Byla A-313-261/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas Z. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-4), prašydamas pripažinti Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) atsisakymą išmokėti žalos atlyginimą neteisėtu ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 4 599,59 Eur turtinei žalai atlyginti.

6Nurodė, kad jis 2015 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK prašymu atlyginti jam Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą, kuri susidarė dėl 2012 m. balandžio 20 d. – 2014 m. sausio 13 d. laikotarpiu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Panevėžio AVPK 2015 m. gegužės 19 d. raštu atsisakė atlyginti padarytą žalą, nurodęs, kad Panevėžio AVPK veiksmai, priimant 2012 m. vasario 27 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos, buvo teisėti, atlikti vadovaujantis tuo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teisės aktų taikymo praktika. Pareiškėjo nuomone, Panevėžio AVPK atsisakymas atlyginti neteisėtais pareigūnų veiksmais padarytą žalą yra nepagrįstas ir neteisėtas.

7Teigė, kad Panevėžio AVPK, vadovaudamasis įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi, 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-752, pripažino 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198, kuriuo pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, netekusiu galios ir atleido jį iš tarnybos vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu dėl išėjimo į pensiją. Nors jis Panevėžio AVPK 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-752 iš vidaus tarnybos buvo atleistas nuo 2012 m. kovo 5 d., tačiau jam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 11SP-6790 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo Z. B.“ pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta tik nuo 2014 m. sausio 13 d., t. y. už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti atitinkamoje institucijoje gavimo dienos.

8Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad įsakymas, kuriuo buvo pakeistas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, buvo priimtas tik 2014 m. gruodžio 22 d., teigė, jog dokumentai pensijai skirti negalėjo būti pristatyti anksčiau nurodytos datos. Pareiškėjo tvirtinimu, jo teisę baigti vidaus tarnybą dėl išėjimo į pensiją bei gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją suvaržė Panevėžio AVPK, kurio pareigūnai neveikė taip, kaip nustatyta pagal įstatymus, t. y. per nustatytą terminą nepriėmė įsakymo dėl jo atleidimo iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją.

9Teigė, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose nustatytos būtinosios sąlygos valstybės viešajai atsakomybei kilti. Panevėžio AVPK 2014 m. gruodžio 22 d. įsakyme nurodė atleidimo datą 2012 m. kovo 5 d., tačiau jam iki 2012 m. balandžio 20 d. buvo paskaičiuotas atlyginimas, todėl pareiškėjas, dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų negaudamas pensijos nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. sausio 13 d., patyrė turtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Nurodė, kad Panevėžio AVPK, atleidęs jį iš vidaus tarnybos pagal 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198, galutinai su juo už tarnautą laiką atsiskaitė 2012 m. balandžio 25 d. Pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. birželio 20 d. buvo registruotas teritorinėje darbo biržoje ir gavo 1 124,05 Eur bedarbio pašalpą, todėl šia suma mažintinas atlygintinos turtinės žalos dydis.

10Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 35-36; 44-45) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-143-287/2015, teigė, kad iki 2014 m. vyravęs bendras principas dėl reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinio vertinimo (kvalifikavimo) pagal jų padarymo (vykimo) laiką pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 7, 12, 14 punktų (paties prašymu, dėl pareigūno vardo pažeminimo ir tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos) pagrindu, tapo nebeaktualus dėl nurodytoje nutartyje pateikto Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 7, 12 ir 14 punktų bei 55 straipsnio nuostatų aiškinimo ir naujai suformuotos teisės aktų taikymo praktikos. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Panevėžio AVPK tvirtino, kad policijos įstaigos veiksmai, atlikti priimant 2012 m. vasario 27 d. sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, buvo teisėti, atitikę tuometinę suformuotą teisės aktų taikymo praktiką. Dėl šios priežasties teisinio pagrindo žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį nėra.

12Nurodė, jog, teismui atmetus argumentus, išdėstytus pirminiame atsiliepime į pareiškėjo skundą, pareiškėjo reikalavimai turi būti atmesti, pritaikius ieškinio senatį. Pagrįsdamas šį prašymą, Panevėžio AVPK nurodė, jog pareiškėjui 2012 m. vasario 27 d. Panevėžio AVPK raštu buvo pranešta, kad jo prašymas atleisti iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją nebus tenkinamas, nes pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo. Be to, pareiškėjas Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu buvo atleistas iš pareigų už pareigūno vardo pažeminimą, todėl būtent 2012 m. balandžio 20 d. jis ir sužinojo apie žalos atsiradimo momentą, tačiau ginti pažeistas teises nepagrįstai delsė.

13II.

14Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 92-99) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui Z. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 4 388,81 Eur žalos atlyginimo, o kitą skundo dalį atmetė.

15Spręsdamas dėl Panevėžio AVPK administracinių aktų, priimtų dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų vidaus tarnyboje, teisėtumo, teismas rėmėsi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje pateiktu vertinimu. Teismas sprendė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, šiuose teismų procesiniuose dokumentuose konstatuotos Panevėžio AVPK 2012 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“ ir 2012 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 50-TE-198 „Dėl inspektoriaus Z. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ priėmimo bei pareiškėjo atleidimo iš pareigų vidaus tarnybos faktinės aplinkybės, Panevėžio AVPK veiksmų teisinis vertinimas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

16Teismas pažymėjo, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendime konstatavo, kad Panevėžio AVPK, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą išleisti jį į pensiją, pažeidė imperatyvias Vidaus tarnybos statuto nuostatas, taip apribodamas pareiškėjo teisę išeiti iš vidaus tarnybos ir gauti pensiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje tokias Panevėžio apygardos administracinio teismo išvadas pripažino pagrįstomis (administracinė byla Nr. I-35-279/2014, b. l. 160-166, 180-191).

17Teismas Panevėžio AVPK argumentus, kad jo 2012 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 50-S-2310 netenkinti pareiškėjo prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją teisėtas, kadangi buvo priimtas vadovaujantis ginčo laikotarpiu vyravusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri tapo neaktuali, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 priėmus 2014 m. vasario 25 d. nutartį, kurioje buvo pateiktas naujas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1,7,12 ir 14 punktų bei 55 straipsnio aiškinimas, vertino kaip nepagrįstus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2306/2014 pateiktą Panevėžio AVPK veiksmų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK aiškiai atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą atleisti iš tarnybos savo noru dėl išėjimo į pensiją, tuo sukeldamas pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes – netiesiogiai priversdamas jį likti tarnyboje prieš jo valią. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tokiais veiksmais Panevėžio AVPK ne tik kad nepaisė Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatyto 14 dienų termino, skirto išspręsti klausimą dėl pareiškėjo pateikto prašymo atleisti iš vidaus tarnybos ir vienašališkai jo netaikė, tačiau kartu ir sukliudė pareiškėjui naudotis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

18Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK atlikti veiksmai ir priimti individualūs administraciniai aktai, sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal jo 2012 m. vasario 22 d. prašymą bei priimant 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 50-S-2310 ir 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198, yra įrodyti ir neteisėti.

19Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog Panevėžio AVPK priimant neteisėtus aktus, dėl kurių jis iš vidaus tarnybos 2012 m. kovo 5 d. buvo atleistas tik pagal Panevėžio AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 50-TE-752, jam buvo padaryta 4 599,59 Eur turtinė žala. Pareiškėjas kaip neturtinę žalą vertino nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. sausio 13 d. negautas pajamas – negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kurią jis būtų gavęs, jeigu Panevėžio AVPK 2012 m. kovo 5 d. būtų atleidęs jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Kadangi pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas teismine tvarka išnagrinėjus kilusius ginčus, pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta tik nuo 2014 m. sausio 13 d. Turtinės žalos dydžiui pagrįsti pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 11SP-6790 ir banko įstaigos išduotą sąskaitos išrašą apie pareiškėjo gautas pinigines lėšas.

20Teismui pateiktos pareiškėjo pensijos bylos Nr. 26009 duomenimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2015 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. 11SP-6790 ir juo pareiškėjui nuo 2014 m. sausio 13 d. paskyrė pareigūnų valstybinę pensiją, kurią sudaro 162,06 Lt ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (b. l. 64). Nurodytas sprendimas buvo priimtas, pareiškėjui 2014 m. gruodžio 29 d. pateikus prašymą skirti pareigūnų valstybinę pensiją (b. l. 69). Teismas sprendė, kad pareiškėjas galimybę teikti tokio turinio prašymą įgijo tik po to, kai Panevėžio AVPK viršininkas, vadovaudamasis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi, 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 50-TE-752, kuriuo pareiškėjas, tenkinant jo 2012 m. vasario 22 d. prašymą, iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2012 m. kovo 5 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (b. l. 7).

21Teismas pažymėjo, jog pagal pareiškėjo pareiškimo pateikimo metu, t. y. 2012 m. vasario 22 d., galiojusio Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 6 dalį, pareigūnai turėjo teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal įstatymą, reglamentuojantį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Kaip patvirtina Panevėžio AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 22 d. įsakyme Nr. 50-TE-752 bei Panevėžio AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtinto Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 50-2-IL-1481 duomenys, 2012 m. kovo 5 d. pareiškėjas vidaus tarnyboje buvo ištarnavęs 20 metų ir 27 dienas, tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti 2012 m. kovo 5 d. buvo 20 metų 27 dienos (b. l. 7, 66) todėl pareiškėjas, jį 2012 m. kovo 5 d. atleidus iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, būtų priskiriamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcija) nurodytai pareigūnų kategorijai ir būtų įgijęs teisę nustatyta tvarka teikti prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Kaip patvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 11SP-6790, kitokių Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme numatytų kliūčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui nebuvo.

22Pareiškėjo pateiktais apskaičiavimais, nuo 2012 m. balandžio 20 d., kai jis pagal Panevėžio AVPK 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, iki 2014 m. sausio 13 d., kai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 11SP-6790 buvo paskirta pareigūnų valstybinė pensija, negauta pareigūnų ir karių valstybinė pensija sudarė 5 723,64 Eur. Spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytos negautų pajamų sumos teisingumo, teismas atsižvelgė, kad, pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 11SP-6790, pareiškėjui paskirta pensija susideda iš dviejų dalių: nekintančios – 162,06 Eur sumos ir kintančios dalies – valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 703 1.1 punktą, nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis buvo 104 Eur (360 Lt). Šis dydis pasikeitė, Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimą Nr. 1206, kuris nustatė, kad valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis nuo 2015 m. sausio 1 d. yra 105 Eur. Taigi, pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. sausio 13 d. kas mėnesį būtų gavęs 266,06 Eur (162,06 Eur + 104,00 Eur) dydžio pareigūnų ir karių pensiją, t. y. šiuo laikotarpiu pareiškėjui būtų išmokėta 5 512,86 Eur pensijos. AB „Swedbank“ parengto sąskaitos išrašo apie pareiškėjo pinigines lėšas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. duomenimis, pareiškėjui 2012 m. gruodžio 21 d. – 2013 m. birželio 20 d. laikotarpiu buvo išmokėta 1 124,05 Eur dydžio nedarbo socialinė išmoka, kuria mažinamas pareiškėjo negautų pajamų dydis (b. l. 10).

23Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo 2012 m. balandžio 20 d. – 2014 m. sausio 13 d. laikotarpiu negautų pajamų (negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) suma sudaro 4 388,81 Eur. Ši suma vertinama kaip CK. 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta turtinė žala.

24Spręsdamas, ar Panevėžio AVPK, kaip viešojo administravimo subjekto, teismine tvarka neteisėtais pripažintus aktus, atliktus sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal jo 2012 m. vasario 22 d. prašymą, su pareiškėjo netektomis pajamomis sieja priežastinis ryšys, teismas, remdamasis teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010), atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 20 d. – 2014 m. sausio 13 d. laikotarpiu 4 388,81 Eur pajamų (pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) negavo dėl to, kad Panevėžio AVPK priėmė teismine tvarka neteisėtais pripažintus 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“, kuriuo nepatenkino pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymo išleisti jį į pensiją nuo 2012 m. kovo 5 d., ir 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 50-TE-198 „Dėl inspektoriaus Z. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Atleidus pareiškėją iš pareigų vidaus tarnyboje, remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu pagal Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198, pareiškėjas teisės teikti prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją neįgijo. Taigi, iki teismine tvarka nebuvo išspręstas kilęs tarnybinis ginčas dėl įsakymo atleisti pareiškėją iš pareigų vidaus tarnyboje už pareigūno vardo pažeminimą ir dėl sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo išleisti jį į pensiją, pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių neturėjo teisės teikti prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendė, kad Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus, atliktus priimant neteisėtą 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“ dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją pagal jo 2012 m. vasario 22 d. prašymą, ir pareiškėjo negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumą sieja tiesioginis ir teisinis priežastinis ryšys.

25Dėl Panevėžio AVPK prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 44) teismas atmetė tokį prašymą pagrindžiančius Panevėžio AVPK argumentus, pažymėdamas, kad, kaip patvirtina administracinės bylos Nr. I-35-279/2014 medžiaga, pareiškėjas aktyviai gynė savo pažeistas teises vidaus tarnybos teisinių santykių srityje ir per Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio nustatytą terminą pateikė skundus dėl Panevėžio AVPK 2012 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 50-S-2310 ir 2012 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 50-TE-198. Be to, teismas sprendė, kad galimybę realizuoti teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjas įgijo tik po to, kai, įsiteisėjus Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimui, Panevėžio AVPK viršininkas 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 50-TE-752 patenkino pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymą ir jį iš vidaus tarnybos 2012 m. kovo 5 d. atleido pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Panevėžio AVPK 2014 m. gruodžio 22 d. parengė Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, o pareiškėjas nedelsdamas 2014 m. gruodžio 29 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Aplinkybės, kad už 2012 m. balandžio 20 d. – 2014 m. sausio 13 d. laikotarpį pareiškėjas negavo tam tikros pajamų sumos, paaiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai priėmus 2015 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. 11SP-6790 dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo pareiškėjui nuo 2014 m. sausio 13 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas, 2015 m. birželio 18 d. skundu dėl turtinės žalos atlyginimo kreipdamasis į administracinį teismą, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trijų metų ieškinio senaties termino nepažeidė.

26III.

27Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101-102), kuriame prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą.

28Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

291.

30Turtinės žalos dydis buvo vertinamas ir apskaičiuojamas remiantis tik pareiškėjo pateiktu „Swedbank“ AB banko sąskaitos išrašu. Tačiau nebuvo nustatinėjama, ar pareiškėjas turi banko ar kitų kredito įstaigų sąskaitų, į kurias galėjo būti pervedamos įvairios pajamos. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. birželio 20 d. buvo registruotas teritorinėje darbo biržoje. Byloje netirtos aplinkybės, kodėl pareiškėjo registracija teritorinėje darbo biržoje truko būtent tokį laikotarpį. Daroma prielaida, kad pareiškėjui bedarbio statusas buvo sustabdytas ar nutrauktas, dėl galimo įsidarbino, kitų pajamų gavimo, ką parodo ir įnašai į sąskaitą. Byloje nėra duomenų, apie pareiškėjo darbinę veiklą, draudžiamąsias pajamas, individualios veiklos, įskaitant žemės ūkio, miškininkystės ar alternatyvios veiklos, vykdymą ar nevykdymą.

312.

32Įstatymai reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo sprendime negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Teismo sprendimas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti peržiūrėtas.

33Pareiškėjas Z. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 105) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

351.

36Byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas apskaičiavo turtinės žalos dydį. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu tokių abejonių nekėlė ir neprašė teismo išreikalauti duomenų iš visų banko ar kredito įstaigų, iš kurių galima būtų nustatyti pareiškėjo papildomas pajamas, kurias jis galėjo gauti ir atsižvelgiant į jas, žalos dydis galėjo būti mažinamas. Atsakovas tokių aplinkybių neįrodinėjo, neteikė tokių įrodymų, ir todėl nėra pagrindo abejoti ir nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

372.

38Atsakovas, net ir teikdamas apeliacinį skundą šiuo pagrindu nepateikė jokių įrodymų, todėl laikytina, kad atsakovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis tam, kad būtų užvilkintas procesas ir teismo sprendimo vykdymas.

393.

40Pareiškėjas jokių kitų sąskaitų neturi, išskyrus sąskaitą AB „Swedbank“, kurios išrašas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui ir kuriuo teismas rėmėsi, priimdamas sprendimą.

41IV.

42Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-313-261/2017 (b. l. 109-117) atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmetė. Pakeitė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priteisė pareiškėjui Z. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 4 388,81 Eur neišmokėtos valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2014 m. sausio 13 d.

43Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo turinys bei bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas siekia prisiteisti neišmokėtos pensijos dalį, nurodydamas ją kaip turtinę žalą.

44Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo atliktas ginčo santykių, kaip žalos atlyginimo teisinių santykių, kvalifikavimas yra neteisingas ir keistinas, nes tai neatitinka ginčo faktinių aplinkybių.

45Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo situaciją, kad jo atleidimo iš tarnybos pagrindas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu buvo pakeistas ir iš esmės pareiškėjo pažeista teisė į atleidimo pagrindą buvo atkurta teismo sprendimu, sprendė, jog ginčo santykiams taikytina Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kuria nustatyta, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Nors šios bylos ginčo santykiai nėra minėtoje teisės normoje aptarti, tačiau ši norma reguliuoja panašius santykius, kaip ir šios bylos, todėl šiuo atveju taikytina norma, reguliuojanti panašius santykius, t. y. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis (ABTĮ 4 str. 6 d.), pagal kurią pareiškėjui pensija skirtina už visą laikotarpį nuo 2012 m. kovo 5 d., nepaisant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi nustatyto termino. Atsakovas šios pareigos neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti pareiškėjui paskirtą pensiją nuo 2012 m. kovo 5 d.

46Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nurodė, kokias pajamas gavo ginčo laikotarpiu ir teismas tai įvertino, todėl, remiantis įrodinėjimo naštos paskirstymo nuostata, kad pirmiausia šalys turi pagrįsti savo teiginius įrodymais ir tik prireikus teismas gali imtis iniciatyvos reikalauti įrodymų (ABTĮ 57 str. 4 d.), padaryta išvada, jog teismas įrodinėjimo proceso normų nepažeidė. Šiuo atveju atsakovas nenurodė įrodymų pavadinimo ir jų buvimo vietos, todėl teismas neturėjo pagrindo imtis savarankiškos iniciatyvos rinkti įrodymus. Todėl konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, remdamasis byloje surinktais įrodymais.

47Teismas pridūrė, jog, remiantis administracinių teismų praktika, atsakovu dėl neišmokėtos pensijos yra Lietuvos valstybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), todėl nėra kliūties teismo apeliacinėje instancijoje pakeisti skundo dalyką, nurodant, kad pareiškėjui priteistina neišmokėta valstybinė pensija už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, o ne turtinė žala, ko reikalavo pareiškėjas.

48V.

49Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2017 m. gegužės 11 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl 2017 m. balandžio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-313-261/2017 išaiškinimo (b. l. 126-127).

50Nurodo, kad teismas apeliacinėje instancijoje pakeitė skundo dalyką, nurodydamas, kad pareiškėjui priteistina neišmokėta valstybinė pensija už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, o ne turtinė žala, ko reikalavo pareiškėjas ir nesprendė dėl atsakovo atstovo pakeitimo.

51Atkreipia dėmesį į tai, kad 2017 m. gegužės 3 d. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas gavo pareiškėjo Z. B. prašymą dėl 4 388,81 Eur išmokėjimo. Šio sprendimo vykdymas yra sudėtingas dėl to, kad pareiškėjas bylinėjosi su valstybe, o ginčo dalykas nulėmė tai, koks viešojo administravimo subjektas pagal galiojančius teisės aktus turėtų atstovauti atsakovą (valstybę).

52Pažymi, jog pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnį asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Tai reiškia, kad Lietuvos valstybės atstovas, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, nepriima sprendimo dėl valstybinės pareigūno pensijos skyrimo, nemoka šios išmokos ir neturi tam numatytų asignavimų patvirtintame biudžete. Todėl įprastu atveju, teisme reiškiant reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, valstybei turėtų atstovauti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ar jos įgaliotas skyrius. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo 3.31.1 punktą bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo valstybei atstovauja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pakeitus skundo dalyką, valstybę turėjo atstovauti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba arba jos įgaliota įstaiga (pensijų mokėjimą vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo Utenos teritorinis skyrius). Todėl kyla pagrįsta abejonė, ar pakeitus skundo dalyką šioje byloje, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra tinkamas atsakovo atstovas ir sprendimo vykdytojas. Taigi, būtina išaiškinti ir patikslinti, kaip turi būti vykdomas teismo sprendimas.

53Mano, jog teismo sprendimą ta apimtimi, kiek atsakovo atstovas įpareigojamas išmokėti neišmokėtą pareigūno pensijos dalį ir priedą, tikslinga nukreipti vykdyti valstybės institucijai (įstaigai), kurios kompetencija yra mokėti valstybines pareigūno pensijas, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

54Teisėjų kolegija

konstatuoja:

55VI.

56Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d. Žin., 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566; TAR, 2016-06-15, Nr. 2016-16849) 96 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

57Šios normos aiškinimui bei taikymui yra aktualios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatos, bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

58Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad teismo sprendimo įsiteisėjimas sukelia tam tikrus teisinius padarinius. Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje šalies teritorijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).

59Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nustatė, kad Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

60Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismo sprendimo išaiškinimo klausimu grindžiama nuostata, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009; 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-127-146/2016). Todėl, sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu rezoliucinės jo dalies) aiškumo prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies (įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis (įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.).

61Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009; 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-737/2010 ir kt.). Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009).

62Šiuo atveju administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjo Z. B. skundas, kuriuo jis prašė pripažinti Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsisakymą išmokėti žalos atlyginimą neteisėtu ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 4 599,59 Eur turtinei žalai atlyginti.

63Teisėjų kolegijos vertinimu, šis skundas ABTĮ taikymo požiūriu apeliacinės instancijos teismo įvertintas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas pakeistas ta prasme, jog pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteista 4 388,81 Eur neišmokėtos valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2014 m. sausio 13 d., tačiau ne tokio paties dydžio turtinės žalos atlyginimas, kurį pareiškėjui priteisė pirmosios instancijos teismas.

64Panevėžio AVPK prašyme išaiškinti šį sprendimą nurodoma, jog teismas nesprendė dėl atsakovo atstovo pakeitimo, nors, Panevėžio AVPK nuomone, Lietuvos valstybės atstovu tokiu atveju turėtų būti ne jis, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, todėl, teismo sprendimą ta apimtimi, kiek atsakovo atstovas įpareigojamas išmokėti neišmokėtą pareigūno pensijos dalį ir priedą, tikslinga nukreipti vykdyti valstybės institucijai (įstaigai), kurios kompetencija yra mokėti valstybines pareigūno pensijas, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

65Teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio AVPK prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinį sprendimą šiuo atveju yra grindžiamas argumentais, kurie susiję ne su nepakankamu teismo nutarties rezoliucinės dalies aiškumu (ji atsakovo atstovo keliamu klausimu yra pakankamai aiški – neišmokėta valstybinė pensija ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas priteisti iš Lietuvos valstybės), tačiau su teismo procesinio sprendimo motyvacija (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąja sprendimo dalimi), kadangi tuo siekiama pakeisti teismo sprendimo turinį, nurodant, kad atsakovą Lietuvos valstybę atstovauja kitas atstovas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

66Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 11 d. nutartyje dėl atsakovo, remdamasis administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), nurodė, jog atsakovu ir dėl neišmokėtos pensijos priteisimo yra Lietuvos valstybė, todėl nėra kliūties apeliacinėje instancijoje pakeisti skundo dalyką. Nors teismas apie konkretų atsakovo atstovą sprendime ir nepasisakė, tačiau nurodė administracinių teismų praktiką, kuria neišmokėtų valstybinių pensijų bylų atveju ir turėtų būti vadovaujamasi tiek aiškinant, tiek vykdant teismo sprendimą. Kaip minėta, pareiškėjui neišmokėta valstybinė pensija ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi priteisti iš Lietuvos valstybės, todėl nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju Panevėžio AVPK yra įpareigotas ir įvykdyti šį teismo sprendimą, t. y. išmokėti neišmokėtą pareigūno valstybinės pensijos dalį ir priedą.

67Remiantis išdėstytais argumentais, prašymas dėl teismo procesinio sprendimo išaiškinimo netenkinamas.

68Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

69atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A-313-261/2017 netenkinti.

70Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas Z. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio... 6. Nurodė, kad jis 2015 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK prašymu... 7. Teigė, kad Panevėžio AVPK, vadovaudamasis įsiteisėjusia Lietuvos... 8. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad įsakymas, kuriuo buvo pakeistas... 9. Teigė, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)... 10. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiasis... 11. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d.... 12. Nurodė, jog, teismui atmetus argumentus, išdėstytus pirminiame atsiliepime... 13. II.... 14. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu... 15. Spręsdamas dėl Panevėžio AVPK administracinių aktų, priimtų dėl... 16. Teismas pažymėjo, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m.... 17. Teismas Panevėžio AVPK argumentus, kad jo 2012 m. vasario 27 d. sprendimas... 18. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK... 19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog Panevėžio AVPK priimant... 20. Teismui pateiktos pareiškėjo pensijos bylos Nr. 26009 duomenimis, Lietuvos... 21. Teismas pažymėjo, jog pagal pareiškėjo pareiškimo pateikimo metu, t. y.... 22. Pareiškėjo pateiktais apskaičiavimais, nuo 2012 m. balandžio 20 d., kai jis... 23. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius... 24. Spręsdamas, ar Panevėžio AVPK, kaip viešojo administravimo subjekto,... 25. Dėl Panevėžio AVPK prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti CK 1.125... 26. III.... 27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo... 28. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 29. 1.... 30. Turtinės žalos dydis buvo vertinamas ir apskaičiuojamas remiantis tik... 31. 2.... 32. Įstatymai reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja... 33. Pareiškėjas Z. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 105)... 34. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:... 35. 1.... 36. Byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas... 37. 2.... 38. Atsakovas, net ir teikdamas apeliacinį skundą šiuo pagrindu nepateikė... 39. 3.... 40. Pareiškėjas jokių kitų sąskaitų neturi, išskyrus sąskaitą AB... 41. IV.... 42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 11 d.... 43. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo turinys bei bylos įrodymai... 44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios... 45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo situaciją, kad jo atleidimo iš... 46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad... 47. Teismas pridūrė, jog, remiantis administracinių teismų praktika, atsakovu... 48. V.... 49. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2017 m. gegužės 11... 50. Nurodo, kad teismas apeliacinėje instancijoje pakeitė skundo dalyką,... 51. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2017 m. gegužės 3 d. Panevėžio apskrities... 52. Pažymi, jog pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12... 53. Mano, jog teismo sprendimą ta apimtimi, kiek atsakovo atstovas įpareigojamas... 54. Teisėjų kolegija... 55. VI.... 56. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija,... 57. Šios normos aiškinimui bei taikymui yra aktualios Lietuvos Respublikos... 58. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad... 59. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nustatė, kad Konstitucijos... 60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismo sprendimo... 61. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš... 62. Šiuo atveju administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjo Z.... 63. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis skundas ABTĮ taikymo požiūriu... 64. Panevėžio AVPK prašyme išaiškinti šį sprendimą nurodoma, jog teismas... 65. Teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio AVPK prašymas išaiškinti Lietuvos... 66. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad... 67. Remiantis išdėstytais argumentais, prašymas dėl teismo procesinio sprendimo... 68. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96... 69. atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio apskrities vyriausiojo... 70. Nutartis neskundžiama....