Byla 3K-3-561/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutarties peržiūrėjimo ir pagal pareiškėjo A. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys: O. S., atstovaujama atstovės pagal įstatymą L. Z., K. S., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą J. S., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagrindus ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūrą, aiškinimo bei taikymo.

6Pareiškėjas A. S. pareiškimu prašė iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“, patvirtinti 2900 Lt administravimo išlaidų sąmatą, 2000 Lt išlaidų, reikalingų jo būtiniems poreikiams tenkinti, sąmatą, nustatyti dviejų mėnesių terminą mokumo atkūrimo plano projektui parengti.

7Pareiškėjas nurodė, kad jis ekonomikos klestėjimo laikotarpiu gaudavo stabilias gana dideles pajamas iš nuosavo verslo, planavo kurti naują šeimą ir įsigyti nuosavą būstą, todėl 2008 m. balandžio 7 d. su AB SAMPO banku (dabar „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu jam buvo suteiktas 89782 Eur kreditas butui pirkti. Kredito grąžinimas buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“. Pareiškėjas, įsigijęs būstą, sudarė antrąją santuoką ir susilaukė sūnaus. Prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei pareiškėjo įmonė pradėjo dirbti nuostolingai, o jo galimybės įsidarbinti kitur buvo ribotos. Antroji santuoka nutrūko 2010 m. kovo 25 d. Neturėdamas nuolatinių stabilių pajamų pareiškėjas nepajėgė dengti būsto kredito, todėl kredito sutartis buvo nutraukta 2010 m. sausio 25 d. UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2010 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą dėl 87 786,54 Eur draudimo išmokos bankui išmokėjimo, o 2011 m. balandžio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi bankas perleido draudikui visas turimas reikalavimo teises į pareiškėją ir jo nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įkeistas bankui. Įkeistas butas kreditoriaus UAB „Būsto paskolų draudimas“ sutikimu 2012 m. vasario 28 d. buvo parduotas už 110 000 Lt, kurie 2012 m. kovo 16 d. buvo sumokėti kreditoriui, pareiškėjas papildomai įnešė 169 Lt. UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir pareiškėjas 2012 m. balandžio 25 d. sudarė sutartį dėl likusios skolos grąžinimo, kuria patvirtino, kad pareiškėjo skola kreditoriui sutarties pasirašymo dieną yra 55 928,25 Eur (193 109,06 Lt). Šio įsipareigojimo vertė viršija Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą dydį, pareiškėjas šios sumos sumokėti negali, nes vienintelės jo pajamos yra 2000 Lt dydžio darbo užmokestis. Jokio nekilnojamojo, kilnojamojo turto, akcijų ir kitų vertybinių popierių pareiškėjas neturi. Be to, jis išlaiko du vaikus – dukrą O. S., gim. 2002 m. sausio 21 d., ir sūnų K. S., gim. 2009 m. rugpjūčio 7 d., – kuriems per mėnesį skiria po 300 Lt, iš viso 600 Lt, o jo paties būtiniesiems poreikiams tenkinti reikia 1573,58 Lt.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

9Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 4 d. nutartimi iškėlė pareiškėjui bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“; patvirtino sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti, – 2900 Lt, taip pat 2000 Lt sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti ir nepilnamečiams vaikams išlaikyti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; išsprendė kitus būtinus klausimus.

10Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į tai, kad skolinio įsipareigojimo suma viršija 25 MMA, pareiškėjas jokio turto neturi, jo vienintelės pajamos – apie 2000 Lt (atskaičius mokesčius) mėnesinio darbo užmokesčio, padarė išvadą, jog pareiškėjo gaunamų pajamų nepakaktų skoliniams įsipareigojimams padengti, todėl konstatavo, kad pareiškėjas yra nemokus. Teismas nenustatė FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant bankroto byla negali būti iškelta; sprendė, kad pareiškėjo nemokumą sukėlė ekonomikos krizė, dėl kurios sumažėjus pajamoms jis nebesugebėjo atsiskaityti su kreditoriumi. Įvertinęs pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas tinkamai pagrindė bendrą 2000 Lt dydžio sumą, reikalingą jo ir jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti.

11Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. sausio 23 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

12Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs FABĮ 2 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 8 dalies, 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad bankroto byla pareiškėjui iškelta pagrįstai. Teismas nesutiko su trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ argumentu, kad pareiškėjas yra mokus ir gali vykdyti savo skolinius įsipareigojimus, nes jo vidutinis paskutinių trijų mėnesių darbo užmokestis yra 2450 Lt. Teismas padarė išvadą, kad laikinas darbo užmokesčio padidėjimas dėl buvusios galimybės dirbti viršvalandžius negali būti laikomas pakankama aplinkybe, liudijančia pareiškėjo mokumą. Aplinkybė, kad sudarydamas 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartį pareiškėjas neatskleidė bankui duomenų apie turimą išlaikytinę – nepilnametę dukrą O. S., teismo vertinimu, nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies prasme. Nesant akivaizdžių asmens piktnaudžiavimo požymių, teismui neprivalu atlikti išsamaus tyrimo dėl fizinio asmens sąžiningumo – vėlesnį tyrimą dėl asmens turtinės padėties ir nemokumo priežasčių atlieka fizinio asmens bankroto administratorius. Teismas, įvertinęs FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 3 dalies, 8 straipsnio nuostatas, byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo kas mėnesį patiriamas išlaidas, sprendė, kad 2000 Lt, skirti pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti ir nepilnamečiams vaikams išlaikyti iki mokėjimo atkūrimo plano patvirtinimo, nėra aiškiai per didelė suma.

13Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 11 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo mokumo atkūrimo planą: patvirtino 7800 Lt bankroto administravimo išlaidų sumą, iš kurios 6300 Lt bankroto administratoriaus atlyginimui, įskaitant kreditorių susirinkimų aptarnavimą, ir 1500 Lt bankroto administravimo išlaidoms; patvirtino 2000 Lt sumą kiekvieną mėnesį pareiškėjui būtiniesiems poreikiams tenkinti ir nepilnamečiams vaikams išlaikyti; nustatė trijų su puse metų (42 mėnesių) terminą fizinio asmens mokumui atkurti; patvirtino 90 Lt dydžio mėnesines įmokas tenkinant kreditorių reikalavimus ir 238 Lt mėnesines įmokas dengiant bankroto administratoriaus išlaidas.

14Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2014 m. balandžio 22 d. mokumo atkūrimo planą, bankroto administratoriaus išvadą, 2014 m. gegužės 5 d. kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 2, padarė išvadą, kad pateiktas planas iš esmės atitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, nenustatė FABĮ 8 straipsnio 1–4 dalių pažeidimų, todėl šį planą patvirtino (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis, CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgdamas į trečiojo asmens pastabas dėl mokumo atkūrimo plane pasiūlytos 9996 Lt bankroto administravimo išlaidų sumos ir 2000 Lt pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti sumos dydžio pagrįstumo, teismas bankroto administravimo išlaidų sumą sumažino iki 7800 Lt, tačiau nesumažino siūlomos sumos, skirtos pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti.

15Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį, nepatvirtino pareiškėjo mokumo atkūrimo plano ir perdavė jį pareiškėjui keisti.

16Teismas, įvertinęs FABĮ 8 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 11 dalies, 26 straipsnio 4 punkto nuostatas, aplinkybes, kad 2014 m. balandžio 7 d. kreditorių susirinkime pareiškėjo mokumo atkūrimo planas nebuvo patvirtintas ir kad 2014 m. gegužės 5 d. kreditorių susirinkime buvo patvirtinta 4160 Lt administravimo išlaidų sąmata, o šis kreditorių susirinkimo sprendimas apskųstas nebuvo, padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo keisti kreditorių susirinkime patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos. Spręsdamas dėl išlaidų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti dydžio pagrįstumo, teismas padarė išvadą, kad papildomai nepilnamečiams vaikams išlaikyti kas mėnesį skirti 100 Lt nepagrįsti pareiškėjo turtine padėtimi (FABĮ 7 straipsnio 3 dalis, CPK 736 straipsnis), jis taip pat turėtų dėti daugiau pastangų ieškodamas labiau jo finansinę padėtį atitinkančio būsto negu šiuo metu nuomojamas trijų kambarių butas, be to, pareiškėjas leistinais įrodymais nepagrindė būsto išlaikymo išlaidų dydžio. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad per mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį pareiškėjas neketina kelti kvalifikacijos, susirasti geriau apmokamo darbo ir gauti kitų papildomų pajamų, padarė išvadą, kad pareiškėjas neatkurs mokumo anksčiau negu per įstatymo nustatytą maksimalus penkerių metų mokumo atkūrimo terminą.

17Mokumo atkūrimo plano projektą ruošia bankrutuojantis fizinis asmuo, o teismas gali jį patvirtinti arba ne, tačiau negali plano keisti (FABĮ 8 straipsnis), todėl teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – nepatvirtino plano (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 339 straipsnis).

18III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

19Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nurodomi šie esminiai argumentai:

201. Dėl netinkamo FABĮ 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo.

21Pagal FABĮ 1 straipsnį, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, nes tokio asmens kreditorių reikalavimai bankroto proceso pabaigoje nurašomi (FABĮ 29 straipsnio 7 dalis). Kadangi FABĮ nepateikia kriterijų, kuriais būtų galima remtis vertinant fizinio asmens galimybes vykdyti skolinius įsipareigojimus ir jo sąžiningumą, tai šios aplinkybės turi būti nustatomos remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjui galima iškelti bankroto bylą, kai jo vienintelės pajamos yra apie 2000 Lt dydžio darbo užmokestis ir tokią pat sumą skirdamas jo būtiniesiems poreikiams tenkinti, pažeidė teisėtus kreditorių interesus, nes neužtikrino kreditorių reikalavimų tenkinimo. Toks pajamų paskirstymas iš esmės paneigia kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybę ir skolininko bei jo kreditorių interesų pusiausvyros principą.

22Byloje esančių įrodymų nepakanka išvadai, kad pareiškėjas yra nemokus, priešingai, jie patvirtina, jog pareiškėjo finansinė būklė nėra kritinė ir jis gali vykdyti skolinius įsipareigojimus, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Teismas privalėjo tinkamai įvertinti tai, kad fizinis asmuo, prisiimdamas ilgalaikius įsipareigojimus, turėjo numatyti galimas tų finansinių įsipareigojimų pasekmes, todėl vien aplinkybės, kad padidėjo pareiškėjo išlaikytinių skaičius ir kad pabrango pragyvenimas, negali būti pripažintos objektyviomis priežastimis, lėmusiomis pareiškėjo finansinės situacijos pablogėjimą. Ekonomikos krizė paveikė daugelio asmenų interesus, tačiau fizinio asmens mokumo atkūrimas neturėtų būti vykdomas pažeidžiant teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad ekonomikos krizės metu pareiškėjas sugebėjo grąžinti kitus kreditus AB „Swedbank“ ir Danske Bank A/S Lietuvos filialui. Be to, išvada apie nemokumą padaryta neturint duomenų apie pareiškėjo ir jo darbdavio sutartą darbo užmokesčio dydį, galimybes gauti didesnį darbo užmokestį, darbdavio taikomas skatinimo formas, galimus papildomus darbus ir pan., taip pat neturint duomenų apie visą pareiškėjo turimą turtą, t. y. apie bankų sąskaitose esančias lėšas.

23Teismas, neįvertinęs pareiškėjo elgesio prisiimant finansinius įsipareigojimus ir juos vykdant, padarė nepagrįstą išvadą dėl jo sąžiningumo. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 25 d. sutarties su trečiuoju asmeniu sudarymo metu žinojo ir suprato, kad negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nes tuo metu jo gaunamos pajamos buvo mažesnės už dabartinį darbo užmokestį. Sudarydamas pirminę kredito sutartį, pareiškėjas nuslėpė faktą, kad turi nepilnametę dukrą, kurią privalo išlaikyti. Be to, su vienais kreditoriais jis atsiskaitė, o su kitais ne, taip pat nesiėmė jokių veiksmų, kad grąžintų skolą. Toks pareiškėjo elgesys negali būti pripažįstamas sąžiningu.

24FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas atsisakyti iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą dėl to, kad jis per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, neturėtų būti aiškinamas siaurinančiai, nes pareiškėjo nesąžiningumas gali būti konstatuotas ir įvertinus jo nesąžiningus vienašalius veiksmus ar neveikimą. Kitoks aiškinamas prieštarauja FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytam šio įstatymo tikslui, kadangi CK 6.67 straipsnis neapibrėžia nesąžiningų vienašalių skolininkų veiksmų ar neveikimo.

252. Dėl netinkamo CPK 12, 178, 179, 185 straipsnių nuostatų taikymo.

26Pareiškėjas neįrodė, kad atsiskaitomosiose sąskaitose sukauptų lėšų neturi. Vien tik teismui pateikta „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo 2013 m. vasario 5 d. pažyma nėra pakankama šiam faktui pagrįsti. Lietuvoje šiuo metu veikia 7 Lietuvos banko licenciją turintys komerciniai bankai, 8 užsienio bankų filialai, kitos finansinės įstaigos, tačiau duomenų iš šių įstaigų pareiškėjas nepateikė. Dėl šios priežasties teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas jokio turto neturi.

27Aplinkybę apie nepilnamečiams vaikams teikiamą išlaikymą ir jo dydį pareiškėjas įrodinėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ir 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimu, kuriais iš jo priteistas išlaikymas vaikams po 300 Lt kiekvienam. Šie sprendimai įrodo išlaikymo dydį, tačiau nepatvirtina fakto, kad jis yra teikiamas. Dėl to teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas teikia nurodyto dydžio išlaikymą vaikams, ir nepagrįstai šias išlaidas pripažino įrodytomis būtinosiomis fizinio asmens išlaidomis. Bet to, pareiškėjo pateiktas kreditorių sąrašas neatitiko FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punkto reikalavimų, nes į jį nebuvo įtraukti jo nepilnamečiai vaikai (FABĮ 29 straipsnio 3 dalis).

28Teismas, pažeisdamas įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo sąžiningumo ir dėl to, kas – teismas ar bankroto administratorius – privalo tikrinti ir vertinti norinčio bankrutuoti fizinio asmens per trejus metus sudarytus sandorius.

29Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas A. S. prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie esminiai argumentai:

301. Nenustačius jokių nesąžiningai sudarytų sandorių ir neturint duomenų apie jokius kitokius nesąžiningus pareiškėjo veiksmus, teismai pagrįstai sprendė dėl jo sąžiningumo. Kadangi teismai surinko ir įvertino visumą įrodymų apie pareiškėjo turtą, pajamas, įsipareigojimų dydį, nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų pagristai tvirtinti pareiškėją nesąžiningai, tyčia savo veiksmais ar neveikimu pabloginus būklę ir tapus nemokiam, tai nėra pagrindo manyti esą jie pažeidė FABĮ normas dėl asmens sąžiningumo nustatymo.

31Teismai, tinkamai įvertinę visus byloje esančius įrodymus ir pareiškėjo paaiškinimus, padarė pagrįstas išvadas dėl jo nemokumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo itin aktyvus, teikė rašytinius įrodymus ir motyvuotus paaiškinimus atsakydamas į visas kreditorių nurodomas pastabas ar prieštaravimus dėl pareiškėjo finansinio turto, pajamų dydžio ir pagrįstumo. Laikinas darbo užmokesčio padidėjimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu pripažinti pareiškėją mokiu ar nesąžiningu. Pagal FABĮ nuostatas, bankroto proceso metu vykdant mokumo atkūrimo planą, pareiškėjo pajamų sumažėjimas neatleidžia jo nuo pareigos vykdyti planą, o padidėjimas įpareigoja apie papildomas pajamas informuoti bankroto administratorių, šias pajamas įtraukti į kreditoriams mokėtinas sumas ir paskirstyti kreditoriams. Taigi laikinas pareiškėjo pajamų padidėjimas negali būti laikomas esminiu kreditoriaus teisių pažeidimu ar neteisingos informacijos teismui pateikimu. Asmens darbo užmokesčio laikinas padidėjimas ar sumažėjimas tam tikrais laikotarpiais negali būti tapatinamas su vidutinėmis pareiškėjo pajamomis ir aiškinamas kaip asmens mokumo įrodymas. Pažymėtina, kad teismai, vertindami pareiškėjo pajamas ir jų įtaką mokumui, įvertino ir pareiškėjo galimybes jas padidinti.

322. Lingvistinis FABĮ 4 straipsnio 4 punkto normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad reikalavimai pateikti dokumentus apie registruotiną nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą yra konkretizuoti – pateiktas tokių dokumentų sąrašas. Reikalavimas pateikti dokumentus apie turimas sąskaitas yra formalus, apima tik sąskaitos ir kredito įstaigos rekvizitus. Įstatymas nekelia reikalavimo įrodyti, kad kitų sąskaitų kitose finansinėse įstaigose nėra. Be to, tokio reikalavimo įgyvendinimas, atsižvelgiant į Lietuvoje veikiančių finansinių įstaigų skaičių, būtų sunkiai realizuojamas. Bankrutuoti ketinantis asmuo nėra suinteresuotas nuslėpti duomenų apie turimas sąskaitas ar jose esančias lėšas, nes tokios informacijos slėpimas reikštų bankroto procedūrų nutraukimą ir asmens pripažinimą nesąžiningu, tai užkirstų jam kelią bankrutuoti artimiausiu metu (FABĮ 10 straipsnis).

33Pareiškėjas teismui pateikė įstatymų reikalavimus atitinkančius išsamius duomenis bei įrodymus apie turimus išlaikytinius ir jiems teikiamą išlaikymo dydį (FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 9 punktas, 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas; CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193, 3.194 straipsniai; CPK 279 straipsnio 4 dalis). Lingvistinis FABĮ 3 straipsnio, 4 straipsnio 4 dalies 5, 8 punktų, 29 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatų turinio aiškinimas leidžia spręsti, kad pareiškėjo išlaikomi asmenys turi teisę reikalauti iš jo įvykdyti prievolę mokėti išlaikymą ir yra jo kreditoriai. Tačiau sisteminis šių teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad šių kreditorių padėtis yra išskirtinė kitų kreditorių atžvilgiu. Kadangi fiziniam asmeniui draudžiama bankrutuoti dėl įsipareigojimų išlaikyti šiuos kreditorius, tai finansiniai įsipareigojimai šiems asmenims neįskaitomi nustatant fizinio asmens būklę, jie negali būti įtraukiami į bendrą kreditorių sąrašą. Užtikrinant teisingą asmens būklės vertinimą, pagal specialiąją FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 8 punkto nuostatą reikalaujama šiuos kreditorius įtraukti į atskirą išlaikomų asmenų sąrašą.

34FABĮ aiškiai atribotos teismo ir bankroto administratoriaus kompetencijos ribos vertinant sandorius ir aiškiai nurodoma, kokios aplinkybės suponuoja išvadą, jog pareiškėjas nesąžiningas. Įstatymas išskiria du sandorių vertinimo ir kvalifikavimo laikotarpius ir nurodo, kad tapačius veiksmus skirtingais laikotarpiais atlieka du skirtingi subjektai: teismas – iki bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), bankroto administratorius – iškėlus bankroto bylą (FABĮ 12 straipsnio 3 dalis).

35Kasaciniu skundu pareiškėjas A. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį. Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepatvirtinęs mokumo atkūrimo plano ir padaręs išvadą, kad teismas neturi teisės keisti mokumo atkūrimo plano, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo procedūrą ir pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimų privalomumą (FABĮ 8 straipsnio 3, 5–8 dalys, 25 straipsnio 4, 11 dalys), taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 178, 179, 185 straipsniai), nes rėmėsi vien kreditorių nuomone, neatlikęs išsamaus įrodymų vertinimo ir nenustatęs visų turinčių reikšmės bylai aplinkybių. Nurodomi šie esminiai argumentai:

361. Sistemiškai aiškinant FABĮ 8 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad mokumo atkūrimo planas, atitinkantis FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, teismui gali būti pateikiamas tvirtinti nepaisant to, kad jam nepritarė kreditorių susirinkimas, ir teismas turi teisę spręsti mokumo atkūrimo plano pakeitimo klausimus.

37FABĮ 25 straipsnio 11 punkte įtvirtinta bendrojo pobūdžio taisyklė, taikytina kreditorių susirinkimo sprendimams, o 8 straipsnio 6, 7 punktuose išdėstyta specialiojo pobūdžio išimtis iš šios taisyklės. Pagal ją pareiškėjas, bankroto administratorius ar kreditorius neprivalo atskirai skųsti kreditorių susirinkimo sprendimų dėl mokumo atkūrimo plano netvirtinimo. Kreditorių susirinkimui nepritarus mokumo atkūrimo planui, sprendimą dėl plano tvirtinimo ar netvirtinimo, pakeitimų priima pirmosios instancijos teismas.

38Apeliacines instancijos teismas nepagristai sprendė, kad pareiškėjas privalėjo skųsti kreditorių susirinkimo sprendimus dėl plano netvirtinimo, jeigu su jais nesutiko. Tiek atskirai apskundus kreditorių susirinkimo sprendimą dėl mokumo atkūrimo plano netvirtinimo, tiek iš karto perdavus plano tvirtino klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui, rezultatas lieka tas pats. Pirmosios instancijos teismas vertina plano turinį, jo atitiktį FABĮ nuostatoms, pareiškėjo ir kreditorių interesams ir panaikina kreditorių susirinkimo sprendimą visą ar iš dalies. Jeigu abiejų procesų rezultatas tapatus, skiriasi tik jų trukmė, netikslinga formaliai reikalauti laikytis ekonomiškai nenaudingos procedūros.

392. Teismas, visiškai neįvertinęs ir neištyręs pareiškėjo kreditorių susirinkimams ir pirmosios instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, kad prie plano nėra pridėta rašytinių įrodymų apie pareiškėjo būtinąsias išlaidas (būstui, transportui, išlaikytiniams išlaikyti) ir kad jis neketina imtis jokių priemonių mokumui atkurti. Pareiškėjas pateikė visus galimus įrodymus, patvirtinančius jo pajamų dydį, pajamų dydžio padidėjimo laikinumą, taip pat duomenis apie numatomas gauti pajamas ir galimybes naudotis kitomis mokumo atkūrimo priemonėmis.

40Teismas, spręsdamas dėl bankroto administratoriaus išlaidų dydžio, rėmėsi išimtinai trečiojo asmens paaiškinimais, kurie nebuvo pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Trečiasis asmuo, neturintis bankroto administravimo paslaugų teikimo patirties, nepateikė jokių duomenų, kad kitų administravimo paslaugas teikiančių subjektų įkainiai yra mažesni, kad plane nurodytos sumos neatitinka rinkos kainų.

413. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgęs į fizinių asmenų bankroto specifiką, FABĮ ir Įmonių bankroto įstatymo skirtumus, netinkamai aiškino FABĮ 22 ir 25 straipsnių nuostatas dėl bankroto administratoriaus išlaidų nustatymo. FABĮ 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtintos tuos pačius fizinio asmens bankroto santykius reguliuojančios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Viena įtvirtina absoliučią fizinio asmens teisę išspręsti bankroto administratoriaus atlygio dydžio klausimą. Kita nurodo, kad šis klausimas priskiriamas išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas dėl šios įstatymo nuostatų kolizijos nepasisakė.

42Įmonių bankroto procese derybas dėl bankroto administratoriaus atlygio vykdo kreditoriai ir bankroto administratorius, o atlygis už administravimo paslaugas teikiamas iš kreditoriams mokėtinų sumų. Fizinio asmens bankroto procese derybas vykdo bankrutuojantis fizinis asmuo ir bankroto administratorius, o atlygį bankroto administratoriui moka fizinis asmuo iš savo pajamų. Tik FABĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatytos išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) yra pareiškėjo, bankroto administratoriaus ir kreditorių susirinkimo bendrai sprendžiamas klausimas. Kadangi administratoriaus atlygio dydis nėra išimtinė kreditorių susirinkimo kompetencija, kreditoriai vienašališkai negali pakeisti jo dydžio. Tokiu atveju jiems paliekama galimybė netvirtinti sąmatos, pateikti rašytinius įrodymus, kokius atlygio dydžius prašo mokėti kiti bankroto administratoriai analogiško mokumo atkūrimo plano vykdymo metu, ir prašyti bankroto administratorių bei pareiškėją iš naujo derėtis dėl administratoriaus atlygio.

43Skundžiamoje nutartyje teismas nutarė, kad bankroto administratorius atliks minimalius įstatyme numatytus administravimo veiksmus, tačiau netikrino, ar bankroto administratoriaus išlaidų dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neįvertino, kokie administravimo veiksmai gali būti papildomai įgyvendinti. Remdamasis argumentais dėl minimalių atliktinų veiksmų, teismas neatsižvelgė į tai, kad sąmata nustatomos maksimalios administravimo išlaidų ribos, o ne konkretus mokėjimo už minimalius veiksmus dydis. Neteisingai aiškindamas sąmatos sampratą, teismas nepagrįstai nusprendė išlaidų dydį susieti tik su minimaliais veiksmais, nepaliekant bankroto administratoriui galimybių atlikus papildomus veiksmus gauti teisingą atlygį už jų atlikimą (FABĮ 12 straipsnio 2–4 dalys, 22 straipsnio 5 dalis).

444. Teismas, neatsižvelgęs į fizinių asmenų (kaip subjektų byloje) prigimtį ir požymius, pažeisdamas pareiškėjo teises bankrutuoti normalias gyvenimo sąlygas užtikrinančiomis sąlygomis, netinkamai išaiškino FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas dėl pareiškėjo būtinųjų išlaidų dydžio nustatymo mokumo atkūrimo plane. Ginčai dėl bankrutuojančio fizinio asmens būtinųjų išlaidų dydžio turi būti sprendžiami apsaugant pagrindines žmogaus teises, nurodant tokį būtinųjų išlaidų dydį, kad būtų patenkinti būtinieji asmens poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, darbui, ryšiams ar transportui (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis). Asmens mokslo, poilsio, laisvalaikio poreikiai gali būti laikomi antraeiliais poreikiais, kuriems užtikrinti piniginės lėšos skiriamos tik kreditorių pritarimu. Skundžiamoje nutartyje teismas neteisingai nustatė pareiškėjo konkretaus poreikio turinį, nesiaiškino, ar būtinųjų išlaidų dydis, užtikrinant fizinio asmens gyvenimo sąlygas, yra protingas, teisingas ir sąžiningas. Pažymėtina, kad pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą į būtinųjų išlaidų dydį turi įeiti ir fizinio asmens išlaikytiniams skiriamos lėšos, kurias turėtų sudaryti visos išlaikytinių būtiniesiems poreikiams reikalingos lėšos.

45Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

461. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad FABĮ nustatytų mokumo atkūrimo plano tvirtinimo ir kreditorių susirinkimų sprendimų apskundimo procedūrų netikslinga bei ekonomiškai nenaudinga laikytis. Netaikant šių procedūrų būtų apribotos kreditorių teisės nepritarti mokumo atkūrimo planui, jei jis akivaizdžiai neatitinka FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes pareiškėjui nebūtų būtinybės planą tikslinti ir būtų suteikta galimybė, ignoruojant kreditorių pastabas, piktnaudžiauti savo teisėmis.

47FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje teismui suteikta teisė tvirtinti mokumo atkūrimo planą tik tada, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, nenurodydamas konkrečių priežasčių pagal FABĮ 7 straipsnio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju planas neatitiko FABĮ 7 straipsnio reikalavimų, kreditoriai nurodė konkrečias pastabas ir pasiūlymus, į kuriuos nei pareiškėjas, nei bankroto administratorius neatsižvelgė, o pirmosios instancijos teismas tokį jų elgesį nepagrįstai pripažino leistinu, nes planą patvirtino. Teismui yra suteiktas teisė tik nustatyti terminą plano trūkumams pašalinti, bet ne savo nuožiūra planą keisti. Trūkumų šalinimo instituto taikymas fizinio asmens bankroto bylose atitinka FABĮ siekiamus tikslus ir užtikrina CPK įtvirtintų proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimą (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis; CPK 7 straipsnis).

482. Fizinio asmens bankroto proceso esmė ir tikslas yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, o atkurti jo mokumą, kad jis, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus. Bankroto proceso sėkmė priklauso nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir sąžiningo pareigų vykdymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad jo būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga 2000 Lt, t. y. visas jo gaunamas darbo užmokestis, kreditoriams kas mėnesį skiriant tik 90 Lt. Be to, šiai išlaidų sumai 2014 m. gegužės 5 d. įvykęs kreditorių susirinkimas nepritarė. Būtiniesiems poreikiams tenkinti, atsižvelgdamas tiek į fizinio asmens, tiek į kreditorių interesų pusiausvyrą, trečiasis asmuo siūlė nustatyti 1610,58 Lt.

493. FABĮ administravimo išlaidų tvirtinimo, keitimo, mokėjimo tvarkos nustatymo klausimus priskiria kreditorių susirinkimo kompetencijai (FABĮ 22 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio 4 punktas). 2014 m. gegužės 5 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu bankroto administravimo procedūroms atlikti buvo patvirtinta trečiojo asmens pasiūlyta suma – 4160 Lt (FABĮ 25 straipsnio 6 dalis, 11 dalis). Teismas, nagrinėjantis fizinio asmens bankroto bylą, gali atlikti tik kreditorių priimtų nutarimų pagrįstumo kontrolę, ir tuo atveju, jeigu panaikina kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą vienu ar kitu klausimu, privalo perduoti šį klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Taigi įstatymas nesuteikia teismui teisės keisti kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtų klausimų, tarp jų ir dėl bankroto administravimo išlaidų.

50Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinius skundus nepateikė.

51Teisėjų kolegija

konstatuoja:

52IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

53Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo

54Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto procesu neturi būti piktnaudžiaujama ir jis neturi pakeisti priverstinio vykdymo proceso tais atvejais, kai nustatoma, kad pareiškėjo (skolininko) turimo turto ir (ar) gaunamų pajamų dydis gali būti (yra) pakankamas jo įsipareigojimams padengti vykdymo proceso nustatyta tvarka.

55Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jose turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Be to, viešojo intereso egzistavimą nagrinėjamu atveju patvirtina tai, kad pareiškėjo skola kreditoriui atsirado iš būsto paskolos, o pagrindinis jo kreditorius yra UAB „Būsto paskolų draudimas“, t. y. valstybinė įmonė, kurios steigėja ir valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų valdytoja yra Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir kurios įkūrimas suteikė galimybę efektyviai spręsti gyventojų apsirūpinimo būstu problemą Lietuvoje – padaryti būstą prieinamą kiekvienam turinčiam reguliarias pajamas, bet negalinčiam sukaupti ar neturinčiam pradinio įnašo šalies gyventojui.

56Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad egzistuoja bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo pagrindas – jis yra sąžiningas, nemokus ir nėra atsisakymo iškelti jam bylą FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų. Kreditorius (UAB „Būsto paskolų draudimas“) ginčija šią teismų išvadą ir kasaciniame skunde nurodo, kad byloje esančių įrodymų nepakanka išvadai, kad pareiškėjas yra sąžiningas ir nemokus. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylos įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo finansinė būklė nėra iš esmės pablogėjusi ir jis gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai neįvertino pareiškėjo elgesio prisiimant finansinius įsipareigojimus ir juos vykdant, todėl nepagrįstai sprendė, kad jis yra sąžiningas. Taigi byloje ginčas kilo dėl nurodytų įstatyme nustatytų sąlygų iškelti fizinio asmens bankroto bylą nustatymo. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies nuostatas, fizinio asmens būklės neatitiktis FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytam fizinio asmens nemokumo apibrėžimui arba pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiški pagrindai atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui priėmimo klausimas neturi būti sprendžiamas pernelyg formaliai, taip pat neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų.

57FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas atsisakyti iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą dėl to, kad jis per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasatoriaus teigimu, šios nuostatos neturėtų būti aiškinamos siaurinančiai, nes pareiškėjo nesąžiningumas gali būti konstatuotas ir įvertinus jo nesąžiningus vienašalius veiksmus ar neveikimą, o kitoks aiškinamas prieštarauja FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytam šio įstatymo tikslui, nes CK 6.67 straipsnis neapibrėžia nesąžiningų vienašalių skolininkų veiksmų ar neveikimo. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte neįtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Dėl to aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Parengiamieji įstatymo dokumentai (FABĮ koncepcija, tyrimas „Fizinių asmenų nemokumo problemų sprendimo būdų analizė“) patvirtina, kad priimant FABĮ nebuvo siekiama suteikti galimybę nesąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą. Pagal Lietuvoje pasirinktą ir FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nesąžiningu asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi nepakankamai rūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo teikiant informaciją apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat yra nurodęs, kad svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, kad egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (žr. ten pat).

58Taigi sprendžiant dėl pareiškėjo sąžiningumo turi būti įvertinti jo veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo priėmimo (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Kreditorius kasaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina tai, kad jis, sudarydamas 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartį su banku, nuslėpė faktą, kad turi nepilnametį vaiką, kuriam teikia išlaikymą, o sudarydamas 2012 m. balandžio 25 d. sutartį su kreditoriumi pareiškėjas jau žinojo ir suprato, kad negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, taip pat jo elgesys nesiimant jokių veiksmų dėl skolos grąžinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad fiziniam asmeniui prisiimant įsipareigojimus kreditoriaus suklaidinimas dėl asmens turtinės padėties gali rodyti tokio asmens nesąžiningumą. Tačiau tokie asmens veiksmai (neveikimas) turi būti vertinami ir nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju. Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad sudarydamas 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartį pareiškėjas bankui neatskleidė turintis nepilnametę dukrą, kuriai teikia 300 Lt išlaikymą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina jo nesąžiningumo, atsižvelgiant į tai, kad kredito sutartis buvo sudaryta daugiau negu prieš 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, taip pat į tuo metu pareiškėjo gautas gana dideles pajamas, kurios nekėlė bankui abejonių dėl jo mokumo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo veiksmai 2012 m. balandžio 25 d. sudarant sutartį su kreditoriumi, perėmusiu reikalavimo teises į pareiškėją iš banko, dėl likusios negrąžintos skolos mokėjimo tvarkos ir terminų, taip pat derantis (buvusios galimybės derėtis) dėl šios sutarties sąlygų ir parduodant prievolių įvykdymui užtikrinti kreditoriui įkeistą butą, turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl jo sąžiningumo. Nurodyti veiksmai buvo atlikti per 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo butas, kuris buvo įkeistas kreditoriui, parduotas už beveik 2/3 dalimis mažesnę kainą negu ta, už kurią šis butas buvo nupirktas, butas parduotas paties pareiškėjo ir jo nurodytam pirkėjui, o ne kreditoriui skelbiant varžytynes. Taigi pareiškėjas – bankrutuoti siekiantis fizinis asmuo – buvo atsakingas už buto pardavimo kainos nustatymą, todėl jis turėtų prisiimti riziką, kad galbūt dėl per mažos (realiai rinkos kainas neatitinkančios) buto pardavimo kainos sumažėjo jo galimybės įvykdyti prievoles kreditoriui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis CK 4.193 ir 4.1941 straipsniais, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procese turi būti užtikrintas abiejų šalių, t. y. skolininko (šiuo atveju pareiškėjo) ir hipotekos kreditoriaus interesai bei siekis parduoti įkeistą turtą už kuo didesnę kainą, nepadarant kitai šaliai nuostolių ar kuo labiau sumažinant jų atsiradimo galimybę. Taigi šiuo atveju turėtų būti vertinami tiek paties pareiškėjo veiksmai parduodant kreditoriui įkeistą butą, tiek kreditoriaus veiksmai, leidžiant šį turtą parduoti. Nors pirmiau nurodyti sandoriai ginčijami nebuvo, tačiau teismas, šias aplinkybes (ar įkeistas butas buvo parduotas rinkoje buvusia ar bent ne mažesne kaina, kuri paprastai gaunama tokį turtą parduodant) turėtų patikrinti ex officio, nes byloje egzistuoja viešasis interesas. Be to, turėtų būti vertinama, ar pareiškėjas dėjo maksimalias pastangas, siekdamas sumažinti įsiskolinimą kreditoriui, ar realiai (bent iš dalies) vykdė įsipareigojimus, prisiimtus 2012 m. balandžio 25 d. sutartimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo prašoma patvirtinti būtinųjų išlaidų suma (2000 Lt) lygi pareiškėjo gaunamoms pajamoms, todėl kyla abejonių dėl jo siekio (noro) vykdyti prievoles kreditoriams ir tai gali padidinti abejones dėl jo sąžiningumo.

59Kreditorius taip pat nesutinka su iškeliant bankroto bylą teismo pareiškėjui patvirtinta būtinųjų išlaidų suma, kuri lygi jo gaunamoms pajamoms. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius. Kartu pažymėtina, kad išlaidų, reikalingų būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydis, gali viršyti nurodytą minimaliosios mėnesinės algos dydį, tačiau tam turi būti nustatyti objektyvūs kriterijai, konstatuoti konkrečioje byloje. Pavyzdžiui, tai galėtų būti siekiančio bankrutuoti asmens ir (ar) jo išlaikytinių sveikatos būklė, tam tikri objektyviai nustatyti specialieji poreikiai ir pan. Nagrinėjamu atveju svarstytina, ar pareiškėjo prašoma ir teismo iškeliant jam bankroto bylą patvirtinta 2000 Lt suma, reikalinga būtiniesiems poreikiams tenkinti, įvertinus pareiškėjo gaunamas pajamas (2000 Lt), mokėtiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (600 Lt), Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtintą esamą (1035 Lt), bankroto bylos iškėlimo metu buvusį Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtintą minimaliosios mėnesinės algos dydį (1000 Lt), nėra per didelė ir (ar) pažeidžianti pareiškėjo kreditorių interesus, nepagrįstai sumažinanti jų galimybes bent iš dalies patenkinti turimus finansinius reikalavimus pareiškėjui.

60Dėl nemokumo FABĮ prasme teisėjų kolegija pažymi, kad mokumas gali būti suprantamas kaip potencialus skolininko (fizinio ar juridinio asmens) sugebėjimas turimomis priemonėmis sumokėti už tai, kas įsipareigota, t. y. gebėjimas laiku apmokėti įsipareigojimus, grąžinti skolas suėjus jų mokėjimo terminui. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis mokus apibrėžtas kaip „galintis mokėti, turintis iš ko mokėti“, o mokumas „mokamasis pajėgumas“. Taigi nemokumas yra priešinga būsena – nesugebėjimas, neturėjimas iš ko mokėti už tai, kas įsipareigota. Nemokumą būtina skirti nuo nenoro atsiskaityti, laikino mokėjimų sutrikimo, gresiančio nemokumo ir situacijos, kai skolininko turtas nebepadengia jo skolinių įsipareigojimų. Remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, fizinio asmens nemokumas – tai asmens būklė, kai jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 MMA, į skolinių įsipareigojimų sumą neįskaitant reikalavimų, kurie negali būti nurašyti (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas). Taigi sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Taip pat vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu gaunamų, nors ir didelių, pajamų neužtenka jo įsipareigojimams padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui.

61Kreditoriaus kasaciniame skunde teigiama, kad teismų išvados dėl pareiškėjo nemokumo padarytos nesant byloje šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Kaip minėta, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo privalo pateikti duomenis apie turimą turtą ir nurodyti turto vertę. Taigi įstatyme pareiškėjui nenustatyta pareigos įrodinėti aplinkybių, kad jis kito turto, išskyrus tą, apie kurį pateikė duomenis, neturi ir to patvirtinti rašytiniais įrodymais, gautais iš registrų ir kitų įstaigų. Dėl šios priežasties kreditoriaus argumentai, kad pareiškėjas kartu su prašymu dėl bankroto bylos jam iškėlimo nepateikė duomenų iš visų (ar daugumos) Lietuvoje veikiančių finansinių įstaigų apie šiose įstaigose turimas sąskaitas ir lėšas jose, nepateikė duomenų iš darbdavio apie galimybes gauti didesnį darbo užmokestį, darbdavio taikomas skatinimo priemones, galimus papildomus darbus, nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo, siekio nuslėpti turimą turtą ar faktinį jo mokumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto byla gali būti nutraukiama paaiškėjus aplinkybei, jog pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti įstatyme nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant, dėl pareiškėjo mokumo ar nemokumo, atsižvelgiant į jo nurodytą gaunamą darbo užmokestį, galėtų būti įvertintas jo socialinis statusas – pareiškėjas nėra sukūręs santuokos, kartu su juo nepilnamečiai vaikai negyvena, jis tik teikia jiems išlaikymą, kitų išlaikytinių neturi, t. y. paprastai vienas gyvenantis asmuo patiria mažiau išlaidų negu gyvenantis šeimoje.

62Apibendrindama tai, kas išdėstyta, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo sąžiningumo ir nemokumo kriterijai nebuvo teismų įvertinti pirmiau nurodytais aspektais, teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditoriaus kasacinio skundo argumentai dėl teismų netinkamai įvertintų bankroto bylos iškėlimo kriterijų (pareiškėjo sąžiningumo ir nemokumo) yra pagrįsti, dėl to apeliacinės instancijos nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo pagrįstumo grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

63Dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūros

64Fizinio asmens mokumo atkūrimo plano ir jo tvirtinimo procedūrų teisėtumas turi būti vertinami per pirmiau nurodytą fizinio asmens bankroto proceso tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą FABĮ nustatyta tvarka, siekti teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros, t. y. suteikti reikalingą apsaugą skolininkui su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises.

65Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą, kartu su plano projektu, pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Jei kreditorių susirinkimas pritarė mokumo atkūrimo planui, tai planas teikiamas teismui tvirtinti. Teismo nutartis patvirtinti planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, yra galutinė ir neskundžiama (FABĮ 8 straipsnio 4, 5, 9 dalys). Teismas turi teisę netvirtinti plano, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, tuo atveju, jeigu buvo pažeista įstatymo nustatyta plano tvirtinimo procedūra (FABĮ 8 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai, nesant akivaizdžių plano trūkumų ar įstatymų imperatyvų pažeidimo, teismas turėtų patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas. Jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų, fizinis asmuo, atsižvelgęs į kreditorių pastabas, turi teisę plano projektą tikslinti ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui. Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nesutikimo priežasčių arba nesutikimo priežastys nesusijusios su plano projektui nustatytais reikalavimais, tai įstatyme nenustatyta tokio plano tikslinimo galimybės, jis iš karto teikiamas teismui tvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Teismas, svarstydamas plano, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, patvirtinimo klausimą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, tokį planą patvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis). Teismo nutartis tokiu atveju priimama žodinio proceso tvarka (FABĮ 8 straipsnio 6 dalis). Spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl pirmiau nurodytų priežasčių, nustatyta siekiant apriboti nesąžiningų kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas, nesutikdamas su plane numatytomis mokumo atkūrimo priemonėmis, jų įgyvendinimo galimybėmis, paprastai turėtų ne pats jas (planą) keisti, o nurodyti fiziniam asmeniui kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sudarant plano projektą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad plano įgyvendinimo laikotarpiu nustačius, jog jame nustatytos mokumo atkūrimo priemonės neįgyvendinamos arba kad per šį laikotarpį iš esmės pasikeitė bankrutuojančio asmens turtinė padėtis, sveikatos būklė ar pan., mokumo atkūrimo planas gali būti keičiamas, o jo pakeitimai svarstomi ta pačia tvarka kaip ir pats planas (FABĮ 8 straipsnio 12 dalis). Pažymėtina, kad, remiantis FABĮ 25 straipsnio 11 dalimi, kreditorių susirinkimų sprendimai, tarp jų ir sprendimai dėl pritarimo ar nepritarimo plano projektui, gali būt skundžiami tiek fizinio asmens, tiek bankroto administratoriaus.

66Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas, įvykęs 2014 m. balandžio 7 d., nepritarė pirminiam pareiškėjo mokumo atkūrimo plano projektui dėl to, kad planas, kreditorių nuomone, neatitiko FABĮ 7 straipsnio reikalavimų: kreditoriai nesutiko su pareiškėjo mokumo atkūrimo plane nustatyta bankroto administravimo išlaidų suma (9996 Lt), pareiškėjo mokumo atkūrimo priemonėmis (su šių priemonių nebuvimu), išlaidų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti, suma (2000 Lt), plano vykdymo terminu (3,5 metų) ir nustatyta suma, mokama kreditorių reikalavimams iš dalies patenkinti (90 Lt per mėnesį). Planas buvo grąžintas pareiškėjui tikslinti, tačiau jis kreditorių susirinkimui pakartotinai pateikė tvirtinti plano projektą, neatsižvelgęs į kreditorių pastabas. Kreditorių susirinkimas, įvykęs 2014 m. gegužės 5 d., kuriame dalyvavo abu pareiškėjo kreditoriai, t. y. UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir „Danske Bank, A/S“ Lietuvos filialas, vienbalsiai patvirtino plano projektą, į kurį buvo įtraukti 2014 m. balandžio 7 d. kreditorių susirinkime nurodyti pakeitimai (pastabos): bankroto administravimo išlaidos – 4160 Lt; išlaidos, būtiniesiems pareiškėjo poreikiams tenkinti – 1610,58 Lt; bankroto proceso trukmė – 5 metai; kasmėnesinės įmokos bankroto administratoriui – 69,30 Lt, o kreditoriams – 320,12 Lt; kreditoriams mokama suma priklauso nuo pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio ir proporcingai didėja kartu su juo, bet negali būti mažesnė nei 320,12 Lt. Šis kreditorių susirinkimo nutarimas pritarti plano projektui su kreditorių nurodytais pakeitimais nei pareiškėjo, nei administratoriaus skundžiamas nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, žodinio proceso tvarka sprendęs klausimą dėl pakeisto plano, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, patvirtinimo, iš esmės pakeitė planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, t. y. patvirtino planą, kuriam nebuvo pritarta pirmajame, 2014 m. balandžio 7 d. įvykusiame kreditorių susirinkime. Teismas tik sumažino bankroto administravimo išlaidų sumą iki 7800 Lt, t. y. ji vis tiek buvo patvirtinta didesnė negu ta, kuriai pritarė kreditorių susirinkimas. Taigi pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pakeitė planą, kuriam buvo pritaręs kreditorių susirinkimas, tačiau, kaip minėta, teismas turi teisę ne keisti planą, o jo netvirtinti, jei jam pritarė kreditorių susirinkimas, jei buvo pažeista įstatymo nustatyta plano tvirtinimo procedūra. Teismui įstatymo nenustatyta teisės keisti plano, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, jeigu nebuvo pažeistos plano tvirtinimo procedūros. Teismas tik turi teisę patvirtinti planą, kuriam nepritarė kreditoriai, jeigu nepritarimo planui priežastys nenurodytos arba šios priežastys nesusijusios su FABĮ 7 straipsnyje nustatytais reikalavimais plano projektui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo pateikto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo ir jo keitimo galimybės. Taip pat sutiktina tiek su kreditoriaus, tiek su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl plane nurodyto bankroto proceso trukmės, bankroto administravimo ir būtinųjų išlaidų dydžio bei pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto administravimo išlaidų dydis, remiantis FABĮ 22 straipsnio 4 dalimi, priklauso nuo to, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, parduodamo turto rūšį ir jo kiekį, bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas individualios veiklos nevykdo, kilnojamojo, nekilnojamojo ar kito realizuotino turto neturi, bankroto procesas iš esmės nesudėtingas, todėl plane nurodytos 9996 Lt bankroto administravimo išlaidų sumos pagrįstumas kelia abejonių. Dėl išlaidų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti, maksimalaus dydžio, jo pagrįstumo vertinimo teisėjų kolegija jau pasisakė pirmiau šioje nutartyje, todėl dabar tik pažymi, kad sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti ½ MMA. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius asmens poreikius. Šioje byloje pareiškėjo plane nurodyta būtinųjų išlaidų suma lygi jo šiuo metu gaunamoms pajamoms (2000 Lt). Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytus šių išlaidų vertinimo kriterijus, sutiktina su kreditoriaus argumentais dėl to, kad pareiškėjas tinkamai neįrodė šią sumą sudarančių išlaidų būtinumo, pavyzdžiui, būtinumo papildomai, kartu su vaikams jau priteistu 600 Lt išlaikymu, atidėti 100 Lt vaikų poreikiams. Kadangi pareiškėjas gyvena vienas, taip pat neįrodytu laikytinas trijų kambarių buto nuomos ir šio buto išlaikymo išlaidų būtinumas. Įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjo vaikams kas mėnesį teikiamą išlaikymą, Vyriausybės nustatytą MMA, tikėtina, kad kreditoriaus nurodoma suma – 1610,58 Lt – būtiniesiems poreikiams tenkinti, o ne plane nurodyti 2000 Lt labiau atitinka bankrutuojančio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą ir minėtą fizinio asmens bankroto proceso tikslą.

67Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo patvirtintas pareiškėjo mokumo atkūrimo planas, ir grąžindamas šį planą pareiškėjui keisti, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tokio plano tvirtinimo procedūrą, o pareiškėjo kasacinio skundo argumentai dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties yra teisiškai nepagrįsti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju yra naikintina apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo ir šis (bankroto bylos iškėlimo) klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui svarstyti iš naujo, t. y. grįžtama į stadiją iki mokumo atkūrimo plano projekto rengimo, taip pat naikintinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl pareiškėjo mokumo atkūrimo plano tvirtinimo. Tuo atveju, jeigu iš naujo išnagrinėjus bankroto bylos iškėlimo klausimą paaiškės, kad egzistuoja pagrįstas pagrindas kelti pareiškėjui bankroto bylą, tai teismas, vėliau spręsiantis dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, turėtų atsižvelgti į šioje nutartyje nurodytus išaiškinimus.

68Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

69Kasaciniame teisme patirta 91,06 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. gruodžio 19 d. pažyma) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, nagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

70Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

Nutarė

71Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį bei perduoti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui A. S. iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

72Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d nutartį.

73Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.