Byla 2K-30/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės teisėjos Onos Aldonos Budienės, teisėjo Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio, sekretoriaujant E. Jasionienei, dalyvaujant prokurorui A. Kuzminskui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu ir, jo nusikalstamą veiką iš 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 273 straipsnio 3 dalies perkvalifikavus į 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalį, nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams.

2Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmestas.

3Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu išteisintas, o Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu nuteistas taip pat ir M. P., tačiau šių teismų nuosprendžių dalys dėl M. P. kasacine tvarka neapskųstos.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5L. M. nuteistas už tai, kad 2002 m. gegužės 21–birželio 7 d., atvykęs prie „( - )“ namo esančios automobilių stovėjimo aikštelės, iš UAB „( - )“ direktorės R. R. reikalavo atiduoti kiekvieną mėnesį po vienos dienos apyvartos dydžio pinigų sumą, užmaskuodamas šį neteisėtą reikalavimą R. R. turto apsauga nuo galimų neigiamų pasekmių, t. y. nuo jai priklausančios prekybinės automobilio priekabos MAZ 813210 sugadinimo ar sunaikinimo. R. R. atsisakius įvykdyti L. M. reikalavimą mokėti mokestį, buvo grasinama sunaikinti ar sugadinti šią automobilio priekabą.

6Ikiteisminio tyrimo metu L. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad nurodytą nusikalstamą veiką įvykdė pakartotinai, būdamas iš anksto susitaręs bei veikdamas su M. P., taip pat, kad 2002 m. birželio 9 d. apie 1.00 val. sudegino minėtą prekybinę automobilio priekabą ir taip padarė didelę žalą R. R. bei UAB „( - )“. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog šias veikas padarė L. M. bei M. P. ir jas iš kaltinimo pašalino.

7Kasaciniu skundu L. M. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nuosprendžius ir jį išteisinti.

8Kasatorius teigia, kad jo kaltę pirmosios instancijos teismas pagrindė vien tik nukentėjusiosios R. R. parodymais, kuriuos paneigia jo paties bei M. P. parodymai ir kurių nepatvirtina joks įrodymų šaltinis, t. y. byloje nėra nei vaizdo, nei garso įrašų, taip pat liudytojų, girdėjusių jo ir nukentėjusiosios pokalbius. O byloje esantys liudytojų V. Š., R. G., G. M., D. A. K., D. G., E. K., R. G. parodymai negali būti jo – nuteistojo – kaltės įrodymais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nei vienas šių liudytojų asmeniškai negirdėjo, kad jis – nuteistasis – iš nukentėjusiosios R. R. reikalavo mokesčio už apsaugą bei grasino susidoroti, jei mokestis nebus mokamas. Pasak kasatoriaus, šie liudytojai tik pakartojo tai, ką jiems pasakojo nukentėjusioji R. R., todėl tokių liudytojų parodymai nepatvirtina, kad būtent jis – nuteistasis – iš R. R. reikalavo mokesčio už apsaugą bei jai grasino ir todėl negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

9Kasatoriaus nuomone, nesurinkus duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir laikytinų įrodymais byloje, yra pažeistas ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados.

10Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios R. R. parodymams suteikė pranašumą prieš kitų proceso dalyvių parodymus, juos išskyrė ir laikė labiau pagrįstais negu jo bei M. P. parodymai. Tuo tarpu tikėti būtent nukentėjusios parodymais nėra pagrindo. L. M., teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo parodymus įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, kartu pabrėžia, jog jam yra perkelta įrodinėjimo pareiga, o tai, kasatoriaus nuomone, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 29 straipsnio, 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

11Kasatorius taip pat teigia, kad byloje nėra pateikta pakankamai neabejotinai patikimų jo kaltės įrodymų ir todėl pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje (toliau – ir Konvencija), BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Kasatorius pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog būtent kaltintojas privalo pateikti kaltininko kaltumo įrodymus, o abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Kaltintojas turi pateikti pakankamai kaltinamojo kaltumą pagrindžiančių įrodymų (Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją, 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas).

12Nuteistojo L. M. kasacinis skundas atmestinas.

13Dėl kasatoriaus teiginių apie įrodymus

14Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė tik nukentėjusiosios R. R. parodymais, kuriuos paneigia jo paties bei M. P. parodymai ir kurių nepatvirtina joks įrodymų šaltinis, nes byloje nėra nei vaizdo, nei garso įrašų, taip pat liudytojų, tiesiogiai girdėjusių jo – kasatoriaus – ir nukentėjusiosios pokalbius. Todėl, kasatoriaus nuomone, pažeisti BPK 20 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.

15Pagal baudžiamojo proceso ir baudžiamąjį įstatymus liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai turi būti gauti tik teisėtais būdais, juos turi būti galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), jie negali būti melagingi (BPK 83 straipsnio 1, 4 dalys, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnis). Įstatymai neišskiria kokių nors kategorijų bylų, kuriose liudytojų, nukentėjusiųjų parodymams, norint juos pripažinti įrodymais, būtų keliami iš esmės kitokie ar papildomi reikalavimai. Tuo tarpu, pasak kasatoriaus, jo byloje dėl turto prievartavimo liudytojų parodymai gali būti pripažįstami įrodymais, jei liudytojas kaltininko reikalavimus ir grasinimus nukentėjusiajai girdėjo pats asmeniškai, o nukentėjusiosios parodymai yra įrodymai, jei jie patvirtinti vaizdo ar garso įrašais.

16Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Liudytojas, duodamas parodymus, turi vengti dėstyti žinias, kurių šaltinio jis negali nurodyti (BPK 279 straipsnio 2 dalis). Todėl liudytojas, duodamas parodymus apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias jis sužinojo iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų, privalo nurodyti šių žinių šaltinį. Vadinasi, kaip liudytojas gali būti šaukiamas asmuo ne tik tiesiogiai stebėjęs bylai reikšmingas aplinkybes, bet ir jas sužinojęs iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių. Pagal įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 3, 5 dalys). Taigi klausimą, ar liudytojo, nukentėjusiojo parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

17Pirmosios instancijos teismas L. M. kaltę nuosprendyje pagrindė ne tik nukentėjusiosios R. R. parodymais, bet ir liudytojų V. Š., R. G., G. M., D. A. K., D. G., E. K., R. G. parodymais. Pažymėtina, kad nukentėjusioji R. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose davė iš esmės nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina minėtų liudytojų parodymai. Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, kuriems taikomas anonimiškumas (BPK 301 straipsnio 2 dalis).

18Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus skunde nurodyti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje davė nuoseklius parodymus apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, nurodė šių žinių šaltinius. Be to, liudytojai E. K., G. M. ir R. G. parodymo atpažinti metu atpažino L. M. kaip asmenį, kuris ne vieną kartą buvo atėjęs prie R. R. prekybinės priekabos ir, pasak nukentėjusiosios, reikalavo pinigų už tariamą apsaugą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų V. Š., R. G., G. M., D. A. K., D. G., E. K., R. G. parodymus laikė įrodymais.

19Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje, išdėstydamas įrodymus, pagrindžiančius L. M. kaltę, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, kasatoriaus nuomone, jį teisinančius, duomenis.

20Taigi pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė.

21Dėl kasatoriaus teiginių apie konstitucinių normų ir principų pažeidimą jo byloje

221. Kasatorius tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeisti konstituciniai lygybės prieš įstatymą (Konstitucijos 29 straipsnis), nekaltumo prezumpcijos (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis) principai ir konstitucinė teisė į teisingą teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), taip pat BPK 44 straipsnio 5, 6 dalys, įtvirtinančios ir konkretinančios minėtas konstitucines nuostatas.

232. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygybės įstatymui principas, kuris teisėje reiškia „lygų matą“, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims. Baudžiamojoje teisėje šis principas reiškia, kad už padarytą nusikaltimą yra nustatyti vienodi atsakomybės pagrindai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 6/97).

24Baudžiamajame kodekse nustatyta, kad pagal šį kodeksą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 1, 4 dalys). Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (44 straipsnio 5 dalis). Kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra jo padaryta veika, kurioje konstatuota turto prievartavimo sudėtis, numatyta BK 181 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus baudžiamoji byla išnagrinėta visų instancijų teismuose. Pažymėtina, kad kasatorius, be deklaratyvios nuorodos į Konstitucijos 29 straipsnį, nepateikė konkrečių ir aiškių argumentų, kaip jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistas konstitucinis lygybės principas, baudžiamojoje teisėje įtvirtintas BK 2 straipsnyje, baudžiamojo proceso teisėje – BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Todėl nėra pagrindo teismų sprendimus L. M. baudžiamojoje byloje vertinti jų atitikimo konstituciniam lygybės principui aspektu.

253. Konstitucinė nekaltumo prezumpcijos samprata, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, reiškia, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Tačiau, pasinaudodamas teise į gynybą, jis gali pateikti įrodymų ar argumentų, paneigiančių pareikštą kaltinimą. Kitais atvejais gynybos priemonės gali būti panaudojamos atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms atskleisti. Todėl gynyba yra kryptinga kaltinimo atsvara, kuria siekiama apsaugoti teisėtus įtariamojo ar kaltinamojo interesus (Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir kiti nutarimai). Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodytos nuostatos susisieja su Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Konstitucinės nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnio 6 dalyje.

26Esminiai argumentai, kasatoriaus nuomone, įrodantys, kad jo byloje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija yra tai, kad, pasak kasatoriaus, nebuvo pateikta pakankamai jo kaltę patvirtinančių neabejotinai patikimų įrodymų, kad buvo atmesti jo ir M. P. parodymai.

27Šioje nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios R. R., liudytojų V. Š., R. G., G. M., D. A. K., D. G., E. K., R. G. parodymus pagrįstai pripažino įrodymais ir juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindas abejoti nukentėjusiosios ir nurodytų liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išsamiai bei visapusiškai patikrino byloje esančius įrodymus ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad L. M. nuteistas nesant pakankamai jo kaltę patvirtinančių patikimų įrodymų. O tai, kad teismas kritiškai vertina kaltininko parodymus ir kitus gynybos poziciją atitinkančius įrodymus, negali būti laikoma įrodinėjimo pareigos perkėlimu.

28Kaip argumentą savo pozicijai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo pagrįsti kasatorius nurodo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimą Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją byloje. Minėtame sprendime, tarp kasatoriaus nurodytų, yra ir nuostata, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte, nurodančiame, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Šios nuostatos iš esmės realizuotos ir kasatoriaus byloje, nes kaltinimas jam dėl to, kad sudegino prekybinę automobilio priekabą ir taip padarė didelę žalą R. R. bei UAB „( - )“, panaikintas.

29Taigi L. M. byloje nėra duomenų, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje.

304. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nepažeisti konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduoti visų proceso dalyvių teises. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą nuostatos sukonkretintos BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Baudžiamojo proceso teisėje šių konstitucinių nuostatų užtikrinimo garantija yra ir teisėjų nušalinimo institutas (BPK 57, 58, 59 straipsniai).

31Kasatorius, tvirtindamas, kad jo byloje buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios R. R. parodymams suteikė pranašumą prieš kitų proceso dalyvių parodymus, juos išskyrė ir laikė labiau pagrįstais negu jo bei M. P. parodymai, kad nepagrįstai jo parodymus įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šis nuteistojo L. M. argumentas yra tapatus jo apeliacinio skundo argumentui. Tiek kasaciniame, tiek apeliaciniame skunde kasatorius iš esmės nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškė teisės į teisingą teismą pažeidimas.Taigi kasatorius tik deklaratyviai teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą.

32Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, nukentėjusios R. R. parodymus analizavo tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste, nesuteikdamas jiems pranašumo prieš kitų proceso dalyvių parodymus. Taigi pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavęs tiek L. M. kaltinančias, tiek jį teisinančias aplinkybes, pagrįstai jo parodymus įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad L. M. „nesutinka tik su tuo, kaip nuosprendyje buvo įvertinti ištirti įrodymai, tačiau dėl to laikyti teismą buvus šališką nėra pagrindo“.

33Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kilus abejonių dėl teismo nešališkumo, proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), turi teisę pareikšti teismui nušalinimą (BPK 57, 58, 59 straipsniai). Tuo tarpu iš bylos matyti, kad L. M. nušalinimo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams ar teisėjams nepareiškė.

34Konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). L. M. padarytas nusikaltimas, aprašytas BK 181 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų. Kasatorius šį nusikaltimą padarė esant neišnykusiam teistumui, jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. BK 181 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį atitinkančią bausmę.

35Taigi L. M. byloje konstitucinė teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, nebuvo pažeista.

36Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

37Nuteistojo L. M. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu išteisintas, o... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro,... 5. L. M. nuteistas už tai, kad 2002 m. gegužės 21–birželio 7 d., atvykęs... 6. Ikiteisminio tyrimo metu L. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad nurodytą... 7. Kasaciniu skundu L. M. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijų... 8. Kasatorius teigia, kad jo kaltę pirmosios instancijos teismas pagrindė vien... 9. Kasatoriaus nuomone, nesurinkus duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3... 10. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios R. R.... 11. Kasatorius taip pat teigia, kad byloje nėra pateikta pakankamai neabejotinai... 12. Nuteistojo L. M. kasacinis skundas atmestinas.... 13. Dėl kasatoriaus teiginių apie įrodymus... 14. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė tik... 15. Pagal baudžiamojo proceso ir baudžiamąjį įstatymus liudytojų,... 16. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudyti gali būti šaukiamas... 17. Pirmosios instancijos teismas L. M. kaltę nuosprendyje pagrindė ne tik... 18. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus skunde nurodyti liudytojai... 19. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje... 20. Taigi pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 305... 21. Dėl kasatoriaus teiginių apie konstitucinių normų ir principų pažeidimą... 22. 1. Kasatorius tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeisti... 23. 2. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygybės įstatymui principas,... 24. Baudžiamajame kodekse nustatyta, kad pagal šį kodeksą asmuo atsako tik tuo... 25. 3. Konstitucinė nekaltumo prezumpcijos samprata, įtvirtinta Konstitucijos 31... 26. Esminiai argumentai, kasatoriaus nuomone, įrodantys, kad jo byloje buvo... 27. Šioje nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas... 28. Kaip argumentą savo pozicijai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo pagrįsti... 29. Taigi L. M. byloje nėra duomenų, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos... 30. 4. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas... 31. Kasatorius, tvirtindamas, kad jo byloje buvo pažeista teisė į nepriklausomą... 32. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino... 33. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kilus abejonių dėl teismo... 34. Konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad... 35. Taigi L. M. byloje konstitucinė teisė į nepriklausomą ir nešališką... 36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 37. Nuteistojo L. M. kasacinį skundą atmesti....