Byla 3K-3-68/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės DNB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir atsakovo akcinės bendrovės DNB banko priešieškinį ieškovui R. B. bei trečiajam asmeniui K. V. B. dėl sutartinių prievolių vykdymo; išvadą byloje teikiančios institucijos – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovas R. B. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos 2007 m. liepos 5 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2007.07.05/2900/1, 2007 m. liepos 5 d. obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD PASAULIS-25, 2007 m. liepos 5 d. obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-2 (toliau – Sutartys), priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinę žalą bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

62007 m. birželio pabaigoje atsakovo atstovai pasiūlė ieškovui atvykti į atsakovo siūlomo investavimo produkto – obligacijų, susietų su akcijų indeksais, pristatymą, kuris vyko DNB banko Ukmergės filiale. Pristatymą vedė atsakovo darbuotoja R. T., buvo išdalyta reklaminė medžiaga. Pristatydama investicinį produktą atsakovo atstovė tikino, kad bankas siūlo naują ir visiškai nerizikingą investavimo paslaugą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais; priešingai nei investavimas į akcijas, investavimas į obligacijas yra visiškai saugus investicinis mechanizmas, visada garantuojantis pelną. Šio pristatymo metu buvo platinamas ir reklaminis lankstinukas („Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“), kuriame buvo nurodyta, kad, investuojant į tokias obligacijas, garantuojamas net 6 procentų prieaugis. Tačiau banko atstovė tikino, kad realiai prognozuotinas net 12 procentų prieaugis. Ieškovui pasakius, kad jis investavimui neturi lėšų, banko darbuotoja teigė, esą bankas įsitikinęs tokių investicijų saugumu, todėl suteiks ieškovui paskolą, kurios palūkanos būtų tik 5 procentai. Anot banko atstovės, atsižvelgiant į aplinkybę, kad paskolos palūkanos yra mažesnės už garantuojamą pelną, ieškovui bet kuriuo atveju ši investicija bus pelninga. Ieškovas, įtikintas tokios paslaugos pelningumu, 2007 m. liepos 5 d. su atsakovu sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartį, kurios pagrindu ieškovui buvo suteikta 1 448 100 eurų tikslinė paskola su 5,17 procento palūkanų norma, o sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas – iki obligacijų išpirkimo

7(2010 m. liepos 7 d.). Pagal nurodytos sutarties nuostatas palūkanos už paskolą turėjo būti mokamos obligacijų išpirkimo dieną. Visiškam sutarties įsigaliojimui užtikrinti ieškovas įkeitė jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tą pačią dieną šalys sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, kurios pagrindu ieškovas įsigijo 7240 vnt. „DnB NORD PASAULIS-25“ emisijos obligacijų už 724 000 eurų, bei obligacijų pasirašymo sutartį, kurios pagrindu ieškovas įsigijo 7241 vnt. „DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-2“ emisijos obligacijų už 724 100 eurų. Ieškovo teigimu, obligacijų išpirkimo dieną obligacijos pelno neuždirbo, nors atsakovas buvo garantavęs, kad jos bus neabejotinai pelningos. Paskolos grąžinimo dieną ieškovas liko skolingas atsakovui 772 666,96 Lt palūkanų. Ieškovas ieškinį grindė CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, teigdamas, kad ginčijamus sandorius sudarė dėl atsakovo apgaulės.

8Ieškovas nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis yra kaimo turizmo verslas, kuriuo jis užsiima nuo 1997 m. Iki ginčijamų sandorių sudarymo neturėjęs išsilavinimo ir patirties investavimo bei vertybinių popierių klausimais, todėl yra neprofesionalus investuotojas. Dėl to pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) bei Vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – VPRĮ) nuostatas atsakovas, kaip investavimo paslaugas siūlantis subjektas, ieškovo atžvilgiu privalėjo elgtis ypač atidžiai, teikti išsamias, vartotojui suprantamas investavimo rekomendacijas, įspėti apie siūlomo produkto rizikas, tačiau šią pareigą sąmoningai pažeidė. Ieškovo vertinimu, atsakovas sąmoningai neatskleidė teisingos ir objektyvios informacijos apie obligacijų pelningumą, informaciją iškraipė, pateikdamas ją tendencingai ir neobjektyviai, siekdamas ginčijamas sutartis sudaryti. Atsakovo pateikta reklaminė medžiaga jo siūlomą produktą apibūdino kaip saugų ir bet kuriuo atveju garantuojantį pelningumą, sąmoningai nutylint galimas produkto rizikas. Atsakovo pateikta medžiaga ir suteiktos konsultacijos nesudarė pagrindo ieškovui abejoti atsakovo pateiktų duomenų teisingumu, nes juos pateikė kvalifikuotas specialistas – patikimas komercinis bankas. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas neakcentavo skirtumo (rizikos laipsnio) investuojant skolintomis lėšomis, t. y. kaip šiuo atveju, jog obligacijos nebus pelningos, o klientas privalės mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolintomis lėšomis. Priešingai – atsakovas akcentavo ieškovui palankų banko siūlomo produkto garantuojamo pelno (6 procentų) ir paskolos palūkanų (5 procentų) skirtumą. Pasak ieškovo, atsakovas neatskleidė informacijos, kad iš tikrųjų už įsigyjamas obligacijas gautų lėšų jis neinvestuos į akcijų indeksus. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, siūlydamas investavimo produktą (toliau – SASO), nesiaiškino ieškovo investavimo tikslų, patirties, supratimo, o suteikdamas paskolą, nevertino ieškovo mokumo. Ieškovo manymu, susidariusiai situacijai neigiamą įtaką turėjo ir nekompetentingi atsakovo darbuotojai, kurių kvalifikacija neatitinka teisės aktų reikalavimų.

9Atsakovas AB DNB bankas priešieškiniu prašė priteisti solidariai iš ieškovo R. B. ir trečiojo asmens K. V. B. 225 010,45 euro palūkanų, 7837,61 euro delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei lygiomis dalimis priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškiniu ginčijamų sandorių pagrindu ieškovui buvo suteiktas kreditas atsakovo platinamoms obligacijoms įsigyti. Jis ieškinyje nurodytos emisijos obligacijas įsigijo, o nustatytu terminu kreditą grąžino, tačiau liko skolingas 225 010,45 euro palūkanų bei 7837,61 euro delspinigių. Ieškovo ir trečiojo asmens solidariąją atsakomybę atsakovas grindė aplinkybe, kad trečiasis asmuo yra ieškovo sutuoktinė.

10Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino 2007 m. liepos 5 d. skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartį Nr. 2007.07.05/2900/1,

122007 m. liepos 5 d. obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD PASAULIS-25, 2007 m. liepos 5 d. obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-2 negaliojančiomis nuo jų sudarymo, ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priešieškinį atmetė.

13Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo iniciatyva įvykusio pristatymo metu ieškovui buvo pateikta atsakovo Investicinės bankininkystės departamento parengta vaizdinė medžiaga „Investavimas DnB Nord banke“. Joje paaiškinamos investavimo galimybės, kurių viena – su akcijomis susietos obligacijos (greta valstybės vertybinių popierių, terminuotų indėlių, kitų obligacijų rūšių, atsakovo bendrai vadinamų „obligacijos“, garantuotų investicinių produktų, investicinių fondų ir akcijų). Investavimo produktas, kurį ginčijamų sandorių pagrindu įsigijo ieškovas, banko sudarytoje vaizdinėje (informacinėje ir reklaminėje) medžiagoje pristatomas kaip tiesiog vienas iš investavimo būdų, neakcentuojant jo ypatingo rizikingumo, palyginus su kitais galimais investicijų būdais. Aprašant šį produktą, buvo paaiškinta, kaip nustatomas „prieaugis“, bet nepaaiškinta, kaip nustatomi praradimai ir nepasakoma, kad jie apskritai įmanomi. Teismo vertinimu, buvo sudarytas įspūdis, kad prieaugis yra savaime suprantamas, o nuostolio galimybė nutylima. Atsakovas ieškovui pristatė keletą obligacijų, susietų su akcijomis, emisijų variantų, visais atvejais akivaizdžiai pabrėždamas neabejotiną investicijų pajamingumą. Kadangi ieškovas buvo neprofesionalus rinkos dalyvis, tai atsakovui, siūlančiam sudaryti paskolos sutartį su tikslu skolintais pinigais investuoti į banko išleidžiamus vertybinius popierius, kilo pareiga veikti ypač rūpestingai, geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimus nepalankius padarinius. Atsakovas nesidomėjo ieškovo investavimo žiniomis, patirtimi ir tikslais, neišaiškino galimų rizikų ir jų padarinių, taip, teismo vertinimu, nukrypo nuo jam taikomų veiklos standartų, neproporcingai iškėlė investavimo į su akcijomis susietas obligacijas privalumus ir nutylėjo realaus turto praradimo dėl ypač rizikingo investavimo būdo grėsmę. Ieškovo informavimas apie galimą siūlomo produkto riziką standartizuotomis formomis nagrinėjamu atveju nebuvo rezultatyvus, todėl pareigą išaiškinti galimas rizikas, teismo įsitikinimu, atsakovas vykdė netinkamai. Taigi atsakovas tinkamu būdu neatskleidė ieškovui informacijos, kurią pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo būtina atskleisti tam, kad būtų užtikrinta banko neprofesionalaus kliento pasverto pasirinkimo investuoti galimybė, todėl ieškovas buvo atsakovo suklaidintas ir sudarė sutartis, kuriomis prisiėmė riziką prarasti visą savo turtą, neturėdamas pakankamai duomenų apie tokios rizikos atsiradimo galimybes. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu atsakovo teiginį, kad lankstinukas „Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“ buvo skirtas kitai obligacijų emisijai, tačiau, teismo vertinimu, vien šis faktas nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, sudarančių esminį ieškovo suklaidinimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad tinkamai neinformuotas klientas negali suvokti pakankamų skirtumų tarp skirtingų obligacijų emisijų sąlygų, o apklausta kaip liudytoja R. T. neneigė, jog tokie lankstinukai galėjo būti laisvai prieinami ir gaunami banko skyriuose. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas sudarė sandorį klysdamas dėl jo esminių sąlygų, o žinodamas tikrąją padėtį, sandorio tokiomis sąlygomis – apimtimi, dėl kurios būtų rizikuojama visu savo turtu, jis nesudarytų. Nenustačius, kad atsakovas nuslėpė reikšmingą informaciją nuo ieškovo sąmoningai ir turėdamas blogų tikslų, sandoriai pripažinti negaliojančiais ne ieškovo nurodytu teisiniu pagrindu (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), o CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nurodė, kad sandorio negaliojimo pagal CK 1.90 straipsnį atveju nenustatytas neturtinės žalos suklaidintai šaliai atlyginimas, todėl jos nepriteisė. Poziciją nesiremti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad ieškovo ginčijama paskolos sutartis negali būti pripažįstama vartojimo sutartimi.

14Lietuvos apeliacinis teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą.

15Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 314 straipsniu, atsisakė priimti atsakovo pateiktus naujus įrodymus, t. y. grafiką (T. 4, b. l. 31-32); 2011 m. gruodžio 22 d. pažymą (T. 4, b. l. 72–74); Borgartingo apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą (T. 4, b. l. 34–71), taip pat netenkino prašymo teismo posėdyje kaip liudytoją apklausti AB DNB banko Ukmergės filialo valdytoją R. O., kurio apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nė viena šalių neprašė, todėl įvertinta, kad atsakovas taip siekė pateikti naują įrodymą. Teisėjų kolegija netenkino atsakovo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes nebuvo nurodyta tokį prašymą pagrindžiančių svarbių argumentų.

16Teisėjų kolegija nurodė, kad teismo veikla nustatant teisinį ieškinio pagrindą nelaikoma ieškinio ribų peržengimu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, panaikindamas sandorius ne ieškovo nurodytu teisiniu CK 1.91 straipsnio, bet 1.90 straipsnio pagrindu, išėjo už ieškinio ribų. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neatskleidė (nutylėjo) ginčijamų sandorių reikšmingų sąlygų, neinformavo apie visas galimas investavimo rizikas. Šios aplinkybės turėjo lemiamą įtaką formuojantis ydingai ieškovo valiai sudaryti ginčijamus sandorius. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę ieškovo valios formavimuisi turėjo pristatymo metu atsakovo pateikta informacija (tiek konsultacijos, tiek dalijama vaizdinė medžiaga), kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas SASO privalumams, akcentuojant prognozuojamą pelningumą bei nutylint apie galimus praradimus. Nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe įvertinta tai, kad pristatymo metu nebuvo akcentuotas skirtumas tarp investavimo kliento nuosavomis lėšomis ir banko (atsakovo) paskolintomis klientui lėšomis. Atsakovui išimtinai akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, ieškovas buvo įtikintas šio investavimo produkto saugumu, taip susiformuojant klaidingam suvokimui, kad net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad esminę reikšmę jo apsisprendimui sudaryti ginčijamas Sutartis turėjo atsakovo suteikta informacija apie garantuojamą produkto pelningumą bei rizikos nebuvimą, o atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis tokios ieškovo valią suformavusios aplinkybės nepaneigė. Aplinkybę, kad atsakovo siūlomas investavimo produktas (SASO) rizikos aspektu, obligacijas įsigyjant skolintomis lėšomis, iš esmės skiriasi nuo tokio paties investavimo produkto, kada obligacijos įsigyjamos nuosavomis lėšomis, patvirtino ir Vertybinių popierių komisijos pateikta išvada. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovo suklydimą dėl sandorio esmės (esminės sąlygos) – sandorio rizikingumo (pvz., galimybės prarasti įkeistą turtą). Nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamų Sutarčių teisėtumą, atsižvelgė į atsakovo nurodytas ieškovo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, t. y. ieškovo amžių (50 metų), išsilavinimą (teisinis išsilavinimas), patyrimą ir kitas aplinkybes (ieškovas yra verslininkas, be kita ko, prisistatantis investuotuoju, ieškovo sutuoktinė yra diplomuota ekonomistė, iki ginčijamų sandorių sudarymo turėjusi investavimo patirties) ir remdamasi FĮĮ ir FPRĮ nuostatomis jį laikė neprofesionaliu finansų rinkos dalyviu, nesugebančiu kvalifikuotai įvertinti skolinimosi ir investavimo rizikos. Dėl to nagrinėjamu atveju esant specifiniam reglamentavimui, atsakovo nurodytos ieškovo asmenį individualizuojančios aplinkybės vertintos kaip teisiškai nereikšmingos. Ta aplinkybė, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai santykiai (ieškovas teigė, kad atsakovas jo šeimai buvo suteikęs kreditų, ieškovo sutuoktinė naudojosi atsakovo teikiamomis investavimo paslaugomis) lėmė ieškovo pasitikėjimą banku bei jo pateikiama informacija ir tokius sudėtingus sprendimus dėl investavimo į SASO (dar ir skolintomis iš to paties banko lėšomis) priėmė pasikliaujant pateikta informacija, pasitikint banko darbuotojų rekomendacijomis.

17Vertindama atsakovo argumentą dėl vadovavimosi ginčijamų sandorių sudarymo metu negaliojusiomis FPRĮ nuostatomis, teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, pateiktas šios įstatymo normos aiškinimas. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme, todėl šioje nuostatoje įtvirtintos pareigos turėjo būti laikomasi ir iki

182007 m. lapkričio 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad iki 2007 m. lapkričio 1 d. galiojusios teisės normos iš esmės nedetalizavo, kokia forma ir tvarka turėjo būti įgyvendinama FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų maklerio įmonės (tarpininko) pareiga, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar nurodyta pareiga įgyvendinta tinkamai, t. y. ar investicines paslaugas teikiantis asmuo pasirinko tinkamą šios pareigos įvykdymo formą atskleidžiant (potencialiam) klientui reikalingą informaciją, ar pateikė visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ar tą informaciją pateikė iš anksto, kad būtų pakankamai laiko investuotojui susipažinti su informacija, tam, kad jos pagrindu jis galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas.

19Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad viešas bazinio prospekto paskelbimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas tinkamu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos atsakovo pareigos informuoti ieškovą apie galimas siūlomo produkto rizikas įvykdymu. Kadangi šiuo atveju atsakovas siūlė ieškovui iš esmės naują, ypač didelės vertės ir rizikingą investicinį produktą, tai privalėjo FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodytą pareigą (informuoti apie galimas rizikas, surinkti informaciją apie ieškovo investavimo tikslus, patirtį ir kt.) vykdyti ypač atsakingai ir tiesiogiai. Konstatuota, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovas nesupažindino su baziniu prospektu, tiesiogiai neatskleidė jo esminių nuostatų, todėl ieškovo patvirtinimas, esą jis yra susipažinęs su tokiu dokumentu, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nebuvo rezultatyvus. Atsakovas neįrodė ir tinkamo pareigos rinkti informaciją apie asmens investavimo tikslus ir patirtį įvykdymo.

20III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinis teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Dėl CK 1.90 straipsnio sąlygų aiškinimo ir taikymo. Siekiant kvalifikuoti suklydimą kaip esminį, pirmiausia turi būti nustatyta konkreti aplinkybė, dėl kurios buvo suklysta, nes jos nenustačius negalima įvertinti, ar asmuo klydo dėl esminės sandorio sąlygos ar dėl jo motyvų, padarinių ar kitų aplinkybių, neįeinančių į sandorio turinį, taip pat ar suklydimas buvo nulemtas paties asmens nerūpestingumo ir neatidumo. Dėl to aplinkybė, dėl kurios buvo suklysta, negali būti apibūdinama tik bendrais teiginiais – nurodant, kad asmuo suklydo dėl iš sandorių kylančios rizikos, nedetalizuojant, kuo ta rizika pasireiškė. Nustačius aplinkybę, dėl kurios buvo suklysta, įvertinama, ar ji sudaro suklydimo faktą, t. y. ar buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų. Suklydimo faktas turi būti vertinamas pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją. Taip pat būtina įvertinti, ar suklydimas nėra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotas rizikos ar neatsargumo rezultatas, pasireiškiantis klaidingu teisių ir pareigų įsivaizdavimu, t. y. suklystama dėl pačios šalies kaltės. Vertinimui svarbu nustatyti, ar sandoris pagal prigimtį yra rizikingas, nes sudariusi tokį sandorį šalis prisiima galimą riziką ir praranda teisę vėliau tą sandorį ginčyti, nes priešingu atveju būtų paneigta investicinių sandorių prigimtis, tikslai. Taip pat svarbus suklydimo fakto esmingumo nustatymas. Bylą nagrinėję teismai nenustatė konkrečios aplinkybės, dėl kurios ieškovas suklydo, o apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, formaliai įvertino CK 1.90 straipsnio 4–5 dalyse įtvirtintas sąlygas. Ieškovas pats patvirtino, kad po sandorio sudarymo pastebėjo, jog rinkos krinta ir SASO rezultatai blogėja, nesikreipė į banką ir nesiekė nutraukti Sutarčių dėl suklydimo, nors domėjosi obligacijų išpirkimo galimybe. Tai jei ne sandorio sudarymo metu, tai bent po kelių mėnesių nuo sandorių sudarymo ieškovui buvo žinoma, kad SASO gali ir neuždirbti, o tai lems ieškovo nuostolį. Taigi ieškovas galimą SASO uždarbį suvokė ne kaip esminę sandorio sąlygą, bet kaip sandorio perspektyvą ar padarinius, dėl kurių suklydimas nekonstatuojamas. Ieškovas atsakovui pretenziją pareiškė tik 2010 m. kovo mėn., o ieškinį – 2010 m. liepos 21 d. Tokio ieškovo delsimo negalima vertinti kitaip, kaip tik investavimo rizikos prisiėmimo ir jos priimtinumo patvirtinimą. Investavimo veikla iš prigimties nėra pastovi ir garantuota, yra susijusi su rizika. Dėl to kiekvienam protingam asmeniui turi būti suvokiama, kad investavimas yra rizikinga veikla ir negali būti siejama išimtinai tik su pelno gavimu panaikinant nuostolio galimybę. Tai turėjo būti žinoma ir ieškovui, turinčiam teisinį išsilavinimą, skolinimosi ir investavimo patirties, verslininkui, investavusiam didelę pinigų sumą – 5 000 000 Lt, įkeičiant bendrąja nuosavybe esantį nekilnojamąjį turtą. Net nesupratus sudaromo sandorio rizikingumo, klaidingas šios rizikos įsivaizdavimas nulemtas išimtinai paties ieškovo didelio neatsargumo, negali būti laikomas pakankamu pagrindu atleisti jį nuo prisiimtų įsipareigojimų bankui. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu prisipažino, kad pasirašė Sutartis prieš tai jų neskaitęs, o tai laikoma dideliu asmens neatsargumu. Ieškovo pasirašytose Sutartyse buvo aiškiai ir išsamiai aprašytos visos sudaromų sandorių sąlygos, taip pat iš Sutarčių kylančios rizikos, kad SASO neuždirbus pelno ieškovui gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų arba bankui gali tekti išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto (Kreditavimo sutarties 1.1, 1.3, 6.1, 9.6 punktai). Be to, nė vienoje Sutartyje nėra įtvirtintos nuostatos dėl garantuoto SASO prieaugio. Priešingai – Prospekte ir Galutinėse sąlygose aiškiai nurodoma, kad SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Pasirašydamas abi obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovas patvirtino, kad Sutarčių pasirašymo dieną su Prospektu jau buvo susipažinęs (1.13 punktas). Šis faktas bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuginčytas jokiais rašytiniais įrodymais. Taigi ieškovas perskaitęs sandorio dokumentus ir visų pirma Sutartis, būtų supratęs ne tik, kad jo tariamai įsivaizduojamas SASO prieaugis neegzistuoja, bet ir kad yra reali išieškojimo iš nekilnojamojo turto galimybė, kas ir šiaip savaime suprantama vien iš hipotekos sandorio prigimties, ypač teisinį išsilavinimą turinčiam asmeniui, koks ir yra ieškovas. Teismai neįvertino aplinkybės, ar ieškovo tariamas suklydimas buvo toks, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje kaip ieškovas sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Investavimo į SASO skolintomis lėšomis sandorius sudarė keli šimtai investuotojų, kurių dalis net ir finansinės krizės laikotarpiu uždirbo iš šių investicijų, o net ir tie investuotojai, kurie iš investavimo į SASO neuždirbo, ne visi ginčija sutartis. Tai patvirtina, kad SASO sandoriai buvo patrauklūs investuotojams, o iš jų kylanti rizika, įvertinus uždarbio potencialą, jiems priimtina. Dėl to suklydimo faktas negali būti pripažintas esminiu – normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje ne tik būtų sudaręs, bet ir realiai sudarė tokius pat sandorius ir tokiomis pat aplinkybėmis kaip ieškovas ir iš sandorių uždirbo, arba net jei neuždirbo – sandorių sudarymo fakto neginčija.
  2. Dėl neprofesionalaus investuotojo statuso. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju esant specifiniam reglamentavimui, atsakovo nurodytos ieškovo asmenį individualizuojančios aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos, konstatavo, jog neprofesionalaus investuotojo statusas turi būti siejamas su visiškai teisinių, ekonominių žinių ir patirties neturinčiu asmeniu, kas reiškia, kad tokio investuotojo pareiga remtis savo asmenine patirtimi ir turimomis žiniomis, vertinant iš sandorių kylančias rizikas, yra eliminuojama. Atsakovas sutinka, kad neprofesionaliems investuotojams keliami didesni apsaugos reikalavimai, tačiau teismas neprofesionalaus investuotojo statusą aiškino plečiamai, taip paneigdamas teisės aktuose įtvirtinto neprofesionalaus rinkos dalyvio statuso prigimtį ir paskirtį, bei nepagrįstai eliminuodamas CK 1.90 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą. Remiantis sisteminiu FIĮ, FPRĮ, VPĮ nuostatų aiškinimu, neprofesionalaus investuotojo statusas lemia papildomas pareigas bankui. Šio statuso suteikimas yra nukreiptas ne į neprofesionalaus investuotojo bendrųjų pareigų eliminavimą (pvz., pareigos skaityti pasirašomas sutartis, pareigos domėtis savo teisėmis bei pareigomis, pareigos elgtis sąžiningai, rūpestingai ir protingai ir pan.), bet į papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareiga parengti ir paskelbti prospektą, pareiga pateikti visą informaciją klientui ir pan.). Aiškinimas, kad neprofesionalaus investuotojo statusas savaime eliminuoja tokio investuotojo bendrąsias pareigas, iš esmės paneigtų bendruosius teisės principus, CK 1.90 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sąlygą bei sudarytų sąlygas piktnaudžiauti. Taigi vertinant, ar banko suteiktos informacijos pakako (turėjo pakakti) ieškovui, kaip neprofesionaliam investuotojui, priimti pagrįstą investicinį sprendimą, be abejonės turi būti įvertinamos ieškovo asmeninės savybės – žinios, išsilavinimas, skolinimosi ir investavimo patirtis, kt.

223. Dėl Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio taikymo ginčo santykiams. FPRĮ įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d., tačiau kaip nustatyta FPRĮ 99 straipsnio 1 dalyje ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – MiFID), kuri buvo įgyvendinta 2007 m. vasario mėn. priėmus FPRĮ ir VPĮ, 70 straipsnio 2 dalyje, tam, kad naujų reikalavimų įgyvendinimui tinkamai pasirengtų investicinių paslaugų teikėjai, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. FPRĮ nuostatos, įgyvendinančios MiFID ir nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti anksčiau galiojusiame VPRĮ, įsigaliojo ir yra taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. FPRĮ 22 straipsnio nuostatos nustato visiškai naujus, į maksimalią neprofesionalių investuotojų interesų apsaugą orientuotus kriterijus, kurių iki FPRĮ galiojusiame VPRĮ nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas su banku Sutartis sudarė 2007 m. liepos 5 d., t. y. kai FPRĮ dar negaliojo visa apimtimi, banko veiksmai sudarant Sutartis su ieškovu galėjo būti vertinami tik pagal tas FPRĮ nuostatas, kurios galiojo nuo pat šio įstatymo priėmimo, o nauji reikalavimai, įskaitant įtvirtintus FPRĮ 22 straipsnio 3–5 dalyse, banko veiksmams negalėjo būti taikomi. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu dėl FPRĮ ir VPRĮ santykio, nepagrįstai tapatino šių įstatymų reguliavimą, t. y. laikė, kad tiek bendrieji, tiek nauji reikalavimai, įtvirtinti FPRĮ, gali būti taikomi santykiams, susiformavusiems iki 2007 m. lapkričio 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiau nurodyta nutartimi vertino tik bendro pobūdžio pareigų, įtvirtintų FPRĮ bei VPRĮ, atitikmenį, kuris nebuvo pripažintas visiškai nauju ir kurio turėjo būti laikomasi iki 2007 m. lapkričio 1 d. FPRĮ 22 straipsnio 2-12 dalyse, kurių anksčiau galiojusiame VPRĮ nebuvo, įtvirtintos nuostatos atkartoja MiFID 19 straipsnio 2-8 dalis. Iki FPRĮ priėmimo galiojusiame VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punkte buvo įtvirtintas tik siekis gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Akivaizdu, kad FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta finansų maklerio įmonės pareiga privalomai surinkti informaciją apie klientą yra visiškai nauja.

234. Dėl informacijos atskleidimo pareigos ir jos turinio (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Bankas negali būti laikomas pažeidusiu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą atskleisti informaciją ieškovui, nes pateikta informacija buvo aiški, nedviprasmiška ir pakankama priimti investicinį sprendimą, būtent: Sutarčių, prospekto, galutinių sąlygų nuostatos, įskaitant nuostatas apie su sandoriu susijusias rizikas, nėra klaidinančios ir atitinka teisės aktų reikalavimus, ko neginčijo ir ieškovas; ieškovas prieš pasirašydamas Sutartis jų neperskaitė, tačiau jei būtų skaitęs Sutartis, neabejotinai būtų supratęs visas iš Sutarčių kylančias rizikas; ieškovo asmeninės savybės sandorio sudarymo metu buvo daugiau nei pakankamos suprasti iš sandorių kylančias rizikas; nagrinėjamoje byloje esmine aplinkybe laikytina tai, kad ieškovas savo įsipareigojimams pagal Kreditavimo sutartį (konkrečiai – palūkanoms sumokėti) užtikrinti po kelių savaičių nuo sandorio sudarymo banko naudai įkeitė jam ir sutuoktinei bendrąja nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kas patvirtina, jog ieškovui iš Sutarčių kylančios rizikos buvo žinomos ir priimtinos. Faktą, kad ieškovas iki sandorių sudarymo nebuvo susipažinęs su Prospektu, turėjo įrodyti būtent ieškovas, tačiau jis bylos nagrinėjimo metu to nepadarė. Remiantis VPĮ 9 straipsnio 2 dalies (anksčiau VPRĮ 61 straipsnio 2 dalies) nuostata bankui tinkamai viešai paskelbus Prospektą (internetinėje svetainėje), jis tampa prieinamas visiems suinteresuotiems asmenims, ir jis neturi pareigos visiems klientams papildomai pateikti atspausdintą Prospekto versiją, išskyrus tuos atvejus, kai patys klientai to pageidauja. Aiškinant pirmiau nurodytos VPĮ teisės normą sistemiškai su FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų maklerio įmonės pareiga aiškiai ir suprantamai suteikti (potencialiems) klientams visą informaciją, reikalingą suprasti sudaromo investicinio sandorio esmę bei jam būdingas rizikas, darytina išvada, kad tinkamas šios pareigos įgyvendinimas negali būti siejamas su banko pareiga pateikti Prospekto kopiją klientams asmeniškai. Ieškovas negali būti laikomas nemokančiu naudotis kompiuteriu, nes pats sukūrė asmeninį tinklaraštį (duomenys neskelbtini) kuriame paskelbė asmeninę informaciją apie savo gyvenimą, patirtį ir tikslus, taip pat informaciją apie savo investicinę veiklą. Be to, ieškovas, pasirašydamas Obligacijų pasirašymo sutartis, patvirtino, kad Sutarčių pasirašymo dieną yra susipažinęs su Prospektu (1.13 punktas).

245. Dėl informacijos apie klientą surinkimo pareigos. Pareiga surinkti informaciją apie investuotoją negali būti laikoma savitiksle. Ji renkama tada, kai yra siekiama suteikti investuotojui tinkamą investavimo rekomendaciją ar valdant finansinių priemonių portfelį tam, kad galėtų įvertinti, kuris investicinis produktas klientui yra tinkamas, o kuris – ne. Sisteminis FPRĮ 3 straipsnio 12 dalies ir 3 straipsnio 13 dalies 5 punkto, 22 straipsnio 7 dalies vertinimas parodo, kad investavimo rekomendacija yra atskira investicinė paslauga. Ji yra asmeniškai klientui teikiamas individualizuotas patarimas dėl konkrečių veiksmų, susijusių su konkrečia finansine priemone. Nagrinėjamoje byloje ieškovui nei investavimo rekomendacijos, kaip jos suprantamos FPRĮ prasme, nei juolab portfelio valdymo paslauga, nebuvo teikiamos, ieškovas tokių banko paslaugų niekada neprašė ir to net nebandė įrodinėti.

256. Dėl civilinio proceso teisės normų taikymo. Teismai ieškovo paaiškinimus nepagrįstai laikė išimtinai teisingais ir turinčiais didesnę įrodomąją galią nei liudytojos R. T. paaiškinimai ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (pvz., Sutartys, Prospektas, Galutinės sąlygos, hipotekos sutartis), taip pažeisdami CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. 2011 m. rugsėjo 20 d. VPK išvada Nr. 06-891-(12.1-03) yra pažodžiui perrašytas 2011 m. liepos 28 d. VPK sprendimas Nr. 2K-16, kurio visa motyvuojamoji dalis, konstatuojanti banko pažeidimus, buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad iš VPK sprendimo motyvuojamosios dalies turi būti pašalintos išvados, jog banko veikla teikiant SASO platinimo banko skolintomis lėšomis paslaugą neatitiko teisės aktų reikalavimų, kad bankas šias paslaugas teikė netinkamai ir nebuvo sistemiškai tam pasirengęs, kad tariamai pažeidė VPRĮ, VPĮ, FPRĮ. Taigi bylą nagrinėjantis teismas VPK nustatytus banko pažeidimus turi įvertinti konkrečios bylos ir konkretaus investuotojo atžvilgiu. Taip pat teismas nepasisakė dėl dalies banko reikštų argumentų, įskaitant nekilnojamojo turto įkeitimo fakto suvokimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad į bylą pateiktas reklaminis lankstinukas buvo skirtas kitai emisijai nei įsigijo ieškovas, apeliacinės instancijos teismas šiai išvadai pritarė. Tačiau teismai savo išvadas, neva ieškovas buvo suklaidintas dėl SASO rizikingumo, nepagrįstai grindė šiuo reklaminiu lankstinuku ir jį laikė vienu pagrindiniu įrodymu, neva patvirtinančiu tariamą ieškovo suklydimą (CPK 177, 180 straipsniai).

26Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinis teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente, sutinkant su teismų motyvais, papildomai nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Dėl CK 1.90 straipsnio sąlygų ir neprofesionalaus investuotojo statuso aiškinimo ir taikymo. Teismai aiškiai nustatė, kad ieškovas suklydo dėl sudaromais sandoriais prisiimamos rizikos, t. y. dėl esminės aplinkybės, ar investuojant į SASO skolintomis lėšomis net ir blogiausiu atveju bus apsaugotas nuo bet kokio realaus nuostolio, garantuojant minimalų pelną. Suklydimas dėl investavimo pelningumo kartu reiškia ir suklydimą, kad iš įkeisto turto bet kokiu atveju negalės būti atliekamas išieškojimas, nes palūkanos už Sutartį bus sudengtos iš garantuoto SASO prieaugio. Taigi suklydimas pasireiškia ne tuo, kad sandoriai dėl ekonominės krizės tapo nuostolingi, bet tuo, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovui nebuvo atskleista iš jų kylanti rizika, buvo garantuotas pelningumas ir saugumas, net neužsimenant, jog egzistuoja tikimybė dėl sudaromų sandorių patirti nuostolių ir prarasti turimą nekilnojamąjį turtą. Pažymėta, kad ieškovas yra laisvas spręsti, kaip ir kada ginti savo pažeistas teises, todėl kreipimosi į kasatorių su pretenzija, ar į teismą su ieškiniu, laikas neturi įtakos sprendžiant dėl suklydimo, sudarant ginčo sandorius, fakto. Aplinkybės, kad po sutarčių sudarymo ieškovui tapo žinoma banko apgaulė (suklaidinimas), nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas prisiėmė sandorių riziką ir suklydo ne dėl sandorio sudarymo metu egzistavusių aplinkybių, o dėl sandorio perspektyvos. Kasatoriaus pateikiamas investavimo sandorių, kaip iš prigimties rizikingų, aiškinimas iš viso paneigia tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu galimybę, nes net nustačius klaidinančios informacijos pateikimą, investavimo sandorio sudarymo faktas, eliminuoja suklydusios šalies teisę jį ginčyti. Be to, kasatoriaus reklaminiai leidiniai, kuriose siūloma įsigyti SASO su garantuotomis palūkanomis net rinkoms krentant, paneigia jo teiginius, kad bet koks investavimo sandoris yra rizikingas ir jį sudarantis asmuo negali nesuprasti, jog prisiima riziką. Teismai konstatavo ne paties ieškovo elgesio nulemtą jo suklydimą dėl sudaromų sandorių, bet ieškovo suklaidinimą dėl ginčo sandorių esmės, jam neatskleidžiant visos informacijos, reikšmingos formuojantis ieškovo valiai dėl ginčo sandorių sudarymo. Ginčo sutartyse nebuvo jokių investavimo riziką atskleidžiančių nuostatų, kurios paneigtų kasatoriaus ieškovui suformuotą klaidingą įsitikinimą dėl investavimo visiško saugumo bei aiškiai įspėtų, kad SASO gali neuždirbti jokio pelno. Taip pat nė viename banko reklaminiame leidinyje nebuvo nurodyta apie SASO riziką. Vertindamas ieškovo asmenines savybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus akcentuojami ieškovo asmens požymiai nepaneigia prezumpcijos, jog ieškovas kaip neprofesionalus klientas negalėjo kvalifikuotai įvertinti investavimo skolintomis lėšomis į SASO rizikos. Tačiau teismų išvados nesudaro pagrindo teigti, kad jie konstatavo, jog investavimo sandorių atveju sutarties šalį pripažinus neprofesionaliu klientu, šio elgesys ir asmeninės savybės nevertinamos. Ieškovo žmona ir duktė nėra banko darbuotojos, SASO nepristatinėjo, todėl visiškai nesuprantama, kodėl jos turėjo suprasti SASO riziką ir apie ją informuoti ieškovą. Kasatoriaus argumentai lemia, kad asmuo, kuris pats ar jo šeimos nariai turi teisinį ar ekonominį išsilavinimą, nepaisant jokios investavimo patirties ir žinių apie SASO bei panašius investavimo produktus neturėjimo, yra prilyginamas profesionaliam investuotojui, kuris privalo suprasti investavimo strategijos ir produkto rizikas. Kasatoriaus nurodomas asmens savybes, pvz., domėjimasis investavimo veikla, (duomenys neskelbtini) įkūrimas, ieškovas įgijo po Sutarčių sudarymo 2008 ir 2010 metais. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad yra kitų asmenų, įsigijusių SASO, kurie neginčija sandorių, nesudaro pagrindo teigti, jog normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį būtų sudaręs ir sudarė analogiškus sandorius. Kiekvieno SASO įsigijusio asmens finansinė padėtis, toleruojama rizika, investavimo žinios ir patirtis yra visiškai skirtinga.
  2. Dėl Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio taikymo ginčo santykiams. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad FPRĮ 22 straipsnio 3–5 dalys nustatė visiškai naujus reikalavimus, palyginus su VPRĮ nuostatomis, nes šio teisės akto 24 straipsnyje buvo nustatyta banko pareiga rinkti informaciją apie kliento poreikius, supratimą ir suteikti informaciją apie siūlomą investicinį produktą, jo riziką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje tiek FPRĮ, tiek VPRĮ atitinkamuose straipsniuose įtvirtintas lyginamas pareigas vadina bendro pobūdžio pareigomis, kurios detalizuojamos Vertybinių popierių komisijos nutarimais patvirtintomis taisyklėmis. Tai nereiškia, kad administracinis teismas apsiribojo tik tam tikrų pareigų lyginimu, todėl vien tiriamų pareigų pavadinimas bendro pobūdžio pareigomis, nesudaro pagrindo teigti tyrimą buvus neišsamų. Kasatoriaus nurodomas faktas, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimų įgyvendinimo detalią formą ir tvarką reglamentuojantis įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas (Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 1K-22) neturi jokios juridinės reikšmės, nes FPRĮ nenustatyta, jog jo įsigaliojimo datą lemia žemesnės galios teisės aktai.
  3. Dėl informacijos atskleidimo pareigos ir jos turinio (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Remiantis FPRĮ nuostatomis kasatorius turėjo pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti ieškovui visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis būtų galėjęs suprasti šio investavimo esmę bei jai būdingą riziką. Tinkamu šios pareigos įgyvendinimu negali būti laikomas vien SASO galutinių sąlygų ir prospekto parengimas ir viešas paskelbimas bei sutarčių pateikimas neprofesionaliam klientui pasirašyti, ar sutartyje pateikiama nuoroda į kitą viešai skelbiamą dokumentą. Informavimo pareiga buvo pažeista ir iki ginčo sandorių sudarymo suteikiant ieškovui klaidinančią informaciją. Kasatoriaus teiginiai, kad riziką buvo galima suprasti iš Sutarties 1.1, 1.3, 6.1, 9.6 punktų, laikytini nepagrįstais, nes sutarties formuluotė ieškovo buvo suprasta kaip nurodanti, jog jeigu dėl kokių nors priežasčių atsiras kitų mokėjimų, kurių nepadengs banko žadėti 6 proc., ieškovui mokėtina suma gali būti didesnė. Pažymėtina, kad informacija turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai, o ne užslėptai, išaiškinama tik per teisinę interpretaciją, kuri šiuo atveju nėra vienareikšmė, todėl vien prisijungimo būdu pasirašomų sutarčių pateikimas pasirašyti bei sutarčių turinys nelaikytina tinkamu informacijos apie riziką atskleidimu. Ieškovas nebuvo supažindintas su prospektu, jam nebuvo pateikta jo kopija, o vien tik nuoroda apie tai, kad su tam tikru dokumentu galima susipažinti internete, nelaikytinu tinkamu informacijos atskleidimu. Faktą, kad atskleidė prospekto sąlygas, turėjo įrodyti būtent kasatorius, o ne ieškovas – jog nebuvo su juo supažindintas. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 10-70 yra pripažinusi, kad kasatoriaus standartinėse obligacijų pasirašymo sutartyse (1.13 punkte) įtvirtinta nuostata, kad investuotojas patvirtina, jog yra susipažinęs su Programos prospektu, prieštarauja imperatyviajai CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatai, todėl kasatorius nepagrįstai vadovaujasi analogišku ginčijamose sutartyse nustatytu 1.13 punktu. Kasatorius nepateikė nė vieno įrodymo, kad bankas tinkamai įspėjo ieškovą, apie parduodamą produktą, jo riziką.
  4. Dėl informacijos apie klientą surinkimo pareigos. FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta pareiga siekiama užtikrinti, kad neprofesionaliam klientui nebus parduotas investicinis produktas, kuris neatitiks jo tikslų, finansinių galimybių bei galimos prisiimti rizikos. Būtent renkant informaciją apie neprofesionalų klientą yra sudaromos sąlygos užtikrinti tinkamą FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos įgyvendinimą. Tik išsiaiškinus, kokia yra neprofesionalaus kliento patirtis ir žinios investavimo srityje, investicines paslaugas teikiantis asmuo sužino, ar šis klientas apskritai supranta ir gali suprasti parduodamos investicinės priemonės esmę ir riziką, taip pat tik surinkta informacija leidžia nustatyti, kiek detaliai ir kokią informaciją būtina atskleisti neprofesionaliam klientui. Byloje nustatyta, kad būtent kasatorius inicijavo savo platinamo investicinio produkto pristatymą ir jo metu rekomendavo įsigyti investicinį produktą – SASO, kas laikytina investavimo rekomendacija.
  5. Dėl civilinio proceso teisės normų taikymo. Teismai vertino bei tyrė tiek ieškovo pateiktus įrodymus bei aplinkybes, tiek kasatoriaus. Savo išvadas teismai aiškiai pagrindė, pateikdami argumentus, kodėl vien ginčo sutarčių tekstas, jų pateikimas pasirašyti ir nuoroda į internete paskelbtus dokumentus, nelaikytinas tinkamu informacijos apie ginčo sandorių riziką atskleidimu. Teismai konstatavo FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą remdamiesi ne Vertybinių popierių komisijos išvada kaip įrodymu, bet savo paties nustatytomis ir įvertintomis aplinkybėmis.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

29Dėl suklydimo sudaryto sandorio sąvokos ir sąlygų

30Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys, kuriuo reikalaujama pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos su finansų tarpininku sudarytas obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartis. Šis ieškinys teismų buvo patenkintas remiantis CK 1.90 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia suklydimą, konstatuojant, kad kasatorius, pažeisdamas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, tinkamu būdu neatskleidė ieškovui visos informacijos apie sudaromų sandorių riziką ir taip ieškovą suklaidino. Kasatorius skundžia teismų sprendimus, todėl kasacijos dalykas šioje byloje – teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo, aiškinimas ir taikymas.

31Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011). Kasacinis teismas, investicinių paslaugų byloje nagrinėdamas ar investuotojas buvo suklaidintas, pažymėjo, kad šiuo atveju svarbiausias yra galutinis rezultatas, t. y. svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013).

32Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.

33Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta viešojoje teisėje, konkrečiai – Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004 m. balandžio 21 d. finansinių priemonių rinkų direktyvą Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiajame FPRĮ ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Įgyvendindama nurodytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, sprendė, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas rizikų atskleidimo reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme, todėl pirmiau nurodytoje nuostatoje įtvirtintos pareigos finansų tarpininkai privalėjo laikytis ir iki FPRĮ įsigaliojimo, t. y. atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija), suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką.

34Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas (finansų tarpininkas) neatskleidė (nutylėjo) ginčijamų sandorių reikšmingų sąlygų, neinformavo apie visas galimas investavimo rizikas. Teismai savo išvadas grindė obligacijų pristatymo metu atsakovo pateikta informacija (tiek konsultacijos, tiek dalijama vaizdinė medžiaga), kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas SASO privalumams, akcentuojant tikėtiną pelningumą bei nutylint apie galimus praradimus. Nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe įvertinta tai, kad pristatymo metu nebuvo akcentuotas skirtumas tarp investavimo kliento nuosavomis lėšomis ir banko (atsakovo) paskolintomis klientui lėšomis. Anot teismų, atsakovui išimtinai akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, ieškovas buvo įtikintas šio investavimo produkto saugumu, taip susiformuojant klaidingam suvokimui, kad net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Atsižvelgdami į tai, teismai konstatavo FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

35Teisėjų kolegija, vertindama nustatytas faktines aplinkybes finansų rinkų teisės normų kontekste, sprendžia, kad teismai pagrįstai konstatavo kasatoriaus netinkamą pareigos atskleisti informaciją vykdymą iki sandorių sudarymo. Tokie finansų tarpininko veiksmai yra neteisėti civilinės teisės aspektu, tačiau, atsižvelgiant į CK 1.90 straipsnio nuostatas bei pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, pažymėtina, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra teisinį išsilavinimą turintis verslininkas ir nevengė investicinės rizikos (antai interneto svetainėje ieškovas apie save nurodė „visada mėgau ir dabar mėgstu versluose ar investicijose riziką. O dar labiau mėgstu problemas: jei jų neturiu – imu galvoti, kaip čia jas susikūrus“). Pažymėtina, kad netgi neprofesionalus finansų rinkos dalyvis, tačiau turintis verslo patirties, būdamas apdairus ir rūpestingas, suvokia, kad investicija į obligacijas, kaip ir bet koks kitas verslas, susijęs su tam tikra rizika, todėl netinkamo kasatoriaus elgesio teikiant informaciją apie investicijas į obligacijas konstatavimas dar neleidžia vienareikšmiškai spręsti, ar informavimas apie tai, kad iš obligacijų gaunamas prieaugis gali neatsverti už paskolą mokamų palūkanų ir dėl to gali atsirasti nuostolių palūkanų forma, būtų pakeitęs ieškovo elgesį ir atgrasęs nuo investavimo. Sandorio šalių sudarytose sutartyse nurodytos sudaromų sandorių sąlygos, tarp jų iš sutarčių kylančios rizikos, kad SASO neuždirbus pelno ieškovui gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų arba bankui gali tekti išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto (Kreditavimo sutarties 1.1, 1.3, 6.1, 9.6 punktai). Sutartyse nėra įtvirtinta nuostata dėl garantuoto SASO prieaugio, o Prospekte ir Galutinėse sąlygose aiškiai nurodoma, kad SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Pasirašydamas abi obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovas patvirtino, kad sutarčių pasirašymo dieną su Prospektu buvo susipažinęs (1.13 punktas). Tai paneigia, kad ieškovas pagal turimas profesines žinias, verslo ir gyvenimo patirtį, susipažinęs su sandorių dokumentais, buvo suklaidintas tiek, kad negalėjo suprasti, jog garantuotas SASO prieaugis neegzistuoja, ir kad yra galimi investicijų praradimai bei reali išieškojimo iš nekilnojamojo turto galimybė (kas paprastai suprantama vien iš hipotekos sandorio prigimties, nes kiekvienas atidus ir protingas asmuo turi suvokti, kad, prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisdamas turtą, jis gali šį turtą prarasti, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai).

36Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju visų neigiamų padarinių už kilusius investavimo nuostolius perkėlimas finansų tarpininkui sandorį pripažįstant negaliojančiu nėra teisėtas, pagrįstas ir teisingas sprendimas (CK 1.5 straipsnis, CPK 263 straipsnis). Byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad nevisapusiškas rizikų atskleidimas suklaidino investuotoją tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis net nebūtų sudaręs. Svarbu ir tai, kad nagrinėjamuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas galėjo ir tebegali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai. Antai mišrios kaltės institutas palieka teismo diskrecijai spręsti, ar paties nukentėjusiojo kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti kaltininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008).

37Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nors ir pagrįstai atsakovo veiksmus kvalifikavo kaip neteisėtus ir pažeidusius FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, tačiau netinkamai sprendė dėl šio pažeidimo reikšmės ir pakankamumo sandorio pripažinimui negaliojančiu, t. y. teismai, iš esmės tinkamai nustatę reikšmingas bylai faktines aplinkybes dėl kasatoriaus ir ieškovo veiksmų sudarant ginčijamus sandorius, suabsoliutino kasatoriaus veiksmų neteisėtumą ir neįvertino ieškovo suvokimo, patirties sudarant sandorius ir kitų aptartų bylai reikšmingų aplinkybių sudarant sandorius, todėl nesant pakankamo teisinio pagrindo konstatavo, kad ieškovas sandorius sudarė dėl suklydimo. Netinkamai taikydami aptartas teisės normas bei teisminę praktiką ir nepagrįstai tenkindami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teismai iš esmės nenagrinėjo atsakovo reikalavimų pagrįstumo, todėl priešieškinio aspektu bylos esmė liko neatskleista. Tai sudaro pagrindą tenkinti kasacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį, dėl bylos dalies, kuria tenkintas ieškinys, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o bylos dalį dėl priešieškinio grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

38Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

39Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė ir tinkamo pareigos rinkti informaciją apie asmens investavimo tikslus ir patirtį įvykdymo. Kasatorius teigia, kad pareiga surinkti informaciją apie investuotoją negali būti laikoma savitiksle; ji renkama tada, kai yra siekiama suteikti investuotojui tinkamą investavimo rekomendaciją ar valdant finansinių priemonių portfelį tam, kad galėtų įvertinti, kuris investicinis produktas klientui yra tinkamas, o kuris – ne; nagrinėjamoje byloje ieškovui nei investavimo rekomendacijos, kaip jos suprantamos FPRĮ prasme, nei juolab portfelio valdymo paslauga, nebuvo teikiamos, ieškovas tokių banko paslaugų niekada neprašė ir to net nebandė įrodinėti. Vertindama šiuo kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga surinkti informaciją apie investuotoją negali būti laikoma savitiksle. Šios pareigos pažeidimas aktualus sprendžiant, ar finansų tarpininkas tinkamai vykdė investicijų priimtinumo ir tinkamumo pareigas įtvirtintas FPRĮ 22 straipsnio 6 ir 7 dalyse. Dėl to aplinkybių, ar buvo tinkamai surinkta informacija apie klientą, tyrimas nėra tiesiogiai aktualus nagrinėjant bylą dėl reikalavimo sandorį pripažinimo negaliojančiu, kuris grindžiamas netinkamu informavimu ir investuotojo suklaidinimu. Pareigos rinkti informaciją apie klientą vykdymas tokiose bylose gali būti aktualus tik, jei siekiama įvertinti, ar finansų tarpininko nesidomėjimas kliento padėtimi, kokiu nors būdu lėmė ir netinkamą jo informavimą bei suklaidinimą. Tačiau šioje byloje teismai to klausimo nenagrinėjo, todėl neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio dėl suklaidinimo papildomai remiantis ir tuo argumentu, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą rinkti informaciją apie asmens investavimo tikslus ir patirtį.

40Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė civilinio proceso teisės normas inter alia dėl to, kad faktiškai vadovavosi 2011 m. rugsėjo 20 d. VPK išvada Nr. 06-891-(12.1-03), kurioje yra pažodžiui perrašytas 2011 m. liepos 28 d. VPK sprendimas Nr. 2K-16, kurio visa motyvuojamoji dalis, konstatuojanti banko pažeidimus, buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad iš VPK sprendimo motyvuojamosios dalies turi būti pašalintos išvados, jog banko veikla teikiant SASO platinimo banko skolintomis lėšomis paslaugą neatitiko teisės aktų reikalavimų, jog bankas šias paslaugas teikė netinkamai ir nebuvo sistemiškai tam pasirengęs, jog tariamai pažeidė VPRĮ, VPĮ, FPRĮ. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėjantis teismas VPK nustatytus banko pažeidimus turi įvertinti konkrečios bylos ir konkretaus investuotojo atžvilgiu, tačiau pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo ne tik konstatuota, jog VPK neturėjo sprendime padaryti išvadų dėl banko kaltės ir galimų pažeidimų buvimo, tačiau ir nurodyta, kad VPK sprendimas gali būti ginčijamas atskirose civilinėse bylose, kuriose jis gali būti pateikiamas kaip kompetentingos institucijos vertinimas ar išvada, arba pirmosios instancijos teismo išskirtoje administracinėje byloje tarp tų pačių šalių dėl žalos atlyginimo. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo pašalinta tik atsakovo veiksmų teisinė kvalifikacija FPRĮ aspektu, tačiau nebuvo paneigta VPK išvados įrodomoji vertė faktinių aplinkybių nustatymo tikslais. Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 2K-16 vertinimu civiliniame procese, atmestini. Kitais kasacinio skundo argumentais keliami fakto klausimai, todėl kasacinis teismas dėl jų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

41Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija naikina teismų procesinius sprendimus. Dėl bylos dalies, kuria tenkintas ieškinys, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o bylos dalį dėl priešieškinio grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis), nes, minėta, teismai, tenkindami ieškinį, priešieškinio iš esmės nenagrinėjo ir dėl jo pagrįstumo (nepagrįstumo) nepasisakė. Atmetus ieškinį ir bylą dėl priešieškinio nagrinėjant iš naujo ieškovas jam pareikšto priešieškinio atžvilgiu įgys atsakovo teises, taip pat teisę reikšti priešieškinį kasatoriaus pareikštam reikalavimui (CPK 143 straipsnis). Taigi iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas turės vadovautis šioje nutartyje išdėstytais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis), o ieškovas, nesutikdamas su kasatoriaus pareikštais reikalavimais, turės teisę ginti savo pažeistus interesus kitais įstatymo nustatytais būdais (pvz. pareikšdamas priešieškinį dėl žalos atlyginimo) (CK 1.138 straipsnis). Iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas turės paskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas.

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

Nutarė

43Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį. Dėl bylos dalies, kuria patenkintas ieškinys, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Bylos dalį dėl priešieškinio perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

44Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ieškovas R. B. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo... 6. 2007 m. birželio pabaigoje atsakovo atstovai pasiūlė ieškovui atvykti į... 7. (2010 m. liepos 7 d.). Pagal nurodytos sutarties nuostatas palūkanos už... 8. Ieškovas nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis yra kaimo turizmo verslas,... 9. Atsakovas AB DNB bankas priešieškiniu prašė priteisti solidariai iš... 10. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 11. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino... 12. 2007 m. liepos 5 d. obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD PASAULIS-25, 2007... 13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo iniciatyva įvykusio... 14. Lietuvos apeliacinis teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 15. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 314 straipsniu, atsisakė... 16. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismo veikla nustatant teisinį ieškinio... 17. Vertindama atsakovo argumentą dėl vadovavimosi ginčijamų sandorių sudarymo... 18. 2007 m. lapkričio 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė,... 19. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad... 20. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 21. Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinis... 22. 3. Dėl Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio taikymo ginčo... 23. 4. Dėl informacijos atskleidimo pareigos ir jos turinio (FPRĮ 22 straipsnio 3... 24. 5. Dėl informacijos apie klientą surinkimo pareigos. Pareiga surinkti... 25. 6. Dėl civilinio proceso teisės normų taikymo. Teismai ieškovo... 26. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. B. prašo kasacinį skundą... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 29. Dėl suklydimo sudaryto sandorio sąvokos ir sąlygų ... 30. Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys, kuriuo reikalaujama pripažinti... 31. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali... 32. Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina... 33. Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas... 34. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas (finansų tarpininkas)... 35. Teisėjų kolegija, vertindama nustatytas faktines aplinkybes finansų rinkų... 36. Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus,... 37. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 38. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų... 39. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė ir tinkamo... 40. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė civilinio proceso teisės normas inter... 41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija naikina teismų... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 43. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir... 44. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...