Byla 2A-216/2007

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei, dalyvaujant ieškovų atstovams R. P. , advokatui Domantui Skebui, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Neringai Jucevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. P. ir W. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2225-41/2006 pagal nurodytų ieškovų ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (toliau – VSDFV), dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės socialinės paramos centrui, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netekus maitintojo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovai V. P. ir W. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui VSDFV ir prašė priteisti iš atsakovo: 53 554,70 Lt žalos, susijusios su maitintojo netekimu, atlyginimo; delspinigius nuo 1999 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, kurie 2004 m. gruodžio 31 d. sudaro 70 560,04 Lt sumą; 5 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto VSDFV darbuotojų neveikimo; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovų, tuo metu dar mažamečių vaikų, tėvas A. P. 1991 m. rugsėjo 27 d. žuvo grįždamas iš komandiruotės namo. Jis dirbo Valstybinės melioracijos komplektavimo įmonėje, kuri buvo įpareigota mokėti žuvusiojo vaikams žalos atlyginimą netekus maitintojo. Reorganizavus bei privatizavus įmonę, visus jos įsipareigojimus perėmė UAB „Sautra“. UAB „Sautra“ mokamas žalos atlyginimas nuo 1993 metų tapo nereguliarus, todėl neišmokėtas žalos atlyginimas buvo išieškomas teismo antstolių kontoros prie Vilniaus rajono apylinkės teismo pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą. 1999 m. birželio 1 d. UAB „Sautra“ buvo iškelta bankroto byla. 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovų motina R. P. (kaip vaikų įstatyminė atstovė) įtraukta į UAB „Sautra“ pirmos eilės kreditorių sąrašą su 53 554,70 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu. Kadangi bendrovė veiklos nevykdė nuo bankroto bylos iškėlimo, kreditorinis įsiskolinimas nebuvo išmokėtas, o bendrovė išregistruota iš įmonių rejestro dėl bankroto. Pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 181 straipsnį žalos atlyginimo prievolę nuo 1999 m. birželio 1 d. perėmė valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, o nuo 2002 m. sausio 1 d. – VSDFV teritoriniai skyriai. Nors ieškovai jau tapo pilnamečiais, jų teisė gauti neišmokėtą žalos atlyginimą išliko. Iki šiol ieškovams nėra sumokėtas 53 554,70 Lt dydžio žalos už maitintojo netekimą atlyginimas. Ieškovai taip pat reikalavo 70 560,41 Lt delspinigių nuo nesumokėto žalos atlyginimo dydžio, skaičiuodami juos nuo 1999 m. gruodžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 1 d.

4Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais motyvais:

51. Teismas konstatavo, kad žalos atlyginimui dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d., yra taikomos 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nuostatos. Po bankroto bylos iškėlimo UAB „Sautra“ žalos atlyginimo prievolę perėmė valstybė: laikotarpiu nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d. tai vykdė Vilniaus miesto savivaldybė, nuo 2002 m. sausio 1 d. šią prievolę perėmė VSDFV. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2006 m. birželio 21 d. nutartyje pasisakė, kad bankroto byloje priimta nutartis, kuria ieškovų motina su atitinkamu finansiniu reikalavimu įtraukta į kreditorių sąrašą neturi prejudicinės galios šioje byloje CPK 182 straipsnio prasme, nes šioje byloje ginčas vyksta tarp kitų, o ne tarp tų pačių, šalių. Dėl to teismas sprendė, kad pagal Laikinąjį įstatymą žalos atlyginimo prievolę iš įmonės perėmė valstybė ir tapo skolininke žalos atlyginimo prievolėje pagal įstatymą, o ne kaip teisių ar pareigų perėmėja bankroto byloje.

62. Teismas sprendė, kad ieškovams iš UAB „Sautra“ priklausantis žalos atlyginimas yra pilnai išmokėtas, todėl ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovo VSDFV 53 554,70 Lt žalos atlyginimo atmestinas kaip neturintis įstatyminio pagrindo, atitinkamai atmestinas ir reikalavimas priteisti delspinigius. Teismas nurodė, jog ieškovai pagal Laikinąjį įstatymą įgijo teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo prievolės perėmimo valstybei nuo bankroto bylos UAB „Sautra“ iškėlimo, tai yra nuo 1999 m. birželio 1 d. Iš byloje esančio rašytinio įrodymo - VSDFV Vilniaus miesto skyriaus žalos atlyginimo apskaičiavimo (b. l. 162-166) matyti, jog žalos atlyginimo suma, kurią turėjo mokėti UAB „Sautra“ laikotarpyje nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. birželio 1 d., yra 23 598,12 Lt, o žalos atlyginimo suma, kurią UAB „Sautra“ išmokėjo laikotarpiu nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1999 m. birželio 1 d., yra 26 264,04 Lt. Teismas nurodė, jog žalos atlyginimo dydis, laikotarpiu nuo 1993 m. rugsėjo 1 d., buvo skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 629 4.2.2 punktą - ne mažiau, kaip MMA kiekvienam asmeniui, turinčiam teisę gauti kompensaciją. Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1004, šis nutarimas buvo pripažintas netekusiu galios, o žalos atlyginimas buvo skaičiuojamas pagal aukščiau minėto nutarimo Nr. 1004 3.1 punktą - nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. ne mažesnis nei 210 Lt kiekvienam asmeniui. 1997 m. sausio 20 d. Konstitucinis Teismas nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 3.1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Civilinio kodekso 499 straipsnio 1 daliai ir Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui“ pripažino, kad 1996 m. rugpjūčio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1004 3.1 punktas prieštarauja Konstitucijai. Šiuo pagrindu, Vyriausybės 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 228 pripažinti netekusiais galios nutarimo Nr. 1004 3, 3.1, 3.2 punktai. Apygardos teismas sprendė, laikotarpiu nuo 1997 m. vasario 1 d. iki 1997 m. rugpjūčio 30 d. žalos atlyginimas turėjo būti skaičiuojama pagal galiojusį Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 629 3.5 punktą, kuris nustatė, kad žalos atlyginimas, gaunamas dėl maitintojo mirties, negali būti mažesnis už pusę MMA kiekvienam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, nurodęs, kad norma, pagal kurią iki 1997 m. vasario mėnesio buvo apskaičiuojamas žalos atlyginimo dydis, panaikinta. 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas, kurio 13 straipsnis numatė, kad žalos atlyginimo kompensacija apskaičiuojama pagal nurodytą formulę, o šio įstatymo 23 straipsnis nustatė žalos atlyginimo nemažinimo taisyklę.

73. Ieškovų prašymas priteisti 70 560,41 Lt delspinigių, kuriuos jie skaičiuoja nuo neišmokėtos 53 554,70 Lt sumos (į kurią įeina 15 690,87 Lt ieškovų paskaičiuoto įsiskolinimo ir 37 863,83 Lt delspinigių) nepagrįstas, kadangi delspinigių skaičiavimas nuo delspinigių nenumatytas teisės aktuose ir tai neatitinka delspinigių kompensacinės funkcijos, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

84. Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumo bei atsakovų atsakomybės klausimo dalyje reikalavimo priteisti neturtinę žalą teismas nepasisakė, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų, kaip būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti, bei nesant nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti ieškinio dėl žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju.

95. Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas, konstatavęs, jog ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, nes teisė į ieškinį jiems atsirado 1999 m. birželio 1 d., o ieškinys šioje byloje pateiktas 2004 metais, atmetė ieškovų reikalavimus ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo (LR CK 1.126 str. 2 d.).

10Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikini Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog nesutinka su teismo sprendimu. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

11Dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio

121. Teismas, nepagrįstai nusprendęs, kad teisinga yra atsakovo pateikta skaičiuotė, sprendimą grindė tik atsakovo pateiktais argumentais. Apeliantų manymu, teismas neatsižvelgė į ieškovų rašytiniuose paaiškinimuose akcentuotas atsakovo skaičiuotės klaidas, neanalizavo ieškovų argumentų. Tarp ieškovų ir atsakovo nėra ginčo dėl žalos atlyginimo nustatyto dydžio už laikotarpį nuo 1993 m. rugsėjo mėn. iki 1999 m. rugpjūčio mėn. imtinai - abi šalys nurodo, kad ieškovams priklausė po 1 MMA (minimalią mėnesinę algą) per mėnesį. Tačiau atsakovas ir teismas laikė, kad nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. žalos atlyginimo dydis turėjo mažėti iki 210 Lt per mėnesį vienam asmeniui, nes įsigaliojo Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas Nr. 1004, kurio 3.1 punktas nustatė žalos atlyginimo mėnesinį dydį - ne mažiau kaip 210 Lt asmeniui, kuris ir taikytinas ieškovams vietoje anksčiau mokėtos MMA. Su tokia atsakovo ir teismo išvada apeliantai nesutinka dėl šių aplinkybių: 1) žalos atlyginimo dydį nustatė Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.2 punktas, o ne 3.1 punktas, kaip nurodo atsakovas ir teismas; 2) minėto nutarimo 3.2 punktas nustatė žalos atlyginimo minimalų dydį - 210 Lt, tačiau nei šis nutarimas, nei kiti teisės aktai nenurodė, kad mokamo žalos atlyginimo dydį reikia sumažinti iki šio minimumo. Be to, atsakovas skaičiavimuose pripažįsta žalos atlyginimo dydžio nemažinimo taisyklę; 3) atsakovo ir teismo argumentai dėl žalos atlyginimo dydžio sumažinimo iki 210 Lt prieštarauja CK 499 straipsniui ir Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui, kuriame nurodyta, kad darbuotojo valandinis (mėnesinis) darbo užmokestis negali būti mažesnis už įstatymų nustatytą valandinį atlygį (mėnesinę algą). Kadangi žalos atlyginimas netekus maitintojo yra skirtas kompensuoti dėl gyvybės atėmimo negautas pajamas, o jei miręs asmuo būtų gyvas ir tęsęs savo darbinę veiklą, jis gautų ne mažesnį nei 1 MMA, apeliantai sprendžia, jog negautų pajamų kompensavimas privalo būti ne mažesnis nei 1 MMA.

132. Teismo teiginys, kad skaičiuojant žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 1997 m. vasario 1 d. iki 1997 m. rugpjūčio 30 d. reikėjo vadovautis Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 629, kuris numatė žalos atlyginimo dydį - ne mažiau kaip 0,5 MMA asmeniui, nepagrįstas dėl šių aplinkybių:

142.1. Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. 629 pakeistas 1993 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 629, o šis pakeistas Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1004. Šiuose teisės akte nėra tiesiogiai pasisakyta dėl Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 629 galiojimo panaikinimo, tačiau tokią išvadą, apeliantų teigimu, galima padaryti vadovaujantis teisės teorijos principais: jei du vienodos hierarchijos teisės aktai skirtingai reglamentuoja tą patį santykį, tuomet vadovaujamasi vėlesniu. Panaikinus Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.2 punkto galiojimą, negalima remtis ankstesniais (pakeistais) nutarimais, nes jie nebegaliojo. Be to, panaikinus minėtą Vyriausybės nutarimo punktą, liko galioti Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, kuriomis ir reikėtų vadovautis. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. nutarime, aiškindamas žalos atlyginimo, susijusio su sužalojimu, principus, nurodė, kad pagal Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, kad darbuotojui nustatytas valandinis tarifinis atlygis (mėnesinė alga) negali būti mažesnė už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą). Pasak apeliantų, darytina išvada, kad tuo atveju, kai nukentėjusio darbuotojo valandinis tarifinis atlygis (mėnesinė alga) iki sužalojimo buvo mažesnis už nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą), žalos atlyginimas turi būti apskaičiuojamas pagal valstybės nustatytą darbo užmokesčio minimumą.

152.2 Jokiuose teisės aktuose nėra nurodyta, kad mokamo žalos atlyginimo dydį reikia sumažinti iki Vyriausybės nutarimuose nurodyto minimumo. Be to, pats atsakovas savo skaičiavimuose pripažino žalos atlyginimo dydžio nemažinimo taisyklę.

162.3. Teismo sprendime išsakyta nuomonė apie tai, kad nurodyto periodo žalos atlyginimo dydis apskaičiuotinas pagal Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą Nr. 629, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. sausio 16 d. nutarime Nr. 2 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ pasisakė, kad žalos atlyginimo dydis apskaičiuojamas nuo minimalios mėnesinės algos ir tais atvejais, kai, pavyzdžiui, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis yra mažesnis už nustatytą MMA arba darbuotojas neturėjo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio galima apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį ir pan.

173. Teismas sprendime pasisakė dėl žalos atlyginimo įsiskolinimo indeksavimo. Apeliantai nurodo, jog 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas, kurio 13 straipsnyje nurodyta formulė, pagal kurią turėjo būti apskaičiuotas žalos atlyginimas. Kadangi pagal šią formulę apskaičiuota suma yra mažesnė nei mokėta anksčiau, taikoma nemažinimo taisyklė ir žalos atlyginimo dydis nekeičiamas (23 str. 5 d.). Ieškovams ir toliau priklausė tokio pat dydžio žalos atlyginimas, koks buvo mokėtas iki įstatymo įsigaliojimo (po 400 Lt kiekvienam). Toks dydis išliko iki UAB „Sautra“ bankroto. Teismas nepagrįstai palaikė atsakovo nuomonę apie tai, kad UAB „Sautra“ laikotarpiu nuo 1993 m. rugsėjo iki 1999 m. gegužės imtinai turėjo sumokėti 23 598,12 Lt. Apeliantai teigia, jog ši suma yra neteisinga dėl atsakovo skaičiavimuose nepagrįstai sumažinto mėnesinio žalos atlyginimo mokėjimo dydžio bei dėl indeksavimo netaikymo. Nei atsakovas, nei teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „Sautra“ mokėjo žalos atlyginimą labai nereguliariai, buvo įsiskolinusi ieškovams. Įsiskolinimas tęsėsi nuo 1993 m. rugsėjo mėnesio, neišmokėtos sumos nebuvo indeksuotos, atsižvelgiant į vidutinio darbo užmokesčio indeksą. Pareigą darbdaviui indeksuoti šias sumas nustatė Darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnis bei Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 6 straipsnis, Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas Nr. 629 ir vėlesni nutarimai "Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo.“

18Dėl ieškinio senaties termino

19Teismo teiginys, jog ieškinio termino skaičiavimo pradžią reikia laikyti 1999 m. birželio 1 d. (bankroto bylos iškėlimo dieną), nepagrįstas. Apeliantai teigia, jog nuo šios dienos valstybė privalėjo perimti žalos atlyginimo mokėjimą, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas dėl šių aplinkybių: 1) nei atsakovas, nei tretieji asmenys iki bylos iškėlimo dienos nepareiškė ieškovams apie savo atsisakymą mokėti įsiskolinimą, priešingai, ieškovai buvo klaidinami atsakovo ir trečiojo asmens (Vilniaus m. savivaldybės), nurodant, kad įsiskolinimas bus padengtas iš UAB „Sautra“ turto. Ši įmonė buvo likviduota tik 2002 metais, tačiau išlaikymo įsiskolinimas liko nepadengtas; 2) žalos mokėjimo įsiskolinimas yra nustatytas ir priteistas Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi UAB ,,Sautra“ bankroto byloje, o ieškovų ieškinyje yra keliamas reikalavimas dėl nustatytos pareigos mokėti šią sumą nevykdymo, todėl šis pažeidimas yra tęstinio pobūdžio; 3) skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią nuo 1999 m. birželio 1 d. nėra pagrindo, nes ieškinys reiškiamas atsakovui, kuris pareigą mokėti žalos atlyginimo įsiskolinimą perėmė 2002 m. sausio 1 d.; 4) ieškovai būdami nepilnamečiai neturėjo objektyvios galimybės teismo nurodytu laiku sužinoti apie savo pažeistas teises ir jas apginti.

20Atsakovas VSDFV ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas pilnai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino faktines bylos aplinkybes, ginčo santykiams tinkamai pritaikė procesinės bei materialinės teisės normas, turinčias reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, priimtas sprendimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai, atitinka galiojančius teisės aktus, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

21Apeliacinis skundas netenkintinas.

22Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį dėl to, kad jis nepagrįstas, iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, tačiau neteisingai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad praleista ieškinio senatis. Ieškovai (apeliantai) neįrodė ieškinio pagrįstumo ir apeliacinės instancijos teismui.

23Atsižvelgiant į tai, jog žala ieškovams padaryta iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m.), žalos atlyginimo klausimas spręstinas remiantis pareigos atlyginti žalą atsiradimo metu galiojusiais teisės aktais bei proceso (procedūrinėmis) teisės normomis, nustatančiomis žalos atlyginimo dydžio skaičiavimo metodiką.

24Pagal 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalį nukentėjusiojo mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šiems asmenims žala atlyginama tokio dydžio, kokia buvo nukentėjusiojo asmens uždarbio dalis, kurią jie gaudavo ar turėjo teisę gauti savo išlaikymui, nukentėjusiajam esant gyvam. 1964 m CK 508 straipsnis nustatė, kad juridinį asmenį likvidavus, nesant galimybės žalos atlyginti iš teisių perėmėjo (jo nesant), negalint mokėjimų kapitalizuoti ar pareikšti reikalavimus atlyginti žalą aukštesnei likviduoto juridinio asmens organizacijai arba organizacijai, nurodytai sprendime likviduoti juridinį asmenį, nukentėjusiojo reikalavimus patenkina valstybė. Atvejus, kuomet prievolę mokėti žalos atlyginimą netekus maitintojo perima valstybė, nustatė ir 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 18 straipsnis, kurio 2 ir 3 dalys numatė, kad įmonę likvidavus dėl bankroto, žalos atlyginimas mokamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o jei žalos atlyginimas negalimas dėl lėšų stokos, reikalavimai atlyginti žalą pereina valstybei Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybė 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtino Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarką, kurios pirminė redakcija numatė, jog šią valstybės prievolę vykdo vietos savivaldos vykdomosios institucijos (2 p.), o galiojanti nurodytos tvarkos redakcija numato, kad šią prievolę vykdo VSDFV teritoriniai skyriai (2 p.). Vėliau papildžius nurodytą laikinąjį įstatymą 181 straipsniu, nustatyti konkretesni prievolės mokėti žalos atlyginimą perėjimo valstybei atvejai.

25Dėl šių teisės normų ir jų taikymo tarp proceso šalių ginčo nėra, tačiau ieškovai ir atsakovas nesutinka su žalos atlyginimo netekus maitintojo apskaičiavimo metodika už laikotarpį nuo 1996-09-01 iki 1999-05-01 (2 t., b. l. 26-23, 40-43).

26Pažymėtina, kad 1993-1997 metais galioję Vyriausybės nutarimai nustatė tik minimalų žalos atlyginimo dėl maitintojo mirties dydį. Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 629 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo“ 4.1 punkte buvo nustatyta, kad nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. 10 proc. didinamas žalos atlyginimas, gaunamas dėl nukentėjusiojo mirties, o 4.2.2 punkte nustatyta, kad indeksuotas žalos atlyginimas negali būti mažesnis už minimalų darbo užmokestį kiekvienam asmeniui (38 Lt, to paties nutarimo 1.2 p.). Toks pat reglamentavimas buvo nustatytas Vyriausybės 1994 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 4, kurio 4.1 punktas nurodė, kad nuo 1994 m. sausio 1 d. 5 proc. didinamas žalos atlyginimas dėl nukentėjusiojo mirties. Pirminės Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 redakcijos 3.2 punkte nustatyta, kad asmenims, gaunantiems žalos atlyginimą dėl maitintojo mirties, apskaičiuotas žalos atlyginimas negali būti mažesnis už 210 Lt kiekvienam asmeniui. Nurodytas punktas panaikintas Vyriausybės 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 228. Nė vienas nurodytas teisės aktas nenustatė maksimalaus žalos atlyginimo dėl maitintojo netekties dydžio ar mokėtino žalos atlyginimo dydžio mažinimo taisyklių, tvarkos, o vėlesnis šių teisinių santykių reglamentavimas tik patvirtina, kad socialinės apsaugos teisėje galioja išmokų nemažinimo taisyklė. 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies pirminė redakcija nustatė, kad, jei asmenims pagal šį įstatymą turintiems teisę gauti netekto darbingumo periodinę kompensaciją, ji būtų mažesnė negu iki šio įstatymo įsigaliojimo mokėtas žalos atlyginimas, mokama 1997 m. rugpjūčio mėnesį išmokėto žalos atlyginimo dydžio periodinė kompensacija.

27Bylos duomenimis, ieškovų tėvas 1991 m. rugsėjo 27 d. žuvo dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1992 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu iš darbdavio Valstybinės melioracijos komplektavimo įmonės buvo priteistas 1 162,08 rublių kasmėnesinis žalos atlyginimas vaikams, kurie mirusiojo buvo išlaikomi (bankroto b. l. 126-127). Įmonę reorganizavus, žalos atlyginimo mokėjimo prievolę perėmė UAB „Sautra“, kuriai Vilniaus apygardos teismo 1999 m. birželio 1 d. nutartimi iškelta bankroto byla (bankroto b. l. 46-47), 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovų įstatyminė atstovė (motina R. P. ) įrašyta į UAB „Strauja“ kreditorių sąrašą su 53 554,70 Lt finansiniu reikalavimu (bankroto b. l. 135-136). Nuo 1999 m. birželio 1 d. prievolę mokėti žalos atlyginimą perėmė Vilniaus miesto savivaldybė, o nuo 2001 m. sausio 1 d. - VSDFV Vilniaus skyrius. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. birželio 27 d. nutartimi buvo nutarta išregistruoti iš įmonių rejestro dėl bankroto likviduotą UAB „Sautra“. Ieškovai nurodo, kad įmonės bankroto byloje ieškovų atstovės pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo įsiskolinimo, susidariusio iki valstybė perėmė žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, liko nepatenkintas, todėl priteistinas šioje byloje iš prievolę mokėti žalos atlyginimą dėl maitintojo mirties perėmusio atsakovo.

28Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka, 2006 m. birželio 21 d. nutartyje nurodė, jog bankroto byloje priimta 1999 m. rugsėjo 23 d. teismo nutartis, kuria patvirtintas įsiskolinimas ieškovams, neturi prejudicinės galios, todėl žalos atlyginimo prievolės vykdymas ir įsiskolinimo egzistavimas nustatytinas iš naujo įvertinant šį klausimą liečiančius įrodymus.

29Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo pateiktu žalos atlyginimo mokėjimų skaičiavimu ir, remdamasis Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 629, 1996 m. rugpjūčio 23 d. Nr. 1004 ir 1997 m. kovo 17 d. Nr. 228 nutarimų nuostatomis, konstatavo, jog ieškovams buvo išmokėta didesnė žalos atlyginimo suma nei jiems priklauso, o įsiskolinimo nėra. Apeliantai (ieškovai) teigia, jog nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. jiems turėjo būti mokamas 1 MMA (pagal Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 1 punktą - 300 Lt) kiekvienam (iš viso 600 Lt) žalos atlyginimas, kadangi Konstituciniam Teismui 1997 m. sausio 20 d. nutarimu pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.1 punktą, Vyriausybė 1997 m. kovo 17 d. nutarimu panaikino 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3, 3.1, 3.2 punktus, o 3.2 punkte ir buvo nustatytas minimalus 210 Lt kiekvienam asmeniui žalos atlyginimo dėl maitintojo mirties dydis, mokėtas iki tol ieškovams pagal Vyriausybės 1995 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1635. Teismas, pritardamas atsakovo pozicijai, sprendė, jog, panaikinus žalos atlyginimo dydį nustačiusią taisyklę, turėjo būti taikomas Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. 629 bei išmokų nemažinimo taisyklė.

30Kolegija mano, jog Vyriausybei 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 228 panaikinus 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.2 punktą, numačiusį, jog minimalus kiekvienam asmeniui žalos atlyginimo dėl maitintojo mirties dydis yra 210 Lt, ir nesant kitos taisyklės, kaip skaičiuotinas išmokėtas žalos atlyginimo dydis, turėjo būti remiamasi bendru socialinių išmokų nemažinimo principu (taisykle) ir ieškovams mokamas iki tol mokėto dydžio žalos atlyginimas (po 210 Lt kiekvienam). Nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog žalos atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas remiantis 1 MMA. Visų pirma, Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.1 punktą, o ne 3.2 punktą, pagal kurį ieškovams buvo skaičiuojamas žalos atlyginimas dėl maitintojo mirties, todėl jis toliau galiojo ir buvo taikomas iki panaikinimo. Antra, Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.2 punktas panaikintas tik Vyriausybės 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 228, kuris įsigaliojo nuo 1997-03-22, todėl tik nuo nutarimo įsigaliojimo neliko taisyklės, kuria remiantis skaičiuojamas žalos atlyginimo dydis. Trečia, Vyriausybė 1996 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1256 (dar iki Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.2 punkto panaikinimo) nustatė, kad nuo 1996 m. gruodžio 1 d. 10 proc. didinamas apskaičiuotas žalos atlyginimas, gaunamas už pakenkimą sveikatai ar dėl nukentėjusiojo mirties, taikant šią nuostatą asmenims, gaunantiems nurodytąjį žalos atlyginimą arba iki 1996 m. gruodžio 1 d. įgijusiems teisę jį gauti (taigi ir ieškovams), t. y. pakeitė žalos atlyginimo skaičiavimo metodiką. Todėl vėliau, Vyriausybės 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 228, kuris įsigaliojo nuo 1997-03-22, panaikinus žalos atlyginimo minimalų dydį, turėjo būti taikoma bendra socialinių išmokų nemažinimo taisyklė, o 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinajam įstatymui, - šio įstatymo nustatyta žalos atlyginimo netekus maitintojo apskaičiavimo formulė bei (tuo atveju, jei mažėtų pagal formulę apskaičiuotas žalos atlyginimo dydis) 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta socialinių išmokų nemažinimo taisyklė.

31Nepagrįstai ieškovai teigia, jog 210 Lt (vėliau – 10 proc. padidintas) dydžio žalos atlyginimo netekus maitintojo kiekvienam vaikui priteisimas, pasikeitus (padidėjus) MMA, prieštaravo CK 499 straipsniui ir Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui. CK 499 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nukentėjusiems dėl maitintojo mirties asmenims žala atlyginama tokio dydžio, kokia buvo nukentėjusiojo asmens uždarbio dalis, kurią jie gaudavo ar turėjo teisę gauti savo išlaikymui, nukentėjusiajam esant gyvam. Logiška, jog ieškovai, būdami mirusiojo vaikais, negalėjo gauti kiekvienas po mirusiojo atlyginimo dydžio išlaikymą, jei šis gavo minimalų atlygį. Tuo tarpu Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straispnis nustatė minimalų mokėtiną mėnesio atlygį dirbantiems asmenims, o ne žalos atlyginimo netekus maitintojo minimalų dydį ir apskaičiavimą. Pažymėtina, kad sudėjus gaunamą ieškovų žalos atlyginimą, jie gaudavo didesnę išmoką nei 1 MMA. Taip pat kolegija nesutinka su teismo motyvų dėl atsakovo pateikto žalos atlyginimo dydžio skaičiavimo dalimi, kiek nurodoma, jog Vyriausybės 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 228 panaikinus 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.2 punktą, turėjo būti taikomas 1992 metų nutarimo nuostatos, kadangi, visų pirma, kaip jau minėta, dar 1996 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1256 nustatė, kad nuo 1996 m. gruodžio 1 d. žalos atlyginimo dydis didintinas 10 proc., antra, 1992 metų nutarimas yra senesnis aktas, pakeistas vėliau priimtų teisės aktų, todėl jo taikymas prieštarauja pagrindiniams teisės normų galiojimo principams, trečia, pats teismas nurodė, jog taikytina nemažinimo taisyklė, todėl, jei nuo 1996-12-01 remiantis nurodytu Vyriausybės nutarimu buvo skaičiuojamas padidintas 462 Lt žalos atlyginimas vietoj 420 Lt, teismas neturėjo pagrindo teigti, jog taikytinas 1992 metų nutarimas.

32Kadangi apeliantai motyvuoja įsiskolinimo susidarymą dėl aukščiau aptartų teisės normų klaidingo aiškinimo, o ne dėl faktinių aplinkybių (neatsiskaitymo ir kt.), todėl, atsižvelgiant į aukščiau pateiktą teisės normų analizę, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą priteisti jų nurodytą įsiskolinimą, taip pat išvestinius reikalavimus dėl netesybų (delspinigių) priteisimo. Be to, ieškovai neginčija fakto, jog jiems išmokėta 26 264,04 Lt žalos atlyginimo suma (CPK 187 str. 1 d.), o jų pateiktas skaičiavimas, kurio 3 stulpelyje nurodytos faktiškai išmokėtos sumos (2 t., b. l. 21-23) sutampa su atsakovo pateiktos lentelėje 6 stulpelyje nurodytomis išmokėtomis sumomis (2 t., b. l. 41-43). Išskyrus tai, jog atsakovas nurodo, jog 1999 metų balandžio mėnesį ieškovams įmonė išmokėjo 2 283 Lt ir 12 362,78 Lt (nuo įmonės sąskaitos nurašė antstoliai), o ieškovai nurodo, kad tą mėnesį jie gavo 800 Lt. Tačiau 13 845,78 Lt skirtumo išmokėjimą ieškovams patvirtina ir administratoriaus 1999-09-03 rašto duomenys (2 t., b. l. 44). Iš kitos pusės BUAB „Sautra“ patvirtinimas, jog įmonė yra skolinga ieškovams, neįpareigoja žalos atlyginimo prievolės perėmėją valstybę mokėti nepagrįstai priskaičiuotas žalos atlyginimo sumas, nes valstybė (jos atstovas – atsakovas) perėmė tik prievolę mokėti pagal įstatymus priklausantį žalos atlyginimo dydį bei pagal aukščiau nurodytus teisės aktus apskaičiuoto žalos atlyginimo įsiskolinimą, kurio ieškovo atveju nebuvo. Valstybė neperėmė bankrutavusios UAB „Sautra“ įsipareigojimo mokėti didesnį nei priklausė pagal aukščiau aptartus teisės aktus žalos atlyginimą ieškovams.

33Dėl to teismas pagrįstai atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad neįrodytas skolos dėl neišmokėto žalos atlyginimo netekus maitintojo susidarymas ar neteisingai taikytas išmokėto ieškovams žalos atlyginimo skaičiavimas.

34Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimus ir tuo pagrindu, kad jie praleido ieškinio senatį. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad termino eiga prasideda nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą (1964 m. 86 str., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.). 1964 m. CK nustatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą ir sutrumpintą 6 mėnesių terminą dėl netesybų išieškojimo (CK 84 str. 1 d., 2 d. 1 p.). Kolegija nesutinka su teismo išvada, jog bankroto bylos UAB „Sautra“ iškėlimo diena laikytina atskaitos tašku, kai ieškovai sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad ieškovų teisės buvo pradėtos pažeidinėti (tęstinio pobūdžio pažeidimas) nuo tada, kai UAB „Sautra“ pradėjo nereguliariai ir nepilnai atsiskaityti su ieškovais, t. y., kaip patys ieškovai nurodo, nuo 1993 metų rugsėjo mėnesio (2 t., b. l. 21-23). Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent 1999 metų balandį su ieškovais buvo atsiskaityta (permokėta), nurašius antstoliui nurodytus pinigus nuo UAB „Sautra“ sąskaitos. Kadangi ieškovai prašė priteisti žalos atlyginimo nepriemoką, kuri jų manymu, atsirado dėl skirtingo teisės aktų, reglamentavusių minimalų žalos atlyginimo dydį, taikymo, tai ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 įsigaliojimo diena, kuomet ieškovai, sužinoję apie MMA dydžio padidėjimą (300 Lt) ir 210 Lt žalos atlyginimo vienam asmeniui dydžio, mažesnio už 1 MMA, nustatymą, laikė, jog jų teisės pažeistos. Atsižvelgiant į tai, jog žalos atlyginimo prievolės mokėtojas – UAB „Sautra“ – pripažino ieškovų prašomą mokėti žalos atlyginimo dydį, ieškovų įstatyminė atstovė – motina – buvo įtraukta į kreditorių sąrašą, tai ieškovai (jų įstatyminė atstovė) pagrįstai galėjo tikėtis, jog žalos atlyginimo padidėjimas bus išmokėtas, ypač po to, kai jį bankroto byloje nutartimi patvirtino teismas (1964 m. CK 89 str. 2 d.). Todėl laikytina, jog ieškinio senaties termino eiga nutrūko ir turėjo būti pradėta skaičiuoti iš naujo nuo UAB „Sautra“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos, kuomet ieškovai turėjo galutinai įsitikinti, kad jų menamas įsiskolinimas nebus išmokėtas, nes asmens, ją pripažinusio neliko (2002 m. birželio 27 d.), jį likvidavus dėl bankroto, o asmuo, perėmęs žalos atlyginimo prievolės mokėjimą, nepripažino šios skolos ir nesutiko jos mokėti. Atsižvelgiant į tai, kad 2002 metais, kai nutrūkusi ieškinio senaties termino eiga pradedama vėl skaičiuoti, galiojo 2000 m. CK, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškovai, 2004-01-05 pateikė šioje byloje ieškinį, praleido ieškinio senatį, ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį (CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str.).

35Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti ar keisti (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

37palikti iš esmės nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovai V. P. ir W. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui VSDFV ir... 4. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį... 5. 1. Teismas konstatavo, kad žalos atlyginimui dėl nelaimingų atsitikimų... 6. 2. Teismas sprendė, kad ieškovams iš UAB „Sautra“ priklausantis žalos... 7. 3. Ieškovų prašymas priteisti 70 560,41 Lt delspinigių, kuriuos jie... 8. 4. Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumo bei atsakovų... 9. 5. Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas, konstatavęs, jog... 10. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikini Vilniaus apygardos teismo 2006 m.... 11. Dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio... 12. 1. Teismas, nepagrįstai nusprendęs, kad teisinga yra atsakovo pateikta... 13. 2. Teismo teiginys, kad skaičiuojant žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 1997... 14. 2.1. Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. 629 pakeistas 1993 m.... 15. 2.2 Jokiuose teisės aktuose nėra nurodyta, kad mokamo žalos atlyginimo dydį... 16. 2.3. Teismo sprendime išsakyta nuomonė apie tai, kad nurodyto periodo žalos... 17. 3. Teismas sprendime pasisakė dėl žalos atlyginimo įsiskolinimo... 18. Dėl ieškinio senaties termino... 19. Teismo teiginys, jog ieškinio termino skaičiavimo pradžią reikia laikyti... 20. Atsakovas VSDFV ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės... 21. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 22. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį dėl to, kad jis... 23. Atsižvelgiant į tai, jog žala ieškovams padaryta iki naujojo CK... 24. Pagal 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalį nukentėjusiojo mirties atveju teisę... 25. Dėl šių teisės normų ir jų taikymo tarp proceso šalių ginčo nėra,... 26. Pažymėtina, kad 1993-1997 metais galioję Vyriausybės nutarimai nustatė tik... 27. Bylos duomenimis, ieškovų tėvas 1991 m. rugsėjo 27 d. žuvo dėl nelaimingo... 28. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas... 29. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo pateiktu žalos atlyginimo... 30. Kolegija mano, jog Vyriausybei 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 228 panaikinus... 31. Nepagrįstai ieškovai teigia, jog 210 Lt (vėliau – 10 proc. padidintas)... 32. Kadangi apeliantai motyvuoja įsiskolinimo susidarymą dėl aukščiau aptartų... 33. Dėl to teismas pagrįstai atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad neįrodytas... 34. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimus ir tuo pagrindu,... 35. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 37. palikti iš esmės nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15...