Byla 2S-1923-864/2018
Dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-14473-235/2018 pagal pareiškėjų A. S. ir A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas bankrutuojančių fizinių asmenų A. S. ir A. S. (toliau – bankrutuojantys asmenys, pareiškėjai) buvusio bankroto administratoriaus UAB „Ritava“ (toliau – buvęs bankroto administratorius) prašymas patvirtinti teikiamą teismui tvirtinti 2017 m. mokumo atkūrimo planą, teiktą kreditorių susirinkimui 2018 m. sausio 8 d. (toliau – mokumo atkūrimo planas). Šiame prašyme, be kita ko, bankroto administratorius nurodė, kad 2018 m. sausio 8 d. įvyko šeštasis kreditorių susirinkimas, kurio metu kreditoriai ir vėl nepritarė pareiškėjų mokumo atkūrimo plano tvirtinimui bei išsakė savo poziciją, dėl ko mokumo atkūrimo planas teikiamas tvirtinti teismui.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 22 d. priėmė nutartį, kuria Nutarė 1) tenkinti pareiškėjų buvusio bankroto administratoriaus prašymą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo; 2) patvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo planą, kuris buvo teiktas tvirtinti 2018 m. sausio 8 d. pareiškėjų šeštajam kreditorių susirinkimui.
  2. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus, padarė išvadą, kad mokumo atkūrimo planui iš esmės nepritarė visi kreditoriai, tačiau pastabą dėl plano tvirtinimo išreiškė tik suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB, kuris nurodė, jog pareiškėjai savo reikmėms išleidžia daugiau nei planuota ir taip pažeidžia kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismas ginčo nutartyje nurodė, jog sutinka, kad iš esmės planuojama išmokėti kreditoriams per tris metus suma yra labai maža palyginus su turimais šiuo metu pareiškėjo įsipareigojimų kreditoriams dydžiais, tačiau pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ) nenumato bankrutuojančiam asmeniui pareigos patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi.
  3. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjų algos jų darbovietėse nėra didelės, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjai galimai slepia didesnes pajamas, tokiu būdu vengdami grąžinti didesnę dalį turimų įsiskolinimų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš esmės darbo užmokesčio dydis dažnai būna priklausomas ne tik nuo turimų paties darbuotojo profesinių įgūdžių, patirties ar išsilavinimo, bet ir nuo darbuotojo nepriklausančių objektyvių priežasčių (įmonės turtinė padėtis, ekonominė šalies padėtis ir pan.). Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog gaunamas mažas darbo užmokestis palyginus su turimais skoliniais įsipareigojimais buvo vienas iš veiksnių, dėl kurių buvo pagrindas pareiškėjams kelti bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjai nurodė prašomame patvirtinti mokumo atkūrimo plane nedideles gaunamas pajamas, savaime nėra laikoma aplinkybe trukdančia šį mokumo atkūrimo planą patvirtinti.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Suinteresuoto asmens teigimu, iš bankroto administratoriaus pateiktos mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. birželio 7 d., akivaizdu, jog pareiškėjai nesilaikė mokumo atkūrimo plane numatytų įsipareigojimų, t. y. gavo 7 512,42 Eur pajamų daugiau nei buvo numatyta ir šias lėšas panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o administravimo išlaidų bei kreditoriams tenkančių mokėjimų dalis liko neapmokėta.
  3. Paaiškina, kad jau 2017 m. spalio 5 d. vykusiame kreditorių susirinkime buvo sprendžiamas klausimas dėl bankrutuojančių asmenų per pusantrų metų faktiškai patirtų 12 968,60 Eur išlaidų būtiniausiems poreikiams tenkinti patvirtinimo ir patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, tačiau kreditorių susirinkimas tokiam siūlymui nepritarė. Nurodo, kad savo ruožtu 2017 m. spalio 30 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu buvo pakartotinai nepritarta bankrutuojančių asmenų patirtų išlaidų patvirtinimui bei nutarta nebetęsti fizinių asmenų bankroto bylos, o bankroto administratorius įpareigotas kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl fizinių asmenų bankroto bylos nutraukimo. Atkreipia dėmesį, jog minėti kreditorių susirinkimo nutarimai apskųsti nebuvo, tačiau dėl kreditoriams nežinomų priežasčių bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo, o pradėjo naują procesą dėl mokumo atkūrimo plano tikslinimo.
  4. Nurodo, kad net ir darant prielaidą, jog bankrutuojančių asmenų būtiniausiems poreikiams tenkinti reikalinga lėšų suma padidėjo ir dėl to turi būti tikslinamas mokumo atkūrimo planas, tai turi būti daroma savalaikiai, o ne po ilgo laiko tarpo, per kurį buvo naudojamos lėšos asmeninimas poreikiams, bei tokiu būdu bandyti tokius veiksmus įteisinti pakeičiant mokumo atkūrimo planą. Pažymi, jog, atsižvelgiant į tai, kad mokumo atkūrimo planas buvo teikiamas iš esmės tik dėl to, jog pareiškėjai nevykdė patvirtinto mokumo atkūrimo plano sąlygų, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą. Atkreipia dėmesį, jog kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo darbo užmokesčio realumo bei, suinteresuoto asmens nuomone, nėra aišku, kodėl pareiškėjas nesiekia susirasti geriau apmokamo darbo. Nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti priežastis, dėl kurių buvo atsisakyta pritarti patislinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimui, ir argumentuotai atsakyti į visas kreditorių nurodytas pastabas patikslinto mokumo atkūrimo plano atžvilgiu.
  5. Pareiškėjai atsiliepimu prašo teismo atmesti atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
  6. Paaiškina, kad pareiškėjai ( - ) turėjo nuosavą statybos verslą, apyvartinėms lėšoms ėmė kreditus iš suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB, tačiau kai prasidėjo finansinė krizė bankai atsisakė kredituoti statybos verslą ir refinansuoti esantus kreditus, dėl ko pareiškėjų verslas buvo sužlugdytas. Savo ruožtu, iškėlus pareiškėjams bankroto bylą, visas pareiškėjų turtas buvo perduotas bankroto administratoriui, tačiau pardavus visą turtą įsiskolinimai kreditoriams liko. Pažymi, jog siekiant susirasti geriau apmokamą darbą pareiškėjai persikraustė į Vilnių, tačiau iškarto susirasti darbą buvo sunku tiek dėl pareiškėjų amžiaus, tiek dėl užsienio kalbų nemokėjimo. Atkreipia dėmesį, jog savo ruožtu pareiškėjas aukštojo išsilavinimo neturi. Pažymi, kad 217,22 Eur sumos neužtekdavo pareiškėjams pragyventi. Nurodo, kad bankroto administratorius leido pareiškėjams išleisti didesnę pinigų sumą ir pasiūlė paruošti patislintą mokumo atkūrimo planą. Teigia, jog pareiškėjai buvo parengę keletą patikslinto mokumo atkūrimo plano variantų, tačiau suinteresuotas asmuo be jokių motyvų patikslintam mokumo atkūrimo planui nepritardavo.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

9teisiniai argumentai ir išvados

10Atskirasis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2FB-14473-235/2018, kuria nutarta patvirtinti 2017 m. patikslintą bankrutuojančių asmenų A. S. ir A. S. kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, kuris buvo pateiktas tvirtinti 2018 m. sausio 8 d. vykusiame kreditorių susirinkime (toliau – patikslintas mokumo atkūrimo planas).
  3. Išanalizavus atkirojo skundo turinį, nustatyta, jog suinteresuotas asmuo grindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagįstumą aplinkybėmis, jog pareiškėjai nevykdė bankroto byloje jau patvirtinto mokumo atkūrimo plano reikalavimų, nededa pastangų susirasti geriau apmokamą darbą bei tokiais veiksmais iš esmės nesiekia padengti kuo didesnę dalį skolų, dėl ko, suinteresuoto asmens nuomone, šioje byloje turėjo būti spręstinas klausimas dėl bankroto bylos nutraukimo, bet ne dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino patikslintą mokumo atkūrimo planą.
  4. Bylos duomenimis, pareiškėjų mokumo atkūrimo planas bankroto byloje buvo patvirtintas dar 2015 m. gruodžio 7 d. Nustatyta, jog šioje bankroto byloje, be kita ko, buvo rengiamas bei teikiamas kreditorių susirinkimui patvirtinti patikslintas mokumo atkūrimo planas, kuriame, palyginus su 2015 m. gruodžio 7 d. patvirtintame mokumo atkūrimo plane įtvirtintomis nuostatomis, buvo numatyta didesnė būtiniesiems pareiškėjų poreikiams tenkinti suma, mažesnė bankroto administratoriui mokėtina vieno mėnesio atlyginimo suma bei didžiausia kreditorių reikalavimams dengti skirtina suma. Bylos duomenimis, tiek 2016 m. rugpjūčio 12 d., tiek 2017 m. spalio 5 d., tiek 2018 m. sausio 8 d. vykusiame kreditorių susirinkime šiam patikslintam mokumo atkūrimo planui nebuvo pritarta, dėl ko jis buvo pateiktas tvirtinti teismui. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju įstatyme nustatytos neteisminės mokumo atkūrimo plano projekto tikslinimo ir pakartotinio svarstymo procedūros buvo laikytasi tinkamai (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis).
  5. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl pirmiau nurodytų priežasčių, nustatyta siekiant apriboti nesąžiningų kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Taigi, fizinio asmens bankroto byloje sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti FABĮ nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kuomet kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti ir įvertinti priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitikimą FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams. Pažymėtina, jog plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis).
  6. Bylos duomenimis, pastabas dėl nepritarimo pateiktam tvirtinti patikslintam mokumo atkūrimo planui pateikė suinteresuotieji asmenys „Swedbank“, AB, bei „Swedbank lizingas“, UAB. Įvertinus pateiktas šių suinteresuotų asmenų pastabas, nustatyta, jog, pastarųjų nuomone, nėra suprantama, kodėl tik praėjus dvejiems metams prašoma patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą bei kodėl pareiškėjas nesiekia susirasti geriau apmokamo darbo, be kita ko, pažymint, jog šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių ir dėl paties darbo užmokesčio realumo. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, daro išvadą, jog, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigiama atskirajame skunde, įvertino suinteresuotų asmenų pateiktų pastabų dėl pateikto tvirtinti patikslinto mokumo atkūrimo plano pagrįstumą, t. y. įvertino atitinkamas patikslinto mokumo atkūrimo plano nuostatas bei ginčo nutartyje išsamiai pasisakė dėl pareiškėjų gaunamų pajamų dydžio bei jo realumo.
  7. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą, jog pareiškėjo gaunamos pajamos (95 Eur) leidžia spręsti apie tai, kad pareiškėjas nededa pastangų susirasti geriau apmokamą darbą bei tokiais veiksmais iš esmės nesiekia padengti kuo didesnę dalį skolų. Pažymėtina, jog FABĮ nenustatyta, kokius veiksmus turi atlikti fizinis asmuo, siekdamas pagerinti finansinę būklę. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, asmens gebėjimas realizuoti save darbo rinkoje siejamas su daugeliu aspektų – t. y. priklauso tiek nuo išorinių veiksnių – profesijos paklausa, rinkos pokyčiai ir kt., tiek nuo asmeninių savybių - išsilavinimo, gebėjimų, papildomų įgūdžių ir kt. Taigi, vien aplinkybė apie nedideles asmens gaunamas pajamas savaime nesuponuoja pagrindo daryti išvadą apie tai, jog šios gaunamos pajamos yra abejotinos, neatitinka faktinės situacijos. Be to, byloje nėra ir jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių sąmoningą pareiškėjo elgesį nukreiptą į mažų pajamų gavimą bei vengimą atsiskaityti su kreditoriais. Nesant šių duomenų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ieškosi geriau apmokamo darbo bei deda realias pastangas atsiskaityti su kreditoriais, nesuponuoja pagrindo abejoti patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodytų pareiškėjo gaunamų pajamų realumu bei nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas siekia su kreditoriais atsiskaityti kuo mažesne apimtimi. Atsižvegliant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad patikslintame mokumo atkūrimo plane yra nurodytos nedidelės pareiškėjo pajamos, nėra kliūtimi šį patikslintą mokumo atkūrimo planą patvirtinti.
  8. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą ir kitą atskirojo skundo argumentą, jog šiuo atveju prašymas patikslinti mokumo atkūrimo plano nuostatas dėl didesnės būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatytinos sumos yra pateiktas nesavalaikiai. Įvertinus patikslinto mokumo atkūrimo plano nuostatas, nustatyta, jog pagrindinė patikslino mokumo atkūrimo plano rengimo priežastis – aiškiai per maža būtiniesiems poreikiams tenkinti mokumo atkūrimo plane, kuris buvo patvirtintas 2015 m. gruodžio 7 d., nurodyta suma (t. y. 217,22 Eur). Taigi iki patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo kiekvienam iš pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti suma mokumo atkūrimo plane, patvirtintame 2015 m. gruodžio 7 d., buvo nustatyta esant 108,61 Eur. Šiuo metu pareiškėjai patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodo, jog dėl žymiai išaugusių kainų 108,61 Eur suma yra aiškiai per maža. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog įvertinus tai, kad mokumo atkūrimo planas iš esmės buvo rengiamas tik preliminariai nustatant atitinkamas pareiškėjų mėnesio išlaidas, teismo vertinimu, akivaizdu, jog realaus šio mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiu šios išlaidos galėjo kisti bei atitinkamai šiuo metu sąlygoti būtinumą keisti atitinkamas mokumo atkūrimo plano nuostatas, įskaitant ir nuostatą dėl pareiškėjų būtiniausiems poreikiams tenkinti skirtinos sumos. Be to, priešingai negu teigiama atskirajame skunde, būtinumas šiuo pagrindu tikslinti mokumo atkūrimo planą gali atsirasti skirtingu mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiu, t. y. netgi po dviejų metų nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, dėl ko nėra pagrindo spręsti, jog prašymas dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo pateiktas nesavalaikiai. Šiuo metu patikslintame mokumo atkūrimo plane pareiškėjai nurodo viso 780 Eur sumą būtiniausiems pareiškėjų poreikiams tenkinti (t. y. kiekvienam iš pareiškėjų tenkančią 390 Eur sumą). Įvertinus aplinkybę, jog 390 Eur suma neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, laikytina, jog patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodyta būtiniesiems pareiškėjų poreikiams tenkinti 780 Eur suma yra protinga, užtikrinanti tiek kreditorių, tiek bankrutuojančių asmenų interesų pusiausvyrą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog patikslinto mokumo atkūrimo plano nuostata dėl didesnės būtiniesiems pareiškėjų poreikiams tenkinti sumos nustatymo neprieštarauja FABĮ nuostatoms bei nėra kliūtimi šį patikslintą mokumo atkūrimo planą patvirtinti.
  9. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą ne dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, tačiau dėl bankroto bylos nutraukimo. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas klausimas dėl mokumo atkūrimo plano, patvirtinto 2015 m. gruodžio 7 d., vykdymo (ne)tinkamumo bei atitinkamai pagrindo nutraukti bankroto bylą (ne)buvimo. Savo ruožtu FABĮ numato būtent kreditoriams galimybę fizinių asmenų bankroto byloje kontroliuoti plano įgyvendinimo procesą ir nustačius, jog plane numatytos priemonės neįgyvendinamos, inicijuoti bankroto bylos nutraukimą. Atsižvelgiant į tai, jog ginčo nutarties priėmimo metu kreditoriai pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl bankroto bylos nutraukimo, o savo ruožtu pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių patikslinto mokumo atkūrimo plano trūkumų, kurie nėra suderinami su fizinio asmens bankroto procedūrų tikslais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tokiu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl bankroto bylos nutraukimo.
  10. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai patvirtino pateiktą patikslintą mokumo atkūrimo planą, todėl keisti ar naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko suinteresuoto asmens atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

12suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-14473-235/2018 atmesti.

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai