Byla 3K-3-86/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui A. D. dėl įsakymo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas V. B. prašė teismo panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. 13.6-2280 dėl naudojamo namų valdos žemės sklypo padalijimo tarp gyvenamojo namo bendraturčių – jo ir trečiojo asmens A. D. Ieškovas nurodė, kad žemės sklypas prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), priklausė nuosavybės teisėmis jo seneliui A. B., ši žemė įgyta 1938 m. kovo 13 d. ir buvo įregistruota Kretingos apskrities hipotekos įstaigoje. Anot ieškovo, jis yra vienintelis turto paveldėtojas pagal įstatymą, į minėtą žemės sklypą turi būti atstatyta nuosavybės teisė, todėl Klaipėdos apskrities viršininkas negalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, kurio pagrindu priimtas ginčijamas įsakymas. Ieškovas nurodė, kad jis žemės sklypą valdo nuo 1971 m. gegužės 15 d., kai buvo sudaryta gyvenamojo namo dovanojimo sutartis. Trečiasis asmuo A. D. 1979 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 1/3 dalį gyvenamojo namo ir teisę naudotis 191 m2 žemės sklypu. Kretingos rajono apylinkės teismo 1995 m. balandžio 20 d. sprendimu nustatyta, kad A. D. turi teisę naudotis 191 kv. m. ploto žemės sklypu. Anot ieškovo, žemės sklypo padalijimas pagal gyvenamojo namo užimamą dalį neturi teisinio pagrindo, nes jokia valstybinė institucija trečiajam asmeniui A. D. neskyrė žemės sklypo. Ieškovo nuomone, Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 13.6-2280 prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms, pažeidžia ieškovo teises į žemės nuosavybės atstatymą.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Kretingos rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad A. D. 1979 m. kovo 1 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį įgijo nuosavybėn 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 13.6-2280 tarp bendraturčių A. D. ir V. B. buvo padalyta bendra daline nuosavybės teise naudojamas 0,1431 ha ploto namų valdos žemės sklypas, esantis Kretingoje, Vytauto g. 73: V. B. – 0,0954 ha, o A. D. – 0,0477 ha. Teismas sprendė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 13.6-2280 yra pagrįstas ir teisėtas, nes neprieštarauja teisės normoms, kurios reglamentuoja naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarką. Teismas konstatavo, kad CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pagal pastato pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir teisę į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkte nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato, įrenginio arba kito statinio perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu bendraturčių susitarimu; bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalies dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio dalį. Teismas nustatė, kad bendraturčiai laiku nepateikė rašytinio susitarimo dėl namų valdos dalių, todėl Klaipėdos apskrities viršininkė, priimdama 2004 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. 13.6-2280, realizavo įstatymų numatytą teisę nustatyti namų valdos žemės sklypo dalis pagal gyvenamojo namo nuosavybės teisėmis valdomas dalis. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas įsakymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms bei nepažeidžia ieškovo teisių atstatant žemės nuosavybę, nes įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad, jei žemė yra užimta namų valdų, ji valstybės išperkama, todėl ji negali būti grąžinama natūra.

7Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 13 d. nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais. Atsižvelgusi į tai, kad po geodezinių matavimų paaiškėjo, jog sklypas yra didesnis, bei į tai, kad trečiajam asmeniui A. D. priklauso ir dalis bendro naudojimo žemės sklypo bei žemė po pastatais, kolegija pažymėjo, jog atsakovas iš esmės nenukrypo nuo ieškovo ir I. B. nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, kuri buvo nurodyta ir A. D. 1979 m. kovo 1 d. dalies namo pirkimo sutartyje.

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas V. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Kasatorius nurodo, kad jo pateikti įrodymai buvo vertinami neatsižvelgiant į CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsižvelgiant į CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą bei susiklosčiusią teismų praktiką dėl įrodymų pakankamumo bei pagrįstumo, teismas privalo motyvuoti sprendimą nelaikyti įrodymais tam tikrų aplinkybių, todėl tik konstatavimas, kad pateiktieji duomenys negali būti laikomi įrodymais, laikytinas procesinių normų pažeidimu. Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šį procesinės teisės normų reikalavimą, nekonkretizuodamas nei įrodymų, kuriais kasatorius grindė savo poziciją, nei nurodydamas motyvus, dėl kurių kasatoriaus argumentus pagrindžiančios faktinės aplinkybės buvo nevertintos ir/ar atmestos.

112. Kasatorius pažymi, kad jis 1979 m. kovo 29 d. žmonai I. B. dovanojimo sutarties pagrindu perleido 1/3 ginčo sklype esančio gyvenamojo namo dalį, 2/3 sandėliuko bei teisę naudotis 191 kv. m. ploto namų valdos žemės sklypu. Šį nekilnojamą turtą I. B. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleido A. D. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių nei turi, laikytina, kad A. D. įsigijo pastatus bei teisę naudotis žemės sklypu tokio dydžio, koks priklausė pardavėjai I. B. Kasatoriaus manymu, A. D. faktiškai valdoma žemės sklypo dalis buvo nustatyta ir padalijimo klausimas, kuris spręstas ginčijamuoju Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu, apskritai neturėjo būti sprendžiamas. Kasatoriaus teigimu, nurodyti tarp jo ir I. B. bei tarp I. B. ir A. D. sudaryti sandoriai laikytini bendrasavininkių susitarimu dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos ir tuo nustatytos sandorio šalių teisės ir pareigos. Tuo metu galiojęs Žemės kodeksas nereglamentavo tokių susitarimų sudarymo, galiojimo ir pasibaigimo, todėl jų vertinimui taikytini bendrieji civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, kadangi toks susitarimas savo prigimtimi yra sandoris, neprieštaraujantis įstatymui (CK 4 straipsnis).

123. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos“. Kasatoriaus nuomone, šis nutarimas taikomas perduodant nuosavybėn neatlygintinai naudojamus namų valdos žemės sklypus asmenims, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu, aptariamuoju atveju nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nėra atkurtos ir dalys nustatytos neatsižvelgiant į faktiškai priklausiusią namų valdą, retrospektyvinių susitarimų pagrindu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, atkuriant nuosavybės teises, žemės sklypas turi būti grąžinamas natūra, išskyrus atvejus, kai žemės sklypas yra užstatytas arba yra konkretus visuomenės poreikis. Anot kasatoriaus, realios galimybės iki neteisėto Klaipėdos apskrities viršininko įsakymo priėmimo atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį daiktą buvo ir tam užkirstas kelias tik padalijus, neva atitinkamai priklausančiomis dalimis bendrai valdytą turtą. Dėl to toks atidalijimas, koks buvo atliktas Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. liepos 12 d. įsakymu, iš esmės pažeidė kasatoriaus teisę į atkuriamą išlikusį nekilnojamą turtą. Kasatorius pažymi, kad aptariamojo žemės sklypo teisinis likimas turi būti sprendžiamas pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, atkuriant kasatoriui nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos jo senelio A. B. valdytą žemės sklypą, o Nutarimas Nr. 260 šiuo atveju apskritai negalėjo būti taikomas, esant dar 1992 metais paduotam ieškovo prašymui dėl nuosavybės teisių į minėtą sklypą atkūrimo. Šis prašymas nėra apskritai išspręstas, t. y. nei tenkintas, nei atmestas.

13Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad yra akivaizdu, jog kasatorius ir trečiasis asmuo nesutaria dėl namų valdos žemės pasidalijimo. Atsakovas neginčija kasatoriaus teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ši teisė nesuteikia kasatoriui jokių privilegijų įgyjant nuosavybėn ar dalijant ginčo žemės sklypą. Kasatoriui nuosavybės teisės gali būti atkurtos grąžinant žemę natūra tik į jam priskirtą namų valdos žemės dalį, o likusi namų valdos žemės dalis, priskirta kitiems gyvenamojo namo bendraturčiams, priskiriama valstybės išperkamai žemei bei natūra negrąžinama, o už ją kompensuojama (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

14Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo A. D. prašo kasacinį skundą atmesti.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

17Ieškovas V. B. ir I. B., turėdami bendrosios dalinės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), naudojosi 1366 kv. m. ploto žemės sklypu ir buvo nusistatę naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką. I. B. 1979 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė trečiajam asmeniui A. D. 1/3 dalį gyvenamojo namo, 1/2 dalį mūrinio sandėlio su dalimi kiemo įrenginių, be to, šia sutartimi sulygta, kad A. D. naudosis 191 kv. m. ploto žemės sklypu, plane pažymėtu indeksu „A“, o 336 kv. m. sklypu, plane pažymėtu indeksu „C“, šuliniu ir lauko tualetu A. D. bei ieškovas naudojosi bendrai. Taip pat A. D. naudojimuisi priklausė ir dalis iš 159 kv. m. pastatais užimtos žemės. Kretingos rajono apylinkės teismas 1995 m. balandžio 20 d. sprendimu nustatė, kad A. D. ir V. B. prie gyvenamojo namo esančiu žemės sklypu naudosis pagal 1979 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Atlikus geodezinius matavimus nustatyta, kad namų valdos žemės sklypo plotas yra 1431 kv. m. Ieškovas siekia atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą. Klaipėdos apskrities viršininkas 2004 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 13.6-2280 nustatė namų valdos žemės sklypo dalių dydžius tarp bendraturčių taip: V. B. – 0,0954 ha, o A. D. – 0,0477 ha.

18V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad 1990 m. kovo 11 d. priėmus Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, buvo atstatytas privačios nuosavybės teises institutas, tačiau visiškai atkurti 1940 m. buvusios nuosavybės santykių sistemos buvo neįmanoma, nes okupacinės valdžios padarytų nuosavybės teisių pažeidimų masiškumas, susiformavę nauji teisiniai santykiai ir kitos objektyvios aplinkybės nulėmė tai, kad okupacijos metais pažeistų nuosavybės teisių nebuvo galima ginti remiantis Civilinio kodekso normomis. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime yra nurodęs, kad kol atitinkamos valstybės institucijos remiantis įstatymu nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kurių turtas okupacijos metais buvo nusavintas, realiai neturi subjektyvinių nuosavybės teisių. Iš to seka, kad okupacijos metais pažeistos nuosavybės teisės Lietuvos Respublikoje atkuriamos ne savaime ir ne visa apimtimi, o tik pagal specialiuosius įstatymus ir tik tiek, kiek šiuose įstatymuose tai yra numatyta.

20Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos“ 2.2 punkte nustatyta, kad šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (toliau – Tvarka) taisyklės taikomos tiek parduodant valstybinės žemės sklypus, naudojamus ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), tiek ir perduodant nuosavybėn neatlygintinai naudojamus privačių namų valdų žemės sklypus asmenims pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, todėl kasatorius neteisus teigdamas, jog minėtas Vyriausybės nutarimas nagrinėjamo ginčo atveju iš viso negalėjo būti taikomas. Tiek sprendžiant nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo, tiek ir valstybinės žemės mieste pardavimo ne žemės ūkio veiklai klausimus turi būti žinoma, kokio dydžio žemės sklypu naudojasi kiekvienas iš namų valdos bendraturčių.

21Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punkte nustatyta, kad kiekvieno namų valdos bendraturčio perkamo žemės sklypo dalis nustatoma remiantis visų bendraturčių rašytiniu susitarimu. Toks rašytinis susitarimas iš esmės nukreiptas į ateitį – bendraturčių valiai dėl būsimo žemės sklypo pirkimo iš valstybės sandorio (jo sąlygų) patirtinti. Bendraturčiams nesusitarus, taikomas formalusis kriterijus – valstybės parduodamos žemės sklypo dalys nustatomos, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo (kito statinio) dalį. Tai yra bendroji taisyklė, kuri turi būti taikoma, jeigu nėra kitų reikšmingų aplinkybių. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje šiuo aspektu yra reikšmingos aplinkybės, o būtent, kad bendraturčių sudarytais sandoriais namų valdos žemės sklypas buvo faktiškai padalintas, nustatant, jog trečiasis asmuo naudosis 191 kv. m. ploto namų valdos žemės sklypu, ir tokiu būdu žemės sklypo padalijimo klausimas, kuris išspręstas ginčijamu Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu, iš viso neturėjo būti sprendžiamas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad iš bylos duomenų akivaizdu, jog ieškovas ir trečiasis asmuo nesutaria dėl namų valdos žemės sklypo pasidalinimo, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą realizuoti jam suteiktą teisę nustatyti bendraturčiams namų valdos žemės sklypo dalių dydžius. Byloje yra nustatyta, kad yra nepagrįstas ieškovo teiginys, jog pagal 1979 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį trečiasis asmuo įgijo teisę naudotis vien tik 191 kv. m. žemės sklypu, plane pažymėtu indeksu „A“, nes pagal minėtą sutartį trečiasis asmuo taip pat įgijo teisę naudotis 336 kv. m. bendro naudojimo žemės sklypu, plane pažymėtu indeksu „C“, bei dalimi iš 159 kv. m. pastatais užimtos žemės. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, atsižvelgė į naudojimosi namų valdos žemės sklypu tarp bendraturčių tvarką, taigi atsižvelgė į kasatoriaus nurodomas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad po geodezinių matavimų paaiškėjo, jog namų valdos žemės sklypas yra didesnis. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kokios nustatytos nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad ginčas iš esmės išspręstas netinkamai išaiškinus ir (arba) pritaikius materialinės teisės normas bei nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

22Kasacinio skundo teiginys, kad byloje pateikti įrodymai buvo vertinami neatsižvelgiant į CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus, atmestinas kaip nepagrįstas, nes minėtoje teisės normoje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatyta.

23Kaip jau minėta, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į naudojimosi namų valdos žemės sklypu tarp bendraturčių tvarką. Tuo tarpu kasacinio skundo argumentai apie CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimą nėra išsamiai motyvuoti, todėl pripažinti juos pagrįstais nėra teisinio pagrindo.

24Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį, konstatuoja, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

26Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

27Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas V. B. prašė teismo panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Kretingos rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 27 d. sprendimu... 7. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu ieškovas V. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo... 10. 1. Kasatorius nurodo, kad jo pateikti įrodymai buvo vertinami neatsižvelgiant... 11. 2. Kasatorius pažymi, kad jis 1979 m. kovo 29 d. žmonai I. B. dovanojimo... 12. 3. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos... 13. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko... 14. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo A. D. prašo kasacinį... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 17. Ieškovas V. B. ir I. B., turėdami bendrosios dalinės nuosavybės teises į... 18. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 16 d. nutarime... 20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl... 21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260... 22. Kasacinio skundo teiginys, kad byloje pateikti įrodymai buvo vertinami... 23. Kaip jau minėta, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas... 24. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus sprendimą... 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 26. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005... 27. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...