Byla 2A-3/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-120-212/2009 m. pagal ieškovų G. J. M. procesinių teisių perėmėjos Z. S., A. P., E. R., R. J. ieškinį atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Panevėžio apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėja), uždarajai akcinei bendrovei „RAMUVA“, A. B., A. B., uždarajai akcinei bendrovei „CESTA“, I. įmonės „KRISTINA“ (išregistruota likvidavus dėl bankroto) savininkui V. I., uždarajai akcinei bendrovei „DIDRIESTĖ“ (išregistruota likvidavus dėl bankroto), akcinei bendrovei SEB bankui (akcinės bendrovės „SEB lizingas“ procesinių teisių perėmėja), V. P. dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių panaikinimo, turto teisinės registracijos panaikinimo, įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Tretieji asmenys byloje R. Ž., Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

4Ieškovai prašė pripažinti niekiniais sandoriais ir panaikinti: 1997 m. gruodžio 17 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 27/97-0417 tarp V. P. ir Lietuvos Vyriausybę atstovaujančios Panevėžio apskrities viršininko administracijos, 1998 m. gegužės 11 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 27/98-0254 tarp UAB „DIDRIESTĖ“ ir Lietuvos Vyriausybę atstovaujančios Panevėžio apskrities viršininko administracijos, 1998 m. gegužės 11 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 27/98-0255 tarp V. I. ir Lietuvos Vyriausybę atstovaujančios Panevėžio apskrities viršininko administracijos, 1999 m. sausio 22 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 27/99-0035 tarp UAB „CESTA“ ir Lietuvos Vyriausybę atstovaujančios Panevėžio apskrities viršininko administracijos, 2003 m. lapkričio 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 27/03-0142 tarp A. B., A. B. ir Lietuvos Vyriausybę atstovaujančios Panevėžio apskrities viršininko administracijos, 2005 m. gegužės 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 27/05-0047 tarp UAB „RAMUVA“ ir Lietuvos Vyriausybę atstovaujančios Panevėžio apskrities viršininko administracijos. Ieškovai prašė panaikinti Nekilnojamojo turto registre įregistruoto turto teisinę registraciją: turto objekto – parduotuvės su rūsiu ( - ), unikalus Nr. ( - ), turto objekto – prekybos centro ( - ), unikalus Nr. ( - ), turto objekto – parduotuvės su rūsiu ( - ), unikalus Nr. ( - ), turto objekto 35/50309, turto objekto – rekonstruojamos parduotuvės ( - ), unikalus Nr. ( - ), turto objekto – parduotuvės ( - ), unikalus Nr. ( - ). Ieškovai ieškiniu taip pat prašė įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę ir Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovams nuosavybės teises į 0,5104 ha ploto žemės sklypą ( - ), grąžinant šį sklypą natūra. Ieškovai atsisakė reikalavimo dėl pirkimo - pardavimo sutarties tarp UAB „DIDRIESTĖ“ ir UAB „SEB lizingas“, sudarytos 2007 m. lapkričio 19 d., pripažinimo niekine ir panaikinimo.

5Ieškinyje nurodyta, kad L. J., s. D. iki žemės nacionalizacijos Panevėžio mieste nuosavybės teisėmis valdė 33,56 ha žemės. Savininko iki žemės nacionalizacijos turėto vieno iš sklypų dalis buvo neteisėtai išnuomota ir užstatyta, nors už nacionalizuotą žemę su žemės savininku (įpėdiniais) dar nebuvo atsiskaityta. Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybė ir Panevėžio apskrities viršininko administracija neatkuria nuosavybės teisių į L. J., s. D. turėtus žemės sklypus Panevėžyje, kurių bendras plotas sudaro 33,56 ha. L. J. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m. gruodžio 30 d. Iki šiol nėra atkurtos nuosavybės teisės į 8,3644 ha žemės, turėtos Panevėžio mieste, o vienas iš negrąžintų žemės sklypų yra ( - ), kurio plotas 0,5104 ha. Šis žemės sklypas neteisėtai išnuomotas atsakovams, jame pastatyti pastatai yra neteisėta statyba. Žemės plotas laikytinas laisvu ir neužstatytu ir turi būti ieškovams grąžintas natūra. Panevėžio apskrities viršininko administracija, išnuomodama žemės sklypus, elgėsi neteisėtai, nes neatkūrus ieškovams nuosavybės teisių į turėtą žemės sklypą, jį išnuomojo atsakovams. Visi ginčijami žemės nuomos sandoriai yra neteisėti, niekiniai ir naikintini. Sudarytos žemės nuomos sutartys pažeidžia galiojusias imperatyvias teisės normas, nustatančias nuomos sutarčių sudarymo ne aukciono pagrindu tvarką, pažeidžia pačiose žemės nuomos sutartyse nustatytas žemės naudojimo sąlygas, nes statybos leidimai buvo išduodami ir statybos darbai žemės sklype vykdomi ne pagal galiojančius detaliuosius planus. Dėl to statybos leidimai ir jų pagrindu pastatyti statiniai yra neteisėti, o žemės nuomos sutartys naikintinos. Pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad žemės sklypas laisvas ir neužstatytas, nes jis buvo išnuomotas nesant teritorijos detaliojo plano, todėl su atsakovais sudarytos žemės nuomos sutartys neteisėtos, o statiniai pastatyti savavališkai. Be to, pastatai žemės sklype ( - ), netenkina visuomenės interesų ir poreikių, nes yra komercinės paskirties, todėl pagal įstatymo nuostatas sklypas nepriskirtinas valstybės išperkamam.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, o civilinės bylos dalį dėl pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2007 m. lapkričio 19 d. tarp UAB „DIDRIESTĖ“ ir UAB „SEB lizingas“ pripažinimo niekine ir panaikinimo, nutraukė.

7Sprendime nurodyta, jog ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra į vieną iš L. J. iki nacionalizavimo priklausiusių žemės sklypų – 0,5104 ha žemės sklypą, esantį ( - ). Žemės nuosavybės teisės atkuriamos jo vaikams E. P., G. J. M. ir L. J. Po L. J. ir jo sutuoktinės I. P. J. mirties paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas 2006 m. liepos 24 d. buvo išduotas ieškovui R. J., o po E. P. ir jos sutuoktinio J. P. mirties paveldėjimo teisės liudijimas 2008 m. vasario 8 d. išduotas ieškovams E. R. ir A. P.. Žemės sklypas, į kurį pretenduoja ieškovai, 1997-2005 metų laikotarpiu buvo išnuomotas atsakovams. Iki 2002 m. balandžio 2 d., tai yra iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau tekste - Atkūrimo įstatymo) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimo ieškovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę natūra toje pačioje vietoje Panevėžio miesto teritorijoje tik į 0,2 ha ploto sklypus. Iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos (toliau - PAVA) pateiktų sprendimų matyti, kad iki 2002 m. balandžio 2 d. nuosavybės teisės į turėtą žemę ieškovams buvo atkurtos pagal tuo metu įstatymo nustatytus miesto teritorijoje grąžintinos žemės dydžius. Dėl šių aplinkybių teismas atmetė ieškovų argumentus, kad atsakovams žemės sklypai buvę išnuomoti neteisėtai, nes ieškovams nebuvo atkurtos nuosavybės teisės. Panevėžio miesto valdyba 1996 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 288v, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtinta „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka“ bei sklypų parinkimo komisijos 1996 m. birželio 27 d. ir 1996 m. liepos 11 d. posėdžio protokolais, nustatė sklypo ( - ) (dabar - ( - )), Panevėžyje, ribas ir apytikslį plotą – 0,51 ha. Vienas iš pretendentų L. J., atstovavęs Lietuvos žemės savininkų sąjungą, dalyvavo sklypų parinkimo komisijos posėdyje, pritarė žemės sklypo ( - ), planui (plotui, riboms) ir neginčijo šio sprendimo. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad nustačius ginčo sklypo ribas, sklypas nuo 1997 m. gruodžio 17 d. buvo pradėtas nuomoti, nes jis buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Teismo vertinimu, šią išvadą patvirtina VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta, kad 0,5104 ha žemės sklypo, esančio ( - ), savininkas yra Lietuvos Respublika. Valstybės nuosavybė įregistruota PAVA 1997 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 352ž pagrindu nuo 1997 m. gruodžio 17 d.

8Teismas atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį ieškovų reikalavimams dėl 1997 m. gruodžio 17 d. ir 1998 m. gegužės 11 d. sudarytų žemės nuomos sutarčių pripažinimo niekinėmis ir panaikinimo, nes ieškovai ieškinio senaties nepraleido. Teismas nustatė, kad iki ieškovams atsirado subjektinė teisė atkurti nuosavybės teises, ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamam ir išnuomotas atsakovams V. P., UAB „DIDRIESTĖ“, UAB „CESTA“, I. įmonei „KRISTINA“. Kiti atsakovai – A. B., A. B., UAB „RAMUVA“ buvo žemės sklypų, kurie jiems vėliau išnuomoti, naudotojais, nes nuosavybės teise turėjo statinius šiame žemės sklype. Teismas konstatavo, kad visiems atsakovams žemės sklypai išnuomoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių“ bei tuo pačiu nutarimu patvirtintos „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ pagrindais, kurie nėra pažeisti.

9Teismo sprendime nurodyta, kad ginčijamos žemės nuomos sutartys sudarytos atitinkamų PAVA įsakymų pagrindu, tačiau ieškovai šių įsakymų neginčija. Žemės nuomos sutartis, sudarytas su UAB „DIDRIESTĖ“ ir I. įmone „KRISTINA“ bei šių sutarčių sudarymo pagrindą – PAVA 1998 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. 407ž, ieškovai anksčiau jau ginčijo, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu jų reikalavimus atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi sprendimą dėl reikalavimų panaikinti PAVA 1998 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. 407ž ir panaikinti žemės sklypo dalių nuomos sutartis paliko galioti. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad žemės nuomos sutartys, sudarytos su V. P., UAB „CESTA“, A. B., A. B., UAB „RAMUVA“ yra niekinės ir naikintinos, jie nenuginčijo šių sutarčių sudarymo pagrindų, todėl teismas netenkino šių ieškinio reikalavimų.

10Ieškovai prašė panaikinti Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių žemės sklype, esančiame Klaipėdos g. 79, Panevėžyje, teisinę registraciją, nurodydami, kad visi statiniai šiame sklype pastatyti pažeidžiant galiojusius įstatymus. Teismas pagal byloje esančius įrodymus nusprendė, kad teigti, jog visi statiniai yra savavališka statyba, nėra pagrindo. Ieškovų teigimu, žemės sklypas ( - ), yra laisvas ir neužstatytas, todėl prašė įpareigoti atsakovus Panevėžio miesto savivaldybę ir PAVA atkurti jiems nuosavybės teises į visą 0,5104 ha ploto žemės sklypą, grąžinant šį sklypą natūra. Teismas pažymėjo, kad pagal bylos duomenis šis žemės sklypas yra užimtas, užstatytas pastatais. Teismas atmetė ieškovų argumentą, kad pastatai netenkina visuomenės poreikių, nes jie komerciniai. Aplinkybė, kad pastatyti statiniai yra komerciniai, esmės nekeičia, nes statiniai skirti visuomenės poreikiams tenkinti. Teismas nurodė, kad tik detaliai suplanavus ( - ), esančio sklypo teritoriją ir nustačius, kokio dydžio žemės sklypai reikalingi jau esančių pastatų aptarnavimui ir eksploatacijai, bus galima nustatyti, ar dar yra laisvos žemės šiame sklype. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija raštu informavo, kad nėra parengto (ar rengiamo) žemės sklypo ( - ), teritorijos detaliojo plano. Teismo vertinimu, nuosavybės į nacionalizuotos žemės sklypus atkūrimo procesas negali būti pradėtas iš naujo, ignoruojant visų kitų žemės sklypų savininkų ir valdytojų teises ir teisėtus interesus, todėl teismas atmetė ieškovų reikalavimą dėl nuosavybės teisių į 0,5104 ha žemės sklypą, esantį ( - ), atkūrimo natūra.

11Kaip jau nurodyta, teismas priėmė ieškovų atsisakymą reikalavimo dėl pirkimo - pardavimo sutarties tarp UAB „DIDRIESTĖ“ ir UAB „SEB lizingas“, sudarytos 2007 m. lapkričio 19 d., pripažinimo niekine bei jos panaikinimo ir bylą dėl šio reikalavimo nutraukė.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12Ieškovas R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Skundo argumentai:

1. Teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pažeidė teisingumo ir protingumo principus. Ieškovai pareiškė ieškinį atsižvelgdami į tai, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija nevykdo pareigų, kurias įvardijo teismai – neparengė ginčo teritorijos detaliojo plano, o nesant detaliųjų planų – neteisėtai išdavė statybos leidimus atsakovui UAB „DIDRIESTĖ“, siekiančiam užstatyti ir tą teritorijos dalį, kuri nėra valstybės išpirkta iš savininkų ir kuri pagal galiojančius teisės aktus nėra priskirta valstybės išperkamai bei atitinka laisvos (neužstatytos) žemės statusą. Ieškovai rėmėsi teismų anksčiau nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovui UAB „DIDRIESTĖ“ nepagrįstai buvo išnuomota 0,0475 ha valstybinės žemės, o atsakovui I. įmonei „KRISTINA“ nepagrįstai išnuomota 0,0482 ha valstybinės žemės, kad ši nepagrįstai išnuomota valstybinė žemė neišpirkta iš savininkų ir yra laisva (neužstatyta). Panevėžio miesto savivaldybės administracija vilkina parengti nuosavybės atkūrimui būtinus dokumentus. Per protingą terminą neparengus teritorijos detaliojo plano, nėra pagrindo tokioje teritorijoje esančią žemę laikyti valstybės išperkama.
2. Lėšų trūkumas nėra pagrindas atsisakyti vykdyti įstatymo nustatytas prievoles dėl teritorijų planavimo. Pagal įstatymus tinkamai veikdama, Panevėžio miesto savivaldybė privalėjo atsisakyti išduoti projektavimo sąlygų sąvadus teritorijoje, kuri nėra valstybės išpirkta ir kurioje nėra parengti detalieji planai. Tokio detaliojo plano šiuo atveju imperatyviai reikalauja įstatymas ir savivaldybei žinomi teismų sprendimai. Pastatų naudotojai ir savininkai, norėdami įsigyti ir rekonstruoti statinius, būtų turėję rinktis tarp atsisakymo nuo tokio ketinimo ir teisės rengti detalųjį planą savo lėšomis, sudarius planavimo organizatoriaus teisių perdavimo sutartis.
3. PAVA turi teisę nutraukti žemės nuomos sutartis su visais atsakovais – pastatų savininkais ir naudotojais, kadangi jie visi vykdė statybas nesant parengtiems detaliesiems planams. Atsakovai žinojo, kad dėl šios teritorijos vyksta teisiniai ginčai ir įstatymu yra nustatyta valstybės prievolė atkurti nuosavybės teises. PAVA privalėjo nutraukti nuomos sutartis tam, kad įvykdytų valstybės prievoles.
4. Žemės nuomos sutarčių nutraukimo pagrindai buvo nurodyti ieškovų ieškinyje, todėl teismas neteisingai nusprendė, pasisakydamas tik dėl pagrindų, kylančių iš to, jog nuosavybės teisių atkūrimo nuomos sutartys nevaržo. Valstybės institucijos neveikia pagal teismo sprendimus ir įstatymus.
5. Nutraukus ginčijamas nuomos sutartis, naujai susiklostytų teisinis teritorijos statusas – visas sklypas taptų laisva valstybine, detaliai nesuplanuota žeme. Pažeidžiant įstatymus ir nuomos sutarčių sąlygas vykdytos statybos neturi teisėto pagrindo. Ieškovai neturėjo galimybės ginčo teritoriją (grąžintinos natūra žemės sklypą) apibrėžti kitaip, kaip vientisu turto objektu – visu žemės sklypu.
6. Galimas teismo sprendimas turėtų numatyti sąlygas, kada ir kokiu būdu turėtų būti parengtas sklypo teritorijos detalusis planas. Teismų sprendimuose išaiškinta, jog detalusis planavimas yra ikiteisminė ginčo sprendimo forma. Kadangi teismas skundžiamu sprendimu atmetė visus reikalavimus, jis pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2005, nustatytą precedentą toms pačioms ginčo šalims ir dėl to paties dalyko, kad turi būti rengiamas detalusis planas, kad plano rengimas yra ikiteisminė ginčų nagrinėjimo forma ir teismo sprendimu negali būti užkertamas kelias ja pasinaudoti.
7. Nepagrįstas teismo motyvas, kad iki įsigaliojant Atkūrimo įstatymo 2002 m. balandžio 2 d. redakcijai ir atsiradus ieškovų subjektinei teisei, ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamam, todėl atsakovams išnuomotas teisėtai. Ieškovų prašymai, išreiškiantys jų valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, buvo pateikti laiku, todėl darytina priešinga išvada.
8. Teismo veiksmai neleido ieškovams tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindo ir dalyko, todėl nebuvo atskleista bylos esmė visa apimtimi. Teismas netinkamai nustatė ginčo dalyką ir pagrindą, nepateikė motyvų, kuriais būtų atmesti valstybinės žemės nuomos sutarčių naikinimo pagrindai dėl sutarčių sąlygų nesilaikymo, netinkamai taikė teisės normas ir pažeidė šiam ginčo dalykui nustatytą teismų praktikos precedentą, nuspręsdamas, jog detalusis planas neturi būti rengiamas.

13Apeliantas neginčija teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai dėl turto teisinės registracijos įrašų panaikinimo.

14Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašė teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad yra nepagrįstas skundo motyvas, jog Panevėžio apygardos teismas 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu nustatė, kad atsakovų UAB „DIDRIESTĖ“ ir I. įmonės „KRISTINA“ valstybinės žemės nuomos sutartys buvo sudarytos neteisėtai, o šiuos faktus esą pripažino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 9 d. nutartyje. Teismas teisingai konstatavo, kad kol nėra įstatymų nustatyta tvarka konstatuota statinių savavališka statyba, nėra pagrindo teigti, jog statiniai pastatyti neteisėtai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi nė viena iš proceso šalių nebuvo įpareigota parengti sklypo teritorijos detalųjį planą. Kasacinis teismas tik konstatavo, jog kol tokio plano nėra, negalima spręsti, ar sklype yra laisvos neužstatytos žemės. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad ieškovai subjektinę teisę į nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą natūra įgijo nuo 2002 m. balandžio 2 d. Iki to momento jiems nuosavybė buvo atkurta į maksimaliai leistinus žemės ploto dydžius.

15Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija (PAVA) atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad su atsakovais UAB „DIDRIESTĖ“ ir I. įmone „KRISTINA“ valstybinės žemės nuomos suartys buvo sudarytos neteisėtai, o šiuos faktus esą pripažino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi. Teismas pagrįstai konstatavo, kad kol nėra įstatymų nustatyta tvarka konstatuota savavališka statyba, nėra pagrindo teigti, jog statiniai pastatyti neteisėtai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai subjektinę teisę į nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą natūra įgijo 2002 m. balandžio 2 d. Iki šio termino jiems nuosavybė buvo atkurta į maksimaliai leistinus dydžius.

16Atsakovas UAB „CESTA“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes. Žemės sklypas, esantis ( - )., yra užstatytas statiniais, įrenginiais, todėl priskirtas valstybės išperkamai žemei. UAB „CESTA“ priklauso teisė naudotis žemės sklypo dalimi. Ginčijamos žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo metu imperatyvios teisės normos nebuvo pažeistos. Ieškovų reikalavimai naikinti statinių teisinę registraciją yra atmestini, nes statytojai realizavo savo teises esant valstybės leidimams, planams ir t. t. Šiuo metu nėra detaliojo plano, kuriuo remiantis būtų galima suformuoti grąžinimui žemės sklypą, esantį ( - ).

17Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartimi byla buvo sustabdyta iki paaiškės mirusiosios ieškovės G. J. M. procesinių teisių perėmėjas. Išnykus bylos sustabdymo aplinkybėms, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas. Į bylą vietoje pirminės ieškovės G. J. M. įstojo jos procesinių teisių perėmėja Z. S..

18Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartimi byla buvo privalomai sustabdyta iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas pakartotinai nagrinėjamoje kitoje civilinėje byloje pagal ieškovų R. J., E. R., A. P., Z. S. ieškinį atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, UAB „DIDRIESTĖ“, I. įmonei „KRISTINA“, VĮ Registrų centro Panevėžio filialui dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra (kitos bylos pagal atnaujintą procesą Panevėžio miesto apylinkės teisme numeris A2-53-223/2010).

19Išnykus bylos privalomo sustabdymo pagrindui, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas. Likviduotas atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija pakeistas jo procesinių teisių perėmėju Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pasibaigęs dėl reorganizavimo atsakovas AB „SEB lizingas“ pakeistas jo teisių perėmėju akcine bendrove SEB banku.

20Pridėjimui prie šios bylos buvo pareikalauta (t. 7, b. l. 149) ir gauta Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-226-902/2013, baigta nagrinėti apeliacine tvarka priėmus Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį.

4. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

22Dėl žemės nuomos sutarčių pripažinimo niekinėmis ir jų panaikinimo

23Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovai R. J., Z. S., A. P. ir E. R. pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra į vieną iš L. J., s. S iki nacionalizavimo priklausiusių žemės sklypų – 0,5104 ha žemės sklypą, esantį ( - ). Nustatyta, jog žemės savininkas L. J. Panevėžyje valdė 33,5608 ha bendro ploto žemės sklypus. Nuosavybės teisė atkuriama jo vaikams E. P., G. J. M. ir L. J. Po L. J. ir jo sutuoktinės I. P. J. mirties paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas 2006 m. liepos 24 d. išduotas ieškovui R. J., o po E. P. ir jos sutuoktinio J. P. mirties paveldėjimo teisės liudijimas 2008 m. vasario 8 d. išduotas ieškovams E. R. ir A. P.. Po G. J. M. mirties paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas 2010 m. sausio 7 d. išduotas ieškovei Z. S.. Bylos duomenys patvirtina, jog žemės savininko įpėdiniams nuosavybės teisės atkurtos į 25,1964 ha ploto žemės sklypus, o į 8,3644 ha ploto dar nėra neatkurtos.

24Byloje nustatyta, jog žemės sklypas, kurio nuosavybės teisių atkūrimo natūra siekia ieškovai, 1997-2005 metų laikotarpiu ginčijamų nuomos sutarčių pagrindu yra išnuomotas atsakovams. V. P. 1997 m. gruodžio 17 d. nuomos sutartimi, sudaryta PAVA 1997 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 352ž pagrindu, išnuomotas 686 kvadratinių metrų (toliau – kv. m.) ploto žemės sklypas, esantis ( - ) (pastato adresas - ( - )) iki 2047 m. gruodžio 2 d. (t. 2, b. l. 131 -132). UAB „DIDRIESTĖ“ 1998 m. gegužės 11 d. nuomos sutartimi, sudaryta PAVA 1998 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. 407ž pagrindu, išnuomota 5 104 kv. m. žemės sklypo, esančio ( - ), 1 110 kv. m. žemės sklypo dalis (pastato adresas - ( - )), iki 2048 m. gegužės 5 d. (t. 2, b. l. 47 -49). I. įmonei „KRISTINA“ 1998 m. gegužės 11 d. nuomos sutartimi, sudaryta PAVA 1998 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. 407ž pagrindu, išnuomota 5 104 kv. m. žemės sklypo, esančio ( - ), 1 102 kv. m. žemės sklypo dalis (pastato adresas - ( - )), iki 2048 m. gegužės 5 d. (t. 2, b. l. 44 -46). UAB „CESTA“ 1999 m. sausio 22 d. nuomos sutartimi, sudaryta PAVA 1998 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 263ž pagrindu, išnuomotas 657 kv. m. ploto žemės sklypas, esantis ( - ) (pastato adresas ( - )), iki 2048 m. kovo 27 d. (t. 2, b. l. 129 - 130). A. B. ir A. B. 2003 m. lapkričio 26 d. nuomos sutartimi, sudaryta PAVA 2003 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. Ž-3883 pagrindu, išnuomota 0,0883 ha ploto žemės sklypo dalis 0,5104 ha žemės sklype, esančiame ( - ) (pastato adresas - ( - )) iki 2083 m. lapkričio 26 d. (t. 2, b. l. 128). UAB „RAMUVA“ 2005 m. gegužės 24 d. nuomos sutartimi, sudaryta PAVA 2005 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. Ž-1729 pagrindu, išnuomota 0,0389 ha ploto žemės sklypo dalis 0,5104 ha žemės sklype, esančiame ( - ) (pastato adresas - ( - )) iki 2085 m. gegužės 24 d. (t. 2, b. l. 126-127). Šias žemės nuomos sutartis ieškovai prašė pripažinti niekinėmis ir panaikinti.

25Tiek visi ieškovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ieškovas R. J. apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nors pretendentas L. J. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę pateikė dar 1991 m. gruodžio 30 d., tačiau iki šiol nuosavybės teisės nėra visiškai atkurtos. Ieškovų teigimu, vienas iš grąžintinų natūra sklypų yra ( - ), Panevėžio mieste esantis 0,5104 ha žemės sklypas. Pasak ieškovo R. J., paminėtomis ginčo nuomos sutartimi žemės sklypas neteisėtai išnuomotas, o jame esantys statiniai laikytini neteisėta statyba. Statinių statybą žemės sklype leidžiantys dokumentai buvo išduoti neteisėtai, kadangi juos išduodant nebuvo atlikta sklypo teritorijos detaliojo planavimo procedūra. Ieškovas akcentavo aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas netenkina visuomenės interesų ir poreikių, todėl ginčijamus nuomos sandorius pripažinus niekiniais bei pritaikius jų negaliojimo pasekmes, žemės sklypas laikytinas laisvu ir grąžintinas ieškovams.

26Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes ir pagrindą, ieškovų atžvilgiu vykdyto nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą ir perspektyvas, sprendė, jog ginčijami sandoriai atitiko jų sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą, todėl yra teisėti. Nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, ieškovas R. J. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas neatkleidė bylos esmės, netinkamai taikė nuosavybės atkūrimo procesą reguliuojančių teisės aktų nuostatas. Akcentavo aplinkybę, jog valstybės institucijos nevykdo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi joms nustatytų įpareigojimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais.

27Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo bylos nagrinėjimo metu nustatytą aplinkybę, jog 1998 m. gegužės 11 d. valstybinės žemės nuomos sutartis, kurias PAVA, vykdydama 1998 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. 407ž, sudarė su atsakovais UAB „DIDRIESTĖ“ ir I. įmone „KRISTINA“, ieškovai jau ginčijo kitoje civilinėje byloje, iškeltoje Panevėžio miesto apylinkės teisme, kuris 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu šį ieškovų reikalavimą atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2005) pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl šio reikalavimo atmetimo paliko nepakeistą (t. 3, b. l. 84-87). Pažymėtina, jog nurodytoje byloje, dalyvaujant toms pačioms šalims, teismas vertino ne tik šių dviejų 1998 m. gegužės 11 d. nuomos sutarčių, bet ir jų sudarymo pagrindo – PAVA 1998 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. 407ž teisėtumą. Tiek ieškovų procesinių dokumentų šioje byloje, tiek paminėtoje kitoje civilinėje byloje priimtų teismo procesinių sprendimų turinio analizė sudaro pagrindą išvadai, kad šių dviejų ginčo nuomos sutarčių teisėtumas buvo vertinamas iš esmės analogiškų ieškovų argumentų pagrindu. Tokiame kontekste teisėjų kolegija įžvelgia esant situaciją, kuomet šalys pakartotinai pareiškė reikalavimus (pripažinti negaliojančiomis 1998 m. gegužės 11 d. nuomos sutartis), nors dėl jų (reikalavimų) jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o tai sudaro pagrindą bylą šioje dalyje nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Visgi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, nors ir konstatavęs ieškinių (aptartų reikalavimų apimtyje) tapatumo požymius, teismas ieškinio reikalavimus dėl 1998 m. gegužės 11 d. žemės nuomos sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nagrinėjo iš esmės ir juos atmetė. Todėl teisėjų kolegija turi pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, nutraukiant bylą dalyje ieškovų reikalavimo pripažinti negaliojančiomis 1998 m. gegužės 11 d. nuomos sutartis, sudarytas su UAB „DIDRIESTĖ“ ir I. įmone „KRISTINA“ (CPK 293 straipsnio 3 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

28Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovai neįrodė kitų šioje byloje ginčijamų nuomos sutarčių, sudarytų su atsakovais V. P., UAB „CESTA“, A. B. ir A. B. bei UAB „RAMUVA“, neteisėtumo, todėl nėra pagrindo šių sutarčių pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovai, ginčydami atsakovų sudarytas žemės nuomos sutartis, neginčijo jų sudarymo pagrindo – PAVA įsakymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai esminę reikšmę turi būtent šių individualių administracinių aktų (PAVA įsakymų) teisėtumas. Ginčijamos nuomos sutartys tėra šių aktų įgyvendinimo (įvykdymo) pasekmė. Siekiant nuomos sutarčių panaikinimo būtina pagrįsti ir jų sudarymo pagrindo – nurodytų administracinių aktų neteisėtumą. Teisėjų kolegija pastebi, jog apelianto pozicijos esmę ginčo nuomos sutarčių neteisėtumo klausimu sudaro grupė skunde išdėstytų argumentų, kuriais akcentuojami galimi mirusiojo savininko L. J. iki nacionalizacijos turėtos žemės nuosavybės atkūrimo proceso pažeidimai. Štai apeliantas nurodo, jog ginčo sklypo žemė negalėjo būti perduota naudotis ar išnuomota atsakovams, kadangi ieškovams priklauso subjektinė teisė į žemės nuosavybės atkūrimą natūra šiame sklype. O kaip matyti iš ieškovų procesinių dokumentų turinio, kiti ieškovų reikalavimai yra išvestiniai, teigiant, jog ginčo sklypo dalis neteisėtai išnuomojus, visi kiti atsakovų veiksmai bei sandoriai, be kita ko, ir sklype esančių statinių statyba bei jų teisinė registracija taip pat yra neteisėti, todėl naikintini kaip niekinių nuomos sutarčių pagrindu sukeltos pasekmės. Kita vertus, įžvelgtinas ir apelianto fakultatyvios pozicijos pasireiškimas, jam pasisakant apie tam tikrus galimus teritorijų planavimą, statybą bei nekilnojamojo turto registravimą reguliuojančių teisės aktų formalaus pobūdžio pažeidimus. Taigi ieškovams akcentuojant aplinkybę, jog ginčijamais sandoriais pažeistos jų teisės į žemės nuosavybės teisių atkūrimą, kurių (teisių) jiems nepavyksta tinkamai įgyvendinti nuo 1991 metų, teisėjų kolegija sprendžia, jog būtina išsamiai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su ginčo žemės sklypu.

29Iš pridėtoje Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-226-902/2013, kuri išnagrinėta pagal ieškovų R. J., Z. S., A. P., E. R. ieškinį atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, UAB „DIDRIESTĖ“, I. įmonei „KRISTINA“, VĮ Registrų centro Panevėžio filialui, Nacionalinei žemės tarnybai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai ir UAB „SEB lizingas“ dėl administracinių aktų panaikinimo bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, esančių dokumentų matyti, kad Panevėžio miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 184 miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos skyriui suteiktas 29,25 ha ploto žemės sklypas ( - ) gyvenamojo mikrorajono statybai, o 1986 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 186 leista projektuoti ( - ) gyvenamojo mikrorajono visuomeninio prekybos centro eskiziniame projekte numatytus objektus: vaistinę, vaisių ir daržovių parduotuvę, butų ūkio tarnybą ir gamybinį-dispečerinį punktą 1,50 ha plote (pridėtos bylos t. 3, b. l. 141-142). 1993 m. vasario mėnesį savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyrius parengė ( - ) mikrorajono Nr. 2 žemės valdos planą, kuriuo nustatyti komerciniame komplekse statomų objektų faktiškai naudojamų žemės sklypų dydžiai. 1993 m. vasario 13 d. parengtas žemės sklypo planas, kuris apibrėžė konkrečias ribas statomiems ( - ) teritorijoje statiniams (pridėtos bylos t. 2, b. l. 10). 1993 m. vasario 13 d. Panevėžio miesto valdyba potvarkiu Nr.86v patvirtino sklypų dydžius (t. 2, b. l. 56). Panevėžio miesto valdyba 1996 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 288v patikslino ginčo sklypo ribas ir apytikrį plotą – 0,51 ha, pripažindama netekusiais galios ankstesnio potvarkio Nr.86v 3, 4, 6, 8, 9 punktus. Šiame žemės sklype stovėjo trys pastatai: Nr. 1 – parduotuvė (1993 m. plane vadinama vaisių-daržovių parduotuve), priklausiusi E. Z., R. Ž. ir UAB „RAMUVA“, Nr. 2 – komercinės paskirties patalpos (1993 m. plane vadinamos statoma vaistine), priklausiusios UAB „Vaistas“ ir Panevėžio komerciniam bankui „Ateitis“, ir Nr. 3 – kavinė-ledainė, priklausiusi UAB „Lietkompexim“ (Nekilnojamo turto kadastro ir registro byla Nr. 35/50307, 3 l.). Panevėžio miesto valdybos 1996 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 361v pastatui ( - ) suteikti du nauji adresai – ( - ) ir ( - ) ( pridėtos bylos t. 2, b. l. 59). 1997 m. balandžio 14 d. Panevėžio komercinis bankas „Ateitis“ pastato (( - )) dalį pardavė UAB „DIDRIESTĖ“ ir I. įmonei „KRISTINA“, o 1997 m. gegužės 7 d. LIAB „Vaistas“ dalį minėto pastato pardavė UAB „CESTA“. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas pridėtoje kitoje civilinėje byloje priimtu sprendimu konstatavo, jog ginčo žemės sklypo (sklypų) suformavimo pradžia laikytini 1983 metai. Taigi ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu kitoje (pridėtoje) civilinėje byloje, kurioje dalyvavo ir ieškovai, todėl tokia aplinkybė iš naujo neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nustatyta faktinė aplinkybė, jog ginčo sklypas buvo pradėtas formuoti dar 1983 metais, t. y. iki piliečių nuosavybės teisių į nacionalizuotą ar kitaip nusavintą nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios, įgalina daryti išvadą, kad apelianto paminėtais veiksmais negalėjo būti pažeista šioje byloje ieškiniu ginama ieškovų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą ir (arba) pažeistos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatos. Ginčijamų sandorių sudarymo metu valstybinės žemės nuomos tvarką ir sąlygas reguliavo Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka (toliau - Tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987. Tvarkos 6 punkte buvo nustatyta, kad naudojami ne žemės ūkio paskirties sklypai išnuomojami, kai jų dydis patvirtinamas mero (valdybos) potvarkiu. Naudojamais ne žemės ūkio paskirties sklypais laikomi žemės sklypai, kuriuos užima juridiniams ir fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai bei įrenginiai, ir žemės sklypai, naudojami įmonių, organizacijų ar kitų juridinių asmenų. Pagal Tvarkos 8 punktą asmenims, turintiems statinius komercinei-ūkinei ar nekomercinei veiklai, valstybinė žemė galėjo būti išnuomojama ne aukciono tvarka. Tvarkos 6 punkte buvo nustatyta, kad, miesto valdybai patvirtinus sklypo dydį, šio sprendimo pagrindu buvo atliekami geodeziniai matavimai ir parengiamas žemės sklypo brėžinys, kuris pridedamas prie nuomos sutarties (Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 25 punktas). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas nereikalavo valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymo tikslu atlikti teritorijos detaliojo planavimo procedūrų. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog ginčijamų sutarčių neteisėtumą esą lemia aplinkybė, jog nei sandorių sudarymo metu, nei dabar nėra parengto ginčo sklypo teritorijos detaliojo plano. Pastebėtina, jog tokio reikalavimo nebuvo ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje Atkūrimo įstatymo redakcijoje (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

30Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas nekonkretizuoja esminės aplinkybės, pagrindžiančios tinkamą ieškovų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vykdymą pagal konkrečiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino šio proceso eigą ir iki ginčijamų nuomos sutarčių sudarymo, ir pagal dabartinę situaciją (atitinkamai pasikeitus Atkūrimo įstatymo redakcijai), ir šio proceso perspektyvas. Pažymėtina, jog iki Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimo (iki 2002 m. balandžio 2 d.), ieškovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises natūra į miesto žemę toje pačioje vietoje ( - ) tik į 0,2 ha ploto. Iki 2002 m. balandžio 2 d. nuosavybės teisės į turėtą žemę buvo atkurtos L. J. – į 0,1845 ha ( - ), G. J. M. – į 0,2000 ha ( - ), E. P. – į 0,1852 ha ( - ). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į miesto teritorijoje esančią žemę natūra pagal galiojusį teisinį reguliavimą maksimalaus grąžintino ploto ribose. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakciją, galiojusią iki 2002 m. balandžio 2 d., visa miesto teritorijoje esanti žemė, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį (kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn) buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovų subjektinė teisė atkurti nuosavybės teises į miesto teritorijai priskirtą žemę natūra atsirado tik 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojus Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui. Nėra pagrindo pritarti ieškovų pozicijai, jog ginčo žemės sklypas negalėjo būti suteiktas kitiems asmenims iki pretendentams nebus visiškai atkurtos nuosavybės teisės. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 4 dalį laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini visi toje vietovėje turimi žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir kurie gali būti parduodami privatinėn nuosavybėn pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad PAVA 1997 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 352ž pagrindu ginčo žemės sklypas nuo 1997 m. gruodžio 17 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu (kaip valstybei nuosavybės teise priklausanti žemė). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iki ieškovams atsirado subjektinė teisė į ginčo sklypą (pasikeitus ankstesnėje šios nutarties dalyje aptartam nuosavybės teisių atkūrimo teisiniam reguliavimui), ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamam ir išnuomotas atsakovams.

31Teisėjų kolegija negali pritarti apeliacinio skundo argumentams, jog neparengus sklypo teritorijos detaliojo plano visa ginčo sklype esanti žemė laikytina laisva ir grąžintina natūra, jog atsižvelgiant į nekilnojamojo turto registro duomenis nesą pagrindo ją laikyti turinčią visuomenės poreikio požymių, todėl ji negali būti valstybės išperkama. Teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybės, kad ginčo sklypas turi visuomenės poreikio požymių ir kad detaliojo plano nebuvimas neturi įtakos šiems požymiams nustatyti, konstatuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A11- 263 – 03, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, jog sudarant ginčijamas nuomos sutartis su atsakovais V. P., UAB „CESTA“, A. B. ir A. B. bei UAB „RAMUVA“, nebuvo pažeistos aptartų teisės aktų nuostatos, todėl nėra pagrindo apelianto išdėstytais argumentais pripažinti šias sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis.

32Pažymėtina, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovai ginčijamas nuomos sutartis prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis. Kaip minėta, ieškovai savo poziciją ginčijamų sandorių (ne)teisėtumo klausimu iš esmės grindė argumentais, jog neatkūrus jiems nuosavybės teisių natūra į ginčo sklypą, jis negalėjo būti perduotas naudotis kitiems asmenims. Be to, buvo teigiama, kad ginčijami sandoriai pažeidė ne tik pretendentų (ieškovų) subjektines teises, bet ir teisės aktų, reglamentuojančių tiek nuosavybės atkūrimo, tiek teritorijų planavimo, tiek kitų teisinių procedūrų (pvz., statybos) tvarkas. Tokiu būdu ieškovai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, suformavo poziciją, jog ginčijami sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo pat jų sudarymo (lot. ab initio). Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, ieškovo R. J. apeliaciniame skunde išryškėjo ankstesnės teisinės pozicijos pokyčiai, nes skunde dėstomi ir fakultatyvūs argumentai, kurie nebuvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantas skunde papildomai nurodo, jog PAVA (šio atsakovo teisių perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba) turi teisę nutraukti ginčijamas nuomos sutartis atsakovams – ginčo sklypo nuomininkams netinkamai vykdant tas sutartis. Pasak apelianto, ginčijamų nuomos sutarčių nutraukimas sukurtų situaciją, kuomet sklypo teritorijoje esanti žemė taptų laisva ir grąžintina ieškovams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas skundą grindžia ir tokiomis aplinkybėmis bei argumentais, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu apeliantas pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodytą draudimą, todėl šių papildomų (naujų) aplinkybių bei argumentų nevertina. Kita vertus, esant suformuluotam konkrečiam ieškinio dalykui – reikalavimui pripažinti sandorius niekiniais ir negaliojančiais ab initio, argumentai dėl ginčijamų sutartinių santykių nutraukimo sąlygų yra už ieškinio ribų, todėl šiame ginče jie teisiškai nereikšmingi. O kiti deklaratyvūs apeliacinio skundo motyvai (apeliuojant dėl neišsamaus ginčo išnagrinėjimo, bylos esmės neatskleidimo, netinkamo teisės normų taikymo ir aiškinimo), neįtikina teisėjų kolegijos, jog ginčijami sandoriai yra neteisėti ir (ar) pažeidžiantys ieškovų teises arba galiojusį teisinį reguliavimą.

33Dėl statinių teisinės registracijos panaikinimo

34Kaip minėta, ieškovai teismui pateiktu ieškiniu taip pat prašė panaikinti nekilnojamojo turto registre įregistruoto turto teisinę registraciją: turto objekto – parduotuvės su rūsiu ( - ), unikalus Nr. ( - ), turto objekto – prekybos centro ( - ), unikalus Nr. ( - ), turto objekto – parduotuvės su rūsiu ( - ), unikalus Nr. ( - ), turto objekto 35/50309, turto objekto – rekonstruojamos parduotuvės ( - ), unikalus Nr. ( - ), turto objekto – parduotuvės ( - ), unikalus Nr. ( - ). Ieškovai ginčo sklype pastatytus statinius laiko padariniais savavališkos statybos, kurios neteisėtumą iš esmės siejo su ginčijamų žemės nuomos sutarčių negaliojimu bei prieštaravimu galiojančiam (galiojusiam) statybų teisiniam reguliavimui (esą statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti netinkamų planavimo dokumentų pagrindu arba jų visiškai nesant). Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė. Teismo sprendime pažymėta, jog ginčo statiniai neatitinka neteisėtos statybos požymių ir neteisėtos statybos apibrėžimo, nurodyto teisės aktuose. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog dokumentai, kurių pagrindu atlikta ginčo statinių teisinė registracija, yra galiojantys, nenuginčyti, todėl nėra pagrindo naikinti šios registracijos. Teisėjų kolegija jau pažymėjo, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliaciniu skundu nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovų reikalavimo panaikinti nekilnojamojo turto teisinę registraciją atmetimo. Nesant apeliacinio skundo argumentų dėl nurodytos teismo sprendimo dalies (išvadų ir motyvų grupės), nėra pagrindo tikrinti jos teisėtumo ar pagrįstumo.

35Dėl reikalavimo įpareigoti atkurti nuosavybės teises į žemę natūra

36Kaip minėta, ieškovų aiškinimu, ginčijamas nuomos sutartis pripažinus negaliojančiomis ab initio, tuo pagrindu konstatavus sklype esančių statinių savavališką statybą bei panaikinus jų teisinę registraciją, ginčo sklypas būtų laikomas laisva ir neužstatyta žeme, todėl nuosavybės atkūrimo procese turėtų būti natūra grąžinta ieškovams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sklypas yra užimtas (užstatytas), turi visuomenės poreikio požymių, be to, nėra ginčo sklypo teritorijos detaliojo plano, o tai, teismo vertinimu, paneigia galimybę atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą (ar jo dalį). Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantas skunde nurodė, jog teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi nustatytą įpareigojimą rengti ginčo sklypo teritorijos detalųjį planą. Pasak apelianto, valstybės institucijos nevykdo savo pareigų, o lėšų neturėjimas nepateisina pareigos rengti sklypo detalųjį planą nevykdymo. Apelianto vertinimu, galimas teismo sprendimas turėtų numatyti sąlygas sklypo detaliajam planavimui atlikti. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas atmesdamas šį ieškinio reikalavimą pažeidė nurodytą kasacinio teismo nutartį. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais iš dalies sutinka.

37Kolegija pažymi, jog apeliantas skunde pagrįstai akcentuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutarties, priimtos tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2005, reikšmę šioje nutarties dalyje analizuojamam klausimui, susijusiam su nuosavybės teisių į ginčo sklypo žemę atkūrimo natūra galimybe. Tačiau teisėjų kolegija kartu pažymi, jog apeliantas klaidingai interpretuoja nurodytoje kitoje byloje kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, ydingai juos įvardindamas teisminiais nurodymais.

38Kaip teisingai pastebėjo tiek pirmosios instancijos teismas šioje byloje, tiek kiti teismai, nagrinėję bylas pagal ieškovų ieškinius (pareiškimus), žemės sklypas ( - ), yra užimtas, užstatytas pastatais, dalis sklypo išnuomota. Todėl tik detaliai suplanavus sklypo teritoriją ir nustačius, kokio dydžio žemės sklypai reikalingi jame esančių pastatų aptarnavimui ir eksploatacijai, bus galima nustatyti, ar yra dar laisvos žemės šiame sklype. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija esmine laiko byloje nustatytą aplinkybę, jog šiuo metu nėra parengto ginčo sklypo detaliojo plano. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo spręsti ir (ar) tenkinti šio ieškinio reikalavimo, nes nėra patvirtinto ginčo žemės sklypo detaliojo plano. Toks ieškovų prašymas (ieškinio reikalavimas) vėlgi galėtų būti svarstomas tik patvirtinus sklypo teritorijos detalųjį planą Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Analogiškas išvadas padarė ir kiti teismai, tai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2005, kurios svarbą akcentuoja ir apeliantas, bei Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-39-124/2014 (pridėta prie šios bylos), nagrinėjant kitą ieškovų ieškinį. Minėtos kasacinio teismo nutarties turinio analizė įgalina daryti išvadą, jog šis teismas sprendė, kad pirmiausia reikia parengti ginčo žemės sklypo detalųjį planą ir tik po to galima spręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo šiame sklype ar tam tikroje jo dalyje. Taigi kasacinis teismas konstatavo esamą situaciją, dėl kurios yra trukdžiai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra klausimą, tačiau nei ginčo šalims, nei konkrečioms institucijoms nenustatė pareigos atlikti konkrečius veiksmus (pvz., atlikti detaliojo planavimo procedūrą). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija nepagrįstais laiko skundo argumentus, jog valstybės institucijos neįvykdė teismo nustatyto įpareigojimo. Be to, pažymėtina, jog šioje byloje nagrinėtame ieškinyje nėra suformuluoto reikalavimo įpareigoti atlikti ginčo sklypo teritorijos detaliojo planavimo procedūras, todėl teisėjų kolegija nevertina apelianto argumentų, kuriais analizuojamos planavimo procedūros nevykdymo aplinkybės. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo svarstyti skunde naujai nurodyto apelianto pageidavimo į teismo sprendimo turinį įtraukti konkrečias sąlygas (pvz., terminą) detaliojo planavimo procedūrai atlikti.

39Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2005, be kita ko, pateiktas išaiškinimas, jog teritorijų detaliojo planavimo procesas pripažintinas išankstine ginčo dėl nuosavybės atkūrimo natūra buvusioje vietoje neteismine sprendimo tvarka. Atsisakius atlikti šiuos veiksmus, asmenys turi teisę juos apskųsti įstatymų nustatyta administracine tvarka. Nenustačius aplinkybės, jog ieškovai šia teise pasinaudojo, toks ieškinio reikalavimas paliktinas nenagrinėtas. Iš bylos duomenų nenustatyta, kad ieškovai po šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo nurodyta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka būtų pasinaudoję. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs šios aplinkybės ir atmetęs aptariamą ieškinio reikalavimą, iš esmės užkirto galimybę ieškovams spręsti ginčą, galintį iškilti detaliojo planavimo procese. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą natūra palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

41Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos byloje ištirtais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovų reikalavimai yra nepagrįsti, tačiau nustatęs aplinkybę, jog dalis ieškinio reikalavimų išspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, anksčiau priimtu kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių, neturėjo teisinio pagrindo šioje dalyje ieškinį atmesti, o privalėjo bylą šių reikalavimų dalyje nutraukti dėl pareikštų reikalavimų tapatumo. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai identifikavo kliūtis, trukdančias išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypo žemę ar jos dalį natūra klausimą, tačiau nuspręsdamas ieškinį šioje dalyje atmesti, užkirto kelią ieškovams pasinaudoti išankstine ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę buvusioje vietoje neteismine sprendimo tvarka. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, nutraukiant bylą ieškinio reikalavimų dalyje dėl 1998 m. gegužės 11 d. žemės nuomos sutarčių, taip pat paliekant nenagrinėtą reikalavimą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra.

42Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

43Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą.

44Nutraukti civilinę bylą pagal ieškovų Z. S., A. P., E. R., R. J. ieškinio reikalavimą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „RAMUVA“, A. B., A. B., uždarajai akcinei bendrovei „CESTA“, I. įmonės „KRISTINA“ savininkui V. I., uždarajai akcinei bendrovei „DIDRIESTĖ“, akcinei bendrovei SEB bankui, V. P. dėl 1998 m. gegužės 11 d. uždarosios akcinės bendrovės „DIDRIESTĖ“ ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N27/98-254 bei dėl 1998 m. gegužės 11 d. I. įmonės „KRISTINA“ ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N27/98-255 pripažinimo niekinėmis ir jų panaikinimo.

45Ieškovų Z. S., A. P., E. R., R. J. ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į 0,5104 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), grąžinant šį sklypą natūra, palikti nenagrinėtą.

46Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.