Byla 3K-3-142/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. N. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. N. ieškinį atsakovui Švedijos Karalystės ambasadai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė S. N. 2006 m. vasario 8 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad nuo 1992 m. kovo 1 d. dirbo Švedijos Karalystės ambasadoje kultūros ir informacijos projektų vadove. Švedijos karalystės ambasadorė 2005 m. gruodžio 30 d. priėmė įsakymą atleisti S. N. iš darbo nuo 2006 m. sausio 2 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovės teigimu, jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes ji, pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą draudimą, atleista laikino nedarbingumo laikotarpiu, be to, nenurodant, už kokį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atleidžiama (DK 235 straipsnio 1 dalis). Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė daug dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, pakenkta jos reputacijai, dėl to itin pablogėjo jos sveikata (po patirto streso nustojo valdyti abi kojas, dvi savaites nevaikščiojo), taigi jai padaryta neturtinės žalos (DK 250 straipsnis). Ieškovė, remdamasi DK131, 133, 234, 238, 250 straipsniais, prašė teismą pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į eitas pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėto atleidimo, atlyginimą.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 5 d. nutartimi bylą pagal ieškovės ieškinį Švedijos Karalystės ambasadai nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nutartyje nurodė, kad užsienio valstybė turi teisę pasinaudoti valstybės imunitetu nuo kitos užsienio valstybės teismo jurisdikcijos. Pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių santykių ambasada turi valstybės imuniteto teisę, t. y. turi analogišką valstybės imunitetą kaip ir atstovaujamoji valstybė, nes ambasados veiksmai neatskiriami nuo valstybės suvereniteto įgyvendinimo, ambasada ar kitokia diplomatinė atstovybė yra valstybės aparato dalis, todėl ieškinio pareiškimas ambasadai iš esmės reiškia ieškinio pareiškimą valstybei. Teismas pažymėjo, kad šiuolaikinė tarptautinė teisė ir tarptautinės teisės doktrina pripažįsta riboto imuniteto doktriną, suteikiančią imunitetą nuo užsienio valstybės teismų jurisdikcijos tik valstybės veiklai viešosios teisės srityje, eliminuojant galimybę remtis imunitetu privatinės teisės srityje, nesusijusioje su suverenumo vykdymu. Teismas nurodė, kad, siekiant išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje atsakovas turi teisę remtis valstybės imunitetu, būtina išsiaiškinti ieškovę ir atsakovą siejusių santykių pobūdį, nes tai lemia, koks imunitetas – absoliutus ar ribotas – bus taikomas valstybei. Teismo nuomone, nors ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis, tačiau ieškovės pareigybė – kultūros ir informacijos projektų vadovė – suponuoja tai, kad tarp šalių susiklostė ne darbo (privatiniai), o valstybės tarnybos (viešieji) teisiniai santykiai: ieškovės atliekamos funkcijos buvo susijusios su Švedijos Karalystės suvereniteto įgyvendinimu, nes ambasada, kaip užsienio valstybės diplomatinės tarnybos institucija, atstovauja užsienio valstybei, palaiko tarpvalstybinius santykius, įgyvendina užsienio politikos tikslus, gina jos piliečių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, ir tokio pobūdžio darbas, kokį atliko ieškovė, pagal Lietuvos teismų praktiką priskirtinas santykiams, patenkantiems į viešosios teisės reglamentavimo sritį (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. JAV ambasada, bylos Nr. 3K-1/1998; 2001 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje A. C. (S.) v. Lenkijos Respublikos ambasada, bylos Nr. 3K-3-203/2001). Teismas pažymėjo, kad teismo galimybė ginti pažeistas ieškovės teises viešosios teisės srityje, kai atsakovas yra užsienio valstybė, priklauso nuo to, ar užsienio valstybė reiklaus taikyti jai imunitetą. Švedijos Karalystės ambasada 2006 m. gegužės 19 d. pranešime nurodė, kad Švedijos Vyriausybė reikalauja, jog ieškovės byla būtų atmesta dėl galiojančios Lietuvos Respublikos įstatymo precedentinės teisės. Teismas konstatavo, kad atsakovas išreiškė valią pasinaudoti valstybės imunitetu ir nesutiko būti atsakovu byloje, todėl byla pagal ieškovės ieškinį nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atmetė ieškovės atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovė, reikšdama ieškinį Švedijos Karalystės ambasadai, iš esmės pareiškė ieškinį Švedijos Karalystei, nes tarptautinės teisės požiūriu ambasada, kaip valstybės aparato dalis, yra neatskiriama nuo valstybės. Užsienio valstybė turi teisę pasinaudoti valstybės imunitetu nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos (1961 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių santykių). Tarptautinė teisė ir tarptautinės teisės doktrina pripažįsta riboto imuniteto doktriną, pagal kurią imunitetas nuo užsienio valstybės teismų jurisdikcijos suteikiamas tik valstybės veiklai viešosios teisės reguliuojamoje srityje, eliminuojant galimybę remtis imunitetu privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose, nesusijusiuose su suverenumo vykdymu. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar ieškovę, dirbusią Švedijos Karalystės ambasadoje kultūros ir informacijos projektų vadove, ir Švedijos Karalystę siejo darbo teisiniai santykiai, ar valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nors šalys buvo sudariusios darbo sutartį, tačiau jau pagal ieškovės pareigybės pavadinimą galima daryti išvadą, jog jai skirtos pareigos tam tikru aspektu padėjo Švedijos Karalystei įgyvendinti suverenias funkcijas, taigi šalis siejo ne darbo, o valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs ieškovę ir atsakovą siejusių teisinių santykių pobūdį, atsižvelgęs į tai, jog Švedijos Karalystė pateikė teismui pranešimą apie Švedijos Karalystės Vyriausybės sprendimą neduoti sutikimo būti atsakovu Lietuvos Respublikos teisme, pagrįstai nusprendė, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos šioje byloje, ir bylą nutraukė. Kartu kolegija pažymėjo, kad valstybės imuniteto nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos taikymas neatima ieškovei teisės pareikšti analogišką ieškinį Švedijos Karalystės teisme.

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovė S. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartį, priimti naują sprendimą, patenkinant ieškovės reikalavimus; kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją preliminaraus nutarimo dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatų taikymo šioje byloje. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

101. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio garantuojamą ieškovei teisę kreiptis į teismą, taip pat CPK 293 straipsnio 1 punktą ir nepagrįstai nutraukė bylą. Pagal tarptautinę teisę ir tarptautinės teisės doktriną privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pat pagrindais kaip ir privatūs asmenys, todėl šiuose santykiuose valstybė negali turėti imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos. Nagrinėjamu atveju teismai neteisingai vertino tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusius santykius, ir, atsižvelgę tik į ieškovės pareigybės pavadinimą, vadovaudamiesi Švedijos Karalystės Vyriausybės reikalavimu taikyti valstybės imunitetą, padarė nepagrįstą išvadą, kad ši byla nenagrinėtina teisme, ir ją nutraukė. Be to, Lietuvos Respublika ir Švedijos Karalystė yra Europos Sąjungos narės, todėl neatskiriama jų teisinės sistemos dalis yra 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas), kuris yra tiesioginio taikymo teisės aktas. Reglamento preambulės 13 punkte nurodyta, kad dėl draudimo, vartotojų ir darbo sutarčių silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės, o pagal Reglamento 19 straipsnį valstybėje narėje nuolat gyvenančiam darbdaviui bylą galima iškelti kitoje valstybėje narėje darbuotojo darbo vietos teismuose. Teismai pažeidė šias Reglamento nuostatas ir netinkamai taikė CPK 293 straipsnio 1 punktą.

112. Užsienio valstybės nesutikimas su bylos nagrinėjimu kitos valstybės teisme turi būti argumentuotas ir pagrįstas įrodymais, tačiau iš teismų nutarčių neaišku, kuo remdamasi Švedijos Karalystės Vyriausybė reikalavo taikyti valstybės imunitetą ir kodėl teismams pakako vien šio reikalavimo.

123. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neįvertino visų įrodymų, pagrindžiančių tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jos darbo funkcijos nebuvo susijusios su Švedijos Karalystės suvereniteto įgyvendinimu. Valstybės imuniteto (absoliutaus ir riboto) samprata pateikta 1972 m. gegužės 16 d. Europos konvencijoje dėl valstybės imuniteto. Nors nei Lietuva, nei Švedija nėra prisijungusios prie šios Konvencijos, tačiau šis tarptautinis dokumentas analizuotinas lyginamuoju aspektu kaip svarbus tarptautinės teisės šaltinis. Konvencijos 5 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad valstybė negali reikalauti imuniteto nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos, jeigu ginčas kilo iš darbo sutarties tarp valstybės ir asmens, kai darbas pagal šią sutartį turėjo būti atliktas teismo vietos valstybėje. Teismai atmestinai vertino kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai nusprendė, kad ieškovę ir atsakovą siejo valstybės tarnybos (viešieji), o ne darbo teisiniai santykiai. Pirma, su ieškove buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje nurodyta daugelį klausimų spręsti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, taigi ir pagal DK. Antra, Švedijos ambasadorės 2005 m. gruodžio 30 d. įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo nurodyta, kad ji atleidžiama iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 136 straipsnį, ir tai reiškia atsakovo pripažinimą, kad šalis siejo darbo santykiai, reglamentuojami Lietuvos Respublikos DK. Lietuvos Respublikos DK 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė, darbo santykiams su Lietuvos Respublikos nuolatiniais gyventojais Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto. Atsakovas, tiek priimdamas ieškovę į darbą, tiek ją atleisdamas, vadovavosi Lietuvos Respublikos DK, ir tai rodo, kad šalis siejo darbo, o ne valstybės tarnybos teisiniai santykiai.

134. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį valstybės tarnyba – teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. Valstybės tarnautojas yra fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis nurodytą viešojo administravimo veiklą. Ieškovė Švedijos Karalystės ambasadoje dirbo kultūros ir informacijos projektų vadove, ir jos vykdyta veikla bei darbo pobūdis neatitiko valstybės tarnybos sąvokos. Teismai turėjo atskirti valdymo, t. y. viešosios teisės reglamentuojamus, veiksmus nuo tvarkymo, t. y. privatinės teisės reglamentuojamų, veiksmų, nors ir atliekamų valstybės vardu. Minėta, kad atsakovas savo veiksmais pripažino, kad santykiuose su ieškove jis veikė kaip privatinės teisės santykių dalyvis, taigi jis negali turėti imuniteto nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos.

145. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1998 m. sausio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. S. v. JAV ambasada, bylos Nr. 3K-1/1998, nurodė, kad teismas privalo išsiaiškinti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti atitinkamą bylą, ir tą jis gali padaryti tik nustatęs santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį, taip pat diplomatiniais kanalais nustatęs, ar valstybė sutinka, kad jai pareikštas ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. C. (S.) v. Lenkijos Respublikos ambasada, bylos Nr. 3K-3-203/2001, nurodė papildomus kriterijus, padedančius nustatyti, ar gali valstybė naudotis imunitetu nuo užsienio valstybės teismų jurisdikcijos bylose, susijusiose su darbo teisiniais santykiais. Tokie kriterijai yra darbovietės pobūdis, darbuotojo statusas, teismo vietos ir darbo vietos valstybių teritorinis ryšys, ieškinio reikalavimo pobūdis. Vertinant darbuotojo statuso kriterijų, iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys buvo sudariusios darbo sutartį, ieškovės pareigybė – kultūros ir informacijos projektų vadovė – nepatvirtina fakto, kad tarp šalių susiklostė valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Teismai nesiaiškino ieškovei skirtų pareigų apimties, todėl neturėjo pagrindo teigti, kad ieškovės vykdytos pareigos padėjo Švedijos Karalystei įgyvendinti suverenias funkcijas. Be to, reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti kompensaciją negali būti laikomas galinčiu pažeisti valstybės suverenitetą, nes toks reikalavimas susijęs iš esmės tik su ekonominiu teisinių santykių aspektu. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovę ir atsakovą siejo privatūs (acta jure gestionis) darbo santykiai, kuriuose Švedijos Karalystė dalyvauja tokiais pat pagrindais kaip ir privatūs asmenys, todėl teismai negalėjo pripažinti, jog šioje byloje atsakovas turi imunitetą nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos.

15CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

18Ieškovė nuo 1992 m. kovo 1 d. dirbo Švedijos Karalystės ambasadoje kultūros ir informacijos projektų vadove. Švedijos Karalystės ambasadorė 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu atleido ieškovę iš darbo nuo 2006 m. sausio 2 d. pagal Lietuvos Respublikos DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Švedijos Karalystės ambasada 2006 m. gegužės 19 d. raštu teismui pranešė, kad Švedijos Vyriausybė reikalauja nutraukti bylą pagal ieškovės ieškinį, remdamasi Lietuvos Respublikos precedentine teise (V. S. v. JAV ambasada; A. C. (S.) v. Lenkijos Respublikos ambasada).

19V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Kasaciniu skundu apskųstos teismų nutartys, kuriomis byla pagal ieškovės ieškinį Švedijos Karalystės ambasadai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nutraukta kaip nenagrinėtina Lietuvos Respublikos teisme, nes teismai konstatavo, kad ieškovę ir atsakovą – Švedijos Karalystės ambasadą – siejo viešosios tarnybos teisiniai santykiai, reglamentuojami viešosios teisės normų, o Švedijos Karalystė pareiškė prašymą taikyti imunitetą nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos.

21Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, atsisakę nagrinėti ieškovės ieškinį ir nutraukę bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, taip pat CPK 293 straipsnio 1 punktą.

22Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, gali būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui, teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis kompetentingas nagrinėti šį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas specifiniam užsienio subjektui – Švedijos Karalystės ambasadai. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad ambasada ar kita diplomatinė atstovybė yra valstybės aparato dalis, įgyvendinanti valstybės suverenias teises. Taigi ieškinio pareiškimas ambasadai iš esmės reiškia ieškinio pareiškimą valstybei. Tarptautinėje teisėje ir tarptautinėje praktikoje visuotinai pripažįstamas valstybės imuniteto principas, kuris reiškia valstybės, jos organų ir atstovų, taip pat valstybės turto imunitetą nuo užsienio valstybių jurisdikcijos, t. y. ir imunitetą nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos bei imunitetą nuo vykdomųjų veiksmų. Valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese atsakovu pagal jai reiškiamus reikalavimus. Tačiau šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama riboto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje (acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu nuo užsienio teismų jurisdikcijos, nes šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad užsienio valstybės ambasados ar kitokios diplomatinės atstovybės atliekamos funkcijos neatskiriamos nuo atstovaujamos valstybės suvereniteto įgyvendinimo, todėl ambasada ar kitokia diplomatinė atstovybė turi tokį patį imunitetą kaip ir atstovaujamoji valstybė.

23Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai ieškinys yra reiškiamas užsienio valstybei ar jos institucijai, nacionalinio teismo galimybė nagrinėti tokį ieškinį priklauso nuo to, iš kokio pobūdžio teisinių santykių, t. y. iš reglamentuojamų viešosios ar privatinės teisės, kilo šalių ginčas, ir ar užsienio valstybė reikalaus taikyti jai valstybės imuniteto doktriną. Nacionaliniam teismui nustačius, kad ginčas su užsienio valstybe kilo iš viešosios teisės reglamentuojamų santykių, kuriuose taikoma valstybės imuniteto doktrina, ir diplomatiniais kanalais išsiaiškinus, jog užsienio valstybė nesutinka, kad jai ar jos institucijai pareikštas ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės, t. y. prašo taikyti jai imuniteto doktriną, ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas ir teismas turi bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

24Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal 1972 m. gegužės 16 d. Europos konvencijos dėl valstybės imuniteto 5 straipsnį valstybė negali reikalauti imuniteto nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos, jeigu ginčas kilo iš darbo sutarties tarp valstybės ir asmens, kai darbas pagal šią sutartį turėjo būti atliktas teismo vietos valstybėje.

25Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Lietuvos Respublika, nei Švedijos Karalystė nėra nurodytos Konvencijos dalyvės, taigi šios Konvencijos nuostatos neįpareigoja nei Lietuvos, nei Švedijos ir gali būti analizuojamos tik lyginamuoju aspektu kaip tarptautinės teisės šaltinis valstybės imuniteto reglamentavimo srityje. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Lietuvos Respublikos, tiek Švedijos Karalystės veiksmai tarptautiniuose santykiuose, tiek nurodytų valstybių teismų praktika rodo šių valstybių poziciją laikytis riboto valstybės imuniteto doktrinos, t. y. abi valstybės pripažįsta, kad privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose valstybė negali remtis imunitetu. Lietuvos valstybė nereiškia prieštaravimų ir nesiremia imunitetu, kai jai pareiškiami ieškiniai dėl privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat patvirtina, kad valstybė pripažįsta ir laikosi riboto valstybės imuniteto doktrinos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. JAV ambasada, bylos Nr. 3K-1/1998; 2001 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje A. C. (S.) v. Lenkijos Respublikos ambasada, bylos Nr. 3K-3-203/2001). Nors Švedijos Karalystė nėra priėmusi nacionalinių įstatymų dėl valstybės imuniteto, tačiau šios valstybės teismų praktika taip pat leidžia daryti išvadą, kad pripažįstama riboto imuniteto doktrina: Švedijos Karalystės Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gruodžio 30 d. sprendime konstatavo, jog imunitetu galima remtis tik tada, kai kyla ginčas dėl suverenių veiksmų, tačiau imunitetas netaikomas, jeigu ginčas kyla iš privatinės ar komercinės teisės reglamentuojamų santykių; be to, Švedijos Karalystės Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad yra sudėtinga suformuluoti valstybės veiksmų pobūdžio atskyrimo kriterijus, taikytinus visiems atvejams, todėl tai turi būti sprendžiama kiekvienu atveju, įvertinus konkrečios bylos aplinkybes (Nytt Juridiskt Arkiv 1999, Avd I, bylos Nr. 1999:112). Švedijos Karalystė išreiškė savo nuomonę (opinio juris) ir pritarimą riboto imuniteto doktrinos taikymui ir aktyviai dalyvaudama Jungtinių Tautų Tarptautinės Teisės Komisijai ir Generalinės Asamblėjos Šeštajam komitetui rengiant 2004 m. gruodžio 2 d. Jungtinių Tautų konvenciją dėl valstybių ir jų turto jurisdikcijos imunitetų bei pasirašydama šią Konvenciją. Pažymėtina, kad pagal nurodytos Konvencijos 11 straipsnį, jeigu valstybės nesusitaria kitaip, valstybė negali remtis imunitetu nuo kitos valstybės teismo jurisdikcijos tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas susijęs su darbo sutartimi, sudaryta valstybės ir asmens dėl darbo, atliekamo kitoje valstybėje. Kartu pažymėtina, kad šiame straipsnyje nustatyta nurodytos bendrosios taisyklės išimčių, kai valstybė vis dėlto gali remtis imunitetu nuo kitos valstybės teismo jurisdikcijos: pavyzdžiui, kai darbuotojas buvo priimtas vykdyti konkrečias funkcijas, įgyvendinant valstybės valdžią; jeigu darbuotojas turi diplomatinį imunitetą; kai teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens įdarbinimas, darbo santykių pratęsimas ar grąžinimas į darbą; kt. Lietuva nėra šios Konvencijos dalyvė, todėl nagrinėjamu atveju Konvencijos nuostatos gali būti vertinamos kaip tam tikros tarptautinės teisės raidos tendencijos valstybių imuniteto doktrinos srityje, tačiau neįpareigojančios jomis vadovautis. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad, minėta, tiek Lietuvos, tiek Švedijos veiksmai tarptautiniuose santykiuose ir šių valstybių teismų praktika patvirtina, jog abi valstybės pripažįsta riboto valstybės imuniteto doktriną, taigi nustačius, kad konkrečiu atveju šalių ginčas kilo iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių, kuriuose valstybė negali remtis imunitetu, Švedija negalėtų prieštarauti bylos pagal jai reiškiamą ieškinį nagrinėjimui Lietuvos teisme.

26Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl to, ar jie kompetentingi nagrinėti bylą pagal ieškovės reiškiamą ieškinį specifiniam užsienio subjektui – užsienio valstybės ambasadai, pagrįstai pirmiausia aiškinosi, kokio pobūdžio teisiniai santykiai, t. y. reglamentuojami viešosios teisės, kuriuose valstybė ar jos institucija gali remtis imunitetu, ar reguliuojami privatinės teisės, kuriuose valstybė ar jos institucija neturi imuniteto, siejo ieškovę su užsienio valstybės diplomatine atstovybe.

27Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad jau iš ieškovės pareigybės pavadinimo (kultūros ir informacijos projektų vadovė) galima daryti išvadą, jog jai skirtos pareigos tam tikru aspektu padėjo Švedijos Karalystei įgyvendinti suverenias funkcijas, taigi šalis siejo ne privatinės teisės reglamentuojami darbo teisiniai santykiai, o viešosios teisės reglamentuojami viešosios tarnybos teisiniai santykiai, t. y. santykiai, kuriuose valstybė gali remtis imuniteto doktrina.

28Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena suvereni valstybė turi teisę nuspręsti, kuriose valstybėse bus atstovaujama jos interesams, ir pasirinkti asmenis, dirbsiančius konkrečioje atstovybėje. 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių išskiriami diplomatinės atstovybės personalo nariai, t. y. atstovybėje dirbantys diplomatinio personalo, administracinio ir techninio personalo bei aptarnaujančiojo personalo nariai, ir privatūs namų darbininkai, dirbantys atstovybės nario namuose, t. y. asmenys, kurie nėra įdarbinti atstovaujamosios valstybės ir nėra diplomatinės atstovybės personalo nariai. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinėje praktikoje nėra vieningos nuostatos dėl to, kurie asmenys, dirbantys užsienio valstybės diplomatinėje atstovybėje, vykdo atstovaujamosios valstybės viešosios valdžios funkcijas, taigi yra atstovaujamos valstybės viešojoje tarnyboje, o kurių veikla nesusijusi su atitinkamos valstybės funkcijų vykdymu, taigi priskiriama privatinės teisės reglamentuojamai sričiai. Kadangi šiuo klausimu nėra įpareigojančių tarptautinės teisės normų, tai, kokius diplomatinėje atstovybėje dirbančius asmenis pripažinti esančiais viešojoje tarnyboje, sprendžia kiekviena valstybė. Iš kol kas dar negausios Lietuvos Respublikos teismų praktikos matyti, kad pripažįstama, jog visi užsienio valstybės diplomatinėje atstovybėje dirbantys asmenys, t. y. ir diplomatinės atstovybės administracinio ir techninio personalo bei aptarnaujančiojo personalo nariai, vienaip ar kitaip prisideda prie diplomatinės atstovybės įgyvendinamų atstovaujamosios valstybės suverenių teisių, viešosios valdžios funkcijų vykdymo, todėl jie laikomi esančiais tos valstybės viešojoje tarnyboje. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. C. (S.) v. Lenkijos Respublikos ambasada, bylos Nr. 3K-3-203/2001, konstatavo, kad ieškovė, dirbusi Lenkijos Respublikos ambasadoje korespondente–telefoniste, t. y. techninį darbą, padėjo Lenkijai įgyvendinti suverenias teises, taigi ją su Lenkijos Respublikos ambasada siejo viešosios tarnybos teisiniai santykiai.

29Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, įvertinant tai, kad ieškovė dirbo Švedijos Karalystės ambasadoje kultūros ir informacijos projektų vadove, t. y. buvo administracinio–techninio diplomatinės atstovybės personalo narė, žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai nusprendė, jog ją ir Švedijos Karalystės ambasadą siejo viešosios teisės reglamentuojami, t. y. viešosios tarnybos, teisiniai santykiai. Pažymėtina ir tai, kad tarp 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 3 straipsnyje įvardytų diplomatinės atstovybės funkcijų inter alia nurodyta ir informacijos apie sąlygas bei įvykius priimančioje valstybėje rinkimas, draugiškų kultūrinių ryšių plėtojimas. Taigi akivaizdu, kad ieškovė, būdama Švedijos Karalystės ambasados kultūros ir informacijos projektų vadovė, padėjo Švedijos Karalystės ambasadai vykdyti atstovaujamosios valstybės funkcijas priimančioje valstybėje. Tai taip pat patvirtina, kad ieškovę ir Švedijos Karalystę siejo viešosios tarnybos teisiniai santykiai.

30Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentus, kad tai, jog atsakovas, tiek priimdamas ją į darbą, tiek ją atleisdamas, vadovavosi Lietuvos Respublikos DK, rodo, kad šalis siejo darbo, o ne valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Vien tai, kad šalys tarpusavio teisinius santykius įformino darbo sutartimi ir taikytina teise nurodė Lietuvos teisę, nėra pagrindas konstatuoti, jog šalis siejo darbo, o ne viešosios tarnybos teisiniai santykiai, nes, minėta, visi diplomatinės atstovybės personalo nariai, dirbantys atstovybėje, yra laikomi esančiais akreditavusios valstybės viešojoje tarnyboje, nepaisant su jais sudarytų sutarčių pobūdžio.

31Kasatorė taip pat nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme pateikta valstybės tarnautojo sąvoka, nes pagal visuotinai pripažįstamą principą valstybės ir jos institucijų, taigi iš šių institucijų tarnautojų, teisinis statusas nustatomas pagal tos valstybės, o ne pagal užsienio teisę. Šiuo atveju sprendžiama ne dėl ieškovę ir Lietuvos valstybės instituciją siejusių santykių, o dėl ieškovę ir Švedijos Karalystės instituciją siejusių santykių pobūdžio.

32Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad užsienio valstybės nesutikimas su bylos nagrinėjimu kitos valstybės teisme turi būti argumentuotas ir pagrįstas įrodymais, tuo tarpu iš apskųstų teismų nutarčių neaišku, kuo remdamasi Švedijos Karalystės Vyriausybė reikalavo taikyti valstybės imunitetą ir kodėl teismams pakako vien ambasados pateikto rašto.

33Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Švedijos Karalystės ambasados pateikto ir Švedijos Karalystės ambasados Lietuvoje ambasadorės pasirašyto teismui adresuoto rašto yra aišku, kad Švedijos Karalystė reikalauja taikyti nagrinėjamoje byloje valstybės imuniteto doktriną. Dėl to, teismams nustačius, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo iš viešosios teisės reglamentuojamų teisinių santykių, kuriuose Švedijos Karalystės ambasada gali remtis valstybės imuniteto doktrina, nurodytas reikalavimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti šį šalių ginčą.

34Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai nutraukė bylą pagal ieškovės ieškinį (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

35Teisėjų kolegija, atsakydama į kasatorės argumentus dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo taikymo nagrinėjamu atveju pažymi, kad šis Reglamentas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nacionalinis teismas nustatytų, jog ginčo šalis siejo privatinės teisės normų reglamentuojami darbo teisiniai santykiai, kuriuose Švedijos Karalystės ambasada negali remtis imunitetu nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos, nes tik tokiu atveju teismui tektų spręsti jurisdikcijos klausimą. Nagrinėjamu atveju teismams nustačius, kad ieškovę ir atsakovą – Švedijos Karalystės ambasadą – siejo viešosios teisės reglamentuojami viešosios tarnybos teisiniai santykiai, kuriuose valstybė ar jos institucija gali reikalauti imuniteto nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos, nėra pagrindo taikyti Reglamento nuostatų. Dėl to nėra pagrindo svarstyti ir kasatorės prašymo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją preliminaraus nutarimo (prejudicinio sprendimo) dėl nurodyto Reglamento taikymo šioje byloje. Kartu pažymėtina, kad kasacinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio).

36Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apskųstas teismų nutartis kasaciniame skunde nurodytais motyvais.

37Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

38Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

39Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė S. N. 2006 m. vasario 8 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 5 d. nutartimi bylą pagal... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006... 8. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu ieškovė S. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 10. 1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio... 11. 2. Užsienio valstybės nesutikimas su bylos nagrinėjimu kitos valstybės... 12. 3. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neįvertino visų įrodymų,... 13. 4. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1... 14. 5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1998 m. sausio 5 d. nutartyje, priimtoje... 15. CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 18. Ieškovė nuo 1992 m. kovo 1 d. dirbo Švedijos Karalystės ambasadoje... 19. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 20. Kasaciniu skundu apskųstos teismų nutartys, kuriomis byla pagal ieškovės... 21. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, atsisakę nagrinėti ieškovės... 22. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri... 23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai ieškinys yra reiškiamas... 24. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal 1972 m. gegužės 16 d. Europos... 25. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Lietuvos Respublika, nei Švedijos... 26. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl to, ar jie kompetentingi... 27. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad jau iš ieškovės pareigybės... 28. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog... 29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, įvertinant tai, kad... 30. Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentus, kad tai, jog atsakovas, tiek... 31. Kasatorė taip pat nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos valstybės... 32. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad užsienio valstybės nesutikimas su... 33. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Švedijos Karalystės ambasados pateikto ir... 34. Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesniųjų... 35. Teisėjų kolegija, atsakydama į kasatorės argumentus dėl 2000 m. gruodžio... 36. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo... 37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006... 39. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...