Byla 3K-3-179/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir G. V. dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimų pripažinimo negaliojančiais ir dėl įpareigojimo nugriauti statinius; tretieji asmenys: Utenos apskrities viršininko administracija, Labanoro regioninio parko direkcija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių veiklą draustiniuose, aiškinimo ir taikymo.

6Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą sodybai atstatyti ir 2006 m. balandžio 7 d. bei 2006 m. gruodžio 13 d. atsakovui G. V. išduotus statybos leidimus atstatyti sodybą žemės sklype (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigoti atsakovą G. V. nugriauti nebaigtus statyti gyvenamąjį namą ir pirtį. Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į atsakovo G. V. pateiktą paraišką, 2005 m. rugpjūčio 1 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą sodybai atstatyti nurodytame žemės sklype, o Nuolatinė statybos komisija 2006 m. balandžio 6 d. protokolu rekomendavo išduoti statybos leidimą. Remiantis šia rekomendacija, 2006 m. balandžio 7 d. atsakovui G. V. buvo išduotas leidimas atstatyti gyvenamąjį namą ir pirtį; šis leidimas 2006 m. gruodžio 13 d. buvo perrašytas. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teigimu, projektavimo sąlygų sąvadas parengtas ir statybos leidimai išduoti pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, todėl yra niekiniai, o statiniai nugriautini. Žemės sklypas yra draustinio teritorijoje, kur draudžiama statyti statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose; atsakovo G. V. pateikti dokumentai nepatvirtino, kad jo 2005 m. gegužės 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytame 12,830 ha žemės sklype yra buvusi sodyba. Be to, pažeistas ir statinių užstatymo plotas, nesilaikyta privalomų atstumų iki vandens telkinio linijos.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

8Molėtų rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą atstatyti sodybą atsakovo G. V. žemės sklype (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiais Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 7 d. atsakovui G. V. išduotą statybos leidimą ir 2006 m. gruodžio 13 d. perrašytą statybos leidimą atstatyti sodybą; įpareigojo atsakovą G. V. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti nebaigtus statyti gyvenamąjį namą ir pirtį (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad atsakovui G. V. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Labanoro regioninio parko Kulionių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, todėl nagrinėjo bylą vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatyme bei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamente, patvirtintame aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419, nustatytais specialiais šio parko apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimais. Teismas nurodė, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą kraštovaizdžio draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7 punkte nustatyta, kad buvusi sodyba – tai sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Teismas konstatavo, kad pagal teisės aktų reikalavimus atsakovui G. V. galėjo būti leista tik atstatyti buvusią sodybą, todėl jis kartu su paraiška privalėjo pateikti sodybos buvimą jo sklype patvirtinančius dokumentus. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikta Utenos apskrities archyvo 2005 m. birželio 7 d. pažyma apie Andrejevų ūkinio kiemo pastatus nepatvirtino sodybos buvimo jo sklype, nes šie pastatai bylos nagrinėjimo metu buvo L. ir L. A. priklausančiame 3 ha žemės sklype, tai patvirtino ir joms 2004 m. gegužės 10 d. išduotas statybos leidimas. Teismas konstatavo, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija tinkamai neišnagrinėjo atsakovo G. V. pateiktų dokumentų, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl buvusios sodybos atstatymo ir be teisėto pagrindo parengė ir išdavė projektavimo sąlygas. Teismas taip pat nustatė, kad Labanoro regioninio parko direkcija, remdamasi tuo, jog direkcijos pareigūnas, nuvykęs į įvykio vietą, aptiko vieno statinio pamatus bei vaismedžius, neprieštaravo projektavimo sąlygų pateikimui, tačiau pagal Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7 punktą sodybos egzistavimo faktas įrodinėjamas tik istoriniais–archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu, todėl teismas nesivadovavo šiomis pareigūno pastabomis. Teismo teigimu, atsakovo prašymu antstolio I. G. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nustatyti duomenys apie žemės paviršiuje esančius ir žolėmis apaugusius akmenis (atsakovo teigimu, sodybos pamatus), taip pat nepatvirtino sodybos egzistavimo fakto. Taigi teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog sodyba egzistavo būtent atsakovo G. V. sklype. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo G. V. teismui pateikta 2007 m. kovo 2 d. pažyma apie I. V. ūkinio kiemo pastatus (duomenys neskelbtini) nebuvo jo pateikta kartu su paraiška projektavimo sąlygų sąvadui gauti; be to, liudytojų parodymai teisme apie prieš kelis dešimtmečius egzistavusį V. ūkinį kiemą, kai tuo metu net nebuvo įsteigtas regioninis parkas, teismo nuomone, nesudarė ir negalėjo sudaryti pagrindo Molėtų rajono savivaldybės administracijai pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas patvirtinti projektavimo sąlygų sąvadą ir išduoti G. V. leidimą atstatyti sodybą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Nuolatinė statybos komisija, pažeisdama Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimus, tinkamai nepatikrino, ar įvykdyta Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto parengtų projektavimo sąlygų 3 punkte nurodyta sąlyga, jog atstatomų pastatų plotai neturi būti didesni už esamų pamatų plotus. Teismas iš aiškinamojo rašto nustatė, kad vieta 25,94 kv. m (vėliau – 24,31 kv. m) ploto pirčiai buvo parinkta 15 m atstumu, o 121,13 kv. m ploto namui – 50 m atstumu nuo ežero šlaito briaunos, o tai yra draudžiama pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas (vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus pastatus arčiau kaip 100 m iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 m nuo terasos šlaito briaunos). Taigi Nuolatinė statybos komisija nepagrįstai rekomendavo išduoti G. V. statybos leidimą. Be to, 2006 m. balandžio 7 d. statybos leidime nurodytas 25,94 kv. m pirties užstatymo plotas nesutampa su nurodytuoju projekte. 2006 m. gruodžio 13 d. perrašytame statybos leidime pirties plotas buvo patikslintas iki 24,31 kv. m, tačiau gyvenamojo namo bendrasis plotas nurodytas 121,13 kv. m, tuo tarpu pagal Labanoro regioninio parko direkcijos parengtas projektavimo sąlygas jis galėjo būti ne didesnis kaip 120 kv. m, dėl to teismas šį statybos leidimą pripažino išduotu neteisėtai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo G. V. žemėje statiniai statomi šiurkščiai pažeidžiant nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl pripažino niekiniais projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimus, kaip išduotus pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas. Projektavimo sąlygų ir leidimų išdavimo ir nuosavybės teisės į nebaigtą statinį registravimo metu galiojo 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinta CK 4.103 straipsnio redakcija, pagal kurią asmenys, kurie statinį statosi turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti, statytojas gali būti įpareigotas per nustatytą terminą jį nugriauti. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šio straipsnio 2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-858, įsigaliojusio 2006 m. spalio 31 d., redakcijoje. Teismas konstatavo, kad atsakovo G. V. nebaigti statyti statiniai turi būti nugriauti jo lėšomis, paliekant kaip jo nuosavybę statybines medžiagas.

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų G. V. ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu juos tenkino, panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus. Atsakovas aplinkybę apie jam priklausančiame sklype buvusius I. V. ūkinio kiemo pastatus įrodinėjo VGTU Geodezijos instituto 2007 m. vasario 27 d. pažyma, kurioje, remiantis archyvinėmis 1949 m. aeronuotraukomis ir 1952 m. fotoplano N-35-28-A-a-1 patvirtinta kopija, konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) identifikuoti du statiniai; prie pažymos pridėtu priedu – aeronuotrauka su įbraižytais statiniais; išsamiau tie patys duomenys išdėstyti VGTU Geodezijos instituto 2007 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje, kuri įvardyta kaip 2007 m. vasario 27 d. pažymos priedas; VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto pažymoje dėl istorinės–archyvinės nuotraukos nurodyta, kad 1949 metais visa Lietuvos teritorija buvo užfiksuota darant aeronuotraukas, kuriose matyti 1949 metais buvę statiniai ir jų tiksli vieta; prie šios pažymos pridėtoje aeronuotraukos kopijoje matyti statiniai; apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta J. S.–V., parengusi VGTU Geodezijos instituto medžiagą, išsamiai apibūdino nuotraukų skaitymo trimačiu vaizdu procesą ir paaiškino gautą rezultatą. Atsakovas sodybos buvimo jo žemės sklype faktą taip pat įrodinėjo antstolio I. G. 2006 m. lapkričio 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame nurodytas, kad atsakovo žemės sklype rasti akmenys, atsakovo teigimu, galintys būti namo liekanomis, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo nevertino kaip įrodymo; pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį šis protokolas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, kuris su kitais įrodymais patvirtina ar paneigia atitinkamų aplinkybių egzistavimą. Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė argumentą dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Utenos apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, Labanoro regioninio parko direkcijos pareigūnų, apžiūrėjusių atsakovo žemės sklypą, parodymų. Kolegija konstatavo, kad nors pagal Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7 punktą pareigūnų pastebėjimai nėra įrodymai, tačiau į juos atsižvelgtina nustatant fakto egzistavimą teismo sprendimu. Kolegija nustatė, kad iš Utenos apskrities archyvo 2007 m. kovo 2 d. pažymos matyti, jog (duomenys neskelbtini) kaimo 1952-54 metų ūkinėje knygoje yra įrašytos žinios apie šeimos galvos I. V. ūkį Nr. 14, o ūkio lapo grafoje „Pastatai“ yra įrašytas 1851 metų pastatymo gyvenamasis namas; byloje taip pat buvo pateikta nurodytos ūkinės knygos lapo kopija; aplinkybę, kad šiuo metu atsakovui G. V. priklausančiame žemės sklype buvo I. V. sodyba patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme pakartotinai apklausti liudytojai. Kolegijos teigimu, ieškovo ir jo atstovės pateikti įrodymai neįrodo jų ginčijamos aplinkybės, nes juose pateikta informacija surašyta pagal 1944, 1948 ir 1948-1950 metų duomenis, tuo tarpu atsakovo pateikti įrodymai apie I. V. ūkį apima 1952-54 metus. Kolegija konstatavo, kad atsakovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių statinių buvimo faktą, nepaneigė ieškovo atstovės pateikti įrodymai: Utenos apskrities archyvo 2007 m. balandžio 17 d. pažyma su pridėtais dokumentais ar 1901-1903 metų žemėlapis. Kolegija taip pat kritiškai vertino liudytojo V. D. parodymus, nes jie prieštaravo kitai bylos medžiagai, jo atsiminimai, liudytojo teigimu, siekė tik 1970 metus. Kolegija, remdamasi tikimybių pusiausvyros principu, atsižvelgdama į tai, kad byloje esantys įrodymai leido manyti, jog labiau tikėtina, kad atsakovui priklausančiame žemės sklype I. V. sodyba buvo nei kad nebuvo, padarė išvadą, kad I. V. ūkiui priklausę statiniai yra žemės sklype, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos ne I. V. palikuonims, o A. A. palikuonims, nepaneigia statinių buvimo fakto, nes byloje nėra duomenų apie I. V. palikuonis ir nuosavybės jiems atkūrimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad A. A. palikuonims žemės grąžinta tiksliai toje pat vietoje, kur buvo A. A. žemė. Dėl to kolegija pripažino, kad šiuo teismo sprendimu nustatytas statinių buvimo faktas yra pagrindas išvadai, jog byloje ginčijami projektavimo sąlygų sąvadas sodybai atstatyti ir 2006 m. balandžio 7 d., 2006 m. gruodžio 13 d. statybos leidimai atsakovui G. V. buvo išduoti nepažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus dėl kitų ginčijamų administracinių sprendimų trūkumų (nesilaikyta Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto parengtų projektavimo sąlygų 3 punkto reikalavimų, kad atstatomų pastatų plotai neturi būti didesni už esamų pamatų plotus; Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, pagal kurias vieta pirčiai nepagrįstai parinkta 15 m atstumu nuo ežero šlaito briaunos, o namui 50 m nuo šios briaunos (vandens telkinių apsaugos zonose naujus pastatus draudžiama statyti arčiau kaip 100 m iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 m nuo terasos šlaito briaunos); statybos leidime gyvenamojo namo bendrasis plotas nurodytas 121,13 kv. m ploto, tuo tarpu pagal Labanoro regioninio parko direkcijos parengtas projektavimo sąlygas jis galėjo būti ne didesnis kaip 120 kv. m), nurodė, kad nors ginčijamą projektavimo sąlygų sąvadą tvirtinto Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius, o Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutas Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui pateikė 2005 m. birželio 22 d. raštą dėl projektavimo sąlygų ir išdėstė savo pageidavimus dėl Molėtų astronomijos observatorijos apsauginės zonos sąlygų laikymosi: atstatomų pastatų plotai neturi būti didesni už esamų pamatų plotus, tačiau, kolegijos teigimu, šis pageidavimas norminiais aktais nepagrįstas, nenurodyta, kaip galėjo būti pažeistos observatorijos apsauginės zonos sąlygos statant didesnio ploto statinius; be to, Projektavimo sąlygų sąvade nurodyta atsižvelgti į Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto 2005 m. birželio 22 d. raštą dėl statinių statybos linijų ir fasadų sprendimų, tačiau sąlyga dėl statinių ploto nebuvo įrašyta. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad statybos leidimai buvo išduoti nepažeidžiant projektavimo sąlygų sąvado. Kolegija, įvertinusi argumentus dėl gyvenamojo namo ploto, nurodė, kad Labanoro regioninio parko direkcijos 2005 m. liepos 11 d. rašte dėl projektavimo sąlygų įrašyta, jog gyvenamojo namo užstatymo plotas neturi viršyti 120 kv. m ploto; statybos leidime užstatymo plotas nurodytas 98,98 kv. m ploto; perrašytame 2006 m. gruodžio 13 d. statybos leidime jau įrašytas ne užstatymo plotas, o gyvenamojo namo bendras plotas – 121,13 kv. m; leidime nurodytas ir tokio pat dydžio (121,13 kv. m) gyvenamojo namo naudingas plotas. Kolegijos teigimu, sąvokos „užstatymo plotas“ ir „bendras plotas“ nesutampa, tačiau, ji, atsižvelgdama į tai, kad leidimas buvo išduotas statyti namą su mansarda, padarė išvadą, jog gyvenamojo namo užstatymo plotas neviršijo Labanoro regioninio parko direkcijos iškeltos sąlygos. Kolegija, vertindama argumentus dėl pastatų atstumo nuo vandens telkinių, vadovavosi Labanoro regioninio parko reglamentu ir pažymėjo, kad pagal šio reglamento 25 punktą prioritetas buvo suteiktas statinių atstatymui jų buvusiose vietose, todėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punkto išlyga, leidžianti statyti arčiau nei 100 ir 50 m, taikytina ne tik esamoms, bet ir atkuriamoms sodyboms. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo sklype išlikę gyvenamojo namo pamatai yra 20 m, o pirties pamatai – 25 m nutolę nuo vandens telkinio terasos šlaito briaunos, vadovaudamasi nurodytuose norminiuose aktuose įtvirtintomis išlygomis, konstatavo, kad vietos statiniams buvo parinktos nepažeidžiant reikalavimų.

10III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė

11Kasaciniu skundu ieškovas – Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Sprendžiant klausimą, buvo sodyba ar ne, nagrinėjama ir įrodinėjama nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Aplinkos ministerija, Birštono miesto savivaldybės administracija; bylos Nr. 3K-3-656/2006). Pagal Molėtų rajono Žemėtvarkos skyriaus pateiktus duomenis, I. V. nuosavybės teisės nebuvo atkuriamos, todėl atsakovas G. V. negalėjo įgyti I. V. turėtos žemės ir tuo labiau buvusios sodybos liekanų. Be to, Nekilnojamojo turto registro pažymoje, kurioje nurodyta, kad atsakovui G. V. priklauso 12,830 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, nėra duomenų apie kokius nors statinius tame žemės sklype. Pagal Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. 289 patvirtintą Statybos reglamentą STR 1.01.09:2003 tam, kad būtų nustatytas sodybos buvimo faktas, nėra būtinos sąlygos – teisiškai įtvirtinto buvusio savininko I. V. žemės sklypo.

  1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, neteisingai taikė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punktą, neįvertino aplinkybės, kad statiniai pastatyti pažeidžiant atstumų reikalavimus. Kasatoriaus teigimu, išimtis dėl statinių statymo arčiau nei nurodyta teisės aktuose taikoma tik esamoms, bet ne buvusioms statybos, taip pat taikomas reikalavimas įvertinti projekte numatomos neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemones. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, padarė neteisingą išvadą, kad akmenys įrodė sodybos egzistavimo faktą. Ši teismo išvada, kasatoriaus teigimu, prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią akmenys, nesurišti statybine medžiaga, negali būti nekilnojamojo turto objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. Labanoro regioninio parko direkcija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas; bylos Nr. 3K-3-373/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Nemuno kilpų regioninio parko direkcija ir kt.; bylos Nr. 3K-3-419/2008).

13Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Utenos apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą. Jis atsiliepime nurodo, kad byloje ginčas vyksta būtent dėl to, kad neišliko duomenų apie buvusią sodybą. Be to, viena tik ta aplinkybė, kad buvusiam savininkui I. V. nebuvo atkuriamos nuosavybės teisės, neįrodo, jog šioje teritorijoje jis neturėjo sodybos, nes nuosavybės teisės gali būti neatkuriamos dėl įvairių priežasčių. Kasatorius skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, nes jose teismas tik akcentavo vieną būtiną sąlygą įrodinėjant sodybos buvimo faktą – gyvenamojo namo nustatymą ir pažymėjo, kad fakto apie ūkinių pastatų buvimą nustatymas pagal Saugomų teritorijų įstatymą nesukuria teisinių pasekmių, nes atskirų ūkinių pastatų buvimas neduoda pagrindo pripažinti, jos žemės sklype buvo išlikusi sodyba; pamatų buvimas įgytų prasmės tik tuo atveju, jeigu jie būtų žemės sklype, kuriame yra buvęs gyvenamasis namas.

14Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas G. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą. Jis atsiliepime nurodo, kad kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, nes šių nutarčių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, liudytojų parodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių; pagrįstai sprendė klausimą dėl to, ar ginčo sodyba egzistavo anksčiau, o ne klausimą apie tai, ar pastato liekanos (pavieniai akmenys) gali būti nekilnojamojo turto objektas, registruotinas Nekilnojamojo turto registre. Be to, šie kasatoriaus nurodomi argumentai, taip pat argumentai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės neįsigijimą yra fakto klausimai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai taikė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Atsakovo teigimu, pagal nurodytą teisės normą ginčo sklype galima vykdyti statybą, nes jame buvo sodyba, kurios egzistavimą įrodo 1949 m. aerofoto nuotrauka, 1952 m. topografinis planas, sodybos ir sodo liekanos, užfiksuotos antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole.

15Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, tačiau jį buvo atsisakyta priimti, nes neatitiko CPK 351 straipsnio reikalavimų.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo ir aiškinimo

19Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, jog ši tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos, augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, jog su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Šiose konstitucinėse normose suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti nurodytų vertybių, kaip žmogaus egzistavimo ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlygų, tautos gerovės pagrindo, apsaugą, racionalų naudojimą bei gausinimą. Minėtos konstitucinės nuostatos įgyvendinamos nustačius atitinkamą teisinį santykių, susijusių su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu bei kita veikla šiose vietovėse, reglamentavimą. Visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, tačiau ta pati įstatymo nuostata minėtam statybų draustiniuose draudimui turi ir tam tikrų statybos esamose ir buvusiose sodybose išlygų. Įstatymų leidėjas nurodo tris savarankiškus būdus, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, kaip suteikiantis teisę statyti saugomoje teritorijoje: 1) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas; 2) tos teritorijos planai, žemėlapiai ir panašūs dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai nėra išlikę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. Taigi sodybos buvimo faktas, kaip suteikiantis galimybę vykdyti statybas draustinio teritorijoje, gali būti patvirtintas vienu iš nurodytų trijų būdų. Turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymas yra tik vienas iš būdų draustinio teritorijoje buvusios sodybos faktui patvirtinti tuo atveju, kai egzistuoja visos CPK 444 straipsnio 1 dalyje bei 445 straipsnyje nustatytos sąlygos. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (statytojas) nereiškė reikalavimo nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, tačiau atsikirtimais į ieškinį bei teikiamais į bylą įrodymais siekė patvirtinti, kad statybos vietoje yra buvusi sodyba. Pažymėtina tai, kad įstatymuose nėra apibrėžtos istorinio–archyvinio dokumento sąvokos. Pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktą sąvoką dokumentas – juridinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Dokumentų ir archyvų įstatyme nustatyta, kad nacionalinį dokumentų fondą sudaro valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, valstybės įgaliotų asmenų veiklos dokumentai, Lietuvoje įvairiais istorijos laikotarpiais veikusių valstybinių įstaigų ir įmonių veiklos dokumentai, taip pat valstybės archyvuose saugomi dokumentai (Dokumentų ir archyvų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Nurodytame įstatyme taip pat nustatyta, kad asmenys turi teisę susipažinti su Nacionalinio fondo dokumentais, išskyrus tuos dokumentus, kurių susipažinimą riboja įstatymai, teikti prašymus dėl atitinkamų dokumentų pateikimo (Dokumentų ir archyvų įstatymo 19, 21 straipsniai). Remiantis šiomis nurodyto įstatymo nuostatomis galima daryti išvadą, kad istoriniu–archyviniu dokumentu gali būti laikomas iš Nacionalinio dokumentų ar kito fondo (muziejaus ar kt.) nustatyta tvarka gautas dokumentas, kuriame užfiksuota atitinkamo istorijos laikotarpio informacija. Tuo atveju, kai buvusios sodybos faktas įrodinėjamas tos teritorijos planais, žemėlapiais ir panašiais dokumentais, teismas turi vertinti pateiktus įrodymus (istorinius–archyvinius dokumentus bei kitus įrodymus) patikimumo ir pakankamumo aspektais. Apeliacinės instancijos teismas vertino bylos įrodymų visumą ir sprendė, kad jie yra pakankami išvadai apie tai, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančiame sklype buvo sodyba, padaryti. Teismo įsitikinimą sodybos egzistavimu suponavo archyvinės 1949 metų vietovės aeronuotraukos bei 1952 m. fotoplanas, kurie buvo ištirti VGTU Geodezijos institute specialiu nuotraukų skaitymo prietaisu, gaunant trimatį vaizdą. Minėta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, nustatantis statybų buvusiose sodybose išlygas, nustato vieną iš atvejų, jog pastatų statyba buvusiose sodybose galima, kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose. Nagrinėjamoje byloje VGTU Geodezijos instituto atliktų tyrimų duomenimis yra nustatyta, kad atsakovui priklausančiame žemės sklype sodyba buvo pažymėta fotoplane bei topografiniame žemėlapyje, t. y. sodyba buvo pažymėta 1949 m. bei 1952 m. atitinkamuose planuose. Taigi sodybos buvimo faktas yra nustatytas jos pažymėjimu kituose planuose, tai atitinka vieną Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto išlygų, kai statyba buvusiose sodybose yra galima.

20Kasatorius šioje byloje kelia klausimą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino sodybos sąvoką, įtvirtintą aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintame Statybos reglamente STR 1.01.09:2003, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, kad, išnykus sodybai, nelieka teisinio pagrindo jai atstatyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasatoriaus argumentais. Nurodyto Statybos reglamento 5.38 punkte nustatyta, kad sodyba – tai juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra vienos iš sąlygų – teisiškai įtvirtinto buvusio savininko I. V. žemės sklypo. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos kasatoriaus argumentus, pažymi, kad šiame reglamente yra pateikta bendra sodybos sąvoka, tuo tarpu Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymui yra reikšminga buvusios sodybos sąvoka. Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419, 7 punkte apibrėžta, kad buvusi sodyba – sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais–archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Taigi kasatoriaus nurodoma Statybos reglamente pateikta sodybos samprata Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto kontekste yra reikšminga ta prasme, kad istoriniais–archyviniais dokumentais arba teismo sprendimu turi būti įrodytas faktas, jog asmeniui, pretenduojančiam vykdyti statybas draustinio teritorijoje esančiame ir nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, priklausė gyvenamasis namas su priklausiniais. Pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas. Nei Saugomų teritorijų įstatyme, nei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamente nenustatyta, kad buvusi sodyba būtinai turėjo priklausyti asmeniui, kuris yra dabartinio žemės sklypo savininkas. Dėl tokio šių normų aiškinimo jau yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, Metelių regioninio parko direkcija; bylos Nr. 3K-3-259/2008). Nagrinėjamoje byloje atsakovui žemės sklypas priklauso nuosavybės teise, sodybos praeityje egzistavimo jame faktas yra įrodytas byloje esančiais archyviniais planais bei kitais įrodymais. Kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse neišaiškinta, kad, išnykus sodybai, nelieka teisinio pagrindo jai atstatyti, kaip teigia kasatorius. Kasaciniame skunde nurodytose nutartyse faktinės bylų aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, nes išnagrinėtose bylose buvo siekiama nustatyti faktus, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose yra ūkio pastatų liekanų, todėl kasacinis teismas yra pasisakęs, kad vien tik ūkio pastatų buvimo faktas, neįrodžius, kad sklype buvo ir gyvenamasis namas, neduoda pagrindo išvadai apie sodybos buvimą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-656/2006; 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. Labanoro regioninio parko direkcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-373/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Nemuno kilpų regioninio parko direkcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-419/2008). Dėl to kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nepagrįsti.

21Dėl statybų saugomose teritorijose teisinio reglamentavimo ypatumų

22Valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga susijusius santykius, yra sukūrusi tokį teisinį reguliavimą, kuriuo įtvirtinami tam tikri veiklos ribojimai, draudimai ar nustatomas ypatingas režimas ypač vertingose vietovėse. Veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja ne tik įstatymai, bet ir saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų, regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, šiuose reglamentuose gali būti nustatomos leistinos ir rekomenduojamos statinių formos, dydžiai, teritorijos užstatymo procentas, atstumai nuo vandens telkinių ir šlaitų, taip pat juose gali būti sugriežtinti Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi reikalavimai. Šių reglamentų reikšmę nusako Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 34 punktas, kuriame nustatyta, kad saugomų teritorijų individualūs apsaugos reglamentai – tai Vyriausybės įgaliotų institucijų patvirtinti teisės aktai, nustatantys specialius saugomų teritorijų apsaugos, projektavimo ir statybų šiose teritorijose reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad Saugomų teritorijų įstatyme nustatytų statybų draudimo išlygų taikymui yra reikšmingas reglamentuose įtvirtintas teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. L. B. v. Gražutės regioninio parko direkcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-27/2009). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punktą, neįvertino aplinkybės, kad statiniai pastatyti pažeidžiant atstumų reikalavimus. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos kasatoriaus argumentus, pažymi, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos, patvirtintos pirmiau nurodytu Vyriausybės nutarimu, yra bendro pobūdžio teisės aktas, kuriame nustatyti tam tikri ribojimai žemės naudojimo srityje. Tokią išvadą suponuoja Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – tai įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikio. Kasatoriaus nurodytas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punktas reglamentuoja naujų statinių, statomų vandens telkinių apsaugos zonoje, atstumus nuo vandens telkinio kranto linijos ir pan., taip pat nustato galimybę vykdyti statybas mažesniu atstumu nei numatyta esamose sodybose, o buvusios sodybos termino apskritai nevartoja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant klausimą dėl statybų regioninio parko teritorijoje teisėtumo, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško sąlygos turi būti taikomos kartu su saugomų teritorijų individuliais apsaugos reglamentais, kaip teisės aktais, kuriuose nustatyti specialūs statybų tokioje teritorijoje reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje reikšmingas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419 patvirtintas Labanoro regioninio parko apsaugos reglamentas. Šio Reglamento 23 punkte nustatyti statinių Labanoro regioniniame parke projektavimo, statymo bei rekonstravimo reikalavimai, prioritetą suteikiant gamtinio bei istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio išlaikymui, bendros kraštovaizdžio struktūros bei jo estetinės vertės išsaugojimui ir pan. Reglamento 25 punkte nustatyta, kad, rengiant detalųjį planą arba statybos projektus buvusioms sodyboms atkurti, vietos pastatams statyti gali būti parinktos kitose vietose nei jie stovėjo anksčiau, tačiau visais atvejais nepažeidžiant vertingų kraštovaizdžio elementų, taip pat laikantis 23 punkte išdėstytų reikalavimų. Taigi Reglamente suteikiamas prioritetas sodybų atkūrimui jų buvusiose vietose, tačiau statinių atstumų nuo vandens telkinio kranto linijos bei šlaito briaunos nereglamentuojamos, todėl taikytinos bendrosios Vyriausybės nutarimu patvirtintos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Minėta, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1. punkto 2 dalyje nustatyta galimybė statyti statinius esamose sodybose ir mažesniu nei šio punkto 1 dalyje nustatytu atstumu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kokiu atstumu nuo vandens telkinio yra išlikę namo bei pirties pamatai, tinkamai taikė Reglamento 25 punkto nuostatas, suteikiančias prioritetą sodybų atkūrimui jų buvusiose vietose, todėl teisingai sprendė, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1. punkto išlyga dėl mažesnių atstumų taikytina ne tik esamoms, bet ir atkuriamoms sodyboms.

23Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias veiklą draustiniuose, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl kasaciniu skundu skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

24Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

25Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių... 6. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą,... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 8. Molėtų rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį... 9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė... 11. Kasaciniu skundu ieškovas – Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras,... 12. 1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 13. Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Utenos apskrities viršininko... 14. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas G. V. prašo kasacinį skundą... 15. Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo ir... 19. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė... 20. Kasatorius šioje byloje kelia klausimą, kad apeliacinės instancijos teismas... 21. Dėl statybų saugomose teritorijose teisinio reglamentavimo ypatumų... 22. Valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų... 23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės... 24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 25. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.... 26. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...