Byla 2-383-178/2017
Dėl įpareigojimo išnagrinėti ieškovų skundą išankstine tvarka, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Kauno energija“, išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. R. ir Č. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. R. ir Č. R. ieškinį atsakovei Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl įpareigojimo išnagrinėti ieškovų skundą išankstine tvarka, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Kauno energija“, išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl vartotojų ir energetikos įmonės skundo nagrinėjimo ikiteismine tvarka ir teisme.
  2. Ieškovai A. R. ir Č. R. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovės Valstybinei energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 2R-4344 ir įpareigoti atsakovę išankstine privaloma tvarka išnagrinėti ieškovų ieškinį dėl pripažinimo, kad AB „Kauno energija“ neteisėtai teikė šilumos energiją nelegaliai sumontuota ir neprižiūrima trasa per sklypą ( - ) ir šiame name esantį šilumos punktą nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2013 m. birželio mėn.
  3. Nurodė, kad ieškovai kreipėsi į atsakovę, prašydami išnagrinėti ieškovų ginčą su AB „Kauno energija“ dėl šilumos tiekimo nelegaliai sumontuota ir neprižiūrima trasa per sklypą ( - ), ir šiame name esantį šilumos punktą pripažinimo neteisėtu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2013 m. birželio mėn., nes šiluma į ginčo statinius buvo tiekiama nelegaliais ir neprižiūrimais šilumos tinklais, kurie buvo sumontuoti be projekto ir eksploatuojami pažeidžiant teisės aktus. Atsakovė 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjų 2013 m. rugsėjo 30 d. skundą, nes šį skundą išankstine tvarka yra išnagrinėjusi Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija), priimdama 2013 m. spalio 25 d. sprendimą. Ieškovų teigimu, atsakovės 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas turi būti panaikintas, nes yra neteisėtas ir nepagrįstas. 2012 m. liepos 2 d. ieškovai pranešė AB „Kauno energija“ ir kaimyninių pastatų savininkams bei naudotojams, kad ieškovų žemės sklype adresu ( - ), esantis pastatas yra numatomas nugriauti ir vietoje jo bus statomas naujas pastatas. Planuojamame nugriauti pastate pagal registro duomenis nenustatytos jokios kitos daiktinės teisės ir jokios kitos specialiosios naudojimo sąlygos, tačiau yra nelegalus šilumos punktas, per kurį nelegaliai šilumos tinklais AB „Kauno energija“ tiekia šilumą gretimiems pastatams, esantiems ( - ). Ieškovai prašė, kad šilumos tiekėjas nutrauktų neteisėtą šilumos tiekimą, tačiau AB „Kauno energija“ atsisakė tai padaryti. Ieškovų teigimu, atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė nagrinėti jų skundą, nes netinkamai nustatė tikrąjį skundo dalyką ir pagrindą. Skundas Komisijai pareikštas dėl šilumos tiekėjo veiklos ar neveikimo, tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją (Energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 34 str. 3 d.). Šis skundas nėra tapatus ieškovų skundui dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių eksploatavimo, kurį privalėjo išnagrinėti Inspekcija EĮ 34 straipsnio 2 dalies pagrindu. Komisija priėmė 2013 m. spalio 25 d. sprendimą, kuriuo nusprendė, kad ieškovų skundas nepagrįstas, nes AB „Kauno energija“ turėjo teisę tiekti šilumos energiją ginčo šilumos tinklais. Tačiau šilumos tiekėjo ir ieškovų ginčo dėl šilumos trasos eksploatavimo teisėtumo nesprendė, nes ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių eksploatavimo išankstine tvarka nagrinėja Inspekcija.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinio netenkino; priteisė valstybei iš ieškovų lygiomis dalimis 23,53 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovai 2013 m. rugsėjo 24 d. skundu, taip pat 2013 m. rugsėjo 30 d. skundu kreipėsi į Inspekciją ir Komisiją (toliau 2013 m. rugsėjo 30 d. skundas vadinamas Skundu), prašydami išnagrinėti ieškovų ir AB „Kauno energija“ ginčą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka pagal EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalis ir pripažinti, kad AB „Kauno energija“ neteisėtai tiekė šilumos energiją į ( - ) nuo 2010 m. gegužės iki 2013 m. birželio, nes šiluma į ginčo statinius buvo tiekiama šilumos trasa, kuri buvo sumontuota be projekto ir eksploatuojama, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, draudžiančius tiekti šilumos energiją nelegaliais, nesaugiais ir neprižiūrimais šilumos tinklais. Komisija 2013 m. spalio 25 d. sprendimu Skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodama tuo, kad šilumos tiekėjas neturi pareigos eksploatuoti ir prižiūrėti jam nepriklausančias ar teisės aktų nustatyta tvarka neperduotas prižiūrėti trasas, o aplinkybė, jog nėra išspręstas klausimas dėl šilumos tinklų eksploatavimo, nėra pakankamas pagrindas šilumos tiekėjui nutraukti šilumos tiekimą. Inspekcija 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu atsisakė Skundą priimti nagrinėti, nes tų pačių šalių skundą ar ginčą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra išnagrinėjusi Komisija 2013 m. spalio 25 d. sprendimu.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu atmetė ieškovų ieškinį dėl Komisijos 2013 m. spalio 25 d. sprendimo panaikinimo ir pripažinimo, kad AB „Kauno energija“ neteisėtai tiekė šilumos energiją nelegaliai sumontuota ir neprižiūrima trasa per sklypą ( - ), ir šiame name esantį šilumos punktą nuo 2010 m. liepos iki 2013 m. rugpjūčio. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovų Skundas, įvertinus jo dalyką ir pagrindą, buvo išnagrinėtas ir išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, ir teismine tvarka ginčas išnagrinėtas iš esmės. Nors dėl nepaaiškinamų priežasčių ieškovai skunduose yra nurodę laikotarpį nuo 2010 m. gegužės iki 2013 m. birželio, o ieškinyje nuo 2010 m. liepos iki 2013 m. rugpjūčio, tačiau ši aplinkybė esminės reikšmės neturi. Be to, ieškovai apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo neteisėtumo grindė ir aplinkybėmis dėl Inspekcijos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo nepagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjama byla ieškovų prašymu buvo sustabdyta iki Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo, o ieškovų atstovas, grįsdamas prašymą dėl bylos sustabdymo, pripažino aplinkybę, kad abiejose bylose yra nagrinėjamos tos pačios aplinkybės.
  4. Teismas sprendė, kad ieškovų skundo pagrindu inicijuotas ginčas yra išnagrinėtas iš esmės, priimti sprendimai įsiteisėję, o ieškovai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą, todėl ieškinio netenkino (CPK 178 str.).

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

8

  1. Ieškovai (toliau – apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Inspekcija 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakydama nagrinėti apeliantų skundą, netinkamai nustatė tikrąjį ieškinio dalyką ir pagrindą. Ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių eksploatavimo išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja tik Inspekcija (EĮ 34 str. 2 d.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
    2. Nepagrįstai teismas sprendė, kad Komisija 2013 m. spalio 25 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu išnagrinėjo apeliantų ginčą dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių eksploatavimo, nes pagal EĮ 34 straipsnio 2 dalį šiuos ginčus nagrinėja tik atsakovė – Inspekcija. Pagal EĮ 34 straipsnio 3 dalį į Komisijos nagrinėjamus ginčus nepatenka ginčai dėl energetikos objektų eksploatavimo. Todėl šalių ginčas dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių eksploatavimo liko neišnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Kadangi Komisija nagrinėjo ginčą tik dėl AB „Kauno energija“ veiklos (neveikimo) tiekiant, skirstant, perduodant šilumos energiją, todėl Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu taip pat išnagrinėjo tik šalių ginčą dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, tačiau nenagrinėjo šalių ginčo dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių eksploatavimo.
    3. Teismas nepagristai siaurinamai lingvistiškai aiškino EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalis. Įstatymo leidėjas Energetikos įstatyme atskyrė ginčus dėl energetikus objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių eksploatavimo nuo ginčų dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, nes šie ginčai patenka į skirtingas EĮ 34 straipsnio dalis. Priešingas įstatymo aiškinimas paneigtų EĮ 34 straipsnio 2 dalį.
    4. Apeliantų atstovas, prašydamas sustabdyti bylą, nurodė, kad byla, nagrinėjama pagal Komisijos sprendimą, yra susijusi, o ne tapati, nes skiriasi šių bylų dalykas, pagrindas ir laikotarpis, nors yra nagrinėjamos tos pačios aplinkybės. Todėl, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimui, turėtų būti išnagrinėtas šalių ginčas dėl šilumos trasos kaip energetikos objekto ir jį sudarančių įrenginių (pvz. šilumos punkto) ir jame įrengtų apskaitos priemonių eksploatavimo nuo 2010 m. gegužės iki 2013 m. birželio, kurio nebuvo galima nagrinėti, kol nebuvo įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimas.
  2. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Komisija 2013 m. spalio 25 d. sprendimu išnagrinėjo apeliantų Skunde, kuris buvo skirtas Inspekcijai ir Komisijai, keltus klausimus. Tai, kad apeliantai nesutiko su minėtu Komisijos sprendimu, nesuteikia teisinio pagrindo reikalauti šį klausimą spręsti pakartotinai kitoje institucijoje, nagrinėjančioje ginčus išankstine privaloma ne teismo tvarka.
    2. Komisija priėmė 2013 m. spalio 25 d. sprendimą nesikreipdama į Inspekciją tarnybinės pagalbos ar kitokio pobūdžio informacijos, kas patvirtina, kad Komisija įvertino, jog keliami klausimai yra priskirtini būtent jos, o ne Inspekcijos kompetencijai.
    3. Apeliantai deklaratyviai nurodo, kad Inspekcija turėjo ar turi spręsti ginčą dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių eksploatavimo, tačiau nepaaiškina, neargumentuoja ir neįrodo, kaip tokio pobūdžio ginčas pasireiškia konflikte su AB „Kauno energija“. Komisija 2013 m. spalio 25 d. sprendime išaiškino, kad šilumos tiekėjas neturi pareigos eksploatuoti ir prižiūrėti šilumos tiekėjui nepriklausančias ar teisės aktų nustatyta tvarka neperduotas prižiūrėti trasas. Tokią pačią išvadą padarė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-373-157/2016.
    4. EĮ 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad Inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus. Atsižvelgiant į šilumos įrenginių priklausomybę, kilęs ginčas dėl eksploatavimo nelaikytinas ginču tarp vartotojų ir energetikos įmonių, o laikytinas ginču tarp vartotojų. Todėl Inspekcija pagrįstai atsisakė Skundą nagrinėti.
    5. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1-111 patvirtintų Šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių priežiūros (eksploatavimo) taisyklių 12 punktą, šilumos tinklų ir (ar) šilumos vartojimo įrenginių savininkas, o esant dalinei nuosavybei – bendrosios dainės nuosavybės savininkai, atsako už jiems nuosavybės teise priklausančių šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių priežiūrą ir naudojimą. AB „Kauno energija“ neturėjo prievolės eksploatuoti ginčo šilumos trasų, tai privalėjo daryti ( - ) savininkai, todėl atitinkamai ir ginčo negalima laikyti ginču, kilusiu tarp apeliantų ir AB „Kauno energija“.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išaiškinimai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
  3. Byloje nustatyta, kad apeliantai tuo pačiu 2013 m. rugsėjo 30 d. skundu (Skundas), vadovaudamiesi EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kreipėsi į Inspekciją bei Komisiją ir prašė pripažinti, jog AB „Kauno energija“ neteisėtai tiekė šilumos energiją į ( - ) nuo 2010 m. gegužės iki 2013 m. birželio, nes šiluma į ginčo statinius buvo tiekiama šilumos trasa, kuri buvo sumontuota be projekto ir eksploatuojama, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, draudžiančius tiekti šilumos energiją nelegaliais, nesaugiais ir neprižiūrimais šilumos tinklais. Komisija, 2013 m. spalio 25 d. išnagrinėjusi Skundą, jį atmetė kaip nepagrįstą. Inspekcija 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu atsisakė Skundą priimti nagrinėti tuo pagrindu, kad tų pačių šalių ginčą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra išnagrinėjusi Komisija. Tiek Komisijos sprendimą, tiek Inspekcijos procedūrinį sprendimą apeliantai apskundė teismui. Ieškinį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo teismai atmetė, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Nagrinėjamoje byloje, kuri bylos dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo nagrinėjimo laikotarpiu buvo sustabdyta, ieškinio dėl Inspekcijos 2013 m. gruodžio 23 d. procedūrinio sprendimo panaikinimo teismas taip pat netenkino. Apeliantai, nesutikdami ir su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
  4. Apeliacinis skundas netenkintinas.
  5. Apeliantai Skundą pateikė (adresavo) tiek Inspekcijai, tiek Komisijai kaip skundus (ginčus) tarp vartotojų ir energetikos įmonių išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėjantiems subjektams. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad jau ir teisme yra išspręstas ginčas dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo, darė išvadą, kad (visas) ginčas jau yra išnagrinėtas iš esmės, todėl tenkinti ieškinį ir įpareigoti Inspekciją išankstine privaloma tvarka išnagrinėti Skundą, nėra pagrindo.
  6. Apeliantų nuomone, tiek Inspekcija, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė tikrąjį ieškinio (skundo) dalyką ir pagrindą – pasak jų, Komisija pagal EĮ 34 straipsnio 3 dalį yra kompetentinga ir išnagrinėjo tik dalį ginčo, t. y. ginčą dėl AB „Kauno energija“ veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant šilumos energiją, o ginčo dėl šilumos tinklų eksploatavimo dalis Inspekcijoje, būtent kuri pagal EĮ 34 straipsnio 2 dalį privalo nagrinėti tokio pobūdžio (dėl energetikos įrenginių eksploatavimo) ginčą išankstine tvarka, Inspekcijai atsisakius ją nagrinėti, taip ir liko neišnagrinėta. Todėl apeliantai savo apeliaciniame skunde prašo įpareigoti Inspekciją išnagrinėti ieškinį dėl ginčo šilumos trasos kaip energetikos objekto ir jį sudarančių įrenginių (pvz., šilumos punkto) ir jame įrengtų apskaitos priemonių eksploatavimo nuo 2010 m. gegužės iki 2013 m. birželio. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde keliamas reikalavimas formuluojamas kitaip nei ieškinyje (pastarajame suformuluotas Skunde nurodytas reikalavimas – žr. nutarties 12 punktą). Tačiau CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina pirmosios instancijos teisme reikšto reikalavimo kontekste ir konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.
  7. Pagal EĮ 34 straipsnio 2 dalį (čia ir toliau nurodoma ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi EĮ redakcija) Inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Pagal EĮ 34 straipsnio 3 dalį Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. EĮ 34 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjanti institucija atsisako priimti prašymą nagrinėti skundą ar ginčą, jeigu skundus ir ginčus nagrinėjanti institucija, teismas ar arbitražas jau nagrinėja ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
  8. Kaip matyti iš Skundo turinio, ginčo esmė yra šilumos tiekimas per Skunde nurodytą šilumos tinklų dalį, o apeliantų tikslas yra pasiekti, kad AB „Kauno energija“ nutrauktų šilumos tiekimą šia šilumos tinklų dalimi. Skunde suformuluotas vienas reikalavimas, jis grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad šiluma į ginčo statinius ( - ) buvo tiekiama šilumos tinklų dalimi, kuri buvo sumontuota be projekto ir eksploatuojama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus – Energetikos ministro 2010 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr.1-111 „Dėl šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių priežiūros (eksploatacijos) taisyklių patvirtinimo“ 54 punktą. Kitaip tariant, Skunde abiems neteisminio ginčų sprendimo subjektams prašoma išspręsti (tą patį) ginčą pagal Skunde nurodomus motyvus.
  9. Kaip minėta, 2013 m. spalio 25 d. Komisija jau yra priėmusi sprendimą dėl ginčo, šis sprendimas buvo patikrintas teismine tvarka ir įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu, beje, patikrintu ir apeliacine tvarka, pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina, kad nagrinėjama byla buvo sustabdyta iki bus priimtas teismo sprendimas dėl Komisijos sprendimo, nes, kaip matyti iš 2014 m. balandžio 14 d. ir 2014 m. liepos 14 d. teismo posėdžių protokolų, tuomet būtent patys apeliantų atstovai nurodė, jog byla dėl Komisijos sprendimo yra tiesiogiai susijusi su nagrinėjama (1 t., b.l. 82-87, 128-130, 131-132) (prieš tai buvo prašoma bylas dėl to sujungti, tačiau prašymas buvo atmestas dėl skirtingų abiejų bylų ieškiniuose reikalavimų – 1 t., 88-89). Be to, toje byloje apeliantai savo apeliaciniame skunde dėl jiems nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodė, be kita ko, ir nagrinėjamame ieškinyje dėstomus argumentus esą Komisija išnagrinėjo tik dalį ginčo, tačiau teismai jokių ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos pažeidimų nekonstatavo.
  10. Apeliantai teigia, kad lingvistiškai, sistemiškai ir teleologiškai aišku, jog įstatymų leidėjas EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalies normomis aiškiai atskyrė ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių eksploatavimo nuo ginčų dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu apeliantų teiginiu (kaip minėta, pirmuoju atveju ginčus turi spręsti Inspekcija, antruoju – Komisija). Tačiau pažymėtina, kad apeliantai, teisingai nurodę įstatymo normas, atskiriančias Komisijos ir Inspekcijos nagrinėjamų ginčų specifiką, nenurodo jokių kriterijų, pagal kuriuos jų Skunde dėstomas kokias nors aplinkybes reikėtų išskirti į „energetikos įmonių veiklos (neveikimo)“ ir „energetikos objektų, įrenginių eksploatavimo“ sąlygines grupes, kurias Komisija ir Inspekcija turėtų nagrinėti atskirai. Todėl vien tai, kad Skunde nurodytos dvi ikiteisminio ginčų sprendimo institucijos, deklaratyviai nurodoma jų kompetencija pagal skirtingas EĮ normas (EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalys), savaime nereiškia, kad pateiktame Skunde yra du skirtingi faktiniai pagrindai ar dalykai ir dėl to kurioje nors dalyje jis turėtų būti skaidomas nagrinėjimui Inspekcijoje, o kitoje dalyje - Komisijoje. Šiame kontekste, nors ir nenagrinėjant apeliantų argumentų dėl ginčo esmės, paminėtina, kad pagal EĮ 2 straipsnio 9 dalį energetikos įrenginių eksploatavimas (dėl kurio ginčus ikiteismine tvarka turėtų spręsti Inspekcija – teismo past.) apibrėžiamas kaip energetikos įrenginių technologinis valdymas, techninė priežiūra, remontas, matavimai, bandymai, paleidimo ir derinimo darbai, o byloje dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo teismai savo procesiniuose sprendimuose konstatavo, jog ginčo šilumos įrenginiai apskritai nepriklauso AB „Kauno energija“ ir juos turi prižiūrėti ( - ) namų savininkai (1 t., b.l. 108-112, 144-152).
  11. Kita vertus, bet kuriuo atveju, t.y. net ir neatmetant galimų skirtingų interpretacijų dėl to, kuris (ar abu) iš neteisminio ginčų sprendimo subjektų turėtų nagrinėti Skundą (ar, kaip teigia apeliantai, kiekvienas jo dalį savo kompetencijos ribose), teisėjų kolegijos vertinimu, jos neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui įvertinti. Pagal įstatyminį reglamentavimą abiejų šių ikiteisminių subjektų priimti sprendimai yra skundžiami teismui. Taigi, galutinį sprendimą dėl ginčo esmės visais atvejais priima teismas, o Inspekcijos ar Komisijos sprendimai, jei su jais nesutinkama, tėra būtina kreipimosi į teismą sąlyga ir nėra teismui privalomi. Šiuo atveju teismas, nagrinėjęs bylą dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo, nenustatė jokių ginčo sprendimo ne teisme tvarkos pažeidimų, ginčą pagal Skunde nurodytas aplinkybes bei motyvus išnagrinėjo iš esmės ir konstatavo, jog Skundas negali būti tenkinamas. Todėl to paties ginčo iš esmės sprendimo rezultatas teisme ir negalėtų skirtis priklausomai nuo to, ar ikiteismine tvarka ginčą ar jo dalis nagrinėtų vienas ar keli subjektai, ar šie priimtų tapačius ar skirtingus sprendimus (CPK 279 str. 4 d.). Todėl nėra pagrindo tą patį Skundą dar kartą nagrinėti ikiteismine tvarka ir dėl šių motyvų.
  12. Remiantis paminėtais motyvais, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti Skundą, nes jis jau buvo išnagrinėtas Komisijos, t. y. ginčas jau buvo išnagrinėtas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (EĮ 34 str. 5 d. 3 p.), o skundžiamo sprendimo priėmimo metu jis, skundžiant Komisijos sprendimą, jau iš esmės išnagrinėtas ir teisme.
  13. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertino ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl jis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai