Byla 3K-7-306/2012

Dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. (J. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas J. G. teismo prašė atsakovo AB SEB banko vienašališką kredito sutarties nutraukimą pripažinti negaliojančiu. Jis nurodė, kad, atsižvelgiant į CK 6.204 straipsnio 3 dalį, atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties, neišsprendęs ieškovo prašymų pakeisti sutarties vykdymo sąlygas, bet privalėjo dėl to kreiptis į teismą.

5Byloje nustatyta, kad pagal 2005 m. gruodžio 13 d. kredito sutartį ir 2007 m. gruodžio 27 d. susitarimą atsakovas suteikė ieškovui 681 543,57 euro (2 601 000 Lt) kreditą prekybos patalpoms Šiaulių mieste pirkti. Galutinė kredito grąžinimo data – 2012 m. gruodžio 12 d. Ieškovo pajamos, gaunamos iš patalpų nuomos, nuo 21 000 Lt, gautų 2008 m. rugsėjo 1 d., per metus sumažėjo iki 9000 Lt. Per laikotarpį nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas turėjo sumokėti 29 960,23 euro, tačiau sumokėjo tik 11 194,58 euro. Pagal kredito sutarties 5.2 punktą atsakovui AB SEB bankui suteikta teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Šalys susitarė, kad esminiais sutarties pažeidimais laikomi kredito sutarties 4.1–4.8 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. AB SEB bankas vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą kredito sutartį dėl to, kad ieškovas pažeidė kredito sutarties 4.1 punkte nustatytą pareigą laikantis mokėjimo grafiko grąžinti mokėtiną kredito dalį. Laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2009 m. vasario 27 d. ieškovo atsiskaitymai pagal kredito sutartį vėlavo nuo 1 dienos iki 32 dienų, o nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2009 m. birželio 29 d. ieškovas vėlavo atsiskaityti jau daugiau kaip 400 dienų, jo mokėjimai buvo tik daliniai. Atsakovas 2009 m. vasario 20 d. raštu įspėjo ieškovą dėl galimo sutarties nutraukimo, jei nebus pradėti tinkamai vykdyti sutartiniai įsipareigojimai. Atsakydamas ieškovas nurodė, kad nutraukti sutartį nesutinka, nes atsiskaitymus su banku vykdo ir stengsis toliau juos vykdyti, kiek įmanoma egzistuojančiomis sąlygomis, bei pažymėjo, kad pablogėjus jo finansinei padėčiai tapo sudėtinga tinkamai vykdyti kredito sutarties sąlygas, todėl būtų tikslinga jas palengvinti ir prašė atsakovo pakeisti sutarties vykdymo sąlygas – atidėti paskolos grąžinimą devynių mėnesių laikotarpiui, mokant tik palūkanas. Atsakovui netenkinant šio prašymo ir pakartotinai įspėjant dėl sutarties nutraukimo, ieškovas, atsakydamas atsakovui, iš viso parašė penkis analogiškus raštus (paskutinį – 2009 m. liepos 15 d.). Atsakovas 2009 m. rugpjūčio 13 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Pagal atsakovo 2010 m. rugsėjo 22 d. pažymą ieškovas buvo skolingas atsakovui 611 365,89 euro negrąžinto kredito, 8531,83 euro priskaičiuotų palūkanų bei 690,08 euro delspinigių už negrąžintą kredito dalį bei nesumokėtas palūkanas. Ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2009 m. rugsėjo 24 d.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

7Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino atsakovo AB SEB banko 2005 m. gruodžio 13 d. kredito sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu.

8Teismas nurodė, kad pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas yra siejamas su kitos šalies padarytu esminiu sutarties pažeidimu (sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu). Teismas pažymėjo, kad šalys kredito sutarties esminį pažeidimą taip pat susiejo su sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu, todėl, spręsdamas, ar sutarties pažeidimas buvo esminis, teismas vertino CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus. Teismas konstatavo, kad sutartis buvo vykdoma pažeidžiant kredito dalies grąžinimo terminus, tačiau ne iš esmės atsisakant sutarties vykdymo, todėl atsakovui nebuvo pagrindo visiškai nesitikėti sutarties įvykdymo ateityje. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas 2009 m. kovo–gegužės mėn. sumokėjo daugiau kaip pusę jam priklausančios sumokėti įmokos dalies ir vėliau visiškai nenutraukė mokėjimų. Teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad atsakovas negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį tikėjosi gauti. Dėl to teismas vienašalį sutarties nutraukimą – kraštutinę priemonę – vertino kaip neadekvačią ir neproporcingą sankciją ieškovui už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į komercinių bankų veiklą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, bankas, teikdamas finansines paslaugas, skolindamas lėšas, turi didesnį atsakomybės rizikos laipsnį savo klientui, todėl santykiuose tarp banko ir kliento yra itin svarbus tarpusavio bendradarbiavimas. Teismas nurodė, kad atsakovas nevertino CK 6.204 straipsnyje įtvirtintus kriterijus atitinkančių ieškovo nurodytų aplinkybių, kuriomis jis motyvavo prašymą pakeisti sutarties sąlygas ir nevykdė savo kaip sutarties šalies pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti: su ieškovu bendravo formaliai susirašinėdamas, neieškojo priimtinų abiem šalims sprendimų, neatsižvelgė į teisėtus kitos šalies interesus, šiuo atveju – prašymus pakeisti sutarties sąlygas, nepateikė atsakymų į juos ir (ar) konstruktyvių pasiūlymų.

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 13 d. sprendimu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

10Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ „Teisinės informacijos centras“ v. UAB „Danske lizingas“, UAB „Autardas“, bylos Nr. 3K-3-300/2009; kt.). Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo, ar nagrinėjamu atveju egzistavo esminio sutarties pažeidimo požymiai, numatyti CK 6.217 straipsnio 2 dalyje, nes jie reikšmingi, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Nagrinėjamu atveju sutartis nutraukta joje nustatytu pagrindu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas pažeidė kredito sutarties 4.1 punktą, kuris kartu su 5.2 punktu sutartyje nurodytas kaip pagrindas atsakovui vienašališkai nutraukti ginčo sutartį. Aiškinimasis, ar šie pagrindai atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus esminio sutarties pažeidimo požymius, paneigia šalių teisę sutartyje numatyti konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl galimybės pakeisti kredito sutartį CK 6.204 straipsnio pagrindu vertinami kaip netinkami.

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12Ieškovas J. G. kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

131. Motyvuotu apeliacinės instancijos teismo sprendimu galima pripažinti tik tokį sprendimą, kuriame argumentuotai įvertinti faktiniai ir teisiniai apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota nuostata, kad jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi. Teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nemotyvavo, kodėl jis nagrinėjamoje byloje sutarties vykdymo sąlygas laikė įprastinėmis (normaliomis); taip pat neanalizavo aplinkybės, kad bankas yra didesnės atsakomybės subjektas, jos reikšmės, šalių bendradarbiavimo, sąžiningumo ir kitų sutartiniams santykiams reikšmingų aplinkybių, nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendime ir ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą.

142. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakovo bendradarbiavimo pareigos pažeidimą, neatsižvelgęs į šios pareigos reikšmę, sprendžiant vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. S. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-287/2009, suformuotos praktikos. Šioje nutartyje nurodyta, kad CK šeštosios knygos II dalies normų turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas teikia prioritetą sutarties įvykdymui, o ne jos nutraukimui. Toks sutartinių santykių reguliavimo būdas yra ne kas kita kaip tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo išraiška. Šiuo principu grindžiamas teisinis reguliavimas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma.

153. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris arba nutraukia sutartį arba pakeičia sutarties sąlygas. Iš šios normos turinio akivaizdu, kad atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties, nes jau buvo gavęs penkis ieškovo pasiūlymus keisti sutartį, todėl dėl sutarties nutraukimo privalėjo kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas CK 6.204 straipsnyje nurodytų sąlygų buvimą, neperžengė ieškinio ribų, bet siekė nustatyti bendradarbiavimo pareigos vykdymą ir vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumą.

16Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo skundą atmesti ir priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, savo prašymą argumentuodamas taip:

171. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje. Taigi įstatymų leidėjas suteikia galimybę nukentėjusiajai šaliai operatyviai ginti savo pažeistas teises. Ši teisė nesiejama su jokiomis papildomiems sąlygomis, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo pasisakyti dėl ginčo sutarties sąlygų kvalifikavimo įprastinėmis ar ypatingomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo pareiga nurodyti sprendimo motyvus neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis priklauso nuo sprendimo prigimties ir konkrečių bylos aplinkybių konteksto. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismui nepasisakius dėl bylos išnagrinėjimui įtakos neturinčių bylos šalių argumentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad jo priimtas sprendimas nepagrįstas įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis.

182. Šalių bendradarbiavimo pareiga įtvirtinta teisės normose (CK 6.38 ir 6.200 straipsniai), reglamentuojančiose ne sutarčių nutraukimą, bet prievolių ir sutarčių vykdymą, todėl ne visais atvejais, vertinant sutarties nutraukimo pagrįstumą, būtina pasisakyti dėl bendradarbiavimo pareigos tinkamo vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ginčo sutarties nutraukimo aplinkybes ir pagrindus, pagrįstai ir motyvuotai konstatavo atsakovo teisę nutraukti sutartį, todėl nebuvo būtinybės pasisakyti dėl šalių bendradarbiavimo pareigos vykdymo. Be to, kasatorius skunde kelia faktinių aplinkybių tyrimo reikalaujančius argumentus, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas tokių aplinkybių netiria.

193. CK 6.204 straipsnis galėtų būti aiškinamas ir taikomas, jei byloje būtų kilęs klausimas dėl sutarties pakeitimo, tačiau ieškiniu reikalaujama sutarties nutraukimą pripažinti negaliojančiu. Dėl to apeliacinės instancijos teismui nebuvo būtinybės analizuoti nurodytoje teisės normoje nustatytas sąlygas.

20Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir kreditoriaus teisės vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą sutartyje numatytais pagrindais

23Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Specialūs kreditoriaus teisių gynimo būdai, minėta, nustatyti atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Pavyzdžiui, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybų (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Vienašalis sutarties pakeitimas reiškia intervenciją į sutartinius santykius, todėl ši įstatyme įtvirtinta vienos šalies teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės normose nustatytų sąlygų ir tvarkos.

24Pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę, todėl nepagrįstas kasatoriaus motyvas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. S. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-287/2009. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ivano Suboč tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008).

25Sutarties nutraukimas – kreditoriaus teisių gynimo būdas, tačiau pirmiau nurodyti nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi būti paisoma ir skolininko interesų. Skolininko teisės ginamos nustatant nutraukimo sąlygas, tvarką bei nutraukimo padarinius. Jeigu sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartyje (kaip yra nagrinėjamos bylos atveju), jų teisėtumas skolininko iniciatyva gali būti patikrinamas taikant įvairias teisines priemones, tokias kaip sandorio negaliojimas, sutarties atsisakymas esant esminei šalių nelygybei, sutarties pakeitimas ar nutraukimas kitais pagrindais bei kitomis teisinėmis priemonėmis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).

26Nagrinėjamu atveju ginčo dėl sutarties pažeidimo fakto bei šio pažeidimo kvalifikavimo esminiu nėra. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas sutartį nutraukė teisėtai, t. y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis sutartyje nustatytos tvarkos. Byloje nustatyta, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 punkte numatyta banko teisė nutraukti vienašališkai sutartį prieš 15 dienų įspėjus Kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu Kredito gavėjas padaro esminių Sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.1–4.8 punktuose nustatytų kredito gavėjų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, o būtent pagal 4.1 punktą ieškovas įsipareigojo vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir grąžinti kreditą bei sumokėti palūkanas pagal grafiką, tačiau ieškovas šią pareigą pažeidė.

27Kai termino praleidimas prievolėje turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse bei 6.218 straipsnyje nustatytos taisyklės. Jeigu termino praleidimas neturi esminės reikšmės, tai nutraukiant sutartį vadovaujamasi CK 6.209 straipsniu, 6.217 straipsnio 3 dalimi, 6.218 straipsniu. Šių taisyklių, nustatančių pranešimo apie nutraukimą terminus, taip pat papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymą, paskirtis yra išlaikyti tarp šalių susiklosčiusius santykius, kartu nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus kompensuoti kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. v. A. Krasovskajos IĮ, bylos Nr. 3K-3-32/2006). Nagrinėjamos bylos atveju šių taisyklių pažeidimo teismai nenustatė.

28Kasatorius teigia, kad kreditorius negalėjo vienašališkai nutraukdamas sutartį remtis sutarties pažeidimo faktu, kuris pasireiškė piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu ir netinkamu prievolės įvykdymu (piniginė prievolė buvo vykdoma pavėluotai ir ne visa apimtimi), nes teise vienašališkai nutraukti sutartį joje nurodytais pagrindais galima pasinaudoti esant normalioms, įprastinėms sutarčių įvykdymo sąlygoms. Pasikeitus sutarčių įvykdymo aplinkybėms, toks vienašališkas sutarties nutraukimas, kasatoriaus nuomone, pripažintinas neteisėtu, nes sutartis buvo nevykdoma ne dėl skolininko kaltės, o dėl iš esmės pasikeitusių sutartinių įsipareigojimų vykdymo aplinkybių. Kasacinis teismas, formuodamas sutarčių teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, ne kartą pažymėjo, kad sutarties keitimo ar sutarties nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai, siekiant sutartį išsaugoti (favor contractus) ir leidžiant sutartį peržiūrėti, kaip sutarties privalomumo ir vykdytinumo principų išimtis, nebent ir pakeitus sutartį jos vykdymas sutarties šaliai būtų per sunkus, o kreditorius nebeturėtų intereso įvykdyti sutartį ir siekti jos rezultato. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės, jeigu tos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, kad iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, kad vienai iš šalių pasidarė sudėtinga įvykdyti prievolę ir, jeigu būtų buvęs sutarties pakeitimas, gal būtų buvę galima išsaugoti sutartį ir atkurti sutarties šalių prievolių pusiausvyrą, o ne taikyti ultima ratio – sutarties nutraukimą. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Pažymėtina, kad, konstatavus, jog sutartis nutrauktina, teismo sprendime nustatomas jos nutraukimo pagrindas: be kaltės (CK 6.204 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ar su kalte (CK 6.217 straipsnis). Sutarties nutraukimas, nenustačius, ar pasikeitusiomis aplinkybėmis nebuvo galima jos išsaugoti, pažeistų favor contractus principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Evekas“ v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-206/2012). Nesant pareikšto reikalavimo pakeisti sutartį ginčijant sutarties nutraukimo teisėtumą, teismas negali ex officio spręsti šių dviejų teisių gynimo būdų konkurencijos klausimo, todėl nepagrįstas kasatoriaus kasacinio skundo motyvas, kad apeliacinis instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nemotyvavo, kodėl jis nagrinėjamoje byloje sutarties vykdymo sąlygas laikė įprastinėmis (normaliomis).

29Be kita ko, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį atitiko proporcingumo principą, nes atsižvelta į santykių pobūdį – tai, kad šie santykiai kilę iš verslo trumpalaikio kredito sutarties, kurios galutinio įvykdymo terminas – 2012 m. gruodžio 12 d., o sutarties pažeidimai, prasidėję 2008 m. vasario 27 d., įvertinus visą sutarties terminą, truko gana ilgą laikotarpį.

30Dėl sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms

31Nagrinėjamoje byloje ieškovas (kasatorius) buvo pareiškęs ieškinį dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu, tačiau po ieškinio patikslinimo šio reikalavimo atsisakė. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kreditorius negali nutraukti vienašališkai sutartį joje numatytu pagrindu, kai skolininkas pareiškė prašymą kreditoriui pakeisti sutartį dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms (derybų stadijoje), o apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog, vienai šaliai nutraukus sutartį, kita šalis praranda teisę reikšti reikalavimą keisti sutartį, pasisako dėl šių sutarties šalių pasirinktų gynimosi būdų santykio ir taikymo sąlygų.

32Sutartis, įpareigojanti atlikti veiksmus paeiliui ateityje, turi būti suprantama kaip sutartis, turinti sąlygą, jog sutarties vykdymo aplinkybės išliks tos pačios. Ši sutarčių teisės maksima, kilusi iš Romėnų teisės, reikšminga ir šiuolaikinėje sutarčių teisėje, nes sudaro prielaidas numatyti sutarčių pakeitimo pagrindus ir tvarką ar atsisakymą nuo sutarties, jeigu neliko ekonominio ar kitokio intereso pasikeitus aplinkybėms išsaugoti sutartinius santykius. CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, leidžiančios pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kai šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeičia, analogiškos neprivalomų tarptautinių sutarčių teisės principų turiniui (UNIDROIT Principų 6.2.1, 6.2.2, 6.2.3 straipsniai). CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Nurodytas reglamentavimas patvirtina bendrąjį principą, kad CK 6.204 straipsnio nuostatomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t. y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau. Jeigu sutarties išsaugojimas nebegalimas, teismas turi teisę nuspręsti, kokia tvarka ir sąlygomis sutartis bus nutraukta. Tokiu atveju teismas nesaistomas šalių sutarties nuostatų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą.

33Esminis šio instituto reguliavimo principas įtvirtintas CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalyse, būtent sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, t. y. esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri iš jų, t. y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t. y. ją pakeisti ar nutraukti nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Procesiniu požiūriu šioje teisės normoje nustatytas privalomas ikiteisminis šalių ginčo nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje B. R. v. UAB „Sauluva“, bylos Nr. 3K-3-296/2006; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ Reabilitacijos centras „Aušveita“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-18/2011). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kreditorius pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, įtvirtintą CK 6.200 straipsnio 2 dalyje, nes, skolininkui penkis kartus prašant derėtis dėl sutarties sąlygų keitimo, jis atsiliepė tik formaliu pasiūlymu ir, palikdamas visą pasikeitusių aplinkybių atsiradimo riziką skolininkui, sutartį nutraukė. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai. Nors CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, koks turi būti protingas terminas šalims susitarti, kolegija pažymi, kad šis terminas priklauso nuo sutarties pobūdžio, sutarties šalies galimybių vykdyti sutartį nepakeistomis sąlygomis ir kita. Tokiais atvejais gali būti taikomos ir bendrosios sutarčių pakeitimo nuostatos, nustatytos CK 6.223 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti arba jei per 30 dienų negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju kasatorius kelis kartus siūlė tartis kreditoriui, bet, negavęs atsakymo, delsė kreiptis į teismą. Kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad, esant skolininko prašymui keisti sutartį CK 6.204 straipsnio pagrindu, kreditorius dėl sutarties nutraukimo privalėjo kreiptis į teismą ir negalėjo jos nutraukti vienašališkai. Kaip minėta, kol sutartis nepakeista, ji turi būti vykdoma joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o jeigu nevykdoma ar netinkamai vykdoma, – kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas. Nagrinėjamoje byloje kreditorius taikė savo sutartyje numatytą teisių pažeidimo gynimo būdą – vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje nurodytu pagrindu. Kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog viena sutarties šalis pasiūlė kitai šaliai keisti sutartį, netrukdo pasiūlymą gavusiai sutarties šaliai ginti savo pažeistas teises visais teisių gynimo būdais, jeigu pasiūlymą keisti sutartį pateikusi šalis sutarties nevykdo ar vykdo ją netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutartis buvo nevykdoma dėl pasikeitusių aplinkybių, todėl kreditorius turėjo į tai atsižvelgti ir netaikyti kraštutinės priemonės – sutarties nutraukimo, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius keitė savo ieškinio reikalavimus byloje ir reikalavimo pakeisti sutartį CK 6.204 straipsnio pagrindu byloje neliko, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad sutartis turėjo būti pakeista, o ne nutraukta, neatitinka pareikšto ieškinio dalyko ir pagrindo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

34Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų panaikinti ar pakeisti apskųstą sprendimą, apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

35Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

36CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje nustatyta, kad atsakovas, pateikęs atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 4912,60 Lt išlaidų, sumokėtų už advokato pagalbą. Atsakovas prašo šias išlaidas priteisti iš kasatoriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8 punktuose nustatyta rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarka. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos – 800 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas viršija rekomenduotiną maksimalų dydį, o pagrindo jį didinti, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkto nuostatas, nenustatyta, todėl sprendžia, kad priteistinas rekomenduojamo dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 1600 Lt.

37Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 17,15 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Priteisti iš kasatoriaus J. G. (a. k. duomenys neskelbtini) atsakovui AB SEB bankui (į. k. 112021238) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.

41Priteisti iš kasatoriaus J. G. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybei 17,15 Lt (septyniolika litų 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

42Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.