Byla 2A-753-823/2012
Dėl pretendentų atkurti nuosavybės teisės susitarimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

1Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Rūtos Burdulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. K. (M. K.), S. B., M. O., J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų ieškinį atsakovei H. B. dėl pretendentų atkurti nuosavybės teisės susitarimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovai M. K., S. B., M. O., J. K. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą dėl suklydimo, 2004 m. vasario 18 d. susitarimą dėl žemės pasidalijimo. Nurodė, kad ieškovai ir atsakovė 2004 m. vasario 18 d. pasirašė susitarimą dėl 6 ha žemės sklypo, nuosavybės teise priklausiusio ieškovų seneliui F. K. (F. K.), į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, pasidalijimo po lygiai, t. y. po 1 ha. Pasirašydami šį susitarimą ieškovai nežinojo, kad dalijamasi turi būti pagal savininko įpėdiniams priklausančias paveldėti dalis, o ne pagal pretendentų skaičių. Buvo sutarta, kad po 1 ha žemės tenka atsakovei ir jos seseriai V. R. (dabar mirusi), nors joms bendrai turėjo tekti 1,2 ha. Dėl to ieškovams atiteko nepagrįstai sumažintos dalys – po 1 ha, nors turėjo tekti po 1,2 ha. Be to, vietoj V. R. susitarime pasirašė atsakovė, neturėdama notariškai patvirtinto įgaliojimo.

5Atsakovė H. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad V. R. turėjo tokias pačias teises į žemę, kaip ir kiti pretendentai, susitarimas nebuvo sudarytas suklydus. V. R. buvo silpnos sveikatos, todėl norėjo, kad dokumentai būtų tvarkomi įgaliotos H. B. vardu. Šią V. R. valią liudija ir 2008 m. vasario 22 d. testamentas. Ieškovai, pasirašydami susitarimą, suvokė savo veiksmų esmę ir siekė teisinių pasekmių, be to, nuo susitarimo sudarymo praėjo 6 metai. Ieškovams yra atnaujintas terminas atkurti nuosavybės teises ir į papildomą 1,3 ha žemės sklypą, į kurį atsakovė nėra pareiškusi pretenzijų. Panaikinus susitarimą, būtų padaryta žala atsakovės teisėms ir interesams.

6Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad į buvusio savininko F. K. žemę buvo 6 pretendentai: S. B., M. O., J. K., M. K., H. B., V. R. Jie visi yra F. K. vaikaičiai, skirtingų buvusio savininko vaikų, kurie yra mirę, vaikai, išskyrus H. B. ir V. R., kurios yra seserys. Jeigu nebūtų 2004 m. vasario 18 d. J. K. pasiūlyto susitarimo, tai pretendentams priklausytų: ieškovams po 1,2 ha žemės, atsakovei H. B. bei V. R. po 0,6 ha. Tačiau pretendentai susitarime išreiškė valią, kad ieškovams būtų atkurtos nuosavybės teisės grąžinant jiems po 1 ha, o H. B. – 2 ha, V. R. nuosavybės teisių į jai tenkančią dalį atsisakė. Susitarime nenurodyta, kad V. R. atsisakė savo dalies H. B. naudai, tačiau susitarimas yra pasirašytas visų pretendentų, patvirtintas seniūno ir šiuo metu galiojantis. Šio susitarimo pagrindu 2004 balandžio 9 d. yra parengtos pažymos ieškovams ir atsakovei dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nuosavybės teisės ieškovui M. K. yra atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 7 d. sprendimu, kitiems pretendentams parengtos išvados dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl sprendžiant klausimą dėl susitarimo galiojimo, reikia spręsti ir dėl minėtų pažymų, išvadų ir sprendimo galiojimo. Taip pat būtina išsiaiškinti, ar V. R. turi įpėdinių. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, ieškovai žinojo, kiek jiems pagal įstatymą priklauso žemės, susitarimą sudarė laisva valia.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovai, atsakovė bei atsakovės sesuo V. R. buvo pretendentai grąžinti jų senelio F. K. žemę, esančią ( - ). M. K. ir J. K. padavė prašymą grąžinti senelio žemę 1992 m. gruodžio 28 d., ir 1999 m. liepos 19 d. patvirtintu Šalčininkų rajono Turgelių seniūno susitarimu pasidalino seneliui priklausančią 6 ha žemę po lygiai. Atsakovė ir jos sesuo įstojo į žemės grąžinimo procesą 2001 m. sausio 24 d., todėl 2001 m. gegužės 19 d. seniūnas patvirtino naują susitarimą: H. B., M. K. ir J. K. atiteko po 2 ha, o V. R. atsisakė savo dalies. Ieškovės S. B. ir M. O. padavė prašymą grąžinti senelio žemę 2001 m. gruodžio 4 d. 2004 m. vasario 18 d. buvo patvirtintas ginčijamas susitarimas, parašus patvirtino Šalčininkų rajono Turgelių seniūnas V. J.: ieškovams atiteko po 1 ha žemės, o atsakovei – 2 ha, nes V. R. dalis žemės nepaskirta. F. K., miręs 1945 metais, santuokoje su A. B.-K. turėjo šešis vaikus, ieškovai, atsakovė ir jos sesuo V. R. yra skirtingų F. K. vaikų vaikai (vaikaičiai), jeigu nebūtų sudarytas susitarimas, ieškovams priklausytų po 1,2 ha žemės, o atsakovei bei jos seseriai po 0,6 ha. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 straipsnį suklydimo faktą galima nustatyti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. R. J., Šalčininkų rajono žemėtvarkos specialistas, nagrinėjant bylą teisme parodė, kad pretendentams visada paaiškinama, kiek kiekvienam iš jų priklauso žemės pagal įstatymą. 2004 m. vasario 18 d. susitarimą jis užpildė po to, kai visi susitarė savo iniciatyva. Ginčas tarp giminių kilo tuomet, kai ieškovai sužinojo, jog atsakovė gavo ne tik 2 ha senelio žemės, bet ir 5 ha savo tėvo žemės. Žemės ploto dalys yra esminė susitarimo sąlyga, tačiau šalies veiksmai vertinami kaip suklydimas, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Pasiūlymo, su kuriuo sutiko visi, pasidalinti žemę pagal pretendentų skaičių iniciatorė buvo ne atsakovė, o ieškovė J. K., kuri nuo 1992 metų kartu su ieškovu M. K. dalyvavo žemės atkūrimo procese bei 2001 m. gegužės 19 d. patvirtintu susitarimu, kuriame dalyvavo ir atsakovė bei V. R., žemę taip pat pasidalijo po lygiai. Ieškovai pagal savo patyrimą, socialinę padėtį, amžių buvo pajėgūs suvokti susitarimo esmę. Aplinkybė, kad atsakovė turi teisę atkurti nuosavybę ir į savo tėvo žemę, paaiškėjo po susitarimo sudarymo, tačiau nėra įrodymų, kad tai įvyko dėl atsakovės, neva nutylėjusios šį faktą, kaltės. Duomenų apie tai, kad V. R., būdama gyva, turėjo pretenzijų atsakovei nėra, o praėjus savaitei po susitarimo sudarymo, 2004 m. vasario 25 d. notaras patvirtino įgaliojimą, pagal kurį atsakovė turėjo teisę tvarkyti V. R. vardu dokumentus dėl senelio žemės grąžinimo.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Apeliaciniu skundu ieškovai M. K., S. B., M. O. ir J. K. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad:

91) pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovų parodymų, kad jiems nebuvo paaiškinta, kiek žemės jiems priklauso pagal įstatymą, ir kad jie negavo pažymų apie jiems priklausančias dalis, nors pažymų išrašymas numatytas įstatyme. Kadangi ieškovams nebuvo paaiškinta, kiek žemės jiems faktiškai priklauso, jie galvojo, kad teisingas pasidalijimas yra lygiomis dalimis. Neinformavus ieškovų apie jiems tenkančias pagal įstatymą dalis, buvo pažeistos imperatyvios teisės normos. Dėl to buvo sukiršinti giminės. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik prielaidomis. Teismo sprendimas pažeidžia teisingumo ir sąžiningumo principus bei ieškovų turtinius interesus.

102) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino fakto, kad ginčijamą susitarimą vietoj V. R. atsakovė pasirašė neturėdama įgaliojimo.

11Atsiliepimu trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Aplinkybė, kad pagal susitarimą atsakovei atiteko didesnė nei ieškovams žemės sklypo dalis, savaime nėra pagrindas teigti, kad susitarimas buvo sudarytas ieškovams iš esmės suklydus dėl pretendentams tenkančių žemės sklypo dalių dydžio. Susitarimu įstatymas leidžia pretendentams pasidalinti jiems visiems tenkantį žemės sklypą savo nuožiūra.
  2. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais. Visi protingi ir atidūs suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo žinoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias taisykles, visi teisės aktai yra viešai skelbiami, nuosavybės teisių atkūrimo eiga ir problemos buvo ne kartą viešai aptariamos ir aiškinamos. Protingumo principas įtvirtintas ir CK 1.90 straipsnio 4 dalyje, apibrėžiančioje esminio suklydimo sąvoką. Teismas nustatė pakankamai aplinkybių ir jas objektyviai įvertino.
  3. Pareiga išaiškinti pretendentams apie žemės sklypo dalių dydžius žemėtvarkos specialistams nebuvo nustatyta teisės aktais, tačiau tai buvo daroma pagal susiklosčiusią praktiką.
  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

13Ieškovai (apeliantai) byloje yra pareiškę reikalavimą dėl susitarimo pasidalinti žemės sklypą pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Pagal CK 1.90 straipsnį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005). Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2011; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.). Suklydimas laikomas esminiu, kai buvo suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).

14Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl jų sudarymo iš esmės suklydus sąlygas reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Esminį suklydimą sudarant 2004 m. vasario 18 d. susitarimą dėl žemės pasidalijimo apeliantai grindžia tuo, kad jiems nebuvo išaiškinta, kokia turto dalis priklausytų jiems pagal įstatymus, t.y. esminis suklydimas jų siejamas su atitinkamų teisės normų nežinojimu. Tačiau teisės normų turinio nežinojimas negali būt prilygintas esminiam suklydimui pagal CK 1.90 straipsnį, nes įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos RespublikosKonstitucijos 7 straipsnis). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad ieškovė J. K., kartu su ieškovu M. K. dalyvavo žemės atkūrimo procese nuo 1992 metų, o ieškovės M. O. ir S. B. – nuo 2001 metų, todėl, veikdami kaip apdairūs ir rūpestingi asmenys, jie galėjo ir privalėjo pasidomėti savo teisių šiame procese turiniu savarankiškai, o apeliantų išsilavinimas ir amžius taip pat nesudaro prielaidų manyti, kad jiems objektyviai negalėjo būti suvokiamas pasirašomo susitarimo turinys. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai galimai nebuvo informuoti apie jiems priklausančias dalis žemėtvarkos pareigūnų, nesudaro pagrindo konstatuoti esminį suklydimą sudarant ginčijamą susitarimą, kadangi, kaip jau minėta, kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo privalo pirmiausia pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Apeliantų argumentai dėl ginčijamo susitarimo įtakos tolimesniems giminaičių santykiams teisėjų kolegijos atmetami kaip teisiškai nereikšmingi, kadangi esminis suklydimas kaip sandorio negaliojimo sąlyga turi būti nustatytas šio sandorio sudarymo metu, o ne konstatuojamas pagal po sandorio sudarymo atsiradusias aplinkybes.

15Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino fakto, kad ginčijamą susitarimą vietoj V. R. atsakovė pasirašė neturėdama įgaliojimo. Su šiais apeliantų argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Paminėtą aplinkybę pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino ginčijamame sprendime, ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu situacijos vertinimu nėra pagrindo nesutikti. Įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik pagal atstovaujamojo ieškinį ir tik tada, jei atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 1.92 straipsnis), taigi ginčyti 2004 m. vasario 18 d. susitarimą dėl žemės pasidalijimo šiuo pagrindu galėtų tik V. R., kuri bylos nagrinėjimo metu yra mirusi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad V. R. būtų prieštaravusi dėl ginčijamo sandorio sudarymo, o ta aplinkybė, kad po savaitės nuo ginčijamo sandorio sudarymo V. R. išdavė atsakovei notariškai patvirtintą įgaliojimą tvarkyti visus su F. K. žemės grąžinimu susijusius reikalus, gali būti vertinamas kaip V. R. pritarimas atitinkamiems atsakovės veiksmams.

16Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

17Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Nutarė

18Apeliacinį skundą atmesti.

19Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai