė, akivaizdu, kad jie dėl tokių Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų ir Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų patyrė turtinės žalos ir yra galima Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė.

9Pareiškėjų teigimu, yra visos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatytos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai pasireiškė Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2009 m. balandžio 29 d. priimant nutarimus Nr. 411 ir Nr. 412, kuriais buvo pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 941 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1195, t. y. suvienodinta iki tol buvusi diferencijuota pagal darbuotojų kategorijas savaitės darbo laiko ir kasmetinių atostogų trukmė, neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama paminėtus nutarimus, nepaisė Konstitucijos ir DK nuostatų, numatančių tam tikrų kategorijų ir profesijų darbuotojų teisę į sutrumpintą darbo laiką ir pailgintą atostogų trukmę, teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, todėl daugiau nei ketverius metus buvo pažeistos tam tikrų kategorijų darbuotojų, dirbančių itin kenksmingomis sąlygomis, patiriančių itin didelę nervinę, emocinę ir protinę įtampą, teisės ir teisėti interesai.

10Pažymėjo, jog dėl tokių neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų jie, kaip teismo medicinos ekspertai, kurių veiklos specifika tiesiogiai susijusi su lavonų skrodimu ir iš lavonų paimtų mėginių tyrimu, dirbantys kenksmingomis sąlygomis, patiriantys itin didelę nervinę, emocinę ir protinę įtampą, patyrė turtinę žalą, t. y. užuot dirbę 30 valandų per savaitę, įsigaliojus paminėtiems antikonstituciniais pripažintiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams, privalėjo dirbti 38 valandas per savaitę, tačiau dėl to jų darbo užmokestis nekito. Taigi toks darbas, viršijant buvusias nustatytas darbo savaitės valandų skaičiaus normas, laikytinas viršvalandiniu, o viršvalandinis darbas turėtų būti apmokamas DK 193 straipsnyje ir Apmokėjimo tvarkos 6 punkto 3 pastraipoje numatyta tvarka (pusantro darbuotojo darbo užmokesčio). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas S. L. nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. dirbo 1 457,6 valandas viršvalandžių, už tokį viršvalandinį darbą jam turėjo būti išmokėta 37 568,13 Lt dydžio suma; tuo pačiu laikotarpiu D. F. dirbo 1 457,6 valandas viršvalandžių, už tokį viršvalandinį darbą jam turėjo būti išmokėta 37 505,82 Lt dydžio suma.

11Pareiškėjų teigimu, akivaizdu, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir jų patirtos turtinės žalos, taip pat visos sąlygos, būtinos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

12Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsiliepime į skundą (b. l. 96–98) vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9.1, 9.2, 10.1.1, 10.2.1 punktais, Sveikatos sistemos įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 4 dalimi, 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir nurodė, kad veiklos sritis dėl konkrečios darbuotojų šakos –sveikatos priežiūros specialistų – priskirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija) kompetencijai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal kompetenciją atsakinga apskritai už visų darbuotojų socialines garantijas, o už konkrečios šakos darbuotojų – ministerijos pagal valdymo sritis. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimais Nr. 411 ir Nr. 412 iki tol galiojusio reguliavimo pakeitimą inicijavo Sveikatos apsaugos ministerija. Be to, Konstituciniame Teisme tiriant paminėtų aktų kai kurių nuostatų konstitucingumą, Lietuvos Respublikos Vyriausybei atstovavo Sveikatos apsaugos ministerija, kaip paminėtų nutarimų iniciatorė ir rengėja. Atsižvelgiant į tai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šioje byloje yra netinkamas atstovas.

13Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 104–107) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

14Tarnyba nesutiko su pareiškėjais, kad nuo 2009 m. spalio mėn. iki šiol jie dirba viršvalandžius ir kad taikė Lietuvos Respublikos įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai. Pareiškėjams darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511. 38 darbo valandų savaitė

15buvo nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195, o 36 kalendorinių kasmetinių atostogų trukmė – vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 94, preziumuojant, kad toks teisės aktais pagrįstas 38 valandų savaitės darbo laiko ir 36 kalendorinių kasmetinių atostogų trukmės nustatymas sveikatos priežiūros specialistams atitinka Konstituciją ir kad paminėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pagrindais atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Pareiškėjams padidinusi savaitės darbo valandų skaičių, nekeisdama darbo užmokesčio ir nustatydama 36 kalendorinių kasmetinių atostogų trukmę, Tarnyba elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį, todėl pareiškėjų nurodytas Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo atveju.

16Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, remdamasi Konstitucinio Teismo

172013 m. gegužės 9 d. nutarimu, 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 694 diferencijavo savaitinio darbo bei atostogų trukmę atsižvelgiant į patiriamą nervinę, emocinę, protinę įtampą pagal 3 kriterijus. Nei savaitinis darbo laikas, nei kasmetinė atostogų trukmė nebuvo nustatyta tokia, kokia buvo pirminėse Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1195 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 941 redakcijose, t. y. tiek kitų sričių specialistams, tiek teismo medikams nebuvo suteiktos 42 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų ir nustatyta 30 valandų darbo savaitė. Net jei teisiniu reguliavimu teismo medikams būtų suteiktas kitoks savaitinis darbo laikas ir kasmetinių atostogų trukmė, nei šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose, tai niekaip savaime nereiškia, jog pareiškėjams bus (būtų) nustatyta 30 valandų darbo savaitė ir 42 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų.

18Tarnyba nurodė, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 30 d., o apie padidintą savaitinį darbo valandų skaičių ir sumažintą atostogų trukmę jiems jau buvo žinoma nuo 2009 m. spalio mėn. ir birželio mėn. Teisinės pasekmės pareiškėjams atsirado po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimų Nr. 411 ir Nr. 412 priėmimo, padidinus savaitinį darbo valandų skaičių ir sumažinus atostogų trukmę. Pareiškėjai privalėjo savo tariamai pažeistas teises ginti nuo šių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pakeitimų įsigaliojimo. To nepadarius ir vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, terminas, per kurį asmuo turi teisę apginti savo galbūt pažeistą teisę, yra 3 metai, taigi ieškinio senaties terminas suėjo 2012 m. spalio mėn. ir birželio mėn., ir pareiškėjų teisės negali būti ginamos.

19Akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki nutarimo įsigaliojimo. Be to, šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu pareiškėjų teisinė padėtis nepasikeitė (t. y. darbo valandų skaičius per savaitę nebuvo sumažintas iki 30 valandų, kasmetinių atostogų trukmė nepratęsta iki 42 kalendorinių dienų, o palikta nuo 2009 m. birželio ir spalio mėn. įsigaliojusi tvarka sveikatos priežiūros specialistams – teismo medikams: 38 darbo valandų savaitė ir 36 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos). Taigi pareiškėjai, reikalaudami turtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad atsakovas ar jo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Nesant būtinųjų atsakomybės sąlygų, turtinė žala negali būti atlyginta. Taip pat nesutiko su pareiškėjų pateiktais skaičiavimais.

20II.

21Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 124–132) atmetė pareiškėjų skundą.

22Teismas nustatė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimais Nr. 411 ir Nr. 412, pareiškėjų sudarytos Darbo sutartys Nr. 226 ir Nr. 227 buvo pakeistos ir darbo laiko norma padidinta nuo 30 iki 38 valandų per savaitę, kasmetinių kalendorinių atostogų trukmė sumažinta nuo 42 iki 36 kalendorinių dienų. Pareiškėjų teigimu, Konstituciniam Teismui 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažinus Tvarkos ir Sąrašo nuostatas, kuriomis vadovaujantis jiems buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, prieštaraujančiomis Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, DK 145 straipsnio 2 daliai, 167 straipsniui, tokiu neteisėtu reguliavimu jiems buvo padaryta žala, kuri lygi nuo 2009 m. spalio 1 d. negautai darbo užmokesčio daliai, pripažįstant 30 valandų per savaitę viršijantį darbo laiką viršvalandiniu darbu. Taigi byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimų priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės jų apskaičiuotas pinigines sumas žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

23Teismas pažymėjo, jog, vertinant pareiškėjų keliamo ginčo pobūdį bei tai, jog skunde formuluojamas materialinis teisinis reikalavimas atsakovui Lietuvos valstybei yra nukreiptas į žalos atlyginimo priteisimą, būtina nagrinėti, ar valstybės institucijų veiksmuose yra civilinės atsakomybės sąlygos. Tai, jog pareiškėjų keliamas ginčas patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą ginčų kategoriją (t. y. ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo), pažymėta ir Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 24 d. nutartyje.

24Teismas atsižvelgė į CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir nustatė, kad pareiškėjai į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. birželio 7 d., todėl pripažino, jog skundo reikalavimų daliai dėl žalos, susidariusios iki 2010 m. birželio 7 d., yra praleistas skundo pateikimo terminas, kurį prašė taikyti atsakovas Tarnyba. Pareiškėjai nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, kurias vertinant būtų galima teigti, jog skundo pateikimo terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių, todėl Tarnybos prašymą dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto senaties termino taikymo teismas patenkino. Taigi, sprendžiant ginčą, buvo reikšmingas laikotarpis nuo 2010 m. birželio 8 d.

25Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, nurodė, kad viešoji valstybės civilinė atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai konstatuojamos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.

26Teismas nustatė, kad skundo reikalavimai yra grindžiami neišmokėto darbo užmokesčio dalimi, kuri susidarė taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 411 nuostatas, t. y. nustatant pareiškėjams 38 valandų per savaitę darbo laiko normą. Teismas vadovavosi DK 145 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog įstatymų leidėjas šioje teisės normoje nurodytoms darbuotojų grupėms darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustatyti pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, todėl pripažino, kad tokio reguliavimo nustatymas, taip pat atskirų kategorijų darbuotojams sutrumpintos darbo laiko normos nustatymas yra priskirtinas jos diskrecijai. Tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasmę, tuo atveju, kai valdžios institucijai paliekama pakankamai didelė pasirinkimo laisvė (diskrecija), paprastai turi būti įrodytas gana akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas, valdžios institucijos diskrecijos ribų pažeidimas, kuris, be kita ko, gali pasireikšti institucijos veiksmų (neveikimo) neatitikimu ne tik aiškiai išreikštoms (konkrečiai apibrėžto turinio) teisės normoms, bet ir teisės principams. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimu.

27Teismo nuomone, pareiškėjai, nuo 2004 m. gegužės 26 d. darbo sutarčių pagrindu pradėję dirbti Tarnyboje (Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos institute) teismo medicinos ekspertais, negalėjo įgyti jokių teisėtų lūkesčių, kad teisinis reguliavimas, kuriuo yra nustatytos darbo laiko normos, taip pat darbo apmokėjimo sąlygos bei kitos socialinės garantijos, nebus keičiamas. Priešingai aiškinant aptartą teisinę situaciją, tektų pripažinti, jog bet koks teisinio reglamentavimo, nustatančio darbo apmokėjimo sąlygas ir tvarką, pakeitimas, neįvertinant to, jog kai kurios socialinės garantijos darbuotojams buvo nustatytos palankesnės, galėtų būti vertinamas kaip pažeidimas. Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjai visais etatais pradėjo dirbti nuo 2005 m. rugsėjo 1 d., esant 10,4 BMA nustatytam tarnybinio atlyginimo koeficientui. Tačiau jų gaunamas atlyginimas nuolatos buvo keliamas (nuo 2006 m. liepos 1 d. buvo taikomas 11 BMA tarnybinio atlyginimo koeficientas, nuo 2004 m. gegužės 26 d. – 14 BMA, nuo 2007 m. liepos 2 d. – 16 BMA, nuo 2008 m. sausio 1 d. – 21 BMA, nuo 2011 m. liepos 4 d. – 22 BMA). Taigi pareiškėjams mokamas darbo užmokestis nuolatos buvo didinamas, ir šis faktas iš esmės darniai koreliuoja su savaitinės darbo laiko normos padidinimu.

28Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu ir pažymėjo, jog

29šis teismas nenagrinėjo, o tai ir nebuvo šios bylos tyrimo dalykas, kokia darbo laiko norma turėtų būti taikoma atskiroms darbuotojų grupėms, taip pat nepaneigė, jog Tvarkos 6 punkto nuostatose numatyta 38 valandų per savaitę darbo laiko norma negali būti taikoma atskirų darbuotojų kategorijoms. Todėl pareiškėjai savo teisių pažeidimą grįsdami Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu šiame nutarime pateiktus išaiškinimus interpretavo subjektyviai ir iš esmės netinkamai.

30Teismas pažymėjo, jog Tvarkos redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d., atskiroms darbuotojų grupėms, įvertinus jų darbo specifiką bei patiriamą protinę ir emocinę įtampą, buvo nustatytos diferencijuotos darbo laiko normos, tačiau pareiškėjams taikytinas reguliavimas iš esmės nebuvo keičiamas, paliekant galioti sutrumpintą, t. y. 38 val. per savaitę, darbo laiko normą (Tvarkos 6 p.).

31Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, realizuodama DK 145 straipsnio 3 dalyje priskirtiną funkciją, Tvarkos nuostatomis diferencijavo atskirų darbuotojų kategorijoms taikytiną savaitinę darbo laiko normą. Pareiškėjai nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog Tvarkos 6 punkte nustatyta laiko norma, kuri, kaip paminėta, taikytina ir pareiškėjams, aptarta diskrecijos teisė realizuota akivaizdžiai pažeidžiant konstitucinius asmenų lygiateisiškumo, teisingumo bei proporcingumo principus.

32Teismas padarė išvadą, kad Tvarkos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2009 m. spalio 1 d., 6 punkte nustatytu reguliavimu pareiškėjų teisės nebuvo pažeidžiamos. Taigi nėra vienos iš būtinų sąlygų – neteisėtų valdžios institucijos veiksmų – Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjų skundo reikalavimus teismas laikė nepagrįstais ir juos atmetė.

33Teismas, be to, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų skundo reikalavimai atmesti, nepatenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

34III.

35Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 136–143) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

361. Nesutinka su teismo pozicija dėl ieškinio senaties termino taikymo konkrečioje situacijoje. Teismas visiškai nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai laikė, kad konkrečioje situacijoje spręstinas žalos atlyginimo klausimas tik už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2013 m. birželio 7 d.

372. Lūkestis dėl diferencijuotos darbo laiko ir kasmetinių atostogų trukmės buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl neteisėtai, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, panaikinus tam tikrą darbo laiko trukmės ir kasmetinių atostogų trukmės diferencijavimą, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir patiriamą didesnę nervinę, emocinę ir protinę įtampą, turi teisę į dėl to atsiradusios žalos atlyginimą. Dėl antikonstitucinių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų patyrė turtinės žalos, o jos dydį įvertino apmokėjimo už „viršvalandinio“ darbo laiką dydžiu. BMA padidinimas nėra niekaip susietas su darbo laiko trukmės padidinimu. Prašė ne darbo užmokesčio padidinimo arba neišmokėto papildomo darbo užmokesčio priteisimo, o turtinės žalos priteisimo iš valstybės.

383. Nors Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutarime ir nenurodė, kokia konkreti darbo laiko trukmė (norma) tam tikrą darbą dirbantiems asmenims / atskirų darbuotojų kategorijoms turi būti nustatyta, arba kokia ji laikoma teisinga ir adekvačia (kaip teisingai nurodė teismas, tai yra ne Konstitucinio Teismo diskrecija), tačiau teismas aiškiai konstatavo, jog ji turi būti diferencijuota, atsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų patiriamą didesnę nervinę, emocinę ir protinę įtampą. Esant suvienodinto darbo laiko trukmės situacijai, Konstituciniam Teismui konstatavus darbo laiko trukmės, atsižvelgiant į atskirų kategorijų darbuotojų patiriamą didesnę nervinę, emocinę ir protinę įtampą, diferencijavimo būtinumą, yra konstatuotinas akivaizdus jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimas.

394. Nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 694, kuriuo buvo pakeistas Tvarkos 6 punktas, nepašalinti Konstitucinio Teismo nutarime nurodyti teisinio reguliavimo pažeidimai. Tai, kad po skundo teismui pateikimo buvo priimtas šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, nesudaro pagrindo išvadai, jog iki tol nebuvo pažeidžiamos ir pažeistos jų teisės ir teisėti interesai.

405. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad nėra galimas valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų konstatavimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei kilimas. Pareiškėjui S. L. dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlygintinos turtinės žalos dydis lygus 37 568,13 Lt dydžio sumai, o pareiškėjui D. F. atlygintinos turtinės žalos dydis lygus 37 505,82 Lt dydžio sumai, kurią ir buvo prašoma priteisti jų naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos antikonstitucinius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus pasirašiusių institucijų – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

416. Teismas nepagrįstai pašalino Lietuvos Respublikos Vyriausybę iš Lietuvos valstybės atstovų ir nepagrįstai įtraukė Tarnybą kaip atsakovą, todėl ne tik buvo padaryti procesinės teisės pažeidimai (netinkamai nustatytas subjektas, kuriam kyla civilinė atsakomybė), bet ir netinkamai išspręsta byla.

427. Skunde kėlė klausimą dėl jų teisių pažeidimo ne tik neteisėtai pailginant savaitės

43darbo laiko trukmę, bet ir sutrumpinant kasmetinių atostogų trukmę (kuri taipogi buvo diferencijuota). Teismas faktiškai nepasisakė dėl šios aplinkybės, visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo, eliminuojant tam tikrų kategorijų darbuotojams taikomą kasmetinių atostogų trukmės diferencijavimą.

44Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 163–166) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

451. Ministerija šioje byloje yra netinkamas atstovas, atstovaujantis Lietuvos Respublikai.

462. Nustatant pareiškėjams taikytinas darbo sąlygas, tarp jų darbo trukmę ir kasmetinių atostogų trukmę, buvo vadovaujamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjai, savo teisių pažeidimą grįsdami Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu, šiame nutarime pateiktus išaiškinimus interpretavo subjektyviai ir iš esmės netinkamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šį Konstitucinio Teismo nutarimą, neprivalėjo sugrąžinti teisinio reguliavimo, buvusio prieš įsigaliojant antikonstitucinėmis pripažintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimų Nr. 411 ir Nr. 412 nuostatoms. Teismas pagrįstai nustatė, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų – neteisėtų valstybės institucijų veiksmų – Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

47Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 157–162) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

481. Teiginys, kad Tarnyba nebuvo pareiškusi prašymo dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo, neatitinka tikrovės, nes Tarnyba tai nurodė atsiliepime į pareiškėjų skundą.

492. Teiginys, kad pareiškėjai turėjo teisėtą lūkestį, jog darbo sąlygos (dėl laiko ir atostogų trukmės) nesikeis absoliučiai kardinaliai – esama diferencijuota darbo laiko ir atostogų trukmė nebus visiems suvienodinta, nepaisant skirtingo pobūdžio darbą dirbančių patiriamo nervinės, emocinės ir protinės įtampos kiekio, yra subjektyvaus vertinimo pobūdžio ir nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais. Tokio reguliavimo nustatymas, taip pat atskirų kategorijų darbuotojams sutrumpintos darbo laiko normos (inter alia ir pailgintų kasmetinių atostogų kategorijų sąrašo bei trukmės) nustatymas yra priskirtinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės diskrecijai, todėl ir yra teisėtas.

503. Pareiškėjams padidinęs savaitės darbo valandų skaičių, nekeisdamas darbo užmokesčio ir nustatydamas 36 kalendorinių kasmetinių atostogų trukmę, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimas, įsigaliojęs 2013 m. gegužės 15 d., galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas kaip pareiškėjų skundo tenkinimo pagrindas.

514. Sutinka su teismo teiginiu, kuriuo patvirtintos faktinės aplinkybės, kad „pareiškėjams mokamas darbo užmokestis nuolatos buvo didinamas, ir šis faktas iš esmės darniai koreliuoja su savaitinės darbo laiko normos padidinimu“.

525. Sutinka su teismo teiginiu, kad Konstitucinis Teismas, priimdamas 2013 m. gegužės 9 d. nutarimą, nenagrinėjo, o tai ir nebuvo šios bylos tyrimo dalykas, kokia darbo laiko norma turėtų būti taikoma darbuotojų grupėms, taip pat nepaneigė, jog Tvarkos 6 punkto nuostatose numatyta 38 valandų per savaitę darbo laiko norma negali būti taikoma atskirų darbuotojų kategorijoms.

536. Tvarkos redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d., atskiroms darbuotojų grupėms, įvertinus jų darbo specifiką bei patiriamą protinę ir emocinę įtampą, buvo nustatytos diferencijuotos darbo laiko normos, tačiau pareiškėjams taikytinas reguliavimas iš esmės nebuvo keičiamas, paliekant galioti sutrumpintą, t. y. 38 val. per savaitę, darbo laiko normą (Tvarkos 6 p.). Nesutinka, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepašalino Konstitucinio Teismo nutarime nurodytų teisinio reguliavimo pažeidimų.

547. Pareiškėjų darbo laiko trukmė ir kasmetinės atostogos buvo apskaičiuotos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, Tarnybos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti teisės aktais, todėl nesant būtinųjų atsakomybės sąlygų turtinė žala negali būti atlyginta.

55Teisėjų kolegija

konstatuoja:

56IV.

57Apeliacinis skundas atmestinas.

58Byloje neginčijamai nustatyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimais Nr. 411 ir Nr. 412, pareiškėjų sudarytos Darbo sutartys Nr. 226 ir Nr. 227 buvo pakeistos ir darbo laiko norma padidinta nuo 30 iki 38 valandų per savaitę, kasmetinių kalendorinių atostogų trukmė sumažinta nuo 42 iki 36 kalendorinių dienų.

59Pareiškėjų teigimu, Konstituciniam Teismui 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažinus Tvarkos ir Sąrašo (t. y. teisės aktų, kurie buvo pakeisti paminėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-04-29 nutarimais Nr. 411 ir Nr. 412) nuostatas, kuriomis vadovaujantis jiems buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, prieštaraujančiomis Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, DK 145 straipsnio 2 daliai, 167 straipsniui, tuo (t. y. Konstitucijos taikymo požiūriu neteisėtu reguliavimu) jiems buvo padaryta žala, kuri lygi nuo 2009 m. spalio 1 d. negautai darbo užmokesčio daliai, pripažįstant 30 valandų per savaitę viršijantį darbo laiką viršvalandiniu darbu, kurio apmokėjimas turtinės žalos atlyginimo būdu turi būti jiems priteistas iš atsakovo Lietuvos valstybės.

60Atsižvelgdama į šiuos, pareiškėjų poziciją šioje administracinėje byloje atskleidžiančius argumentus, kolegija pripažįsta būtina pirmiausia pasisakyti dėl paminėto Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimo reikšmės nagrinėjamai bylai. Tai darydama, kolegija pažymi, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas visiškai neanalizavo klausimo dėl teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas sveikatos priežiūros specialistų (ir kartu su jais dirbančių darbuotojų), kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus, savaitinio darbo trukmės ir kasmetinių atostogų trukmės dydžių. Konstitucinio Teismo nagrinėjimo šioje byloje dalyku buvo tik tokių dydžių diferencijavimo, priklausomai nuo tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamos skirtingos protinės, emocinės įtampos, klausimas. Išsprendęs būtent pastarąjį klausimą, Konstitucinis Teismas priėjo prie išvados (kuri yra atskleista aptariamo 2013-05-09 nutarimo rezoliucinėje dalyje), kad paminėto diferencijavimo nebuvimas (t. y. teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas sveikatos priežiūros specialistų (ir kartu su jais dirbančių darbuotojų), kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus, savaitinio darbo trukmės ir kasmetinių atostogų trukmės dydžių suvienodinimas nepriklausomai nuo jų darbo sąlygų ypatumų) prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, DK 145 straipsnio 2 daliai, 167 straipsniui. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad pareiškėjų kvestionuojamos pačios jų savaitinio darbo bei kasmetinių atostogų iki paminėto Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimo buvusios trukmės (38 val. ir 36 kalendorinės dienos) šio Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo prasme nebuvo pripažintos neatitinkančiomis Konstitucijos ir Darbo kodekso nuostatų. Todėl tokios (pareiškėjų kvestionuojamos) jų savaitinio darbo bei kasmetinių atostogų trukmės (nustatytos paminėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-04-29 nutarimais Nr. 411 ir Nr. 412) negali būti pripažintos neteisėtomis Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimo taikymo prasme, o tuo pačiu ir valstybės deliktinės atsakomybės instituto (CK 6.271 str.) taikymo prasme.

61Pasisakydama dėl pareiškėjų tariamai pažeistų teisinių lūkesčių byloje nagrinėjamoje situacijoje (kalbant apie paminėtų savaitinio darbo laiko trukmės padidinimą, palyginus su iki tol buvusia trukme, ir apie kasmetinių atostogų trukmės sumažinimą, palyginus su iki tol buvusia trukme), kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl valstybės valdžios institucijų pakankamai didelės pasirinkimo laisvės (diskrecijos), atsižvelgiant į tam tikras ekonomines ir kitas svarbias sąlygas, spręsti jų kompetencijai priskirtus klausimus dėl vienokių arba kitokių ekonominių ar socialinių rodiklių nustatymo. Šių argumentų kontekste kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad paminėti savaitinio darbo laiko ir kasmetinių atostogų trukmių pakeitimai savaime negali būti teismo traktuojami kaip teismo ginamų asmens teisėtų lūkesčių pažeidimai.

62Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą teisingu ir pagrįstu.

63Taigi tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

64Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

65Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų D. F. (D. F.) ir S. L. apeliacinį skundą atmesti.

66Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai D. F. ir S. L. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai)... 5. Pareiškėjai nurodė, kad S. L. 2004 m. gegužės 26 d. su Valstybine teismo... 6. Pažymėjo, jog jų, kaip dirbančių biudžetinėje įstaigoje, darbas... 7. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo... 8. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog nurodytais Lietuvos Respublikos Vyriausybės... 9. Pareiškėjų teigimu, yra visos Civilinio kodekso (toliau – ir CK)... 10. Pažymėjo, jog dėl tokių neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės... 11. Pareiškėjų teigimu, akivaizdu, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp... 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo... 13. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 104–107) prašė atmesti... 14. Tarnyba nesutiko su pareiškėjais, kad nuo 2009 m. spalio mėn. iki šiol jie... 15. buvo nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo... 16. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, remdamasi Konstitucinio... 17. 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu, 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 694... 18. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi tik 2013 m. gegužės... 19. Akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimas negali... 20. II.... 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu... 22. Teismas nustatė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m.... 23. Teismas pažymėjo, jog, vertinant pareiškėjų keliamo ginčo pobūdį bei... 24. Teismas atsižvelgė į CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir nustatė, kad... 25. Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, nurodė, kad viešoji valstybės... 26. Teismas nustatė, kad skundo reikalavimai yra grindžiami neišmokėto darbo... 27. Teismo nuomone, pareiškėjai, nuo 2004 m. gegužės 26 d. darbo sutarčių... 28. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu ir... 29. šis teismas nenagrinėjo, o tai ir nebuvo šios bylos tyrimo dalykas, kokia... 30. Teismas pažymėjo, jog Tvarkos redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2013 m.... 31. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos... 32. Teismas padarė išvadą, kad Tvarkos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2009 m.... 33. Teismas, be to, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į... 34. III.... 35. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 136–143) prašo panaikinti Vilniaus... 36. 1. Nesutinka su teismo pozicija dėl ieškinio senaties termino taikymo... 37. 2. Lūkestis dėl diferencijuotos darbo laiko ir kasmetinių atostogų trukmės... 38. 3. Nors Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutarime ir nenurodė,... 39. 4. Nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos... 40. 5. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad nėra galimas valstybės... 41. 6. Teismas nepagrįstai pašalino Lietuvos Respublikos Vyriausybę iš Lietuvos... 42. 7. Skunde kėlė klausimą dėl jų teisių pažeidimo ne tik neteisėtai... 43. darbo laiko trukmę, bet ir sutrumpinant kasmetinių atostogų trukmę (kuri... 44. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo... 45. 1. Ministerija šioje byloje yra netinkamas atstovas, atstovaujantis Lietuvos... 46. 2. Nustatant pareiškėjams taikytinas darbo sąlygas, tarp jų darbo trukmę... 47. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 157–162) prašo... 48. 1. Teiginys, kad Tarnyba nebuvo pareiškusi prašymo dėl sutrumpinto ieškinio... 49. 2. Teiginys, kad pareiškėjai turėjo teisėtą lūkestį, jog darbo sąlygos... 50. 3. Pareiškėjams padidinęs savaitės darbo valandų skaičių, nekeisdamas... 51. 4. Sutinka su teismo teiginiu, kuriuo patvirtintos faktinės aplinkybės, kad... 52. 5. Sutinka su teismo teiginiu, kad Konstitucinis Teismas, priimdamas 2013 m.... 53. 6. Tvarkos redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d.,... 54. 7. Pareiškėjų darbo laiko trukmė ir kasmetinės atostogos buvo... 55. Teisėjų kolegija... 56. IV.... 57. Apeliacinis skundas atmestinas.... 58. Byloje neginčijamai nustatyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos... 59. Pareiškėjų teigimu, Konstituciniam Teismui 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu... 60. Atsižvelgdama į šiuos, pareiškėjų poziciją šioje administracinėje... 61. Pasisakydama dėl pareiškėjų tariamai pažeistų teisinių lūkesčių... 62. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios... 63. Taigi tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais... 64. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 65. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą... 66. Nutartis neskundžiama....