Byla A-502-3034-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Mariui Juoniui, advokatui Karoliui Kačerauskui, atsakovo atstovei Giedrei Jarmalytei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“) skundą atsakovui valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, dėl žalos atlyginimo.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš valstybės 4 756 389,39 Lt turtinės žalos bei 1 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

6Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 2S-16 už Konkurencijos įstatymo pažeidimus skyrė jam 32 000 000 Lt baudą. Pareiškėjas šią baudą sumokėjo 2006 m. balandžio 21 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 28 d. sprendimu panaikino minėtą Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos tarybos veiksmų neteisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir iš naujo nebeįrodinėtinas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis 32 000 000 Lt į biudžetą sumokėjo be pagrindo, ir valstybė savo nuožiūra naudojosi šia pinigų suma. Iš šios pinigų sumos pareiškėjas galėjo gauti 3 298 382,22 Lt pajamų. Šią aplinkybę patvirtina pažyma apie palūkanas, kurias pareiškėjas būtų gavęs iš banko už sąskaitoje laikytus 32 000 000 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad neturėdamas galimybės disponuoti 32 000 000 Lt, jis turėjo skolintis. Pagal sudarytas su kredito įstaigomis sutartis už pasiskolintus pinigus jis mokėjo palūkanas, kurios nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 22 d. sudarė 1 458 007,17 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Konkurencijos tarybos neteisėtų veiksmų jis taip pat patyrė neturtinę žalą. Žinia apie pareiškėjo nubaudimą už tariamai neteisėtus veiksmus buvo plačiai paskleista, o tai esmingai pakenkė jo reputacijai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei tai, kad baudos paskyrimo ir sumokėjimo faktas įvyko prieš kelerius metus, kad valstybės finansinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga, kad neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo kaštai bus ženkliai didesni nei įprastai teismų priteisiamas tokios žalos atlyginimo dydis, iš valstybės šiuo atveju priteistinas simbolinis 1 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9Teismas nurodė, kad valstybės atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje konstatuota, jog Konkurencijos taryba nei tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu esminių procedūrinių pažeidimų nepadarė, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Konkurencijos tarybos nutarimą panaikino ne Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, o dėl to, kad Konkurencijos taryba neištyrė visų atitinkamos rinkos apibrėžimui reikšmingų aplinkybių, nepašalino kai kurių faktinio pobūdžio abejonių ir nepakankamai motyvavo savo pasirinktą rinkos apibrėžimą. Pareiškėjas skunde nepaaiškino, kokiais veiksmais ar neveikimu Konkurencijos taryba pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Byloje kitų duomenų, patvirtinančių, kad Konkurencijos taryba atliko veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktų reikalavimams, nėra. Konkurencijos taryba įvykdė tuos veiksmus, kuriuos ją įpareigoja atlikti teisės aktai, o veikla, atitinkanti teisės aktų reikalavimus, yra teisėta. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą dėl Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo panaikinimo teismui padavė 2006 m. vasario 11 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 20 d. nutarties dalies, kuria atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 2006 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 20 d. nutarties dalį panaikino ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2S-16 antro ir trečio punktų galiojimą. Tai, jog pareiškėjas 2006 m. balandžio 21 d. sumokėjo 32 000 000 Lt baudą esant neįsiteisėjusiai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 20 d. nutarties daliai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, rodo paties pareiškėjo apsisprendimą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo dalies, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, vykdymo. Teismas nurodė, kad nenustačius Konkurencijos tarybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

10III.

11Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

13Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytas skundo pagrindas bei dalykas lemia bylos nagrinėjimo ribas, t. y., tiriant atsakovo atsakomybės klausimą, reikia nustatyti, ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės patvirtina jo reikalavimų pagrįstumą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas atsakovo atsakomybę sieja su Konkurencijos tarybos veiksmais 2005 m. gruodžio 22 d. priėmus galimai neteisėtą nutarimą bei pareikalavus sumokėti 32 000 000 Lt baudą, o turtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog jam nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 22 d. buvo negrąžinami be teisėto pagrindo sumokėti 32 000 000 Lt, kuriais jis negalėjo tuo laikotarpiu disponuoti. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 12 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A11-601/2007 nustatyta, kad šiais pinigais disponavo ne Konkurencijos taryba, o mokesčių inspekcija. Teismai minėtoje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Telšių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją sumokėtą baudą (32 000 000 Lt) grąžinti į pareiškėjo sąskaitą netenkino, o kartu ir nekonstatavo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų negrąžinant pareiškėjui minėtų pinigų neteisėtumo fakto. Teismas nurodė, kad minėtos aplinkybės gali sudaryti pagrindą manyti, jog pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimą galėjo sąlygoti Konkurencijos tarybos veiksmai pareikalaujant sumokėti 32 000 000 Lt ir mokesčių inspekcijos veiksmai nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 22 d. negrąžinant minėtų pinigų. Tačiau pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia aplinkybėmis, kurios susijusios su mokesčių inspekcijos veiksmais. Tai lemia, kad šios aplinkybės nepatenka į pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas. Teismas nurodė, kad atsakomybei dėl žalos padarymo pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti yra būtina, jog egzistuotų tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų valstybės valdžios institucijų aktų (veiksmų) ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.271 str. 3 d.). Pareiškėjo nurodomi galimai neteisėti Konkurencijos tarybos veiksmai nėra tas tiesioginis ir pagrindinis veiksnys, kuris nulėmė žalos atsiradimą. Kaip nurodo ir pats pareiškėjas, žala kilo dėl to, jog minėtais pinigais jis negalėjo disponuoti savo nuožiūra nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 22 d. Tuo laikotarpiu šie pinigai buvo mokesčių inspekcijos, o ne Konkurencijos tarybos žinioje, kas šalina tiesioginio priežastinio ryšio buvimą tarp pareiškėjo nurodomų Konkurencijos tarybos veiksmų ir atsiradusios žalos. Tai savo ruožtu nulemia, kad pareiškėjo nurodytas skundo pagrindas nepatvirtina jo reikalavimų pagrįstumo, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

14IV.

15Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje.

16Pareiškėjas nurodė, kad procesas turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu. Teigė, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pateikė motyvus tik dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą ir nepateikė jokių motyvų, paaiškinančių, kodėl buvo atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tai liudija, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl dalies pareiškėjo skundo yra be motyvų. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalies nuostatas interpretavo kaip reikalaujančias nustatyti tik tiesioginį priežastinį ryšį tarp neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir žalos. Šiomis nuostatomis nėra nustatoma, kokia priežastinio ryšio teorija turi būti taikoma valstybės deliktinės atsakomybės atveju. Tokios atsakomybės atveju priežastinio ryšio buvimo klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis Civilinio kodekso 6.247 straipsnyje įtvirtinta priežastinio ryšio doktrina, kuri pripažįsta ne tik tiesioginio, bet ir netiesioginio priežastinio ryšio galimybę. Pareiškėjas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neteisingai aiškino bei taikė ir pačią tiesioginio priežastinio ryšio doktriną. Teismas suklydo mokesčių inspekcijos veiksmus, vykdant neteisėtą Konkurencijos tarybos nutarimą, prilygindamas įsikišimui į priežastinio ryšio grandinę (šios grandinės nutraukimui). Tiesioginio priežastinio ryšio grandinę nutraukiančia aplinkybe laikytinas ne bet koks įvykis ar jėga, o tik pašalinis įvykis ar jėga. Aplinkybės, tiesiogiai (natūraliai) išplaukiančios iš neteisėto akto, nelaikytinos naujomis aplinkybėmis (pašaliniu įvykiu ar jėga), nutraukiančiomis priežastinio ryšio grandinę. Nagrinėjamu atveju mokesčių inspekcijos disponavimas pareiškėjo sumokėta baudos suma buvo natūralus neteisėto Konkurencijos tarybos nutarimo padarinys ir jokios įtakos priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų Konkurencijos tarybos veiksmų bei atsiradusios žalos neturėjo. Šios bylos kontekste mokesčių inspekcijos, kaip už valstybės biudžeto lėšų surinkimą ir administravimą atsakingos institucijos, veiksmai buvo tik neteisėto Konkurencijos tarybos nutarimo sukeltos priežastinio ryšio grandinės dalis. Todėl ir pagal tiesioginio priežastinio ryšio doktriną turėtų būti laikoma, kad žala pareiškėjui atsirado dėl Konkurencijos tarybos, o ne dėl mokesčių inspekcijos veiksmų. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo atmesti valstybei pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo motyvuojant, jog žala galėjo kilti ne dėl vienos institucijos (Konkurencijos tarybos), o dėl kitos institucijos (mokesčių inspekcijos) veiksmų. Tokiais atvejais gali iškilti tik tinkamo atstovavimo klausimas – kuri valstybės institucija turi atstovauti valstybei. Tačiau atstovo tinkamumas yra procesinis klausimas, kurį teismas gali išspręsti bylos eigoje. Tai negali būti pagrindas atmesti tinkamam atsakovui (valstybei) pareikštą reikalavimą. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 12 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A11-601/2007, kurioje konstatuota, jog mokesčių inspekcija neturėjo pareigos grąžinti pareiškėjui sumokėtą baudą iki Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo panaikinimo. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalies taikymo apibrėžiant priežastinio ryšio doktriną valstybės deliktinės atsakomybės atveju ir konstatavimas, jog tokiu atveju turi būti nustatytas tik tiesioginis priežastinis ryšys, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kurioje priežastinis ryšys apibrėžiamas pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį, numatantį ne tik tiesioginio, bet ir netiesioginio priežastinio ryšio galimybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-195/2008; 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-659/2008; 2008 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-946/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1321/2008; 2008 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1796/2008; 2010 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-728/2010). Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, jog valstybės deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tiesioginio priežastinio ryšio doktrina, yra nesuderinamos ir su bendrosios kompetencijos teismų praktika, kurioje pripažįstama, jog remiantis Civilinio kodekso 6.247 straipsniu, valstybės deliktinė atsakomybė atsiranda nustačius tiek tiesioginį, tiek netiesioginį priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi (III t., b. l. 108–112) patenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A438-470/2010. Bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka perdavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

18Teisėjų kolegija nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti administracinių teismų praktikos pavyzdžiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-946/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1321/2008; 2008 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1796/2008; 2010 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-728/2010) sudaro pagrindą manyti, kad administracinių teismų praktikoje priežastinis ryšys yra apibrėžiamas pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį ir laikomasi platesnės jo sampratos, pagal kurią valstybės deliktinės atsakomybės sąlyga yra ne tik tiesioginis priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos. Be to, teismui kilo abejonių, ar apeliacinės instancijos teismo šiuo atveju padarytos išvados atitinka tiesioginio priežastinio ryšio sampratą, nes mokesčių inspekcijos veiksmai, turint savo žinioje pareiškėjo sumokėtą baudą, gali būti vertinami kaip neišvengiamas (natūralus) Konkurencijos tarybos veiksmų (jos priimto nutarimo) padarinys (t. y. Konkurencijos tarybos veiksmų sukeltos ir nuo jų priklausomos pasekmių grandinės dalis), o ne kaip atskira (pašalinė) priežastis.

19Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

20V.

21Pareiškėjo prašymas atmestinas.

22Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš valstybės 4 756 389,39 Lt turtinės žalos bei 1 Lt neturtinės žalos pagrįstumo. Iš bylos aplinkybių ir šalių argumentų visumos matyti, kad valstybės deliktinė atsakomybė iš esmės siejama su Konkurencijos tarybos atliktos administracinės procedūros dėl galimo pareiškėjo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi trūkumais, kurie buvo nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-715/2008.

23Dėl bylos nagrinėjimo ribų

24Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556?393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010) ir joje nurodytą teismų praktiką).

25Remdamasi paminėtomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442?48/2011 pateiktus proceso atnaujinimo pagrindus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje spręstini valstybės, atstovaujamos Konkurencijos tarybos, deliktinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio, nustatymo klausimai.

26Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija).

27Kaip matyti iš paminėto, priežastinio ryšio vertinimas yra glaudžiai susijęs su neteisėtų veiksmų nustatymu. Todėl, atsižvelgiant būtent į pirmiau minėtus priežastinio ryšio nustatymo etapus, reikia išnagrinėti, kokie Konkurencijos tarybos veiksmai (veikimas, neveikimas) laikytini neteisėtais veiksmais Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

28Pirminės pastabos, susijusios su neteisėtų veiksmų vertinimu

29Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas jau yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-715/2008 (II t., b. l. 164). Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas panaikino Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2S-16 „Dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui“ rezoliucinės dalies pirmą, antrą ir trečią punktus ir grąžino bylą Konkurencijos tarybai, kad atliktų papildomą tyrimą. Pareiškėjas remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (II t., b. l. 167).

30Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pripažino res judicata galios principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. Kita vertus, teismo atliekama tariamų neteisėtų veiksmų patikra valstybės deliktinės atsakomybės kontekste yra ne aplinkybių konstatavimas, bet atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas. Tokia kontrolė šiuo atveju gali būti atlikta nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo kitoje administracinėje byloje. Taigi aplinkybių, nagrinėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-715/2008, teisinis vertinimas CK 6.246 ir 6.271 straipsnių kontekste nelaikytinas šio sprendimo prejudicinės ir (arba) res judicata galios paneigimu.

31Prieš pateikiant Konkurencijos tarybos veiksmų, dėl kurių galėjo kilti žala pareiškėjui, vertinimą šioje byloje, taip pat reikia pažymėti, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008). Taigi ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.

32Dėl tariamo neteisėto elgesio

33Minėta, kad pareiškėjas valstybės neteisėtais veiksmais iš esmės įvardina tas aplinkybes, dėl kurių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A248-715/2008 panaikino Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2S-16 rezoliucinės dalies pirmą, antrą ir trečią punktus (II t., b. l. 127?129, 151, 164). Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos taryba pažeidė Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalį bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį. Šių įstatymų nuostatų pažeidimas siejamas su tuo, kad Konkurencijos taryba neištyrė visų atitinkamos rinkos apibrėžimui reikšmingų aplinkybių, nepašalino kai kurių faktinio pobūdžio abejonių ir nepakankami motyvavo savo pasirinktą rinkos apibrėžimą.

34Kiek tai susiję su viešosios atsakomybės būtinąja sąlyga – neteisėtais veiksmais, svarbu pabrėžti, jog valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Taigi iš esmės valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Tačiau nagrinėjamu atveju galbūt neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme iš esmės siejami su Konkurencijos tarybos tam tikra diskrecija vertinti kompleksinius faktų ir teisės klausimus. Niekas negali iš anksto nustatyti, kaip Konkurencijos taryba privalo vertinti vieną ar kitą įrodymą. Galimo pažeidimo sudėties bei įrodymų vertinimo analizė yra glaudžiai susijusi su Konkurencijos tarybos veiksmų laisve pasirinkti, kaip įgyvendinti įstatyme nustatytas pareigas, inter alia pareigą nešališkai ir objektyviai ištirti atliekamam tyrimui reikšmingas aplinkybes. Pavyzdžiui, nustatant faktines aplinkybes, sprendžiama, kokius įrodymus surinkti, kurie iš jų gali būti laikomi turinčiais reikšmės tyrimui, kurie yra patikimi ir pan. Konkurencijos taryba taip pat naudojasi tam tikra laisve atlikdama ekonominį vertinimą, kuris yra sudėtinė tyrimo dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi dalis. Institucija turi tam tikrą laisvę pasirinkti prieinamas ekonometrijos priemones bei reikiamą požiūrį reiškiniui ištirti. Taigi tam, kad Konkurencijos taryba galėtų įgyvendinti įstatyme nustatytas pareigas, ji neišvengiamai naudojasi tam tikra veiksmų laisve. Priešinga išvada, be kita ko, būtų nesuderinama su Konkurencijos tarybos paskirtimi ir funkcijomis bei viešojo intereso apsauga – rizika, jog gali tekti atlyginti dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi tirtos bendrovės nurodomus nuostolius, kai tam tikras institucijos sprendimas panaikinamas dėl atlikto įrodymų vertinimo, gali turėti atgrasantį poveikį vykdyti Konkurencijos įstatymo pažeidimų kontrolę. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ir anksčiau yra pažymėjęs, kad konkurencijos bylose Konkurencijos taryba turi tam tikrą diskreciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-34/2009 (Administracinė jurisprudencija Nr. 18, 2009).

35Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas valstybės institucijai yra suteikęs tam tikrą diskreciją, neteisėtų veiksmų nustatymas yra specifinis ir pakankamai sudėtingas. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės institucijos, pasinaudojusios diskrecija, atliktas faktinių aplinkybių ir įrodymų įvertinimas yra visiškai nekontroliuojamas. Teisingumo principui prieštarautų valstybės atsakomybės pašalinimas, jei būtų nustatyta, kad valdžios institucija, pasinaudojusi diskrecija, padarė akivaizdžią klaidą, pateikdama tam tikrą faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimą. Tačiau tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, kai viešojo administravimo institucijai paliekama pakankamai didelė pasirinkimo laisvė (diskrecija), paprastai turi būti įrodytas gana akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas atitinkamos valdžios institucijos diskrecijos ribų pažeidimas, kuris, be kita ko, gali pasireikšti institucijos veiksmų (neveikimo) neatitikimu ne tik aiškiai išreikštoms (konkrečiai apibrėžto turinio) teisės normoms, bet ir teisės principams. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt.

36Atsižvelgus į tai, kas pasakyta, nagrinėjamu atveju svarstytina, ar pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą Konkurencijos taryba, atlikdama galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo sudėties bei įrodymų vertinimo analizę, akivaizdžiai neperžengė jai suteiktos diskrecijos ribų. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A248-715/2008 matyti, kad ginčijamas Konkurencijos tarybos sprendimas buvo panaikintas dėl to, jog apeliacinės instancijos teismui abejonių sukėlė Konkurencijos tarybos kai kurių dokumentų, kuriuos ji pasirinko tam tikriems pareiškėjo pažeidimams pagrįsti, įrodomosios galios ir įrodymų, kuriais grindžiamos kai kurios išvados, pakankamumo vertinimas. Minėtoje nutartyje nurodoma, kad „nėra pakankamai išsamiai paaiškinama“, „atsakovas nepakankamai įvertino“, „nepašalino kai kurių faktinio pobūdžio abejonių“ ir pan. Iš šių teismo pavartotų formuluočių matyti, kad iš esmės kalbama ne apie motyvų nebuvimą ar akivaizdų nepagrįstumą, kas galėtų būti rimtas ir aiškus diskrecijos ribų bei (arba) teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, o jų stoką. Šiuo atveju reikia pažymėti ir tai, kad Konkurencijos tarybos tyrimas, su kuriuo pareiškėjas sieja galbūt kilusią žalą, buvo ypač sudėtingas. Pareiškėjo atžvilgiu atliekamo tyrimo metu Konkurencijos taryba susidūrė su daugeliu įrodomųjų dokumentų, kurių aiškinimas nebuvo lengvas. Panašią išvadą yra padaręs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A248-751/2008, nurodydamas, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas yra sudėtingas ekonominio pobūdžio tyrimas.

37Dar daugiau, nors Konkurencijos tarybos padarytos išvados neįtikino apeliacinės instancijos teismo, nes buvo nepakankamai pagrįstos įrodymais arba blogai paaiškintos, vis dėlto pripažinta, kad Konkurencijos taryba sprendimą priėmė atlikusi tinkamą administracinę procedūrą. Nutartyje, priimtoje aptariamoje administracinėje byloje, nurodoma, kad „nei tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje, nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu reikėtų naikinti Konkurencijos tarybos 2005 m. kovo 7 d. nutarimo Nr. 1S-27 ,,Dėl tyrimo ,,Dėl AB ,,Mažeikių nafta” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams” papildymo ir termino pratęsimo” rezoliucinės dalies pirmą ir trečią punktus bei Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2S-16 ,,Dėl AB ,,Mažeikių nafta” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsniui” rezoliucinės dalies pirmą, antrą ir trečią punktus.“

38Atsižvelgiant į nagrinėjamo sektoriaus teisinį ir ekonominį kontekstą, vien tai, kad Konkurencijos taryba nepakankamai ištyrė kai kurias faktinio pobūdžio aplinkybes ir nepakankamai išsamiai motyvavo priimto sprendimo kai kurias išvadas, neleidžia įtikinamai daryti išvados, kad ji akivaizdžiai peržengė jai suteiktos diskrecijos ribas. Viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis sprendimas, nors ir klaidingas teisėtumo kontrolės atžvilgiu, žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atlyginimo bylose per se nėra pakankamai akivaizdi klaida, kurią būtų galima laikyti išeinančia už įprastinės (normalios) valdžios institucijos vykdomos administracinės procedūros rizikos ribų. Akivaizdus valstybės institucijai suteiktos diskrecijos ribų peržengimas neapima pažeidimų, kurie, nors ir yra gana rimti, nėra nebūdingi įprastai viešojo administravimo subjekto veiklai, kurios metu sprendžiamos teisės normų taikymo bei faktinių aplinkybių vertinimo aspektais sudėtingos situacijos. Tai juo labiau pasakytina atsižvelgiant į šioje srityje valdžios institucijoms nustatytus laiko apribojimus bei į viešojo administravimo subjektui suteiktą tam tikrą diskreciją. Tokiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti valstybės institucijai ne visada gali būti pakankama aplinkybė valstybės neteisėtiems veiksmams CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme konstatuoti.

39Pastebėtina, kad pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos teismų praktiką, Bendrijos deliktinė atsakomybė kyla, kai įmonė patiria žalą dėl pakankamai akivaizdaus Bendrijos teisės pažeidimo vykdant konkurencijos taisyklių kontrolės procedūrą. Šiuo atveju lemiamas kriterijus yra akivaizdus ir sunkus atitinkamos Bendrijos institucijos savo diskrecijos ribų pažeidimas (žr., pvz., 2007 m. balandžio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, C‑282/05 P, Rink. p. I‑2941, 47 punktą).

40Pažymėtina, kad pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, sieja ir su Konkurencijos tarybos išplatintu spaudos pranešimu, kuris informuoja, jog bendrovei paskirta bauda už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad institucija, informuodama apie savo vykdomą veiklą, pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Šiuo aspektu jokių argumentų nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Konkurencijos tarybos veiksmai, susiję su informavimu apie vykdomą veiklą, yra neteisėti veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies prasme.

41Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Nagrinėjamu atveju nenustačius Konkurencijos tarybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

42Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“) apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Atsižvelgus į proceso atnaujinimo nutartimi apibrėžtas ribas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, pakeitus jos motyvus šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais, paliekama nepakeista.

43Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

44Pareiškėjo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“) prašymą atmesti.

45Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

46Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 3. Išplėstinė teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir... 6. Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba 2005 m. gruodžio 22 d.... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu... 9. Teismas nurodė, kad valstybės atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271... 10. III.... 11. Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio... 12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi... 13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytas skundo pagrindas bei dalykas lemia... 14. IV.... 15. Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje.... 16. Pareiškėjas nurodė, kad procesas turėtų būti atnaujintas Administracinių... 17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi (III... 18. Teisėjų kolegija nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas atnaujinti... 19. Išplėstinė teisėjų kolegija... 20. V.... 21. Pareiškėjo prašymas atmestinas.... 22. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo... 23. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 24. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo... 25. Remdamasi paminėtomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į... 26. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos... 27. Kaip matyti iš paminėto, priežastinio ryšio vertinimas yra glaudžiai... 28. Pirminės pastabos, susijusios su neteisėtų veiksmų vertinimu... 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas... 30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas... 31. Prieš pateikiant Konkurencijos tarybos veiksmų, dėl kurių galėjo kilti... 32. Dėl tariamo neteisėto elgesio... 33. Minėta, kad pareiškėjas valstybės neteisėtais veiksmais iš esmės... 34. Kiek tai susiję su viešosios atsakomybės būtinąja sąlyga – neteisėtais... 35. Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas valstybės institucijai yra suteikęs... 36. Atsižvelgus į tai, kas pasakyta, nagrinėjamu atveju svarstytina, ar pagal... 37. Dar daugiau, nors Konkurencijos tarybos padarytos išvados neįtikino... 38. Atsižvelgiant į nagrinėjamo sektoriaus teisinį ir ekonominį kontekstą,... 39. Pastebėtina, kad pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos teismų praktiką,... 40. Pažymėtina, kad pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, sieja ir su... 41. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio... 42. Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti... 43. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 44. Pareiškėjo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas... 45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį... 46. Nutartis neskundžiama....