Byla 2A-394-544/2009

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės,

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų P. Z. ir J. Z. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-6-786/2009 pagal pareiškėjų P. Z. ir J. Z. pareiškimą, esant suinteresuotam asmeniui Anykščių rajono savivaldybės administracijai, Anykščių regioninio parko direkcijai, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Pareiškėja J. Z. sodybos atstatymo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai priklausančiame žemės sklype Bijeikių km Anykščių rajone, unikalus Nr. 3416-00020112, yra buvusi sodyba – gyvenamas namas su priklausiniais ir yra išlikę dalis jų pamatų. Nurodė, kad 2000-06-07 Utenos AVA sprendimu jai atkurtos nuosavybės teisės į buvusį J. Ir F. F. bei K. Z. nekilnojamą turtą – 3,46 ha žemės sklypą. Kadangi gyvena Anykščių rajone, lygiavertis sklypas suteiktas Bijeikių km Anykščių rajone (kadastro Nr. ( - ) , unikalus Nr. ( - ) ). Iki žemės nacionalizacijos žemės sklypas Bijeikių km priklausė B. G., kuris dabar yra miręs ir jokių paveldėtojų neturi. Tame sklype jis buvo pasistatęs gyvenamąjį namą, kartu su ūkiniais pastatais, kurie karo metu apie 1943 metus sudegė ir nebuvo atstatyti. Jokių dokumentų, kurie įrodytų, kad toje vietoje buvo sodybvietė neišliko. Nori statyti sodybą, tačiau sklypas yra Anykščių regioninio parko teritorijoje ir norint statyti šioje teritorijoje sodybą, būtinas teismo sprendimas, nustatantis sodybos statinių stovėjimo faktą. Aplinkybę, kad toje vietoje buvo sodybvietė, patvirtina 2004-07-09 – 2004-09-20 archeologiniai kasinėjimai ir vietos gyventojų parodymai.

5Anykščių rajono apylinkės teismas 2005-06-30 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-339-01/2005 pareiškėjos J. Z. pareiškimą buvo patenkinęs (1 t., b. l. 66-67). 2006-05-31 Anykščių rajono apylinkės teisme priimtas Anykščių regioninio parko direkcijos prašymas (b. l. 1 t., b. l. 69-71) ir patikslinti prašymai (b. l. 159-163, 181-183) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-339-01/2005.

6Anykščių rajono apylinkės teismas 2009-05-06 sprendimu pareiškėjo Anykščių regioninio parko direkcijos prašymą tenkino, panaikino 2005-06-30 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą pareiškėjos J. Z. pareiškimą atmesti, taip pat paskirstė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą kad jiems suteiktame sklype buvo sodyba su priklausiniais sieja susteisės atstatyti sodybos statinius įgijimu, t .y. su turinių teisių atsiradimu. Prašomam faktui juridinę reikšmę suteikia saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. (CPK 444 str.). Teismas nustatė, kad pareiškėjai priklauso 4,6 ha žemės sklypas, įgytas pagal Utenos AVA sprendimą, kuriame statinių nėra (1 t., b. l. 7-8). Galiojantys norminiai aktai draudžia draustinyje, kur yra ir pareiškėjos sklypas, statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ar buvusiose sodybos vietose. Todėl juridiniam faktui nustatyti reikia konstatuoti, kad pareiškėjui priklausančiame sklype buvo sodyba. Teismo nuomone, juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamas namas su priklausančiais statiniais buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar ) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose. Juridiniam faktui konstatuoti būtina remtis faktinėmis aplinkybėmis, tai yra duomenimis apibrėžiančiais pačią sodybą, kurios pagrindinis daiktas yra gyvenamas namas (LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p.., CK 4.12 str., 4.13 str. 2 d., 4.19 str., Statybos techninio reglamento „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ IV skyrius). Todėl teismas sprendė, jog tuo atveju kai draustinyje esančiame žemės sklype nėra pagrindinio sodybos objekto – gyvenamo namo, ir pareiškėjui teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo priklausiniai (dalis sodybos pastatų ir (ar) liekanų), tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas, nes kitu atveju vietoje vienos sodybos gali būti atkuriamos kelios. Tai paneigtų saugomų teritorijų steigimo tikslus. Pareiškėjai, prašydami nustatyti juridinį faktą, kad nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba – gyvenamas namas su priklausiniais, kaip įrodymu rėmėsi Saugomų teritorijų įstatymo nurodyta aplinkybe – sodo liekanų – obels, klevo, ąžuolo augimu sklype, pateikdami nuotraukas, medžių išdėstymo schema, rastu sklype tašytu akmeniu. Tačiau tai nėra įrodymas, patvirtinantis sodybos – gyvenamo namo - buvimą. Nėra surinkta įrodymų, jog rasti akmenys yra gyvenamo namo pamatai. Byloje esančiuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose patvirtinančiuose sodybų vietą – 1933 m. ir 1951 m. sudarytuose planuose - J. Z. priklausančiame sklype pastatai nepažymėti (1 t., b. l. 76-77). Iš Utenos apskrities archyvo pažymos matyti, jog duomenų apie 1955-1957 metais B. G. priklausančių pastatų buvimą Bijeikių k., nerasta. Gyvenamo namo nebuvimą paliudijo liudytojai Z. K., E. Z., S. K.. VŠĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ atlikę objektų tyrimą taip pat nustatė, jog tyrinėtoje teritorijoje, J. Z. priklausančiame žemės sklype jokio kultūrinio sluoksnio neužfiksavo, o rasta akmenų krūva nebuvo pastato pamatais. Sodybos buvimo fakto minėtame žemės sklype nepatvirtino ir archeologo E. B. atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai bei archeologės G. M. analizė. Liudytojo V. S. parodymai yra prieštaringi kitų liudytojų parodymams, tačiau atsižvelgęs į tai, kad jis yra nurodęs, kad B. G. gyvenamas namas buvo arčiau kelio, kuris buvo remontuotas 1983 m.-1984 m. ir patrauktas į sklypo pusę apie 20 m., teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai buvo suteikta ta sklypo dalis, kurioje pagrindinio daikto – gyvenamo namo nebuvo (b. l. 106- 108).

7Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-05-06 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškimą tenkinti visiškai. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad teismo išdėstyti motyvai atmesti prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra nepagrįsti įrodymais. Įrodymai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas, prieštarauja vieni kitiems, yra abstraktūs, nėra jų analizės ir vertinimo kriterijų. Nors teismas pripažįsta, kad pareiškėjui skirtame sklype yra išlikusių sodybos statinių ir pastatų liekanų, sodo liekanų, detalizuoja buvusių pastatų išsidėstymą ir pamatus, tačiau nepaaiškina, kodėl neigia gyvenamojo namo buvimą. Pastatų vietų dėl įvykusio gaisro nustatyti nebeįmanoma. Teismas nepaneigė G.E. M. analizėje kraštovaizdiniu aspektu nurodytos išlikusios alėjos, vedusios į sodybos kiemą, manomai namo pamato akmens, rasto sklypo pakraštyje, buvimo, taip pat 2006-08-25 akto apie buvusio sodo prie sodybos liekanų radimą ir medžių amžiaus atitikimą sodybos formavimo laikui. Kadangi nustatyta, kad yra išlikusių sodo liekanų, tai atitinka Saugomų teritorijų 9 str. 2 d. 8 p. reikalavimą ir Anykščių regioninio parko apsaugos reglamento IV skyriaus reikalavimus. Vadinasi, sklype buvo sodyba su priklausiniais, kuri dėl gaisro ir be šeimininko buvo sunaikinta. Prielaida teismo sprendime apie galėjimą atskurti kelias prieštarauja Anykščių regioninio parko apsaugos reglamentui, kuriame nurodyta, kad viename sklype galima atkurti tik vieną sodybą. Teismas priimtinais laikė ir vertino visų liudytojų parodymus, nors jie visi tarpusavyje prieštaringi dėl fakto apie sodybos sklype buvimą ir nebuvimą. Teismas sprendimą pagrindė prieštaringais įrodymais, todėl sprendimas yra neteisėtas. Liudytojos S. K. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes ji pati siekė atkurti nuosavybės teises į minėtą dėdės valdytą žemės sklypą, todėl suinteresuota bylos baigtimi. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis paini ir neaiški, nes nenurodyta, kieno prašymas tenkinamas. Neteisingai priteistos bylinėjimosi išlaidos.

8Anykščių rajono savivaldybės administracija prašo netenkinti pareiškėjų skundo. Nurodė, kad pareiškėja sodybos atkūrimo tikslu su prašymu išduoti projektavimo sąlygų sąvadą sodybos atkūrimui buvusios sodybos vietoje į savivaldybės administraciją kreipėsi 2005-09-06. savivaldybė kreipėsi su paraiška į Anykščių regioninio parko direkciją su paraiška dėl statinio projektavimo sąlygų išdavimo, bet sąlygas išduoti buvo atsisakyta, apie ką pareiškėja buvo informuota. Pakartotinis pareiškėjos prašymas taip pat buvo nepatenkintas. Teigiamų sprendimų nerpiimta ir kitose bylose. Mano, kad Anykščių regioninio parko direkcija pagrįstai gina savo teises ir viešą interesą.

9Apeliacinis skundas atmestinas, o Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 06 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

10Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

11Teisėjų kolegijos nuomone, teismo sprendimas atitinka CPK 268, 270, 371 str. reikalavimus, keliamus tokio sprendimo formai ir turiniui. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

12Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Asmens kreipimasis į teismą su prašymu nustatyti tam tikrą faktą lemia, kad pareiškėjas žino (arba bent turi žinoti), kokia materialioji teisė šiam faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokių jo asmeninių ar turtinių teisių gali dėl to fakto atsirasti. Pareiškėja pareiškime ir teismas sprendime nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype, esančiame Anykščių regioninio parko teritorijoje, buvo sodyba, siekiamas nustatyti norint įgyti teisę atstatyti sodybos statinius buvusioje vietoje. Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p .numatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, tačiau šiame įstatyme numatyti ir trys būdai, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, suteikiantis teisę statyti saugomoje teritorijoje: 1) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas; 2) tos teritorijos planai, žemėlapiai ir panašūs dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai nėra išlikę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 5.38 punkte nustatyta, kad sodyba – tai juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Taigi, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra vienas iš būdų draustinio teritorijoje buvusios sodybos faktui patvirtinti tuo atveju, kai egzistuoja visos CPK 444 str. 1 d., 445 str. nustatytos sąlygos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad jos nuosavybės teise valdomame žemės sklype buvo išlikę sudegusios sodybos pamatai, šią aplinkybę grindė rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, t. y. sodybos buvimo faktas visų pirma siejamas su gyvenamojo namo, kaip pagrindinio sodybos elemento, žemės sklype buvimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009; 2008-05-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-2008, 2007-10-05 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007 ir kt.).

13Pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad, nenustačius aplinkybės, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra regioninio parko teritorijoje, yra buvęs gyvenamasis namas – pagrindinis sodybos objektas, pareiškėjai atitekus tai žemės sklypo daliai, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai, dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., negali būti nustatytas minėtas faktas, atitinka byloje nustatytoms bylos aplinkybėms, minėtų įstatymų nuostatoms ir teismų praktikai šiuo klausimu (Saugomų teritorijų įstatymo 3 str., CK 4.19 str.). Tai, kad sklype rasta pastatų elementų ar pamatų liekanų, sodo liekanų nėra pagrindas išvadai, jog fakto apie ūkinio pastato buvimą nustatymas pagal įstatymo, su kuriuo pareiškėja sieja asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, nuostatas sukurs teisines pasekmes, nes tokie duomenys nėra pakankami laikyti, kad pareiškėjos žemės sklype buvo išlikusi sodyba. Pamatų buvimas turėtų teisinės reikšmės tik tada, jei jie būtų žemės sklype su gyvenamuoju namu (Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p.).

14Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.) Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas vertindamas šios bylos įrodymų visumą šiomis taisyklėmis vadovavosi ir įrodymus įvertino tinkamai. Teismo išvados, kad obels, klevo, ąžuolo augimas sklype, medžių išdėstymo forma, rastas tašytas akmuo, nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys sodybos – gyvenamo namo - buvimą ir byloje nėra surinkta įrodymų, jog rasti akmenys yra gyvenamo namo pamatai, nepaneigta jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais, nes rašytiniuose įrodymuose, kurie pateikti į bylą, J. Z. priklausančiame sklype pastatai nepažymėti (1 t., b. l. 76-77), archyvuose tokie duomenys nerasti, liudytojai Z. K., E. Z., S. K. neigė sklype buvus sodybą. VŠĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ atlikę objektų tyrimą nustatė, jog tyrinėtame J. Z. priklausančiame žemės sklype jokio kultūrinio sluoksnio nėra, o akmenų krūva nebuvo pastato pamatai. Sodybos buvimo fakto nepatvirtino ir archeologo E. B. atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai bei archeologės G. M. analizė. Liudytojo V. S. parodymai yra prieštaringi. Esant tokiai įrodymų visumai įrodymus vertinant pagal virš nurodytus įstatymų reikalavimus ir taisykles kitaip nustatyti faktinių bylos aplinkybių, negu jas nustatė pirmosios instancijos teismas, nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo.

15Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinį skundą tenkinti nėra pagrindo. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, suinteresuotam asmeniui Anykščių regioninio parko direkcijai, atsižvelgiant į LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymą „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nuostatas, bylos apimtį, sudėtingumą, faktinių aplinkybių nustatymo ypatumus, į tai, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas nebuvo, priteisiama dalis išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti - 300 Lt (CPK 98 str.).

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

17Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 06 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš pareiškėjų P. Z. (a. k. ( - ) ir J. Z. (a. k. ( - ) po 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt Anykščių regioninio parko direkcijai (į. k. 288743920, Biliūno g. 55, Anykščiai).