Byla e2A-519-544/2018
Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-60-242/2018 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei V. T. įmonei, trečiasis asmuo Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, dėl turtinės žalos atlyginimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė patikslintu ieškiniu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama priteisti iš atsakovės V. T. įmonės 3273,74 Eur turtinės žalos atlyginimo, 109,24 Eur palūkanų bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 16 d., apie 18.41 val. Ignalinos rajono savivaldybės ( - ) seniūnijos ( - ) kaime Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato pareigūnams įforminus eismo įvykį ir ant priverstinio transportavimo automobilio tempiant sulaikytą automobilį „F. M.“, valstybinis numeris ( - ) trūko tempiamo automobilio priekinė tempimo kilpa ir šis automobilis, riedėdamas nuo keltuko, apgadino stovintį tarnybinį policijos pareigūnų automobilį „Š. Y.“, valstybinis numeris ( - ) kuris įvykio metu buvo apdraustas transporto priemonių draudimu (Kasko). Šis įvykis yra draudžiamasis. Buvo apskaičiuoti padaryti nuostoliai ir išmokėta 3273,74 Eur draudimo išmoka.
  3. Atsakovė yra verslo subjektas, teikiantis transportavimo paslaugas, jos veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, todėl jai yra taikomi didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai. Ant priverstinio transportavimo automobilio tempiamas automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi, atsakovė privalo atlyginti jos tempto automobilio, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnį, nes ji nevykdė pareigos tempti automobilį „F. M.“ ant priverstinio transportavimo automobilio taip, kad nepadarytų žalos kitų asmenų turtui. Ieškovė pretenzija ragino atsakovę sumokėti žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio, tačiau turtinė žala neatlyginta, todėl priteistina kartu su mokėtinomis palūkanomis.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas sprendė, kad įvykio, kurio metu buvo apgadintas policijos pareigūnų automobilis, priežastimi buvo tai, kad, atsakovės darbuotojui ant keltuko tempiant automobilį „F. M.“, ištruko tempiamo automobilio priekinė tempimo kilpa, tempiamas automobilis nuriedėjo nuo keltuko ir apgadino šalia stovėjusį policijos automobilį „Š. Y.“. Šis faktas įrodytas liudytojo E. L., kuris įvykio metu valdė keltuko mechanizmą, parodymais, jog tempimo kilpa ištrūko iš tempiamo automobilio ir šis automobilis atsitrenkė į policijos mašiną, liudytojo policijos pareigūno R. Š., kuris vairavo policijos automobilį „Š. Y.“, paaiškinimais, jog tempimo mechanizmas ir lynas buvo tvarkingi, automobilis „F. M.“ jau buvo ant keltuko platformos, kai ištrūko (išlūžo) šio automobilio kilpa ir automobilis nuriedėjo nuo platformos, o taip pat fotonuotraukomis bei aplinkybe, kad šio fakto neginčijo ir atsakovės atstovai.
  3. Teismas vertino, kad už šio įvykio metu padarytą žalą negali būti atsakinga atsakovė V. T. įmonė, kaip didesnio pavojaus šaltinio – priverstinio transportavimo automobilio (keltuko) – savininkė (valdytoja), nes byloje nėra jokių duomenų, kad šis automobilis bei ant jo sumontuota automobilių tempimo įranga buvo netvarkingi. Taip pat nėra jokių duomenų dėl tyčinių ar neatsargių šį mechanizmą valdžiusio atsakovės įmonės darbuotojo E. L. veiksmų, ko ieškovė ir neįrodinėjo.
  4. Teismo vertinimu, byloje nėra surinka pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovės kaltę, kuri būtų lėmusi policijos automobilio „Š. Y.“ apgadinimą ir žalos atsiradimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų arba neteisėto neveikimo (kaltės), žalos dydžio ir teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, tai nėra pagrindo civilinei atsakomybei kilti bei iš atsakovės priteisti žalos atlyginimą.
  5. Teismo nuomone, šiuo atveju policijos automobilis „Š. Y.“ buvo apgadintas dėl išorinio, nuo atsakovės valios nepriklausančio įvykio, kurio atsakovė nenumatė ir negalėjo numatyti, todėl atsakovė turi būti atleista nuo deliktinės atsakomybės už šią padarytą žalą.
  6. Kartu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kilpos ištrūkimas iš automobilio kėbulo, automobilį tempiant ant transportavimo platformos ir to pasekmės – nėra eismo įvykis, automobilio „F. M.“ savininkas (valdytojas) nebuvo eismo dalyviu, nevairavo automobilio, jo net nebuvo šalia tempiamo automobilio, todėl jis taip pat negali būti atsakingas už šį įvykį.

6III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus teisiniai argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas (CK 6.270 straipsnis), reglamentuojančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę bei netinkamai taikė šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, ir šis pažeidimas turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
  3. Apeliantės vertinimu, atsakovė įvykio metu valdė transporto priemonę bei ant jos sumontuotą automobilių tempimo įrangą ir atliko veiksmus kitos transporto priemonės priverstinio nuvežimo procese. Atsižvelgiant į atsakovės valdomą objektą bei vykdytą veiklą, atsakovė laikytina didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, kadangi transporto priemonės tempimo ant atsakovo transporto priemonės metu visuomet išlieka didelė žalos atsiradimo rizika, kadangi žalos atsiradimą gali sąlygoti ne tik atsakovo transporto priemonės ar ant jos sumontuotos įrangos techninė būklė, bet ir kitos aplinkybės, kurios nuo atsakovo valios nepriklauso ir tokios rizikos jis negali pašalinti imdamasis atsargumo priemonių. Todėl tvirtina, kad ieškovė neprivalėjo įrodinėti atsakovės neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, kaip kad nurodė teismas.
  4. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovės pateikti įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimą atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą bei įrodo civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio.
  5. Kartu apeliaciniu skundu atkreipiamas dėmesys į tai, jog skundžiamame sprendime yra prieštaravimų, kadangi nurodoma, jog ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, o kitoje sprendimo vietoje daroma išvada, kad atsakovė turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės.
  6. Teismas sprendime pažymėjo, kad nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo nenustatyta, tačiau sprendė, kad egzistuoja nenugalimos jėgos sąlyga, nes atsakovė negalėjo numatyti žalos atsiradimo. Mano, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad tokių aplinkybių nebuvo galima protingai numatyti, šalis negalėjo jų kontroliuoti ar užkirsti joms kelio. Atsakovės vykdytos veiklos pobūdis sąlygoja būti itin apdairią ir rūpestingą, tokias žalos atsiradimo aplinkybes, kokios buvo nustatytos šioje byloje, galima numatyti, nors jų atsiradimo tikimybė ir yra menka. Taigi, teisinis pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės taipogi neegzistuoja.
  7. Atsiliepimu atsakovė prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  8. Nurodo, kad iš apeliacinio skundo turinio nėra aišku, ką apeliantė laiko didesnio pavojaus šaltiniu, o atsakovė nėra atsakinga už tempiamo automobilio tempimo kilpos būklę. Šiuo atveju atsakovė teikia transporto priemonių nuvežimo paslaugą, o įvykio, dėl kurio atsirado prašoma priteisti žala, priežastimi buvo tai, kad ištrūko tempiamo automobilio priekinė tempimo kilpa, dėl ko tempiamas automobilis nuriedėjo nuo keltuko ir apgadino šalia sustojusį policijos automobilį. Apeliaciniame skunde neginčijama, jog visa atsakovės naudota įranga įvykio metu buvo tvarkinga bei kad atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti aplinkybės dėl trūksiančios tempiamo automobilio kilpos. Taigi atsakovė nebuvo ir negalėjo būti atsakinga už tempiamo automobilio techninę būklę, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą.
  9. Papildomai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai dėsto naujus argumentus, tvirtindama, jog didesnio pavojaus šaltiniu laikytinas ne tik atsakovės valdytas keltuvas, tačiau ir tempiamas automobilis. Atsakovė negali būti laikoma tempiamo automobilio valdytoja, juo labiau, kad automobilio variklis nebuvo įjungtas.
  10. Mano, kad apeliantė nepagrindė dėstomų argumentų dėl neva pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaringumo, kuriame visiškai pagrįstai konstatuota, jog nėra atsakovės atsakomybės sąlygų, juo labiau, kad, tempiant automobilį keltuvu, šalia jokių transporto priemonių nebuvo, policijos pareigūnai tarnybiniu automobiliu prie keltuvo privažiavo faktiškai jau užtempus lengvąjį automobilį, būtent tada ir ištrūko jo tempimo kilpa ir jis nuriedėjęs apgadino policijos pareigūnų vairuotą transporto priemonę.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys yra tenkinamas iš dalies (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
  3. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. apie 18.41 val. Ignalinos rajono savivaldybės ( - ) seniūnijos ( - ) kaime, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato pareigūnams įforminus eismo įvykį ir atsakovės V. T. įmonės darbuotojui E. L. ant priverstinio transportavimo automobilio tempiant sulaikytą automobilį „F. M.“, trūko tempiamo automobilio priekinė tempimo kilpa ir šis automobilis, riedėdamas nuo keltuko, apgadino šalia stovintį tarnybinį policijos pareigūnų automobilį „Š. Y.“, priklausantį trečiajam asmeniui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Policijos pareigūnų automobilis įvykio metu buvo apdraustas transporto priemonių draudimu (Kasko). Ieškovė šį įvykį pripažino draudžiamuoju, apskaičiavo ir 2016 m. spalio 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. ( - ) išmokėjo už automobilio remontą pagal UAB „A. A.“, atlikusios automobilio „Š. Y.“ remontą, 2016 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą – faktūrą ( - ) Nr. ( - ) 3273,74 Eur draudimo išmoką. Dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčas nekyla, dėl ko apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl to nepasisako.
  4. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, jog nėra pagrindo tenkinti ieškinį, nes nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovės kaltę. Teismas nurodė, jog atsakovė negalėjo numatyti žalos atsiradimo, dėl ko ji turi būti atleista nuo deliktinės atsakomybės už padarytą žalą. Apeliaciniu skundu ieškovė su tokiu vertinimu nesutinka, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas darė prieštaringas išvadas, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, faktines bylos aplinkybes, skundžiamame sprendime padarytas išvadas bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai atmetė pareikštą ieškinį, dėl ko skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys yra tenkinamas iš dalies.
  5. CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t.t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad, jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne.
  6. Kai yra nustatomas atsakomybės be kaltės, arba vadinamos „griežtosios“ atsakomybės atvejis, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas negali gintis atsikirsdamas, jog nėra jo kaltės, tačiau gali įrodinėti nukentėjusiojo kaltę, kaip aplinkybę, turinčią įtakos jo civilinei atsakomybei. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, žalos sukėlėjas nebus atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto išlaidos.
  7. Didesnio pavojaus šaltinis – asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Dėl tokio jų pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis. Asmuo, vykdantis įstatymų neuždraustą, visuomeniškai naudingą, socialiai vertingą, pelningą, tačiau rizikingą veiklą, nes ši veikla (darbai, procesai) ir (ar) joje naudojami objektai dėl objektyvių savybių kelia didesnę žalos padarymo kitiems grėsmę ir šios grėsmės negalima pašalinti net laikantis visų įmanomų atsargumo priemonių, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Galimi didesnio pavojaus šaltiniai nurodyti nebaigtiniuose sąrašuose: CK 6.270 straipsnio 1 dalyje – transporto priemonės, mechanizmai, elektros ir atominė energija, sprogstamųjų ir nuodingųjų medžiagų naudojimas ir kt.; Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 3 straipsnyje – garo ir vandens šildymo katilai, slėgio indai, liftai, pramoginiai įrenginiai ir kt. Dėl objekto ar veiklos, kaip keliančios didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama atsižvelgiant į pirmiau aptartus kriterijus, taip pat į pavyzdinius jų sąrašus, pateiktus CK, Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme, Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtintame Pavojingų darbų sąraše, Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 817 (2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 1073 redakcija) patvirtintame Potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų sąraše, kituose teisės aktuose, taip pat teismų praktikoje.
  8. Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė, minėta, nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011).
  9. Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo (toliau – PPĮPĮ) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad potencialiai pavojingi įrenginiai (toliau – įrenginiai) – darbo priemonės (darbui naudojamos mašinos, įrengimai, įrenginiai, aparatai, prietaisai ar įrankiai) ir kiti įrenginiai, kuriuos naudojant kyla pavojus darbuotojų ir kitų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos energijos bei vykstančių procesų ir kuriems reikalinga šio įstatymo nustatyta priežiūra. Įrenginiams priskiriami jų valdymo, signaliniai, blokavimo ir saugos įtaisai, kontroliniai matavimo prietaisai.
  10. Kaip jau minėta pirmiau, nagrinėjamu atveju atsakovė vykdė transporto priemonių priverstinio nuvežimo veiklą, t. y. užsiėmė veikla, kurios metu valdomas keltuvas bei tvirtinama kita transporto priemonė. Taigi, nors šiuo atveju atsakovė išties negali būti laikoma atsakinga už tempiamos transporto priemonės techninę būklę, tačiau, atsižvelgiant į CK 6.270 straipsnio 1 dalies bei PPĮPĮ nuostatas bei įvertinus šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovės valdomas transporto priemonių keltuvas bei juo vykdoma transporto priemonių kėlimo bei nuvežimo veikla, o ne tempiamas automobilis, kelia didesnį, nei įprasta, pavojų aplinkiniams bei vykdant tokią veiklą išlieka didelė žalos atsiradimo rizika. Todėl yra pagrindas konstatuoti didesnio pavojaus šaltinio egzistavimą, ką iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
  11. Taigi, nustačius didesnio pavojaus šaltinio egzistavimą bei tarp šalių nekylant ginčui dėl padarytos žalos fakto bei dydžio (3273,74 Eur), reikšminga įvertinti, ar nėra aplinkybių, šalinančių atsakovės civilinę atsakomybę. Kaip teisingai nurodo apeliantė, šiuo aspektu teismas tikrai padarė prieštaringas išvadas – vertino, kad nėra duomenų apie atsakovės valdomo padidinto pavojaus šaltinio netinkamą techninę būklę, tačiau kartu konstatavo, jog policijos pareigūnų automobilis buvo apgadintas dėl nuo atsakovės valios nepriklausančių aplinkybių, dėl ko ši turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės civilinę atsakomybę šalinančių sąlygų buvimo.
  12. Kaip jau minėta pirmiau, CK 6.270 straipsnio nuostatos įtvirtina, jog už žalą didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako, jei įrodoma, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo, o taip pat jei įrodoma, kad galimybė valdyti didesnio pavojaus šaltinį buvo prarasta dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Nustatyta, kad, atsakovei tempiant transporto priemonę „F. M.“ ant keltuko, ištrūko šio automobilio kilpa, ir tai sąlygojo žalos atsiradimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, privalėjo imtis visų galimų priemonių, kurios turėjo užtikrinti viso transporto priemonės tempimo proceso saugumą. Šiuo atveju transporto priemonės, kurios techninė būklė nežinoma, tempimas tik už priekinės kilpos, nesiėmus jokių papildomų saugumo užtikrinimo priemonių (papildomų lynų ar tempimo diržų pritvirtinimo, teritorijos aptvėrimo ar kitokių judėjimą toje zonoje ribojančių priemonių taikymo), neleidžia konstatuoti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos. Aplinkybių, leidžiančių konstatuoti didelį nukentėjusiojo asmens neatsargumą, taip pat nenustatyta, šios aplinkybės pirmosios instancijos teisme nesiekė įrodyti ir pati atsakovė.
  13. Atsižvelgdama į sprendimo 24-31 punktuose išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovės „griežtoji“ civilinė atsakomybė ir ji turi atlyginti ieškovės patirtą žalą.
  14. Vertindama, ar yra pakankamas pagrindas priteisti visą ieškovės prašomą 3273,74 Eur sumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas ją sumažinti. CK 2.651 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių.
  15. Šiuo atveju byloje esančios aplinkybės rodo, jog, nors egzistuoja „griežtoji“ atsakovės civilinė atsakomybė (atsakovė atsako be kaltės), tačiau ieškovės patirtų nuostolių atsiradimą tiesiogiai įtakojo būtent tempiamos transporto priemonės, o ne atsakovės naudotos įrangos gedimas. Tai leidžia vertinti, jog, nors atsakovė nesiėmė visų įmanomų priemonių saugumui užtikrinti, tačiau nesielgė neatsakingai prižiūrėdama jai priklausančią įrangą. Kartu reikšminga ir tai, jog byloje nėra ginčo, kad policijos pareigūnai automobiliu privažiavo prie keltuvo ir tempiamo automobilio šiam dar nesant visiškai užkeltam, kas, nors ir nepatvirtina itin didelio nukentėjusiojo asmens neatsargumo, tačiau rodo, jog apgadintą transporto priemonę vairavę asmenys taip pat tinkamai neįvertino galinčios kilti rizikos. Kaip nustatyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tokių atvejų, kai ištrūksta tempiamo autombilio kilpa, įmonės veikloje nebuvo pasitaikę. Pinigų suma, viršijanti 3000 Eur, plėtojant verslą individualiai įmonei yra reikšminga. Minėtos aplinkybės, atsižvelgiant dar ir į šalių nelygiavertę padėtį: atsakovė yra individuali įmonė, kurioje dirba 4 minimalų darbo užmokestį gaunantys darbuotojai, o ieškovė yra viena didžiausių draudimo bendrovių Lietuvoje, - leidžia spręsti, jog, siekiant užtikrinti CK įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, yra teisinga ieškovės reikalaujamą nuostolių dydį sumažinti 30 proc. ir ieškovei priteisti 2291 Eur.
  16. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 109,24 Eur kompensuojamųjų palūkanų. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuojamos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 2016 lapkričio 24 d. raštu atsakovę geruoju ragino per 15 dienų atlyginti atsiradusią turtinę žalą. Tačiau atsakovė į ieškovės pretenziją nereagavo ir žalos neatlygino. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti kompensacines palūkanas nuo 2016 m. gruodžio 10 d. (termino įvykdyti prievolę pabaiga) iki 2017 m. birželio 30 d. (iš viso 203 dienos) tenkinamas, tačiau jų suma apskaičiuojama nuo priteisiamų 2291 Eur ir sudaro 76,45 Eur.
  17. Kadangi atsakovė iki šiol nėra atlyginusi ieškovės patirtos žalos, iš jos ieškovei priteisiamos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1, 2 dalys).
  18. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra tenkinamas apie 70 procentų, ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 76 Eur ir nepateikė duomenų apie kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas, o atsakovė pateikė duomenis, jog bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 380 Eur, iš ieškovės atsakovei, įskaičius ieškovei mokėtiną sumą, priteisiama 60,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).
  19. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl perskirstomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidariusios bylinėjimosi išlaidos. Kadangi šiuo sprendimu ieškinys tenkinamas apie 70 proc., iš atsakovės ieškovei, atlikus tarpusavio įskaitymą (70 proc. nuo 455,58 Eur yra 318,90 Eur, 70 proc. nuo 76 Eur yra 53,20 Eur, o 30 proc. nuo 700 Eur yra 210 Eur), priteisiama 162,10 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir sumokėto žyminio mokesčio.
  20. Pirmosios instancijos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos finansų ir teisingumo ministrų 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1r-261/1k-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur, nepriteisiamos.

11Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Nutarė

12panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.

13Priteisti iš atsakovės V. T. įmonės, j. a. k. ( - ), ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. ( - ), 2291 Eur (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt vieną eurą) turtinės žalos atlyginimo, 76,45 Eur (septyniasdešimt šešis eurus 45 ct) palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

14Priteisti iš atsakovės V. T. įmonės, j. a. k. ( - ), ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. ( - ), 162,10 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt du eurus 10 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

15Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. ( - ), V. T. įmonei, j. a. k. ( - ), 60,80 Eur (šešiasdešimt eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai