Byla 2A-2463-467/2014
Dėl nuostolių atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų R. V. ir V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovams R. V. ir V. R. dėl skolos priteisimo ir atsakovų R. V. ir V. R. priešieškinį ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ dėl nuostolių atlyginimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ 2013 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovų R. V. ir V. R. lygiomis dalimis 623,04 Lt skolą už geriamąjį vandenį bei nuotekų tvarkymą, 30,50 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad į butą, nuosavybės teise po ½ dalį priklausantį atsakovams, tiekia geriamąjį vandenį bei tvarko nuotekas. Tarp ieškovo ir atsakovų nebuvo sudaryta rašytinė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis. Iki 2013 m. kovo 4 d. atsakovams suvartojamo geriamojo vandens kiekis nustatytas pagal vidutines suvartojimo normas kiekvienam gyventojui, taip pat buvo skaičiuojamas 1,96 Lt be PVM abonentinis mokestis per mėnesį. 2013 m. kovo 4 d. atsakovams priklausančiame bute įrengtas vandens apskaitos prietaisas, nuo to laiko atsakovų suvartoto geriamojo vandens kiekis skaičiuojamas pagal skaitiklio rodmenis. Skolos susidarymo laikotarpis yra nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. Iki 2012 m. gruodžio 1 d. atsakovams mokesčiai už geriamąjį vandenį buvo skaičiuojami, vadovaujantis bendrijos perduotais duomenimis, t.y. už 1 asmenį, taikant Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 777V nustatytą vidutinę vandens vartojimo normą vienam žmogui – 4,2 m3/mėn. Ieškovas 2012 m. gruodžio mėnesį sužinojo, kad atsakovams priklausančiame bute faktiškai gyvena 4 asmenys, todėl buvo atliktas perskaičiavimas už 2012 metus, papildomai priskaičiuojant vandens suvartojimo normą 3 asmenims, papildomai paskaičiuota suma perkelta į 2012 m. gruodžio mėn. mokėjimo pranešimą. Atsakovams buvo siųstas pranešimas, išaiškinant pareigą pranešti vandens tiekėjui apie faktiškai jiems priklausančiame bute gyvenančių asmenų skaičių, tačiau atsakovai šios pareigos neįvykdė, informacijos nepateikė.

5Atsakovai R. V. ir V. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atlyginti jų patirtus nuostolius, įsirengiant karšto ir šalto vandens skaitiklius savo lėšomis. Nurodė, kad už geriamąjį vandenį su ieškovu atsiskaitė pagal ieškovo pateiktas sąskaitas. Atsakovai nesutiko su atliktu perskaičiavimu, nes jų 4 asmenų šeima gyvenamąją vietą bute deklaruoja nuo 2004 m. liepos 15 d. Ieškovui ši aplinkybė buvo žinoma, nes sąskaitose už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti buvo nurodomas 4 žmonių skaičius. Tarp šalių buvo matomas akivaizdus nerašytinis susitarimas, nes ieškovas nesilaikė sutartinės prievolės įrengti geriamojo vandens apskaitos prietaisus, atsakovai toleravo tokį prievolės nesilaikymą, kol ieškovas taikė atsakovams priimtiną geriamojo vandens kiekių skaičiavimo metodiką.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui UAB ,,Vilniaus vandenys“ iš atsakovų R. V. ir V. R. lygiomis dalimis 623,04 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 623,04 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2013-09-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 76,76 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė, taip pat priėmė atsakovų atsisakymą nuo priešieškinio ir nutraukė civilinės bylos dalį pagal atsakovų priešieškinį ieškovui dėl 400 Lt nuostolių atlyginimo. Teismas pripažino, kad ieškovas ir atsakovai (buto savininkai) konkliudentiniais veiksmais sudarė neterminuotą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo pirkimo–pardavimo sutartį pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Kadangi atsakovų bute iki 2013 m. kovo 4 d. nebuvo geriamojo vandens apskaitos prietaisų, remiantis 1997-12-31 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.4 punktu, mokestis už suvartotą geriamąjį vandenį buvo skaičiuojamas pagal šalto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybė. Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių (patvirtintų LR statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172) 9.16 punktas numatė (galiojo iki 2011-01-26), jog tuo atveju, jeigu pastate vandens skaitiklio nėra, suvartojamo vandens kiekis skaičiuojamas pagal patvirtintas vandens suvartojimo normas. Dėl to abonentas privalo kartą per ketvirtį pateikti tiekėjui namo butų ir jų gyventojų skaičių, nurodydamas butuose esančius patogumus. Ieškovas, vadovaudamasis perduotų butų sąraše esančia informacija, jog adresu ( - ) nurodomas žmonių skaičius – 1, skaičiavo atsakovams mokestį už geriamąjį vandenį 1 asmeniui. Ieškovas atsakovo suvartotą geriamojo vandens kiekį apskaičiavo pagal vidutines suvartojimo normas, nustatytas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 7 d. potvarkyje Nr. 777V „Viešbučio, daugiabučio ir bendrabučio namo gyventojų vidutinės vandens suvartojimo normos“, t.y. 4,2 m3 vienam gyventojui. Tačiau nuo 2004 metų bute gyvena 4 asmenys. Atsakovai nepranešė ieškovui apie tikrą buto gyventojų skaičių, jiems buvo suprantama, kad vandens suvartojimo norma taikoma tik 1 asmeniui, o ne 4, todėl teismas sprendė, jog atsakovų elgesys negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir sąžiningu. Ieškovas pateikė įrodymus, kad tik 2012 m. liepos 9 d. sudarė papildomą susitarimą su Gyventojų registro tarnyba, pagal kurį įgijo galimybę sužinoti nurodytu adresu deklaravusių asmenų skaičių. Ieškovas, apie gyventojų skaičių atsakovų bute sužinojęs 2012 metų gruodžio mėn., atliko suvartoto geriamojo vandens perskaičiavimą nuo 2012 m. sausio 1 d., perskaičiuotą sumą įtraukė į sąskaitą už 2012 m. gruodžio mėn. ir nurodė 2013 m. sausio mėn. mokėjimo pranešime. Atsakovai pranešimais buvo informuoti apie teisės aktuose nustatytą pareigą pateikti duomenis, susijusius su gyventojų skaičiumi, vandens tiekėjui, taip pat apie perskaičiavimą, suradus neatitikimų, todėl teismas laikė, kad toks skolos perskaičiavimas nėra atsakovams siurprizinis, ir atmetė atsakovų argumentus, jog ieškovo elgesys yra nesąžiningas ar neatitinkantis atsakovų kaip vartotojų teisių ir interesų. Teismas nurodė ir tai, kad atsakovai, nuosavybės teise turėdami butą bei siekdami mokėti tik už faktiškai naudotą vandens kiekį, turėjo galimybes imtis priemonių sudaryti sutartį su tiekėju dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo. Tačiau atsakovai nebendradarbiavo su ieškovu ir nesiekė, kad jų bute būtų įrengti apskaitos prietaisai, kol buvo taikoma vandens suvartojimo norma vienam, o ne keturiems gyventojams. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų susidariusį 623,04 Lt įsiskolinimą už patiektą geriamąjį vandenį bei nuotekų tvarkymo paslaugas (po 311,52 Lt iš kiekvieno atsakovo) yra pagrįstas ir jį tenkintino. Teismas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų 30,50 Lt delspinigius atmetė, nes tarp šalių nėra rašytinio susitarimo dėl delspinigių, o UAB „Vilniaus vandenys“ nėra nei valstybės, nei savivaldybės įmonė, t.y. nepriskirtina įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ apibrėžtam asmenų ratui.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Atsakovai R. V. ir V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį dėl skolos priteisimo ir ieškovo ieškinį atmesti arba sumažinti priteistos skolos dydį iki 594,60 Lt. Nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino ieškovo nurodytą skolą, konstatavęs, kad atsakovai suprato, jog nesant geriamojo vandens apskaitos prietaisų, vandens suvartojimas butui skaičiuojamas pagal normą, tenkančią vienam gyventojui. Atsakovai deklaravo savo gyvenamąją vietą laiku, kaip tai numato Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas. Šio įstatymo 14 straipsnis, nurodo, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys naudojami įstatymų nustatyta tvarka. Visi subjektai, kuriems reikalingi duomenys, gali naudotis šio įstatymo nustatytomis galimybėmis. Todėl asmuo, deklaravęs savo gyvenamąją vietą, kaip numato įstatymas, pagrįstai tikisi, kad jis pateikė deklaraciją visiems suinteresuotiems subjektams. Ieškovas teikė atsakovams sąskaitas apmokėjimui už geriamąjį vandenį, o atsakovai pagal šias sąskaitas mokėjo. Atsakovai netikrino jiems pateikiamų sąskaitų pagrįstumo, t.y. taikomų įkainių ir suvartojamo vandens kiekių, pasitikėdami ieškovo, kaip savo srities profesionalo, kompetencija. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovai savo gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2004 metų. Aplinkos ministro įsakymas patvirtintas 2006 m. gruodžio 29 d., todėl atsakovų atveju jis yra netaikytinas, nes šiuo įsakymu nustatyta prievolė pranešti apie gyventojų skaičiaus pasikeitimus, o tokių pasikeitimų pas atsakovus nebuvo. Tai, kad ieškovas apie gyventojų skaičių atsakovų bute sužinojo 2012 m. gruodžio mėnesį, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Byloje yra pateiktos sąskaitos už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti Nr. KVI027166 (2011-09- 30) ir Nr. KVI42119S (2012-10-31), kurias teikė ieškovas atsakovams, bei 2014 m. vasario 20 d. atsakovų išaiškinimas, iš kurių akivaizdu, kad ieškovas dar 2011 m. lapkričio mėnesį žinojo, kad atsakovų bute yra deklaruoti 4 asmenys. Atsakovai elgėsi sąžiningai ir taip, kaip to reikalauja įstatymai, bei pagrįstai buvo įsitikinę, kad viską vykdo teisingai – buvo deklaruotas teisingas asmenų skaičius, mokama pagal pateikiamas sąskaitas. Informaciją apie atliktą perskaičiavimą ir tariamai susidariusią skolą atsakovai gavo 2013 m. vasario mėnesį kartu su sąskaita už 2013 m. sausio mėnesį suteiktas paslaugas. Teismas konstatavo susidariusią skolą, bet nenagrinėjo ir nenustatė jos susidarymo aplinkybių, t.y., kas kaltas dėl skolos atsiradimo ir tokio skolos dydžio. Byloje pateikti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės aiškiai rodo, kad nurodytą skolą sukėlė ieškovo veiksmai, o toks jos dydis susidarė dėl nesąžiningų ir neteisėtų ieškovo veiksmų. Ieškovas žinojo apie gyvenančių asmenų skaičių bute dar 2011 m. lapkričio mėnesį. Dėl byloje nenustatytų priežasčių ieškovas teikė atsakovams sąskaitas, kuriose vandens kiekis, kaip paaiškėjo, buvo skaičiuojamas vienam asmeniui. Apie susidariusius skirtumus ir tariamą skolą ieškovas atsakovams pranešė tik 2013 m. vasario mėnesį, tokiu būdu specialiai didindamas skolą. Nustatyta vandens suvartojimo norma, pagal kurią skaičiuojamas vandens kiekis, jei nėra įrengti vandens apskaitos prietaisai, yra 4,2 m3. Vadinasi, nesant vandens apskaitos prietaisų, ieškovas kiekvieną mėnesį gauna pajamų už nesuteiktas paslaugas (nepanaudotą vandens kiekį): 4,2 m3 - 2,6 m3 = 1,6 m3 vienam gyventojui per mėnesį. Ieškovo veiksmai, neįrengiant vandens apskaitos prietaisų atsakovų bute, gali būti laikomi ne aplaidumu, o specialiai numatytais veiksmais, siekiant gauti nepagrįstų pajamų. Skaičiuodamas skolos dydį, ieškovas taikė neteisingus įkainius. Pagal tvarką už geriamąjį šaltą vandenį taikoma dvinarė kaina: kintamoji ir pastovioji dalis. Kintamoji dalis mokama už sunaudotą vandens kiekį. Pastovioji dalis yra vandens pardavimo kaina, kuri nepriklauso nuo suvartoto vandens kiekio. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu suderino šalto geriamojo vandens kainą ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“. Šiuo nutarimu yra nustatyta, kad pastovioji arba pardavimo kaina turi būti taikoma, kai vandens apskaitai yra naudojamas apskaitos prietaisas, kuris gali priklausyti arba vandens tiekėjui arba vartotojui. Atsakovų atveju, ši pastovioji kainos dalis neturi būti taikoma, nes atsiskaitymas vyko nenaudojant apskaitos prietaiso. Į pardavimo kainą yra įskaičiuotos apskaitos prietaiso įrengimo, remonto, metrologinės patikros išlaidos. Ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“, apskaičiuodamas skolos dydį, į vandens kainą nepagrįstai įtraukė ir pardavimo kainą 2,37 Lt/mėn. Todėl skolos dydis turi būti atitinkamai mažinamas 623,04 – 2,37x12, = 594,60 Lt.

10Ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tais atvejais, kai bute nėra įrengto apskaitos prietaiso, tinkamas gyventojų skaičiaus nurodymas yra vienas iš esminių faktų, skaičiuojant įmokas pagal vidutines suvartojimo normas. Atsakovas turėjo prievolę pranešti vandens tiekėjui apie faktinį bute gyvenančių asmenų skaičių. Priešingai, nei nurodo atsakovai, jau nuo 2004 m. teisės aktai nustatė pareigą atsakovams tinkamai informuoti vandens tiekėją apie faktinį bute gyvenančių asmenų skaičių. Atsakovų argumentas, jog jie, kol jiems buvo išrašomos sąskaitos pagal vidutinę vandens suvartojimo normą už 1 asmenį, nesidomėjo sąskaitose pateikiamų duomenų teisingumu, prieštarauja pačių atsakovų nurodomam teiginiui, kad, gavę sąskaitą už 2013 m. sausio mėn. suteiktas paslaugas, jiems tapo suprantama už kokį asmenų skaičių pateikiama sąskaita. Už 2012 m. lapkričio mėnesį suteiktas paslaugas siunčiamu mokėjimo pranešimu atsakovams buvo išaiškinta prievolė pranešti vandens tiekėjui apie faktiškai jiems priklausančiame bute gyvenančių asmenų skaičių ir suteiktas 1 mėn. terminas šiai informacijai pateikti, minėtu pranešimu buvo aiškiai išdėstyta, kad, radus gyventojų skaičiaus bute neatitikimų, mokėtinos sumos už teikiamas paslaugas bus perskaičiuotos. Atsakovai, gavę sąskaitą už 2013 m. sausio mėn. suteiktas paslaugas, nepateikė įrodymų ir nepaneigė fakto, jog bute nuo 2004 m. gyveno 4 asmenys. Tik 2012 m. liepos 9 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas su Gyventojų registro tarnyba, pagal kurį ieškovas įgijo galimybę sužinoti nurodytu adresu deklaravusių asmenų skaičių. Atsakovai, remdamiesi UAB „Vilniaus energija“ siųstomis sąskaitomis, painioja du skirtingus dalykus - geriamasis vanduo ir geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti. Tiekiamas geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti tiesiogiai vartotojų nepasiekia, kadangi vandens tiekėjo patiektas geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti šilumokaityje susimaišo su šiluma ir susidaręs naujas produktas - karštas vanduo - daugiabučio gyvenamojo namo vidaus karšto vandens tinklais pateikiamas vartotojams į butus vartojimui. Atsakovai, remiasi aplinkybėmis, kurios nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme ir kelia naujus reikalavimus, nepagrįstai prašo teismo sumažinti skolos dydį iki 594,60 Lt. Skaičiuojant vandens kiekį pagal normą tikslus sunaudojamas vandens kiekis nėra nustatomas, norma yra vidutinis skaitmuo, kuris nepriklauso nuo gyventojų skaičiaus, todėl atsakovų argumentas, kad jiems turėjo būti skaičiuojama 2,6 m3 vidutinė vandens suvartojimo norma yra nepagrįstas. Jeigu bute nėra vandens skaitiklio (už suvartotą vandenį mokama pagal savivaldybės patvirtintas normas), pardavimo kaina iki 2014 m. gegužės 1 d. - 2,37 Lt (su PVM) butui per mėnesį. Pardavimo kainą (vadinamą abonementiniu mokesčiu), kai atsiskaitoma pagal vidutinę suvartojimo normą, sudaro kontrolieriaus darbo sąnaudos, sąskaitų parengimo ir pateikimo bei kitos būtinosios vandens tiekėjo sąnaudos, susijusios su geriamojo vandens pardavimu, tačiau ne geriamojo vandens apskaitos prietaisų įrengimo sąnaudos, kaip neteisingai teigia atsakovai.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas atmestinas.

13Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų R. V. ir V. R. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

14Bylos duomenys tvirtina, kad butas, esantis ( - ) , nuosavybės teise po ½ dalį priklauso apeliantams (b.l. 16-17). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovų bute įrengtas komunalinis vandentiekis ir komunalinis nuotekų šalinimas (b.l. 16-17). Ginčo dėl aplinkybės, kad buto geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nagrinėjamoje byloje nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ginčo šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta viešoji vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis pagal standartines sąlygas, ir apeliantai turi įstatyminę pareigą atsiskaityti su ieškovu už patiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų šalinimą, yra pagrįsta. Atsakovai apeliaciniame skunde šios aplinkybės neginčija. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovai turėjo pareigą pranešti ieškovui apie gyventojų skaičių bute ir, ar nepranešdami, jie elgėsi sąžiningai.

15Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, kad jie dar 2004 metais, laikydamiesi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo normų, ginčo bute deklaravo 4 asmenų gyvenamąją vietą, todėl Aplinkos ministro įsakymas, patvirtintas 2006 m. gruodžio 29 d., atsakovų atveju netaikytinas, o ieškovas turėjo galimybę pats teisingai nustatyti bute gyvenančių asmenų skaičių. Tačiau apeliantų argumentai yra nepagrįsti, kadangi jau 2004 metais galioję teisės aktai numatė pareigą atsakovams tinkamai informuoti ieškovą apie faktinį bute gyvenančių asmenų skaičių. Prie tokių aktų priskirtinos Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės, patvirtintos LR statybos ir urbanistikos ministro 1996-11-22 įsakymu, kurių 9.16 punktas numatė, kad, jeigu pastate vandens skaitiklio nėra, suvartojamo vandens kiekis skaičiuojamas pagal patvirtintas vandens suvartojimo normas, dėl ko abonentas privalo kartą per ketvirtį pateikti tiekėjui namo butų ir jų gyventojų skaičių, nurodydamas esamus butuose patogumus. 2006 m. gruodžio 29 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-629 „Dėl geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 9.8 punktas numato pareigą vartotojams, kurie už sunaudotą geriamą vandenį atsiskaito pagal savivaldybės nustatytas vandens sunaudojimo normas, raštu informuoti tiekėją apie pasikeitusį gyvenamosiose patalpose gyvenančių asmenų skaičių ar geriamo vandens naudojimo įrenginių skaičių. Aplinkybė, kad atsakovai, naudodamiesi ieškovo paslaugomis konkliudentinių veiksmų pagrindu, neinformavo tinkamai ieškovo apie faktinį vandens vartotojų skaičiaus neatitikimą ir mokėjo mokesčius, paskaičiuotus tik už vieną asmenį, byloje nėra paneigta. Priešingai, atsakovai šią aplinkybę iš esmės pripažįsta, tačiau neigia, kad informavimo pareiga tenka jiems (vartotojams). Pažymėtina, kad kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai nebuvo pakankamai rūpestingi, neinformavo ieškovo apie gyventojų skaičiaus neatitikimus ieškovo išrašomose sąskaitose, paslaugos ginčo laikotarpiu apeliantams buvo teikiamos ir kartu atsirado jų pareiga atsiskaityti su ieškovu pagal vidutines suvartojimo normas kiekvienam buto gyventojui. Apeliantų teiginiai, kad jie pasitikėjo ieškovo, kaip vandens tiekėjo, kompetencija, ir neturėjo pareigos tikrinti jo pateikiamų sąskaitų teisingumo, nepaneigia jų pareigos tinkamai informuoti ieškovą apie gyventojų skaičiaus pasikeitimus, nes savo iniciatyva ieškovas apie tai realiai sužinojo tik 2012 m., kai jam tapo prieinami duomenų bazės duomenys (b.l. 136), dėl ko laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. apeliantams įsiskolinimas už suteiktas paslaugas paskaičiuotas pagrįstai (b.l. 11-12).

16Apeliantų teiginys, kad jie netikrindavo ieškovo išrašomų sąskaitų duomenų (už kiek gyventojų jie moka) teisingumo, prieštarauja jų pačių teiginiui, kad būtent iš ieškovo sąskaitos už 2013 m. sausio mėn. suteiktas paslaugas jiems tapo suprantama, už kokį asmenų skaičių pateikiama sąskaita. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, jog atsakovams buvo suprantama, kad vandens suvartojimo norma taikoma tik 1 asmeniui, o ne 4, dėl ko jų elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir atitinkančių teisės aktų reikalavimus.

17Atsakovai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolos perskaičiavimas, įvertinus aplinkybę, jog bute gyveno keturi, o ne vienas asmuo, atsakovams nebuvo siurprizinis. Tačiau, kaip matyti iš ieškovo mokėjimo pranešimo už 2012 m. lapkričio mėn. suteiktas paslaugas, atsakovams buvo išaiškinta prievolė pranešti vandens tiekėjui apie faktiškai jiems priklausančiame bute gyvenančių asmenų skaičių ir suteiktas tam vieno mėnesio terminas, bet atsakovai juo nepasinaudojo. Be to minėtame pranešime atsakovams taip pat buvo nurodyta, kad, radus gyventojų skaičiaus bute neatitikimų, mokėtinos sumos už teikiamas paslaugas bus perskaičiuotos. Taigi ieškovas suteikė atsakovams pakankamą informaciją, bet atsakovai, gavę sąskaitą už suteiktas paslaugas, nepateikė įrodymų apie bute gyvenančių asmenų skaičių.

18Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad skola susidarė (jeigu susidarė) tik dėl paties ieškovo neteisėtų veiksmų ir kaltės. Tačiau, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovas, įstatymas neįpareigoja ieškovą tikrinti vartotojų bute esančių asmenų skaičių, be to tai būtų ir nelogiška, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra vandens tiekėju keliasdešimčiai vartotojų. Tuo tarpu, nors atsakovai dar 2004 metais, laikydamiesi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo normų, ginčo bute deklaravo 4 asmenų gyvenamąją vietą, tačiau tik 2012-07-09 ieškovas sudarė papildomą susitarimą su Gyventojų registro tarnyba, pagal kurį įgijo realią galimybę naudotis šios tarnybos duomenimis ir sužinoti konkrečiu adresu deklaravusių asmenų skaičių. Kaip jau minėta, tiek 2004 metais galioję, tiek dabar galiojantys teisės aktai numato pareigą atsakovams pranešti ieškovui jiems nuosavybės teise priklausančiame bute gyvenančių asmenų skaičių ir jo pasikeitimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai šios savo pareigos nevykdė, elgėsi nerūpestingai ir tokiu būdu prisiėmė riziką dėl pareigų nevykdymo atsiradusių pasekmių.

19Apeliaciniame skunde taip pat keliamas ieškovo atliktų mokesčių apskaičiavimo pagrįstumo klausimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepimo argumentu, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), o taip pat kad negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Todėl apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų, kad nustatytas vandens suvartojimo normos dydis yra neteisingas ir kad ieškovas netinkamai skaičiavo vandens suvartojimo normą (skaičiavo 4,2 m3, o turėjo būti 2,6 m3), o taip pat nepasisako dėl naujai iškelto reikalavimo – sumažinti priteistinos skolos dydį iki 594,60 Lt. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovams priklausančiame bute ( - ) suvartoto geriamojo vandens kiekis buvo paskaičiuotas pagal vidutines suvartojimo normas kiekvienam gyventojui ir asmenų skaičių, kaip to reikalauja LR Vyriausybės 1997-12-31 nutarimas Nr. 1507, o nustatė Vilniaus miesto valdyba 1992-05-07 potvarkiu Nr. 777V.

20Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

21Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

22Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

23Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ 2013 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į... 5. Atsakovai R. V. ir V. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, pateikė... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Atsakovai R. V. ir V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį... 10. Ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. Apeliacinis skundas atmestinas.... 13. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 14. Bylos duomenys tvirtina, kad butas, esantis ( - ) , nuosavybės teise po ½... 15. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, kad jie dar 2004 metais, laikydamiesi... 16. Apeliantų teiginys, kad jie netikrindavo ieškovo išrašomų sąskaitų... 17. Atsakovai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 18. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad skola susidarė (jeigu... 19. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas ieškovo atliktų mokesčių... 20. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat... 21. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro... 22. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 23. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą palikti...