Byla 2A-262/2007

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovei J. R. , atsakovo atstovui advokatui Daliui Vaitekūnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1210-51/2007 pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovui J. G. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl žalos atlyginimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl kainos sumažinimo, ir

Nustatė

2Ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, remdamasis CK 6.71, 6.73 straipsniais, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.16 punktu, pareiškė ieškinį atsakovui J. G. ir, jį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo valstybei 2 378 340 Lt skolos, 514 860,44 Lt palūkanų ir 1 596 698,43 Lt delspinigių (iš viso 4 489 898,87 Lt; 1 t., b. l. 2-4, 56-58, 127-128). Nurodė, kad atsakovas 1992 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos paskelbtame aukcione už 197 100 Lt nusipirko 5 100 kv. m valstybinės žemės sklypą, esantį ( - ). Atsakovas iš karto sumokėjo pradinę žemės sklypo kainos įmoką – 39 420 Lt, o pagal tos pačios dienos prašymą–pasižadėjimą bei 1993 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktą įsipareigojo likusią kainos dalį sumokėti iki 2001 m. lapkričio 1 d., tačiau iki paskutinės įmokos sumokėjimo termino pabaigos už žemės sklypą nesumokėjo. Pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje esančius šio žemės sklypo pirkimo dokumentus atsakovas skolingas valstybei šio sklypo kainos indeksuotą skolos likutį (2 378 340 Lt) bei nuo jo priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius. Pažymėjo, jog skolos už žemės sklypą indeksacija buvo vykdoma pagal Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 24 d. Nr. 45 ir 1994 m. balandžio 22 d. Nr. 382 įsakymus „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medynų tūrio kainos indeksavimo“. Teigė, jog atsakovas sutiko su privatizavimo sutarties sąlyga, kad skolos likutis priklausomai nuo bendrojo kainų indekso būtų perskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, o nesumokėjus eilinio įnašo 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, skolos suma su palūkanomis ir delspinigiais būtų išieškota ne ginčo tvarka.

3Atsakovas, remdamasis CK 6.204, 6.223 straipsniais, 6.313 straipsnio 4 dalimi, pareiškė ieškovui priešieškinį ir prašė sumažinti žemės sklypo kainą iki rinkos kainos dydžio, nurodyto Nekilnojamojo turto registro 2005 m. birželio 14 d. išraše – 360 000 Lt, o, atsižvelgus į atsakovo sumokėtą sumą, iki 276 084 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 152-154). Nurodė, kad sužinojęs, jog atsakovo žemės sklypo kainos likutis indeksuojamas taikant koeficientus 16,2 ir 20, jis ne kartą kreipėsi į ieškovą, prašydamas paaiškinti šių indeksacijos koeficientų pagrindus, nurodydamas, kad, juos pritaikius, žemės sklypo kaina išauga neprotingai. Be to, šalys ginčą bandė spręsti ir taikiai. Atsakovas 1999 m. gegužės 3 d. ir 1999 m. gegužės 20 d. raštais atsisakė žemės sklypo bei sumokėtų pinigų valstybės naudai, tačiau žemės sklypo paėmimas į laisvos žemės fondą nebuvo tinkamai įformintas notarine sutartimi, o buvo priimtas administracinis aktas – apskrities viršininko 2001 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. 1443-01 „Dėl žemės sklypo Eišiškių pl. 29 paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“, kuris liko neįgyvendintas ne dėl atsakovo kaltės. Manė, jog, nepaisant šalių susitarimų, atsižvelgiant į tai, jog apie neprotingą kainos padidėjimą atsakovas sužinojo po sutarties pasirašymo, o sutarties sudarymo metu to negalėjo numatyti ir lemti, kaina turi būti sumažinta iki protingumo kriterijus atitinkančios žemės sklypo rinkos kainos, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6. 204 str., 6.313 str. 4 d.).

4Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, o priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo valstybei 2 378 340 Lt skolos, 514 860,44 Lt palūkanų, 50 000 Lt delspinigių, 30 000 Lt žyminio mokesčio ir 36,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės analogiškoje savo faktinėmis aplinkybėmis byloje yra konstatavęs, kad, šalims pasirašius prašymą–pasižadėjimą ir sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, akivaizdu, jog susitarta dėl dviejų sąlygų: skolos privalomo indeksavimo ir indekso dydžio, o kitokiam sutarties aiškinimui pagrindo nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 10 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-174/2004). Žemės ūkio ministerija 1994 m. sausio 24 d. ir 1994 m. liepos 22 d. įsakymais „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medyno tūrio kainos indeksavimo“ nustatė, kad įsiskolinimo likutis, perkant žemę išsimokėtinai, kai pasižadėjimas pasirašytas nuo 1992 m. kovo 1 d. iki 1993 m. kovo 31 d., indeksuojamas atitinkamai indeksais 16,2 ir 20, todėl ieškovo reikalavimai dėl skolos skaičiavimo ir dydžio pagrįsti (CK 6.189 str. 1 d., 6.314 str. 5 d.). Teismo nuomone, priešieškinis nepagrįstas, nes privatizavimo procesas vykdomas pagal imperatyvias viešosios teisės normas, kurių laikymasis taip pat yra viešojo intereso objektas, t. y., valstybei privatizuojant turtą, jis gali būti perleidžiamas tik įstatymų nustatytais būdais ir tvarka. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad turėtų būti vadovaujamasi jo nurodomomis civilinės teisės normomis dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir žemės sklypas turėtų būti vertinamas Nekilnojamojo turto registre nurodomomis arba kokiomis nors kitomis kainomis, nes tokiu būdu, teismo nuomone, nebūtų pasiekiamas vienas iš privatizavimo tikslų – gauti kuo didesnes pajamas, neturėtų prasmės aukcionų organizavimas ir pan. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas netinkamai bendradarbiavo su atsakovu sprendžiant sklypo kainos klausimus, nes iš bylos medžiagos matyti, kad pats atsakovas, anksčiau siekęs sutarties nutraukimo, to atsisakė. Teismas sumažino priteistinus iš atsakovo delspinigius, nurodydamas, kad ieškovo prašytos netesybos aiškiai per didelės, be to, prievolė iš dalies įvykdyta, o ieškovas pats nepateisinamai ilgai laukė galutinio prievolės įvykdymo, nors galėjo imtis priemonių susigrąžinti skolą anksčiau (CK 6.73 str. 2 d., 6.259 str. 2 d.). Be to, teismas pažymėjo, jog, taip sumažinus netesybas, nėra pagrindo manyti, kad jos taptų mažesnės už ieškovo patirtus nuostolius.

5Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes (CPK 178, 185 str.), netinkamai pritaikius norminius teisės aktus, proceso ir materialines teisės normas, vadovaujantis išimtinai tik vienos šalies – ieškovo – argumentais ir nenurodant motyvų, dėl kurių atmesti atsakovo įrodymai ir argumentai (CPK 270 str.). Atsakovas skunde teigia:

61.

7Ieškovas neįrodė nei žalos atsiradimo fakto, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos, o teismas, netyręs šių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės.

82.

9Ieškovo reikalavimui turėjo būti taikytas 3 metų ieškinio senaties terminas.

103.

11Remiantis CK 6.249, 6.258 straipsniais, delspinigiai negalėjo būti įskaičiuoti į žalos sumą, o teismas šios aplinkybės nenagrinėjo.

124.

13Teismas nevertino ieškovo pateikto žalos dydžio skaičiavimo teisingumo ir atitikties norminiams teisės aktams. Mano, jog ieškovo pateikti žalos dydžio skaičiavimai negalėjo būti tinkami įrodymai, nes ieškinyje ir patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė skirtingas skolos (be palūkanų) sumas, skirtingas skaičiavimo formules, kas vertė abejoti jo skaičiavimo teisingumu. Be to, ieškovas nepatikslino žemės sklypo indeksuotos vertės Nekilnojamojo turto registre nuo 1993-12-09, nors pagal Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybinės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ 2.6.1 punkte buvo numatyta tokia ieškovo pareiga. Teigia, jog ieškovas nepateikė žemės sklypo indeksuotos kainos paskaičiavimo, o ieškovo darbuotoja teismo posėdžio metu nurodė, kad ji nedirbusi indeksavimo laikotarpiu, o perėmusi kito darbuotojo atliktus paskaičiavimus ir jų keisti negalinti. Nurodo, kad žemės sklypo kaina negalėjo būti indeksuota nuo 1994-02-01, nes Žemės ūkio ministro 1994 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. 45 įsigaliojo nuo 1994-02-28, be to, pagal Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 909 2.6.1 punktą indeksuota kaina taikoma nuo kiekvienų metų vasario 1 d. ir rugpjūčio 1 d. Taip pat ieškovas nepateikė ir delspinigių paskaičiavimo formulių. Be to, apelianto nuomone, pritaikytas kainos indeksavimas konkrečiu atveju prieštarauja indeksavimo tikslui, nes tuo metu vartotojų kainų indeksas buvo padidėjęs nežymiai. Taip pat ieškovo nurodytas kaip indeksavimo pagrindas Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas neteko galios nuo 1999-03-04, o atsakovo įsipareigojimai turėjo būti įvykdyti 2001-11-01. Teismas neanalizavo aplinkybės, kodėl ieškovas nesirėmė po nurodyto nutarimo įsigaliojusio 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 nuostatomis ir netaikė 1,6 indeksavimo koeficiento.

145.

15Teismas neanalizavo sutarties esmės, nesiaiškino jos sudarymo tikslo, šalių valios ir tikrųjų ketinimų, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio nuostatas, netyrė teisėtų šalių lūkesčių, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pažymi, jog apeliantas tikėjosi gauti lygiavertę ekonominę naudą, o valstybė – gauti artimą rinkos kainai pardavimo kainą, tačiau, pritaikius indeksavimo koeficientus (16,2 ir 20), žemės sklypo kaina tapo neprotinga ir neatitinkanti rinkos kainos. Teismas neanalizavo teisėtų atsakovo lūkesčių, nors pagal Konstitucinio Teismo praktiką tai vienas iš esminių teisinės valstybės elementų. Laiko, jog indeksavus žemės sklypo kainą, ieškovas įgijo ekonominį pranašumą ir siekia nepagrįstai praturtėti, tuo pažeisdamas lygiateisiškumo civiliniuose teisiniuose santykiuose principą.

16Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

17Apeliacinis skundas netenkintinas.

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

19Pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, išanalizavęs faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškinęs ir pritaikęs materialinės teisės normas, atsižvelgdamas į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, padarė pagrįstas išvadas dėl privatizavimo būdu įgyto valstybės turto kainos, kaip vienos iš pagrindinių sandorio sąlygų, nustatymo, privalomumo šalims ir pasekmių, nevykdant šios privatizavimo sandorio sąlygos, t. y. sutartinės civilinės atsakomybės taikymo. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas netyrė civilinės atsakomybės sąlygų (žalos fakto, neteisėtų atsakovo veiksmų, priežastinio ryšio tarp jų). Sutarties pažeidimas jau reiškia neteisėtumą civilinėje teisėje ir suponuoja sutartinės civilinės atsakomybės taikymą (CK 6.256 str.). Ieškovo žala pasireiškė negautomis planuotomis pajamomis už parduotą ginčo sklypą, kurias jis būtų gavęs, jei atsakovas būtų laiku ir tvarkingai mokėjęs įmokas nustatytu sutartyje grafiku. Nėra priežasčių teigti, jog ieškovo nuostolius sukėlė ne atsakovo veiksmai, t. y. pats atsakovas nenurodo aplinkybių, kurios leistų manyti, jog tarp jo veiksmų ir ieškovo patirtų nuostolių nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Kaltė yra preziumuojama, todėl atsakovas privalo įrodyti, jog jis nekaltas dėl kitai sutarties šaliai (ieškovui) sukeltų nuostolių. Teismas išsamiai nepasisakė dėl šių bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau esant sutarties pažeidimui ir nebūtina detaliai jų aptarti, ypač kai kita sutarties šalis faktinių aplinkybių, leidžiančių suabejoti sutartinės civilinės atsakomybės taikymu, nepateikia (CPK 178, 185 str.).

20Byloje nustatyta, kad atsakovas 1992 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos paskelbtame aukcione už 19 710 000 talonų (197 100 Lt) nusipirko 5 100 kv. m valstybinės žemės sklypą, esantį ( - ). Atsakovas iš karto sumokėjo pradinę žemės sklypo kainos įmoką – 39 420 Lt, o pagal tos pačios dienos prašymo–pasižadėjimo 1.2.2 punktą bei 1993 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktą įsipareigojo likusią kainos dalį sumokėti iki 2001 m. lapkričio 1 d. Pagal prašymo–pasižadėjimo 2 punktą bei 1993 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2b punktą atsakovas sutiko ir neprieštaravo, kad skolos likutis priklausomai nuo bendrojo kainų indekso būtų perskaičiuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (1 t., b. l. 19-20, 28). Iš byloje esančių mokėjimo dokumentų matyti, kad atsakovas iki 1994-05-16 sumokėjo 65 246,50 pirkimo kainos (iš viso 74 663,50 Lt su palūkanomis ir delspinigiais; 1 t., b. l. 13-14). Vėliau mokėjimai nebuvo atliekami (CPK 187 str.).

21Tarp šalių kilęs ginčas iš esmės yra ginčas dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo kainos indeksavimo.

22Pagal pirminės redakcijos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ 2.6.1 punktą likusi nesumokėta žemės sklypo kainos vertė tikslinama, kai bendras vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indeksas neindeksuotu žemės kainos laikotarpiu padidėjo daugiau kaip 0,2, o šis indeksas nustatomas palyginus einamųjų metų birželio ir gruodžio mėnesio kainas su 1993 metų birželio mėnesio kainomis ir juo indeksuojama žemės kaina (išskyrus medynų tūrio kainą). Bendrą vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indeksą nustato Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kasmet pateikia jį Žemės ūkio ministerijai ne vėliau kaip sausio mėnesio ir liepos mėnesio 15 dieną.

23Vyriausybė 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 967 patvirtino Kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarką, kurios 14 punktas nustatė, kad, pasirašydamas žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartį, pirkėjas privalo pateikti: notariškai patvirtintą susitarimą pirkti žemės (miško) sklypą (šios tvarkos 5 priedas), jeigu žemės sklypą perka keli asmenys; pasižadėjimą sumokėti skolą ir palūkanas už perkamą žemę ir mišką (šios tvarkos 6 priedas), kai žemė ir miškas perkami išsimokėtinai. Be to, tame pačiame punkte nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia, jeigu perkant išsimokėtinai joje nenurodoma, jog skolos likutis priklausomai nuo bendrojo vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indekso turi būti perskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

24Žemės ūkio ministerija, remdamasi aukščiau nurodytais Vyriausybės nutarimais, Statistikos departamento pateiktais duomenimis, 1994 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 45 „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medynų tūrio kainos indeksavimo“ (įsigaliojo 1994-01-29) 3.2 punktu nurodė, kad skolos likutį (pasižadėjime nurodytą pradinę sumą), perkant žemę išsimokėtinai, indeksuoti atsižvelgiant į pasižadėjimo pasirašymo datą. Jei pasižadėjimas pasirašytas nuo 1992-03-01 iki 1993-03-31 (kaip yra nagrinėjamoje byloje), tai taikomas 16,2 indeksas perskaičiuojant skolos likutį. Šis kainų indeksas turėjo būti taikomas nuo 1994-02-01 iki 1994-07-31. Apeliantas klaidingai nurodo, kad šio Žemės ūkio ministerijos įsakymo data buvo vasario 24 d. ir kad jis įsigaliojo vasario 28 d., bei nepagrįstai teigia, jog nuo 1994 m. vasario 1 d. negalėjo būti taikomas 16,2 indeksavimo koeficientas.

25Vėliau išperkamos valstybinės žemės įsiskolinimo likutis buvo indeksuojamas pagal Žemės ūkio ministerijos 1994 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 382 3.2 punktą, taikant 20 indeksą. Šie Žemės ūkio ministerijos įsakymai nėra panaikinti ar netekę galios, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar neteisėtais, todėl jie taikytini ir šioje byloje. Šis kainų indeksas turėjo būti taikomas nuo 1994-08-01. Atsižvelgiant į atsakovo sumokėtą kainos už išperkamą valstybinę žemę dalį, atsakovui likęs nuo 1994-02-01 iki 1994-07-31 mokėtinas indeksuotas kainos likutis apytiksliai sudarė 2 136 026,70 Lt ((197 100 – 65 246,50) x 16,2), o nuo 1994-08-01 – 2 637 070 Lt ((197 100 – 65 246,50) x 20). Taigi iš esmės ieškovo prašoma priteisti skola už ginčo žemės sklypą yra mažesnė nei būtų paskaičiuota pagal teisės aktus, kuriais remiasi ieškovas.

26Apelianto teiginiai, jog nurodytais Žemės ūkio ministerijos įsakymais nustatyta indeksacijos tvarka prieštarauja indeksacijos tikslui, nepagrįsti nei teisiniais argumentais, nei ekonominiais paskaičiavimais. Be to, teismas, spręsdamas konkrečią civilinę bylą, privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir turi teisę tik juos aiškinti, tačiau ne konstatuoti jų prieštaravimą Konstitucijai. Tai atlieka Konstitucinis Teismas ir Vyriausiasis administracinis teismas. Atsakovas, atstovaujamas advokato, pagrįsto prašymo kreiptis į administracinį teismą dėl Žemės ūkio ministerijos įsakymų, reglamentuojančių kainos indeksavimą, atitikties įstatymams ir Vyriausybės teisės norminiams aktams nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams, o apeliacinės instancijos tesimas neturi pagrindo abejoti dėl minėtų teisės aktų atitikties įstatymams ir savo iniciatyva kelti kreipimosi į nurodytą teismą klausimą (CPK 3 str. 1, 4 d.).

27Pažymėtina, kad Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. įsakymas Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ neteko galios nuo 1999-02-24, jį panaikinus Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo metodikos“. Šios tvarkos 6 punktas numatė, kad valstybės parduodamos žemės ir miško žemės vertė nuo 1995 m. vasario 1 d. indeksuojami indeksu 1,6. Šis nutarimas įsigaliojo 1999-03-04. Neturi teisinės reikšmės ginčo žemės sklypo kainai apskaičiuoti faktas, kad 1993 m. gruodžio 6 d. įsakymas Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ neteko galios nuo 1999-02-24, kadangi žemės sklypo kainos indeksavimas atliktas remiantis nurodytais Žemės ūkio ministerijos įsakymais, kurie galioja iki šiol, o vėliau (t. y. nuo 1999-03-04) turėjo būti pakoreguotas remiantis Vyriausybės nutarimu Nr. 205, taikant 1,6 indeksą.

28Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo sutarties esmės, nesiaiškino jos sudarymo tikslo, tikrosios sutarties šalių valios ir ketinimų, tačiau sutarties aiškinimo institutas taikytinas tuomet, kai šalys nesutaria dėl sutarties sąlygų ar teismui neaiškios tam tikros sutarties sąlygos. Nagrinėjamu atveju faktiškai nėra ginčo dėl sutarties sąlygų.

29Be to, pagal valstybinės žemės pardavimo išsimokėtinai sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK nuostatas parduodamo turto kaina nustatoma šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai taikomos valstybės reguliuojamos kainos (1964 m. CK 256 str.). Taigi įstatymai numatė galimybę kainą koreguoti, ką iš esmės aptarė nurodyti Vyriausybės ir Žemės ūkio ministerijos išleisti poįstatyminiai teisės aktai. Šiuo metu galiojančio pagrindinio civilinio įstatymo - CK 6.397 straipsnio nuostatos įtvirtina imperatyvią sąlygą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti parduodamo daikto kainą. Jei kaina nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartyje parduodamo žemės sklypo kainą sudarė ne tik nustatyta daikto kaina talonais (19 710 000), bet ir susitarimas dėl indeksacijos taikymo, tai abi šios sąlygos laikytinos sudėtine parduodamo daikto kainos dalimi. Tai numatė ir Vyriausybės 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 967 patvirtintos Kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarkos 14 punktas.

30Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškinį patekinti ir priteisti iš atsakovo ieškovui pagal sutartį likusią nesumokėtą žemės sklypo indeksuotą kainą, palūkanas bei sumažintus delspinigius. Nepagrįstas atsakovo argumentas, jog teismas netinkamai taikė CK 6.249, 6.258 straipsnių nuostatas, delspinigius įskaičiuodamas į žalos atlyginimą. Pirma, apeliantas painioja deliktinėje civilinėje atsakomybėje vartojamas sąvokas su sutartinės civilinės atsakomybės sąvokomis ir terminais. Antra, pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, jei skolininkas praleido prievolės įvykdymo terminą. Trečia, teismas pagrįstai ženkliai sumažino ieškovo prašomas priteisti iš atsakovo netesybas bei išsamiai tai argumentavo.

31Kitų argumentų dėl nurodytų teisės aktų netinkamo taikymo ar aiškinimo apeliantas nepateikia, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau jų ir neanalizuoja.

32Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį dėl žemės sklypo kainos sumažinimo, nurodęs, kad sutartimi šalys buvo susitarusios dėl esminių sutarties sąlygų, tarp jų dėl sutarties kainos ir jos indeksavimo. Todėl pakeisti imperatyvių nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų teismas, ypač atsižvelgdamas, jog ginčo žemės sklypas įgytas privatizuojant jį viešo aukciono būdu, neturi teisės, nes tokios teisės CK ar kitos teisės normos nesuteikia. Be to, bylos duomenimis, ginčo žemės sklypas pagal projektinę dokumentaciją numatytas nekenksmingos statybos įmonei su prekybos bei tarnybinėmis patalpomis statybai, t. y. komercinės paskirties statinio statybai; ginčo žemės sklypas yra Vilniaus miesto ribose, pramoninėje jo dalyje (1 t., b. l. 36, 39-40, 45-51). Todėl, kolegijos nuomone, pagal sutartį indeksuota 51 aro ginčo žemės sklypo, esančio Vilniaus mieste, kaina iš esmės neprieštarauja nei protingumo, nei teisingumo, nei sąžiningumo principams ir nesuteikia ekonominio pranašumo ieškovui prieš atsakovą. Atsakovo pateikti įrodymai, jog ginčo žemės sklypo rinkos kaina sudaro apie 360 000 Lt, nepaneigia išdėstytų argumentų dėl realios ginčo žemės sklypo kainos ir jos augimo tendencijų, ypač atsižvelgiant į tai, jog atsakovas iš pradžių (įvedus indeksaciją) buvo nutaręs atsisakyti ginčo žemės sklypo valstybės naudai, vėliau persigalvojo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad atsakovas nesutinka nutraukti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 1999 metais su ieškovu sutartomis sąlygomis.

33Pažymėtina, kad atsakovas, pateikdamas priešieškinyje argumentus dėl žemės sklypo kainos sumažinimo, iš esmės kalba apie esminę klaidą sudarant ginčo sandorį. Šis teismo sprendimas neužkerta atsakovui kelio, jeigu jis mano, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas pažeidžiant įstatymų nuostatas, civilinio proceso nustatyta tvarka pareikšti ieškovui atskirą ieškinį CK 1.90 straipsnio ar kitais pagrindais.

34Kolegija nenagrinėja apelianto argumento dėl ieškinio senaties taikymo, kadangi pagal CPK 312 straipsnį draudžiama apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenimis, atsakovas taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškęs, pirmosios instancijos teismas tokio reikalavimo savo iniciatyva neturėjo pagrindo nagrinėti ir nenagrinėjo (CK 1.126 str. 2 d.).

35Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 329, 330 str., 263 str. 1 d.).

36Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimu (CPK 302 str., 96 str. 2 d.).

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

38palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

39Priteisti iš atsakovo J. G. (a. k. ( - ) valstybei 12 (dvylika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, remdamasis CK 6.71,... 3. Atsakovas, remdamasis CK 6.204, 6.223 straipsniais, 6.313 straipsnio 4 dalimi,... 4. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį iš... 5. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006... 6. 1.... 7. Ieškovas neįrodė nei žalos atsiradimo fakto, nei priežastinio ryšio tarp... 8. 2.... 9. Ieškovo reikalavimui turėjo būti taikytas 3 metų ieškinio senaties... 10. 3.... 11. Remiantis CK 6.249, 6.258 straipsniais, delspinigiai negalėjo būti... 12. 4.... 13. Teismas nevertino ieškovo pateikto žalos dydžio skaičiavimo teisingumo ir... 14. 5.... 15. Teismas neanalizavo sutarties esmės, nesiaiškino jos sudarymo tikslo, šalių... 16. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.... 17. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 19. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos... 20. Byloje nustatyta, kad atsakovas 1992 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto valdybos... 21. Tarp šalių kilęs ginčas iš esmės yra ginčas dėl ginčo žemės sklypo... 22. Pagal pirminės redakcijos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 909... 23. Vyriausybė 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 967 patvirtino Kompensavimo... 24. Žemės ūkio ministerija, remdamasi aukščiau nurodytais Vyriausybės... 25. Vėliau išperkamos valstybinės žemės įsiskolinimo likutis buvo... 26. Apelianto teiginiai, jog nurodytais Žemės ūkio ministerijos įsakymais... 27. Pažymėtina, kad Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. įsakymas Nr. 909 „Dėl... 28. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo sutarties... 29. Be to, pagal valstybinės žemės pardavimo išsimokėtinai sutarties sudarymo... 30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismas turėjo... 31. Kitų argumentų dėl nurodytų teisės aktų netinkamo taikymo ar aiškinimo... 32. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo... 33. Pažymėtina, kad atsakovas, pateikdamas priešieškinyje argumentus dėl... 34. Kolegija nenagrinėja apelianto argumento dėl ieškinio senaties taikymo,... 35. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo... 36. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybei priteistinos bylinėjimosi... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 38. palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d.... 39. Priteisti iš atsakovo J. G. (a. k. ( - ) valstybei 12 (dvylika) Lt...