Byla e2A-1024-232/2017
Dėl skolos už elektros energiją priteisimo, kurioje išvadą teikianti institucija – Vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovams K. S., A. S. dėl skolos už elektros energiją priteisimo, kurioje išvadą teikianti institucija – Vartotojų teisių apsaugos tarnyba,

2Nustatė

3 I.Ginčo esmė

  1. Kreditorius AB „Lesto“ (dabar – AB „Energijos skirstymo operatorius) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl 145,99 Eur skolos už elektros energiją, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, 3,17 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko K. S..
  2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-05-04 teismo įsakymu pareiškimą patenkino ir priteisė iš skolininko K. S. 145,99 Eur skolos už elektros energiją, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2015-05-04 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 3,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  3. Atsakovui pateikus prieštaravimus ir teismui panaikinus teismo įsakymą, ieškovas AB „Lesto“ pateikė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovų K. S. ir A. S. 193,36 Eur skolos už elektros energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų.
  4. Ieškinyje nurodė, kad atsakovams (sutuoktiniams) nuosavybės teise priklauso butas Vilniuje, B. g.. Laikotarpiu nuo 2013-05-06 iki 2015-04-07 atsakovai neatsiskaitė už suvartotą elektros energiją, todėl susidarė 193,36 Eur skola, kuri priteistina iš atsakovų, taip pat priteisiant procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  1. A. K. S., A. S. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą; paskirti ieškovui baudą už nesąžiningą ieškinio pareiškimą. Nurodė, kad pagal galiojančius įstatymus elektros energiją galima tiekti tik esant rašytinei sutarčiai, kurios privalomas priedas turi būti šalių pasirašytas elektros energijos tiekimo įrenginių nuosavybės ir atsakomybės ribų aktas. Atsakovų teigimu, ieškinyje nepateikta jokių įrodymų, kad jų butui būtų pateiktas ir sunaudotas ieškinio 6 priede nurodytas elektros energijos kiekis, atsakovams skaitiklių rodmenys nebuvo pateikti, nėra įrodymų, jog šie rodmenys teisingi. Tam, jog būtų galimybė spręsti apie faktinį sunaudotos elektros energijos kiekį, iš ieškovo būtina išreikalauti elektros energijos matavimo prietaisų, įrengtų objekte Vilniuje, B. g., techninius pasus ir jų metrologinių patikrų dokumentus. Be to, pasak atsakovų, ieškinys negali būti patenkintas, nes ieškovas iš atsakovų apskritai nepriima pinigų, tai patvirtina prie atsiliepimo pridedami aktai. Atsakovų teigimu, dėl to ieškovui turi būti paskirta bauda už nesąžiningą ieškinio pareiškimą. Pažymėjo, kad ieškovas 2015-08-18, 10 val. 30 min. antrą kartą nutraukė elektros energijos tiekimą „dėl skolos“, tačiau, atsakovų nuomone, skolos negali būti, nes ieškovas pinigų už elektros energiją nepriima. Pasak atsakovų, ieškovas sąmoningai daro jiems žalą, jo veiksmuose yra nusikaltimo požymių, nes ieškovas prievartauja atsakovų turtą, kad šie mokėtų tretiesiems asmenims iki vieno euro dydžio mokestį už pinigų pervedimą ieškovui. Atsakovų teigimu, taip ieškovas faktiškai reikalauja, kad atsakovai už elektros energiją mokėtų didesnę kainą, negu nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimais. Pasak atsakovų, šiam nusikaltimui, taip pat Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės teisės neliečiamumo principo pažeidimui ištirti, kaltiems asmenims nustatyti byla turi būti perduota prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui pradėti ir atlikti.
  2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2015-12-09 rašte dėl išvados pateikimo nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra imperatyviosios teisės normos, kuri reikalautų, kad paslaugos teikėjas tiesiogiai priimtų grynuosius pinigus iš vartotojų. Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo-pardavimo sutartis) yra viešoji (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis), todėl šios sutarties sąlygos turi būti vienodos visiems vartotojams visiems tos pačios kategorijos vartotojams, niekam negali būti teikiamos privilegijos ar atsisakoma sudaryti sutartį, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015-06-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-378/2015, konstatuota, kad AB „Lesto“ interneto svetainėje yra aiški informacija apie visus galimus atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją būdus. Visa klientui būtina informacija taip pat suteikiama klientų aptarnavimo centruose ar paskambinus klientų aptarnavimo numeriu. Aplinkybė, kad vartotojai, pasirinkę atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją naudodamiesi įmokas priimančių įstaigų paslaugomis, moka mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytą komisinį atlyginimą, kuris yra mokestis už mokėjimo įstaigos suteiktą paslaugą, AB „Lesto“ veiksmų nedaro neteisėtų. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10 straipsnyje, kaip ir Mokėjimo paslaugų direktyvos 2007/64/EB 42 straipsnyje nustatyta, kad, fiziniams asmenims (vartotojams) naudojantis mokėjimo paslaugų teikėjų paslaugomis, turi būti suteikiama išsami informacija apie mokėjimo paslaugų teikimo sąlygas, įkainius, paslaugų atlikimo terminus ir t.t., taip šioje srityje skatinant konkurenciją ir užtikrinant veiksmingą mokėjimo priemonių naudojimą. Vartotojo teisės nėra pažeidžiamos, jeigu jam suteikiama bent viena alternatyva atsiskaityti už suvartotą elektros energiją nemokant papildomo mokesčio, o nagrinėjamu atveju galimybė atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją suteikiama sudarius tiesioginio debeto sutartį.

4II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu patenkino ieškinį. Priteisė ieškovui AB „Energijos skirstymo operatorius“ iš atsakovo K. S. 96,68 Eur už elektros energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 96,68 Eur sumą nuo bylos iškėlimo 2015-06-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7,50 Eur žyminio mokesčio išlaidų; priteisė ieškovui AB „Energijos skirstymo operatorius“ iš atsakovės A. S. 96,68 Eur už elektros energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 96,68 Eur (devyniasdešimt šešių eurų 68 euro centų) sumą nuo bylos iškėlimo 2015-06-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7,50 Eur žyminio mokesčio išlaidų; priteisė iš atsakovų K. S. ir A. S.) po 4,13 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą. Atmetė atsakovų prašymą dėl baudų ieškovui ir išvadą byloje teikiančiai institucijai skyrimo.
  2. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties. Tačiau vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 2 dalimi, laikytina, kad vartotojas konkliudentiniais veiksmais patvirtino elektros pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą.
  3. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovams nuosavybės teise priklausančio buto elektros vartojimo įrenginiai ginčo laikotarpiu buvo prijungti prie ieškovo elektros tinklų, todėl padarė išvadą, kad ginčo šalis laikotarpiu nuo 2013-05-06 iki 2015-04-07 siejo faktiniai elektros energijos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai.
  4. Teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai konkretus vartotojas ir elektros energijos tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau elektros energija į tam tikrą vartotojo objektą faktiškai yra tiekiama ir vartotojo naudojama, šalių santykiai reguliuojami Standartinių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, kitų teisės aktų nuostatų.
  5. Teismas išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, padarė išvadą, kad ieškovas pagrindė atsakovų butui patiektos elektros energijos kiekį, už kurį reikalauja skolos iš atsakovų, tuo tarpu atsakovai nepateikė įrodymų savo abejonėms dėl sunaudotos elektros energijos kiekio pagrįsti.
  6. Teismas nurodė, kad viešai prieinama informacija paneigia atsakovo poziciją, kad vienintelis atsiskaitymo už sunaudotą elektros energiją būdas, nepatiriant papildomų išlaidų, yra tik atsiskaitymas su tiekėju tiesiogiai grynaisiais pinigais. Be to, pažymėjo tai, kad atsakovas, teigdamas, jog tik atsiskaitant jo nurodytu būdu nepatiriama papildomų išlaidų, neatsižvelgia į tai, kad, vykstant atsiskaityti grynaisiais į ieškovo bendrovę, neišvengiamai būtų patiriamos kelionės iki ieškovo buveinės išlaidos.
  7. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo atsakovams yra sudaryta galimybė rinktis iš kelių atsiskaitymo už sunaudotą elektros energiją būdų, be to, yra alternatyva atsiskaityti už suvartotą elektros energiją nemokant papildomo mokesčio. Dėl to teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti teisės aktų, reglamentuojančių atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją, nuostatų, taip pat atsakovų, kaip vartotojų, teisių pažeidimo.
  8. Teismas tai pat nurodė, kad pagal Taisyklių 177.1.1 punktą, ginčams dėl elektros energijos tiekimo (persiuntimo) nutraukimo, sustabdymo, ribojimo nustatyta išankstinė privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Tokius ginčus nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija. Tik nepavykus išspręsti ginčo tarpusavio susitarimu ir išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka, ginčas sprendžiamas teisme (Taisyklių 179 straipsnis). Todėl teismas sprendė, kad jis neturėjo pagrindo spręsti atsakovų butui nutraukto elektros energijos tiekimo atnaujinimo klausimo.
  9. Teismas nustatęs, kad ieškovas teisėtai ir pagrįstai reikalauja atsakovų atsiskaityti už jų butui patiektą elektros energiją, sprendė, kad nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovų pozicija, kad ieškinys pareikštas nesąžiningai, todėl prašymas skirti baudą atmetė.

5III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas K. S. prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytu absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu, nes byla išnagrinėta ir priimtas sprendimas neteisėtos sudėties teismo.
  3. Sprendime netinkamai nustatytos, aprašytos bylos aplinkybės, iškreiptai komentuojami faktai, rašytiniai įrodymai, kurie tinkamai neištirti ir jais vadovaujantis darytos dėl to nepagrįstos išvados, netgi paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys ir informacija. Pažeisti: CPK 263 straipsnio 1 dalis, 268 straipsnio 4 dalis, 270 straipsnio 2 dalis 4 punkto, 3 dalis, 4 dalies 1 punktas, dėl ko neteisingai išspręsta byla.
  4. Sprendimo tekste po sakinio „Ieškinys tenkintinas“ neteisingai pritaikytos, išaiškintos teisės normos, neteisėtai vadovaujamasi konkrečiomis LAT nutartimis (2008-02-29, 2015-06-12 nutartimis), priimtose kitose bylose, ankščiau negu pareikštas ieškinys; netinkamai taikyta CK 1.71 straipsnio 2 dalis.
  5. Apelianto teigimu, elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis ieškovo su atsakovu nesudaryta dėl ieškovo kaltės, kadangi ieškovas nenurodė atsiskaitymo už elektros energiją grynaisiais pinigais galimybės be tarpininkų.
  6. Apelianto manymu pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai vadovaujamasi ir motyvuojama CK 6.384 straipsnio 1 dalimi.
  7. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai vadovavosi Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 11 ir 12 punktais, kadangi šie punktai ir apskritai nurodytos Taisyklės negali būti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties priedu.
  8. Sprendimo dalis dėl atsakovų butui patiektos elektros energijos kiekio taip pat yra nepagrįsta. Apelianto manymu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais netinkamais, neturinčiais juridinės galios dokumentais apie elektros skaitiklio metrologinės patikros aktą, kuris nėra patvirtintas šią patikrą atlikusios licenzijuotos kompetetingos įmonės pažyma. Dėl to teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeistos CPK 185 str. normos, netinkamai vertinti byloje pateikti įrodymai.
  9. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo šalys nėra susitarusios dėl atsiskaitymo už elektros energiją būdo. Tačiau pažymėjo, jog atsakovai nėra atsisakę mokėti ieškovui už faktiškai pateiktą ir sunaudotą elektros energiją, tačiau ieškovas nepagrįstai pinigų už elektros energiją nepriėmė ir nepriima.
  10. Atsakovė A. S. atsiliepimu nurodė, jog palaiko apelianto apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti.

6IV.

7Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytu absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu, nes byla išnagrinėta ir priimtas sprendimas neteisėtos sudėties teismo, kadangi sprendimo teksto pradžioje nurodyta, jog bylą išnagrinėjo teisėja L. R., o rezoliucinę dalį priėmė teismas. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, CPK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apylinkių teismuose civilines bylas nagrinėja vienas teisėjas, kuris nagrinėdamas civilines bylas veikia apylinkės teismo vardu. CPK 259 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, jog teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą. Teismas sprendimą ir paskelbia Lietuvos Respublikos vardu. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  3. Apeliantas prašė bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
  4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos sprendime netinkamai nustatytos, aprašytos bylos aplinkybės, iškreiptai komentuojami faktai, rašytiniai įrodymai, kurie tinkamai neištirti ir jais vadovaujantis darytos nepagrįstos išvados, netgi paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys ir informacija. Pažeisti CPK 263 straipsnio 1 dalies, 268 straipsnio 4 dalies, 270 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 3 dalies, 4 dalies 1 punkto nuostatos, dėl ko neteisingai išspręsta byla.
  5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi rašytiniais byloje pateiktais įrodymais iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatydamas, kad butas Braškių g. 46-8, Vilniuje priklauso atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ kiekvienam, kad ieškovui atlikus minėtam atsakovų butui įrengto elektros skaitiklio duomenų nurašymą, nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2013-05-06 iki 2015-04-07 atsakovų bute sunaudota 1522,52 kWh elektros energijos bei apskaičiuota 193,36 Eur skola ieškovui, kuri atsakovų nesumokėta.
  6. Ginčo dėl to, kad minėtu laikotarpiu tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties byloje nėra. Todėl teismas remdamasis CK 6.384 straipsnio 1 dalyje, suformuluota taisykle, pagal kurią tais atvejais, kai abonentas yra fizinis asmuo, vartotojas, naudojantis elektros energiją savo buities reikmėms, sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie elektros tinklų. Tokiu atveju, vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 2 dalimi, laikytina, kad vartotojas konkliudentiniais veiksmais patvirtino elektros pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovai neginčija fakto jog elektros energija į jų butą buvo tiekiama, pagrįstai šalių ginčui spręsti taikė CK 1.71 straipsnio 2 dalį. Apeliantai neneigia fakto, kad naudojosi elektros energija ir netgi nurodo, jog ieškovas neteisėtai buvo elektrą jo butui atjungęs. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalis laikotarpiu nuo 2013-05-06 iki 2015-04-07 siejo faktiniai elektros energijos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai kaip tai numatyta 6.384 straipsnio 1 dalyje, teisinga. Taip pat teismas pagrįstai taikė aktualią ginčo sprendimui kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2015-06-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-378/2015), kurių faktinės aplinkybės panašios, apeliantas nenurodo, kodėl jo manymu ši kasacinio teismo suformuota praktika netaikytina šiam ginčui spręsti, išskyrus tai, kad minėtos kasacinio teismo nutartys priimtos anksčiau nei kilo šis ginčas, kas neturi jokios reikšmės, nes kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose nėra pakitusi.
  7. Apeliantų teiginiai, jog sutartis nesudaryta dėl ieškovo kaltės, jam neužtikrinant atsiskaitymo už elektros energiją grynaisiais pinigais galimybės, be tarpininkų dėl netinkamo CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatų bei Taisyklių taikymo taip pat atmestini. Kaip jau minėta atsakovai neneigia, jog elektros energija naudojosi ir nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jam galėtų būti suteikta teisė naudotis elektra nemokamai, todėl sutartis yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais atsakovų elektros įrangą prijungus prie ieškovo tinklo ir pradėjus naudotis teikiama energija. Dėl atsakovų argumentų liečiančių Taisyklių taikymą, atsiskaitymo grynaisiais pinigais galimybes, išsamiai pasisakė Lietuvos Aukščiausias Teismas 2015 06 12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-378/2015, išnagrinėjęs atsakovų kasacinį skundą, byloje, kurioje ginčas buvo sprendžiamas tarp tų pačių šalių dėl įsiskolinimo už elektros energiją tik už ankstesnį laikotarpį. Kasacinis teismas nurodė, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos ir kad sprendžiant ginčus dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, taikytini ir specialieji elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojantys teisės aktai – Elektros energetikos įstatymas, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašas, patvirtintas energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43.
  8. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat nurodė, jog remiantis buvusiu ir esamu teisiniu reglamentavimu elektros energijos tiekėjas turi pareigą pasiūlyti abonentui (vartotojui) atsiskaitymo už suteiktas paslaugas būdus, tačiau imperatyviosios teisės normos, kuri reikalautų paslaugų teikėjui tiesiogiai priimti grynuosius pinigus iš vartotojų, nėra. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad ieškovas atsakovams yra pasiūlęs tik vieną atsiskaitymo būdą – per tarpininkus ir nurodė, jog ieškovo interneto svetainėje yra aiški informacija apie visus galimus atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją būdus (privatūs klientai gali atsiskaityti tiesioginio debeto būdu, kai reikiama suma kiekvieną mėnesį automatiškai nuskaitoma iš kliento banko sąskaitos; pagal PVM sąskaitas faktūras ar atsiskaitymo knygele per įmokų surinkėjus mokant grynaisiais pinigais ar reikiamą piniginių lėšų sumą nurašant iš banko sąskaitos; pagal atsiskaitymo knygelės elektroninį atitikmenį internetu naudojantis įmokų surinkėjų interneto kanalais). Visa klientui būtina informacija taip pat suteikiama klientų aptarnavimo centruose ar paskambinus klientų aptarnavimo numeriu. Aplinkybė, kad vartotojai, pasirinkę atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją naudodamiesi įmokas priimančių įstaigų paslaugomis, moka mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytą komisinį atlyginimą, kuris yra mokestis už mokėjimo įstaigos suteiktą paslaugą, ieškovo veiksmų nedaro neteisėtų. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10 straipsnyje, kaip ir Mokėjimo paslaugų direktyvos 2007/64/EB 42 straipsnyje nustatyta, kad, fiziniams asmenims (vartotojams) naudojantis mokėjimo paslaugų teikėjų paslaugomis, turi būti suteikiama išsami informacija apie mokėjimo paslaugų teikimo sąlygas, įkainius, paslaugų atlikimo terminus ir t. t., tokiu būdu minėtoje srityje skatinant konkurenciją ir užtikrinant veiksmingą mokėjimo priemonių naudojimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad abonento (vartotojo) teisės nėra pažeidžiamos, jei jam suteikiama bent viena alternatyva atsiskaityti už suvartotą elektros energiją nemokant papildomo mokesčio. Kasacinio teismo kolegija konstatavo, jog tokia galimybė nemokamai atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją suteikiama sudarius tiesioginio debeto sutartį.
  9. Tas faktas, kad kaip matyti iš atsakovų su apeliaciniu skundu pateikto Finansų ministerijos 2016 02 25 rašto adresuoto atsakovui, Lietuvos komerciniai bankai, nuo 2016 01 01 Lietuvoje įsigaliojus 2012 03 14 Europos parlamento ir Tarybos reglamentui Nr. 260/2012, kuriuo nustatyti kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai, nebeteikia tiesioginio debeto paslaugos taip pat neturi reikšmės, nes bankai vietoj tiesioginio debeto paslaugos siūlo alternatyvią paslaugą elektroninės sąskaitos pateikimo ir apmokėjimo paslaugą, mokėtojai vietoj tiesioginio debeto paslaugos toliau galės naudotis elektroninės sąskaitos paslauga.
  10. Apeliacinio skundo argumentai, jog sprendimo dalis dėl patiektos elektros energijos kiekio, kuris nustatytas remiantis apeliantų nuomone, neturinčiais juridinės galios dokumentais apie elektros skaitiklio metrologinės patikros aktą, kuris nėra patvirtintas šią patikrą atlikusios licencijuotos įmonės pažyma, taip pat nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
  11. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių apeliantų argumentų, kuriuos jie išsakė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nurodydami, jog ieškovas nepateikė elektros energijos matavimo prietaisų, techninių pasų ir jų metrologinių patikrų dokumentų, todėl nesą pagrindo teigti, jog nurodytas ieškinyje sunaudotos energijos kiekis yra teisingai apskaičiuotas. Pirmosios instancijos sprendimą priėmė sprendimą, remdamasis į bylą pateiktais atsakovų butui įrengto elektros skaitiklio rodmenų nurašymo duomenis, taip pat išplėstine elektros skaitiklio Nr. 0054818, įrengto atsakovų butui, istorija, ieškovo atstovės paaiškinimais 2015-12-15 teismo posėdyje dėl negalėjimo pateikti skaitiklio UAB „Spaudos įmonių grupė“ techninio paso, metrologinės patikros dokumentų, rodmenų nurašymo aktuose, pateikta informacija, kad elektros skaitiklio Nr. 0054818 metrologinės patikros data – 2007/04, o pagal metrologinę patikrą reglamentuojančius teisės aktus (Ūkio ministro 2014-08-01 įsakymu Nr. 4-523 patvirtinto Teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupių ir laiko intervalų tarp periodinių patikrų sąrašo 11.1.1 punktą) vienfazio elektros skaitiklio metrologinė patikra turi būti atliekama kas 16 metų. Todėl teismas sprendė, kad ginčo skaitiklio patikra yra galiojanti.
  12. Be to teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013-05-06 iki 2015-04-07) atsakovai būtų kreipęsi į ieškovą su pagrįstomis abejonėmis, ar jų butui įrengtas elektros energijos skaitiklis tinkamai fiksuoja sunaudotos elektros energijos kiekį. Teismo posėdžiuose dalyvavęs atsakovas negalėjo nurodyti konkrečių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti atsakovų butui įrengto skaitiklio patikimumu. Byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas abejoti atsakovų butui įrengto elektros skaitiklio tinkama technine būkle, ieškovo darbuotojų užfiksuotu sunaudotos elektros energijos kiekiu.
  13. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, teismas priėjo pagrįstos išvados, kad ieškovas pagrindė atsakovų butui patiektos elektros energijos kiekį, už kurį reikalauja skolos iš atsakovų, tuo tarpu atsakovai nepateikė įrodymų savo abejonėms dėl sunaudotos elektros energijos kiekio pagrįsti.
  14. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LAT 2011 10 18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  15. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.
  16. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir jų visumos pagrindu padarė išvadas, ar tam tikros aplinkybės įrodytos. Teismas nurodė, kodėl remiasi vienu įrodymu ir atmeta kitą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, pakankamumo ir išvadas padarė iš pateiktų į bylą duomenų visumos. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmestini. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
  17. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  18. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

8Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1dalies 1 punktu,

Nutarė

9Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai