Byla 3K-3-91/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. U., D. U., G. U. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. U., D. U. ir G. U. ieškinį atsakovams D. N. ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – A. Z.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-16-2004 atsakovas D. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, ir nuteistas už tai, kad 2001 m. spalio 28 d. apie 0 val. 20 min. Vilniuje, Gelvonų gatvėje, netoli namo Nr. 5, vairuodamas automobilį „Mazda 626“, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 2.4, 3.8, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimus, nesuvaldė vairuojamos kelių transporto priemonės, partrenkė pėsčiąjį G. U. ir mirtinai jį sužalojo, atsitrenkė į važiuojantį atbuline eiga dešinio Gelvonų gatvės šaligatvio link automobilį „VW Passat variant GL“, priklausantį tuometei UAB „Martonas“, vairuojamą A. Z., sužalodamas šiame automobilyje važiavusius keleivius, kurių vienas vėliau mirė. Teismo nuosprendžiu civiliniams ieškovams, tarp jų S. U., pripažinta teisė į ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

5Žuvusysis G. U. – ieškovės S. U. sutuoktinis, ieškovų G. U. ir D. U. tėvas.

6Ieškovai nurodė, kad 2001 m. spalio 27 d. prieš pat vidurnaktį Gelvonų gatvėje įvyko pirmasis eismo įvykis – susidūrė automobiliai. Dėl to buvo užtvertas pravažiavimas Gelvonų gatve. Ieškovų teigimu, policijos pareigūnai, atvykę į eismo įvykio vietą, nesiėmė veiksmų eismui reguliuoti, t. y. automobilių srautams nukreipti, todėl automobiliai, atvykę į pirmojo eismo įvykio vietą, patekdavo į transporto spūstį. Atvykus taksi automobiliui, kurio keleivis buvo ir G. U., pareigūnai davė ženklą važiuoti atbuline eiga arba apsisukti. Spūstyje apsisukimo manevrą taksi automobiliui atlikti bandė padėti iš taksi automobilio į važiuojamąją kelio dalį išlipęs G. U., tačiau į pirmojo eismo įvykio vietą atvažiavęs D. N. vairuojamas automobilis sukėlė antrąjį eismo įvykį, kurio metu žuvo G. U. Įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais nustatyta, kad dėl G. U. žūties kaltas D. N. (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.270 straipsnis). Be to, ieškovų teigimu, policijos pareigūnai, pagal teisės aktuose nustatytą tvarką nesiėmę veiksmų eismui sureguliuoti, taip pat yra kalti dėl kilusių padarinių. Už pareigūnų veiksmais ar neveikimu padarytą žalą atsako valstybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Atsakovo D. N. neteisėtus veiksmus ir padarinius sieja akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys. Policijos pareigūnai elgėsi nerūpestingai, neatidžiai, nesiėmė veiksmų, kurių privalėjo imtis, šis neveikimas sukėlė antrąjį eismo įvykį, todėl, ieškovų įsitikinimu, egzistuoja pareigūnų veiksmų ir antrojo eismo įvykio priežastinis ryšys. Atsakovo D. N. kaltė nustatyta įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais, todėl neįrodinėtina. Kadangi pareigūnai neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, tai jų veiksmai vertintini kaip neteisėtas neveikimas ir yra pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.248 straipsnis). Ieškovė S. U., atstovaujanti savo ir nepilnamečių vaikų ieškovų D. U. bei G. U. interesams, prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. N. ir Lietuvos valstybės:

7ieškovams D. U. ir G. U. po 26 275,08 Lt turtinei žalai už 2001 m. lapkričio 1 d. – 2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginti bei išmokas kiekvieną mėnesį po 566,28 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki D. U. ir G. U. pilnametystės, o jeigu jie mokysis, – ir mokymosi laikotarpiu iki jiems sukaks 24 metai;

8ieškovei S. U. 4129 Lt laidojimo išlaidų;

9ieškovams D. U. ir G. U. – po 500 000 Lt, o S. U. – 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: priteisė iš atsakovo D. N. ieškovės S. U. naudai 2669 Lt turtinės žalos ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; ieškovo D. U. naudai – 15 305,59 Lt turtinei žalai už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginti bei išmokas kiekvieną mėnesį po 316,87 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki D. U. pilnametystės, o jeigu D. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jam sukaks 24 metai, taip pat 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; ieškovės G. U. naudai – 15 305,59 Lt turtinei žalai už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginti bei išmokas kiekvieną mėnesį po 316,87 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki G. U. pilnametystės, o jeigu G. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jai sukaks 24 metai, taip pat 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

12Teismas sprendė, kad už ieškovų patirtą žalą atsakingas tik atsakovas D. N., kurio kaltė pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimus (vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (vidutinis girtumo laipsnis), viršijo leistiną greitį, nesugebėjo objektyviai vertinti situacijos ir, pastebėjus kliūtį, laiku sustabdyti automobilį) bei sukėlus eismo įvykį, lėmusį dviejų žmonių žūtį, konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (CPK 182 straipsnio 3 punktas, CK 6.263 straipsnis, 6.270 straipsnio 1 dalis). Teismas atmetė ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovui Lietuvos valstybei, nurodydamas, kad nėra pagrindo konstatuoti policijos pareigūnų veiksmų bei pareigų, atliktų ir vykdytų ginčo autoįvykio vietoje, neatitikties teisėtumo reikalavimams. Teismo vertinimu, policijos pareigūnai atliko visus būtinus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti net ir turėdami didesnio rūpestingumo bei apdairumo pareigą: pirmojo eismo įvykio vietoje ėmėsi priemonių saugumui ir autoavarijos vietos apsaugai užtikrinti, pastatė automobilius su įjungtais specialiais šviesos signalais, atliko gelbėjimo darbus, formino įvykio dokumentus (Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 99 patvirtintos Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 98 punktas). Šios instrukcijos 98.8 punkte įtvirtinta pareiga reguliuoti eismą ir (ar) organizuoti autoavarijos vietos apylanką yra sąlyginė, nes, teismo nuomone, tokius veiksmus policijos pareigūnai privalo atlikti eismo įvykio vietoje tik tada, jeigu yra pagrindas pripažinti, kad buvo tokių priemonių būtinumas. Pažymėjęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju tai yra vertinimo dalykas, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju po pirmojo eismo įvykio nebuvo objektyvių priežasčių organizuoti autoavarijos vietos apylanką, nes susidariusi eismo situacija nebuvo sudėtinga nė vienam elementarių Kelių eismo taisyklių reikalavimų besilaikančiam eismo dalyviui. Teismo nuomone, policijos pareigūnams keliami didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai nesuponuoja šiems asmenims pareigos prognozuoti bei numatyti galimų nusikalstamų veikų įvykdymo ir jų nulemtų padarinių atsiradimo. Dėl to fakto, kad pareigūnai nenumatė galimybės, jog į dėl įvykio pasudėtingėjusio eismo vietą daug didesniu nei leistinu greičiu atlėks neblaivaus atsakovo D. N. vairuojamas automobilis, kad vairuotojas nereaguos į iš tolo aiškiai matomus specialiųjų transporto priemonių švyturėlius, nemažins greičio ir nestabdys transporto priemonės, teismas nevertino kaip pareigūnų pareigų nevykdymo ar jų netinkamo vykdymo. Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina ir tai, kad Vilniaus miesto VPK 2001 m. gruodžio 22 d. ir 2002 m. rugsėjo 9 d. tarnybinių patikinimų metu nebuvo nustatyta, jog policijos pareigūnai būtų pažeidę policijos veiklą reglamentuojančių teisės norminių aktų reikalavimus, taip pat tai, kad policijos pareigūnų veiksmus tyrusi ir vertinusi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2002 m. lapkričio 28 d. nutarimu baudžiamosios bylos dalį dėl policijos pareigūnų netinkamo pareigų atlikimo reguliuojant eismą 2001 m. spalio 28 d. Gelvonų gatvėje nutraukė, konstatavusi, jog policijos pareigūnai ėmėsi visų įmanomų priemonių eismui reguliuoti, savo ir kitų žmonių saugumui bei autoavarijos vietos apsaugai užtikrinti, autoavarijos vietoje elgėsi tinkamai ir teisės norminių aktų reikalavimų nepažeidė. Spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – policijos pareigūnų veiksmų ar neveikimo bei ieškovų patirtos žalos priežastinio ryšio – buvimo, teismas nurodė, jog neigiamus padarinius sukėlė atsakovo D. N. veiksmai, o policijos pareigūnų veiksmų ir atsiradusių padarinių priežastinio ryšio egzistavimą būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu, nustačius policijos pareigūnų veikos neteisėtumą, būtų pagrindas pripažinti, kad įstatyme jiems nustatytų pareigų (tinkamai sureguliuoti įvykio vietoje eismą) neatlikimas lėmė atsakovo D. N. veiksmus. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje tokiai išvadai nėra jokio objektyvaus pagrindo.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 13 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovų S. U., D. U., G. Ulytės apeliacinį skundą ir pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 8 d. sprendimą:

14priteisė ieškovei S. U. 2535,55 Lt turtinei bei 66 500 Lt neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo D. N. ir 133,45 Lt turtinei bei 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti – iš atsakovo Lietuvos valstybės;

15priteisė ieškovui D. U. 14 540,31 Lt turtinės žalos už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginimo bei išmokas kiekvieną mėnesį po 301,03 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki D. U. pilnametystės, o jeigu D. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jam sukaks 24 metai, taip pat 142 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo D. N., o 765,28 Lt turtinei žalai už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginti bei išmokas kiekvieną mėnesį po 15,84 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki D. U. pilnametystės, o jeigu D. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jam sukaks 24 metai, taip pat 7500 Lt neturtinės žalos atlyginimo – iš atsakovo Lietuvos valstybės;

16priteisė ieškovei G. U. 14 540,31 Lt turtinės žalos už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginimo bei išmokas kiekvieną mėnesį po 301,03 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki G. U. pilnametystės, o jeigu G. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jai sukaks 24 metai, taip pat 142 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo D. N., o 765,28 Lt turtinei žalai už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginti bei išmokas kiekvieną mėnesį po 15,84 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki G. U. pilnametystės, o jeigu G. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jai sukaks 24 metai, taip pat 7500 Lt neturtinės žalos atlyginimo – iš atsakovo Lietuvos valstybės;

17kitą ieškinio dalį atmetė.

18Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto ir priteisto žalos atlyginimo dydžio, o prašo pakeisti tik tą teismo sprendimo dalį, kuria žalos atlyginimas priteistas iš atsakovo D. N., nurodant, jog žalos atlyginimas priteisiamas solidariai iš abiejų atsakovų.

19Remdamasi policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Policijos veiklos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 99 patvirtintos Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos) nuostatomis, teisėjų kolegija nurodė, kad policijos pareigūnams, kuriems keliami didesni rūpestingumo, apdairumo, atidumo reikalavimai, nustatyta pareiga kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti eismo įvykio aplinkybes (vietovę, meteorologines sąlygas, tiesioginių eismo įvykio dalyvių skaičių, būklę, situacijos kitimo dinamiką ir pan.) bei imtis visų įmanomų priemonių nurodytuose teisės aktuose įtvirtintiems uždaviniams įgyvendinti. Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareigūnų veikla negali būti iki menkiausios smulkmenos reglamentuota ir formalizuota, tačiau, vykdydami vienas iš nustatytų funkcijų, tokias kaip pagalbos įvykyje nukentėjusiems asmenims teikimas, autoavarijos vietos atitvėrimas, apsauga bei įvykio aplinkybių fiksavimas, pareigūnai negali nepaisyti ir kitų funkcijų – kitų žmonių bei eismo saugumo užtikrinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, be konkrečių pareigų, vykdytinų atvykus į eismo įvykio vietą, susijusių su to įvykio tyrimu bei likvidavimu, pareigūnai turi ir bendrąją pareigą užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą (Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kuri apima ir saugaus eismo priežiūrą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pareigūnai, turėdami bendrąją pareigą rūpintis visuomenės saugumu ir reguliuoti eismą, atvykę į konkrečią eismo įvykio vietą, privalo suvokti, jog jų dėmesio bei veiklos objektas yra ne vien tik šio įvykio dalyvių gyvybė, sveikata, turto apsauga, įvykio vietos išsaugojimas, tinkamas duomenų užfiksavimas, kuo greitesnis kliūčių, trukdančių normaliam eismui, pašalinimas bei kt., bet ir netiesioginiai eismo įvykio dalyviai, t. y. tie asmenys, kurie dėl įvykusio eismo įvykio ne dėl savo kaltės ar neapdairumo jau patiria tam tikrų suvaržymų. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytuose teisės aktuose įtvirtintos policijos pareigūnų pareigos apima ne tik prievolę greitai likviduoti įvykusią eismo nelaimę, bet ir bendrąją pareigą užtikrinti visų eismo dalyvių saugumą.

20Pažymėjusi, kad ieškovų apeliaciniame skunde keliamiems klausimams išspręsti būtina įvertinti, ar pirmojo eismo įvykio vietoje dirbę pareigūnai tinkamai įvykdė bendrąją pareigą užtikrinti visų eismo dalyvių saugumą ir viešąją tvarką, teisėjų kolegija, ištyrusi civilinės ir baudžiamosios bylų duomenis, konstatavo, jog policijos pareigūnai gana operatyviai ir profesionaliai veikė tiesioginėje pirmojo eismo įvykio vietoje, atitverdami bei pažymėdami vietą, kurioje stovėjo susidūrę automobiliai, policijos pareigūnai tinkamai užtikrino ir pirmojo eismo įvykio vietos apsaugą.

21Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą padariusiu pagrįstą išvadą, kad policijos pareigūnai atliko visus būtinus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti pirmojo eismo įvykio vietoje. Tačiau, bylos duomenų pagrindu konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg siaurai aiškino eismo įvykio vietos sąvoką ir nepakankamai įvertino policijos pareigūnų bendrąją pareigą rūpintis visų eismo dalyvių, o ne tik konkrečiame eismo įvykyje tiesiogiai dalyvavusių asmenų saugumu bei įvykio aplinkybių fiksavimu ir tyrimu, teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad policijos pareigūnams keliami didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai nesuponuoja šiems asmenims pareigos prognozuoti bei numatyti galimų nusikalstamų veikų įvykdymo ir jų nulemtų padarinių atsiradimo. Teisėjų kolegijos nuomone, atlikdami savo pareigas, pareigūnai privalo imtis visų jiems prieinamų ir įmanomų priemonių eismo dalyvių saugumui užtikrinti, o ne vien pasikliauti vairuotojų racionaliu protu bei atsargumu.

22Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai nurodžiusiu, kad Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 98.8 punkte įtvirtinta pareigūnų pareiga reguliuoti eismą ir (ar) organizuoti autoavarijos vietos apylanką yra sąlyginė, tačiau nepagrįstai konstatavusiu, jog po pirmojo įvykio susidariusi eismo situacija nebuvo sudėtinga bei pavojinga, t. y. tokia, kuri suponavo apylankos būtinumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinės ir baudžiamosios bylų duomenys leidžia spręsti, kad po pirmojo eismo įvykio į jo vietą atvykę pareigūnai nesiėmė pareigos visiems prie įvykio vietos privažiuojančių automobilių vairuotojams aiškiai nustatyti jų elgesio variantą konkrečiai šioje susidariusioje situacijoje, todėl kiekvienas vairuotojas savo nuožiūra bandė spręsti, kaip jam elgtis; dėl to pirmojo eismo įvykio prieigose kilo maišatis, o tai, akivaizdu, sukėlė tiesioginį pavojų eismo dalyvių saugumui. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmojo eismo įvykio vietoje dirbę policijos pareigūnai, turėdami priemonių bei galimybių, nekreipė pakankamai dėmesio į kitus eismo dalyvius, kuriems Gelvonų gatve trukdė važiuoti pirmasis eismo įvykis, beveik nesiėmė jokių veiksmų, kad kiti eismo dalyviai patirtų kiek galima mažiau trukdžių, kartu būtų saugesnis eismas. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, iš konstatuotų pirmojo eismo įvykio aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad buvo protinga ir racionalu Gelvonų gatve nuo Ozo gatvės pusės važiuojančius automobilius iš karto nukreipti į Paberžės gatvę, tada eismo dalyviams nebūtų reikėję užtrukti dėl pirmojo įvykio, sustoti bei savarankiškai spręsti, kaip elgtis esant užblokuotam keliui dėl pirmajame įvykyje susidūrusių automobilių, taip per apytiksliai trisdešimt minučių ties pirmojo eismo įvykio vieta iš viso nebūtų susidariusi spūstis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, nors policijos pareigūnai nepadarė jų specialiąsias pareigas įtvirtinančių teisės normų pažeidimų, tačiau pernelyg mažai dėmesio skyrė bendrajai pareigai visais atvejais rūpintis bendru eismo saugumu įvykio vietoje (Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 98.8 punktas). Teisėjų kolegija sprendė, kad nors policijos pareigūnai nepažeidė jų veiksmus eismo įvykio vietoje reglamentuojančių teisės normų, ir nėra pagrindo taikyti jų drausminę, baudžiamąją ar kitokią atsakomybę, tačiau tai neeliminuoja civilinės deliktinės atsakomybės, nes konstatuotas pareigūnų neveikimas pripažintinas neteisėtais veiksmais, leidžiančiais taikyti valstybės civilinę atsakomybę (CK 6.263, 6.246 straipsniai).

23Teisėjų kolegija atmetė apeliantų teiginius, kad pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys yra tiesioginis, nurodydama, jog nagrinėjamu atveju žala tiesiogiai kilo dėl atsakovo D. N. padaryto nusikaltimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant konstatuoto pareigūnų nepakankamo rūpestingumo ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio klausimą, būtina atsižvelgti į tai, jog civilinės atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų. Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002, pateiktais išaiškinimais dėl priežastinio ryšio, teisėjų kolegija sprendė, kad policijos pareigūnų nepakankamas rūpestingumas sudarė palankias sąlygas atsakovui padaryti nusikaltimą, todėl konstatuotą pareigūnų neveikimą ir ieškovams atsiradusią žalą sieja priežastinis ryšys, pakankamas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aktyvus policijos pareigūnų rūpestis visų eismo dalyvių saugumu galėjo padėti išvengti nelaimingo atsitikimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo D. N. veiksmai, buvę tiesiogine eismo nelaimės priežastimi, nepašalina valstybės civilinės atsakomybės dėl pareigūnų nepakankamo atidumo.

24Spręsdama, ar atsakovai Lietuvos valstybė ir D. N. turi atsakyti kaip solidarieji skolininkai, ar jų prievolė yra dalinė, teisėjų kolegija pažymėjo, kad solidariai už atsiradusią žalą atsako asmenys, bendrai padarę žalos, t. y. solidarioji atsakomybė atsiranda dėl asmenų bendrų veiksmų, su padariniais susijusių tiesioginiu priežastiniu ryšiu (CK 6.279, 6. 296 straipsniai). Kadangi tiesioginė ieškovų patirtos žalos priežastis yra atsakovo D. N. padarytas nusikaltimas, o policijos pareigūnų nepakankamas rūpestingumas su kilusiais padariniais susijęs tik netiesioginiu priežastiniu ryšiu, atsakovas ir pareigūnai neveikė bendrai, tai nėra jokio pagrindo taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę. Dėl to teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovų atsakomybė už atsiradusią žalą yra dalinė.

25Nustatydama atsakovų atsakomybės dalis, teisėjų kolegija pripažino, kad būtina atsižvelgti į tai, jog tiesioginė žalos atsiradimo priežastis buvo atsakovo D. N. įvykdytas nusikaltimas, tuo tarpu policijos pareigūnų veiksmai tik prisidėjo prie sąlygų šiam nusikaltimui padaryti sudarymo. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas Lietuvos valstybė atsakinga už 5 procentus atsiradusios žalos, o 95 procentus šios žalos privalo atlyginti atsakovas D. N.

26III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

27Kasaciniu skundu ieškovai prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį ir:

28priteisti ieškovei S. U. 1334,50 Lt turtinei bei 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo D. N. ir 1334,50 Lt turtinei bei 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti – iš atsakovo Lietuvos valstybės;

29priteisti ieškovui D. U. 7652,79 Lt turtinės žalos už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginimo bei išmokas kiekvieną mėnesį po 158,44 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki D. U. pilnametystės, o jeigu D. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jam sukaks 24 metai, taip pat 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo D. N., o 7652,79 Lt turtinei žalai už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginti bei išmokas kiekvieną mėnesį po 158,44 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki D. U. pilnametystės, o jeigu D. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jam sukaks 24 metai, taip pat 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo – iš atsakovo Lietuvos valstybės;

30priteisti ieškovei G. U.i 7652,79 Lt turtinės žalos už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginimo bei išmokas kiekvieną mėnesį po 158,44 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki G. U. pilnametystės, o jeigu G. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jai sukaks 24 metai, taip pat 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo D. N., o 7652,79 Lt turtinei žalai už 2001 m. lapkričio 1 d.–2005 m. birželio 30 d. laikotarpį atlyginti bei išmokas kiekvieną mėnesį po 158,44 Lt nuo 2005 m. liepos 1 d. iki G. U. pilnametystės, o jeigu G. U. mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jai sukaks 24 metai, taip pat 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo – iš atsakovo Lietuvos valstybės.

31Ieškovų kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, jog atsakovas Lietuvos valstybė atsakinga tik už 5 procentus atsiradusios žalos:

321. Netinkamai taikė valstybės pareigą užtikrinti asmens teisę į gyvybę įtvirtinančias materialiosios teisės normas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnį), netinkamai aiškino atsakovo Lietuvos valstybės ir jos vardu veikusių policijos pareigūnų pareigos užtikrinti žmogaus teisę į gyvybę turinį, neteisingai vertino šios pareigos svarbą bei jos neįvykdymo įtaką antrajai autoavarijai, kurios metu žuvo G. U., įvykti. Ieškovų teigimu, policijos pareigūnai galėjo ir turėjo suvokti, kad po pirmojo eismo įvykio susidariusi sudėtinga eismo situacija (vairuotojų manevravimas, prieštaraujantis Kelių eismo taisyklėms) gali kelti grėsmę eismo dalyviams, todėl privalėjo įgyvendinti Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 98.8 punkte įtvirtintą prevencinę eismo dalyvių saugumą užtikrinančią priemonę – organizuoti autoavarijos vietos apylanką arba kitais būdais užtikrinti eismo dalyvių saugumą. Ieškovų įsitikinimu, nurodytos prevencinės priemonės įgyvendinimas būtų užkirtęs kelią antrajai autoavarijai įvykti; apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad policijos pareigūnai, kuriems, be kita ko, keliami didesni atidumo, rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai, neįvykdė teisės aktuose jiems nustatytų pareigų, kurių įvykdymas galėjo bei privalėjo apsaugoti asmens teisę į gyvybę, atsižvelgdamas į saugomos teisės svarbą, turėjo nustatyti ir didesnį atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybės laipsnį.

332. Netinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.247, 6.248 straipsnius), nes, vertindamas policijos pareigūnų veiksmus, nenustatinėjo kiekvieno iš atsakovų kaltės laipsnio, netaikė griežtesnių atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo ir atsargumo standartų, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo Lietuvos valstybės, kurios vardu veikė profesionalūs policijos pareigūnai, atsakomybę pagal formuojamą teismų praktiką lemia net pati lengviausia kaltės forma. Ieškovų nuomone, net ir sutikus su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl netiesioginio priežastinio ryšio, atsižvelgiant į pažeistos pareigos turinį ir pažeistos teisinės vertybės svarbą, atsakovo Lietuvos valstybės atlygintinos žalos dydžio proporcija turėjo būti nustatyta didesnė. Ieškovų teigimu, policijos pareigūnų neteisėtas neveikimas prisidėjo prie žalos atsiradimo tokiu pačiu dydžiu, kaip ir atsakovo D. N. neteisėti veiksmai, todėl atsakovas Lietuvos valstybė privalo atsakyti už 50 procentų atsiradusios žalos.

343. Pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimo pareigos vykdymui keliamus reikalavimus (kartu – teisinio aiškumo principą), nes neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, neaptarė klausimų, reikšmingų svarbioms bylai aplinkybėms nustatyti, nenurodė, kokiais bylos duomenimis grindžia išvadą dėl atsakovo Lietuvos valstybės 5 procentų atsakomybės dydžio, nepasisakė, kokiu mastu ir kaip policijos pareigūnų neveikimas prisidėjo prie sąlygų atsakovui D. N. padaryti nusikaltimą sudarymo. Ieškovų nuomone, nurodytas proceso teisės normų pažeidimas lėmė nepagrįstą teismo sprendimą nepripažinti, kad policijos pareigūnų jiems įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas didele dalimi lėmė žalos atsiradimą.

35Atsiliepimais į ieškovų kasacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsakovo nesutikimas su ieškovų kasaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

361. Ieškovai nepagrįstai suabsoliutina valstybės pareigą užtikrinti žmogaus teisę į gyvybę, nes potencialiai kiekvieno asmens gyvybei kiekvienu momentu gali grėsti vienoks ar kitoks kitų asmenų nusikalstamų veiksmų pavojus. Teisės norminiuose aktuose įtvirtintos pareigos ir draudimai skirti padėti įgyvendinti valstybės pareigą užtikrinti asmens teisę į gyvybę, tačiau negarantuoja ir negali garantuoti žmogaus gyvybės.

372. Tik esant tam tikrų aplinkybių visetui, į kurio sudėtį įeina ir pavojaus asmens gyvybei akivaizdumas bei valstybės pareigūnų žinojimas apie tokį pavojų, galima konstatuoti valstybės atsakomybę. Byloje tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.

383. Konkrečių veiksmų (nagrinėjamu atveju – apylankos organizavimo), kurių turėjo imtis policijos pareigūnai įvykio vietoje, nurodymas yra tik subjektyvi nuomonė, vertinant pareigūnų taktiką tikimybinės įvykio galimybės aspektu. Dėl to nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad jeigu po pirmojo eismo įvykio būtų buvusi organizuota apylanka, antrasis eismo įvykis nebūtų įvykęs arba jo padariniai būtų kitokie.

39Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

401. Byla buvo išnagrinėta neįtraukus į ją visų už žalą atsakingų asmenų, nepasisakius dėl UAB „Martono taksi“, trečiojo asmens A. Z., paties žuvusiojo G. U., taip pat dėl pirmojo eismo įvykio kalto vairuotojo veiksmų įtakos žalai atsirasti. Tai buvo pažeista CPK 329 straipsnio 2 dalis.

412. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė ir vadovavosi Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 99 patvirtintos Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos nuostatomis, nes šioje instrukcijoje nereglamentuojama eismo įvykių vietoje dirbusių pareigūnų veikla. Tai lėmė neteisingas teismo išvadas dėl atsakovo Lietuvos valstybės kaltės. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes policijos pareigūnų sprendimas, kad apylanka šiuo atveju nebūtina, neprieštaravo nurodytos instrukcijos 98.8 punkto nuostatoms, kad, atvykus į autoavarijos vietą, jeigu reikia, turi būti reguliuojamas eismas ir (ar) organizuojama autoavarijos vietos apylanka.

423. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo Lietuvos valstybės kaltės, nevertino, kaip po pirmojo eismo įvykio susidariusią situaciją suvokia policijos pareigūnai (ar jiems aišku ir akivaizdu, kad situacija sudėtinga) bei ar jie, suvokdami situacijos sudėtingumą ir turėdami pareigą imtis konkrečių veiksmų, jų neatliko. Taigi išvadą dėl atsakovo kaltės buvimo teismas grindė tik prielaidomis, taip pažeisdamas CPK 263 straipsnį.

434. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad policijos pareigūnams keliami didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai nesuponuoja šiems asmenims pareigos prognozuoti bei numatyti galimų nusikalstamų veikų įvykdymo ir jų nulemtų padarinių atsiradimo, nepagrįstai išplėtė bendrosios pareigos užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, taip pat rūpestingumo ir apdairumo sąvokas. Veikos ir kilusių padarinių priežastiniam ryšiui konstatuoti būtina nustatyti, kad veika buvo ne tik kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių priežastis. Atsakovo įsitikinimu, tokios sąsajos tarp policijos pareigūnų veiksmų ir G. U. žūties nėra. Be to, civilinei atsakomybei taikyti neužtenka nustatyti priežastinį ryšį, būtina konstatuoti, kad šis ryšys yra teisiškai reikšmingas. Pernelyg nutolęs (atsitiktinis) priežastinis ryšys nepakankamas civilinei atsakomybei atsirasti. Policijos pareigūnų neveikimo ir kilusių padarinių teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas.

445. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovams D. U. ir G.U., tapusiems pilnamečiais, bus reikalinga materiali parama iki jiems sukaks 24 metai, bei priteisdamas jiems šiuo laikotarpiu kas mėnesį mokamas pinigines išmokas vien tuo pagrindu, jog jie ateityje galbūt mokysis, tačiau visiškai nevertinęs tuo metu būsiančios jų, jau pilnamečių, turtinės padėties, taip pat to, ar jie sąžiningai mokysis vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje, bei kitų paramos būtinumui nustatyti reikšmingų aplinkybių ir bylos duomenų, netinkamai taikė CK 3.194 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios materialiosios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų šiuo klausimu.

45Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kasacinio skundo atsakovo atstovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ nurodo, kad visiškai palaiko atsakovo kasaciniame skunde išdėstytą poziciją.

46Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti, nurodydami šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

471. Nepriklausomai nuo to, kokiai institucijai pagal pavaldumą priklausė pirmojo eismo įvykio vietoje dirbę pareigūnai ir kokios buvo jų pareigos, visi įvykio vietoje buvę pareigūnai turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių eismo saugumui užtikrinti. Taigi byloje atsakovo Lietuvos valstybės interesams atstovavo tinkamos institucijos. Byla pagal ieškovų reikalavimus UAB „Martono taksi“ buvo nutraukta (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad G. U. nekaltas dėl savo žūties. Pateikdamas atsileipimą į ieškovų apeliacinį skundą, atsakovas nenurodė jokių argumentų, susijusių su dėl pirmojo eismo įvykio kalto vairuotojo atsakomybe už ieškovams padarytą žalą, ir nekėlė klausimo dėl šio asmens įtraukimo į bylos nagrinėjimą. Dėl to nepagrįsti atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

482. Pagal Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 9 punktą instrukcijos privalo laikytis policijos pareigūnai, vykdantys eismo saugumo užtikrinimo funkcijas, taigi – ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovavusių institucijų pareigūnai. Dėl to negalima sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė ir vadovavosi Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcija.

493. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmojo eismo įvykio vietoje dirbę policijos pareigūnai, neorganizavę autoavarijos vietos apylankos, neįvykdė jiems nustatytos pareigos užtikrinti eismo saugumą, ir tai buvo antrojo eismo įvykio, kurio metu žuvo G. U., priežastis. Dėl to negalima sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentais dėl policijos pareigūnų veiksmų ir kilusių padarinių teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio nebuvimo.

504. Nei ieškovai, nei atsakovas neskundė apeliacine tvarka byloje priimto sprendimo dalies dėl išlaikymo ieškovams D. U. ir G. U. kas mėnesį mokamomis išmokomis iki jų pilnametystės, o jeigu jie mokysis ir toliau, – ir mokymosi laikotarpiu iki jiems sukaks 24 metai, priteisimo. Dėl to atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl šio ieškovų reikalavimo patenkinimo pagrįstumo prieštarauja CPK 320 straipsnio 1 daliai.

51Teisėjų kolegija

konstatuoja:

52IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

53Ieškovai, neginčydami byloje teismų nustatyto ir priteisto žalos atlyginimo dydžio, kasaciniame skunde prašo pakeisti tik tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria spręsta, kad atsakovas Lietuvos valstybė atsakinga už 5 procentus ieškovams sukeltos žalos, o 95 procentus šios žalos privalo atlyginti atsakovas D. N., konstatuojant, jog dėl žalos ieškovams padarymo atsakingi abu atsakovai lygiomis dalimis.

54Atsakovas Lietuvos valstybė kasaciniame skunde apskritai nesutinka su tuo, kad yra atsakingas už ieškovams sukeltą žalą; be to, CK 3.194 straipsnio 3 dalies tinkamo taikymo aspektu ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą patenkinti ieškovų G. U. ir D. U. reikalavimą dėl išlaikymo kas mėnesį mokamomis išmokomis, jeigu jie mokysis, mokymosi laikotarpiu nuo pilnametystės iki jiems sukaks 24 metai priteisimo.

55Reikalavimas valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos, patirtos žuvus ieškovės S. U. sutuoktiniui ir ieškovų D. U. bei G. U. tėvui, atlyginimo (CK 6.272 straipsnio 1 dalis) grindžiamas valstybės institucijų darbuotojų – pirmojo eismo įvykio vietoje dirbusių policijos pareigūnų – neteisėtu neveikimu, t. y. jų, kaip asmenų, kuriems keliami griežtesni atidumo, rūpestingumo bei apdairumo reikalavimai, bendrosios pareigos užtikrinti viešąją tvarką ir visų eismo dalyvių saugumą neįvykdymu, nesiimant visų įmanomų, taip pat ir Kelių policijos patrulinės veiklos instrukcijos 98.8 punkte nustatytų, saugumo priemonių, t. y. neveikiant taip, kaip pagal šių pareigūnų veiklą reglamentuojančius teisės aktus – Policijos veiklos įstatymą, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 99 patvirtintą Kelių policijos patrulinės veiklos instrukciją (toliau – ir Instrukcija) – jie privalėjo veikti, ir taip neužkertant kelio antrajai autoavarijai, kurios metu žuvo G. U., įvykti.

56Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nevienodai vertino faktines aplinkybes ir skirtingai sprendė dėl valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų.

57Taigi kasacinis teismas šioje byloje tiria, ar atsakovo Lietuvos valstybės pareiga atlyginti ieškovams padarytą žalą nustatyta nepažeidžiant galiojančiame žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo teisiniame reglamentavime įtvirtintų viešosios deliktinės atsakomybės taikymo taisyklių, aptardamas ginčo pirmojo eismo įvykio vietoje dirbusių policijos pareigūnų veiksmus, dėl kurių ieškovai nurodo patyrę žalos.

58Dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atsakyti pagal deliktinę prievolę

59Viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Karolis HES“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009; kt.).

60Taigi teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis), ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

61Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų pagrindu (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė.

62Policijos pareigūnams atvykus į autoavarijos vietą, jų, kaip subjektų, valstybės įgaliotų specialiems, su kelyje įvykusiu eismo įvykiu susijusiems, veiksmams ir kartu viešosios tvarkos bei eismo ir jo dalyvių saugumo užtikrinimo funkcijai įvykio vietoje atlikti, teisės ir pareigos įtvirtintos bendruosius bei specialiuosius reikalavimus nustatančiuose teisės aktuose. Pagal Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalį iš kiekvieno asmens reikalaujama tokio elgesio, kad niekam nebūtų padaryta žalos. Policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančiuose aktuose įtvirtintos konkrečios pareigos, kurias vykdant žalos neatsirastų. Tai Policijos veiklos įstatymas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, taip pat Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 99 patvirtinta Kelių policijos patrulinės veiklos instrukcija.

63Taigi, ar policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiama pagal šių teisės aktų nuostatas, įvertinant, ar pareigūnai, dirbdami pirmojo eismo įvykio vietoje, veikė taip, kaip pagal nurodytus teisės aktus privalėjo veikti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnio 4 dalis). Be to, šiuo atveju svarbu, kad civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su specialios kompetencijos subjektų, kuriems keliami griežtesni rūpestingumo, atidumo, apdairumo reikalavimai, veikla.

64Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau išvardyti policijos pareigūnų veiklos bendruosius bei specialiuosius reikalavimus įtvirtinantys teisės aktai, kurių nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste išsamiai išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, įpareigoja policijos pareigūnus, be specialių pareigų, susijusių su įvykio aplinkybių fiksavimu, tyrimu bei likvidavimu, turinčius ir bendrąją viešosios tvarkos bei visų (tiek įvykio, tiek su juo tiesiogiai nesusijusių) eismo dalyvių saugumo užtikrinimo, taip pat saugaus eismo priežiūros kiekvieno kelyje įvykusio eismo įvykio metu pareigą, imtis visų konkretaus eismo įvykio situacijoje būtinų priemonių (dėti geriausias pastangas), taip pat ir nustatytų Instrukcijos 98.8 punkte, nurodytoms pareigoms įvykdyti. Atsižvelgiant į atsakomybės, dėl kurios taikymo sprendžiama nagrinėjamoje byloje, specifiką, nustačius, kad policijos pareigūnai objektyviai neįvykdė šio privalomą elgesio standartą įtvirtinančio teisinio įpareigojimo, konstatuotinas neteisėtų veiksmų, kvalifikuotinų pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio 4 dalį, atlikimas kaip vienas iš būtinų viešosios deliktinės atsakomybės pagrindų.

65Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtais įvardijami policijos pareigūnų veiksmai (Instrukcijos 98.8 punkte įtvirtintos prevencinės eismo dalyvių saugumą užtikrinančios priemonės – autoavarijos vietos apylankos organizavimo – neįgyvendinimas arba kitų priemonių eismo dalyvių saugumui po pirmosios autoavarijos susiklosčiusiomis aplinkybėmis užtikrinti nesiėmimas), su kuriais kasatoriai (ieškovai) nagrinėjamoje byloje sieja valstybės deliktinę prievolę atlyginti žalą, yra teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami viešosios teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas yra civilinės teisės instituto objektas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui viešosios teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008).

66Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų vertinimas, jog policijos pareigūnai, dirbdami pirmojo eismo įvykio vietoje, ėmėsi tinkamų ir pakankamų atsargumo priemonių saugiam eismui užtikrinti, neturi prejudicinės galios vertinant policijos veiksmų teisėtumą jų, kaip vienos iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, prasme ir savaime nesuponuoja išvados dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas, tirdamas ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertindamas byloje esančius duomenis, privalo vertinti šios atsakomybės pagrindu įvardytus valstybės pareigūnų veiksmus bendrosios pareigos imtis visų įmanomų priemonių viešajai tvarkai ir visų (tiek įvykio, tiek tiesiogiai su juo nesusijusių) eismo dalyvių saugumui įvykio vietoje užtikrinti įvykdymo aspektu ir padaryti dėl jų atitinkamas teisines išvadas.

67Pagal Kelių policijos patrulinės tarnybos veiklos instrukcijos 98.8 punktą policijos patrulis, atvykęs į autoavarijos vietą, įpareigojamas, jeigu reikia reguliuoti eismą ir (ar) organizuoti autoavarijos vietos apylanką. Esminė teisėtumo sąlyga šiuo atveju – pagrįstas įsitikinimas, kad susidariusiomis aplinkybėmis Instrukcijos 98.8 punkte nurodytų veiksmų imtis nebūtina.

68Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad apylankos, uždarant Gelvonų gatvę ir nukreipiant eismą Paberžės gatve, buvo būtinas. Šį būtinumą teismas konstatavo, nustatęs, kad pirmojo eismo įvykio vietoje susidarė maišatis, kitiems (pirmajame įvykyje nedalyvavusiems) eismo dalyviams nežinant, kaip elgtis dėl atsiradusios kliūties kelyje, ir dėl to manevruojant savo nuožiūra, ne pagal KET reikalavimus. Be to, teismas sprendė, kad šis policijos pareigūnų neveikimas prisidėjo prie sąlygų D. N. įvykdyti nusikaltimą sudarymo, taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, buvo viena iš aplinkybių, lėmusių kilusius neigiamus padarinius.

69Dėl policijos pareigūnų vaidmens tokioje situacijoje pažymėtina, kad jie turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis viešosios tvarkos bei visų eismo dalyvių saugumo užtikrinimo reikalavimų. Jei susiklosčiusiomis aplinkybėmis nėra imamasi visų įmanomų priemonių, taip pat ir Instrukcijos 98.8 punkte nurodytų veiksmų, kuriais būtų siekiama viešosios tvarkos bei visų (tiek įvykio, tiek su juo tiesiogiai nesusijusių) eismo dalyvių saugumo kelyje įvykusio eismo įvykio metu užtikrinimo, toks pasyvus policijos pareigūnų elgesys į susidariusią situaciją patekusių eismo dalyvių atžvilgiu reiškia Policijos veiklos įstatymo, taip pat Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatų, įtvirtinančių policijos pareigūnams nurodytą pareigą, pažeidimą, t. y. neveikimą taip, kaip pagal nurodytus teisės aktus policijos pareigūnams privalu veikti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnio 4 dalis).

70Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs civilinės bylos bei su šia sujungtos baudžiamosios bylos duomenis, konstatavo, kad pirmosios autoavarijos vietoje dirbę policijos pareigūnai tinkamai įvykdė jiems įtvirtintas pareigas, susijusias su tiesioginiais eismo įvykio dalyviais, taip pat autoavarijos aplinkybių fiksavimu, tyrimu bei likvidavimu, tačiau nesiėmė veiksmų, taip pat ir nustatytų Instrukcijos 98.8 punkte, bendro eismo, taigi ir kitų, tiesiogiai eismo įvykyje nedalyvavusių, tarp kurių buvo ir G. U., eismo dalyvių saugumui užtikrinti.

71Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas valstybės valdžios institucijų darbuotojų (policijos pareigūnų) galimų neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), kaip vienos iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, klausimą, minėta, išsamiai išanalizavo atitinkamas šių pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Policijos veiklos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 99 patvirtintos Kelių policijos patrulinės veiklos instrukcijos) nuostatas, todėl teisėjų kolegija, iš naujo jų neanalizuodama ir neaptardama, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įvertinęs policijos pareigūnų veiksmų po pirmojo eismo įvykio susiklosčiusiomis aplinkybėmis (pirmojo eismo įvykio vietoje buvo susidariusi transporto priemonių grūstis, o jos atveju eismo dalyvių elgesys sunkiai prognozuojamas, bei nesaugi eismui situacija) atitiktį nurodytų teisės aktų reikalavimams ir konstatavęs, jog policijos pareigūnai, nesiimdami pakankamų veiksmų bendro eismo ir visų jo dalyvių saugumui bei viešajai tvarkai užtikrinti, objektyviai neįvykdė nurodytuose teisės aktuose privalomą jų elgesio standartą dėl maksimalių pastangų dėjimo įtvirtinančio teisinio įpareigojimo (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pagrįstai pripažino, jog nurodyta valstybės deliktinės atsakomybės sąlyga (neteisėti veiksmai) yra.

72Konstatavus, kad ne visos policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos konkrečios pareigos buvo įvykdytos, spręstina, kiek šis neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius, ar buvo žalos priežastis, ar pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei, kurios vardu veikė policijos pareigūnai, tektų atsakomybė ir kokio dydžio.

73Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą.

74Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva“, KB „Alytaus prekyba“, bylos Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-322/2008; kt.). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.

75Kartu pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymo ypatumas neveikimo atveju yra tas, jog šiuo atveju nėra veiksmo, dėl kurio galėtų būti sprendžiama, ar jis pripažintinas conditio sine qua non konkrečių neigiamų padarinių atžvilgiu, todėl nėra ir faktinio priežastinio ryšio. Tačiau teisine prasme pripažįstama, kad priežastinis ryšys yra, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti.

76Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad po pirmojo eismo įvykio susidariusioje situacijoje, nesiėmus visų įmanomų priemonių visų eismo dalyvių (tarp jų ir G. U.) saugumui po pirmojo įvykio užtikrinti, nebuvo veikiama taip, kaip pagal policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus buvo privalu veikti. Byloje taip pat pripažinta, kad šis policijos pareigūnų neveikimas savaime nelėmė to fakto, jog įvyko antroji autoavarija, kurios metu žuvo G. U., taigi – tiesiogiai nesukėlė šios žūties nulemtų neigiamų padarinių ieškovams. Antroji autoavarija įvyko dėl atsakovo D. N. nusikalstamų veiksmų, taigi G. U. žūtį lėmė (tiesioginių neigiamų padarinių kilo) konkretaus asmens atlikti neteisėti veiksmai, tai patvirtinta esant faktinį (kartu ir teisinį) priežastinį ryšį.

77Tuo tarpu, analizuojant šioje konkrečioje byloje konstatuotą policijos pareigūnų neveikimą, nesiimant priemonių, taip pat ir nustatytų Instrukcijos 98.8 punkte, bendro eismo, taigi ir kitų, tiesiogiai eismo įvykyje nedalyvavusių, tarp kurių buvo ir G. U., saugumui užtikrinti, darytina išvada, kad toks jų elgesys nebuvo adekvatus susiklosčiusiai situacijai ir taip, nors nebuvo vienintelė antrosios autoavarijos, kurios metu žuvo G. U., įvykimo priežastis, kartu su atsakovo D. N. veiksmais padidino šio eismo įvykio galimybę, taigi, prisidėdamas prie sąlygų žalingiems padariniams kilti sudarymo, buvo pakankama šių padarinių atsiradimo priežastis.

78Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad teisine prasme priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių neabejotinai yra.

79Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje konstatuotas neteisėtas policijos pareigūnų neveikimas pakankamai prisidėjo prie žalos ieškovams atsiradimo, todėl atsakovui Lietuvos valstybei, kurios vardu veikė policijos pareigūnai, tenka pareiga atsakyti pagal deliktinę prievolę, tačiau tenkinti ieškovų kasacinį skundą jame nurodytais motyvais, jog šis policijos pareigūnų neveikimas tokia pačia apimtimi kaip ir atsakovo D. N. įvykdyti nusikalstami veiksmai lėmė žalingų padarinių atsiradimą, nėra pagrindo.

80Atsižvelgdama į byloje nustatytą priežastinį neteisėtų veiksmų ir D. U. žūties, kaip antrojo eismo įvykio padarinio, sukėlusio ieškovams žalos, ryšį – tiesioginė ir pagrindinė atsiradusių žalingų padarinių priežastis buvo atsakovo D. N. nusikalstami veiksmai, šiam būnant vidutinio girtumo būklės didesniu nei leistinas greičiu atvažiavus automobiliu į pirmojo eismo įvykio vietą ir sukėlus antrąjį, tuo tarpu teisines pareigas pažeidusių policijos pareigūnų elgesys tik prisidėjo prie sąlygų antrajai autoavarijai įvykti sudarymo, – teisėjų kolegija kasatorių (ieškovų) argumentus dėl atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybės dydžio atmeta kaip teisiškai nepagrįstus, o apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl atsakovo D. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybės proporcijų – atitinkamai 95 proc. ir 5 proc. – pripažįsta pagrįstomis bei teisingomis.

81Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis) pagrįstai pripažino pirmojo eismo įvykio vietoje dirbusių pareigūnų nesiėmimą pakankamų priemonių viešosios tvarkos, visų eismo dalyvių saugumo užtikrinimo, taip pat saugaus eismo priežiūros kiekvieno kelyje įvykusio įvykio metu pareigoms įvykdyti neteisėtu neveikimu, kvalifikuotinu pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio 4 dalį, pasireiškusiais, pakankamai prie neigiamų padarinių atsiradimo prisidėjusiais ir nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste Lietuvos valstybės atsakomybę dėl ieškovams kilusios žalos lėmusiais veiksmais.

82Kasatoriaus Lietuvos valstybės argumentas dėl apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties grindimo prielaidomis prieštarauja šio teismo procesinio dokumento turiniui. Teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinės instancijos teismą pagrįstai pagal byloje ištirtus ir įvertintus įrodymus (CPK 185 straipsnis) bei šių įrodymu pagrindu nustatytas faktines aplinkybes konstatavusiu neteisėtą pakankamai žalos padarymą lėmusį policijos pareigūnų neveikimą, nes po pirmosios autoavarijos susidariusioje eismo situacijoje nebuvo veikiama taip, kaip pagal policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus buvo privalu veikti. Kasatoriai (ieškovai), teigdami dėl CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo pareigos vykdymui keliamų reikalavimų pažeidimo, neįvardijo, kurių konkrečiai įrodymų, ieškovų nuomone, neįvertino ir kokių konkrečiai klausimų neaptarė apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybės už ieškovams padarytą žalą apimties. Dėl to ieškovų ir atsakovo kasacinių skundų argumentai, kuriais teigiama dėl proceso teisės normų pažeidimų, atmestini kaip neteikiantys pagrindo išvadai dėl CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto kasacijos pagrindo šioje byloje buvimo.

83Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo keisti ar naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl deliktinės atsakomybės atsakovui Lietuvos valstybei taikymo ir šios atsakomybės apimties ieškovų ir atsakovo kasaciniuose skunduose šiais klausimais išdėstytais argumentais, todėl nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

84Kiti atsakovo kasacinio skundo argumentai neturi įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai ir nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

85Dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalies taikymo

86Kasatorius (atsakovas) ginčija byloje pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą patenkinti ieškovų G. U. ir D. U. reikalavimą dėl išlaikymo kas mėnesį mokamomis išmokomis, jeigu jie mokysis, mokymosi laikotarpiu nuo pilnametystės iki jiems sukaks 24 metai priteisimo, teigdamas, kad, teismui padarius tik prielaidą, jog jie, šiuo metu dar nesantys pilnamečiai, ateityje galbūt mokysis, tačiau visiškai neįvertinus tuo metu būsiančios jų, jau pilnamečių, turtinės padėties, taip pat to, ar jie sąžiningai mokysis vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje, bei kitų šios paramos būtinumui nustatyti reikšmingų aplinkybių, priteisti ieškovams nurodytu laikotarpiu kas mėnesį mokamas pinigines išmokas, nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

87Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiais kasacinio skundo argumentais atsakovas prašo peržiūrėti kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo neperžiūrėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

88Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 341 straipsnio 1 punkte įtvirtintas vienas iš absoliučių kasacijos draudimo pagrindų – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka, – galioja ir dėl sprendimo (nutarties) dalies, dėl kurios nebuvo paduota apeliacinio skundo ir kuri nebuvo peržiūrėta apeliacinės instancijos teismo ex officio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje V. P. A., J. E. A. v. T. M., R. M., bylos Nr. 3K-3-164/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Atkirtos ranga“ v. UAB „Belvilis“, bylos Nr. 3K-3-36/2009; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; kt.)

89Nagrinėjamos bylos duomenimis, apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, patenkinus dalį ieškinio, iš atsakovo D. N. priteistos ieškovams atitinkamo dydžio sumos jų patirtai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, padavė tik ieškovai, prašydami peržiūrėti apeliacine tvarka tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria spręsta, kad visą ieškovams sukeltą žalą privalo atlyginti atsakovas D. N., konstatuojant, jog dėl žalos ieškovams padarymo atsakingas ir atsakovas Lietuvos valstybė. Atsakovas Lietuvos valstybė apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo, taigi ir jo dalies, kuria patenkintas ieškovų D. U. bei G. U. reikalavimas priteisti jiems išlaikymą kas mėnesį mokamomis išmokomis, jeigu jie mokysis, mokymosi laikotarpiu nuo pilnametystės iki jiems sukaks 24 metai, neskundė ir apeliacinės instancijos teismas dėl jos nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl byloje nustatyto ir priteisto žalos atlyginimo dydžio teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas. Taigi, nesant paduoto apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindų, dėl kurių ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis galėtų būti peržiūrėta ex officio, reikalavimas dėl nurodyto išlaikymo ieškovams D. U. ir G. U. priteisimo neperžiūrėtas apeliacine tvarka.

90Nustačius faktą, kad nagrinėjamoje byloje priimto sprendimo dalis, kuria išspręsta dėl nurodyto ieškovų reikalavimo, neperžiūrėta apeliacine tvarka, konstatuotinas absoliutus kasacijos negalimumo dėl šios sprendimo dalies pagrindas.

91Tai konstatavusi, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 341 straipsnio 1 punktu, atsakovo kasacinio skundo argumentų dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo, priteisiant ieškovams nurodytą materialią paramą, nenagrinėja.

92Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad paramos teikimo santykiai yra tęstinio pobūdžio. Dėl to, paaiškėjus aplinkybėms (tarp jų ir susijusioms su ieškovų turtine padėtimi ir (ar) nesąžiningu bei nepažangiu mokymusi), galinčioms sudaryti pagrindą peržiūrėti teismo priimtą sprendimą, kuriuo yra priteista atitinkamo dydžio parama, atsakovas, taip pat ir kiekvienas kitas suinteresuotas asmuo, gali ginti savo teises teisme, reikalaudamas priteisto išlaikymo pilnamečiams atitinkamoje mokykloje besimokantiems (bestudijuojantiems) vaikams nutraukimo arba teismo sprendimu nustatytos paramos pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje A.T., E. T. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-188/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje I. R. v. J. R., bylos Nr. 3K-7-204/2009).

93Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepažeidė galiojančiame žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo teisiniame reglamentavime įtvirtintų viešosios deliktinės atsakomybės taikymo taisyklių, nes atsakovo Lietuvos valstybės pareigą atsakyti pagal deliktinę prievolę konstatavo, nustatęs visas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas pagal CK 6.271 straipsnį, tinkamai aiškino ir taikė kasaciniuose skunduose įvardytas materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl tenkinti kasacinius skundus nėra pagrindo, apskųstas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas.

94Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

95Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

96Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.