Byla 2A-404-153/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Arvydo Žibo,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. S. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-950/2016 pagal ieškovės I. S. patikslintą ieškinį atsakovei Ž. V., tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų – S. B., Prienų rajono I-ojo notarų biuro notarė V. B., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. S. prašė: pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio 2005 m. balandžio 14 d. buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2407), sudarytą tarp A. U. ir Ž. V.; pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio 2005 m. balandžio 14 d. buto, esančio ( - ), perdavimo ir priėmimo aktą; taikyti restituciją natūra ex oficio, įpareigojant Ž. V. grąžinti jos vardu registruotą butą, esantį ( - ), ieškovei I. S.; priteisti iš atsakovės Ž. V. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės manymu, A. U. sudarydamas ginčijamą pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartį galėjo suklysti, nes buvo garbaus amžiaus, jam tuo metu buvo 73 m., pensininkas, neturintis tinkamo išsilavinimo, neturintis derybų vedimo patirties bei apskritai neturintis jokios patirties tokio pobūdžio sandoriuose. Atsakovė Ž. V. žinodama apie tokį A. U. nepatyrimą, neapdairumą, senyvą amžių, jį kamuojančias ligas, patiklumą, tuo pasinaudojo ir apgaule užvaldė jam priklausiusį butą, priversdama sudaryti pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartį jam itin nepalankiomis sąlygomis, už įgytą nekilnojamąjį turtą neperduodama jokių pinigų. Taip pat, ieškovės I. S. nuomone, pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartis turi ir apsimestinio sandorio požymių, nes butas, esantis ( - ), po jo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsakovei Ž. V. perduotas nebuvo, o šalys dar 2004 m. gruodžio 22 d. buvo sudariusios minėto buto panaudos sutartį, kurios pagrindu atsakovė turėjo teisę naudotis A. U. priklausančiu butu. Pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutarties šalys – A. U. ir Ž. V. – sudarytu sandoriu nesiekė tikrųjų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslų, o siekė ja pridengti kitą sandorį – ginčo turto panaudos sutartį. 2. Atsakovė Ž. V. su ieškovės ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutarties pagrindu atsakovė įsigijo butą, esantį ( - ) iš A. U.. Sandorio iniciatorius buvo būtent A. U., jis apgautas nebuvo, visus pinigus už perleidžiamą butą gavo. Atsakovės tėvas S. B., prieš pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą sumokėjo A. U. 20 000 Lt. Kad nurodytą pinigų sumą gavo, A. U. patvirtino Prienų rajono I-ojo notarų biure pasirašydamas ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį. Staigiai pakilus butų kainoms, A. U. paprašė, kad S. B. sumokėtų dar 20 000 Lt, tą pastarasis ir padarė. Gautus pinigus A. U. laikė namuose, vėliau 36 000 Lt jis įnešė į AB Šiaulių banke atsidarytą sąskaitą. Su A. U. buvo tinkamai atsiskaityta, jis nebuvo apgautas ar spaudžiamas. Įsigytas butas faktiškai buvo perduotas atsakovei Ž. V., nes tą pačią dieną, t. y. 2005 balandžio 14 d., A. U. pasirašė buto, esančio ( - ), perdavimo ir priėmimo aktą. Po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsakovė geranoriškai, žodinio susitarimo pagrindu, leido įsigytame bute toliau gyventi A. U., nes pati mokėsi ir bute gyventi tuo metu neketino. Dėl to akivaizdu, jog visus komunalinius ir kitus priklausančius mokesčius mokėjo ten gyvenę asmenys – A. U. bei ieškovė I. S.. Atsakovė nesutinka ir su tuo, kad 2005 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinė, skirta pridengti 2004 m. gruodžio 22 d. sudarytą panaudos sutartį. Minėta panaudos sutartis buvo sudaryta visiškai teisėtai, ji buvo patvirtinta notarine tvarka ir oficialiai įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tokia, teisėtai sudaryta ir visiškai savarankiška sutartis, jokiomis aplinkybėmis negalėjo būti pridengta naujai sudaryta ir naujus teisinius santykius sukuriančia pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartimi.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Prienų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė. Priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas atsakovei, trečiajam asmeniui S. B., valstybei. Teismas konstatavo, kad Prienų rajono I-ame notarų biure, A. U. (pardavėjas) ir Ž. V. (tuo metu – „B.“) (pirkėja) sudarė buto pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartį (notarinio registro Nr. 2407), kurios pagrindu A. U. perleido Ž. V. butą, esantį ( - ). Sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 p. buvo nurodyta, kad butas parduodamas už 20 000 Lt, kuriuos Ž. V. sumokėjo pardavėjui A. U. prieš pasirašant sutartį. A. U. bei Ž. V. pasirašė ir perleidžiamo buto, esančio ( - ), perdavimo ir priėmimo 2005 m. balandžio 14 d. aktą. Teismas nustatė, kad ieškovė nurodė tris savarankiškus pagrindus: 1) Lietuvos Respublikos CK 1.90 str. „Dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimas“, 2) Lietuvos Respublikos CK 1.91 str. „Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio negaliojimas“ bei 3) Lietuvos Respublikos CK 1.87 str. „Apsimestinio sandorio negaliojimas“, remiantis kuriais, turi būti niekine bei negaliojančia ab initio pripažinta pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartis. Teismas aiškindamas ieškovės argumentus dėl ginčijamo pirkimo–pardavimo sandorio negaliojimo dėl A. U. suklydimo nagrinėjamojoje byloje vadovavosi ieškovės, liudytojų R. M. J., D. D., A. G., M. K., M. M., A. G. ir S. Ž. paaiškinimais. Teismas paminėtų asmenų parodymų pagrindu nustatė, kad A. U. buvo sveikas, jautėsi gerai, nebuvo jokių požymių, kad jis nesuprastų kas vyksta, jo sveikata blogėti pradėjo daug vėliau. Notarės V. B. paaiškinimu teismas nustatė, kad notarei nekilo jokių abejonių dėl A. U. sveikatos būklės, kad jis gali nesuprasti savo veiksmų prasmės; jis nebuvo panašus į neveiksnų asmenį, ji nuolat jį matydavo Birštone, jis atrodė visiškai sveikas; sudaromos pirkimo–pardavimo sutarties šalys jau anksčiau buvo sudariusios ir panaudos sutartį, kurią irgi tvirtino ji; sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, paaiškino A. U., kad tai ne panaudos sutartis, kad jis jau perleidžia savo butą; A. U. tai suprato; patvirtino, kad su juo atsiskaityta. Teismas taip pat vadovavosi byloje pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 78TPK-38/2016, kur nurodyta, kad: nėra jokių duomenų apie tai, jog A. U. ginčijamo sandorio sudarymo metu – 2005 m. balandžio 14 d. būtų sirgęs kokiu nors psichikos sutrikimu, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad jam tuo laikotarpiu diagnozuotos somatinės ligos ar vartojami medikamentai turėjo esminės įtakos jo gebėjimui suvokti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti. Įvertinęs šių įrodymų visumą teismas konstatavo, kad nėra nustatytos jokios faktinės aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad A. U. suklydo pasirašydamas buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartį. Teismas nesutiko su ieškovės I. S. teigimu, kad trečias asmuo S. B. apgavo A. U., nes nesumokėjo pinigų už atsakovei Ž. V. perleistą butą, esantį ( - ). Teismas vadovavosi trečio asmens S. B. paaiškinimu, kad A. U. dar iki pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo trečias asmuo perdavė 20 000 Lt. Prienų rajono I-ojo notarų biuro notarės V. B. paaiškinimu, kad: prieš tvirtindama pirkimo–pardavimo sutartį, notarė klausė A. U., ar su juo yra atsiskaityta; A. U. jai tai patvirtino. Taip pat teismas vadovavosi rašytine bylos medžiaga ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi, kur 3.1 punkte, teismo vertinimu, aiškiai nurodyta, kad butas parduodamas už 20 000 Lt, kuriuos Ž. V. sumokėjo pardavėjui A. U. prieš pasirašant sutartį. Teismas sprendė, jog faktinė aplinkybė, kad pinigus A. U. perdavė ne pati pirkėja, t. y. ne Ž. V., o kitas asmuo – jos tėvas S. B., neturi jokios teisinės reikšmės, nes prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti ne tik skolininkas, bet ir bet kuris trečiasis asmuo (Lietuvos Respublikos CK 6.50 str.). Įvertinęs paminėtus įrodymus teismas nusprendė, kad atsakovė Ž. V. sumokėjo A. U. visą sutartą įsigyjamo nekilnojamojo turto kainą, nes abi sandorio šalys pasirašydamos notarinę pirkimo–pardavimo sutartį paliudijo, jog pinigai už pirkimo–pardavimo sutarties dalyku buvusį turtą buvo sumokėti iki šios sutarties pasirašymo. Teismas tikrino parduoto buto vidutinę rinkos vertę ir nustatė, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta buto, esančio ( - ), vidutinė rinkos vertė yra 27 400 Lt. Taip pat teismas tikrino trečio asmens finansinę būklę, galimybę atsiskaityti už įsigytą butą ir nustatė, kad sandorio suma (20 000 Lt) yra nedidėlė, jog S. B. 2005 m. dirbo dvejose darbovietėse – UAB „Birštono butų ūkis“ ir Birštono savivaldybės administracijoje bei gavo nuolatines ganėtinai nemažas tam laikotarpiui, pajamas taip pat į tai, kad jo sutuoktinė V. B. 2005 m. gavo nuolatines pajamas iš S. B. prekybos įmonės veiklos. Todėl teismas nusprendė, jog S. B. realiai galėjo turėti 20 000 Lt ir buvo finansiškai pajėgus atsiskaityti su A. U. už pastarojo jo dukrai Ž. V. perleidžiamą butą. Teismas laikė nelogiška ir sunkiai tikėtina, kad A. U., negavęs už parduotą butą jam priklausančios pinigų sumos, iki pat savo mirties nebūtų asmeniškai kreipęsis į teismą dėl pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūra 2013 m. balandžio 26 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 79-2-00041-10 pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. nutarusi, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, nustačiusį kad A. U. 2008 m. kovo 12 d. atidarė savo vardu banko sąskaitą AB Šiaulių banke, į kurią įnešė 36 000 Lt bei nurodė, kad A. U. tokios sumos susitaupyti realiai neturėjo galimybės. Tai, teismo vertinimu, patvirtina trečiojo asmens S. B. paaiškinimą, kad iki pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutarties pasirašymo S. B. perdavė A. U. 20 000 Lt, o po nurodytos sutarties pasirašymo, papildomai perdavė dar 20 000 Lt. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl pripažinimo ginčo pirkimo pardavimo sutarties negaliojančia CK 1.87 str. pagrindu. Teismas manė, kad visiškai nesuinteresuota civilinės bylos baigtimi yra Prienų rajono I-ojo notarų biuro notarė V. B., todėl teismas vadovavosi nagrinėjamojoje byloje notarės paaiškinimu, kad atvykusios šalys nurodė, jog nori sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, kad sudarydama sutartį notarė paaiškino A. U., kad tai ne panauda, kad jis perleidžia savo butą; A. U. tai suprato. Teismo vertinimu byloje nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios liudytų, kad ginčijamos sutarties šalys ketino sudaryti kokią nors kitą sutartį (t. y. ne pirkimo–pardavimo sutartį). Faktinė aplinkybė, kad už atsakovės Ž. V. perkamą butą sumokėjo ne ji pati, o jos tėvas S. B., teismo vertinimu nereiškia, kad sutartis buvo sudaryta su statytiniu (Lietuvos Respublikos CK 6.50 str.). Teismas nustatė, kad A. U. buvo žinoma, kad už Ž. V. perleidžiamą butą sumokės jos tėvas S. B., nes A. U. gavo 20 000 Lt iš S. B. dar prieš pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutarties sudarymą. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kad tokiam atsiskaitymo būdui A. U. prieštaravo ar jam toks atsiskaitymo būdas buvo nepriimtinas. A. U. žinojo, kad butą perleidžia Ž. V., su tuo sutiko. Taip pat, teismo vertinimu, nėra jokių faktinių duomenų liudijančių, kad pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti kitą tų pačių šalių sudarytą sutartį, t. y. 2004 m. gruodžio 22 d. sudarytą buto panaudos sutartį. Teismo vertinimu, buto panaudos sutartis (notarinio registro Nr. 8992) laikytina visiškai savarankiška. Ji buvo sudaryta oficialiai ir viešai, buvo patvirtinta notarine tvarka. Tiek atsakovė Ž. V., tiek trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų S. B. nurodė, kad 2004 m. balandžio 22 d. buto panaudos sutartis (notarinio registro Nr. 8992) buvo sudaryta A. U. prašymu, kad jis gautų kompensaciją už buto šildymą. Duomenų, kurie sudarytų prielaidas abejoti tokiais nurodytų asmenų paaiškinimais, ieškovė I. S. nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad sudaryta buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartimi šalys siekė sukurti būtent pirkimo–pardavimo teisinius santykius, t. y. A. U. norėjo nuosavybės teise turimą butą perleisti, o Ž. V. siekė jį įgyti savo nuosavybėn. Todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo 2005 m. balandžio 14 d. sudarytą buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2407) pripažinti apsimestiniu sandoriu. Todėl teismas atmetė ieškovės I. S. patikslintą 2014 m. liepos 9 d. ieškinį kaip nepagrįstą ir neįrodytą (Lietuvos Respublikos CPK 178 str., 185 str.). Atmetęs ieškovės ieškinį teismas priteisė iš ieškovės, trečio asmens ir valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
4. Apeliaciniu skundu Prienų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą skundžia ieškovė I. S.. Ieškovė prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują teismo sprendimą ieškovės ieškinio reikalavimus visiškai patenkinti, priteisti ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas. 4.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, visiškai neatitinka ieškovės interesų bei teisinio šio klausimo reglamentavimo. Teismas pažeidė materialinės teisės normų taikymo taisykles bei netinkamai jas aiškino, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose. 4.2. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimo pagrindus. 4.3. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo liudytojų parodymų vertinimu, nes teismas į liudytojos D. D. liudijimus visiškai neatsižvelgė, jų neišskyrė ir vertino nepagrįstai kartu su visais kaitais liudytojais. Liudytoja D. D. nurodė, kad A. U. jai skundėsi, kad jis suklydo sudarydamas ginčo sandorį, kad jis buvo apgautas ir labai dėl to apgailestavo. 4.4. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad A. U. buvo senyvo amžiaus ginčo sandorio sudarymo metu, t. y. 73 metų, pensininkas, neturintis išsilavinimo, neužsiimantis komercine veikla, neturintis derybų patirties bei apskritai jokios patirties tokio pobūdžio sandoriuose. 4.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės paaiškinimą, kad S. B. apgavo A. U. ir nesumokėjo jokios pinigų sumos už atsakovei perleistą butą, esantį ( - ) ir, kad šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino liudytoja D. D.. 4.6. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą kad A. U. gavo pinigus už ginčo turtą remdamasis prielaidomis, samprotavimais, bet ne įrodymų visuma. 4.7. Pirmosios instancijos teismas tik prielaidomis nustatė, kad S. B. galėjo turėti 20 000 Lt ( 5 792,40 Eur). 4.8. Nesuprantamas ir pirmosios instancijos vertinimas apie A. U. sveikatos būklę padarytas prielaidomis, samprotavimais, bet ne įrodymų visuma. 4.9. Ieškovė kategoriškai nesutinka, kad A. U. niekur nesikreipė dėl apgaulės. A. U. dar iki mirties kreipėsi su pareiškimu į Alytaus apylinkės prokuratūrą dėl apgaule įgyto didelės vertės svetimo turto. A. U. visuomet tvirtindavo, kad jam priklausantis ginčo butas išviliotas klasta ir apgaule, pasinaudojant jo pasitikėjimu, senyvu amžiumi ir bloga sveikatos būkle, slaptai nuo artimųjų. 4.10. Ieškovė taip pat kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. U. nebuvo apgautas liudija ir įsiteisėjęs Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros 2013 m. balandžio 26 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 79-2- 00041-10, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., konstatuojant, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. 4.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik ta ikiteisminio tyrimo dalimi, kuria konstatuota, kad 2008 m. kovo 12 d. A. U. atidarė savo vardu banko sąskaitą AB Šiaulių banke, į kurias jis įnešė 36 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė skundžiamajame sprendime, kad ši aplinkybė leidžia tikėti trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų S. B. paaiškinimus, kad jis dar iki 2005 m. balandžio 14 d. pirkimo– pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 2407) pasirašymo perdavė A. U. 20 000 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5 792,40 Eur), o po nurodytos sutarties pasirašymo, papildomai perdavė dar 20 000 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5 792,40 Eur). 4.12. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybių, kad A. U. neturėjo galimybės realiai susitaupyti 36 000 Lt, nes tai yra itin detaliai nurodyta Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros 2013 m. balandžio 26 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 79-2-00041-10. Ieškovės nuomone, tai grubus pirmosios instancijos teismo pažeidimas, nes visos aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos ikiteisminio tyrimo metu yra labai svarbios ir įrodančios ieškovės nurodomas aplinkybes ir paaiškinimus, kad A. U. buvo apgautas ir ginčo sandoris dėl ginčo buto buvo sudarytas apgaulės būdu. 4.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nesiaiškino tos aplinkybės, kad ginčo sandoris buvo sudarytas kaip apsimestinis, t. y. siekiant pridengti 2004 m. lapkričio 25 d. panaudos sutartį (registro Nr. 8992). 4.14. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino dėl kokių priežasčių A. U. ir atsakovė buvo sudariusi minėtą panaudos sutartį, jeigu ginčo bute visuomet ir iki mirties gyveno A. U., o vėliau ir ieškovė. 4.15. Teismas nevertino, kad atsakovė neteisingai nurodo aplinkybę, kad ginčo butas jai perduotas sutarties pasirašymo dieną – buto perdavimo ir priėmimo aktu. Atsakovei nebuvo niekada perduotas ginčo butas, ji kaip savininkė savo teisių neįgyvendino, nes ir toliau jame gyveno A. U. ir ieškovė. 4.16. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo 2005 m. balandžio14 d. sudarytą buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2407) pripažinti apsimestiniu sandoriu. Teismas neteisingai vertino įrodymus dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, dėl ekonominių sunkumų ir neturėjimo derybų patirties, dėl apgaulės ir grasinimo, kaip apsimestinio sandorio. 4.17. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, pažeidė Lietuvos Respublikos CPK 185 str. reikalavimus ir teisinį reguliavimą reglamentuojantį sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymą, nes iš esmės vienus ir tuos pačius ieškovės patikslinto ieškinio ir atsakovų pateiktus byloje rašytinius dokumentus bei paaiškinimus vertino skirtingai. 5. Atsiliepimą į ieškovės I. S. apeliacinį skundą pateikė atsakovė Ž. V. atstovas advokatas E. M.. 5.1.Atsakovės atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamo teismo sprendimo nekeisti, priteisti iš ieškovės atsakovės turėtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas. 5.2. Ieškovė siekia įrodyti, kad teismas šioje byloje turi būti aktyvus, surinkti visus bylai reikšmingus įrodymus, o pati ieškovė neprivalo įrodinėti jokių aplinkybių bei jai pakanka pateikti paaiškinimus, jog, jos nuomone, A. U. nebuvo sumokėta buto kaina, ieškovė, prašydama teismo pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės, privalo pateikti konkretaus sandorį sudariusio asmens apgaulę patvirtinančius įrodymus. 5.3. Apeliaciniame skunde ieškovė nebesiekia paneigti rašytiniais įrodymais patvirtinto fakto, kad A. U. į savo vardu atidarytą sąskaitą 2008 metais įnešė 36 000 Lt, tačiau šią aplinkybę ieškovė anksčiau nuolat neigė. Prienų rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje 2-391-878/2013 tarp tų pačių šalių dėl iškeldinimo ieškovė nuolat teigė, kad A. U. buvo itin neturtingas bei niekuomet neturėjo tokios didelės pinigų sumos, todėl negalima pasitikėti byloje esančiu AB Šiaulių banko išrašu iš A. U. banko sąskaitos. Ieškovė teigė, kad tai melagingas dokumentas bei teismas turėtų vadovautis jos paaiškinimais, o ne rašytine banko pažyma. 5.4. Teismas, priimdamas sprendimą, visas šias aplinkybes įvertino bei su jomis sutiko. Kadangi byloje yra konkretus rašytinis įrodymas, teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, neprivalo į teismo sprendimą perrašyti visų aplinkybių, kurios yra nurodytos nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Teismo sprendime pakanka pateikti nuorodą į konkretų rašytinį įrodymą. Priešingu atveju, teismai į sprendimus būtų priversti perrašyti visuose byloje esančiuose rašytiniuose dokumentuose, įskaitant netgi labai didelės apimties teismo ekspertizės aktuose nurodytas aplinkybes. 5.5. Teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų manyti, jog A. U. buvo apgautas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymais patvirtinančiais, jog A. U. už perleistą butą buvo sumokėta 40 000 Lt, kurių didžiąją dalį jis 2008 metais įnešė į savo vardu atidarytą banko sąskaitą. 5.6. Apeliaciniame skunde iš esmės yra nurodoma tik suformuota teismų praktika, tačiau ieškovė nepateikia jokių nuorodų, kuriais byloje esančiais įrodymais vadovaudamasis teismas turėjo tenkinti ieškinį. 5.7. Teismas pagrįstai nusprendė, kad vien tik aplinkybė, kad A. U. sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs 70 metų amžiaus bei senatvės pensijos ar neturėjo išsilavinimo, nesudarė pagrindo automatiškai nuginčyti bet kokio tokio asmens sudaryto sandorio. Ieškovės nurodomas argumentas, kad teismas neatsižvelgė ir liudytojos D. D. parodymus, jog A. U. jai skundėsi suklydęs sudarydamas ginčijamą sandorį taipogi yra nepagrįstas. 5.8. Teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie vienareikšmiškai patvirtino, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu A. U. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, norėjo perleisti savo butą atsakovei ir šiuos ketinimus įgyvendino. 5.9. Apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių argumentų ar motyvų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisingumu. Teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie vienareikšmiškai patvirtino, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu A. U. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, norėjo perleisti savo butą atsakovei ir šiuos ketinimus įgyvendino. 5.10. Teismas pagrįstai nusprendė, kad 2004 m. gruodžio 22 d. sudaryta panaudos sutartis laikytina visiškai savarankiška, todėl teismo sprendimas, jog ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi nebuvo siekiama pridengti panaudos sutarties, taipogi yra pagrįstas ir teisingas.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. 7. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. 8. Ieškovė teigia, kad A. U. sudarė ginčo sandorius dėl suklydimo, dėl apgaulės, kad pirkimo–pardavimo sutartis, buto perdavimo ir priėmimo aktas (sandoriai) yra apsimestiniai. Tačiau su tuo sutikti negalima. 9. Bylos medžiaga patvirtina, kad Prienų rajono I-ajame notarų biure buvo sudaryta pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartis (notarinio registro Nr. 2407), kurios pagrindu A. U. perleido asmeninės nuosavybės teise turėtą butą, esantį ( - ) atsakovei Ž. V. (tuo metu – B.). Paminėtos pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 p. buvo nurodyta, kad butas parduodamas už 20 000 Lt. 10. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.) ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y., ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). 11. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. U. norėjo sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartį nurodytomis sutartyje sąlygomis. Šią teismo išvadą patvirtina surinkti byloje įrodymai. Apklausta teismo posėdyje Prienų rajono I-ojo notarų biuro notarė V. B. patvirtino, kad jai nekilo jokių abejonių dėl A. U. sveikatos būklės, ar A. U. gali suprasti, jog sudaro būtent pirkimo–pardavimo sutartį. Prieš sutarties sudarymą notarė paaiškino A. U., kad tai ne panaudos sutartis, kad jis perleidžia savo butą pirkėjai. Notarės paaiškinimu A. U. tai suprato ir patvirtino, kad su juo atsiskaityta. Netikėti notarės paaiškinimu nėra pagrindo, nes notarė nėra suinteresuota bylos baigtimi, notarės paaiškinimą, dėl pirkimo–pardavimo sutarties šalių suformuotos valios patvirtina 2005 m. balandžio 14 d. sutarties tekstas. Sutarties (7.7 punkto 2 d.) nurodyta – ,,Sutartis perskaityta, suprasta dėl turinio ir pasekmių, ir, kaip atitinkanti pirkėjo (s) ir pardavėjo (s) valią, pasirašyta. Taip pat A. U. ir atsakovė pasirašė buto perdavimo ir priėmimo aktą, šio akto 5 punkte nurodyta, kad :,,nuosavybės teisė į įsigytą turtą pirkėjai pereina nuo šio akto pasirašymo dienos. Šis aktas yra nuosavybę patvirtinantis dokumentas. Ginčo sutartį (7.7 punktas) ir aktą A. U. gavo asmeniškai notarinėje kontoroje. Todėl atmestinas ieškovės argumentas, kad A. U. nėra gavęs notariškai patvirtintų sutarčių, nes tai prieštarauja sutarties tekstui ir notarės patvirtinusios sutartį paaiškinimui. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, dokumentai, patvirtinantys ginčo buto perleidimą, buvo pateikti A. U. nuo sutarties sudarymo momento. Esant tokioms aplinkybėms atmestinas ieškovės argumentas, kad A. U. buvo suklaidintas dėl pasirašyto ginčo buto perleidimo atsakovės nuosavybėn. 12. Ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojos D. D. paaiškinimą apie tai, kad A. U. gailėjosi, jog pardavė butą atsakovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. U. individualus sprendimas parduoti turtą pagal ginčo sandorio sudarymo metu galiojančias kainas nelaikomas A. U. ginčo sandorio esminių aplinkybių nežinojimu, dėl kurių galima panaikinti jo su atsakove sudaryta pirkimo–pardavimo sutartį. Sprendžiama, kad liudytojos D. D. parodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo teisingą išvadą, kad A. U. visgi norėjo parduoti ginčo butą atsakovei ginčo sutartyje nurodytomis sąlygomis. Po ginčo sutarties sudarymo nekilnojamas turtas pabrango, todėl tikėtina, kad A. U. gailėjosi, jog butą pardavė iki, o ne po kainų pakilimo, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog A. U. iš esmės suklydo sudaręs ginčo sandorį nurodyta sutartyje data. Kadangi priešingu atveju, kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, būtų paneigtas ekonominių santykių stabilumo principas bei nuginčyti galėtų būti bet kurie sandoriai, po kurių sudarymo šių sandorių kuriama nauda iš esmės pasikeičia dėl nuo sandorių šalių veiksmų ar valios nepriklausančių priežasčių ir faktorių. 13. Negalima sutikti su ieškovės argumentu, kad A. U., sudaręs ginčo sandorius, suklydo dėl amžiaus, sveikatos būklės, nepatyrimo, nesuvokdamas savo veiksmų. Priešingai nei teigia ieškovė, teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamojoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad A. U. gyveno aktyvų gyvenimą, buvo geros sveikatos. Tai nustatyta liudytojų R. M. J., D. D., A. G., M. K., M. M., A. G. ir S. Ž. paaiškinimais. Apklausti teismo posėdyje liudytojai teigė, kad A. U. apie 2005 metus buvo visiškai sveikas ir sąmoningas, tuo metu buvo muzikantas, grojo, nerūkė, nevartojo alkoholinių gėrimų. A. U. gebėjimą tvarkyti savo turtinius reikalaus patvirtina rašytiniai įrodymai. Bylos duomenimis, A. U. iki ginčo sutarties (t. y. 2005 m. balandžio 14 d.) sudarymo sudarė buto panaudos 2004 m. gruodžio 22 d. sutartį su atsakove Ž. V.. Vėliau 2010 metais dovanojimo sutartimis perleido ieškovei du jam priklausiusius žemės sklypus (( - )ir ( - )). 14. Kaip teisingai nustatyta nagrinėjamojoje byloje, A. U. gebėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmus sandorio sudarymo metu patvirtina atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismo ekspertizės akte konstatuota, kad nėra jokių duomenų apie tai, jog A. U. ginčijamo sandorio sudarymo metu būtų sirgęs kokiu nors psichikos sutrikimu, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad jam tuo laikotarpiu butų diagnozuotos somatinės ligos ar vartojami medikamentai turėjo esminės įtakos gebėjimui suvokti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti. Teismo ekspertizės akte pasakyta, kad A. U. ginčijamo sandorio sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. 15. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtų įrodymų visuma priešingai nei teigia apeliantė patvirtina, kad ginčo laikotarpiu A. U. gebėjo pasirūpinti savo interesais, priimti savarankiškus sprendimus, tad nėra pagrindo pripažinti, kad A. U. amžius, sveikatos būklė, socialinis statusas, gyvenimiška patirtis sutrukdė jam tinkamai įvertinti situaciją ir disponuoti ginčo turtu (CPK 12, 178, 185 str.). 16. Apeliantė teigia, jog A. U. atsakovė nesumokėjo užmokesčio (20 000 Lt) už ginčo butą, be to atsakovė ir atsakovės tėvas neturėjo pakankamai lėšų sumokėti šios sumos už ginčo butą. Tačiau su tuo negalima sutikti. 17. Kaip paminėta anksčiau pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartyje nurodyta, kad su buto pardavėju atsiskaityta, tai A. U. patvirtino raštu pasirašęs sutartį ir paaiškinęs žodžiu notarei, patvirtinusiai ginčo sutartį, kad su juo atsiskaityta iki sutarties pasirašymo, tai teismo posėdyje patvirtino apklausta Prienų rajono I-ojo notarų biuro notarė V. B.. 18. Bylos duomenimis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išraše ginčo butas, esantis ( - ), įvertintas vidutinė rinkos vertė – 27 400 Lt , pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio14 d. sutarties duomenimis butas buvo perleistas už 20 000 Lt. S. B. patvirtino, kad savo lėšomis sumokėjo už ginčo butą A. U., taip kaip nurodyta sutartyje 20 000 Lt, vėliau A. U. sumokėjo dar 20 000 Lt, taigi viso už ginčo butą sumokėjo 40 000 Lt. S. B. teigė, kad turėjo pakankamai pajamų iš darbo ir verslo veiklos, todėl visiškai atsiskaitė už įsigytą butą su A. U.. S. B. paaiškinimą dėl turtinės padėties patvirtina rašytiniai įrodymai apie S. B. gaunamas pajamas iš darbo veiklos ir verslo. Bylos medžiaga patvirtina, kad S. B. uždarbis sudarė apie 829 Lt į mėnesį ( 2005 m. dirbo dvejose darbovietėse – UAB „Birštono butų ūkis“ ir Birštono savivaldybės administracijoje). Metinė šeimos pajamų deklaracija, patvirtina, kad S. B. šeima turi 204 000 Lt vertės turto, iš jo 35 000 Lt sudaro piniginės lėšos (3 t., b. l. 77–78, 97). S. B. sutuoktinės V. B. paaiškinimu nustatyta, kad jų šeima 2005 m. gavo nuolatines pajamas iš S. B. prekybos įmonės veiklos. Jos paaiškinimą patvirtina VSDFV Alytaus skyriaus pažyma apie S. B. prekybos įmonės deklaruotas socialinio draudimo įmokas(3 t., b. l. 28), kurios sudarė 1 972 Lt nuo gautų 5 800 Lt pajamų. Įvertinus nurodytas aplinkybes labiau tikėtina, kad S. B. realiai galėjo turėti 20 000 Lt ir buvo finansiškai pajėgus atsiskaityti su A. U. už butą, perleistą jo dukrai Ž. V.. 19. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visiškai nelogiška ir sunkiai tikėtina, kad A. U., negavęs už parduotą butą jam priklausančios pinigų sumos, nebūtų asmeniškai kreipęsis į teismą dėl pirkimo–pardavimo 2005 m balandžio 14 d. sutarties (notarinio registro Nr. 2407) pripažinimo negaliojančia, ar pinigų suderėtų su pirkėja priteisimo. Iš prijungtos baudžiamosios bylos (Nr. 79-2-00041-10) nustatyta, kad 2010 m. liepos 30 d. A. U. kreipėsi į Birštono policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodęs, kad už parduotą butą jam nebuvo sumokėti pinigai 20 000 Lt, kad jis yra klaidinamas dėl pinigų esančių jo vardu banko sąskaitoje. Kad pirkėja ir jos tėvas pasinaudojo jo senyvu amžiumi, liga dėl kurios jam sunku priimti sprendimus. Kad A. U. nenorėjęs parduoti buto, tačiau įkalbėtas pirkėjų sudarė sau nenaudingą sandorį. Kad butas niekada nebuvo perduotas pirkėjai. Kad A. U. bute gyvena 5 metus nemokamai ir moka visus mokesčius už komunalinius patarnavimus. 20. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi baudžiamosios bylos medžiaga ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros 2013 m. balandžio 26 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 79-2-00041-10 pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., kur konstatuota, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. 21. Teisėjų kolegija, įvertinusį pirmosios instancijos teismo išvadas, kurios pagrįstos visetu surinktų byloje įrodymu, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, mano kad ikiteisminio tyrimo išvados sutampa su ištirtais byloje įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad A. U. ir Ž. V. (B.) sudarė buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio14 d. sutartį. Abi šalys ją pasirašė, be to sutartį patvirtino Prienų I-ojo notarų biuro notarė V. B. (notarinio registro Nr. 2407). Atlikus ikiteisminį tyrimą pagal A. U. pareiškimą, tyrimo metu nebuvo nustatyta, jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, kad Ž. V. (B.) turėjo tikslą suklaidinti A. U.. Kad Ž. V. (B.) tyčia, A. U. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kas galėtų sąlygoti A. U. klaidingą suvokimą apie sudaromą sutartį ir tai galėjo turėti įtakos A. U. apsisprendimui pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį. 22. Pirmosios instancijos teismo išvadas apie A. U. sveikatos būklę, galėjimą ginčo sandorio sudarymo metu tinkamai įvertinti atliekamus veiksmus perleidžiant butą atsakovei sutampa su ikiteisminio tyrimo duomenimis apie A. U. sveikatą. Iš kurių matyti, kad. A. U. psichikos sveikatos centro narkologo ir psichiatro įskaitoje neįrašytas, o prieš pat pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą A. U. 2005 m. balandžio 8 d. kreipėsi į VšĮ Birštono pirminės sveikatos priežiūros centrą dėl vairuotojo pažymos gavimo. Gydytojų konsultacinė komisija, atlikusi A. U. sveikatos būklės tyrimą, konstatavo, kad A. U. gali vairuoti B kategorijos transporto priemones . Po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo – 2008 m. kovo 12 d. A. U. sudarė du kitus atidumo, apdairumo bei protingumo reikalaujančius sandorius savo vardu AB Šiaulių banke atidarė banko sąskaitą ir terminuotojo indėlio sąskaitą, į pastarąją įnešė 36 000 litų. Paminėtos aplinkybės nustatytos ikiteisminio tyrimo metu pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintos kaip patvirtinančios, jog A. U. sveikatos būklė nekliudė jam suvokti savo veiksmų reikšmę pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. 23. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrintas A. U. pareiškimo argumentas, kad ginčo buto pirkėja jam nesumokėjo pinigų už įsigytą butą, o esantys banke pinigai yra sutaupyti paties pareiškėjo. Šiam klausimui išaiškinti ikiteisminio tyrimo metu buvo išreikalauti duomenys apie A. U. ir jo mirusios sutuoktinės B. U. gautas pajamas iki 2008 m. kovo 31 d. ir nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinės A. U. paskutinė darbo vieta buvo sanatorijoje „Tulpė“, ji 1993 m. sausio 1 d. išėjo iš darbo savo noru. Darbo užmokesčio pažymose nurodyta, kad B. U. laikotarpiu nuo 1981 metų iki 1989 metų per mėnesį uždirbdavo nuo 40 iki 221,83 rublių, laikotarpiu nuo 1990 metų iki 1992 m. gruodžio 31 d. per mėnesį uždirbdavo nuo 97 iki 3 199 (rublių/talonų). Senatvės pensiją B. U. pradėjo gauti tik 1995 m. sausio 1 d., t. y. praėjus dviem metams nuo išėjimo iš paskutinės darbovietės. B. U. senatvės pensija per mėnesį neviršijo 316,16 Lt. Pareiškėjo A. U. darbo užmokestis 1986–1987 metais nesiekė 2 litų (gautą užmokestį rubliais įvertinus litais), laikotarpiu nuo 1992 m. kovo 5 d. iki 1992 m. lapkričio 30 d. neviršijo 21 lito. Senatvės pensija A. U. pradėta mokėti 1995 m. birželio 1 d., o jos dydis ją paskyrus buvo vos 80,74 Lt per mėnesį. Laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. A. U. senatvės pensijos didžiausia suma per mėnesį sudarė vos 661,68 Lt. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino A. U. turtinę padėtį ir galimybę sutaupyti A. U. su buvusia sutuoktine B. U. iš savo gaunamų kuklių pajamų solidžią pinigų sumą – 36 000 Lt, kaip nepakankamą tam, kad 2008 m. kovo 12 d. įneštų šią 36 000 Lt sumą į terminuoto indelio sąskaitą. Taip pat teisingai pastebėta, kad iki 2008 m kovo 12 d., kai į banko sąskaitą A. U. įnešė 36 000 Lt, A. U. išskyrus butą, parduotą Ž. B., nepardavė kito vertingo turto, už kurį būtų gavęs panašaus dydžio pajamas. 24. Ikiteisminio tyrimo metu priešingai nei A. U. tvirtino, kad jis apskritai nenorėjęs parduoti ginčo butą. Liudytojo A. B. paaiškinimu nustatyta, kad A. U. iki buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo jau turėjo ketinimų perleisti jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. B. nurodė, kad jam A. U. siūlė butą iškeisti į sodybą, tačiau jis dėl siūlomo buto prastos būklės atsisakė atlikti mainus. Pirmosios instancijos teismas atsakovės, trečio asmens S. B. paaiškinimu nustatė, kad ginčo buto pardavimo iniciatoriumi buvo pats A. U., o ne atsakove ar jos tėvas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės argumentais dėl tariamai atsakovės ir S. B. padaryto A. U. nesąžiningo poveikio, turint tikslą priversti A. U. parduoti butą atsakovei. 25. Atmestinas ieškovės argumentas, kad ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta, sutartis yra apsimestinė, nes A. U. gyveno neatlygintinai ginčo bute ir pats mokėjo visus teikiamų paslaugų mokesčius. 26. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys, pasirašiusios buto pirkimo–paradavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartį, taip pat surašė buto perdavimo ir priėmimo 2005 m. balandžio 14 d. aktą (1 t., b. l. 23–27). Byloje nėra ginčo, kad po buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovė ginčo bute neapsigyveno, pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutarties šalių susitarimu sutarta, kad A. U. naudosis ginčo butu neatlygintinai, mokės komunalinius mokesčius įstaigoms, teikiančioms paslaugas. A. U. naudojosi atsakovei priklausiusiu nuosavybės teise butu žodinės panaudos sutarties pagrindu. Taigi, kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, vien aplinkybė, kad A. U. faktiškai gyveno atsakovei perleistame bute, nėra ir negali būti laikoma požymiu, kad A. U. išsaugojo ginčo buto nuosavybės teisę. 27. Byloje nepaneigti atsakovės Ž. V., trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų S. B. paaiškinimai, kad buto panaudos 2004 m. gruodžio 22 d. sutartis buvo sudaryta A. U. prašymu, kad jis gautų kompensaciją už buto šildymą, šis A. U. susitarimas su atsakove turi logišką paaiškinimą, gauti finansinę paramą apmokant komunalinius mokesčius. Byloje taip pat nepaneigtas atsakovės paaiškinimas, kad ji įsigytame bute negyveno, nes mokėsi universitete, o vėliau gavo darbą Kaune, todėl už komunalinius mokesčius mokėjo ginčo bute gyvenantis A. U.. Šis atsakovės paaiškinimas buvo patikrintas ikiteisminio tyrimo metu. Ir nustatyta, kad geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2009 m. birželio18 d. sutartis Nr. D- 31-5-4 buvo sudaryta su Ž. B.. Už paslaugas ji atsiskaito pagal UAB „Birštono vandentiekis“ išduotą atsiskaitymo knygelę AB Šiaulių banke. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ nurodė, kad mokėjimo pranešimus siunčia Ž. B. vardu. Įmokos gautos per Perlo terminalus, todėl nurodyti, kas tiksliai mokėjo mokestį – nėra galimybės. UAB „Prienų butų ūkis“ nurodė, kad už buto, esančio ( - ) paslaugas daugiausia mokama Perlo terminale. Prienų pašte už paslaugas 2012 m. rugsėjo 10 d. ir 2013 m. sausio 1 d. sumokėjo Ž. B.. Prienų pašte 2012 m. spalio 11 d. ir 2012 m. lapkričio 15 d. sumokėjo B. U.. UAB „Birštono šiluma“ patvirtino, kad nuo 1994 m. lapkričio iki 2013 m. vasario mėn. pranešimai už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį butui ( - ) buvo siunčiama A. U.. Nuo 2013 m. vasario mėn. pranešimai siunčiami Ž. V., kad už suteiktas paslaugas sumokama, įsiskolinimo buto savininkai neturi. Informacijos apie asmenis, sumokėjusius už tiekiamas paslaugas, neturi. Paminėti įrodymai patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad už kai kurias komunalines paslaugas sąskaitas apmokėdavo Ž. B., o už kitas – A. U., tai sutapo su minėtų asmenų paaiškinimais, duotais apklausų metu. 28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, kad pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartis (notarinio registro Nr. 2407) buvo sudaryta siekiant pridengti kitą tų pačių šalių sudarytą buto panaudos 2004 m. gruodžio 22 d. sutartį (notarinio registro Nr. 8992). Pirmosios instancijos teismas šias dvi sutartis kvalifikavo, kaip visiškai savarankiškas, oficialiai ir viešai patvirtintas notarine tvarka. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad sudaryta buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartimi šalys siekė sukurti būtent pirkimo–pardavimo teisinius santykius, t. y. A. U. norėjo nuosavybės teise turimą butą perleisti, o Ž. V. siekė jį įgyti savo nuosavybėn. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti apsimestiniu sandoriu sudarytą pirkimo–pardavimo 2005 m. balandžio 14 d. sutartį (notarinio registro Nr. 2407) buto, esančio S( - ). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė visus ieškovės ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovei kaip nepagrįstus ir neįrodytus. 29. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). 30. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia pagal bylos duomenis, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl Kauno apygardos teismas procesiniame dokumente dėl jų plačiau nepasisako. 31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, vertino įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). 32. Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme. 33. Atsakovės atstovas advokatas E. M. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą (2016 m. lapkričio 13 d. reg. Dok-6462) pateikė 2016 m. lapkričio 18 d. sąskaitą faktūrą Serija 16 Nr. 417 išrašytą atsakovės Ž. V. vardu. Sąskaitoje advokatas nurodė, kad parengė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-950/2016, šios paslaugos advokato įvertintos 500 Eur. Atsakovė šią sumą sumokėjo, tai patvirtina 2016 m. lapkričio 21 d. mokėjimo nurodymas (4 t., b. l. 102–103). Vadovaujantis teisinių paslaugų 2014 m. liepos 28 d. sutarties išrašu advokatas E. M. atstovavo atsakovę pirmosios instancijos teisme ir atsakovės vardu Kauno apygardos teismui surašė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą (4 t., b. l. 92–101). Teismas iš esmės sutiko su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, atsiliepime į apeliacinį skundą išsamiai atsakyta į visus apeliacinio skundo argumentus. Rekomendacijų (8.11 punkte) nurodytas maksimalus rekomenduojamų teisinių paslaugų užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, jis sudaro iki 1 031 Eur. Atsakovė prašo priteisti 500 Eur teisinių paslaugų atstovavimo išlaidų. Atsakovės turėtos apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra protingo dydžio, neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Tad atsakovės dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės I. S..

6Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo nekeisti.

8Priteisti iš ieškovės I. S. (a. k. ( - ) bylinėjimosi išlaidas 500 (penki šimtai eurų) Eur teisinei pagalbai apmokėti atsakovei Ž. V. (a. k. ( - )

9Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai