Byla 2A-1044-163/2013
Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Alonos Romanovienės, teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Virginijos Nijolės Griškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti vienašališką kredito sutarties Nr. 0450718094770-37 nutraukimą neteisėtu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-10-15 sudarė su atsakovu kredito sutartį, pagal kurią jam buvo suteiktas 377446,14 EUR kreditas, skirtas būsto kredito (suteikto buto pirkimui, žemės sklypo pirkimui ir gyvenamojo namo statybai) refinansavimui ir būsto statybai, kredito grąžinimo terminas 2047-10-14, prievolės įvykdymas užtikrintas hipoteka – atsakovui įkeistas statomas gyvenamasis namas su žemės sklypu, esantys ( - ), ir butas, esantis ( - ). Taip pat nurodė, kad sutartį vykdė, tačiau atsiradus finansiniams sunkumams ne visada galėjo mokėti nustatyto dydžio įmokas nustatytais terminais, mokėjo pagal galimybes. Gavęs atsakovo raštą, jog privalo iki 2010-03-26 padengti visą skolą atsakovui, 2010-03-22 pateikė bankui raštą, jog prašo nenutraukti kredito sutarties, įsipareigojimų nevengia, stengiasi juos vykdyti bent iš dalies, per mėnesį atsakovui perveda po 1500 Lt, atsakovas į ieškovo raštą neatsakė, įmokas visada priimdavo, todėl manė, jog sutartis vis dar vykdoma. Vėliau dar kartą buvo įspėtas, jog privalo sumokėti visą skolą iki 2011-08-26, 2011-08-19 pateikė prašymą atnaujinti sutartį, tačiau atsakovas 2011-09-14 kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovo įkeisto turto. Teigė, kad atsakovas nebendradarbiavo, elgėsi nesąžiningai, vienašališkai nutraukė kredito sutartį nesant jokio esminio sutarties pažeidimo, nors jis dėjo pastangas, kad išsaugoti sutartinius santykius. Be to, tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovo kaip vartotojo ir silpnesnės sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-02-12 sprendimu ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal atsakovo pateiktus išrašus iš Valstybinio socialinio fondo draudimo valdybos bei UAB „CreditInfo“, tuo laikotarpiu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl sutarties nutraukimo, ieškovas niekur nedirbo, negavo jokio darbo užmokesčio ir turėjo daug įsiskolinimų kitiems kreditoriams, taigi atsakovas pagrįstai manė, kad ieškovas savo įsipareigojimų įvykdyti tinkamai neturės galimybės. Nurodė, kad nors ieškovas nuo 2008 metų lapkričio – gruodžio mėnesių nustatytais terminais nemokėjo viso dydžio paskaičiuotų įmokų, t. y. ėmė pažeidinėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, priešingai, 2009-01-16 raštu informavo ieškovą, jog šiai dienai ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudaro 792,31 Lt negrąžinta kredito dalis ir 9974,40 Lt priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos, bei paragino iki 2009-02-06 sumokėti įsiskolinimą ir taip išvengti sutarties nutraukimo, kredito sutartis vienašališkai nutraukta tik 2010-02-17, vėliau 2010-03-05, 2011-07-22 raštais ragino geruoju susimokėti įsiskolinimą, kadangi ieškovas nereguliariai mokėjo tam tikro dydžio įmokas, atsakovas kurį laiką nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovui priklausančio turto, kreipėsi tik 2011-09-14. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Teismas konstatavo, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.

4Apeliaciniu skundu ieškovas A. R. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-12 sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, ar ieškovo padarytas pažeidimas yra esminis pagal CK 6.217 straipsnio dalį, neturi teisinės reikšmės, kadangi vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Teismas neatsižvelgė į tai, ar vertinant atsakovo veiksmų vienašališkai nutraukiant sutartį teisėtumą reikia remtis bendraisiais CK 6.217 straipsnyje numatytais esminio sutarties pažeidimo pagrindais, ar kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis. Teismas, vertindamas atsakovo veiksmų teisėtumą turėjo remtis būtent įstatyme numatytais pagrindais. Įvertinus kiekvieną iš CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų nėra jokio pagrįsto pagrindo tvirtinti, jog ieškovas A. R. iš esmės pažeidė kredito sutartį, nes ieškovas, pasirašydamas kredito sutartį su banku nenumatė, kad jį ištiks finansiniai sunkumai ir jis nebegalės vykdyti įsipareigojimų tinkamai ir laiku, šie laikini finansiniai sunkumai atsirado ne dėl ieškovo tyčios ar dėl neatsargumo, o dėl objektyvių ekonominės krizės pasekmių. Teismas sprendime nepagrįstai pažymėjo, kad atsakovas visai įmanomais būdais stengėsi išsaugoti sutartinius santykius su ieškovu, ragino geruoju sumokėti įsiskolinimą, delsė kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, atsižvelgė į ieškovo įgaliotos atstovės po sutarties nutraukimo pateiktą prašymą mokėti įsiskolinimą dalimis. Nurodo, kad pateikė pasiūlymą atsakovui dėl sutartinių santykių vykdymo, laikino situacijos sureguliavimo, tačiau atsakovas neatsakė į ieškovo prašymą, nors įmokas, mokamas pagal kredito sutartį, visada priimdavo, todėl jis turėjo pagrindą manyti, kad sutartis vis dar yra vykdoma, šią svarbią faktinę aplinkybę teismas turėjo įvertinti, tačiau vartotojo teisėti interesai nebuvo apginti. Mano, kad teismas faktines aplinkybes vertino atsakovo naudai, neįvertino vartotojo, kaip silpnesnės šalies.

5Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2012-12-27 A. R. IĮ iškelta bankroto byla, todėl vien dėl šios aplinkybės apeliacinio skundo nagrinėjimas yra netikslingas, nes bet kokiu atveju ieškovo ieškinio reikalavimų tenkinti neįmanoma. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas nereiškė reikalavimo dėl atitinkamų kreditavimo sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad kreditavimo sutarties nutraukimo metu kreditavimo sutartis galiojo vienodai abiem šalims, todėl jos nuostatos abiems šalims turi įstatymo galią. Atsižvelgiant į tai, kad pats apeliantas sutinka, jog jis nesilaikė kreditavimo sutarties ir susidarė įsiskolinimas, kurio nesumokėjimas nepriklausomai nuo kredito dydžio laikomas kreditavimo sutarties esminiu pažeidimu, kreditavimo sutartis buvo nutraukta teisėtai. Pažymi, kad apelianto reiškiamas reikalavimas, kuriuo iš esmės reikalaujama tik konstatuoti neva pažeistą teisę, t. y. neteisėtą kreditavimo sutarties nutraukimą, neapgina tariamai pažeistos ieškovo teisės.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

8Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo.

9Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp šalių 2007-10-15 sudaryta kredito sutartis Nr. 0450718094770-37, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 377446,14 EUR dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius (b. l. 8-12). Atsakovas 2009-01-16 raštu informavo ieškovą, kad ieškovas nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nuo 2008 metų lapkričio mėnesio nemoka įmokų, įpareigojo iki 2009-02-06 sumokėti pradelstus mokėjimus, priešingu atveju kredito sutartis bus nutraukta (b. l. 36). Atsakovas 2010-03-05 raštu informavo ieškovą, kad kredito sutartis nutraukta ir įpareigojo 404806,19 EUR skolą grąžinti iki 2010-03-26 (b. l. 13). Ieškovas 2010-03-22 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas nenutraukti kredito sutarties, pakeisti kredito sutartį, atidedant kredito grąžinimą 36 mėnesiams ir numatant, kad šį laikotarpį privalo mokėti bankui po 1500 Lt (b. l. 15). Ieškovo įgaliota atstovė E. R. 2010-06-22 pateikė prašymą atsakovui, kuriuo įsipareigojo kas mėnesį mokėti po 1500 Lt (b. l. 37). Atsakovas 2011-07-22 raštu informavo ieškovą, kad kredito sutartis nutraukta ir įpareigojo 401539,46 EUR skolą grąžinti iki 2011-08-26 (b. l. 14). Ieškovo įgaliota atstovė E. R. 2011-08-19 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama atnaujinti nutrauktą kredito sutartį ir įskaityti visus ieškovo mokėjimu po kredito sutarties nutraukimo (b. l. 16). Atsakovas 2011-10-10 informavo, kad kredito sutartis buvo nutraukta ieškovui nevykdant įsipareigojimų ir 2011-09-14 pateiktas pareiškimas Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl priverstinio skolos išieškojimo (b. l. 17). Atsakovas tik 2011-09-14 pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, teismas 2011-11-11 nutartimi areštavo ieškovui priklausantį įkeistą turtą ir įspėjo ieškovą, jog, jei per vieną mėnesį nuo įspėjimo gavimo dienos negrąžins skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių (b. l. 18-19, 20-21).

10CK 6.217 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tarp šalių 2007-10-15 sudarytoje kredito sutartyje 5.2. punkte numatyta sąlyga, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutarties 5.2. punktą esminiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1.-4.10. punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, t. y. kreditą naudoti pagal nustatytą paskirtį, nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas ir kt. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vienašališkas sutarties nutraukimo institutas yra išimtis iš favor contractus principo. Visais atvejais, kai viena iš šalių nesutinka, kad sutarties pažeidimas buvo esminis, leidžiantis ją vienašališkai nutraukti, teismas patikrina sutarties nutraukimo teisėtumą. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.217 str. 5 d.). Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos kreditavimo sutarties 5.2 punkte yra nustatyti vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtomis šalių susitarimo nuostatomis, nes jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir pagrįstai pripažino vienašališką 2007-10-15 sudarytos kreditavimo sutarties nutraukimą teisėtu. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-297/2012; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB, bylos Nr. Nr. 3K-7-306/2012). Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį atitiko proporcingumo principą, nes sutarties pažeidimai, kaip matyti iš bylos duomenų, prasidėję 2008 metais, truko gana ilgą laikotarpį

11Nagrinėjamos bylos atveju svarbu aplinkybė pažymėti ir tai, kad ieškovo individualiai įmonei

122013-01-21 nutartimi yra iškelta bankroto byla, nutartyje nurodyta, kad A. R. pripažino, kad jo įmonė turto neturi, darbuotojų įmonėje nėra. Pažymėtina, kad už individualios įmonės skolas visu savo turtu atsako jos savininkas t. y. nagrinėjamu atveju atsakovas A. R.. Nors ieškovas teigia, kad yra pasirengęs toliau vykdyti finansines operacijas, tačiau byloje nėra tokių įrodymų, kurie leistų apeliacinės instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas yra pasirengęs vykdyti finansinius įsipareigojimus pagal 2007-10-15 sudarytą kreditavimo sutartį (CPK 178 str., 185 str.).

13Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

15Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai