Byla 3K-3-396/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių D. Č. ir D. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. M., D. Č., T. P., T. M., D. D., R. D., J. V. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Skaidula“, VĮ Registrų centrui, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės administracijai, tretiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėjai) dėl administracinių aktų, sandorių, statinių teisinės registracijos panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei, sprendžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, ir ieškovų teisės ginčyti administracinius aktus, sandorius.

6Teismai nustatė, kad Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui, remdamasis Nemėžio apylinkės tarybos 1991 m. spalio 7 d. sprendimu, 1992 m. kovo 10 d. potvarkiu Nr. 310p nusprendė skirti UAB ,,Skaidula“ 5,5 ha žemės sklypą, esantį ( - ), individualių gyvenamųjų namų kvartalui ir gamybinei bazei statyti. Vilniaus rajono savivaldybė ir UAB ,,Skaidula“ 1994 m. kovo 21 d. pasirašė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, kuria nurodytas žemės sklypas neterminuotai (bet ne ilgiau kaip iki 2091 m.) išnuomotas UAB ,,Skaidula“.

7Ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusiems savininkams H. M., K. V. ir V. J. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, esančią ( - ). Ieškovai J. M., T. M., D. D., R. D. ir J. V. 1991 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydami atkurti nuosavybės teises į H. M. iki nacionalizacijos priklaususią žemę. Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. vasario 13 d. sprendimais atkūrė ieškovų nuosavybės teises, dalį nekilnojamojo turto grąžinant natūra, o už dalį išmokant kompensaciją pinigais. Vilniaus apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į pretendentų prašymus, 2001 m. birželio 11 d. įsakymais pakeitė Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. vasario 13 d. sprendimų dalis, panaikindamas įrašus dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo. Ieškovė T. P. 1992 m. sausio 10 d. kreipėsi dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės K. V. iki nacionalizacijos priklaususią žemę atkūrimo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 3 d. sprendimu ieškovės nuosavybės teisės atkurtos, vietoj dalies turėtos žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą namų valdai, o už dalį žemės išmokant piniginę kompensaciją. Pretendentės prašymu Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu panaikinta Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 3 d. sprendimo dalis dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo. Ieškovė D. Č. 1991 m. spalio 8 d. kreipėsi dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko V. J. iki nacionalizacijos priklaususią žemę atkūrimo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. birželio 10 d. sprendimu nuosavybės teisės atkurtos, numatant ir piniginės kompensacijos išmokėjimą. Vilniaus apskrities viršininkas, tenkindamas pretendentės prašymą, 2000 m. liepos 14 d. įsakymu pakeitė Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. birželio 10 d. sprendimų dalis, panaikindamas įrašus dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo.

8Ieškovai 2006 m. birželio mėnesį kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl administracinių aktų, sandorių, statinių teisinės registracijos panaikinimo, t. y. prašė: 1) pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 1991 m. spalio 7 d. sprendimą dėl žemės skyrimo atsakovui UAB „Skaidula“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio 1992 m. kovo 10 d. potvarkį Nr. 310p; 3) pripažinti negaliojančia 1994 m. kovo 21 d. Vilniaus rajono savivaldybės ir UAB „Skaidula“ pasirašytą valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį; 4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijos planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. spalio 4 d. pažymos Nr. 443 dalį, susijusią su nebaigtais statyti statiniais, esančiais ginčo žemės sklype, ir panaikinti šiame sklype UAB „Skaidula“ vardu registruotų statinių teisinę registraciją; 5) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovų nuosavybės teisę į laisvą ir neužstatytą žemę Vilniaus rajono Nemėžio seniūnijos ( - ) kaime. Ieškovai nurodė, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusiems savininkams iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, esančią ( - ), tačiau dalis buvusių savininkų turėtos žemės patenka į atsakovui UAB „Skaidula“ išnuomoto žemės sklypo ribas. Ieškovų teigimu, žemės sklypas atsakovui skirtas neteisėtai, nes Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės taryboje klausimas dėl žemės sklypo skyrimo UAB „Skaidula“ iš viso nebuvo svarstomas. Taigi dokumentas, kurio pagrindu priimtas Vyriausybės įgaliotinio potvarkis skirti žemės sklypą atsakovui UAB ,,Skaidula“, buvo surašytas vėliau, o Vyriausybės įgaliotinio potvarkis priimtas remiantis neteisėtu tarybos sprendimu ir turi būti panaikintas. Panaikinus potvarkį, turi būti pripažinta negaliojančia valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis. Nuomos sutartis turi būti panaikinta dar ir dėl to, kad sudaryta pažeidžiant sutarties metu galiojusio Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 7 punkto nuostatas, t. y. žemės sklypas išnuomotas atsakovui atsižvelgiant į sklype esančių pastatų teisinę registraciją atsakovo UAB „Skaidula“ vardu. Ši pastatų registracija yra neteisėta ir turi būti panaikinta. UAB „Skaidula“ nuosavybės teise ginčo sklype yra įregistruota 15 nebaigtų statyti pastatų - gyvenamųjų namų, iš kurių 8 pastatų baigtumas yra 7 proc., o 7 pastatų baigtumas - 23 proc. Antstolės D. M. 2006 m. kovo 29 d. sudarytas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad šie Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, t. y. ginčo sklype 8 statiniai dar nėra pradėti statyti, tik išdėstyti statybiniai pamatų gelžbetonio blokeliai, o 7 statiniai pradėti statyti — pastatyti pamatai su rūsiu, perdengti plokštėmis. Ieškovų nuomone, UAB „Skaidula“, įregistruodama nuosavybės teises į neva pradėtus statyti statinius, siekė, kad šios žemės sklypo dalys patektų į valstybės išperkamą žemės plotą. Ieškovai taip pat pažymėjo, kad atsakovui UAB „Skaidula“ išduoto statybos leidimo galiojimas jau keletą kartų buvo pasibaigęs, daugiau kaip dešimt metų jokie statybos darbai ginčo žemės sklype nėra vykdomi, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracija privalėjo inicijuoti valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą.

9Atsakovai Vilniaus apskrities viršininko administracija bei UAB „Skaidula“ su ieškiniu nesutiko, nurodydami, kad žemės sklypas, į kurį ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra suteiktas atsakovui UAB „Skaidula“ individualių gyvenamųjų namų statybai ir yra valstybės išperkama žemė. Į ją negali būti natūra atkuriamos nuosavybės teisės. Be to, ieškovai neturi reikalavimo teisės, nes žemė, į kurią jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, nepatenka į atsakovui UAB ,,Skaidula“ suteikto žemės sklypo ribas.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

11Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Teismas sprendė, kad tik ieškovė T. P. turi materialinį teisinį interesą ginčyti administracinius aktus bei sudarytus sandorius, nes ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės K. V. iki nacionalizacijos turėtą žemę, kurios dalis (apie 1,15 ha) patenka į atsakovo UAB ,,Skaidula“ nuomojamo žemės sklypo ribas. Kiti ieškovai, pretenduojantys atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų H. M. ir V. J. turėtą žemę, neturi teisinio suinteresuotumo šioje byloje, nes pastarųjų buvusių savininkų turėta žemė nepatenka į atsakovo nuomojamo žemės sklypo ribas. Šią išvadą teismas grindė teismo paskirtos geodezinės ir kartografinės ekspertizės 2009 m. balandžio 24 d. akto išvadomis.

13Teismas atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti Nemėžio apylinkės tarybos 1991 m. spalio 7 d. sprendimą ir jo pagrindu priimtą Vyriausybės įgaliotinio potvarkį neteisėtais, nurodydamas, kad nėra duomenų, verčiančių abejoti sprendimo skirti atsakovui ginčo sklypą turiniu. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad, Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybai 1991 m. spalio 7 d. skyrus atsakovui žemės sklypą, buvo priimti ir kiti administraciniai aktai, susiję su ginčo sklypo įteisinimu, ir tai patvirtina subjektų, turinčių teisę spręsti tokio pobūdžio klausimus, nuoseklumą suteikiant žemės sklypą atsakovui. Aplinkybė, kad archyvinio fondo dokumentuose nerastas Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-osios sesijos 1991 m. spalio 7 d. protokolas, teismo teigimu, neduoda pagrindo spręsti, jog 7-osios sesijos metu iš viso nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo suteikimo atsakovui, ypač kai byloje buvo pateiktas ginčijamo sprendimo originalas. Be to, ieškovai neįrodė aplinkybės, kad sesijos metu nebuvo priimtas sprendimas skirti atsakovui žemės sklypą. Šios aplinkybės nepatvirtino teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas P. J., kuris ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo Nemėžio apylinkės tarybos pirmininkas.

14Teismas sprendė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkto nuostatas ieškovė negali pretenduoti į žemės grąžinimą natūra. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad ginčo žemė suteikta atsakovui gyvenamųjų namų komplekso statybai, todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktą yra valstybės išperkama ir negali būti grąžinama natūra. Be to, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktas žemės priskirtinumą valstybės išperkamai žemei sieja su teritorijų planavimo dokumentais. Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-osios sesijos sprendimu bei Vyriausybės įgaliotinio potvarkiu atsakovui skirtas žemės sklypas buvo pažymėtas Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos preliminariame projekte. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 28 d. įsakymu patvirtintas valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planas, pagal kurį atsakovui suteiktas sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei. Nors atsakovui skirtas sklypas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3225-41 patvirtintame Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte nėra suformuotas, tačiau, teismo teigimu, tai nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamam turtui, nes Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 ,,Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ 6.5 punkto pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. liepos 28 d. įsakymu patvirtino valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planą ir ginčo sklypą priskyrė valstybės išperkamam turtui. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo žemės sklypas atsakovui buvo suteiktas iki suinteresuoto asmens ieškovės T. P. motinos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo, todėl, nenustačius sklypo suteikimo atsakovui neteisėtumo, nagrinėjamu atveju prioritetas turi būti teikiamas atsakovo UAB „Skaidula“ interesams dėl teisėtų lūkesčių apsaugos. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovų argumentai dėl ginčo žemės sklype esančių statinių būklės nereikšmingi, nes kaimo vietovėje esančios žemės išpirkimą apibrėžia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nustatyti pagrindai, o ne šio įstatymo 12 straipsnio 3 punktas, kuris taikomas miestų teritorijoje esančiai žemei. Nei nuomojamos žemės statusas, nei sklype esantys pastatai nėra teisinė kliūtis grąžinti šią žemę natūra buvusiems savininkams (jų įpėdiniams), jeigu ji pagal nurodyto įstatymo 12 straipsnį nėra priskirta valstybės išperkamai žemei.

15Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 9 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą, o civilinės bylos dalį pagal ieškovės T. P. ieškinį nutraukė, atsižvelgdama į tai, kad, ieškovei mirus, niekas nepaveldėjo ginčijamų jos turtinių teisių.

16Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kitiems buvusiems savininkams priklausiusi žemė nepatenka į atsakovui išnuomotą žemės sklypą, todėl ieškovai neturi materialinio teisinio intereso reikšti ieškinio reikalavimus. Kolegija nurodė, kad, esant prieštaringiems įrodymams, teismas pagrįstai skyrė geodezinę ir kartografijos ekspertizę, tinkamai vertino ekspertizės aktą visų įrodymų kontekste ir pagrįstai vadovavosi ekspertizės akto išvadomis. Ekspertizės išvada yra motyvuota, akte matyti ekspertizės eiga, padarytos išvados yra nuoseklios, abejoti tokio akto teisingumu nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas ieškovų nurodytas žemės ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo kaimo vietovėje metodikos 14 punktas, nes jis šiuo metu nebegalioja, be to, leidimas projektuoti žemėnaudas su 40 procentų nuokrypiu nuo buvusiųjų nesuteikia teisės pažeisti kitų asmenų, teisėtai naudojančių žemę, interesus.

17Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog žemės suteikimo atsakovui klausimas nebuvo svarstomas Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-osios sesijos posėdyje. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus įrodymus, susijusius su sklypo skyrimu atsakovui, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad po šio sprendimo tolesnė įvykių seka patvirtina, kad Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-osios sesijos sprendimas buvo iš tikrųjų svarstytas ir priimtas. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškinys atmestas pagrįstai dėl to, jog žemės sklypas atsakovui buvo skirtas iki ieškovų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo, be to, iš pradžių prašyta atkurti nuosavybės teises ne natūra, o išmokant kompensacijas, todėl, skiriant atsakovui žemės sklypą, ieškovų teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Vyriausybės įgaliotinis neviršijo jam suteiktų įgaliojimų ir vadovavosi Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos sprendimu, todėl Vyriausybės įgaliotinio potvarkis nelaikytinas nauju žemės sklypo suteikimu ir yra teisėtas. Tai, kad potvarkiu žemė suteikta individualių gyvenamųjų namų kvartalui ir gamybinei bazei statyti, leidžia spręsti, jog potvarkiu pakeista žemės suteikimo paskirtis. Tokią teisę Vyriausybės įgaliotinis turėjo, todėl ši aplinkybė neturi ginčui teisinės reikšmės. Sprendimas ir potvarkis yra teisėti, nuomos sutartimi tik įformintas ankstesnis žemės suteikimas atsakovui. Teisėjų kolegija atmetė ieškovų argumentą, kad žemės nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 7 punktą, nurodydama, jog šis nutarimas priimtas po to, kai atsakovui buvo suteikta žemė. Kolegijos nuomone, žemės nuomos sutartyje nebuvo nustatytos žemės naudojimo sąlygos ir neapibrėžtas statybos darbų atlikimo terminas, todėl ieškovų argumentai dėl statinių statybos atsakovo naudojamame sklype neturi teisinės reikšmės šiam ginčui. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad žemės sklypas atsakovui buvo suteiktas gyvenamųjų namų kvartalui statyti, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo nuomojamas žemės sklypas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktą yra priskiriamas prie valstybės išperkamos žemės.

18III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

19Kasaciniu skundu ieškovės D. Č. ir D. D. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškovių D. Č. bei D. D. reikalavimus patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškovų materialinio teisinio intereso byloje. Teismai nepagrįstai sprendė dėl ieškovų materialinio teisinio suinteresuotumo nebuvimo, nes neteisingai nustatė, jog žemė, į kurią ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, nepatenka į UAB „Skaidula“ nuomojamo žemės sklypo ribas. Teismai pažeidė CPK 218 straipsnio nuostatą ir neatsižvelgė į tai, kad kiti byloje esantys įrodymai – 1995 m. planas, kuriuo buvo vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises visiems ( - ) kaimo buvusiems žemės savininkams ir jų įpėdiniams, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. 69, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 31 d. išvada – prieštarauja ekspertizės išvadai. Be to, teismai nepagrįstai sprendė, kad negalima taikyti Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo kaimo vietovėje metodikos 14 punkto nuostatų, nes tuo metu, kai buvo parengtas planas, pagal kurį buvo grąžinta žemė buvusiems savininkams ir jų įpėdiniams ( - ) kaime, ši nuostata galiojo, todėl ją buvo galima taikyti. Be to, ( - ) kaime iki žemės nacionalizacijos buvo išlikusi rėžių sistema, todėl žemė turėjo būti grąžinama ir kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Ieškovams grąžintini žemės sklypai galėjo būti formuojami visoje ( - ) kaimo teritorijoje, o teismai, spręsdami, kad ieškovai neturi teisės ginčyti administracinius aktus bei sandorius, pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį.
2. Dėl Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7 punkto pažeidimo. Teismai pažeidė Vyriausybės patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7 punktą, kuriame nustatyti atvejai, kada valstybinė žemė ne aukciono tvarka galėjo būti išnuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims. Nagrinėjamu atveju Vyriausybės įgaliotinio 1992 m. kovo 10 d. potvarkiu Nr. 310p atsakovui žemė suteikta individualių gyvenamųjų namų kvartalui ir gamybinei bazei statyti, o pagal Tvarkos 7 punktą tokiai paskirčiai žemė negalėjo būti nuomojama.
3. Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Vertinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę, būtina atsižvelgti į tai, kokios teisės normos galiojo iki nurodyto įstatymo priėmimo. Įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 13 punkte (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad išperkama žemė kaimo gyvenvietėse, numatyta panaudoti gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar kitoms visuomenės reikmėms pagal šių gyvenviečių statybos projektus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarimu nustatė, kad ši įstatymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Nutarime konstatuota, kad išankstinio žemės išpirkimo pagal kaimo gyvenviečių statybos projektus būsimai gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar kitoms visuomenės reikmėms negalima grįsti visuomenės poreikiu. Išpirkus žemę kaimo gyvenvietėse pagal jų statybos projektus, atsiranda galimybė vėliau ją privatizuoti, t. y. ją galės įsigyti kiti asmenys. Tai reikštų buvusių savininkų teisės susigrąžinti žemę pažeidimą. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad negali būti išperkama žemė, skiriama gyvenamųjų namų kvartalams statyti. Dėl to Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata dėl žemės išpirkimo, jeigu grąžintina žemė kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai, turi būti taikoma tais atvejais, kai žemės sklypai yra suteikti pavienių individualių namų statybai.
4. Dėl ieškovų reikalavimų panaikinti dalies statinių teisinę registraciją. Teismai iš esmės nenagrinėjo ir nesvarstė ieškovų argumentų dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijos planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. spalio 4 d. pažymos Nr. 443 dalies panaikinimo bei statinių teisinės registracijos panaikinimo, todėl pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus; CPK 265 straipsnį. Teismai padarė klaidingą išvadą, kad šių reikalavimų patenkinimas yra reikšmingas tik atkuriant nuosavybės teises Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto pagrindu, nes neįvertino, kad, patenkinus ieškovų reikalavimus dėl statinių teisinės registracijos panaikinimo, būtų galima konstatuoti, jog šiems nebaigtiems statyti statiniams priskirta žemė yra laisva. Be to, valstybinės institucijos, kaip valstybinės žemės nuomotojas, įgytų pareigą kreiptis į teismą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo CK 6.564 straipsnio pagrindu.
5. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytą teismo pareigą vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Žemės sklypo skyrimas UAB „Skaidula“ buvo neteisėtas. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-ojoje sesijoje, kurioje priimtu sprendimu grindžiamas Vyriausybės įgaliotinio potvarkis, iš viso nebuvo svarstomas klausimas dėl žemės sklypo skyrimo atsakovui UAB „Skaidula“. Tą patvirtina Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-osios sesijos sprendimo tekstas. Vyriausybės įgaliotinio potvarkis buvo priimtas vadovaujantis neteisėtu sprendimu, todėl naikintinas.

20Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Skaidula“ prašo skundą atmesti ir palikti teismų procesinius sprendimus nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovai neturi materialinio teisinio intereso ginčyti administracinius aktus ir sandorius. Tik 1995 m. balandžio 12 d. Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybos protokole Nr. 51 ,,Dėl nuosavybės teisių patvirtinimo“ nurodyta, kad buvę žemės savininkai H. M., K. V. ir V. J. turėjo žemę ( - ) kaime. Pretendentai savo valią dėl žemės grąžinimo natūra ėmė reikšti tik 2001, 2003, 2004 metais. Tik buvusios savininkės K. V. turėtos žemės dalis patenka į atsakovo nuomojamos žemės ribas, tačiau jau yra užstatyta keturiais statiniais, šioje teritorijoje įrengta drenažo sistema, požeminiai drenažiniai šuliniai, todėl žemė negali būti sugrąžinama natūra. Teismo paskirtos ekspertizės akte konstatuota, kad kitiems buvusiems savininkams priklausiusi žemė nepatenka į atsakovo nuomojamos žemės sklypo ribas.
2. Nepagrįsti kasatorių teiginiai dėl Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 patvirtintos Tvarkos 7 punkto ir Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-osios sesijos 1991 m. spalio 7 d. sprendimo, Vyriausybės įgaliotinio potvarkio, nes ieškovai prašymus grąžinti turėtą žemę pateikė vėliau, nei atsakovui buvo skirtas ginčo žemės sklypas individualių gyvenamųjų namų statybai. Ieškovai nurodo tik pirminių žemės nuosavybės teisių atkūrimo prašymų pateikimo datas, tačiau neužsimena, jog pirmiausia prašė kompensacijos už žemę, o vėliau keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Ieškovų teisės ir teisėti interesai nepažeisti, nes Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad valstybė išperka žemę, jei ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta. Ieškovai nepagrįstai remiasi šio įstatymo 4 straipsnio 4, 11 dalimis, 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, nes turėtoji žemė ( - ) kaime savininkams grąžinta atskirais sklypais, kaip į vienkiemius išskirstytoje teritorijoje, vienu metu nerengiant viso kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto. Tai patvirtina ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. sausio 26 d. raštas Nr. 20-44, kuriame nurodyta, kad ( - ) kaimas nėra rėžinis ir buvusių savininkų turėtoji žemė grąžintina pagal anksčiau turėtą žemėnaudą. Atsakovui žemė išnuomota individualių gyvenamųjų namų statybai, tai atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2, 3 punktų reikalavimus.
3. Atsakovui nuomojamas žemės sklypas yra teisėtai priskirtas valstybės išperkamai žemei. Ginčo sklypas dar 1992 m. preliminariu žemės reformos žemėtvarkos projektu buvo suderintas ir patvirtintas kaip valstybės išperkama žemė. Jau 1992 m. pabaigoje atsakovas pradėjo statybos darbus ir iki 1993 m. pabaigos pastatė elektros perdavimo liniją, sandėlius, septynių gyvenamųjų namų pamatus, įrengė drenažą, pradėjo statyti dar aštuonis gyvenamuosius namus. Atsakovo nuomojamos žemės sklypo ribos ir plotas nustatyti žemėtvarkos projektuose – teritorijų planavimo dokumentuose. Teritorijų planavimo ir Žemės įstatymai pabrėžia, kad žemės reformos Žemėtvarkos projektas yra specialusis teritorijų planavimo dokumentas.
4. Nepagrįsti kasatorių argumentai dėl statinių registravimo neteisėtumo. Antstolė D. M. duomenis fiksavo 2006 m. kovo mėnesį, o kadastriniai statinių matavimai atlikti 1995 m. gegužės 30 d. Tai, kad faktinė situacija skiriasi, nereiškia, jog statinių kadastrinių matavimų duomenys yra neteisingi. Per 11 metų įvyko pasikeitimai ir antstolė negali patvirtinti ar paneigti anksčiau buvusių aplinkybių. Be to, ji neturi specialiųjų žinių, susijusių su statyba, kadastro duomenų rinkimu, nustatymu, ir negali įvertinti, kokia buvo ankstesnė situacija. Be to, ekspertizės akte nurodyta, kad atsakovui ginčo žemės sklypas skirtas tam tikro komplekso statybai, todėl reikia nagrinėti ne atskirų pastatų, o viso numatyto komplekso (gamybinės bazės ir gyvenamųjų namų kvartalo) užbaigtumo procentą, įvertinant inžinerines komunikacijas bei teritorijos planavimo darbus. Tarp statinių, kitų inžinerinių įrenginių nelieka laisvos žemės, kurią būtų galima sugrąžinti žemės savininkui; tą patvirtina Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros departamento vyriausiojo specialisto A. K. P. išduota pažyma. Visa nuomojama žemė naudojama pagal paskirtį. Kelerius metus statybos darbai buvo sulėtėję dėl statybos technologijų keitimosi, Rusijos krizės, o dabar nevykdomi dėl ikiteisminių ginčų ir civilinės bylos nagrinėjimo. Be to, įstatymuose nėra nustatyto termino, per kurį atsakovas privalėtų baigti statybas. Taigi Nekilnojamojo turto registre 1995 m. gegužės 30 d. užfiksuoti duomenys apie atsakovo nuomojamame sklype esančius neužbaigtus statyti statinius yra teisėti ir pagrįsti.

21Atsiliepimu į kasacinį skundą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. spalio 4 d. pažymos Nr. 443 dalį, susijusią su nebaigtais statyti statiniais, yra nepagrįstas. Nebuvo jokio teisinio pagrindo neišduoti tokios pažymos apie nebaigtą statybą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas vykdė jam suteiktas funkcijas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų. Be to, reikalavimas naikinti nebaigtų statyti pastatų teisinę registraciją ir minėtos pažymos dalį yra išvestinis iš kitų ieškinio reikalavimų, todėl, atmetus kitus reikalavimus, negali būti tenkinamas.

22Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad teismai pagrįstai pripažino nesant ieškovų materialinio teisinio suinteresuotumo reikšti ieškinio reikalavimus, nes ekspertizės aktu konstatuota, kad buvusiems savininkams priklausiusi žemė nepatenka į atsakovui išnuomoto sklypo ribas. Be to, ieškovų pateiktas 1995 m. planas buvo rengiamas atliekant preliminarius matavimus, todėl gali būti netikslus. Ginčo sklypas individualių gyvenamųjų namų statybai atsakovui buvo suteiktas iki kasatorių prašymo atkurti nuosavybės teises į jį padavimo. Negali būti taikomas ir Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Tvarkos 7 punktas, nes jis priimtas po to, kai atsakovui suteikta žemė, be to, nebegalioja. Trečiojo asmens nuomone, žemės sklypas atsakovui buvo skirtas gyvenamųjų namų kvartalui statyti, toks kvartalas numatytas tame žemės sklype, į kurį pretenduoja kasatorės, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad atsakovo nuomojamas žemės sklypas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra priskiriamas prie valstybės išperkamos žemės.

23Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, taip pat nurodo, kad Vyriausybė nebuvo ieškovų nurodytų administracinių bei civilinių teisinių santykių dalyvė, o, atsižvelgiant į tai, kad ginčas yra kilęs dėl valstybinės žemės sklypo nuomos ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos (ir jos teisių perėmėjų) atstovavimas valstybei šioje byloje yra pakankamas. Vyriausybė nėra tinkama proceso šalis.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

26Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

27Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisako byloje keliamais klausimais dėl ieškovų materialinio teisinio intereso buvimo ir teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, žemės sklypo suteikimą naudotis bei nuomą, aiškinimo ir taikymo.

28Dėl ieškovų materialinio teisinio intereso byloje

29Teisė kreiptis į teismą turi procesinę teisinę formą ir materialinį teisinį turinį. Procesiniu teisiniu aspektu teisė kreiptis į teismą yra suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, o ši teisė įgyvendinama pareiškiant ieškinį. Ieškinio turinį apibūdina jo dalykas ir pagrindas. Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, o pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo materialinis teisinis reikalavimas (dalykas). Ieškovas privalo įrodyti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis), kad jo materialinis teisinis reikalavimas būtų patenkintas. Teisės kreiptis į teismą materialinį teisinį turinį sudaro teisė į materialinio teisinio reikalavimo patenkinimą. Jeigu ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės neįrodytos, ieškinio materialinis teisinis reikalavimas netenkinamas arba atmetamas kaip neįrodytas, nes teismas turi priimti pagrįstą sprendimą, atitinkamai, neturi teisės priimti nepagrįsto sprendimo (CPK 263 straipsnis). Sprendžiant dėl asmens materialinio teisinio suinteresuotumo konkrečioje byloje yra reikšmingas bylos nagrinėjimo dalykas, kuris apibrėžtas ieškinio pagrindu ir dalyku. Ta aplinkybė, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrindo, nėra pakankama spręsti, jog ieškovas neturi materialinio teisinio intereso byloje. Tai – pagrindas atmesti ieškinį.

30Nagrinėjamoje byloje ieškovų materialinis teisinis suinteresuotumas apima valstybinės žemės sklypo suteikimo, nuomos ir naudojimo (užimtumo statiniais) klausimus bei tai, ar įpareigoti kompetentingas institucijas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų sklypą ir konkrečiomis sąlygomis. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, laikytina, kad tuo atveju, kai pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą natūra savo teisių pažeidimu nurodo tai, jog konkretus žemės sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, buvo neteisėtai suteiktas naudotis kitam asmeniui, ir prašo įpareigoti atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą kaip į neišnuomotą ir neužstatytą statiniais, pretendentas, kaip ieškovas, turi įrodyti aplinkybes, kurios sudaro materialinio teisinio reikalavimo pagrindą, t. y. kad žemės sklypo suteikimo kitam asmeniui aktai yra nepagrįsti ir neteisėti, o statinių jame nėra. Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus ir faktinę situaciją akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas klausimas dėl ieškovų nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo, nes galutinio sprendimo dėl pretendentų prašymų atkurti nuosavybės teises nėra. Šioje byloje pareikštas prašymas įpareigoti valstybines institucijas priimti konkretų sprendimą iš esmės reikštų, kad teismo sprendimu būtų išsprendžiamas prašymas atkurti nuosavybės teises. Tuo tarpu valstybės įgaliotoms institucijoms sprendžiant dėl pretendentų prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra turi būti taikomi galiojantys teisės aktai: žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo kaimo vietovėje metodika, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nuostatos dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypus natūra kaimuose, kur išliko rėžinė sistema, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos dėl žemės išpirkimo ir kt. Teismas dėl nuosavybės teisių atkūrimo klausimo gali spręsti tais atvejais, kai kreipiamasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendžiančių kompetentingų institucijų vilkinimo spręsti joms pavestus klausimus arba skundžiami jau priimti sprendimai.

31Nagrinėjamu atveju ieškovai sprendimų priėmimo proceso vilkinimo klausimo nekėlė, o sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams dėl dalies prašymo išsprendimo yra priimti, bet šioje byloje neapskųsti, o dėl kitos dalies dar nepriimti. Tuo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatorių skunde nurodyti argumentai dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir kitų teisės normų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, pažeidimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir kasacinio skundo teisiniai argumentai dėl šių normų pažeidimo neturi ryšio su nagrinėjama byla. Jei teisės aktas neturėjo būti taikomas byloje, tai teisiniai argumentai dėl šio akto pažeidimo nepagrindžia kasacijos pagrindų buvimo ir neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Dėl to nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su nuosavybės teisių ieškovams atkūrimu ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo bei kitų su tuo susijusių teisės aktų aiškinimo ir taikymo (CPK 353 straipsnis).

32Dėl kasacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

33Kasaciniame skunde abstrakčiai nurodoma, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – CPK 185 straipsnį, todėl nepagrįstai sprendė, kad žemė, į kurią ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, nepatenka į UAB „Skaidula“ nuomojamo žemės sklypo ribas, ir neatsižvelgė į tai, kad žemės skyrimas atsakovui UAB „Skaidula“ buvo neteisėtas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai šiuos argumentus grindžia netinkamu konkrečių įrodymų vertinimu, t. y. teigia, jog teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus: ekspertizės išvadą, Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-osios sesijos sprendimą. Atsižvelgiant į tokius kasatorių argumentus, būtina atkreipti dėmesį į įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų turinį bei taikymo ypatumus.

34Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Įrodymų pakankamumo taisyklė reiškia, kad teismui, įvertinusiam faktinių duomenų visumą, susiformavo įsitikinimas dėl fakto buvimo ar nebuvimo.

35Nagrinėjamu atveju kasatoriai, nesutikdami su teismų procesiniais sprendimais, nurodė, kad Nemėžio apylinkės tarybos 7-ojoje sesijoje 1991 m. spalio 7 d. nebuvo svarstytas ir priimtas nutarimas dėl žemės sklypo atsakovui skyrimo. Tačiau iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai, spręsdami dėl žemės sklypo atsakovui suteikimo 1991 m., įvertino tiek atsakovo, tiek kasatorių pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, kitus įrodymus ir dokumentus, įvertino ieškovų nurodytą aplinkybę dėl Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-osios sesijos 1991 m. spalio 7 d. protokolo nebuvimo archyve. Teismai pasisakė dėl šiais įrodymais patvirtinamų aplinkybių, įrodymų tinkamumo bei įrodomosios galios. Taigi teismai, remdamiesi bylos medžiaga, pripažino, kad ieškovai neįrodė aplinkybės, jog Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 7-osios sesijoje 1991 m. spalio 7 d. nebuvo spręstas klausimas dėl žemės atsakovui skyrimo. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai, nesutikdami su teismų atliktu įrodymų dėl minėtų aplinkybių vertinimo, nenurodo teismų padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi kasatoriai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismai. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriams nekeliant klausimų dėl teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo yra faktinio, o ne teisinio pobūdžio. Kasatorių ginčijamos faktinio turinio teismo išvados faktiniais motyvais yra faktinio pobūdžio argumentai. Jie neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 347, 353 straipsniai) ir yra teisiškai nepagrįsti procesiniu požiūriu dėl galimybės nagrinėti juos kasaciniame teisme. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio, CK 1.5 straipsnio 4 dalies pažeidimo grindžiami išimtinai faktinio pobūdžio argumentais, todėl kasacinio nagrinėjimo dalyko nesudaro ir teisėjų kolegija juos atmeta kaip teisiškai nepagrįstus (CPK 346, 347, 353 straipsniai).

36Pažymėtina, kad, ieškovui neįrodžius aplinkybės, jog nebuvo priimtas sprendimas dėl žemės sklypo suteikimo atsakovui 1991 m., yra pagrindas netenkinti reikalavimo dėl žemės sklypo suteikimo naudotis panaikinimo, tačiau to nepakanka spręsti, jog ieškovai neturi materialinio teisinio reikalavimo dėl kitų ieškinio reikalavimų. Iš teismų sprendimo ir nutarties turinio matyti, kad teismai dėl kitų reikalavimų sprendimo pasisakė, kokias aplinkybes jie nustatė, kokias teisines normas taikė ir ieškovo kitus reikalavimus atmetė dėl jų nepagrįstumo, t.y. todėl, kad ieškovai neįrodė kitų reikalavimų pagrindą sudarančių aplinkybių, o ne vien dėl to, kad ieškovai neturi materialinio teisinio reikalavimo, t.y. teisės reikalauti pripažinti neteisėtais ar panaikinti žemės sklypo suteikimą, išnuomojimą ir paneigti aplinkybę, kad žemės sklypas yra naudojamas ir yra užstatytas. Taigi, kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pažeidimo padarant išvadą apie ieškovų materialinį teisinį suinteresuotumą nepatvirtina, kad tokia išvada turėjo įtakos priimti nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ir nutartį, todėl prieštarauja CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

37Dėl CPK 218 straipsnio taikymo

38Pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus.

39Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009). Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Congestum group“ v. UAB ,,Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010; kt.). Taigi CPK 218 straipsnio nuostatos nesudaro pagrindo teigti, kad vien eksperto išvadai prieštaraujančių įrodymų buvimas yra pagrindas nesutikti su eksperto išvada.

40Nagrinėjamu atveju iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai nelaikė, jog eksperto išvada yra vienareikšmiškai privaloma teismui, o vertino šį įrodymą kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, tiek prieštaraujančiais, tiek patvirtinančiais eksperto išvados teiginius. Eksperto išvadai dėl žemės sklypų lokalizacijos prieštaraujančių įrodymų trūkumais teismas nurodė tai, kad juose faktiniai duomenys dėl sklypų buvimo vietos nustatyti preliminariai, be tikslių matavimų. Tokie duomenys, kaip netikslūs, buvo laikyti nepatikimais. Išvada, kai tokioje situacijoje teismai rėmėsi tikslesniais, po detalesnių matavimų gautais įrodymais, yra pagrįsta. Taigi teismų sprendimo ir nutarties motyvai patvirtina, kad teismai laikėsi pirmiau nurodytų ekspertizės akto, kaip įrodymo, vertinimo taisyklių, todėl nėra pagrindo spręsti dėl CPK 218 straipsnio pažeidimo.

41Dėl Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Tvarkos 7 punkto pažeidimo

42Vienas bendrųjų ir fundamentaliųjų teisės principų yra tai, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Tai įtvirtinta ir CK 1.7 straipsnyje. Kai šis principas pažeidžiamas taikant teisės aktą, būtų galima daryti išvadą, jog toks pažeidimas, esant aiškiai situacijai, pripažintinas kaip akivaizdi teisės taikymo klaida. Dėl to teismai, aiškindami ir taikydami reikšmingas įstatymo ar kito teisės akto nuostatas, turi atsižvelgti į ginčui taikytinų elgesio taisyklių priėmimo momentą ir jų galiojimą laiko atžvilgiu. Klausimas dėl administracinio akto teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

43Atsižvelgiant į tai, ir Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos taisyklės gali būti taikomos tuo atveju, jei žemės sklypas yra suteikiamas ar išnuomojamas įsigaliojus šiam nutarimui. Taisyklių 7 punktas reglamentuoja žemės sklypo suteikimą naudotis ar nuomą tik tokiu atveju, jei sprendžiama dėl žemės sklypo suteikimo ar išnuomojimo, t.y. jei sklypas dar nebuvo išnuomotas iki Vyriausybės nutarimo Nr. 550 priėmimo. Dėl to 1992 m. kovo 10 d. potvarkis Nr. 310p dėl žemės sklypo suteikimo naudotis atsakovui negali būti ginčijamas remiantis vėliau priimtu Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu, nes žemės sklypas potvarkiu buvo paskirtas naudotis atsakovui iki Vyriausybės nutarimo Nr. 550 išleidimo.

44Nagrinėjamu atveju, išleidus 1993 m. liepos 21 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 550 ir galiojant 1991 m. spalio 7 d. sprendimui ir 1992 m. kovo 10 d. potvarkiui dėl valstybinės žemės sklypo atsakovui naudotis suteikimo, atsakovas jau buvo ginčo žemės sklypo naudotojas. Jam suteiktas naudotis valstybinės žemės sklypas pagal šiuo nutarimu patvirtintas Valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisykles turi būti laikomas nuomojamu ir naudojamu valstybinės žemės sklypu, nes pagal jų 2 punktą naudojamais laikomi valstybinės žemės sklypai, kurie nustatyta tvarka buvo suteikti naudoti (individualiems gyvenamiesiems namams statyti, komercinei-ūkinei bei nekomercinei veiklai) arba kuriuose yra pastatyti ir naudojami pastatai.

45Be to, pagal Taisyklių 17 punktą visi piliečiai ir juridiniai asmenys, naudojantys nustatyta tvarka jiems suteiktus valstybinės žemės sklypus, yra laikomi naudojamų sklypų nuomininkais ir su jais sudaromos žemės sklypo nuomos sutartys ne aukciono tvarka. Dėl to, jeigu žemės sklypas jau buvo suteiktas naudotis iki Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 įsigaliojimo, tai pagal šiuo nutarimu patvirtintų Taisyklių 1, 17 punktų reikalavimus kaip nuomos santykiai buvo įforminami iki šios tvarkos patvirtinimo atsiradę valstybinės žemės sklypo naudojimo santykiai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 7 punktas neturėjo būti taikytas ir nebuvo pažeistas, o teisinis pagrindas įforminti jau naudojamų valstybinės žemės sklypų nuomą sudarė tų pačių Taisyklių 1, 2 ir 17 punktai. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių pažeidimo.

46Dėl reikalavimo panaikinti dalies statinių teisinę registraciją

47Nekilnojamojo turto registre gali būti teisiškai įregistruoti nebaigti statyti statiniai, t. y. nebaigta statyba. Statybos veiklos tikslas yra pastatyti statinį, kuris pastatomas vykdant statybos darbus. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 punktą statybos darbai yra ir tokie darbai, kaip žemės kasimas ar statybos medžiagų montavimas. Nebaigtos statybos atveju gali būti, kad įvairūs statybos darbai gali būti pradėti, atlikta jų dalis, bet jie dar neužbaigti. Pavyzdžiui, gali būti nebaigti visi žemės kasimo pamatams darbai, nebaigtas pamatų montavimas (pamatų komponentų išdėstymas po žemės kasimo pamatams darbų, statybinių medžiagų išdėstymas jų tolesnio montavimo tikslu ir pan.). Pagal išdėstytas įstatymo nuostatas tokie darbai gali būti pripažįstami statybos darbais ir, priklausomai nuo įvykdymo laipsnio, – nebaigta statyba.

48Nagrinėjamu atveju pamatų statybinės medžiagos buvo išdėstytos pamatų duobėse, atliktas dalinis jų sumontavimas. Statybos darbai buvo atlikti po to, kai žemės sklypas atsakovui buvo suteiktas naudotis ir jam 1992 m. rugsėjo 15 d. buvo išduotas statybos leidimas. Pagal nurodytus teisinius reikalavimus dėl statybos darbų ir nebaigtos statybos kasacinio skundo argumentai dėl nebaigtos statybos prieštarauja Statybos įstatymo nuostatoms ir atmetami kaip teisiškasi nepagrįsti. Kasaciniame skunde nevertinama, kad žemės darbai, tokie kaip pamatų kasimas, bei statybos blokų ir kitų statybos medžiagų išdėstymas tolesnio montavimo tikslais, o ne dėl jų sandėliavimo ar kitais su tolesne statyba nesusijusiais ketinimais, turi būti vertinami statybos darbais, o pasiektas dalinis rezultatas – kaip nebaigta statyba.

49Esat tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kad padaryta pažeidimų dėl reikalavimų panaikinti ginčo sklype esančių nebaigtų statinių teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

50Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartį ir sprendimą, kuriais ieškinys atmestas, konstatuoja, kad naikinti ar keisti teismų procesinius sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

51Dėl bylinėjimosi išlaidų

52Atmetus kasacinį skundą, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovai duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė. Valstybei iš kasatorių priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 190,90 Lt (CPK 79, 96 straipsniai, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

53Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

54Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

55Priteisti valstybei iš ieškovių D. Č. (asmens kodas ( - ) ir D. D. (asmens kodas ( - ) po 95,45 Lt (devyniasdešimt penkis litus 45 ct) iš kiekvienos išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

56Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.