Byla e3K-3-427-915/2017
Dėl vykdomojo įrašo panaikinimo, įpareigojimo grąžinti išieškotas lėšas, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Rangesta“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Dž. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Dž. T. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Lemora“, antstoliui R. S., Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarei J. V. dėl vykdomojo įrašo panaikinimo, įpareigojimo grąžinti išieškotas lėšas, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Rangesta“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo vertinant prievolės pagal vekselius pabaigą, laiduotojo atsakomybės ir laidavimą pagal vekselius reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo.
  2. Ieškovė prašė pripažinti įvykdytomis BUAB „Rangesta“ prievoles atsakovei UAB „Lemora“ pagal 2011 m. kovo 29 d. išduotus tris neprotestuotinus paprastuosius vekselius (du 14 481 Eur (50 000 Lt) sumos vekselius ir vieną 43 443 Eur (150 000 Lt) sumos vekselį); panaikinti Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarės J. V. tris 2012 m. kovo 30 d. išduotus vykdomuosius įrašus dėl lėšų pagal vekselius išieškojimo UAB „Lemora“ naudai, 6 proc. metinių palūkanų nuo vekselio apmokėjimo termino pabaigos iki visiško atsiskaitymo su UAB „Lemora“ dienos, taip pat notaro paimtą atlyginimą už vekselių vykdomųjų įrašų išdavimą; taikyti vienašalę restituciją ir įpareigoti atsakovę UAB „Lemora“ grąžinti ieškovei 4518,79 Eur (15 602,47 Lt); taikyti vienašalę restituciją ir įpareigoti atsakovą antstolį R. S. grąžinti ieškovei 1149,5 Eur (3969 Lt) vykdymo išlaidų; priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Lemora“ 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojamas nuo 4518,79 Eur sumos, taip pat 5 proc. metines procesines palūkanas iš atsakovo antstolio R. S. nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojamas nuo 1149,5 Eur sumos, bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovė nurodė, kad UAB „Rangesta“ 2011 m. kovo 29 d. pasirašė tris neprotestuotinus paprastuosius vekselius: vienu įsipareigojo atsakovei UAB „Lemora“ 2011 m. gegužės 2 d. sumokėti 14 481 Eur, antru – 2011 m. gegužės 31 d. sumokėti 14 481 Eur ir trečiu – 2011 m. birželio 15 d. sumokėti 43 443 Eur. Visų vekselių sumų apmokėjimą laidavo UAB „Rangesta“ direktorė ieškovė Dž. T.
  4. Kadangi vekseliai nebuvo apmokėti laiku, tai UAB „Rangesta“, UAB „Lemora“ ir UAB „Jonavos ranga“ 2011 m. spalio 20 d. tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartimi sutarė perkelti UAB „Rangesta“ 43 443 Eur (150 000 Lt) skolą UAB „Jonavos ranga“. Be to, UAB „Rangesta“, UAB „Lemora“ ir UAB „Projektų centras“ 2011 m. gruodžio 2 d. tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartimi sutarė perkelti UAB „Rangesta“ skolą – 33 285,54 Eur (114 928,32 Lt) UAB „Projektų centras“. Tokiu būdu UAB „Rangesta“ visiškai atsiskaitė su atsakove UAB „Lemora“, nes už vekseliuose nurodytą sumą jai perleido reikalavimo teises į trečiuosius asmenis.
  5. 2012 m. vasario 13 d. teismo nutartimi UAB „Rangesta“ iškelta bankroto byla.
  6. Nors UAB „Rangesta“ įvykdė prievolę pagal vekselius, atsakovė UAB „Lemora“ 2012 m. kovo 28 d. kreipėsi į Kauno rajono 4-ąjį notarų biurą dėl vykdomųjų įrašų pagal vekselius išdavimo. Notarė J. Valaitienė atliko vykdomuosius įrašus, o antstolis išieškojo atsakovės UAB „Lemora“ naudai iš solidariosios skolininkės ieškovės 5668,19 Eur, iš jų 4518,79 Eur pervedė atsakovei UAB „Lemora“, o 1149,5 Eur – savo išlaidoms padengti. Ieškovės teigimu, notarė, atlikdama vykdomuosius įrašus, privalėjo patikrinti, ar vekselio turėtojas tinkamai įvykdė Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) 40, 47 straipsnių reikalavimus. Notarė neįsitikino, kad reikalavimas vekselių davėjui yra teisėtas ir galiojantis, nepatikrino, ar vekselių turėtoja atsakovė UAB „Lemora“ turi reikalavimo teisę, atsirandančią dėl vekselių neapmokėjimo ir neakceptavimo, ar vekselius pateikianti UAB „Lemora“ yra teisėta jų turėtoja. Tai, kad skolos pagal vekselį buvo perleistos, patvirtina UAB „Rangesta“ apyvartos žiniaraštis, iš kurio matyti, jog iki vykdomųjų įrašų atlikimo 2012 m. kovo 30 d. UAB „Rangesta“ ir UAB „Lemora“ nebuvo viena kitai skolingos; taip pat aplinkybė, kad UAB „Rangesta“ bankroto byloje nebuvo patvirtinti atsakovės UAB „Lemora“ kaip kreditorės reikalavimai.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu atmetė ieškinį.
  2. Teismas nustatė, kad 2009 m. gegužės 12 d. sutartimi UAB „Rangesta“ pirko iš atsakovės UAB „Lemora“ prekių, tačiau neatsiskaitė; turėdama skolą, UAB „Rangesta“ išrašė atsakovei UAB „Lemora“ tris neprotestuotinus paprastuosius vekselius; vekseliuose nurodyta, kad mokėjimo vieta – atsakovės UAB „Lemora“ buveinėje, taip pat kad vekselio turėtojas atleidžiamas nuo pareigos įforminti vekselių protestą dėl atsisakymo jį mokėti; visų vekselių apmokėjimą laidavo įmonės direktorė Dž. T.; 2012 m. kovo 28 d. atsakovė UAB „Lemora“ kreipėsi į Kauno rajono 4-ąjį notarų biurą dėl vykdomųjų įrašų išdavimo pagal UAB „Rangesta“ išrašytus vekselius; prie šio prašymo notarei buvo pateikti vekselių originalai, 2011 m. gegužės 2 d. ir 2011 m. gegužės 31 d. UAB „Rangesta“ išsiųsti pranešimai apmokėti pagal vekselius, 2011 m. birželio 15 d. pranešimas įteiktas UAB „Rangesta“ direktorei, 2012 m. kovo 28 d. UAB „Lemora“ vyr. finansininkės patvirtinimai apie UAB „Rangesta“ skolą. Šių įrodymų pagrindu UAB „Rangesta“, kaip neprotestuotinų paprastųjų vekselių davėja, ir jos direktorė Dž. T., kaip laiduotoja, turėjo žinoti apie aplinkybę, kad atsakovė UAB „Lemora“ kreipsis į notarą dėl vykdomųjų įrašų atlikimo.
  3. 8Antstolis, vykdydamas išieškojimą, areštavo ieškovei priklausančias lėšas, dalį jų išieškojo ir pervedė išieškotojui ir savo patirtoms vykdymo išlaidoms atlyginti; ieškovė antstolio veiksmų neskundė. 2016 m. balandžio 20 d. antstolis priėmė patvarkymą, kuriuo sumažino iš skolininkės Dž. T. išieškotiną pagal vykdomuosius įrašus sumą iki 17 783,47 Eur ir 6 proc. metinių palūkanų nuo vekselio apmokėjimo termino pabaigos iki visiško atsiskaitymo su kreditore.

  4. Teismas nustatė, kad pagal UAB „Rangesta“ 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., 2011 m. sausio 1d. – 2012 m. balandžio 19 d. apyvartos žiniaraščius UAB „Rangesta“ nebuvo skolinga UAB „Lemora“; pagal UAB „Lemora“ buhalterinę pažymą 2011 m. gruodžio 31 d. UAB „Rangesta“ buvo skolinga UAB „Lemora“ 56 437,72 Eur (194 868,17 Lt), 2014 m. kovo 3 d. jos skola sudarė 18 633,42 Eur (64 337,47 Lt).
  5. Teismas nustatė ir tai, kad 2012 m. lapkričio 14 d. BUAB „Rangesta“ bankroto administratorius kreipėsi su ieškiniu į teismą (civilinė byla Nr. 2-1062-920/2013) dėl UAB „Lemora“, UAB „Jonavos ranga“, UAB „Rangesta“ sudarytos 2011 m. spalio 20 d. tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, 43 443 Eur (150 000 Lt) priteisimo iš atsakovės UAB „Lemora“, nes UAB „Rangesta“ sutarties sudarymo metu jau buvo nemoki ir dėl to nukentėjo kitų kreditorių interesai. Šalys civilinėje byloje Nr. 2-1062-920/2013 sudarė taikos sutartį, patvirtintą Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartimi, pagal kurią UAB „Lemora“ įsipareigojo grąžinti BUAB „Rangesta“ 13 901,76 Eur (48 000 Lt).
  6. 2012 m. lapkričio 14 d. BUAB „Rangesta“ bankroto administratorius kreipėsi su ieškiniu į teismą (civilinė byla Nr. 2-1855-886/2013) dėl UAB „Lemora“, UAB „Projektų centras“, UAB „Rangesta“ sudarytos 2011 m. gruodžio 2 d. tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, 33 285,52 Eur (114 928,23 Lt) priteisimo iš atsakovės UAB „Lemora“, nes UAB „Rangesta“ sutarties sudarymo dieną buvo nemoki ir dėl šio sandorio nukentėjo kitų kreditorių interesai. Šalys civilinėje byloje Nr. 2-1855-886/2013 sudarė taikos sutartį, patvirtintą Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, pagal kurią UAB „Lemora“ įsipareigojo grąžinti BUAB „Rangesta“ 9267,84 Eur (32 000 Lt).
  7. UAB „Lemora“ grąžino BUAB „Rangesta“ lėšas pagal minėtas taikos sutartis. Aplinkybę, kad UAB „Rangesta“ skolinga UAB „Lemora“, patvirtina tai, jog Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi atsakovė UAB „Lemora“ įtraukta į BUAB „Rangesta“ kreditorių sąrašą su 23 169,60 Eur reikalavimu, atnaujinus terminą kreditoriaus reikalavimams pareikšti. Teismas šių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad UAB „Rangesta“ skola pagal 2009 m. gegužės 2 d. sutartį nebuvo visiškai padengta 2011 m. gruodžio 31 d., taigi UAB „Rangesta“ išduoti 2011 m. kovo 29 d. neprotestuotini paprastieji vekseliai nebuvo visiškai apmokėti pagal tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartis dar iki vykdomųjų įrašų atlikimo. Teismas pripažino, kad dėl sudarytų tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių UAB „Lemora“ neprarado teisės pareikšti reikalavimus ieškovei kaip vekselių laiduotojai. Teismas pažymėjo, kad pagal 2011 m. gruodžio 2 d. sutartį tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo UAB „Projektų centras“ mokėjo bendrovei „Lemora“ pagal grafiką laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl kreipimosi į Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarę J. V. dėl vykdomųjų įrašų atlikimo metu, vykdomųjų įrašų pateikimo antstoliui metu skola UAB „Lemora“ nebuvo sumokėta.
  8. Teismas nepripažino, kad UAB „Rangesta“ prievolė pagal vekselius baigėsi dėl įvykusios novacijos (tarpusavio piniginių prievolių įvykimo sutartimis). Šiose sutartyse nenustatyta, kad UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ tampa atsakovės UAB „Lemora“ skolininkėmis ir perima visus UAB „Rangesta“ skolinius įsipareigojimus, tarp jų ir pagal išrašytus vekselius. Be to, UAB „Rangesta“ išduotuose vekseliuose nėra jokių įrašų, kurie patvirtintų, kad įsipareigojimai pagal vekselius buvo perduoti UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“. Teismas pažymėjo ir tai, kad vekselių originalų buvimas pas atsakovę UAB „Lemora“ patvirtina aplinkybę, kad šie vekseliai neapmokėti. Kadangi ieškovė laidavo už skolininkę UAB „Rangesta“, tai jai teko atsakyti kaip solidariajai skolininkei.
  9. Teismas padarė išvadą, kad notarės veiksmai, išduodant vykdomuosius įrašus, atitiko Įsakomųjų paprastųjų vekselių įstatymo, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo, Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos nuostatas. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti prievoles pagal vekselius įvykdytomis, atitinkamai taikyti restituciją.
  10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 9 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  11. Kolegija nurodė, kad tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartimis susitarta, jog už skolininkę UAB „Rangesta“ atitinkamus mokėjimus atlieka tretieji asmenys UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“, kurie skolingi UAB „Rangesta“; jiems atlikus mokėjimus, atitinkama suma mažinama UAB „Rangesta“ skola bendrovei „Lemora“. Minėtose sutartyse nėra nuostatos, kad UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ tampa UAB „Lemora“ skolininkėmis ir perima visus UAB „Rangesta“ skolinius įsipareigojimus, tarp jų ir pagal neprotestuotinus paprastuosius vekselius. Kolegija pagal atsakovės pateiktus buhalterinius dokumentus nustatė, kad UAB „Rangesta“ ir toliau nurodoma kaip skolininkė, už kurią mokėjimus atlieka UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“.
  12. Kolegija pažymėjo, kad civilinėse bylose Nr. 2-1062-920/2013 ir Nr. 2-1855-886/2013 bankroto administratorius ginčijo tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių teisėtumą, tačiau šalys sudarė taikos sutartis ir jų pagrindu atsakovė UAB „Lemora“ grąžino BUAB „Rangesta“ 23169,60 Eur (80 000 Lt), taigi pinigai grąžinti ne todėl, kad BUAB „Rangesta“ nebuvo skolinga, bet dėl to, kad šios sutartys pažeidė kitų kreditorių teises. Atsakovei UAB „Lemora“ grąžinus pinigus pagal taikos sutartį, atitinkamai padidėjo UAB „Rangesta“ skola. Kadangi galioja pagrindinė prievolė, užtikrinta vekseliais, tai galioja ir ieškovės kaip laiduotojos prievolė.
  13. Kolegija neturinčia reikšmės pripažino aplinkybę, kad civilinėse bylose Nr. 2-1062-920/2013 ir Nr. 2-1855-886/2013 ieškovė nebuvo įtraukta byloje dalyvaujančiu asmeniu. Šios bylos turi reikšmės tik skolininkės BUAB „Rangesta“ skolos dydžiui. Ieškovė yra laiduotoja, o laidavimas pagal vekselį turi tam tikros specifikos: laiduotojo įsipareigojimai galioja ir tada, kai prievolė pagal vekselį, už kurią laiduota, dėl kokios nors priežasties negalioja. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad antstolis vykdomosiose bylose sumažino išieškomos skolos dydį.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai, netinkamai taikydami sutarčių aiškinimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, kad, įvykdžius tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartis, nesibaigė prievolė apmokėti neprotestuotinus paprastuosius vekselius.
      1. Teismai neišsiaiškino tikrųjų sutarties šalių ketinimų. Bylos duomenimis, nustatyta, kad UAB „Rangesta“ buvo skolinga atsakovei UAB „Lemora“ 78 738,46 Eur (271 868,16 Lt), o UAB „Projektų centras“ ir UAB „Jonavos ranga“ bendrai UAB „Rangesta“ buvo skolingos 76 728,5 Eur (264 928,23 Lt). Tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartis šalys sudarė turėdamos tikslą sumažinti UAB „Rangesta“ skolą atsakovei UAB „Lemora“, perleisdamos UAB „Rangesta“ prievolę jos skolininkėms UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“. Į perleistą UAB „Rangesta“ 76 728,5 Eur prievolę įėjo ir prievolė pagal vekselius. Vekseliuose nėra įrašų apie prievolės perleidimą, tačiau šios prievolės perleidimą patvirtina Tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių nuostatos, kuriose nustatytas draudimas prievolę perėmusiems asmenims perduoti kitiems pagrindinę prievolę. Atsakovė UAB „Lemora“ ne tik sutiko dėl naujų skolininkų, bet ir dėl visų iš konkrečios sutarties kylančių pradinio skolininko teisių ir pareigų perkėlimo naujiems skolininkams.
      2. Teismai nevertino šalių elgesio po sutarčių sudarymo. Bylos duomenimis, nustatyta, kad atsakovės UAB „Lemora“ ir UAB „Jonavos ranga“ 2012 m. vasario 3 d. tarpusavio atsiskaitymu suderinimo aktu ir UAB „Lemora“ bei UAB „Projektu centras“ 2012 m. sausio 9 d. suderinimo aktu konstatuotos prievolę perėmusių šalių skolos; UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ mokėjimo pavedimais sumokėta UAB „Rangesta“ skola atsakovei; BUAB „Rangesta“ bankroto byloje atsakovė UAB „Lemora“ patvirtino, kad skola pagal vekselius ir pagal apyvartinį žiniaraštį yra ta pati skola, kad UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ dengė bendrovės „Rangesta“ skolą.
      3. Teismai UAB „Lemora“ ir UAB „Projektų centras“ tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartimi pakeitė skolos, taigi ir skolos pagal vekselius, grąžinimo terminą ir susitarė, kad paskutinis mokėjimas turi būti atliktas ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Dėl to UAB „Lemora“ reikalavimo teisė į skolą pagal vekselius galėjo atsirasti tik nuo 2012 m. gruodžio 31 d., kadangi visa perimta iš UAB „Rangesta“ skola atsakovei UAB „Lemora“ pagal vekselius buvo padengta bendrovių „Projektų centras“ ir „Jonavos ranga“, tai, pasibaigus šiai prievolei, baigėsi ir prievolė pagal laidavimą.
    2. Nepagrįsta teismų išvada, kad prievolė pagal vekselį gali būti perduota tik indosamentu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013 pasisakė, kad įstatymas, nustatydamas, jog vekselis gali būti perleidžiamas indosamentu, imperatyviai neapriboja galimybės perleisti reikalavimo teisių į mokėtiną sumą pagal vekselį kitu būdu. Šiuo atveju reikalavimai pagal vekselius atsakovei galėjo būti perleidžiami ne tik indosamentu, bet ir reikalavimo perleidimo sutartimi. Perleidus pagrindinę prievolę tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartimis, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 2 dalį, 6.76 straipsnio 2 dalį perėjo ir šalutinė (laidavimas pagal vekselius) prievolė. Taigi, indosamento nebuvimas vekselio antrojoje pusėje nedaro vekselio perleidimo negaliojančio.
    3. CK normose nenurodytas laidavimo atnaujinimo institutas, todėl teismai be pagrindo atnaujino pasibaigusį laidavimą. Teismai nustatė, kad ieškovei, kaip laiduotojai, prievolė kyla pagal taikos sutartis civilinėse bylose Nr. 2-1062- 920/2013 ir Nr. 2-1855-886/2013. CK 6.77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimas atsiranda laidavimo sutarties, įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu. Pagrindinė prievolė pagal vekselius buvo pasibaigusi bendrovėms „Jonavos statyba“ ir Projektų centras“ sumokėjus visą skolą, taigi baigėsi ir laidavimas pagal vekselius. Ieškovė nebuvo įtraukta į civilinių bylų Nr. 2-1062- 920/2013 ir Nr. 2-1855-886/2013 procesus, taigi nebuvo ir laiduotoja pagal taikos sutarčių reikalavimus. Teismai, neteisingai nustatę skolos atsiradimo pagrindą, nepagrįstai sutapatino skirtingas prievoles (skolą pagal vekselius ir skolą pagal taikos sutartis).
    4. Teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Be to, vykstant šios bylos nagrinėjimui, atsakovės UAB „Lemora“ prašymu antstolis sumažino iš ieškovės išieškotiną sumą iki 17 783,47 Eur. Tai leidžia daryti išvadą apie dalies ieškinio patenkinimą ir atitinkamai bylinėjimosi išlaidų perskirstymą.
  2. Atsakovė UAB „Lemora“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių pagrindu sutarta, kad už skolininkę UAB „Rangesta“ atitinkamus mokėjimus atlieka tretieji asmenys UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“, tačiau sutartyse nėra nuostatos, jog UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ tampa UAB „Lemora“ skolininkėmis ir perima visus UAB „Rangesta“ įsipareigojimus, tarp jų ir pagal 2011 m. kovo 29 d. vekselius.
    2. Tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartis savo esme nėra reikalavimo perleidimo sutartis. Reikalavimo perleidimo sutarties esmė yra ta, kad pradinis kreditorius perleidžia savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, t. y. pasikeičia prievolės kreditorius (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių pagrindu kreditorė UAB „Lemora“ nesikeitė.
    3. Tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartys negali būti kvalifikuojamos kaip skolos perkėlimo sutartys, nes šiomis sutartimis UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ neperėmė skolininkės UAB „Rangesta“ teisių ir pareigų (CK 6.115 straipsnis). Minimų sutarčių pagrindu UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ turėjo mokėti kreditorei UAB „Lemora“ skolą už skolininkę UAB „Rangesta“ ir, tik joms atlikus atitinkamus mokėjimus, atitinkama suma buvo mažinama skolininkės UAB „Rangesta“ skola. Šiose sutartyse nėra kreditorės UAB „Lemora“ sutikimo UAB „Rangesta“ skolą perkelti UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ – šiomis sutartimis siekta tik pagreitinti tarpusavio atsiskaitymą. Tokių sutarčių sudarymas nėra novacija CK 6.141 straipsnio prasme, nes nauja prievolė (turinti skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą) nėra sukuriama, o tik susitariama dėl piniginės prievolės įvykdymo tvarkos. Tokių susitarimų sudarymas neturi įtakos vekselių galiojimui ir iš jų kylančioms ieškovės prievolėms.
    4. Ieškovės, kaip laiduotojos pagal vekselį, prievolė yra savarankiška prievolė. Kreditorė UAB „Lemora“ turėjo teisę perleisti reikalavimo teisę į bendrovę indosamentu (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) arba sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį, kurioje būtų aiškiai išreikšta jos valia perleisti vekselio turėtojo teises. Nė vienu iš šių būdų kreditorė UAB „Lemora“ savo reikalavimo teisės neperleido, tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartimis jokie su vekselių apmokėjimu ir (ar) perleidimu susiję klausimai nebuvo sprendžiami.
    5. Faktinis ieškovės elgesys patvirtina, kad ji nemanė, jog, sudarius tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartis, baigėsi jos laidavimo prievolės pagal vekselius. Būdama informuota apie pradėtą išieškojimą pagal notarės išduotus vykdomuosius įrašus, apie tolesnius atliekamus veiksmus (turto, piniginių lėšų areštą, išieškotų lėšų paskirstymą), ieškovė neskundė antstolio veiksmų, neteikė įrodymų, kad su kreditore UAB „Lemora “ yra visiškai atsiskaityta.
    6. Teismai teisingai nusprendė, kad civilinėse bylose Nr. 2-1062-920/2013 ir Nr. 2-1855-886/2013 sudarytomis taikos sutartimis nebuvo sukurta jokios naujos prievolės. Pagal šias taikos sutartis atsakovė UAB „Lemora“ grąžino BUAB „Rangesta“ neteisėtai gautą 23 169,60 Eur (80 000 Lt) sumą, atitinkamai padidėjo skolininkės UAB „Rangesta“ skola atsakovei UAB „Lemora“, už kurios grąžinimą pagal vekselius yra laidavusi ieškovė.
    7. Ieškovės teiginiai dėl laidavimo atnaujinimo nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Ieškovės, kaip laiduotojos pagal vekselius, prievolė nebuvo pasibaigusi, todėl nėra pagrindo kelti laidavimo prievolės atnaujinimo klausimą. Be to, ieškovė nepagrįstai sutapatina BUAB „Rangesta“ skolą ir savo, kaip laiduotojos pagal vekselį, prievolę. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011). Todėl teisiškai nereikšminga ta aplinkybė, kad skolininkei BUAB „Rangesta“ yra iškelta bankroto byla, kad ieškovė nedalyvavo civilinėse bylose Nr. 2-1062-920/2013 ir Nr. 2-1855-886/2013. Nurodytų bylų išsprendimas lemia skolininkės BUAB „Rangesta“ skolos dydį. Galiojant skolininkės BUAB „Rangesta“ prievolei, galioja ir ieškovės, kaip laiduotojos pagal vekselius, prievolė.
    8. Ieškovės argumentai dėl įrodymų vertinimo yra fakto klausimai. Teismai tinkamai įvertino bylos įrodymų visetą ir teisingai nustatė esmines bylos aplinkybes. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo naujus argumentus dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kurie nebuvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
  3. Atsakovė Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarė J. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 9 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11Teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normos, proceso teisės normų nepažeidė. Kasaciniu skundu nekeliamas notarės veiksmų teisėtumo klausimas, išduodant vykdomuosius įrašus pagal pirmiau nurodytus vekselius. Skunde iš esmės keliamas klausimas tik dėl prievolės pagal vekselius pabaigos.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo nustatant galimą prievolės pagal vekselius pabaigą šalims sudarius tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartis

  1. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 13 punktas; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; kt.). Taikant šias taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-248/2017, 28 punktas; kt.). Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (CK 6.193 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).
  2. Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Pradinio skolininko pasikeitimas nauju yra novacija, kai kreditorius pradinį skolininką atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo. Kitas atvejis, nurodytas šioje normoje kaip šalies novacija, yra ankstesnio kreditoriaus keitimas nauju, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui. Jeigu sutarties šalių pasikeitimas neatitinka šių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas (perkėlimas, perdavimas ar kt.) pagal šalių konkrečią sutartį (CK 6.101, 6.115, kiti straipsniai). Dėl prievolės pasibaigimo novacija turi būti prievolės šalių susitarimas, nes novacija nepreziumuojama. Ji turi būti aiškiai išreikšta. Jeigu yra prievolės šalies novacija, tai dėl jos turi susitarti pradinės ir naujos prievolės šalys, išskyrus atvejus, kai įstatymo nustatyta, kad tam tikrų asmenų sutikimas nereikalingas (pvz., CK 6.141 straipsnyje nustatytas atvejis, kai novacija galima be pradinio skolininko sutikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014).
  3. Ieškovė teigia, kad šalių sudarytomis tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartimis UAB „Rangesta“ skola pagal vekselius buvo perkelta bendrovėms UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“, taigi, pasibaigus UAB „Rangesta“ prievolei pagal paprastuosius vekselius, kartu pasibaigė ir ieškovės laidavimas.
  4. Apeliacinės instancijos teismas Tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių nuostatas aiškino taikydamas CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytus sutarčių aiškinimo principus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs sutarties sudarymo tikslą ir šalių elgesį iki ir po sutarčių sudarymo, padarė pagrįstą išvadą, kad jų pagrindu UAB „Rangesta“, kartu ir ieškovės prievolė nepasibaigė dėl novacijos ar reikalavimo perleidimo. Pasirašytos trišalės tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarties preambulėje sutarties šalys įvardijo sutarties sudarymo tikslą – siekį pagreitinti tarpusavio atsiskaitymą, nes 2011 m. spalio 20 d. sutarties atveju UAB „Jonavos ranga“ buvo skolinga UAB „Rangesta“, o ši – UAB „Lemora“, 2011 m. gruodžio 2 d. sutarties atveju – UAB „Projektų centras“ skolingas bendrovei „Rangesta“, o ši – UAB „Lemora“. Kitoks šių sutarčių sudarymo tikslas byloje neįrodytas. Taigi, šiomis sutartimis susitarta, kad už skolininkę UAB „Rangesta“ atitinkamus mokėjimus atlieka tretieji asmenys UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“, atitinkamai jų sumokėta suma mažinama UAB „Rangesta“ skola.
  5. 2011 m. gruodžio 2 d. sutarties 10 punktu, 2011 m. spalio 20 d. sutarties 12 punktu sandorio šalys susitarė, kad šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų (UAB „Projektų centras“ sumoka tiesiogiai UAB „Lemora“ 33 285,52 Eur (114 928,23 Lt) ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. pagal skolos mokėjimo grafiką; UAB „Jonavos ranga“ sumoka ne mažiau kaip 43 443 Eur (150 000 Lt) UAB „Lemora“ ne vėliau kaip iki 2011 m. lapkričio 25 d. pagal nustatytą mokėjimo grafiką) vykdymas be šalių sutikimo negali būti perduotas tretiesiems asmenims. Sutartyse nėra nuostatų, kad tretieji asmenys perima visus skolinius UAB „Rangesta“ įsipareigojimus pagal paprastuosius neprotestuotinus vekselius, taip pat nesitarta dėl laidavimo perleidimo ir pabaigos. Trečiųjų asmenų susitarimas su kreditore UAB „Lemora“ dėl piniginės prievolės įvykdymo tvarkos (įmokų grafiko) šiuo atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartimis buvo sukurta nauja prievolė, turinti skirtingą nei pradinė prievolė dalyką ar skirtingą jos įvykdymo būdą. Iš esmės šiomis sutartimis susitarta tik dėl to, kad už UAB „Rangesta“ mokėjimus atlieka UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad dėl šių tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių UAB „Rangesta“ prievolė pagal vekselius, atitinkamai ir ieškovės kaip laiduotojos prievolė, nepasibaigė.
  6. Kasaciniame skunde ieškovė tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartis kvalifikuoja ir kaip reikalavimo teisių perleidimo sutartis, tačiau savo esme jos nelaikytinos atitinkančiomis CK 6.101 straipsnio 1 dalies apibrėžtį. Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius perleidžia savo reikalavimo teisę kitam asmeniui – naujajam kreditoriui, o pats nustoja būti kreditoriumi. Šiuo atveju kreditorė UAB „Lemora“ savo reikalavimo teisių pagal vekselį niekam neperleido, juo labiau nebuvo perleista ir reikalavimo teisė į ieškovę, kaip laiduotoją pagal vekselį.
  7. Tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartys nekvalifikuotinos ir kaip skolos perkėlimo sutartys, nes UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ neperėmė skolininkės UAB „Rangesta“ teisių ir pareigų (CK 6.115 straipsnis). Pagal sutarčių nuostatas tretiesiems asmenims UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“ atlikus aptarto dydžio mokėjimus (pagal nustatytą mokėjimo grafiką), atitinkama suma buvo mažinama UAB „Rangesta“ skola kreditorei. Atsakovės UAB „Lemora“ buhalteriniuose dokumentuose kaip skolininkė buvo nurodoma UAB „Rangesta“, už ją mokėjimus vykdė tretieji asmenys UAB „Jonavos ranga“ ir UAB „Projektų centras“. Sutartyse nebuvo patvirtintas kreditorės UAB „Lemora“ sutikimas perkelti UAB „Rangesta“ skolą tretiesiems asmenims.
  8. Ieškovė argumentą, kad įsipareigojimai pagal vekselius, kartu ir laidavimas, buvo perduoti tretiesiems asmenims tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių pagrindu, grindžia nukrypimu nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013). Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartyje išaiškinta, kad „įstatymas, nustatydamas, kad vekselis gali būti perleidžiamas indosamentu, imperatyviai neapriboja reikalavimo teisių į mokėtiną pagal vekselį sumą perleidimo galimybių vien tik šiuo būdu – perleisti tokią reikalavimo teisę teisių perleidimo sutartimi ne tik nedraudžiama, bet ir nustatomi atvejai, kuriais leidžiamas tik toks teisių perleidimo būdas (CK 6.101–6.110 straipsniai)“. Kaip nurodyta nutarties 28 punkte, kreditorė UAB „Lemora“ reikalavimo teisės pagal vekselius nėra perleidusi nei indosamentu (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 16 straipsnio 1 dalis), nei reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, kuriose būtų aiškiai išreikšta kreditoriaus valia perleisti vekselio turėtojo teises (CK 6.101 straipsnis). Taigi minėtas kasacinio teismo išaiškinimas neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant šalių teisinius santykius šioje byloje.
  9. Apibendrindama tai, kas aptarta nutarties 27–29 punktuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir kvalifikuodamas šalių teisinius santykius, tinkamai vadovavosi CK 6.193 straipsnyje reglamentuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir padarė teisės normomis pagrįstą išvadą, jog prievolės pagal paprastuosius neprotestuotinus vekselius nesibaigė šalims sudarius tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartis.

15Dėl vekselio laiduotojo prievolės, kai teismas patvirtina taikos sutartis, kuriomis prievolės šalys iš esmės pripažįsta neįvykdyta dalį prievolės pagal vekselius

  1. Pagal CK reglamentavimą laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas pagal CK yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimo pagal CK nuostatas galiojimas (CK 6.76 straipsnio 1–2 dalys). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).
  2. Laidavimas, įtvirtintas CK, skiriasi nuo vekselio laiduotojo prievolės pagal ĮPVĮ. Laidavimo pagal vekselį institutas į Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą, kaip ir dauguma kitų šio įstatymo taisyklių, perkeltas iš 1930 m. Ženevos konvencijos dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Konvencija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-525-916/2015). ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta analogiška kaip ir Konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje taisyklė, nustatanti, kad laidavimu užtikrinta prievolė galioja, nepaisant paties vekselio negaliojimo. Vienintelė šios taisyklės išimtis yra tada, kai vekselis turi formos trūkumų. Konvencijoje užtikrinimas pagal vekselį reglamentuojamas vartojant sąvoka „avalis“.
  3. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad avalis kaip prievolės užtikrinimo būdas pagal Konvenciją nėra tas pats, kaip laidavimas civilinėje teisėje, t. y. jis yra savarankiškas užtikrinimo institutas, todėl jam netaikomos bendrosios laidavimo taisyklės (žr. Heremann, G. Background and salient features of the United Nations Convention of International Bills of Exchange and International Promissory Notes. Published by Penn Law: Legal Scholarship Repository, 2014, p. 532).
  4. Analogiškas kaip ir teisės doktrinoje aiškinimas pateikiamas ir teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vekselio laiduotojo prievolės pabaigos, yra išaiškinęs, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme. Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (ĮPVĮ 1 straipsnis). Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).
  5. Vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria skirtingas šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė ir, pasibaigus pagrindinei prievolei, baigiasi ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį, laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Iš esmės panaši taisyklė nurodyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių 27.1 punkte, kuriame nustatyta, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja, kol galioja įsipareigojimas asmens, už kurį buvo laiduota. Be kita ko, ši taisyklė reiškia, kad vekselio laidavimo (avalio) santykinis priklausomumas taip pat pasireiškia tuo, jog šis prievolės užtikrinimo būdas pasibaigia tinkamai įvykdžius vekselyje įtvirtintą piniginę prievolę, t. y. laidavimas pagal vekselį (avalis) galioja tol, kol tinkamai neįvykdoma juo užtikrinta prievolė. Toks santykinis laidavimo pagal vekselį (avalio) pobūdis pripažįstamas teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2017, 24 punktas; 2011 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).
  6. Teismų nustatyta, kad tretieji asmenys tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių pagrindu mokėjo atsakovei UAB „Lemora“ įmokas, taip mažindami UAB „Rangesta“ skolą (paskutinis UAB „Jonavos ranga“ mokėjimas 2012 m. birželio 11 d., o UAB „Projektų centras“ mokėjimas – 2014 m. kovo 3 d.). Iškėlus UAB „Rangesta“ bankroto bylą, bankroto administratorius kreipėsi į teismą, ginčydamas tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutartis CK 6.66 straipsnio pagrindu, prašydamas taikyti restituciją ir grąžinti bankrutuojančiai bendrovei UAB „Rangesta“ trečiųjų asmenų sumokėtus pinigus. Civilinėse bylose Nr. 2-1062-920/2013 ir Nr. 2-1855-886/2013 buvo sudarytos taikos sutartys tarp BUAB „Rangesta“ ir UAB „Lemora“: civilinėje byloje Nr. 2-1855-886/2013 UAB „Lemora“ įsipareigojo grąžinti 9267,84 Eur, o civilinėje byloje Nr. 2-1062-920/2013 – 13 901,76 Eur BUAB „Rangesta“ naudai. UAB „Lemora“ grąžino BUAB „Rangesta“ lėšas pagal minėtas teismų patvirtintas taikos sutartis. Bylą nagrinėję teismai atkreipė dėmesį į tai, kad lėšos pagal taikos sutartis civilinėse bylose Nr. 2-1062-920/2013 ir Nr. 2-1855-886/2013 UAB „Lemora“ grąžintos dėl to, kad šių sutarčių sudarymo metu UAB „Rangesta“ jau buvo nemoki, todėl, atsiskaitydama tik su viena kreditore, galėjo pažeisti kitų kreditorių interesus.
  7. Ieškovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi CK normomis, reglamentuojančiomis laidavimą, nes jomis nenustatyta, kad pasibaigęs laidavimas gali būti atnaujinamas. Kadangi tretieji asmenys buvo atlikę visus mokėjimus už UAB „Rangesta“, tai laikytina, kad taikos sutarčių pagrindu atsiradusi prievolė nauja, už kurią ieškovė nėra laidavusi. Teisėjų kolegija šį ieškovės argumentą pripažįsta nepagrįstu.
  8. Pagal bendrą teisės principą iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria non oritur ius), taigi neteisėtai atliktas mokėjimas nepripažintinas tinkamu prievolės įvykdymu. UAB „Rangesta“ skola buvo dengiama neteisėtais mokėjimais, todėl prievolės šalys pripažino ir tai patvirtino pirmiau nurodytomis taikos sutartimis. Atsakovė UAB „Lemora“, vykdydama teismo patvirtintas taikos sutartis, grąžino BUAB „Rangesta“ dalį tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo sutarčių pagrindu neteisėtai gautų lėšų, atitinkamai padidėjo skolininkės UAB „Rangesta“ skola pagal vekselius šiai kreditorei. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad skolininkės UAB „Rangesta“ prievolė pagal vekselius nėra įvykdyta. Kadangi nepasibaigusi skolininkės pagal vekselį prievolė, tai, atsižvelgiant į nutarties 36 punkte pateiktą aiškinimą, kad laidavimas (avalis) pagal ĮPVĮ yra platesnės apimties nei laidavimas pagal CK normas ir tol, kol tinkamai neįvykdyta vekseliu užtikrinta prievolė, galioja ieškovės kaip laiduotojos pagal vekselį prievolė. Nagrinėjamu atveju taikos sutartimis nebuvo sukurta jokia nauja prievolė nei BUAB „Rangesta“, nei šios bendrovės laiduotojai.
  9. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad šiuo atveju nelaikytina turinčia reikšmės laidavimo pagal vekselius pabaigai aplinkybė, jog ieškovė nedalyvavo nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-1062-920/2013 ir Nr. 2-1855-886/2013, kuriose buvo sprendžiama dėl BUAB „Rangesta“ skolos dydžio ir dėl jo susitarta teismo patvirtintomis taikos sutartimis. Minėta, kad laiduotojo pagal vekselį prievolė kreditoriui galioja tol, kol neįvykdyta vekseliu užtikrinta prievolė, be to, teismų patvirtintomis taikos sutartimis buvo sumažinta BUAB „Rangesta“ skola pagal vekselius, atitinkamai ir ieškovės kaip laiduotojos prievolė.
  10. Apibendrindama tai, kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas laiduotojo pagal vekselį prievolei vertinti pagrįstai rėmėsi ĮPVĮ normomis ir teismų praktika dėl laidavimo pagal ĮPVĮ ir CK normas atribojimo, todėl padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad ieškovės kaip laiduotojos pagal vekselį prievolė nėra pasibaigusi prievolės pagal vekselius šalims sudarius taikos sutartis dėl dalies lėšų pagal neteisėtai sumokėtas įmokas grąžinimo bankrutavusiai įmonei. Dėl to teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nesudarančius pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.
  11. Dėl kasacinio skundo argumentų dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo. Kasacinio skundo argumentai dėl Pelno mokesčio, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų taikymo nebuvo nurodyti ir nagrinėti žemesnės instancijos teismuose, todėl šiais klausimais teisėjų kolegija taip pat nepasisako.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, iš jos priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  2. Atsakovė UAB „Lemora“ pateikė įrodymus, kad kasaciniame teisme patyrė 980,10 Eur atstovavimo išlaidų. Atsakovės advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, todėl iš ieškovės atsakovės UAB „Lemora“ naudai priteistina 980,10 Eur šių išlaidų atlyginimo.
  3. Duomenų apie Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarės J. Valaitienės patirtas kasaciniame teisme išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
  4. Kasaciniame teisme patirta 11,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, valstybės naudai iš ieškovės priteistina 11,62 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

19Priteisti iš Dž. T. (a. k. ( - ) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ (j. a. k. 233623430) naudai 980,10 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt Eur 10 ct) atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

20Priteisti iš Dž. T. (a. k. ( - ) valstybei 11,62 Eur (vienuolika Eur 62 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai