Byla 2A-331-124/2012
Dėl praleisto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laisvė Aleknavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. V. (B. V. teisių perėmėjo) apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-446/2012 pagal pareiškėjos B. V. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Nustatė

2Pareiškėja B. V. pareiškimu (4–6 b. l.) ir patikslintu pareiškimu (81–83 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti įstatymo nustatytą terminą pateikti Kelmės rajono žemėtvarkos skyriui prašymą ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atkurti nuosavybės teisę į P. J. paveldėtą 1/2-ąją dalį 21,32 ha, t.y. 10,66 ha žemės ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas P. J. nuo 1937-11-06 iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1/2-ąją dalį savo tėvo J. J. turėtos 21,32 ha, t. y. 10,66 ha žemės ( - ).

3Pareiškėja nurodė, kad jos senelis J. J. iki savo mirties valdė 21,32 ha žemės ( - ). J. J. mirė 1937 m. lapkričio 6d. 1938-05-28 jo palikimą - 21,32 ha ( - ) priėmė jo vaikai: pareiškėjos tėvas P. J. ir jo brolis A. J.. Tuo reikalu 1938-05-28 Žemės tvarkymo departamento matininkas surašė protokolą, kuriame nurodė, kad pareiškėjos tėvas P. J. atsisako nuo jam priklausančios po tėvo mirties ūkio dalies brolio A. J. naudai, su sąlyga, kad A. J. išmokės jam 3000 litų ir duos vieną arklį. Pinigus ir arklį A. J. įsipareigojo atiduoti tėvui per vienerius metus nuo Laukių kaimo vienasėdžiais išskirstymo projekto patvirtinimo dienos. Tačiau pareiškėjos senelio J. J. palikimo priėmimas iki galo nebuvo įvykdytas: savo prisiimto įsipareigojimo A. J. neįvykdė ir P. J. negavo jo paveldėto tėvo palikimo dalies, nes prasidėjo neramumai, karas ir turto nacionalizacija. Pareiškėjos tėvas P. J. mirė 1975-10-09.

4Priėmus Įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, pareiškėja kreipėsi į Kelmės rajono žemėtvarkos tarnybą, prašydama atkurti jai nuosavybės teises į senelio J. J. turėtą žemę, vėliau paveldėtą jos tėvo P. J.. Tačiau jai buvo paaiškinta, kad ši žemė yra dėdės ir ji neturi jokių teisių į ją, nes nuosavybės teisės į dėdės žemę neatkuriamos. Tikėdama jų kompetencija, pareiškėja daugiau niekur nesikreipė, vėliau susirgo ir dėl sveikatos būklės negalėjo vaikščioti bei pasirūpinti pati savimi, jai buvo reikalinga speciali nuolatinė slauga. Terminą praleido dėl objektyvių priežasčių.

5Atsiliepimu į pareiškėjos B. V. pareiškimą (70–72 b. l.) ir patikslintą pareiškimą (110–111 b. l.) suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyrius prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepimuose nurodė, kad suinteresuotas asmuo neturi jokių duomenų apie B. V. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelio J. J., jos dėdės A. J. ar jos tėvo P. J. žemę, pateikimą. Vadovaujantis 2011-03-15 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-381, jokių duomenų, kad pareiškėjos tėvas 1940 metais nacionalizacijos metu valdė nuosavybės teise žemę ar paveldėjo tam tikrą ūkio dalį po savo tėvo J. J. mirties, nėra. Ar pareiškėjos nurodytos priežastys, lėmusios nustatytų terminų praleidimą yra pakankamai svarbios, kad terminai būtų atnaujinti, paliko spręsti teismui.

6Kelmės rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu (123–126 b. l.) pareiškimą atmetė.

7Teismas nurodė, kad 1937 m. lapkričio 6 d. mirė J. J.. J. J. turėjo du sūnus – A., gimusį 1895 m. balandžio 29 d., ir P., gimusį 1901 m. gruodžio 27 d. 1938 m. gegužės 28 d. protokole, pasirašytame P. ir A. J., dalyvaujant liudininkams, pateikto Žemės tvarkymo departamento matininkui, nurodyta, kad mirus J. J., ( - ) kaime liko žemės ūkis, susidedantis iš 21,32 ha žemės, kurią valdo A. J., P. J. laisvu noru atsisako nuo jam priklausomos po tėvo mirties ūkio dalies savo brolio A. J. naudai ir ateityje jokių bylų nei teisme, nei kitokių bylų dėl dalies nekels ir jos neieškos. Tokiu būdu, P. J. atsisakė savo tėvo palikimo, palikimo nepriėmė. Kad tėvo palikimą priėmė ir faktiškai valdė visą tėvo žemę A. J., patvirtina archyviniai dokumentai. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos apie nekilnojamąjį turtą, 1921 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo akto matyti, kad 1928 metais ( - ) A. J. turėjo 12,25 ha nuosavos žemės, o pagal 1940 m. gruodžio 27 d. Raseinių apskrities valstybinio žemės fondo suvestinių žinių bylos nutarimą A. J. buvo 34 ha žemės sklypo, ( - ), savininkas, kas rodo, kad po tėvo J. J. mirties, būtent, A. J. priėmė visą palikimą ir pradėjo valdyti visą tėvui priklausiusią žemę. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad žemė valstybės žinion buvo paimta iš A. J.. Duomenų, įrodymų, kad P. J. būtų pakeitęs savo valią tėvo palikimo atžvilgiu, ar būtų faktiškai valdęs tėvo žemės dalį, nėra. Teismas nurodė, kad liudytoja J. A., P. J. dukra, taip pat patvirtino, kad jos tėvas P. J. gyveno savo žmonos tėvų, turtingų ūkininkų, ūkyje, kartu su savo sutuoktine valdė pastarajai priklausančią žemę ir ūkį, P. ir A. J. tėvui priklausiusią žemę valdė A. J.. Liudytoja patvirtino, kad broliai gerai sutarė, talkaudavo vienas kitam žemės ūkio darbuose, jai ir jos seseriai B. V. atkurtos nuosavybės teisės į jų motinai priklausiusią žemę. Liudytoja J. A. patvirtino, kad ji nežinanti, ar A. J. davė jos tėvui arklį, jos įsitikinimu, 3000 litų A. J. jos tėvui nesumokėjo, nes tuo metu tai buvo didelė suma, A. J. statėsi naujus trobesius, tokių pinigų neturėjo. Rašytinių dokumentų, patvirtinančių susitarimo dėl pinigų neišmokėjimo ir arklio nedavimo, byloje nėra.

8Teismas konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma nesuteikia jokių faktinių duomenų apie tai, jog P. J. nuosavybės teise valdė 10,66 ha žemės sklypą ( - ), priešingai – išlikę rašytiniai įrodymai, liudytojos parodymai prieštarauja pareiškėjo reikalavimui. Teismas laikė, kad P. J. 10,66 ha žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktas nėra įrodytas, jo atsisakymas nuo palikimo nepaneigtas jokiais įrodymais, o A. J. nepilnai įvykdytas įsipareigojimas, įsiskolinimas broliui už jo atsisakymą nuo palikimo dalies, nuosavybės teisių nesukuria.

9Teismui konstatavus, kad pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nepagrįstas ir atmestinas, reiškia, kad nėra teisinių prielaidų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytai teisei įgyvendinti, todėl prašymą atnaujinti terminą procedūriniam veiksmui atlikti teismas atmetė.

10Pareiškėjas T. V., pareiškėjos B. V. teisių perėmėjas, apeliaciniu skundu (128–132 b. l.) prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti, atnaujinti įstatymų nustatytą terminą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

111. Iš 1938 m. gegužės 28d. Žemės tvarkymo departamento matininko A. S. surašyto protokolo matyti, kad 1938 m. gegužės 28d. žemės tvarkymo departamente Laukių kaime esančios žemės savininkais įvardinti du asmenys: A. J. ir P. J.. Taip pat nurodoma, kad, nežiūrint į tai, kad šios žemės savininkai yra A. ir P. J., bet faktiškai valdo žemę vienas asmuo – A. J.. Taigi, šis rašytinis įrodymas patvirtina tai, kad P. J. ir A. J. abu nuosavybės teisėmis valdė savo tėvo žemę, jam mirus.

122. Minėtame protokole nustatytos sąlygos, kurias turi įvykdyti A. J., kad jis galėtų žemę ne tik faktiškai valdyti, bet tapti jos savininku: nurodoma, kad A. J. pasižada sumokėti savo broliui P. J. 3000 litų ir duoti vieną arklį ir tai jis turi padaryti per tam tikrą terminą- per vienerius metus nuo ( - )vienasėdžiais išskirstymo projekto patvirtinimo dienos. Šio įsipareigojimo A. J. neįvykdė.

133. Teismas, atmesdamas prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, rėmėsi savo išvadomis, jog byloje nėra įrodymų, kad P. J. priėmė savo tėvo patikimą, o yra įrodymai, kad P. J. atsisakė savo teisių į tėvo palikimą. Tokios išvados klaidingos, nes byloje esantys įrodymai patvirtina priešinga: palikimą priėmė abu broliai, nes, būtent, palikimo priėmimo klausimu ir buvo surašytas 1983-05-28 protokolas. Protokole aiškiai ir vienareikšmiškai nurodoma, kad įpėdinystės teisėmis jiems liko tėvo žemė 21, 32 ha ( - ). Teismo išvada, kad palikimą priėmė tik vienas iš brolių – A., o P. – ne, neatitinka byloje esantiems įrodymams.

144. Iš rašytinių įrodymų matyti, kad broliai susitarė, jog žemę valdys vienas brolis – A., o P. gaus atlygį už savo palikimo dalį. Toks susitarimas tik patvirtina, kad palikimą priėmė abu broliai. A. J. faktiškai valdė tėvo paveldėtą žemę, tačiau nuosavybės teisės į ją buvo abiejų brolių.

155. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo. B. V. kreipėsi į Kelmės rajono žemėtvarkos tarnybą, prašydama atkurti jai nuosavybės teises į jos tėvo P. J. turėtą žemę, vėliau ji susirgo, negalėjo vaikščioti, jai buvo reikalinga nuolatinė slauga, 2009-04-14 Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi jai nustatyta rūpyba.

16Atsiliepime į apeliacinį skundą (137–138 b. l.) suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyrius nurodė, kad po J. J. mirties jo turtą paveldėjo du sūnūs – P. ir A. kurie pagal 1938 m. gegužės mėn. 28 d. protokolą, surašytą Žemės Tvarkymo Departamento matininko A. S., pasidalino paveldėtą turtą, laisva valia sutardami, jog A. J., tuo metu ir valdžiusio šį žemės sklypą, nuosavybėn atitenka visas 21,32 ha žemės sklypas, o už P. J. dalį A. J. per vienerius metus nuo ( - )viensėdžiais išskirstymo projekto patvirtinimo dienos turi sumokėti jam 3000 Lt ir vieną arklį. Iš archyvinių dokumentų, esančių byloje matosi, kad žemės valdytojas ir savininkas, iš kurio žemė ir buvo nacionalizuota, buvo tik A. J., o ne P. J. ar abu J. kartu. Nenuginčijus A. J. nuosavybės teisės į visą 21,32 ha žemės plotą, P. J. įpėdiniams nėra pagrindo pretenduoti į 10,66 ha žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimą.

17Apeliacinis skundas atmestinas.

18Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei vėliau jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką bei sąlygas. Nuosavybės teisės atkuriamos šio įstatymo 2 straipsnyje išvardintiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie įstatymo nustatyta tvarka yra pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija (17 straipsnio 1 dalis). Kartu su piliečio prašymu turi būti pateikiami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (10 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnis nustato, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka.

19LR CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi CPK 178 straipsnio 2-3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą. Nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo bylose turi ypatumų, kurie sąlygoja ir įrodinėjimo priemonių leistinumo ypatumus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą.

20Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B., R. Ž.v. AB „Panevėžio duona”, bylos Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

21Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005).

22Nagrinėjamoje byloje faktą, kad P. J. nuo 1937 m. lapkričio 6 d. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ½ dalį savo tėvo J. J. turėtos 21,32 ha žemės ( - ) pareiškėja įrodinėja rašytiniais įrodymais: 1938-05-28 Žemės tvarkymo departamento protokolu (21 b. l.), Žemės ūkio ministerijos žemės tvarkymo departamento ištrauka iš Laukių kaimo, Kelmės valsčiaus, Raseinių apskrities, žemės skirstymo vienasėdžiais projekto ir plano, sudaryto 1938 metais matininko A. S. (19–20 b. l.), Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011-03-07 pažyma apie nekilnojamąjį turtą (7 b. l.) bei liudytojos J. A. parodymais. Minėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo tikslu juridinę reikšmę turintis nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas jo nacionalizavimo momentui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nustatant žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktus, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizacijos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt.,bylos Nr.3K-3-171/2006).

23Žemės tvarkymo departamento 1938-05-28 protokole nurodyta, kad pas Žemės tvarkymo departamento matininką A. S. atvyko ( - ) kaimo žemių savininkai: A. ir P. J. ir pareiškė, kad mirus jų tėvui J. J., liko ( - )įpėdinystės teisėmis žemės ūkis, susidedantis iš 21,32 ha žemės, kurį dabartiniu metu valdo A. J. (38 b. l.). P. J. laisvu noru atsisako nuo jam priklausančios po tėvo mirties ūkio dalies savo brolio A. J. naudai ir ateityje jokių bylų nei teisme, nei kitokių bylų dėl dalies nekels ir jos neieškos. A. J. už tai savo broliui P. J. pasižada sumokėti tris tūkstančius litų ir duoti vieną arklį per vienerius metus nuo ( - ) kaimo vienasėdžiais išskirstymo projekto patvirtinimo dienos (38 b. l.). Iš minėto protokolo matyti, kad P. J. matininkui A. S. pareiškė, kad jis atsisako savo žemės dalies brolio A. naudai su sąlyga, kad pastarasis jam sumokės 3000 Lt ir duos vieną arklį. Minėtame protokole aiškiai nurodyta, kad dabartiniu metu žemę valdo A. J.. Taigi, P. J. atsisakius savo žemės dalies, visą paveldėtą žemę valdė jo brolis A. J.. Byloje nėra duomenų, kad P. J. būtų pakeitęs savo valią ir faktiškai būtų pradėjęs valdyti jam priklausančią žemės dalį. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad P. J. atsisakius jam priklausančios žemės ūkio dalies, savo tėvo žemės jis nepaveldėjo, visą žemę po tėvo mirties (1937-11-06) paveldėjo ir iki žemės nacionalizacijos valdė jo brolis A. J.. Teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad šis rašytinis įrodymas (protokolas) patvirtina tai, kad savo tėvo žemę nuosavybės teisėmis valdė P. J. ir A. J.. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad palikimą priėmė abu broliai, A. J. faktiškai valdė tėvo paveldėtą žemę, tačiau nuosavybės teisės į ją buvo abiejų brolių. Pažymėtina, kad nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, palikimo priėmimas ar jo nepriėmimas 1938-05-28 neturi reikšmės, nes turi būti nustatytas žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktas, būtent, žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 dieną. Byloje esanti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011-03-15 pažyma Nr. R4-381 nurodo, kad Raseinių apskrities valstybinio žemės fondo suvestinių žinių byloje, 1940-12-27 nutarime įrašytas ( - ) buvęs 34,00 ha žemės savininkas J. A.. Skiltyje „Paimama į valst. Žemės fondą ha“ įrašyta „4,00“ (36 b. l.). Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos archyviniame fonde, Raseinių apskrities 1944-1948 m. byloje, Kelmės valsčiaus viršijančių nustatytą normą ūkių žinių santraukoje (be datos) įrašytas žemės valdytojas J. A., ( - ) valdęs 33,88 ha žemės. Į valstybinį žemės fondą paimta 3,88 ha žemės (7 b. l.). Minėti įrodymai patvirtina, kad žemės nacionalizavimo metu žemės savininkas buvo ne P. J., bet A. J.. Priešingų įrodymų, kad žemę nacionalizacijos metu valdė P. J., byloje nėra. Kad nacionalizacijos metu žemės savininkas buvo A. J. patvirtino ir liudytoja J. A., kuri nurodė, kad jos tėvas P. J. vedė J., kuri turėjo ūkį ir tėvas išsikėlė gyventi pas ją į ( - ) kaimą, o dėdė A. J. liko savo tėvo (J. J.) ūkyje. Liudytojos teigimu, P. J. išsikėlė gyventi pas žmoną į ( - ) dar esant gyvam jo tėvui J. J.. Ji girdėjusi kalbas, kad A. bus žemė, o P. – 3000 Lt (120–121 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad pagal 1928 m. Raseinių apskrities Kelmės valsčiaus ( - ) mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašą A. J. turėjo 12,25 ha žemės, o pagal 1940-12-27 Raseinių apskrities valstybinio žemės fondo suvestinių žinių bylos nutarimą A. J. buvo 34,00 ha ploto žemės sklypo savininku, darytina išvada, kad po tėvo J. J. mirties, būtent, A. J. priėmė visą palikimą ir pradėjo valdyti 21,34 ha žemės sklypą. Iš auksčiau nurodytų aplinkybių matyti, kad žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., žemės, esančios ( - ), savininkas buvo A. J.. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad žemės valdytojas ir savininkas, iš kurio žemė ir buvo nacionalizuota, buvo tik A. J., o ne P. J. ar abu J. kartu (36–37 b. l.). Kad žemė buvo atimta iš A. J. ir nacionalizuota, o jis pats ištremtas, teismo posėdyje patvirtino liudytoja J. A.. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog žemės savininku nacionalizacijos metu (1940-07-22) buvo A. J., todėl nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, todėl laiko, kad Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

24Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse piliečiams nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, pateikti. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o dokumentai, patvirtinantys tokių prašymų pagrįstumą, – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nurodyti terminai nėra naikinamieji, įstatymo nuostatos leidžia teismui, pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis, praleistus terminus atnaujinti.

25Pareiškėja B. V., kreipdamasi į teismą nurodė, kad priėmus Įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, ji kreipėsi į Kelmės rajono žemėtvarkos tarnybą, prašydama atkurti jai nuosavybės teises į jos senelio J. J. turėtą žemę, tačiau jai buvo paaiškinta, kad ši žemė yra dėdės ir ji neturinti jokių teisių į šią žemę. Nurodė, kad vėliau ji susirgo ir sunki sveikatos būklė neleido jai įgyvendinti savo teisių į senelio žemę. Byloje pateiktas Išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad B. V. nuo 1997 metų buvo gydoma nuo sunkių ligų, ji turėjo specialių poreikių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas yra susijęs su tuo, ar asmuo apskritai turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Šioje byloje netenkinus pareiškėjos prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kito jos prašymo – atnaujinti terminą prašymui ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams pateikti, nagrinėjimas netikslingas, nes jis pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių. Net ir atnaujinus praleistą įstatymų nustatytą terminą, pareiškėjas negalės įgyvendinti savo teisių į žemę. Esant paminėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo atnaujinti terminą minėtiems dokumentams pateikti.

26Vadovaudamasi aukščiau išdėstytais motyvais teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė, aiškino ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

27Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

28Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laisvė... 2. Pareiškėja B. V. pareiškimu (4–6 b. l.) ir patikslintu pareiškimu... 3. Pareiškėja nurodė, kad jos senelis J. J. iki savo mirties valdė 21,32 ha... 4. Priėmus Įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 5. Atsiliepimu į pareiškėjos B. V. pareiškimą (70–72 b. l.) ir patikslintą... 6. Kelmės rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu (123–126 b.... 7. Teismas nurodė, kad 1937 m. lapkričio 6 d. mirė J. J.. J. J. turėjo du... 8. Teismas konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma nesuteikia jokių... 9. Teismui konstatavus, kad pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę... 10. Pareiškėjas T. V., pareiškėjos B. V. teisių perėmėjas, apeliaciniu... 11. 1. Iš 1938 m. gegužės 28d. Žemės tvarkymo departamento matininko A. S.... 12. 2. Minėtame protokole nustatytos sąlygos, kurias turi įvykdyti A. J., kad... 13. 3. Teismas, atmesdamas prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto... 14. 4. Iš rašytinių įrodymų matyti, kad broliai susitarė, jog žemę valdys... 15. 5. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl įstatymo nustatyto termino... 16. Atsiliepime į apeliacinį skundą (137–138 b. l.) suinteresuotas asmuo... 17. Apeliacinis skundas atmestinas.... 18. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į... 19. LR CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje... 20. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu... 21. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo... 22. Nagrinėjamoje byloje faktą, kad P. J. nuo 1937 m. lapkričio 6 d. iki žemės... 23. Žemės tvarkymo departamento 1938-05-28 protokole nurodyta, kad pas Žemės... 24. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 25. Pareiškėja B. V., kreipdamasi į teismą nurodė, kad priėmus Įstatymą... 26. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytais motyvais teismas konstatuoja, kad... 27. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 28. Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti...