Byla e2A-807-368/2017
Dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Stasiūnienės ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) UAB „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovui P. D. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė UAB „Tomadas“ prašė priteisti iš atsakovo P. D. 6 279,12 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Nurodė, kad 2013 m. kovo 25 d. ieškovė su Šiaulių AVPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių paslaugų sutartį Nr. 40-IL-1024 (toliau – Sutartis), kurios 1 bei 2 punktų nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. 2013 m. birželio 3 d. ieškovė pagal Šiaulių apskrities VPK pareigūnų iškvietimą atvyko į įvykio vietą ir priverstinai nuvežė atsakovo valdytą transporto priemonę – motociklą CHAMP, saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Atsakovas 2014 m. liepos 24 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. siųstais pranešimais buvo ragintas susimokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, tačiau su ieškove neatsiskaitė ir liko skolingas 6 279,12 Eur. Teismas 2017 m. kovo 22 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atsakovui tenkino visiškai.
  1. Atsakovas, nesutikdamas su priimtu preliminariu sprendimu, pateikė prieštaravimus, kuriuose iš esmės sutiko ir neginčijo, kad vairavo motociklą neblaivus, pasirašė ant dokumentų policijos pareigūnų liepiamas, tačiau nurodė, kad motociklas nepriklauso jam nuosavybės teise, todėl nesutinka, jog egzistuojančią skolą jis turi mokėti. Prašė preliminarų teismo sprendimą pakeisti, priteisiant vieno mėnesio saugojimo išlaidas (15,73 Lt x 31, viso 487,63 Lt, kas sudaro 141,22 Eur), o nesant galimybės preliminaraus teismo sprendimo pakeisti, preliminarų teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.
  2. Atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus, ieškovė nurodė, kad atsakovas įvykio metu valdė – naudojo motociklą, pareiškimas, jog motociklas nepriklauso jam nuosavybės teise, vien todėl, kad nėra įregistruotas, nepaneigia daikto priklausomumo. Atsakovas buvo transporto priemonės valdytojas ir turi atsiskaityti už jam suteiktas paslaugas. Prašė teismo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. galutiniu sprendimu pakeitė Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. preliminarų sprendimą. Priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovo P. D. 4 000,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 71,00 Eur žyminį mokestį. Įpareigojo atsakovą P. D. ieškovei UAB „Tomadas“ sprendimu priteistą skolą, palūkanas ir žyminį mokestį, sumokėti per 20 kalendorinių mėnesių, nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sumokant kiekvieną einamąjį mėnesį po atitinkamą įmokos sumą ir mėnesio termino pradžią skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Likusioje dalyje ieškinio reikalavimų netenkino.
  1. Teismas nustatė, kad ieškovė turi teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą, pervežimą ir saugojimą savarankiškai iš transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti saugojimo išlaidas pagal nustatytus įkainius. Priverstinai nuvežta atsakovo transporto priemonė buvo saugoma nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2017 m. kovo 10 d. (ieškinio pateikimo teismui dienos; viso 1377 dienas). Tačiau ieškovė sutartimi su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – Šiaulių apskrities VPK) aptarė tik vienos dienos saugojimo įkainį (sutarties 4.1.2. p. p., 8 b. l.), bet konkrečiai nenustatė transporto priemonės saugojimo sąlygų ir įkainių, kuomet ji saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius, t. y. 180 dienų. Teismas žodinio bylos nagrinėjimo metu pakartotinai įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes bei joms patvirtinti pateiktus įrodymus, jog minimalus atsakovo skolos dydis esant taikiam susitarimui gali būti sumažintas iki 4000,00 Eur, sprendė, kad egzistuoja teisinis pagrindas dėl preliminarus teismo sprendimo pakeitimo (CPK 430 str. 6 d. 3 p.). Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį ir ieškovės realiai patirtų nuostolių dydį.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - Šiaulių apylinkės teismo 2017-03-21 preliminarų palikti galioti. Taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus pagrindžiančius atsakovo turtinę padėtį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1.Nors ieškovės reikalavimą dėl 6,279,12 Eur skolos priteisimo teismas laikė pagrįstu ir teisėtu, tačiau galutiniu sprendimu teismas nepagrįstai sumažino faktinio įsiskolinimo sumą, įpareigodamas atsakovą ją sumokėti dalimis. Jokio pagrindo mažinti iš atsakovo priteistinos sumos dydžio, suteikiant galimybę atsakovui sumokėti šią nepagrįstai sumažintą įsiskolinimą dalimis per neprotingą terminą, nebuvo.

96.2. Reikalaujama priteisti atsakovo įsiskolinimo suma – 6,279,12 Eur nėra tokia didelė, jog atsakovas nebūtų pajėgus jos sumokėti įsiteisėjus teismo sprendimui. Atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, transporto priemonės, jis kiekvieną mėnesį gauna nors ir nedidelį darbo užmokestį.

  1. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

11teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliantės (ieškovės) UAB „Tomadas“ apeliacinis skundas atmestinas

13

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
  1. Byloje kilo ginčas dėl skolos. Ieškovė prašė priteisti skolą, atsiradusią iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo. Ieškovė apeliaciniame skunde kelia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kuriomis remiantis ieškovei priteista mažesnė nei prašė ir preliminariu sprendimu priteista suma, pagrįstumą ir teisėtumą. Taip pat ieškovė ginčija skolos sumokėjimo išdėstymą dalimis teismo nurodytam laikotarpiui. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinio skundo argumentus vertina kritiškai ir dėl jų pasisako.
  1. Apeliantė (ieškovė) taip pat prašo prijungti prie bylos pridedamą rašytinį įrodymą – VĮ Registrų centro išrašą, kurį jos nuomone, pateikti būtinumas atsirado jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės pateiktas dokumentas jokios įrodomosios reikšmės, pagrindžiančios atsakovo turtinę padėtį neturi dėl toliau išvardintų priežasčių. Pirma, dokumentas atspausdintas iš viešai prieinamos VĮ Registrų centro svetainės, dokumento turinys abstraktus, neinformatyvus, jame nurodyti keli nekilnojamo turto objektai, tačiau nenurodyta nei jų būklė, nei vertė. Antra, nuosavybės teisė į du nekilnojamo turto objektus galimai yra pasibaigusi. Pažymėtina ir tai, jog atsakovui ilgą laiką neatsiskaitant su ieškove, jo turtine padėtimi ieškovė galėjo pasidomėti ir anksčiau. Tai, kad atsakovo turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų ieškovė nepateikė pirmosios instancijos teisme iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, kai galėjo juos pateikti (atsakovas ginčijo skolos dydį), nėra pagrindas pripažinti, kad būtinybė pateikti iškilo vėliau, todėl teismas atsisako juos prijungti (CPK 314 str.).
  1. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutarties Nr. 40-IL-1024 (toliau-sutartis) pagrindu nuo 2013-06-03 priverstinai nuvežė atsakovo valdytą transporto priemonę motociklą „Champ“, be valstybinio numerio, identifikacinis Nr. ( - ) į jai priklausančią saugojimo aikštelę ir saugojo iki ieškinio pateikimo teismui 2017-03-10 dienos. Ieškovė atsakovui 2014 m. liepos 24 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. siuntė pranešimus, ragindamas sumokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, tačiau atsakovas su ieškove neatsiskaitė. Esant pagal sutarties 4.1.2 punktą nustatytam transporto priemonės saugojimo įkainiui 4,56 Eur į parą, per visą transporto priemonės saugojimo laikotarpį (1377 dienas), ieškovė nurodo, kad susidarė 6279,12 Eur suma, kurią pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu numažino iki 4000 Eur sumos bei įpareigojo atsakovą ją sumokėti per 20 mėnesių.
  1. Santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Šioje situacijoje taikomos taip pat ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) normos. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto 2013 m. birželio 3 d. Nr. 80, surašymo metu galiojusio SEAKĮ 33 str. 1 d. nustatė, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal SEAKĮ 33 str. 4 d. policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. SEAKĮ 33 str. 6 d. nustato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Būtent dėl šios dalies Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2013-12-20 nutarime padarė išvadą, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  1. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu neteisingai sumažino preliminariu sprendimu priteistą sumą nuo 6279,12 Eur iki 4000 Eur. Apeliantės nuomone, atsakovas nedėjo jokių pastangų atsiimti transporto priemonės iš saugojimo aikštelės, netgi po to, kai buvo 2 kartus pranešimais raginti ją atsiimti, tuo pačiu informuojant apie susidariusį įsiskolinimą. Kadangi transporto priemonės saugojimo įkainiai nustatyti 2013-03-25 sutartimi Nr. 40-IL-1074 tarp ieškovės ir Šiaulių apskrities VPK, todėl ieškovė laikosi pozicijos, kad nuostoliai turi būti atlyginti pilna apimtimi ir tokio dydžio suma, kokia priteista preliminariu sprendimu. Taip pat ginčijo ir skolos sumokėjimo išdėstymą dalimis. Tuo tarpu atsakovas teigė, jog jis bandė atsiimti transporto priemonę iš ieškovei priklausančios saugojimo vietos, tačiau jam jos neatidavė, kadangi motociklas buvo neįregistruotas ir jis negalėjo įrodyti savo nuosavybės teisės į jį. Skola susidarė ne dėl jo kaltės, o būtent dėl to, kad policijos pareigūnai jam motociklo neatidavė. Nesutiko mokėti net ir sumažintos sumos, nes ji neprotingai didelė, pasiūlė sumokėti 150 Eur, nes paties motociklo vertė tik 200 Eur.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį ginčo reglamentavimą, byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo motyvus, iš dalies sutinka su atsakovo išdėstyta pozicija. Apeliantė (ieškovė) remiasi tarp šalių 2013-03-25 sudarytos sutarties Nr. 40-IL-1074 nuostatomis, jog ji turi teisę skaičiuoti 4,56 Eur į parą už priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę ir saugoti ją tol, kol transporto priemonės savininkas (valdytojas) jai atlygins už paslaugas ir transporto priemones atsiims. Atsakovo valdyta transporto priemonė buvo saugoma net 1377 dienas, už kurias ieškovė paskaičiavo 6279,12 Eur skolą; nuosavybės teisė į transporto priemonę neįregistruota. Kai tuo tarpu tarp šalių 2013-03-25 sudarytos sutarties Nr. 40-IL-1074 4.3 punktas numato, jeigu transporto priemonė saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius (180 dienų), ieškovė turėjo reikalauti iš paslaugos gavėjo informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti. Sutartyje nustatytas 6 mėnesių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo terminas nustatytas tam, kad saugotojas dirbtinai nedidintų daikto saugojimo išlaidų, siekdamas padaryti jas didesnėmis nei paties saugomo daikto vertė. Duomenų, kad ieškovė kreipėsi po 6 mėnesių į paslaugos gavėją – Šiaulių apskrities VPK dėl tolimesnės atsakovo valdytos transporto priemonės saugojimo, ieškovė nepateikė. Juo labiau, atsakovas jos negalėjo atsiimti, nes nebuvo transporto priemonės savininkas, o tik ją valdė. Ieškovė nurodė, kad atsakovas buvo informuotas net dvejais pranešimais apie transporto priemonės atsiėmimą, tačiau pastebėtina, kad pirmasis pranešimas atsakovui išsiųstas 2014-07-24, praėjus daugiau kaip metams laiko po transporto priemonės saugojimo, kai jau buvo susidariusi pakankamai didelė už daikto saugojimą suma. Antras pranešimas išsiųstas 2016-08-16, praėjus net 2-iems metams po pirmo pranešimo išsiuntimo. Tokie ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Netgi atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę pasaugos santykiai yra kilę iš viešųjų administracinės teisės normų (administracinio pažeidimo), atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme, turi būti adekvačios ir realiai įgyvendinamos.
  1. Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai arba sutartis nustato ribotą atsakomybę. Atsižvelgdamas į civilinės atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, jų tarpusavio santykius teismas gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (CK 6.251 straipsnio 2 dalis). Iš išdėstytų aplinkybių darytina išvadą, kad pati ieškovė nesiekė bendradarbiauti su atsakovu, spręsti neįregistruotos, bet jo valdytos transporto priemonės grąžinimo klausimo, taip didindama savo nuostolius - daikto saugojimo išlaidas, kurios net ir pirmosios instancijos teismui jas sumažinus, laikytinos kaip neprotingai didelės. Kadangi atsakovas apeliacinio skundo dėl ginčo esmės ar priteisto galutiniu sprendimu skolos dydžio nepateikė, apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl jų sumažinimo, nesprendžia.
  1. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas nespręstinas.
  1. Remdamasi išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai