Byla A-469-1139-07

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės, sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Linai Darulienei atsakovo atstovams E.I., A.G. trečiojo suinteresuoto asmens atstovui A.V. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio banko investicinė grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio banko investicinė grupė“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Žalgirio sporto arena“, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja UAB “Ūkio banko investicinė grupė” pateikė skundą teismui (I t., b. l. 4-17, 124-144), kuriuo prašė panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – Taryba) 2006 m. liepos 4 d. protokolinio sprendimo Nr.14 6 punktą (toliau – Sprendimas), kuriuo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, esantys Rinktinės g.1 Vilniuje, įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir nustatytos šio statinio teritorijos ribos. UAB “Ūkio banko investicinė grupė” teigė, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, priimtas pažeidus teisės aktų nustatytas procedūras, nustatytas objektui įrašyti į Kultūros vertybių registrą, ir taikytinas materialines normas, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastato savininko bei kitų subjektų teises ir teisėtus interesus, todėl yra naikintinas. Pareiškėjo teigimu, sprendimas neatitinka Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtintų Tarybos nuostatų (toliau – Nuostatai) 15 punkto reikalavimų, nes už jo priėmimą balsavo mažiau kaip pusė Tarybos narių (iš Tarybos 2006 m. liepos 4 d. protokolo išrašo matyti, kad posėdyje dalyvavo tik 7 Tarybos nariai; A. G. į Tarybos sudėtį buvo įtrauktas Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. Į-456, kuris „Valstybės žiniose“ paskelbtas tik 2006 m. rugpjūčio 26 d.; priimant ginčijamą sprendimą, „už“ balsavo 5 Tarybos nariai iš 11, t. y. mažiau nei paprasta Tarybos narių dauguma). Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog posėdyje nebalsavo nekilnojamojo kultūros paveldo istorinės srities specialistas (tik jeigu Tarybos posėdyje dalyvautų jos narė S.G., kurios specializacija yra istorinis nekilnojamasis kultūros paveldas, arba jeigu būtų pateiktos atitinkamos srities specialistų ekspertizės išvados, jo manymu, Taryba galėtų įvertinti objekto istorines savybes ir pripažinti jų vertingumą bei dėl to objektą įrašyti į Kultūros vertybių registrą). Pareiškėjo teigimu, sprendimas priimtas pažeidžiant ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį bei Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 4 ir 7 punktus, reikalaujančius, kad vertingosios savybės būtų pagrįstos tyrimų išvadomis. Iš tyrimo medžiagos matyti, kad istorinės-meninės raidos, inžineriniai-techniniai bei papildomi specialieji tyrimai nebuvo atlikti. 2006 m. liepos 4 d. akto Nr. 45 13 punkte atsakovas nurodė tik Vilniaus koncertų ir sporto rūmų fizinius elementus, visiškai nepagrįsdamas jų kultūrinės vertės požymių (vertingųjų savybių). Be to, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai neatitinka nei istorinio, nei architektūrinio amžiaus cenzų. Tarybos 2006 m. liepos 4 d. akte Nr. 45 nurodytos istorinės savybės apima istorinius įvykius, iš kurių pirmieji įvyko 1988 m., t. y. kurie netenkina 25 metų amžiaus cenzo. Pažymėta, jog Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr.ĮV-150 patvirtintų Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo (toliau - Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas) 8 punkte nustatytos išimtys, kuriomis remiantis objektai gali būti vertinami ir jeigu jie neatitinka amžiaus cenzo reikalavimų, aptariamu atveju nebuvo taikytos. Sprendimas neatitinka ir Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 3 punkto, kadangi jame nebuvo atskleistas objekto reikšmingumas. Pareiškėjo teigimu, spręsdama dėl būtinybės Vilniaus koncertų ir sporto rūmus įrašyti į Kultūros vertybių registrą, Taryba ne tik turėjo patikrinti jų amžiaus cenzą, bet ir nustatyti šio objekto reikšmingumą pagal Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 11 punktą, vadovaudamasi Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 24 punktu, kompleksiškai palyginti jį su kitais to paties reikšmingumo lygmens statiniais. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas, Apibrėžtų teritorijos ribų plane išplėsdamas Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorijos ribas, nesilaikė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies bei Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 18 punkto nuostatų. Atsakovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 33-42). Atsakovas paaiškino, kad 2006 m. liepos 4 d. posėdyje dalyvavo 7 iš 11 Tarybos narių. Jeigu Tarybos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip pusė Tarybos narių, atsakovo manymu, remiantis paprasta logika, sprendimai galėjo būti priimami paprasta Tarybos narių, dalyvavusių 2006 m. liepos 4 d. posėdyje, balsų dauguma (tokiu būdu ir buvo vienbalsiai priimtas nutarimas dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų įrašymo į Kultūros vertybių registrą). Atsiliepime pažymėta, jog A.G. Tarybos nariu buvo paskirtas Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. Į-456, o Tarybos narė M.D. susilaikė nuo balsavimo dėl etinių sumetimų. Dėl pastato vertingųjų savybių istorinio reikšmingumo balsuodamas nuomonę pareiškė istorikas E.I. - nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, istorinės meninės raidos ekspertas (antra kategorija, specializacija Taryboje - memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas), todėl, atsakovo manymu, Tarybos narės S.G. dalyvavimas nebuvo būtinas. Atsakydama į kitus pareiškėjo argumentus, Taryba nurodė, jog faktas, kad nebuvo atlikti visi Vilniaus koncertų ir sporto rūmų istoriniai ir fiziniai tyrimai, negali reikšti, kad surinktos medžiagos priimti sprendimą pastatą įrašyti į Kultūros vertybių registrą nepakako. Atsakovas paaiškino, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingųjų savybių sąrašas yra išdėstytas Tarybos 2006 m. liepos 4 d. akte Nr. 45, teritoriją 1995 m. tyrė archeologai dr. V.U. ir dr. I.V., o 1996 ir 1998 m. - archeologas R.Ž., archeologiniai tyrinėjimai atlikti ir 2002 m., statant Karaliaus Mindaugo tiltą bei rekonstruojant Rinktinės ir Olimpiečių gatves, jose esančius inžinierinius tinklus (archeologai G.G. ir E.O.), vėliausi archeologiniai tyrimai vykdyti 2004 ir 2005 metais (archeologas dr. K.K.). Atsakovas nurodė, jog tyrimų ataskaitos saugomos Lietuvos istorijos institute. Jam neaišku, kokių papildomų mokslinių teritorijos tyrimų reikalauja pareiškėjas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo kaltinimais neva M.D. vertinimą ir atranką atliko netinkamai. Jo manymu, nepagrįsti ir argumentai, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmai neatitinka amžiaus cenzo (pagal Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 8.1 punktą objektai, neatitinkantys aprašo 7 punkte nustatyto amžiaus cenzo, vertinami, jei jie susiję su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinio režimo ir Lietuvos valstybingumui ypač svarbiais įvykiais; 1988 m. spalio 22-23 d. šiuose rūmuose įvyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. sausio 14-16 d. visuomenė atsisveikino su pastate pašarvotais Lietuvos laisvės kovotojais, žuvusiais prie televizijos bokšto, tai yra visiems žinomos aplinkybės, užfiksuotos spaudoje, kino juostose, televizijoje). Kultūros paveldo statinio teritorija, Tarybos tvirtinimu, nebūtinai turi sutapti su statinio užimamu plotu. Taryba nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalį kultūros paveldo objekto teritorija - kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai. Tretysis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu prašė skundo netenkinti (I t., b. l. 61-67; II t., b.l. 22-24), nurodydamas, jog Tarybos sprendimas neapriboja savininko galimybių Vilniaus koncertų ir sporto rūmus eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorija patenka į Pasaulinio paveldo objekto - kultūros paminklo U1P - Vilniaus istorinio centro apsaugos zoną, patvirtintą Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. Į-167, ir yra šios zonos teritorijoje, pažymėtoje indeksu 3A – (reguliuojamo užstatymo zonoje). Minėtu įsakymu patvirtintas ir Pasaulinio paveldo objekto - kultūros paminklo U1P - Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinasis apsaugos reglamentas. Taigi, pareiškėja, sudarydama susitarimą su Vilniaus miesto savivaldybe dėl teritorijos vystymo, turėjo žinoti apie joje nustatytus apribojimus.

5II.

6Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nustatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. liepos 4 d. posėdyje priimtu sprendimu nutarta Vilniaus koncertų ir sporto rūmus įrašyti į Kultūros vertybių registrą bei apibrėžti šio pastato teritorijos ribas (pastato reikšmingumo lygmuo – regioninis; I t., b. l. 19). Apie tai pareiškėjo atstovai buvo informuoti Kultūros paveldo departamento 2006 m. liepos 17 d. raštu Nr.(7.12)-1274 „Dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų įrašymo į Kultūros vertybių registrą (I t., b. l. 18). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr.IX-2452 redakcija) 3 straipsnio 1 dalimi, konstatuodamas, jog kaip matyti iš Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. liepos 4 d. akto Nr.45, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai Kultūros vertybių registre įregistruoti kaip pavienis kultūros objektas (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas), turintis architektūrinių ir istorinių vertingųjų savybių (I t., b. l. 20-24). Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr.ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo (toliau - Aprašas) 6, 7.3, 10, 11, 18, 20 punktais. Bylos medžiaga patvirtino, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmai buvo pastatyti 1971 m. (prieš 35 metus). Pažymėta, jog pagal Aprašo 8.1 punktą, objektai ir vietovės, kurie neatitinka Aprašo 7 punkte nustatyto amžiaus cenzo, vertinami, jeigu jie susiję su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinio režimo ir Lietuvos valstybingumui ypač svarbiais įvykiais. Kadangi šiuose rūmuose 1998 m. spalio 22-23 dienomis vyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. sausio 14-16 dienomis Lietuvos visuomenė atsisveikino Lietuvos laisvės kovotojais, žuvusiais prie televizijos bokšto per 1991 m. sausio 13-osios įvykius, kurie buvo šiame pastate pašarvoti, padaryta išvada, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai atitinka amžiaus cenzo reikalavimus, keliamus architektūrinio vertingųjų savybių pobūdžio objektams. Konstatuota, jog analizuojamu atveju objekto pastatymo data yra aiški bei žinomi kiti autentiškumą charakterizuojantys požymiai, todėl papildomą tyrimą šiuo aspektu atlikti nėra reikalinga. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kaip kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nesutampa su jo kaip daiktinės teisės objekto ribomis (I t., b. l. 32-33). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, konstatuota, jog ne visada kultūros paveldo objekto teritorijos ribos turi sutapti su sklypo, kuris yra daiktinės teisės objektu, ribomis, tačiau tokiu atveju kultūros paveldo objekto teritorijos ribos turi būti pagrįstos tyrimais. Atkreiptas dėmesys į tai, kad Vilniaus ir sporto rūmų teritoriją 1995 m. tyrė archeologai V. U. ir I. V., o 1996 ir 1998 metais – R. Ž. Archeologiniai tyrinėjimai taip pat buvo atlikti ir 2002 m., statant Karaliaus Mindaugo tiltą. Rekonstruojant Rinktinės ir Olimpiečių gatves bei jose esančius inžinerinius tinklus, archeologinius tyrimus atliko archeologai G. G. ir E. O., o vėliausiai tokio pobūdžio tyrimus 2004-2005 metais atliko archeologas K. K. Ši teritorija taip pat yra Vilniaus senojo miesto su priemiesčiais vieta, kurioje XV amžiuje buvo žydų kapinės (http://www.lietuvospilys.lt/data/zydai.htm). Tai patvirtina ginčo teritorijoje pastatytas paminklas senosioms Šnipiškių žydų kapinėms (1487-1950) atminti (I t., b. l. 103-104). Be to, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorija patenka į pasaulinio paveldo objekto – kultūros paminklo U1P – Vilniaus istorinio centro apsaugos zoną, pažymėtą indeksu 3A, patvirtintą Kultūros vertybių apsaugos departamento 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr.Į-167. Nurodyta, jog Tarybos akto 5 punkte kaip objekto reikšmingumo kriterijus aptartas Aprašo 11 punkte įvardintas svarbumo – įtakos kriterijus, rodantis svarbą visuomenės ir valstybės vystimosi, kultūros sklaidos procesams. Remiantis šio kriterijaus apibūdinimu, pripažinta, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai jį atitinka (Tarybos akto 13 punkte išdėstytos kultūros paveldo objekto vertingosios savybės). Konstatuota, jog nagrinėjamu atveju kultūros paveldo objektui nustatytas regioninis lygmuo, o Taryba savo akto 13 punkte Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingąsias savybes nurodė pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr.ĮV-150 „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo patvirtinimo“ priede pateiktą vertingų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašą. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių tyrimų jis reikalauja atskleistoms, natūroje išlikusioms vertingosioms savybėms. Teismo konstatavimu, akte Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingosios savybės aprašytos pakankamai išsamiai ir detaliai, yra pilnai atskleistos, nes išliko tiek natūroje nuo pat pastato pastatymo, tiek pastato techniniame projekte. Kita vertus, dauguma akto 13 punkte nurodytų kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių yra visiems žinomos aplinkybės, užfiksuotos spaudoje, kino juostose, televizijoje. Atlikdama vertinimą, Taryba taip pat rėmėsi literatūra ir šaltiniais, kurių sąrašas pateiktas akto 15 punkte bei bylos medžiagoje (I t., b. l. 105-115). Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl tyrimų nepakankamumo. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymo Nr.ĮV-259 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo patvirtinimo“ 10 punktą konkrečius reikalingus tyrimus pasirenka nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantys ir vykdantys juridiniai ir fiziniai asmenys. Išanalizavus akto turinį ir bylos medžiagą, nustatyta, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingųjų savybių duomenų atskleidimui atlikti panaudoti fiksavimo (I t., b. l. 82-103), inžineriniai-techniniai ir neardomieji tyrimai. Pasirinktos tyrimo rūšys pripažintos pakankamomis, nes sudarė galimybes atsakyti į esminį klausimą - ar kultūros paveldo objektas įrašytinas į Kultūros vertybių registrą, kokios yra jo vertingosios savybės, reikšmingumas. Teismas nustatė, jog pagal Tarybos 2006 m. liepos 4 d. posėdžio protokolą Nr.14 posėdyje dalyvavo posėdžio pirmininkas E. I. ir nariai M. D., I. K., A. G., E. R., V. Ž. bei V. V. Už Vilniaus koncertų ir sporto rūmų įrašymą į Kultūros vertybių registrą balsavo visi, išskyrus M. D., kuri susilaikė dėl etinių sumetimų ( 6 iš 7 narių). Teismas nurodė, jog pagal Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymo Nr.Į-259 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ 15 punktą tarybos sprendimai priimami paprasta Tarybos narių balsų dauguma, už sprendimą balsuojant bent vienam svarstomo klausimo atitinkamos srities Tarybos nariui (jei tokių narių Taryboje nėra, sprendimai gali būti priimami, turint ne mažiau kaip dviejų atitinkamos srities specialistų, turinčių ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją (ne Tarybos nario), raštiškas sprendimams pritariančias išvadas). Kaip nepagrįsti įvertinti pareiškėjo teiginiai, kad posėdyje nebalsavo nekilnojamojo kultūros paveldo istorinės srities specialistas, nes E. I., kaip ir S. G. bei M. D., yra tos pačios srities – istorinės meninės raidos – ekspertas. Kadangi už sprendimą balsavo 6 iš 11 narių, t. y. daugiau kaip pusė, sprendimas pripažintas teisėtu. Kaip nepagrįsti įvertinti ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ teiginiai, kad Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymas Nr.Į-456 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymo Nr.Į-259 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ įsigaliojo kitą dieną po paskelbimo „Valstybės žiniose“, t. y. 2006 m. rugpjūčio 27 d., ir negaliojo ginčijamo sprendimo priėmimo dieną. Pažymėta, jog minėtas teisės aktas yra individualus administracinis aktas, priimtas konkretaus asmens – A. G. – atžvilgiu, todėl jam nėra taikoma norminiams administraciniams aktams nustatyta paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų reikšmingumą istoriniu bei architektūriniu aspektais patvirtino ir specialistų A.T., R.Č., J.M., K.P., V.K., M.P.Š. rašytiniai bei teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai. Istorinės srities specialistu kviestas prof. habil. dr. A.T. paaiškino, jog, atkuriant Lietuvos valstybę, Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko svarbūs Lietuvos nepriklausomybei įvykiai - 1988 m. spalio 22 ir 23 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimo delegatai priėmė Sąjūdžio programą, įstatus, išrinko dalį Seimo narių ir patvirtino tarybą, 1991 m. sausio 14-16 d. čia buvo pašarvotos sausio 13 d. aukos, vėliau - 1991 m. liepos 31 d. žuvusieji Medininkuose, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų komplekse buvo organizuojama daug kitų valstybinių, sporto ir kultūros renginių. Šie pilietinės raiškos įvykiai, kaip teigiama, suteikia Vilniaus koncertų ir sporto rūmų aurai istorinės atminties nepakartojamo ženklo vertę ir prasmę, todėl sprendimas juos išsaugoti ateities kartoms yra teisingas. Istorinės srities specialiste kviesta dr. R.Č. paaiškino, kad 1971 m. pastatyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai iki pat „Siemens arenos“ atidarymo (2004 m.) buvo didžiausia ir moderniausia universali pramoginių renginių ir sporto halė Lietuvoje. Juose veikė ir pirmoji Lietuvos Respublikoje ledo arena. Per Vilniaus koncertų ir sporto rūmų funkcionavimo laikotarpį čia įvyko daug Lietuvos kultūrai, sportui ir visuomenei reikšmingų įvykių. Bene svarbiausiais iš jų reikėtų laikyti 1988 m. spalio 22-23 d. įvykusį Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, nuo kurio prasidėjo tautinio atgimimo judėjimas, pasibaigęs nepriklausomybės atgavimu, ir 1991 m. sausio 14-16 d., kuomet pastate buvo pašarvotos sausio 13 d. aukos. Be to, nurodyta, jog kaip sovietinės architektūros reliktas Vilniaus koncertų ir sporto rūmai susilaukia didelio užsienio turistų dėmesio, todėl sprendimas šį objektą įtraukti į Kultūros vertybių registrą yra savalaikis ir pagrįstas (be valstybės apsaugos jam gresia fizinis sunaikinimas). Architektūrinės srities specialistas doc. M.P.Š. nurodė, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai patenka į Vilniaus miesto identitetą išreiškiančių objektų grupę. Šio statinio atvaizdas naudojamas kaip logotipas bukletuose, ženkliukuose, turistiniuose leidiniuose. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų išskirtinumą sudaro vantinė stogo konstrukcija, kurios pavyzdžių pasaulyje yra labai nedaug. Be to, rūmai pasižymi aukštos meninės vertės brutalistinės stilistikos betonine architektūra. Specialisto nuomone, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūra, siluetas ir pagrindinės konstrukcijos yra neabejotina vertybė, atspindinti XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių architektūrinės ir konstruktyvinės minties raidą. Architektūrinės srities specialistas prof. habil. dr. J.M. paaiškino, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmai ilgą laiką buvo pirmasis ir vienintelis tokios apimties ir pobūdžio statinys Lietuvoje. Jie pasižymi savita ir originalia perdengimo vantinių konstrukcijų sistema, kuri buvo sukurta Lietuvos konstruktorių ir pripažinta išradimu. Statinio architektūrinė ir konstrukcinė pusė sudaro darnią visumą. Objektas atstovauja XX a. vidurio modernistinę kryptį su atskirais kitų funkcionalizmo, brutalizmo elementais bei pasižymi savita architektūrine kompozicine struktūra, išreiškiančia veržlumo, polėkio, dinamikos, ekspresijos idėją. Pastato proporcijos ir mastelis išlaiko pagrindinius suderinamumo su aplinka reikalavimus. Jo manymu, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūra vertintina kaip integrali funkcinių, konstrukcinių ir estetinių savybių visuma, kuri yra vienas didžiausių sovietmečio architektūros laimėjimų. Specialisto teigimu, jei rūmai būtų sunaikinti, atsirastų didelė spraga architektūros istorijoje. Be to, pastatas sukurtas okupacijos sąlygomis, jame slypi patriotinės aspiracijos, tautos atsparumo ir kultūrinės rezistencijos apraiškos, todėl jį būtina išsaugoti. Architektūrinės srities specialistas V.K. paaiškino, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vantinės stogo konstrukcijos tipas yra ypač novatoriškas inžinerinis – konstrukcinis sprendimas, nulėmęs ne tik pastato tūrį bei kitus architektūrinius sprendimus, bet ir rodantis Lietuvos inžinierių gebėjimus. Be to, Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vykę įvykiai turėjo lemiamos reikšmės atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Architektūrinės srities specialistas doc. K.P. paaiškino, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmus kūrė žymūs architektai Eduardas Chlomauskas ir Zigmantas Liandzbergis. Konstruktorių panaudota unikali dengimo konstrukcija 1967 m. balandžio 29 d. patentuota Autorinių teisių komitete ir yra vienas iš nedaugelio Lietuvos statybinės inžinerijos paminklų, registruotų kaip išradimas. Objekto reikšmė Lietuvos visuomenei ir valstybei, specialisto nuomone, yra neabejotina. Architektūrinės srities specialistas prof. habil. dr. J.B. paaiškino, jog kultūros vertybių apsauga turėtų būti grindžiama objekto kultūrine verte, o ne tam tikru poreikiu. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertinimo akte vertingosiomis savybėmis įvardinta tai, kas sudaro statinio ir jo teritorijos medžiaginį turtą. Nenustačius statinio dėmenų ir jo elementų kultūrinės vertės požymių, tuo pačiu nenustatyta ir realioji statinio, kaip visumos, kultūrinė vertė. Neatlikti ir vizualiniai kraštovaizdiniai bei urbanistiniai tyrimai, nėra statinio sudedamųjų dalių autentiškumo studijos, ignoruotas visuomenės dalyvavimas vertinimo procese. Specialisto teigimu, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra sovietmečio direktyvinės politikos veiklos objektas, vienintelė išskirtinė jo savastis yra vantinė stogo konstrukcija, kuri nėra matoma ir atstovauja ne architektūros, o inžinerijos paveldą. Skundžiamo sprendimo priėmimą, jo manymu, paskatino naujų statybų Senamiesčio apsaugos zonoje baimė. Teismas minėto specialisto paaiškinimus įvertino kritiškai, kadangi jie duoti pareiškėjo užsakymu. Teismas, įvertinęs rašytinių įrodymų visumą, specialistų paaiškinimus, bylos šalių argumentų pagrįstumą ir ginčo santykių teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. liepos 14 d. sprendimas, kuriuo nutarta Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, esančius Rinktinės g. 1, Vilniuje, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, priimtas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes, laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl yra teisėtas bei pagrįstas, jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

7III.

8Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apelianto teigimu, turėdamas išankstinį nusistatymą, teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jo teisę į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą. Apeliantas pažymi, jog teismo 2007 m. kovo 5 d. interneto tinklapyje adresu www.vaateismas.lt patalpintame pranešime spaudai „Teismas nagrinėja ginčą dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimo" pateikta informacija apie bylą buvo vienpusiška, iš esmės atspindėjo tik atsakovo ir jo pusėje pasisakiusių asmenų poziciją, jame apskritai nebuvo nurodyta, kad byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri palaiko apelianto poziciją ir argumentus. Be to, teiginys, kad teismo posėdyje dalyvavusių ekspertų nuomone, Vilniaus koncertu ir sporto rūmai yra neabejotinai vertingas kultūros paveldo objektas, yra klaidinantis, kadangi ne visi teismo posėdyje dalyvavę ekspertai buvo tokios nuomonės (prof. habil. dr. J.B. išdėstytas požiūris, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos eksperto E.Z. rašytiniai paaiškinimai), be to, net ir atsakovo pusėje pasisakę specialistai (ekspertai) nevertino Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kaip „neabejotinos" vertės objekto (išskyrus V.K., kuris yra nuo Kultūros paveldo departamento (toliau – KPD) tiesiogiai priklausomas asmuo ir atstovauja su atsakovu susijusį asmenį Kultūros paveldo centrą). Pažymima, kad, skirtingai nei teigta pranešime spaudai, specialistai nepasisakė, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmų įregistravimas registre atitiko teisės aktų reikalavimus. Tokiu būdu, kaip teigiama, teismas, atrinkęs informaciją, vienpusiškai nušvietė bylą, leisdamas susidaryti nuomonę, kad ne tik byloje dalyvavusių proceso šalių, ekspertų, bet ir teismo nuomonė yra priešinga apelianto pozicijai (apeliantas prideda minėto pranešimo pagrindu žiniasklaidoje išplatintus pranešimus ir komentarus, pažymėdamas, jog byla yra rezonansinė ir teismo pranešimas spaudai per visuomenės informavimo priemones buvo paskleistas plačiu mastu, informacija galėjo paveikti teisėjus). Apeliantas remiasi Europos žmogaus teisių teismo sprendimais bylose Kyprianou prieš Kiprą Nr. 73797/01 (2005), Daktaras prieš Lietuvą Nr. 42095/98 (2000) ir kt., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 7 straipsniu. Teismas, apelianto teigimu, pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą proceso šalių lygybės principą, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kadangi sprendimą grindė išimtinai atsakovo pusėje pasisakiusių specialistų išvadomis, o apelianto poziciją palaikiusių specialistų išvadas nemotyvuotai atmetė arba iš viso jų netyrė. Pažymima, jog specialistas E.Z. savo rašytiniuose paaiškinimuose teismui nurodė, kad objekto kultūrinei vertei bei vertingosioms savybėms nustatyti ir pagrįsti buvo privaloma atlikti istorinius tyrimus ar bent parengti istorinę pažymą, kurie pagrįstų istorinę vertę, bei architektūrinius ir inžinerinius tyrimus, kurie pagrįstų pastato inžinerinių ir architektūrinių sprendimų vertę. Specialistas išdėstė kritinį požiūrį į atsakovo 2006 m. liepos 4 d. akte Nr. 45 (toliau – Aktas Nr. 45, t. 1, b.l. 149-153) nurodytas Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingąsias architektūrines ir istorines savybes, pvz., jo nuomone, pastato fasadų architektūrinis sprendimas negali būti įvardijamas kaip vertingoji savybė, kadangi fasadų kompozicija yra atskirų fizinių elementų visuma, o šie elementai yra detaliai aprašomi kitose akto pozicijose. Specialistas taip pat nurodė, kad jam kelia abejonių akte išvardintos vertingosios savybės, kurios apima visą pastatą ir aplinkos elementus, kad jis įžvelgia atsakovo nepagrįstą norą išsaugoti objektą, neatsižvelgiant į jo atskirų elementų ir konstrukcijų fizinę būklę. Specialisto teigimu, vertingų pastato savybių surašymo principas akte galėtų būti taikomas objektui, kuris reikalauja skubių tvarkymo darbų, bet ne pastatui, priskirtam kultūros paveldo objektų grupei. Specialistas E.Z. taip pat pasisakė dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų įrašymo į registrą kaip istorinės vertybės. Specialisto teigimu, kaip susijęs su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu, jau yra įtrauktas į registrą pastatas Gedimino pr. 1, Vilniuje. Jo nuomone, be atrankos ir tyrimų įtraukiant į registrą visus objektus, kurie yra susiję su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu, greitai turėtume labai ilgą sąrašą tokių objektų - aikščių, pastatų ir parkų - o tai daryti vargu ar būtų tikslinga. Specialistas pateikė argumentus ir dėl ginčijamo atsakovo sprendimo neatitikimo Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 24 ir 25 punktų reikalavimams, nurodydamas, kad atsakovas netinkamai nustatė objekto reikšmingumą (jei objektas tikrai susijęs su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinio režimo įvykiais, jis negali būti pripažįstamas kaip regioninės reikšmės vertybė). Šie specialisto paaiškinimai ir argumentai, apelianto manymu, nebuvo paneigti nei byloje dalyvavusių proceso šalių, nei teismo. Nurodoma, jog prof. habil. dr. J.B. taip pat pateikė teismui išsamią studiją, kurioje kiekvieną iš išvadų, susijusių su Vilniaus koncertų ir sporto rūmų įrašymu į kultūros vertybių registrą, pagrindė teisės aktų nuostatomis, kitų atitinkamų sričių specialistų viešai skelbtomis išvadomis ir moksliniais straipsniais, literatūros šaltiniuose esančia informacija. Specialistas išsamiai pagrindė, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai negalėjo būti įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nes: 1) nebuvo ir nėra nustatyti statinio dėmenų ir jų elementų, kurie atsakovo įvardyti vertingosiomis savybėmis, kultūrinės vertės požymiai, nusakantys objekto kultūrinę ir istorinę vertę bei visuomeninę reikšmę; 2) nebuvo ir nėra atlikti objekto vizualiniai kraštovaizdiniai ir urbanistiniai tyrimai, įvertinantys objekto invaziją į išskirtinės vertės vizualinę Pasaulio paveldo objekto aplinką; 3) neatlikta Koncertų ir sporto rūmų bei jų aplinkos panaudos, socialinių, ekonominių ir fizinių galimybių studija, siekiant išsaugoti statinio ir jo aplinkos autentiškąsias vertybes bei užtikrinti rentabilų jo funkcionavimą; 4) atsakovas, kaip kolegialus organas, įgaliotas priimti sprendimus dėl objektų įrašymo į kultūros vertybių registrą, priimti sprendimą nebuvo kompetentingas, kadangi jo sudėtyje nėra nei vieno profesionalaus paveldosaugos specialisto, turinčio habilituoto daktaro mokslo laipsnį ar profesoriaus vardą. Prof. habil. dr. Jurgis Bučas, atlikęs išsamų rašytinių šaltinių tyrimą, padarė išvadą, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra statinys, priskirtinas sovietinės kasdienybės (buities) objektų grupei, kuris nėra nei unikalus, nei istorine ar menine prasme išskirtinai svarbus, nei ryškus istorinių kataklizmų liudytojas, nei išskirtinai brandus meninės kokybės požiūriu statinys, be to, jis neturėjo ir neturi ryškios įtakos visuomenės ir valstybės socialinei bei kultūrinei plėtrai. Pažymima, kad dėl specialisto E.Z. išvadų teismas iš viso nepasisakė ir nemotyvuotai jas atmetė, o prof. habil. dr. J.B. išvadas teismas atmetė, remdamasis tik tuo, kad šis specialistas jas pateikė apelianto užsakymu. Apelianto manymu, toks teismo vertinimas yra neteisėtas ir diskriminacinis jo atžvilgiu, nes nei atsakovas, nei tretieji suinteresuoti asmenys, nei pats teismas bylos nagrinėjimo metu nereiškė abejonių dėl specialisto nešališkumo, jo gebėjimų pateikti objektyvią nuomonę nagrinėjamu klausimu, nekėlė klausimo dėl jo nušalinimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnis tokią galimybę numato). Apelianto teigimu, teismas, nepagrįstai atsisakydamas vertinti šio specialisto paaiškinimus, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytą pareigą įvertinti įrodymus visapusiškai, objektyviai ir išsamiai. Teigiama, jog tai, kad apeliantas paprašė profesorių J.Bučą pareikšti savo nuomonę ginčijamu klausimu raštu dar prieš bylos nagrinėjimą ir pateikė šio eksperto išvadą kartu su skundu teismui, nerodo šio asmens šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi (specialisto nuomonė ir argumentai nebuvo įtakojami). Pažymima, jog priešingu atveju, reiktų pripažinti, kad visi įrodymai, surinkti ne teismo, o proceso šalių iniciatyva, turi mažesnę įrodomąją galią (Administracinių bylų teisenos įstatymas to nenumato). Nurodoma, jog 2007 m. vasario 12 d. nutartimi atsakovo prašymu įtraukęs į bylą specialistais K.P. ir V.K., teismas šių specialistų paaiškinimų, skirtingai nei apelianto iniciatyva įtrauktų į bylą specialistų paaiškinimų, kritiškai nevertino ir jais rėmėsi, nors teismui buvo žinoma, kad specialistas V.K. yra Kultūros paveldo centro, kurio steigėjas yra KPD, direktorius, t.y. asmuo, tiesiogiai pavaldus KPD, vadovaujantis KPD 2006 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. Į-003, skiriamas ir atleidžiamas iš darbo KPD direktoriaus, todėl negalėjęs būti nepriklausomu, nesuinteresuotu bylos baigtimi. Apeliantas pažymi, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą proceso šalių lygybės principą. Apelianto teigimu, specialistui E.Z. dėl pateiktos šioje byloje nuomonės buvo daromas spaudimas, o teismas, netirdamas jo rašytinių paaiškinimų ir juos nemotyvuotai atmesdamas, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnį. Be to, jo kompetencijos tyrimas tuo metu, kai jis teikia teismui paaiškinimus byloje, apelianto manymu, teismo turėjo būti įvertintas kaip spaudimas teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 7 straipsnis) ir turėjo būti imtasi atitinkamų priemonių, kad toks poveikis nebūtų daromas. Apeliantas teigia, kad teismas, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalis, grindė sprendimą įrodymais, kurių byloje nėra, kurie nebuvo tirti bylos nagrinėjimo metu ir su kuriais nei teismas, nei proceso šalys nebuvo supažindintos. Pasisakydamas dėl atsakovo atliktų tyrimų pakankamumo ir spręsdamas atsakovo sprendimo teisėtumo klausimą, jis rėmėsi tuo, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorijoje buvo atliekami išsamūs archeologiniai tyrimai, nurodydamas, jog rūmų teritoriją 1995 m. tyrė archeologai V.U. bei I.V., 1996 ir 1998 m. - R.Ž., archeologiniai tyrimai taip pat buvo atliekami 2002 m., statant Karaliaus Mindaugo tiltą, rekonstruojant Olimpiečių bei Rinktinės gatves (šie tyrimai, teismo teigimu, įrodo, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtintų Nekilnojamų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 18 punkto požiūriu, kuris reikalauja, apibrėžiant kultūros vertybei priskiriamą teritoriją, jos ribas pagrįsti tyrimų rezultatais). Tačiau apeliantas pabrėžia, kad nei minėtų archeologinių tyrimų turinio, nei jų išvadų, nei tyrimų atlikimą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, nebuvo nustatyta, kokiu tikslu archeologiniai tyrimai buvo atliekami ir ką jie nustatė. Todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, teismo sprendimas yra neteisėtas iš esmės. Teismas, apelianto teigimu, neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtintų Nekilnojamų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 7 ir 8 punktus, nepagrįstai nusprendė, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai atitinka amžiaus cenzo reikalavimus, keliamus objektams, įrašomiems į kultūros vertybių registrą. Apeliantas pažymi, jog, spręsdamas dėl šio cenzo, teismas rėmėsi istorinėmis vertingosiomis savybėmis, o dėl objekto atitikimo amžiaus cenzo reikalavimams iš viso nepasisakė. Apeliantas remiasi Aprašo 7 punktu (7.3 ir 7.4 punktai), nurodydamas, jog kadangi atsakovas pripažino Vilniaus koncertų ir sporto rūmus objektu, turinčiu ir istorinę, ir architektūrinę vertę, šis objektas turi atitikti abu amžiaus cenzo reikalavimus. Tuo tarpu Vilniaus koncertų ir sporto rūmai neatitinka nei istorinio, nei architektūrinio amžiaus cenzų, kadangi pagal Aktą Nr. 45 pastato istorinė vertė atsirado ne nuo jo pastatymo momento, kaip teigia teismas, o nuo tam tikrų istorinių įvykių 1988-1991 metais (kaip istoriškai vertingas objektas šis pastatas egzistuoja mažiau nei 25 metus, todėl neatitinka Aprašo 7.3 punkte nustatyto amžiaus cenzo). Vilniaus koncertų ir sporto rūmai neatitinka ir Aprašo 7.4. punkte nustatyto amžiaus cenzo kaip architektūrinės vertės objektas, kadangi rūmų statyba buvo baigta tik 1973 metais (teismas nepagrįstai architektūrinės vertės objektui taikė 25 metų cenzą, kuris taikomas istorinės vertės objektams). Teismas rėmėsi Aprašo 8.1. punktu, pagal kurį amžiaus cenzo reikalavimai gali būti netaikomi, jeigu objektas yra susijęs su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinio režimo ir Lietuvos valstybingumui ypač svarbiais įvykiais. Tačiau apeliantas pažymi, kad byloje nėra jokių tyrimų išvadų, patvirtinančių, kad visuomenė sieja įvykius, susijusius su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamuoju suvažiavimu ar 1991 m. prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusiais asmenimis, būtent su Vilniaus koncertų ir sporto rūmais. Apelianto nuomone, šis pastatas Lietuvos visuomenei asocijuojasi tik su sovietine pompastika ir daugeliui visuomenės narių kelia asociacijas su sovietiniu režimu, o ne su išsivadavimu iš okupacinio režimo (prof. habil. dr. J.Bučo teigimu, minėti istoriniai įvykiai nėra šio pastato savastis). Teigiama, jog vertinant Vilniaus koncertų ir sporto rūmus kaip sovietmečio architektūros paveldo išskirtinį objektą, šie įvykiai nėra prioritetiniai. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nusprendė ir dėl to, kad ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka Aprašo 11 punkto reikalavimus, objekto reikšmingumo atskleidimą nepagrįstai sutapatindamas su vertingųjų savybių išvardijimu. Pažymima, jog vadovaujantis Aprašo 3 punktu, spręsdamas dėl būtinybės įrašyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus į kultūros vertybių registrą, atsakovas ne tik turėjo patikrinti šio objekto amžiaus cenzą, bet ir nustatyti objekto reikšmingumą pagal Aprašo 11 punktą. Nei teismas, nei atsakovas neatskleidė objekto autentiškumo bei kompleksiškumo nei etniniu, nei estetiniu, nei moksliniu požiūriu, todėl, apelianto manymu, jų sprendimai negali būti pripažįstami atitinkančiais Aprašo 11 punktą. Atvirkščiai, remiantis prof. B. ir E.Ž. pateiktais paaiškinimais, darytina išvada, kad objektas negali būti priskirtas prie reikšmingų, nes jis neatspindi įtakos kriterijaus, kuris rodytų objekto svarbą visuomenės ir valstybės vystymuisi ar istorinės sklaidos procesams. Kadangi objektas yra sukurtas ir atstovauja konstruktyvizmo stilių, minimaliai naudoja architektūrinius sprendimus, apelianto manymu, teigti, kad jame yra daug architektūriškai vertingų elementų, taip pat negalima. Pažymima, jog objektas neatitinka ir istorinių savybių reikšmingumo kriterijų. Kaip nurodoma prof. habil. dr. Jurgio Bučo nuomonėje, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai priskirtini sovietinės kasdienybės (buities) objektams, kurie nėra tragiškų tautos istorinių išgyvendinimų žymės ir kurių išsaugojimas neturi išskirtinės reikšmės istorinei atminčiai. Pasak nurodyto specialisto, ši sovietinio palikimo objektų grupė nėra ryškių istorinių kataklizmų liudytoja, objektus mėginama vertinti tik pagal meninės kokybės bendruosius kriterijus. Teismo argumentai dėl nekilnojamosios kultūros vertybės atskleidimui atsakovo atliktų tyrimų pakankamumo, apelianto teigimu, yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams, pažeidžia Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo (toliau - Duomenų apimties aprašas) 4 ir 7 punktus. Apeliantas remiasi minėto aprašo 4 punktu, pripažįsta, kad Akte Nr. 45 yra išvardinti tyrimo šaltiniai bei literatūra, kuriais tariamai rėmėsi atsakovas aktui surašyti, tačiau pažymi, kad, susipažinus su tyrimo bylos medžiaga, atsakovo pateiktais dokumentais, akivaizdu, kad, priimant ginčijamą sprendimą, atsakovas pakankamų tyrimų neatliko. Atsižvelgiant į Duomenų apimties aprašo 7.1 punktą, apelianto teigimu, atsakovas fiksavimo tyrimą atliko neišsamiai, neužfiksuodamas Akte Nr. 45 išvardintų architektūrinių vertybių. Jokie kiti tyrimai, įskaitant istorinės-meninės raidos, inžinerinius-techninius bei papildomus specialiuosius tyrimus, nebuvo atlikti, priešingai neteigė ir atsakovas, todėl apeliantui nesuprantama teismo išvada, kad atsakovas atliko inžinerinius-techninius ir neardomuosius tyrimus. Teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas rėmėsi tam tikra literatūra ir šaltiniais, kurie yra išvardinti Akto Nr. 45 15 punkte, apelianto manymu, taip pat negali būti pripažįstama tyrimų atlikimu (literatūros nurodymas, medžiagos neanalizuojant, negali būti laikomas tyrimu). Argumentai, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingosios savybės yra išlikusios natūroje nuo pat pastato pastatymo, yra visiems gerai žinomos, užfiksuotos spaudoje, kino juostose, televizijoje, apelianto manymu, taip pat nepagrįstas. Apelianto teigimu, nepaisant tokio fiksavimo ir fizinių pastato savybių žinomumo, vertingas jo savybes būtina nustatinėti ir pagrįsti tyrimo išvadomis, kadangi išlikusios ir užfiksuotos yra tik fizinės Vilniaus koncertų ir sporto rūmų savybės, o jų vertingumas kiekvienu atveju turi būti nustatytas tiriant šių fizinių savybių bruožus ir kultūrinius požymius. Teigiama, jog teismas sutapatino vertingąsias nekilnojamojo kultūros paveldo objekto savybes su fizinėmis šio objekto savybėmis, nepagrįstai konstatuodamas, kad atsakovas atskleidė Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingąsias savybes (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 2 straipsnio 14, 40 dalys). Tuo tarpu atsakovas Akto Nr. 45 13 punkte išvardijo Vilniaus koncertų ir sporto rūmų fizinius elementus, visiškai nepagrįsdamas jų kultūrinės vertės požymių (vertingųjų savybių) nei etniniu, nei istoriniu, nei estetiniu ar moksliniu požiūriu. Apelianto teigimu, atsakovo nurodytas tariamai vertingas savybes atitinka daugelis nekilnojamojo turto objektų, kurie negali pretenduoti gauti nekilnojamosios kultūros vertybės statusą. Apelianto manymu, Akto Nr. 45 13 punkte nurodyti fiziniai elementai negali būti laikomi vertingosiomis savybėmis (kultūriniais požymiais) kultūros paveldo prasme (šią išvadą patvirtina rašytinis prof. habil. dr. J.B. 2006 m. gruodžio 21 d. paaiškinimas dėl Tarybos sprendimo įrašyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus į Nekilnojamųjų vertybių registrą, kurio nepaneigė nei vienas iš atsakovo poziciją palaikiusių specialistų). Pažymima, jog pagal prof. habil. dr. J.M. paaiškinimą Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra ne architektūrinės, o inžinerinės vertės objektas (dėl unikalių pastato stogo vantinių konstrukcijų), šią vertybę pabrėžė ir specialistas V.K. Tai, kad kai kurie specialistai mano, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūrinė ir istorinė vertė neabejotina, apelianto teigimu, nereiškia, kad šia nuomone ar atsakovo sprendimais dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingumo neturėtų būti abejojama. Pažymima, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo nuostatomis, objekto fizinis elementas gali būti pripažįstamas vertingąja savybe tik tuomet, kai jis yra vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moraliniu požiūriu. Teigiama, jog teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė Aprašo 18 punktą, neteisėtai pripažindamas atsakovo neribotą teisę nemotyvuotai ir nepagrįstai apibrėžti bet kokio dydžio teritorijos ribas objektui, įrašomam į kultūros vertybių registrą. Iš Apibrėžtų teritorijos ribų plano (t.1, b.l. 163) matyti, kad ginčijamu sprendimu apibrėžtos teritorijos ribos nesutampa su sklypo teritorijos ribomis (atsakovas kaip saugomą teritoriją apibrėžė žemės sklypą, kuris apima ne tik Vilniaus koncertų ir sporto rūmų bei UAB „Žalgirio sporto arena" nuomojamą žemės sklypą; tai matyti ir iš Vilniaus koncertų ir sporto rūmų bei gretimos teritorijos topografinio žemėlapio; t. 1, b.l. 38). Pažymima, jog teismo nurodyti archeologiniai tyrimai negali turėti nieko bendro su Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, kaip kultūros vertybės, ribų apibrėžimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi bei Aprašo 3 punktu, į kultūros vertybių registrą įrašomo objekto teritorija apibrėžiama vieninteliu tikslu - nustatyti nuo objekto neatsiejamo ir jam naudoti reikalingo žemės sklypo ribas. Tokiu būdu, tuo atveju, kai, vadovaujantis Aprašo 18 punktu, objekto teritorijos ribos apibrėžiamos plačiau nei sklypo, kuris yra daiktinės teisės objektas, ribos, apelianto teigimu, būtina tyrimais pagrįsti, jog šis didesnis žemės sklypas yra būtinai reikalingas objekto naudojimui. Nurodoma, jog Aprašo 18 punktas turi būti aiškinamas taip, kad tik tyrimais įrodžius būtinybę plėsti sklypo ribas, objekto teritorija gali būti apibrėžiama plačiau nei sklypo, kuris yra daiktinės teisės objektas, ribos. Byloje nėra jokių įrodymų, tyrimų ar vertinimų, pagrindžiančių, kad didesnė teritorija yra būtina objekto naudojimui, t.y. kad ribų išplėtimas yra būtinas apsaugoti kultūros vertybę ar ją naudoti. Teismas nenustatė, kokiu tikslu archeologiniai tyrimai buvo atlikti, kas juose buvo nustatyta, ar jie pagrindžia atsakovo sprendimą dėl teritorijos ribų nustatymo, todėl, apelianto manymu, nėra pagrindo teigti, kad šiais tyrimais galima remtis, nustatant objekto teritorijos ribas pagal Aprašo 18 punktą. Pažymima, jog nei Akte Nr. 45, nei kituose su skundžiamu sprendimu susijusiuose dokumentuose šie tyrimai ar jų išvados nėra minimi, Taryba nėra įtraukusi jų į tyrimo šaltinius, nurodytus Akto 15 punkte (akivaizdu, kad Tarybos nariai su šiais tyrimais nebuvo supažindinti, jų nenagrinėjo ir jais nesirėmė, priimdami ginčijamą sprendimą). Teismo argumentai, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorija yra Vilniaus senojo miesto su priemiesčiais vieta, kurioje XV a. buvo žydų kapinės ir kuri patenka į pasaulinio paveldo objekto Vilniaus istorinio centro apsaugos zoną, kaip teigiama, iš viso nėra susiję su tyrimo dalyku. Pažymima, kad vienintelis teisėtas pagrindas, kuriuo remdamasis atsakovas turėjo nustatyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorijos ribas, yra būtinybė pagal paskirtį naudoti ir apsaugoti kultūros vertybę. Atsakovo sprendimas nėra susijęs su žydų kapinių apsauga ar Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos priežiūra, todėl išdėstytos aplinkybės niekaip neįtakoja Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, kaip kultūros vertybės, teritorijos ribų, o teismo sprendimas, grindžiamas tokiomis aplinkybėmis, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Pažymima, kad teismas nepasisakė ir dėl apelianto argumentų, kad atsakovo sprendimas dėl teritorijos ribų apibrėžimo pažeidžia UAB „Žalgirio sporto arena" teises (dalis sklypo, skundžiamu sprendimu priskirto Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorijai, yra nuomojama kito objekto, kuris yra pastatytas tame pačiame sklype, savininko - UAB „Žalgirio sporto arena"). Teigiama, jog teismas nepasisakė ir dėl apelianto argumentų, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Aprašo 24 punkto reikalavimų, pažeidžia apelianto, kaip nekilnojamojo turto savininko, teises ir teisėtus interesus. Šiuo atveju jokia objektų atranka dėl pripažinimo juos kultūros vertybėmis nebuvo vykdoma - objektas nebuvo lyginamas su jokiais kitais objektais. Teismas šių argumentų nenagrinėjo, nors tokią poziciją raštu išdėstė teismui ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ekspertas E.Z. 2006 m. lapkričio 21 d. paaiškinime (t. 1, b.l. 145-146). Pažymima, kad aptariamo objekto išsaugojimo tikimybė, jo savininkui neturint atitinkamų planų dėl šio objekto ateities, t.y. nesant asmeninės valdytojo iniciatyvos, o valstybei taip pat nepareiškus jokio susidomėjimo objekto atnaujinimu ir jo veiklos atgaivinimu, yra minimali. Objektas šiuo metu praktiškai visuomenės nenaudojamas, nelankomas ir neeksponuojamas (kyla abejonių, ar jis gali būti panaudotas, įvertinant pasenusią įrangą ir konstrukciją, kuri neleistų jo naudoti ekonomiškai bei padaryti jį funkciškai patraukliu, ergonomišku; dar didesnių abejonių kyla dėl jo lankymo kaip eksponato, nes jame nėra pakankamai kultūrinių vertybių, kurios trauktų visuomenės dėmesį). Kaip matyti iš Atsakovo akto Nr. 45, daugelio objekto fizinių elementų būklė yra bloga. Pažymima, kad kultūros paveldo objektais nebuvo pripažinti ir net nebuvo vertinti bei nepraėjo atrankos procedūrų tokie objektai kaip šiuo metu jau nugriautas dengtas „Žalgirio" plaukimo baseinas, „Lietuvos" kino teatras, Vingio parko estrada ir pan., nors jie architektūriniu požiūriu yra ne mažiau vertingi. Teigiama, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmai kultūros vertybe buvo pripažinti ne dėl jų architektūrinių bei istorinių savybių reikšmingumo, o tik todėl, kad jau buvo rengiamas įgyvendinti šių rūmų bei aplinkinės teritorijos išvystymo planas, sprendimą priėmusiems asmenims baiminantis, jų manymu, nepriimtinų atitinkamos miesto dalies išvystymo sprendinių. Apeliantas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu pasisakę atsakovo atstovai, o taip pat Kultūros paveldo centro direktorius V.K. pripažino, jog įtraukti Vilniaus koncerto ir sporto rūmus į kultūros vertybių registrą nuspręsta dėl to, kad jie buvo gavę informaciją ir sužinoję iš spaudos apie ketinimus vystyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmų bei aplinkines teritorijas, užstatant jas gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatais. Sprendimas skubotas, priimtas neatlikus reikiamų tyrimų ir analizės, jo tikslas - ne tiek paties nekilnojamojo objekto, kiek aplinkinių teritorijų apsauga. Tokie skuboti sprendimai, kaip teigiama, ne tik neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo reikalavimų, bet ir pažeidžia apelianto, kaip turto savininko, teises ir teisėtus interesus, taip pat UAB „Žalgirio sporto arena" teises. Kaip nurodoma prof. habil. dr. J.B. nuomonėje, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra perspektyvinėje miesto plėtros teritorijoje, kuri įvardijama naujuoju Vilniaus centru ir kuriai Vilniaus miesto bendruoju planu numatytas ne konservacinis, bet kitos paskirties žemės naudojimas, kultūrinis-komercinis naudojimo pobūdis. Apeliantas nurodo, jog siekiant išsaugoti kultūros paveldo objektus plėtros teritorijose, galima rasti daug priemonių, tuo tarpu įrašius Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastatą į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, bus pažeidžiamos jo teisės, nes kompensacinės priemonės, pašalinančios finansinį, ekonominį ir socialinį neteisingumą, nebuvo numatytos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnyje įtvirtinti teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai). Pažymima, jog savininko ir kitų asmenų teisės dalyvauti objekto vystyme, jeigu jis būtų pripažintas saugomu, būtų reikšmingai suvaržytos. Nesant teisės aktuose nustatytų kompensacinių priemonių ir mechanizmų, pareiškėjas ir kiti asmenys patirtų didžiulę materialinę žalą (jau šiuo metu teritorijos išvystymo parengimui pareiškėjas yra išleidęs apie 1 mln. litų), negautų naudos. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 pasisakė, jog tais atvejais, kai tam tikros vietovės įstatymo nustatyta tvarka pripažįstamos ypač vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos objektai pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos objektų teisinio režimo. Palikus galioti skundžiamą sprendimą, pareiškėjas nurodo reikalausiąs tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių nuostolių, patirtų dėl jam, kaip kultūros vertybės objekto savininkui, nustatytų apribojimų, atlyginimo. Apelianto teigimu, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė KPD direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtintų Nuostatų 8 ir 15 punktus, nepagrįstai nusprendė, kad priimant ginčijamą sprendimą, už jį balsavo nekilnojamojo kultūros paveldo istorinės srities specialistas. Pažymima, jog pagal Nuostatų 15 punktą tam, kad sprendimas būtų priimtas, už jį turi balsuoti bent vienas Tarybos narys, kurio specializacija yra svarstomo klausimo sritis. Jei tokių narių Taryboje nėra, sprendimai gali būti priimami, turint ne mažiau kaip dviejų atitinkamos srities specialistų, turinčių ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją (ne Tarybos nario), raštiškas sprendimams pritariančias išvadas. Apelianto teigimu, priimant ginčijamą sprendimą, tarp posėdyje dalyvavusių Tarybos narių nebuvo atitinkamos srities Tarybos nario, taip pat nebuvo atitinkamos srities specialistų ekspertizės išvadų („atitinkamos sritys" išvardintos Nuostatų 8 punkte, Tarybos narių specializacijos sritys aiškiai nustatytos KPD direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 ir jį keitusiais įsakymais 2005 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. Į-407 bei 2006 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. Į-021). Atsižvelgiant į tai, jog istorinio nekilnojamojo kultūros paveldo ir memorialinio nekilnojamojo kultūros paveldo sritys aiškiai išskiriamos kaip atskiros ir vienintelės Tarybos narės S.G. specializacija Taryboje buvo istorinis nekilnojamasis kultūros paveldas, apelianto manymu, tik Tarybos posėdyje dalyvaujant S.G. arba pateikus atitinkamos srities specialistų ekspertizės išvadas, Taryba galėjo įvertinti objekto istorines savybes, pripažinti jų vertingumą bei objektą įrašyti į kultūros vertybių registrą. Teigiama, jog argumentai, kad Tarybos narys E.I. laikytinas nagrinėjamos srities specialistu, yra nepagrįsti, Taryba negalėjo nustatyti objekto istorinių savybių vertingumo ir įrašyti objekto į kultūros vertybių registrą. Apelianto teigimu, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė Nuostatų 15 punktą, nepagrįstai laikydamas, kad Tarybos sudėtį nustatantis teisės aktas nėra norminis teisės aktas ir padarydamas neteisėtą išvadą, kad ginčijamas atsakovo sprendimas buvo priimtas pakankamu balsų skaičiumi. Pažymima, jog pagal teismui pateiktą atsakovo 2006 m. liepos 4 d. protokolo išrašą Nr. 14 (t. 1, b.l. 148) Tarybos posėdyje, priimant ginčijamą sprendimą, dalyvavo 7 Tarybos nariai. Apelianto nuomone, aptariamame protokolo išraše paminėtas A.G. Tarybos nariu negalėjo būti laikomas, kadangi KPD direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. Į-456, kuriuo jis įrašytas į Tarybos sudėtį, „Valstybės Žiniose" paskelbtas tik 2006 m. rugpjūčio 26 d. („Valstybės Žinios", Nr. 91, publikacijos Nr. 3600), t.y. po ginčijamo sprendimo priėmimo ir pareiškėjo skundo padavimo teismui. Teismo argumentai, kad minėtas teisės aktas yra ne norminis, o individualus, nepagrįsti, kadangi šis aktas nėra skirtas individualiais požymiais apibrėžtai subjektų grupei, jis buvo paskelbtas „Valstybės žiniose" ir juo įgyvendinamas kitas norminis teisės aktas (detaliau argumentuota patikslintame skunde; t. l, b.l. 124-144). Kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu A.G. nebuvo Tarybos nariu, apelianto teigimu, Tarybos posėdyje, priimant ginčijamą sprendimą, dalyvavo ne 7, o 6 Tarybos nariai ir, vadovaujantis Tarybos nuostatų 8, 14, 15 punktais, ginčijamas sprendimas, „už" balsavus tik 5 Tarybos narių iš 11, priimtas neteisėtai. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas remiasi Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 7 punktu, paaiškindamas, jog istorinės-meninės raidos tyrimai reikalingi, kai reikia patikslinti, detalizuoti ir papildyti žinias apie objektą. Šiuo atveju jų nereikėjo atlikti, o visi tyrimai negalėjo būti atlikti, nes tai užimtų labai daug laiko. Atsakovo manymu, surinktos medžiagos pakako priimti sprendimą pastatą įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Akcentuojama, jog įvykiai, susiję su aptariamu pastatu, daug nulėmę Lietuvos dabartį, yra įvykę neseniai, kad Taryboje yra mokslininkų ir patyrusių paveldosaugos specialistų. Atsakovas remiasi Aprašo 8.1, 8.4, 8.5 punktais, nurodydamas, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmų amžiaus cenzo patikra atitiko net tris (užtenka ir vieno) Aprašo reikalavimus (1988 m. spalio 22-23 d. rūmuose įvyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, architektai E.Ch. (1927-2004), J.K. (1927-1985) ir Z.L. (1929-1993) yra mirę, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų autoriai 1973 metais apdovanoti valstybine premija, šie rūmai yra akivaizdus ir iškiliausias XX amžiaus antros pusės koncertinio, sportinio, pramoginio statinio tipo, brutaliojo konstruktyvaus stiliaus Lietuvos architektūros atstovas). Pažymima, jog pagal Akto 5 punktą Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūrinis vertingųjų savybių pobūdis yra „svarbus", o istorinis vertingųjų savybių pobūdis taip pat „svarbus" (Aprašo 11.2, 15, 16 punktai), Akto 13 punkte nurodytos Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingosios savybės, kuriomis grindžiamas „svarbus" vertingųjų savybių pobūdžio derinio kriterijus (tūrinė erdvinė kompozicija, fasadų architektūrinis sprendimas, konstrukcijos, su juo susiję istoriniai faktai ir kt.). Atsakovas nurodo, jog lyginant su kitais Lietuvoje tame istoriniame laikotarpyje suprojektuotais ir pastatytais koncertinio, sporto, pramoginio tipo statiniais (ir ne tik šio tipo), pagal išraiškos įtaigą, kompozicinį sprendimą rūmai yra akivaizdus istorinio laikmečio atstovas. Konstrukcijos (vantinės stogo konstrukcijos tipas) vertintinos kaip ypač novatoriškas inžinerinis-konstrukcinis sprendimas, nulėmęs ne tik Vilniaus koncertų ir sporto rūmų tūrį, kitus architektūrinius sprendinius, bet ir parodantis Lietuvos inžinierių sugebėjimus. Unikali stogo konstrukcija 1967 m. balandžio 29 d. patentuota Autorinių teisių komitete ir yra vienas iš nedaugelio Lietuvos statybinės inžinerijos paminklų, registruotų kaip išradimas. Tai, kad 1988 m. spalio 22-23 d. pastate įvyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. sausio 14-16 d. visuomenė atsisveikino su pastate pašarvotais Lietuvos laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto, atsakovo teigimu, vertintina kaip pačios svarbiausios savybės, pakankamos pagrindžiant „svarbumo" kriterijų pagal istorinį vertingųjų savybių pobūdį (šie įvykiai turėjo lemiamą reikšmę, atstatant Lietuvos nepriklausomą valstybę 1990 m. kovo 11 d.). Daroma išvada, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų reikšmingumo nustatymas atitinka Aprašo reikalavimus, nes nustatytos rūmų vertingosios savybės visiškai atitinka vertinimo kriterijus, kuriais grindžiamas reikšmingumas. Pažymima, jog Akte nurodytos objekto vertingosios savybės (13 punktas). Aiškinti, kodėl nurodytos būtent jos (užfiksuotos nuotraukose), kaip teigiama, yra ne Tarybos akto paskirtis. Nurodoma, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingosios savybės (fizinės savybės) skiria jį nuo kitų to laikotarpio pastatų ir yra tiesiogiai susijusios su rūmų išskirtinumu ir architektūrine verte.

9Pažymima, jog Akto 2 priede pateiktame apibrėžtų teritorijos ribų plane Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorija apima žemės plotą, reikalingą rūmams naudoti, ir teritorines vertingąsias savybes, nustatytas 13.2.3 bei 13.2.4 punktuose. Suformuoti žemės sklypai neapima visos rūmų teritorijos arba tik iš dalies į ją patenka. Kadangi 1971 metais pastatytų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorija neatitinka vėliau suformuotų žemės sklypų ribų, institucija, atsakinga už objekto apsaugą ar inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, turės organizuoti ir finansuoti sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą (tai vykdoma ne įregistravimo į Kultūros vertybių registrą metu, o nekilnojamojo kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu procedūros metu). Teigiama, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorijos apibrėžimas atitinka Aprašo reikalavimus, nes teritorija apibrėžta taip, kad atitiktų rūmų (su teritoriniais elementais) 1971 metais įgyvendintą projektą bei užtikrintų rūmų naudojimą. Pažymima, jog kultūros paveldo statinio teritorija nebūtinai turi sutapti su paties statinio užimamu plotu. Nurodoma, jog KPD priimtu individualiu teisės aktu - direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. Į-456 į Tarybos sudėtį buvo įrašytas A.G., todėl Tarybos sudėtyje buvo visi 11 jos narių, kaip reikalauja Nuostatų 8 punktas. Paaiškinama, jog priimant sprendimą dėl teisinės apsaugos suteikimo Vilniaus koncertų ir sporto rūmams, Tarybos posėdyje dalyvavo 7 Tarybos nariai, tai atitiko Nuostatų 14 punkto reikalavimus. Pareiškėjo argumentus, kad posėdyje dalyvavo tik 5 Tarybos nariai, kaip teigiama, paneigia pareiškėjo prie skundo pridėtas Tarybos 2006 m. liepos 4 d. posėdžio protokolas Nr. 14, kuriame nurodytos posėdyje dalyvavusių ne mažiau kaip pusės Tarybos narių pavardės. Nurodoma, jog už sprendimą balsavo 6 Tarybos nariai, t. y. daugiau kaip pusė, todėl jis atitinka Nuostatų 15 punkto reikalavimus. Pareiškėjo argumentas, kad balsuojant trūko istorinės srities specialisto balso „už", kaip teigiama, nepagrįstas, nes Tarybos pirmininkas E.I. pagal išsilavinimą yra istorikas, o KPD direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. Į-259 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudėties ir nuostatų patvirtinimo" nurodyta, kad jis yra istorinės meninės raidos ekspertas. Tretysis suinteresuotas asmuo KPD atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, jog teismo pranešimą spaudai parengė Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko tarnybos atstovas ryšiams su žiniasklaida ir visuomene, jis nėra įstatymas ar procesinis dokumentas, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas tik 2007 m. kovo 15 d., nėra įrodymų, kad pranešimas spaudai būtų padaręs realų poveikį bylą nagrinėjusiam teismui, jame tik trumpai išdėstyta ginčo esmė, teismo nuomonė nepateikta. Todėl pagrindo teigti, kad pranešimas spaudai pažeidė apelianto teises, nėra. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas ištyrė apelianto pusėje pasisakiusio architektūrinės srities specialisto prof. habil. dr. J. Bučo išvadas ir dėl jų pasisakė, o specialistas E. Z. posėdyje nedalyvavo, KPD pranešęs, jog sustabdo savo kaip eksperto veiklą iki 2007 m. pabaigos. Pažymima, jog teismo sprendime pateikiama nuoroda į informaciją, patalpintą interneto tinklalapyje http://wvvw.lietuvospilys.lt/data/zydai.htm, kurią KPD atstovas pateikė teismui. Tinklalapyje patalpinta Vilniaus žydų senųjų kapinių dabartinių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorijoje istorijos ir šioje teritorijoje atliktų archeologinių tyrimų apžvalga ir rezultatai, todėl teiginiai, kad teismas netyrė šių įrodymų, kad byloje nėra nustatyta, kokiu tikslu buvo atliekami archeologiniai tyrimai ir ką jie nustatė, o tyrimų rezultatai nebuvo pateikti teismui, nepagrįsti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, jog pagal Tarybos akto (I t., b.l. 20-24) 5 punktą Vilniaus koncertų ir sporto rūmai turi architektūrinį ir istorinį vertingųjų savybių derinį (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5, 9 punktai). KPD remiasi Aprašo 7.3, 7.4, 8.1, 8.4, 8.5 punktais, teigdamas, jog atsižvelgiant į Akto 13.5 punkte išvardintus svarbius Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įvykusius įvykius bei rūmų pastatymo datą ir autorius, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų amžiaus cenzo patikra atitinka net tris (užtenka ir vieno) Aprašo reikalavimus. Teigiama, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmų reikšmingumo nustatymas taip pat atitinka Aprašo reikalavimus. Tretysis suinteresuotas asmuo remiasi Aprašo 10 punktu, Duomenų apimties aprašo 4 punktu, teigdamas, jog Taryba disponavo pakankamais duomenimis, istorinių ir fizinių tyrimų atlikti nereikėjo, žvalgomieji tyrimai (foto fiksacija, pateikta Akto priede) leido neabejoti gamtinės ir istorinės aplinkos derme, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų autentiškumo požymių patikra atitiko Aprašo reikalavimus. Pažymima, jog Taryba atliko neardomuosius tyrimus, nustatė konkrečias Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vertingąsias savybes, kurių sąrašą pateikė Tarybos akte (13 punktas), o apeliantas nenurodo, kokių konkretūs tyrimai dar reikalingi (papildomi tyrimai galėtų nustatyti tik kai kurių vertingųjų savybių būklę, pagal minėto Aprašo 16 punktą, nustatant reikšmingumą, objekto būklė negali būti pripažįstama kaip reikšmingumą menkinanti aplinkybė). Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų tūrinė erdvinė kompozicija, fasadų architektūrinis sprendimas vertintinos kaip svarbiausios ir pakankamos savybės, pagrindžiant „svarbumo" kriterijų pagal architektūrinį vertingųjų savybių pobūdį, statinys pagal išraiškos įtaigą, kompozicinį sprendimą yra akivaizdus istorinio laikmečio atstovas, o jo vantinės stogo konstrukcijos tipas vertintinas kaip ypač novatoriškas inžinerinis-konstrukcinis sprendimas, nulėmęs ne tik Vilniaus koncertų ir sporto rūmų tūrį, kitus architektūrinius sprendinius, bet ir parodantis Lietuvos inžinierių sugebėjimus. Teigiama, jog Vilniaus koncertų ir sporto rūmų fizinės savybės skiria juos nuo kitų to laikotarpio pastatų fiziniu savybių ir yra tiesiogiai susijusios su rūmų išskirtinumu ir architektūrine verte. Pažymima, jog kadangi Vilniaus koncertų ir sporto rūmai nėra paskelbti saugomais valstybės ir nėra pradėta jų skelbimo valstybės saugomais procedūra, nepagrįstas reikalavimas, kad KPD organizuotų ir finansuotų sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorijos apibrėžimas atitinka Aprašo reikalavimus (teritorija apibrėžta taip, kad atitinka rūmų su teritoriniais elementais 1971 metais įgyvendintą projektą bei užtikrina rūmų naudojimą). Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, jog atranka atitiko Aprašo 24 punktą. Be to, kadangi Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorija patenka į pasaulinio paveldo objekto - kultūros paminklo U1P -Vilniaus istorinio centro apsaugos zoną, apeliantas, sudarydamas susitarimą su Vilniaus miesto savivaldybe dėl šios teritorijos vystymo, turėjo žinoti apie joje nustatytus apribojimus. Pažymima, jog Tarybos sprendimas nedraudžia vykdyti anksčiau šiuose rūmuose vykdytos veiklos, įrengti juose kultūros centrą, tik nustato, kas rūmuose yra saugotina (nesaugotinus elementus galima keisti, pritaikyti planuojamam įrengti kultūros centrui). Apeliantas turėjo žinoti, kad šioje teritorijoje yra senosios Vilniaus žydų kapinės (ši informacija viešai skelbiama). Tretysis suinteresuotas asmuo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėta analogiška byla (2006 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2282-06), pažymėdamas, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad teisės aktai nenumato kompensacinių priemonių ir mechanizmų (Kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. ĮV-157 bei 2005 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. ĮV-238). Nurodoma, jog KPD direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. Į-456 (I t., b. l. 75) į Tarybos sudėtį buvo įrašytas A.G., nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, todėl Tarybos sudėtyje buvo visi 11 jos narių. Priimant sprendimą dėl teisinės apsaugos Vilniaus koncertų ir sporto rūmams suteikimo, Tarybos posėdyje dalyvavo 7 tarybos nariai (posėdžio protokolas; b.l. 19), t.y. ne mažiau kaip pusė Tarybos narių, todėl, už sprendimą balsavus 6 nariams, o KPD direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymui Nr. Į-456 esant individualiu teisės taikymo aktu, sprendimas buvo priimtas teisėtai (Tarybos pirmininkas E.I. yra istorinės-meninės raidos ekspertas). Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV

11Dėl bylą nagrinėjusio teismo išankstinio nusistatymo

12Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo internetiniame puslapyje 2007 m. kovo 5 d. paskelbtas pranešimas spaudai ,,Teismas nagrinėja ginčą dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimo“ rodo teismo išankstinį nusistatymą ir šališkumą byloje. Kaip matyti iš į bylą pateikto pranešimo spaudai teksto, jame yra išdėstyta visų proceso šalių pozicija: tiek pagrindiniai pareiškėjo argumentai, kuriais jis neigia Vilniaus kultūros ir sporto rūmų istorinę architektūrinę reikšmę ir įrodinėja atsako sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, tiek priešinga atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija. Bylos medžiaga rodo, kad pranešime pateikta ekspertų nuomonė, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra neabejotinai vertingas kultūros paveldo objektas, buvo išsakyta absoliučios daugumos teismo posėdžiuose dalyvavusių specialistų, priešingos nuomonės laikėsi tik profesorius J.B.; dėl šių aplinkybių nurodyti pranešimo teiginiai vertintini kaip nuoroda į bylos medžiagą, o ne pranešimą ruošusio asmens nuomonė. Pranešime nėra teiginių, kurie galėtų būti traktuojami kaip bylą nagrinėjančio teismo pozicija nagrinėjamo ginčo klausimais. Pažymėtina, kad pranešimas spaudai yra pateiktas Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovės žiniasklaidai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jame išsakyta bylą nagrinėjusio teismo nuomonė ar juo labiau - kad toks pranešimas bylą nagrinėjusiems teisėjams galėjo turėti poveikį, suvaržiusį jų valią priimti nešališką ir objektyvų sprendimą.

13Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pareiškėjo teiginius dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo atmeta.

14

15Dėl skundžiamo akto priėmimo procedūrų

16Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos liepos 4 d. sprendimas Nr. 14 yra neteisėtas, kadangi jį priimant buvo pažeisti tarybos sudėčiai ir sprendimų priėmimui keliami reikalavimai: A.G. neturėjo teisės balsuoti, kadangi įsakymas dėl jo paskyrimo tarybos nariu nebuvo įsiteisėjęs, be to priimant sprendimą nedalyvavo istorinio nekilnojamojo kultūros paveldo specialistas.

17Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. spalio 24 d. Kultūros paveldo departamento direktorius priėmė įsakymą Nr. Į- 456, kuriuo Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariu paskyrė A.G. 2006 m. rugpjūčio 26 d. šis įsakymas buvo paskelbtas ,,Valstybės žiniose“, remdamasis šia aplinkybe pareiškėjas teigia, kad A.G. paskyrimas tarybos nariu įsigaliojo jo paskelbimo dieną- 2006 m. rugpjūčio 26 d.

18Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savo turiniu 2005 m. spalio 24 d. Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymas Nr. Į- 456 yra individualaus pobūdžio teisės aktas: juo yra nuspręsta dėl konkretaus asmens paskyrimo į pareigas (išspręstas personalinis klausimas); juo nėra nustatyta bendro pobūdžio elgesio taisyklių, privalomų individualiais požymiais neapibrėžtam subjektų ratui; tai yra vienkartinio taikymo teisės aktas, įgyvendintas paskirtam asmeniui pradėjus eiti pareigas. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (Lietuvos Respublikos 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1270 redakcija) 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų bei kolegialių institucijų individualūs teisės aktai šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti skelbiami "Valstybės žinių" priede "Informaciniai pranešimai".

19To paties įstatymo 11 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų individualūs teisės aktų įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Jeigu šie teisės aktai šio Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka skelbiami "Valstybės žinių" priede "Informaciniai pranešimai", jie įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jei pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

20Iš cituotų įstatymo normų turinio visumos darytina išvada, kad įstatymas suteikia diskrecijos teisę valstybės valdymo institucijų vadovams spręsti dėl jų priimtų individualių teisės aktų įsiteisėjimo būdo ir nustatyti, ar tokio akto įsiteisėjimą sieti su jo paskelbimu ,,Valstybės žiniose“, ar su jo pasirašymo momentu. Iš nagrinėjamo 2005 m. spalio 24 d. Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymo turinio matyti, kad jame nėra nurodyta kita, negu jo priėmimo, įsigaliojimo data; įsakyme taip pat nėra nuorodos, kad jį pasirašęs subjektas nurodo skelbsiąs priimtą aktą ,,Valstybės žiniose“. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad įsakymas apie dešimt mėnesių buvo taikomas praktikoje iki jo paskelbimo ,,Valstybės žiniose“. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Kultūros paveldo departamento direktorius įstatyminės savo diskrecijos ribose nusprendė, kad įsakymas dėl tarybos nario A. G. paskyrimo įsigalios nuo jo pasirašymo momento, todėl 2006 m. liepos 4 d. A.G. buvo Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariu ir turėjo teisę balsuoti priimant ginčijamą sprendimą.

21Atsakovas ginčijamu sprendimu sprendė dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų įrašymo į Kultūros vertybių registrą kaip objekto, turinčio architektūrinę ir istorinę vertę. Tarybos posėdžiui pirmininkavo E.I., kuris į Tarybos sudėtį įtrauktas kaip nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, istorinės meninės raidos ekspertas, jo specializacija Taryboje - memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas. Tai paneigia pareiškėjo teiginius, kad priimant ginčijamą sprendimą nedalyvavo nekilnojamojo kultūros paveldo istorinės srities specialistas. Pažymėtina, kad tiek E.I., tiek S.G., kurios dalyvavimą laiko būtinu pareiškėjas, kvalifikacija (kaip tarybos narių) yra analogiška: abu jie yra nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ir istorinės meninės raidos specialistai.

22Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo teiginiai dėl Kultūros paveldo vertinimo tarybos liepos 4 d. sprendimo Nr. 14 priėmimo procedūrų pažeidimo yra nepagrįsti.

23Dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kaip kultūros vertybės

24Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Lietuvos Respublikos 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) (toliau- ir Įstatymas) nustato įstatyminius nagrinėjamo ginčo sprendimui aktualių sąvokų apibrėžimus. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ,,nekilnojamoji kultūros vertybė - kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso.“;

25,,vertingoji savybė - kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.“.

26Įstatymo 3 straipsnis nustato, kad architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas - tai ,,reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės“;

27istorinis nekilnojamasis kultūros paveldas - tai ,,reikšmingais pripažinti objektai ar vietovės, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba išgarsinti literatūros ar kitų meno kūrinių.“.

28Skundžiamu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimu Vilniaus koncertų ir sporto rūmai pripažinti saugotinais kaip istorinė ir architektūrinė nekilnojamoji kultūros vertybė ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

29Įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl tokio sprendimo nepagrįstumo atmeta.

30Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūrinę vertę sudarančios savybės yra įvardintos tarybos sudarytame objekto vertinimo akte, tai- tiek pati pastato tūrinė erdvinė kompozicija, architektūrinė stilistika, tiek inžinieriniai konstrukciniai sprendiniai, tiek atskiros pastato ir teritorijos architektūrinės detalės. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narių išreikštas pastato architektūrinių savybių vertinimas yra pagrįstas jų pačių, kaip specialistų, nuomone bei akte nurodytų mokslinės ir specialiosios literatūros šaltinių duomenimis. Tokio vertinimo pagrįstumą patvirtino teismo posėdyje dalyvavę architektūros specialistai doc. M.P.Š., prof. J.M., V.K., doc. K.P. Šie specialistai patvirtino ne tik Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kaip architektūrinės kūrybos išraiškos vertingumą, bet ir tai, kad dėl savo architektūrinės vertės Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastatas yra patekęs į Vilniaus miesto identitetą išreiškiančių objektų grupę, jo atvaizdas naudojamas kaip logotipas ne tik valstybės viduje, bet ir užsieniui skirtuose leidiniuose.

31Byloje esantys duomenys rodo, kad Vilniaus sporto rūmus reikšminga ir saugotina architektūrine vertybe laiko Lietuvos architektų sąjunga, Lituanistikos ir paveldo įprasminimo komisija ir kt. visuomeninės organizacijos.

32Prof. J.B. išsakyta nuomonė neigia pirmiau nurodytus vertinimus. Šis specialistas laikosi pozicijos, kad atsakovo įvardintos pastato vertingosios savybės yra fizinės, o ne kultūrinės, jo architektūrinė vertė nėra tinkamai nustatyta. Teisėjų kolegija vertina šio specialisto nuomonę visumoje kitų bylos įrodymų ir konstatuoja, kad ji nėra pakankama pirmiau nurodytų specialistų vertinimams bei visuomenės atstovų išsakytai pozicijai paneigti. Architektūrinės vertingosios Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastato savybės atsakovo yra atskleistos tiek per jų fizinę, materialiąją, išraišką, tiek konstatuojant jų kaip, reikšmingų architektūrinės kūrybos apraiškų, kultūrinę vertę.

33Istorinis pastato reikšmingumas atsakovo yra siejamas su Lietuvos Nepriklausomybės atgavimu: 1988 metais vykusiu Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimu, Sausio 13-osios ir Medininkų aukų laidotuvėmis 1991 metais. Šie istoriniai faktai yra visuotinai žinomi netolimos mūsų valstybės istorijos įvykiai. Jų istorinė reikšmė valstybei ir visuomenei yra patvirtinta atsakovo veikloje dalyvavusių specialistų vertinimu, teismo posėdyje išklausytų specialistų istorikų prof. A.T., dr. R.Č. pateiktais paaiškinimais. Byloje esantys duomenys taip pat rodo, kad Vilniaus sporto rūmus reikšmingu valstybės istorijai objektu laiko ir savo poziciją šiuo klausimu yra išreiškusios visuomeninės organizacijos ir judėjimai: Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Lietuvos sąjūdžio taryba, Vilniaus miesto bendruomenės, Lietuvos žaliųjų judėjimas.

34Konkrečių visuomenei ir valstybei reikšmingų įvykių, vykusių Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, konstatavimas paneigia pareiškėjo argumentus dėl objekto neatitikimo amžiaus cenzo kriterijui. 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr.ĮV- 150 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas 8 punkte numato išimtis bendrųjų amžiaus cenzo reikalavimų neatitinkančių objektų vertinimui, tarp jų yra numatytas atvejis, kad objektai ir vietovės, kurie neatitinka Aprašo 7 punkte nustatyto amžiaus cenzo, vertinami, jeigu jie susiję su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinio rėžimo ir Lietuvos valstybingumui ypač svarbiais įvykiais.

35Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašas reikalauja atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šio teisės akto nuostatų aiškinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardintus tyrimus. Pagal 10 aprašo punktą teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams.

36Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo turima ir priimant skundžiamą sprendimą naudota informacija apie Vilniaus koncertų ir sporto rūmus sudarė pagrindą Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo normų pagrindu kvalifikuoti šį objektą kaip istorinę ir architektūrinę nekilnojamąją kultūros vertybę.

37Byloje esančių dr. E.Z. rašytinių paaiškinimų pirmosios instancijos teismas nevertino pagrįstai, kadangi šis specialistas nedalyvavo teismo posėdyje, jo paaiškinimai betarpiškai teismo nebuvo ištirti, todėl neatitinka įrodymų šaltinio leistinumo reikalavimų.

38Dėl kultūros vertybės teritorijos ribų ir pareiškėjo teisėtų lūkesčių

39

40Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnis apibrėžia kultūros paveldo objekto teritoriją kaip ,,kultūros paveldo objekto užimamą ir jam naudoti reikalingą žemės sklypą ar kitą plotą, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai“. Ginčijamu sprendimu atsakovas apibrėžė Vilniaus kultūros ir sporto rūmų teritoriją, įvertindamas jo visuomeninę kultūrinę paskirtį, aplink pastatą esančius mažosios architektūros bei istorinius objektus ir orientuodamasis į teritoriją, kuri originaliai buvo priskirta pastatui siekiant užtikrinti jo tinkamą naudojimą pagal paskirtį. Atsakovo nustatyta nekilnojamojo kultūros objekto teritorija yra didesnė negu šiuo metu pastatui nustatytas žemės sklypas.

41Pareiškėjas šioje byloje yra Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastato savininkas, jis turi teisę naudoti šiam pastatui priskirtą žemės sklypą, tačiau neturi subjektinių teisių į likusią ginčijamos teritorijos dalį. Dėl to pareiškėjo argumentai dėl teritorijos dalies, išeinančios už šio sklypo ribų vertintini kaip pareikšti subjekto, neturinčio įstatymo ginamos teisės ar teisėto intereso. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis nesuteikia pareiškėjui reikalavimo teisės šioje ginčo dalyje.

42Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatyminius kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas priklauso. Tai reiškia, kad įstatymas numato teisėto objekto savininko ar valdytojo teisių suvaržymo objektą pripažinus saugotina kultūros vertybe galimybę. Objekto pripažinimas saugotina kultūros vertybe netrukdo jo naudoti pagal paskirtį, buvusią pareiškėjui įgyjant pastatą nuosavybėn. Pareiškėjas nepateikė teismui paaiškinimų, kokius konkrečius verslo planus ir su tuo susijusius teisėtus lūkesčius dėl ginčo objekto jis turi. Bylos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad priimant ginčijamą atsakovo sprendimą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

43pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

44Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja UAB “Ūkio banko investicinė grupė” pateikė skundą teismui... 5. II.... 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 15 d. sprendimu skundą... 7. III.... 8. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio... 9. Pažymima, jog Akto 2 priede pateiktame apibrėžtų teritorijos ribų plane... 10. IV... 11. Dėl bylą nagrinėjusio teismo išankstinio nusistatymo ... 12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos... 13. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pareiškėjo teiginius... 14. ... 15. Dėl skundžiamo akto priėmimo procedūrų ... 16. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo... 17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. spalio 24 d. Kultūros paveldo... 18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savo turiniu 2005 m. spalio 24 d. Kultūros... 19. To paties įstatymo 11 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad ministrų,... 20. Iš cituotų įstatymo normų turinio visumos darytina išvada, kad įstatymas... 21. Atsakovas ginčijamu sprendimu sprendė dėl Vilniaus koncertų ir sporto... 22. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad... 23. Dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kaip kultūros vertybės ... 24. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas... 25. ,,vertingoji savybė - kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar... 26. Įstatymo 3 straipsnis nustato, kad architektūrinis nekilnojamasis kultūros... 27. istorinis nekilnojamasis kultūros paveldas - tai ,,reikšmingais pripažinti... 28. Skundžiamu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimu... 29. Įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų teisėjų kolegija pareiškėjo... 30. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūrinę vertę sudarančios... 31. Byloje esantys duomenys rodo, kad Vilniaus sporto rūmus reikšminga ir... 32. Prof. J.B. išsakyta nuomonė neigia pirmiau nurodytus vertinimus. Šis... 33. Istorinis pastato reikšmingumas atsakovo yra siejamas su Lietuvos... 34. Konkrečių visuomenei ir valstybei reikšmingų įvykių, vykusių Vilniaus... 35. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr.... 36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo turima ir priimant skundžiamą... 37. Byloje esančių dr. E.Z. rašytinių paaiškinimų pirmosios instancijos... 38. Dėl kultūros vertybės teritorijos ribų ir pareiškėjo teisėtų... 39. ... 40. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnis apibrėžia... 41. Pareiškėjas šioje byloje yra Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastato... 42. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, kultūros paveldo objektas,... 43. pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio... 44. Nutartis neskundžiama....