Byla e2A-743-464/2016
Dėl skolos priteisimo iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MBK statyba“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MBK statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4613-803/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Doka Lietuva“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MBK statyba“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Doka Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „MBK statyba“ 145 923,70 Eur skolos, 26 421,87 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad ieškovė UAB „Doka Lietuva“ ir atsakovė UAB „MBK statyba“ 2012-02-27 pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 02/07P-2012 (toliau – ir ginčo sutartis), turinčią kelių rūšių sutarčių elementų, kurioje ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovės UAB „MBK statyba“ ir UAB „MBK grupė“ jau naudojamus statybinius klojinius, 2009-08-26 klojinių nuomos sutartimi ir 2006-05-30 klojinių nuomos sutartimi išnuomotus UAB „MBK statyba“ (pirkėjai) bei UAB „MBK grupė“, ir kurie sutarties sudarymo metu buvo naudojami Baltarusijos Respublikoje. Atitinkamai, atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už jai parduodamus klojinius, o taip pat sumokėti ieškovei įsiskolinimą už klojinių nuomą, susidariusį teik pagal ieškovės ir UAB „MBK grupė“ sudarytą 2006-05-30 klojinių nuomos sutartį, tiek pagal ieškovės ir UAB „MBK statyba“ 2009-08-26 sudarytą klojinių nuomos sutartį. Taigi, ginčo sutartimi atsakovei buvo parduotos prekės, kurios atsakovės jau buvo naudojamos pagal minėtas anksčiau sudarytas nuomos sutartis.
  3. Ieškinio reikalavimas susideda iš likusios neapmokėtos pagal ginčo sutartį sumos (t. y. įsiskolinimo pagal 2006-05-30 ir 2009-08-26 klojinių nuomos sutartis bei skolos už šia sutartimi parduotus klojinius) bei atsiskaitymo pagal PVM sąskaitas faktūras už iš ieškovės 2012-06-22 ir 2012-08-03 įsigytas atsargines dalis nurodytiems klojiniams. Pažymėjo, kad atsakovė niekuomet neišreiškė valios sustabdyti savo prievolių vykdymą, taip pat neteikė ieškovei pretenzijų dėl prekių. Atsakovei vėluojant mokėti įmokas pagal ginčo sutartį, ieškovė pranešė atsakovei vienašališkai nutraukianti sutartį ir reikalaujanti pagal sutartį perduotas prekes grąžinti ieškovei iki 2014-01-31. Atsakovei prekių negrąžinus, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti pagal ginčo sutartį likusį įsiskolinimą, netesybas ir procesines palūkanas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2015-04-24 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovei 145 923,70 Eur skolą, 26 421,87 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2015-04-24) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 281 Eur bylinėjimosi išlaidas.
  2. Vilniaus apygardos teismas 2015-09-17 sprendimu preliminarų sprendimą priteisti iš atsakovės ieškovei 145 923,70 Eur skolą, 26 421,87 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2015-04-24) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo paliko nepakeistą, ir, galutinai išsprendęs bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą, iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidas padidino 310 Eur suma, t.y. priteisė ieškovei 1 591 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  3. Teismas nurodė, kad sutartis, iš kurios ieškovė kildina savo nuostolius, nenuginčyta, nekilo ginčo ir dėl jos sąlygų teisėtumo, o dėl sutarties galiojimo pabaigos teismas nutarė nepasisakyti, pripažinęs, kad tai su ieškinio dalyku nėra susiję. Teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai reikalauja nuostolių atlyginimo sutarties nutraukimo atveju (CK 6.221 str.), juolab kad atsakovė jokiais įrodymais neįvykdytos ieškovei prievolės dydžio nepaneigė. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad ji nėra atsakinga už ieškovės nuostolius ar kad perduoti daiktai buvo nekokybiški, nurodęs, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl pačios atsakovės netinkamo darbų organizavimo. Atsakovė neįrodė ir jokių savo nuostolių, atsiradusių dėl perduotų daiktų trūkumų. Todėl padarė išvadą, kad atsakovės pozicija apie prievolės vykdymo sustabdymą yra teisiškai nepagrįsta (CK 6.189 str. 1 d.).
  4. Vadovaudamasis sąžiningumo principu ir CK 6.249 straipsnio 5 dalies nuostata teismas atmetė atsakovės atsikirtimus, kad nagrinėjamu atveju nuostoliai turėtų būti skaičiuojami pagal šiuo metu esančią klojinių kainą. Teismas atsižvelgė į aplinkybes, kad atsakovė naudojasi klojiniais iki šiol, ji nesiėmė aktyvių veiksmų klojiniams grąžinti, o ieškovė nėra pareiškusi teisme reikalavimo dėl restitucijos natūra, kurios teismas savo iniciatyva nesprendė.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė UAB „MBK statyba“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-09-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) ieškinį atmesti; 2) priešieškinį patenkinti ir, ieškovei nutraukus 2012-02-27 klojinių pirkimo–pardavimo sutartį, sandoriui taikyti restituciją natūra, priteisiant iš ieškovės 376 815,92 Eur, sumokėtus jai pagal nutrauktą sutartį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Priešingai nei sprendė teismas, ginčo esmę sudaro ne žalos atlyginimas, o šalių daiktinių teisių įgyvendinimas. Ginčo sutartyje aiškiai susitarta, jog ieškovei išlieka nuosavybė į daiktus, už kuriuos nėra apmokėta, iki visiško sumokėjimo. Taigi ieškovė liko prekių savininke ir kartu gauna priteistus pinigus už jai priklausantį turtą. Ieškovė sutartį nutraukė, o atsakovė su tuo sutiko. Teismas taip pat pripažino, kad ginčo sutartis yra nutraukta. Sudarius ginčo sutartį, prekės buvo jau Baltarusijoje. Teismas net nevertino, ar ieškovė ėmėsi kokių nors veiksmų ginčo prekėms susigrąžinti. Atsakovė neatsisako prekes grąžinti, tačiau ji neturi pareigos pristatyti jas į ieškovės būstinę Lietuvoje.
    2. Sprendžiant šį ginčą turėjo būti taikoma Baltarusijos teisė, nes, vadovaujantis CK 1.48 straipsnio 1 dalies nuostata, nuosavybės ir kitų daiktinių teisių nustatymas vyksta pagal šalies, kurioje buvo daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę.
    3. Teismas peržengė ieškinio ribas, nes priteisė ieškovei žalos atlyginimą nesant tokio ieškovės prašymo. Ieškovė, nutraukusi ginčo sutartį, reikalauti apmokėti už parduotas prekes nebegali, tačiau teisinio bei faktinio ieškinio pagrindo ji nekeitė ir toliau palaikė pirminį savo reikalavimą sumokėti likusią pinigų sumą už parduotas prekes. Toks elgesys, talkininkaujant vienai iš ginčo šalių – ieškovei, rodo teisėjos šališkumą. Šališkumą rodo ir tai, kad teismas atsisakė priimti priešieškinį dėl restitucijos taikymo būdo ir masto. Nepaisant nepriimto priešieškinio, teismas privalėjo klausimą dėl restitucijos taikymo spręsti pagal įstatymą.
    4. Teismas nepagrįstai nevertino šalių kaltės dėl sutarties nevykdymo, nors, svarstydamas žalos atlyginimo klausimą, turėjo nustatyti dėl kieno kaltų veiksmų žala atsirado. Ieškovė tinkamai neperdavė daikto, nesuteikė privalomos informacijos apie prekę, jos kokybę, garantijos ir naudojimo laiką, todėl laikytina, kad tai ji kalta dėl ginčo sutarties pažeidimo.
    5. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų – UAB „MBK grupė“ ir OOO „MBK Monolistroj“, teisių ir pareigų. Ginčo prekėmis (pastoliais) naudojosi OOO „MBK Monolistroj“, o ne atsakovė. Atsakovė tik siekė įgyti nuosavybę į pastolius ir mokėjo už juos ieškovei. Teismas nepagrįstai sprendė, kad UAB „MBK grupė“ ir OOO „MBK Monolistroj“ susiję su atsakove, priešingai, su šiais asmenimis turėjo sandorių ieškovė, tai ji nurodė pastolius eksportuoti. Byloje neįrodyta, kad turtas, kurį turėjo UAB „MBK grupė“, perduotas atsakovei. Skolininkė pagal nuomos sutartis UAB „MBK grupė“ ginčo sandoryje nedalyvavo, neaišku, ar ji buvo informuota apie kreditorių pasikeitimą. Teismas, nagrinėdamas šalių grąžinimo į pradinę padėtį ar žalos atlyginimo klausimą, pirmiausiai turėjo nustatyti UAB „MBK grupė“ skolos perkėlimo atsakovei teisinio santykio atkūrimą.
  2. Ieškovė UAB „Doka Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti ir priteisti iš atsakovės 450 Eur atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą bei prijungti papildomus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė teismui ieškinį pateikė dėl nuostolių pagal sutartį, kurią yra pažeidusi atsakovė, atlyginimo, o ne pagal civilinio kodekso ketvirtos knygos normas, todėl taikoma sandorio sudarymo šalių teisė (CK 1.37 str. 4 d. 1 p.).
    2. Prašoma prijungti antstolio pažyma apie nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo eigą parodo, jog atsakovės turimo ilgalaikio turto apraše ginčo prekių nėra. Todėl manytina, jog atsakovė ginčo prekes yra perleidusi tretiesiems asmenims ir negali grąžinti statybinių klojinių ieškovei, o jos siūloma taikyti restitucija neįgyvendinama. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog ieškovė pagrįstai reikalavo likusios kainos dalies už perduotus statybinius klojinius sumokėjimo (CK 6.414 str. 3 d., 6.345 str. 1 d.). Kadangi ieškovė negali išreikalauti iš atsakovės statybinių klojinių, kurie yra užsienio valstybėje, ieškinio reikalavimas buvo pagrįstas daiktų vertės atlyginimu pagal ginčo sutartį. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.222 str. 1 d.). Statybinių klojinių grąžinimas natūra neįmanomas, be to, ir nepriimtinas ieškovei dėl statybinių klojinių neaiškios būklės.
    3. Nepagrįsti atsakovė argumentai, kad teismas išėjo už ieškinio ribų. Galiojantys įstatymai ieškovę įpareigoja ieškinyje nurodyti tik faktinį, bet ne juridinį reikalavimų pagrindą. Teismas pagrįstai įvertino, kad ieškovei padaryta žala dėl negautų pajamų už parduotus statybos klojinius.
    4. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas neįvertino šalių kaltės dėl sutarties nevykdymo. Teismas išnagrinėjo ir tinkamai įvertino atsakovės argumentus, neva ieškovė yra pažeidusi ginčo sutartį. Sutarties 4.2 punkte šalys numatė, jog garantinis aptarnavimas klojiniams netaikomas. Be to, atsakovė praleido 2 metų terminą reikalavimams dėl daikto trūkumų reikšti (CK 6.338 str. 2 d.).
    5. Atsakovė nenurodė kokį suinteresuotumą bylos baigtimi gali turėti UAB „MBK grupė“. Ieškovė statybinius klojinius perdavė nuomos santykių pagrindu atsakovei ir UAB „MBK grupė“. Šios įmonės pačios statybinius klojinius eksportavo į Baltarusiją su jomis susijusiai Baltarusijos įmonei OOO „MBK Monolistroj“, kuri niekada nebuvo ieškovės verslo partneris. Atsakovės teiginius, kad byloje neįrodyta, jog turtas, kurį turėjo UAB „MBK grupė“, buvo perduotas atsakovei, paneigia ginčo sutarties 3.1 punktas, kuriame ši patvirtina, jog visos prekės jai buvo perduotos dar iki sutarties pasirašymo.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinis skundas atmestinas.

6Dėl bylos nagrinėjimo apeliacijoje ribų

  1. Apeliantė savo apeliaciniame skunde, be kitų reikalavimų, buvo pareiškusi ir reikalavimą patenkinti jos priešieškinį, t. y. ieškovei nutraukus 2012-02-27 klojinių pirkimo–pardavimo sutartį, sandoriui taikyti restituciją natūra ir priteisti iš ieškovės 376 815,92 Eur, sumokėtus jai pagal nutrauktą sutartį.
  2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, 2015-11-16 nutartimi šį (antrąjį) skundo reikalavimą atsisakė priimti, nurodęs, kad apeliantės teikiamą į bylą priešieškinį buvo atsisakyta priimti bei konstatavęs CPK 312 straipsnyje nustatyto draudimo apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pažeidimą. Vilniaus apygardos teismo 2015-11-16 nutartis įsiteisėjo po Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-17 nutarties priėmimo, kuria ji buvo palikta nepakeista. Vadinasi, apeliantės argumentai bei reikalavimai, susiję su jos priešieškinio patenkinimu, negali būti apeliacijos objektu, taigi teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir jų pagrįstumo nevertina (CPK 320 str.).

7Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą apeliacinės instancijos teisme

  1. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, draudimas priimti naujus įrodymus nėra absoliutus, o apeliacinės instancijos teismas turi diskreciją nustatyti poreikio priimti į bylą naujus duomenis buvimą. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė antstolio A. N. 2016-04-18 pažymą apie vykdymo eigą su priedais, prašydama šiuos dokumentus prijungti prie bylos medžiagos. Ieškovė nurodė, kad teikiamais duomenimis įrodinėjanti aplinkybę, jog apeliantė neturi ieškovės jai parduotų statybos klojinių (nėra įtraukusi jų į savo valdomo turto apskaitą). Įvertinus aplinkybę, kad šie nauji duomenys gauti jau po to, kai pirmosios instancijos teismas 2015-09-17 priėmė skundžiamą sprendimą, jie objektyviai negalėjo būti pateikti prie bylos medžiagos pirmosios instancijos teisme, juo labiau kad ir laikinosios apsaugos priemonės taikytos Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-18 nutartimi, t. y. taip pat po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Tokioje situacijoje teisėjų kolegija pripažįsta vėliau kilusią įrodymų pateikimo būtinybę, juos priima ir vertina kartu su kitais bylos įrodymais. Su naujų įrodymų turiniu apeliantė turėjo galimybę susipažinti per EPP sistemą.

8Dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo

  1. Siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius, t. y. nustatyti teisinį ieškinio pagrindą, kurio nurodyti savo ieškinyje ieškovas pareigos neturi, bet gali. Prievolių teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Sutartis įpareigoja šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Dėl to nustatant teisinį ieškinio pagrindą svarbu tinkamai aiškinti sutarties sąlygas, nustatyti sutartimi sulygtas šalių teises ir pareigas, identifikuoti sutarties sudarymo tikslą.
  2. Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančios 2012-02-27 sudarytos ginčo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 02/07P-2012 nustatyta, kad ieškovė (pardavėja) siekė perleisti apeliantės (pirkėjos) nuosavybėn, o apeliantė siekė įgyti savo nuosavybėn jau faktiškai naudojamus statybinius klojinius, kurie anksčiau sudarytomis klojinių nuomos sutartimis buvo išnuomoti pačiai apeliantei UAB „MBK statyba“ ir kitam juridiniams asmeniui UAB „MBK grupė“, ir kurie ginčo sutarties sudarymo metu buvo naudojami Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Apeliantė (pirkėja) įsipareigojo atsiskaityti už parduodamas jos nuosavybėn prekes šioje sutartyje nustatyta tvarka, t. y. 1 802 330,67 Lt už turtą nustatytą kainą, į kurią, šalių susitarimu, buvo įskaičiuotas ir iki 2012-02-29 susidaręs įsiskolinimas už jų nuomą pagal 2009-08-26 bei 2006-05-30 klojinių nuomos sutartis, sumokant dalimis iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos po ne mažesnę nei 100 129,48 Lt sumą. Šalių susitarta, kad kiekvieno mokėjimo 59,43 proc. yra skiriama prekių įsigijimui, o 40,57 proc. - įsiskolinimo už klojinių nuomą padengimui. Ieškovė, gavusi mėnesinę įmoką prekių įsigijimui, per 3 darbo dienas turėjo išrašyti apeliantei sąskaitą faktūrą nuosavybės teisės į apmokėtą klojinių dalį įgijimui. Tinkamai vykdant atsiskaitymus, ieškovė įsipareigojo suteikti sutartyje tiesiogiai aptartas kainos nuolaidas. Taip pat sutarties 3.2. punkte šalys sulygo, kad nuosavybės teisė į parduodamas prekes apeliantei (t. y. pirkėjai) pereina dalimis pagal išrašytas ir apmokėtas sąskaitą faktūras, o nuosavybės teisė į neapmokėtas prekes iki pilno atsiskaitymo lieka ieškovei (t. y. pardavėjai).
  3. Nors nagrinėjamoje byloje analizuojama ginčo sutartis yra mišri ir turi kelių sandorių elementų (susitarta dėl konkrečių daiktų nuosavybės perleidimo sąlygų ir nuosavybės teisės perėjimo momento, dėl susidariusios nuompinigių skolos už perleidžiamą turtą apmokėjimo, įskaitytinai ir už kitą nuomininką, tvarkos bei sąlygų), tačiau dominuojantis yra būtent pirkimo–pardavimo teisinis santykis. Šis teisinis santykis abiejų šalių valia buvo įformintas kaip daiktų pirkimas–pardavimas išsimokėtinai, kurį reglamentuoja CK 6 knygos IV dalies XXIII skyriaus10 skirsnio nuostatos (CK 6.411 str.- 6.416 str.).
  4. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė vėlavo mokėti įmokas, todėl ieškovė pranešė jai vienašališkai nutraukianti ginčo sutartį bei pareikalavo pagal šią sutartį perduotus ir neapmokėtus daiktus jai grąžinti iki 2014-01-31. Pažymėtina, kad sutarties 3.1. punkte yra aiškiai užfiksuotas ir apeliantės neabejotinai pripažįstamas ginčo prekių perdavimas jai dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su prekių neperdavimu apeliantei, ar tokie jos skundo argumentai, kad apeliantė apskritai neturi pareigos rūpintis prekių sugrąžinimu pardavėjai pastarosios atsisakymo nuo sutarties atveju( t. y. jas grąžinti ieškovei), akivaizdžiai stokoja pagrįstumo ir teisėjų kolegija į juos neatsižvelgia.
  5. Kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba, kaip alternatyvą, atsiimti parduotą daiktą (CK 6.414 str. 1 d.). Kai pirkėjas be pardavėjo sutikimo perleidžia jam perduotus daiktus kitam asmeniui, o ieškovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti nauji duomenys leistų padaryti ir tokią labiau tikėtiną išvadą, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas likusią kainos dalį sumokėtų nedelsdamas (CK 6.414 str. 3 d.). Bendrųjų pirkėjo pareigų nevykdymas, kai kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, tačiau jų kaina nesumokėta, taip pat suteikia teisę pardavėjui atsisakyti nuo sutarties rašytiniu pranešimu ir išreikalauti šiuos daiktus iš pirkėjo (CK 6.345 str. 1 d.). Tačiau šioje teisės normoje nustatyta, kad išreikalavimo teise pardavėjas gali pasinaudoti iki tol, kol daiktai yra perdavimo vietos valstybėje arba kol jie nėra atlygintinai perleisti trečiajam asmeniui. Be to, kai nesumokėta tik dalis kainos, o tas daiktas yra dalusis, pardavėjas gali išreikalauti tik nesumokėtą kainos dalį. Nagrinėjamu atveju būtent tokios faktinės aplinkybės, kad pirkimo-pardavimo objektas yra dalus, konstatavimui duomenų pakanka, ją patvirtina ir šalių susitarimų turinys dėl nuosavybės teisės perleidimo dalimis į apmokėtas prekes (sutarties 3.2. p.). CK 6.414 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatytas ir dar vienas apribojimas pardavėjui – šis negali reikalauti gražinti daiktus, jeigu pirkėjas yra sumokėjęs daugiau nei pusę daiktų kainos. Tokia faktine aplinkybe leidžia įsitikinti ginčo sutartyje nurodytos daiktų kainos (1 802 330,67 Lt), buvusio jos pasirašymo momentu 663 106,09 Lt įsiskolinimo už nuomą ir pareikšto 172 345,57 Eur reikalavimo santykis.
  6. Nurodytas teisinis reglamentavimas, pirkimo-pardavimo objekto specifiškumas bei jo dalumas, taip pat jo dabartinio buvimo teritorija, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia ieškovei pagrindą reikšti piniginį reikalavimą sutartį pažeidusiai šaliai (apeliantei), bet apriboja galimybę reikšti reikalavimus dėl jau apmokėtosios daiktų dalies. Aplinkybė, kad būtent apeliantė yra sutartį pažeidusi šalis, byloje nebuvo ginčijama.

    9

10Dėl restitucijos ir civilinės atsakomybės santykio, pardavėjai atsisakius pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties

  1. Kadangi apeliantė jai, kaip pirkėjai, tenkančios pareigos pardavėjos pareikalavimu grąžinti neapmokėtų daiktų atitinkamą dalį nevykdė ir vykdyti neketina, tvirtindama, kad jai turtas neperduotas, ieškovė inicijavo teisme ginčą, prašydama priteisti iš apeliantės skolą, sutartinius delspinigius bei procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą kvalifikavo kaip reikalavimą dėl žalos negautų pajamų forma atlyginimo bei nusprendė ieškovei priteisti tai, ką ji pagal ginčo sutartį, jeigu ši būtų vykdoma tinkamai, būtų gavusi. Apeliantė UAB „MBK statyba“, be kita ko, kelia ir tokį klausimą, ar teismas, priteisdamas ieškovei žalos atlyginimą, neperžengė ieškinio ribų ir ar pagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl restitucijos natūra, kurią taikyti prašė apeliantė.
  2. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų ar peržengti byloje pareikštų reikalavimų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 13 str., 17 str., 265 str. 2 d.), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą, todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).
  3. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovė ikiteisminėje stadijoje pasirinko pažeistas teises ginti ginčo sutartį nutraukiant ir reikalaujant iš atsakovės sugrąžinti neapmokėtas prekes. Į bylą yra pateiktas 2012-07-31 datos pranešimas apie sutarties nutraukimą, tačiau iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog jo data įrašyta klaidingai: prie šio rašto nurodoma, kad pridedamas kitas - 2013-11-25 (vėlesnės datos) pranešimas apie ketinimą nutraukti sutartį, taip pat byloje ieškovė yra pateikusi duomenis apie šios siuntos grąžinimą su 2014-01-31 spaudu. Pranešime nurodytu terminu – 2014-01-31 prekės nebuvo grąžintos, taip pat skolos likutis nesumokėtas. Atsižvelgiant į tai, ieškovė 2015-04-21 ieškiniu kreipėsi į teismą, reikalaudama ne prekių grąžinimo, o skolos už prekes, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad toks pardavėjo teisių gynimo būdas priimtinas ir taikytinas.
  4. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės procesine pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai kvalifikavo ieškovės reikalavimą kaip padarytos žalos atlyginimo reikalavimą ir taikė išimtinai tik šį institutą reglamentuojančias teisės normas.
  5. CK 6.222 straipsnyje yra nustatyta, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Tačiau kai toks grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.
  6. Tais atvejais, kai sutartis nutraukta dėl vienos iš šalių kaltės – sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, reiškiančio esminį sutarties pažeidimą (CK 6.217 str. 1 d.), sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda ir sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.256 str. 2 d.). CK 6.221 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas.
  7. Taigi restitucijos ir civilinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) institutai sutarties nutraukimo atveju gali būti taikomi kartu, nes jie reglamentuoja skirtingus sutarties nutraukimo teisinius padarinius.
  8. Iš ieškovės ieškinyje suformuluoto faktinio ieškinio pagrindo negalima vienareikšmiškai spręsti, jog ieškovė dėl ginčo sutarties nutraukimo būtų patyrusi kitokių neigiamų padarinių, nei apeliantės nesumokėta pagal sutartį skolos dalis, arba prašiusi taikyti civilinės atsakomybės institutą, išskyrus reikalavimą priteisti netesybas. Bylos nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismui reikalaujant patikslinti byloje pareikštų reikalavimų pagrindą, ieškovės atstovas negalėjo tiksliai nurodyti ginčui taikytinų teisės normų bei rėmėsi tiek civilinės atsakomybės, tiek restitucijos institutus reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančio 2015-08-27 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:51:00 iki 00:58:00 val.; CPK 179 str. 3 d.), tačiau ir reikalauti iš ieškovo nurodyti ginčo santykiui taikytinas teisės normas nebuvo įstatyminio pagrindo.
  9. Šioje nutartyje jau aptarta, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį savo ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas konkrečiam ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir pareiga. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti tik ieškinio dalyko ir jo faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių pačios šalys nenurodė. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas ir kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2009-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; 2013-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013.). Tokia teismo veikla nelaikoma ieškinio ribų peržengimu. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą.
  10. Ieškovė ieškinyje aiškiai nurodė savo teisės pažeidimą (perduotos apeliantei išsimokėtinai prekes nebuvo pilnai apmokėtos), nurodė būdą, kurį renkasi pažeistų teisių gynimui (nereikalauja daiktų jai sugrąžinimo, bet prašo apmokėjimo už juos), o teisminio nagrinėjimo metu dar patikslino, kad toks pažeistų teisių gynybos būdas, jos manymu, atitinka restituciją pinigais, taip pat nurodė tokiam teisių gynybos būdui taikyti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su ginčo sutarties sudarymu bei jos vykdymo eiga, pagrindusi savo teiginius ir reikiamais įrodymais. Visa tai leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą dėl ieškovės pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį. Šiuo aspektu būtina dar kartą pažymėti, kad tokį alternatyvų pardavėjo teisių gynimo būdą prekių kainos dalies nesumokėjimo atveju, kaip reikalavimą ją sumokėti (nereikalaujant neapmokėtų prekių dalies sugrąžinimo), numato ir specialiosios CK 6.345 bei 6.414 straipsnių nuostatos, o tokia pirkimo-pardavimo objekto savybė, kaip jo dalumas, apskritai riboja šio objekto grąžinimo pardavėjui galimybę.
  11. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kai sutartis nutraukta, o jos vykdymo grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Nors apeliantė deklaruoja kliūčių prekes sugrąžinti ieškovei nebuvimą, tačiau šiems apeliantės skundo teiginiams teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti. Pagal ieškovės ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje pateiktus reikalavimus apeliantė klojinių negrąžino, su ieškove nebendradarbiavo ir nėra duomenų, jog situacija galėtų pasikeisti, juolab kad klojiniai yra kitoje valstybėje (Baltarusijos Respublikoje), o tiksli jų buvimo vieta ir dabartinė būklė po itin ilgo naudojimo laikotarpio nėra žinomos. Dar daugiau, iš pateikto apeliacinio skundo matyti, jog apeliantė ginčija net klojinių perdavimo jai faktą, nors šiuos apeliantės argumentus akivaizdžiai paneigia ginčo sutarties 3.1 ir 9.2 punktai, kuriuose patvirtinama, jog prekės atsakovei buvo perduotos iki šios sutarties pasirašymo. Atsižvelgtina ir į aplinkybę, jog atitinkamus atsikirtimo argumentus, kad prekių nėra gavusi, apeliantė ėmė teikti tik ieškovei kreipusis į teismą.
  12. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Nagrinėjamu konkrečiu atveju restitucijos taikymas tokia forma, kurią savo apeliaciniame skunde siūlo apeliantė, t. y. visų klojinių (tiek jos apmokėtų, tiek ir neapmokėtų) grąžinimas ieškovei natūra prieštarautų pamatiniams protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 str. 4 d.). Klojiniai, kurie buvo parduoti apeliantei ginčo sutartimi, jos ir / ar kitų asmenų veikloje naudojami nuo 2006 metų, taigi šių daiktų vertė po beveik 10 eksploatavimo metų akivaizdžiai neatitinka buvusios ginčo sandorio sudarymo metu vertės. Todėl tokios restitucijos taikymas reikštų ir nesąžiningą apeliantės praturtėjimą ieškovės sąskaita, ieškovei nebūtų atlyginta už ilgą laiką trukusį naudojimąsi prekėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantės pirmosios instancijos teisme 2015-08-27 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas restitucijos taikymo būdas – priteisti jai iš ieškovės 376 815,92 Eur, sumokėtus pagal nutrauktą sutartį, taip pat aiškiai prieštarauja sąžiningumo imperatyvui, ignoruojant tą patį faktą, jog apeliantė visą ginčo sutarties vykdymo laiką klojiniais naudojosi, taip pat jog klojiniai iki šiol yra jos dispozicijoje, ir tokios restitucijos taikymas apeliantės reikštų apeliantės nesąžiningą praturtėjimą.
  13. Byloje nekilo šalių ginčas, kad pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta klojinių kaina būtų neatitikusi tuometinės jų rinkos vertės arba egzistuoja kitos priežastys, dėl kurių nebūtų galima ja vadovautis (CK 6.147 str. 1 d.). Ginčo sutartis, įskaitant ir joje esančias sąlygas dėl atsiskaitymo už prekes ar buvusią klojinių nuomą, nebuvo pripažinta negaliojančia. Tokiu atveju net ir sutinkant su apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiui turėjo taikyti ir restituciją reglamentuojančias teisės normas, net ją pritaikius bylos išnagrinėjimo rezultatas lieka toks pats – ieškovei priteistina tokio paties dydžio jos nesumokėta pagal sutartį skola bei patirti nuostoliai netesybų forma.
  14. Apeliacinio skundo argumentai, kad, iš apeliantės priteisus nesumokėtą pagal sutartį skolą ir tokį sprendimą palikus nepakeistą, ieškovė tokiu atveju nepagrįstai praturtėja, išsaugodama ir nuosavybės teisę į klojinius, atmestini. Vienas iš alternatyviai pasirenkamų pardavėjo teisių gynimo būdų, kuomet pirkėjas neatsiskaito už jam perduotus kilnojamuosius daiktus, apeliantės nepagrįstai yra interpretuojamas kaip sudarantis prielaidas ateityje ieškovei pretenduoti ir į ginčo prekių nuosavybės teisę. Tokia situacija būtų vienašalės restitucijos taikymas, tačiau nagrinėjamoje byloje dėl sutarties nutraukimo taikoma dvišalė restitucija – apeliantei atitinka jos gautos iš ieškovės prekės, o ieškovei priteisiama šių prekių vertė ir nuostoliai.

11Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Priešingai nei skunde tvirtina apeliantė, susitarimas dėl skolos, atsiradusios klojinių ankstesnių nuomos sutarčių pagrindu, jai galioja ir sutarties nutraukimo atveju. Vadovaujantis ginčo sutarties 3.3 punktu, šalys aiškiai išreiškė valią susitarimą dėl kito juridinio asmens skolos perkėlimo atsakovei laikyti savarankišku susitarimu, kuris galios net ir nutraukus šią sutartį. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir tokiems apeliantės argumentams, kad bylą išnagrinėjęs teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų – UAB „MBK grupė“ ir OOO „MBK Monolistroj“, teisių ir pareigų. Apeliantė ir nepateikia jokių argumentų, dėl kokių konkrečių į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų pirmosios instancijos teismas pasisakė. Tokių aplinkybių buvimo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
  2. Taip pat apeliantė nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju ginčo esmę sudaro šalių daiktinių teisių įgyvendinimas, todėl jam spręsti taikytina kitos valstybės - Baltarusijos teisė. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliantė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose pati rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis. Be to, išanalizavus byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad sprendžiamas ginčas yra kilęs iš sutartinių teisinių santykių. Ginčo sutarties nuostatų analizė taip pat nesuponuoja vertinimo, kad šiam ginčui turėtų būti taikoma Baltarusijos teisė, dar daugiau, sutarties 10.4 punkte šalys susitarė, jog kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Taigi teisėjų kolegija ir tokius apeliantės skundo argumentus atmeta kaip iš esmės nepagrįstus.
  3. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, dėl kurių buvo atmesti apeliantės atsikirtimai, jog ieškovė jai nesuteikė privalomos informacijos apie prekę, jos kokybę, garantijos ir naudojimo laiką. Į bylą ieškovė pateikė klojinių atitikties sertifikatą, o apeliantė, teigdama, kad šis sertifikatas neturi nieko bendro su reikiamais dokumentais, nenurodo ir neįrodinėja, kokie kiti dokumentai, remiantis ginčo sutartimi, jai dar turėjo būti, bet nebuvo perduoti. Vadovaujantis ginčo sutarties 9.2 punktu, pirkėja (apeliantė) pareiškė ir garantavo, jog ji yra susipažinusi su prekių būkle, specifikacija, charakteristika, jų panaudojimo galimybėmis, kokybiniais rodikliais, kita su prekėmis ir jų panaudojimu susijusia informacija ir pastabų dėl jų neturi. 2009-08-26 klojinių nuomos sutarties 4.2.4 ir 4.2.12 punktų nuostatos taip pat patvirtina tinkamo klojinių eksploatavimo svarbą, tai, jog nuomotoja (ieškovė) pateikė klojinių naudojimo instrukcijas bei klojinių montavimo schemas, kurių privalo laikytis klojinius naudojantys asmenys, taip pat jie privalo būti blaivūs, neapsvaigę nuo narkotinių medžiagų. Tokiu atvejui deklaratyvūs apeliantės teiginiai, jog ji reikalavusi iš ieškovės suteikti atitinkamą informaciją apie prekes, taip pat pateikusi ieškovei pranešimą apie prievolės vykdymo sustabdymą, laikytini neįrodytais (CPK 178 str.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovė į bylą pateikė gautos 2012 m. pašto korespondencijos registravimo žurnalą, iš kurio matyti, jog jokie raštai iš apeliantės nebuvo gauti. Apeliantė, atitinkamai, nepateikė įrodymų apie jos į bylą teiktų raštų išsiuntimą. Todėl darytina labiau tikėtina išvada, jog apeliantė šias pretenzijas pradėjo reikšti tik iškėlus bylą teisme, kas tik patvirtina tokių jos reiškiamų pretenzijų nepagrįstumą.
  4. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas apeliacijos ribas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nevisiškai tinkamai kvalifikavęs teisinius santykius, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Vadovaujantis CPK 328 straipsnio nuostata, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

12Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog patyrė 450 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ir pateikė šių išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-03-20) rekomenduojamų dydžių.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „MBK statyba“ (įmonės kodas 300986546) uždarajai akcinei bendrovei „Doka Lietuva“ (įmonės kodas 300042618) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai