Byla A-4061-756/2016
Dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovams Viešųjų pirkimų tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešųjų pirkimų tarnybos, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja E. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–14), kurį patikslino (I t., b. l. 73–87), prašydama: 1) panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98 ,,Dėl E. S. atleidimo“; 2) grąžinti ją į Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas (A lygis, 18 kategorija); 3) įpareigoti atsakovą atlikti būtinus struktūrinius pakeitimus, susijusius su jos pareigybės įteisinimu; 4) priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d.; 5) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) priteisti 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas.

5Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 171–179) pareiškėjos E. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016 (III t., b. l. 38–60) pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeitė: Tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98 ,,Dėl E. S. atleidimo“ panaikino; laikė, kad pareiškėjos E. S. valstybės tarnybos santykiai su Tarnyba, kurioje ji užėmė Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas (pareigybės lygis A, kategorija 18), panaikintas nuo 2011 m. lapkričio 30 d. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1S-166, nutrauktos teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; bylos dalį dėl išmokų už priverstinę pravaikštą priteisimo pareiškėjai E. S. už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

7II.

8Pareiškėja E. S. pateikė patikslintą skundą (III t., b. l. 70–74), kuriame prašo: 1) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki 2015 m. spalio 26 d.; 2) priteisti vidutinio darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. kovo 14 d., apskaičiuotą užskaitant gautą vidutinį darbo užmokestį Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje; 3) priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, susidariusias dėl atleidimo datos nukėlimo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienai; priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei tokios būtų.

9Pareiškėja patikslintame skunde paaiškino, kad teismui konstatavus, kad tarnybos santykiai nutraukiami teismo sprendimo pagrindu, atsakovui atsiranda pareiga, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsnio 4 dalį, tikslinti išeitinės išmokos atleidimo dienai dydį. Tai liečia kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Sprendžiant klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo atskaičiavus gaunamas pajamas dabartinėje darbovietėje, svarbu šioje apskaičiavimo formulėje taikyti vienodas taisykles, t. y. jei pažyma esamoje darbovietėje apie vidutinį darbo užmokestį remiasi 2016 m. gaunamomis pajamomis, tai ir vidutinis darbo užmokestis, mokėtinas atsakovo už priverstinės pravaikštos laikotarpį, turėtų būti apskaičiuotas pagal 2016 m. duomenis. Pareiškėjos paskaičiavimais, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais 2016 m., priskaitytina vieno mėnesio darbo užmokesčio suma yra 2 001,35 Eur. Pareiškėjai turi būti priteistas darbo užmokesčio skirtumas už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. kovo 14 d., užskaitant gautą vidutinį darbo užmokestį dirbant Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje, o ne skaičiuojant darbo užmokesčio skirtumą (tarp atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos gauto darbo užmokesčio skirtumo kitoje darbovietėje) už visą priverstinės pravaikštos laiką. Prašydama priteisti neturtinę žalą, pareiškėja prašo atsižvelgti į tai, kad atsakovas sąmoningai ir sistemingai nevykdė teismo sprendimo ir neužtikrino jos teisių garantijos. Atsakovui buvo suprantami teismo motyvai, kuriais buvo nurodyta jo pareiga atlikti struktūrinius pakeitimus, pašalinančius esantį pareiškėjos teisių pažeidimą, tačiau atsakovas kiekvieną sykį pasirinkdavo tokį elgesio modelį, kurį teismas pripažindavo neteisėtu. Tai liečia tiek prastovos paskelbimą, tiek ir vėlesnius veiksmus. Kiekvieną kartą atsakovas sugalvodavo kaip pareiškėją pažeminti – neteisėtai siūlydavo žemos kategorijos pareigas, informuodavo apie 2011 m. lapkričio 30 d. panaikintą pareigybę, siūlydavo vienkartinio pobūdžio darbą neaiškiomis sąlygomis, atostogas suteikdavo nenurodant nei pareigų, nei už kokį laikotarpį suteikiamos atostogos, imdavo darbo apskaitos žiniaraštyje žymėti nedirbtas dienas dėl ligos ir tokiu būdu dar sumažindavo gaunamas išmokas, mokamos išmokos išvis neaiškiu būdu buvo apskaičiuotos, t. y. nė karto nepaaiškino, kokios išmokos yra mokamos ir kaip jos apskaičiuotos. Pareiškėjos teigimu, jos pasiekta karjera keletą metų buvo numenkinta, atsakovas teigdavo, kad ji nėra atleista, tačiau jokių pareigų neleido atlikti, buvo nutraukta stažo skaičiavimo eiga. Tai atsiliepė pareiškėjos įgūdžiams, patirčiai. Paprašius apmokėti kursus, tiesiogiai susijusius su viešųjų pirkimų sritimi, buvo raštu atsakyta, kad tarnyba neturi tam lėšų ir jokie tarnautojai į tą seminarą iš tarnybos nevyks, tačiau nuvykus į seminarą savo lėšomis pamatė, kad klausytojo teisėmis dalyvauja Viešųjų pirkimų tarnybos darbuotojai. Iki teismo sprendimo viena augindama mažametį vaiką pareiškėja nebuvo užtikrinta savo ateitimi, buvo apribotos įsidarbinimo galimybės. Esant raštams, kad nėra atleista, naujam darbdaviui problematiška buvo paaiškinti apie savo tarnybos eigą. Po paskutinio teismo sprendimo Tarnybos vadovas švaistė valstybės lėšas mokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį, bet tyčia nesuteikdamas galimybės dirbti.

10Atsakovas Tarnyba, atstovaujantis Lietuvos valstybę, atsiliepime (III t., b. l. 82–87) prašė pareiškėjos patikslinto skundo netenkinti.

11Atsakovas paaiškino, kad LVAT padarė išvadą, jog Tarnyba, priimdama sprendimus dėl savo struktūrinių pertvarkymų, nepažeidė teisės aktų ir neviršijo savo kompetencijos. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos pateikta vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 7.1 punkte nustatyta, kad „Skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos paskutiniai faktiškai Viešųjų pirkimų tarnyboje dirbti mėnesiai buvo 2011 m. rugsėjis, spalis ir lapkritis, vidutinis mėnesio darbo užmokestis 2015 ir 2016 metais jai yra apskaičiuotas pagal 2011 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais gautą atlyginimą ir sudaro 1 531,64 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad vidutinis darbo dienų skaičius per kalendorinį mėnesį 2015 ir 2016 metais yra 21 darbo diena, tai vidutinis 1 darbo dienos užmokestis sudaro 72,9354 Eur. LVAT priėmus nutartį, laikas nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. kovo 14 d. vertintinas kaip priverstinė pravaikšta. Taikant pagal analogiją DK 170 straipsnį, priverstinės pravaikštos laikotarpis neįskaičiuojamas į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti. Pareiškėjos pažeista teisė į darbą (pripažinus jos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu) apginta DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu. Ši teisės norma papildomų sąlygų, ginant pažeistas asmens teises, nenumato, todėl remiantis ja teigti, kad asmuo per priverstinės pravaikštos laikotarpį įgyja teisę į kasmetines atostogas, nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėja nepagrįstai reikalauja sumokėti jai kompensaciją už neva nepanaudotas kasmetines atostogas priverstinės pravaikštos metu. Be to, pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėja nuo 2015 m. spalio 26 d. eina pareigas Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje, taip pat gauna ten darbo užmokestį, jai skaičiuojamas stažas bei kasmetinės atostogos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nenumato galimybės tuo pačiu metu eiti dvi valstybės tarnautojo pareigas ir gauti du darbo užmokesčius bei dvigubas atostogas. Taip pat nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei DK nenustato galimybės priteisti du kartus išeitinių išmokų. Išmokų, mokėtinų už priverstinės pravaikštos laikotarpį, tikslas – kompensacinis – ir jos gali būti mažinamos, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą priteisti jai tiek vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, tiek vidutinio darbo užmokesčio skirtumą, tiek jai apskritai pagal teisės aktus nepriklausančią piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas iki 2016 m. kovo 4 d., turėtų būti įvertintas pareiškėjos atleidimo iš Tarnybos pagrindas bei tai, kad pareiškėjos atleidimas iš Tarnybos pripažintas neteisėtu tik dėl procedūros pažeidimo, ir tai, kad atleidimo iš Tarnybos pagrindas neužkirto pareiškėjai kelio dirbti, pareiškėja dirbo ir gavo pajamas, tai, kad atleidžiant iš Tarnybos buvo išmokėtos visos jai priklausiusios išmokos ir kompensacijos. Atsakovas pažymi, kad reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo. Pareiškėja nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog ji dėl jos atleidimo iš tarnybos dėl pareigybės naikinimo, esant struktūrinių pertvarkymų poreikiui, patyrė išgyvenimus, peržengiančius įprastus valstybės tarnautojui, kuris atleistas dėl pareigybės panaikinimo. Pareiškėjai nuolat buvo siūlomos laisvos pareigos atsižvelgiant į tai, jog ji buvo laikoma valstybės tarnautoja, tačiau pareiškėja kaskart atsisakydavo jas užimti. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjos argumentais, jog ji buvo diskriminuojama. Pareiškėjai buvo taikytos garantijos, suteikiamos kasmetinės atostogos, be kita ko, pratęsiant atostogas dėl laikinojo nedarbingumo. Pareiškėja kreipėsi į atsakovą, kad atsakovas apmokėtų jos dalyvavimą konferencijoje. Atsakovas pareiškėjai paaiškino, jog minėtiems mokymams lėšos valstybės tarnautojams ar darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, nėra skiriamos, todėl darbuotojai, kaip mokymo dalyviai konferencijoje nedalyvaus ir dėl šių priežasčių negali apmokėti pareiškėjos dalyvavimo konferencijoje. Pareiškėjos minimame seminare iš visų atsakovo įstaigoje dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dalyvavo tik atsakovo direktorius (skaitė pranešimą minėtame seminare) bei jo pavaduotojas. Atsakovas šių asmenų dalyvavimo seminare neapmokėjo, kadangi seminaro organizatoriai šių asmenų dalyvavimo seminare apskritai neapmokestino. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nesiekė pažeminti pareiškėjos ar su ja „susidoroti“, esant galimybei, atsižvelgdavo į jos prašymus. Pavyzdžiui, atsakovas, gavęs pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 16 d. prašymą dėl materialinės pašalpos skyrimo mirus šeimos nariui, priėmė įsakymą skirti pareiškėjai 2,5 minimalių mėnesinių algų dydžio materialinę pašalpą. Be to, pareiškėja kartą jau prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešųjų pirkimų tarnybos, priteisti jai neturtinės žalos (10 000 Lt, t. y. 2 896,2 Eur), prašymą motyvuojant iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir nurodyti patikslintame skunde. LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-285/2014 iš dalies tenkino pareiškėjos prašymą – priteisė iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, tačiau jos dydį sumažino 10 kartų, t. y. iki 1 000 Lt (t. y. 289,62 Eur).

12III.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu (III t., b. l. 109–118) pareiškėjos E. S. skundą tenkino iš dalies: priteisė E. S. iš Viešųjų pirkimų tarnybos 4 058,42 Eur (neatskaičius pajamų ir socialinio draudimo mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; priteisė E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešųjų pirkimų tarnybos, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

14Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas keliamas dėl vidutinio darbo užmokesčio E. S. už laiką nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. kovo 14 d., kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei neturtinės žalos priteisimo. Ginčui aktualūs šioje byloje prejudicinę reikšmę turintys įsiteisėję procesiniai sprendimai – LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2692/2012, kuria iš dalies pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1522-562/2012, LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-285/2014, kuria iš dalies pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2855-121/2013, LVAT 2016 m. kovo 14 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas pakeistas.

15Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu panaikino Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punktą, kuriuo nuo 2011 m. lapkričio 30 d. buvo panaikinta Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybė (lygis A, kategorija 18), kurią užėmė pareiškėja, bei 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-254, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigų, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada pareiškėja sugrįš iš atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, bet ne anksčiau nei vaikui (vaikams) sueis treji metai. Neatsiradus aplinkybėms, dėl kurių E. S. turėtų teisę gauti nėštumo ir gimdymo atostogas, atostogas vaikui prižiūrėti, iki jam sueis 3 metai, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada turi pasibaigti įspėjimo terminas, t. y. ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 2 d. (imtinai) ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 1 448,10 Eur (5 000 Lt) neturtinės žalos (prijungtos bylos Nr. I-1522-562/2012; II t., b. l. 56–71). LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punktą, ir šioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą (prijungtos bylos Nr. I-1522-562/2012 II t., b. l. 149–162).

16E. S. nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. buvo nėštumo ir gimdymo atostogose, nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. kovo 8 d. – vaiko priežiūros iki jam sueis vieneri metai atostogose. Tarnybos direktorius, atsižvelgęs į tai, kad nėra galimybės pareiškėjai skirti darbo pagal iki 2011 m. lapkričio 30 d. eitas pareigas, ir į tai, kad tuo metu nebuvo kito darbo, atitinkančio jos specialybę, kvalifikaciją ir išsilavinimą, 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. P-61 nuo 2013 m. kovo 9 d. paskelbė E. S. prastovą (iki jos vaikui sueis 3 metai) ne dėl valstybės tarnautojo kaltės, nurodydamas, kad į darbą vykti nereikia, ir pavesdamas mokėti jai minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą (prijungtos bylos Nr. I-2855-121/2013 I t., b. l. 37). Nesutikdama su tokiu Tarnybos direktoriaus įsakymu, pareiškėja inicijavo naują teismo procesą, prašydama panaikinti minėtą įsakymą, grąžinti ją į Tarnybos direktoriaus pavaduotojos pareigas (lygis A, kategorija 18), priteisti darbo užmokesčio skirtumą už priverstinę pravaikštą ir 100 000 Lt neturtinę žalą (prijungtos bylos Nr. I-2855-121/2013 I t., b. l. 1–10). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikindamas Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. P-61 dalį, kuria nuspręsta mokėti pareiškėjai minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, ir įpareigojo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą tarp atsakovo nutartos mokėti išmokos ir iki prastovos paskelbimo turėto darbo užmokesčio už faktinį priverstinės pravaikštos laiką. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, bylos dalį dėl grąžinimo į pareigas nutraukė (prijungtos bylos Nr. I-2855-121/2013 I t., b. l. 62–71). Tačiau LVAT apeliacine tvarka 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą pakeitė – panaikino Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. P-61 „Dėl prastovos skelbimo E. S.“, įpareigodamas atsakovą išmokėti skirtumą, susidariusį tarp iki prastovos gauto vidutinio darbo užmokesčio ir faktiškai už prastovą mokamos išmokos už visą priverstinės prastovos laiką, ir priteisdamas pareiškėjai 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (prijungtos bylos Nr. I-2855-121/2013 I t., b. l. 154–164).

17Po pareiškėjos ir Tarnybos susirašinėjimo, kuris tęsėsi nuo 2014 m. gegužės 28 d., Tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. P-98 pareiškėja nuo 2015 m. balandžio 13 d. buvo atleista iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojo (lygis A, kategorija 18) pareigų, pavedant išmokėti darbo užmokestį ir piniginę kompensaciją už 79,93 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

18Nesutikdama su šiuo įsakymu, E. S. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98 ,,Dėl E. S. atleidimo“; 2) grąžinti ją į Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas (A lygis, 18 kategorija); 3) įpareigoti atsakovą atlikti būtinus struktūrinius pakeitimus, susijusius su jos – Tarnybos direktoriaus pavaduotojos – pareigybės įteisinimu; 4) priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d.; 5) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) priteisti 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos E. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau LVAT 2016 m. kovo 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeitė: Tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98 panaikino ir laikė, kad pareiškėjos valstybės tarnybos santykiai su Viešųjų pirkimų tarnyba (kurioje ji užėmė Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas, panaikintas nuo 2011 m. lapkričio 30 d. Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1S-166) nutrauktos teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; bylos dalį dėl išmokų už priverstinę pravaikštą priteisimo pareiškėjai E. S. už laiką nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

19LVAT 2016 m. kovo 14 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamai bylai aktualaus laikotarpio nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. (atleidimo iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojos pareigų) situacija, kai esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui atsakovas nesuteikė pareiškėjai lygiaverčių pareigų, vertintina kaip priverstinė pravaikšta, už kurią atsakovas mokėjo pareiškėjai. Teismas sprendė, kad iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjai būtų nepalankios sąlygos dirbti Viešųjų pirkimų tarnyboje, nes tarp šių teisinių santykių šalių susiklostė nekonstruktyvūs, nedalykiški santykiai. Todėl, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, šiuo konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo.

20Taigi, teismas šioje byloje turi spręsti dėl išmokų už priverstinę pravaikštą pareiškėjai priteisimo pagal DK 300 straipsnio 4 dalį už laiką nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. kovo 14 d., neturtinės žalos atlyginimo bei reikalavimo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, kurį pareiškėja pareiškė patikslinusi skundą.

21Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo

22DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, kad kai darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

23Pareiškėja, patikslinusi skundo reikalavimus, prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki 2015 m. spalio 26 d., ir priteisti vidutinio darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. kovo 14 d., apskaičiuotą užskaitant gautą vidutinį darbo užmokestį Ūkio ministerijoje.

24Šiuo atveju ginčas tarp šalių kyla dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio skaičiavimo teisingumo. Pareiškėjos teigimu, sprendžiant klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo atskaičiavus gaunamas pajamas dabartinėje darbovietėje, svarbu šioje apskaičiavimo formulėje taikyti vienodas taisykles, t. y. jei pažyma esamoje darbovietėje apie vidutinį darbo užmokestį remiasi 2016 m. gaunamomis pajamomis, tai ir vidutinis darbo užmokestis, mokėtinas atsakovo už priverstinės pravaikštos laikotarpį, turėtų būti apskaičiuotas 2016 m. duomenimis. Atsakovas su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka, nes vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas vertinant pareiškėjos faktiškai dirbtų paskutinių trijų mėnesių gautą atlyginimą – pareiškėjos paskutiniai faktiškai Tarnyboje dirbti mėnesiai buvo 2011 m. rugsėjis, spalis ir lapkritis, todėl vidutinis mėnesio darbo užmokestis 2015 ir 2016 metais jai yra apskaičiuotas pagal 2011 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais gautą atlyginimą ir sudaro 1 531,64 Eur.

25Valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką nustato Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (toliau – ir Aprašas). Apraše nustatyta, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 4.1–4.4 papunkčiuose, ir mėnesines premijas (7.1 p.); vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas) (7.2 p.); apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, neįskaitomos dienos (valandos), kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių faktiškai nedirbo įmonėje, taip pat piniginės sumos, išmokėtos už tas dienas (valandas), kaip numatyta Aprašo 6.1 papunktyje (7.5 p.). Šių teisės normų analizė rodo, kad vidutinis darbo užmokestis valstybės tarnautojui skaičiuojamas įvertinus 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis, tačiau šis apskaičiavimas siejamas su faktiškai atliktu darbu ar dirbtu laiku. Ta aplinkybė, kad pareiškėjos atleidimo data dėl objektyvių priežasčių buvo nukelta vėliau, negali daryti įtakos vidutinio darbo užmokesčio dydžio skaičiavimo išmokoms, numatytoms DK 300 straipsnio 4 dalyje, gauti.

26Šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. kovo 14 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja tris mėnesius iki 2015 m. balandžio 13 d. Tarnyboje neužėmė jokių valstybės tarnautojo pareigų, nevykdė jokių funkcijų. Pareiškėja faktiškai valstybės tarnautojo funkcijas vykdė 2011 m. lapkričio mėnesį, todėl vidutinis darbo užmokestis jai skaičiuotinas pagal 2011 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesių užmokesčio, kaip tai yra nurodyta atsakovo pateiktoje 2016 m. balandžio 13 d. pažymoje Nr. 9P-85, pagal kurią pareiškėjai už 2011 m. rugsėjo mėnesį buvo priskaičiuota 1 187,16 Eur, už 2011 m. spalio mėnesį – 1 536,32 Eur, už 2011 m. lapkričio mėnesį – 558,65 Eur, iš viso – 3 282,13 Eur; todėl pareiškėjai apskaičiuotas vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudaro 72,9354 Eur (3 282,13 Eur/ 45 (dirbtų dienų skaičius)). Įvertinus tai, kad 2015 m. ir 2016 m. metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei – 21 darbo diena (2014 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-646 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2015 metais patvirtinimo“, 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-789 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2016 metais patvirtinimo“), vidutinis mėnesio darbo užmokestis, apskaičiuotinas pareiškėjai, yra 1 531,64 Eur (72,9354 Eur * 21 darbo diena).

27Pažymėtina, kad pareiškėja ir anksčiau kėlė klausimą dėl apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tačiau LVAT nenustatė neteisingo vidutinio darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimo fakto, priešingai – 2016 m. kovo 14 d. nutartimi, kuria dalis bylos grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui, konstatavo, kad laikas nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. pagal faktines aplinkybes vertintinas kaip pareiškėjos priverstinė pravaikšta, atsakovo šiuo laiku pareiškėjai, kuri aptariamu laikotarpiu Tarnyboje neužėmė jokių valstybės tarnautojo pareigų ir nevykdė jokių valstybės tarnautojo funkcijų, išmokėtas vidutinis darbo užmokestis, turi būti užskaitytas kaip vidutinis darbo užmokestis už šio laiko priverstinę pravaikštą. Pareiškėjai atsakovas mokėjo būtent aukščiau nurodyto dydžio vidutinį darbo užmokestį. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo už laiką nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. kovo 14 d. pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį skaičiuoti kitu nei nurodytu būdu. Sprendžiant dėl pareiškėjai priklausančių išmokų pagal minėtą normą priteisimo aktualu tai, kad pareiškėja nuo 2015 m. spalio 26 d. eina Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Teisės ir pirkimų departamento Pirkimų skyriaus A lygio 16 kategorijos vedėjos pareigas, jai suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2016 m. kovo 24 d. pažyma Nr. 22-256 patvirtina, kad pareiškėjos vidutinis dienos uždarbis yra 69,48 Eur, vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 1 459,08 Eur. Pareiškėjai už laiką nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje išmokėtas vidutinis 6 739,56 Eur darbo užmokestis (už 4 mėnesius ir 13 darbų dienų – 1 459,08*4+13*69,48). Pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis Tarnyboje nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. kovo 14 d. yra 16 994,02 Eur (už 10 mėnesių ir 23 darbo dienas – 1 531,64*10+23*72,94). Atitinkamai pritaikius DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas ir iš vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką Tarnyboje ginčo laiku atėmus darbo užmokesčio skirtumą, kai pareiškėja dirbo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje (6 809,04 Eur už 4 mėnesius ir 14 darbo dienų (1 459,08*4+69,48*14), pareiškėjai turėtų būti priskaičiuota 10 184,98 Eur (16 994,02-6 809,04).

28Nors pareiškėjai taikytina DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatos, tačiau nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant DK 300 straipsnio 3 dalį (DK 297 straipsnio 3 dalis pagal straipsnio redakciją, galiojusią iki 2012 m. gruodžio 31 d.). Atleidimo iš darbo atveju taikytina DK 300 straipsnio 3 dalis, kai darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, arba 4 dalis, kai darbuotojas dėl kokių nors priežasčių į darbą grąžinamas negali būti ar pats nepageidauja. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką taikant DK 297 straipsnio 3 dalį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), į darbuotojui priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi būti įskaityta darbuotojo gauta išeitinė išmoka (DK 10 straipsnis). Toks DK 297 straipsnio 3 dalies (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) aiškinimas grindžiamas tuo, kad šioje teisės normoje nustatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Jų dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į išeitinės išmokos forma darbuotojui jau išmokėtas lėšas neatitiktų DK 297 straipsnio 3 dalies (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama yra didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. Š. v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-290/2005). Taip pat pažymėtina, kad ši suma pagal DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas taip pat mažinama (priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas), jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (pvz., 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2004/2012).

29Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus ir faktines bylos aplinkybes, pareiškėjos užmokestis mažintinas jai išmokėtos keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos dydžiu, t. y. 6 126,56 Eur (1 531,64 x 4). Viso pareiškėjai priteistina 4 058,42 Eur (neatskaičius pajamų ir socialinio draudimo mokesčių) (16 994,02 – 6 809,04 – 6 126,56) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

30Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo

31Pareiškėja, patikslinusi skundo reikalavimus, prašo priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, susidariusias dėl atleidimo datos nukėlimo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienai. Pareiškėjos darbo santykiai Tarnyboje nutrūko nuo 2016 m. kovo 14 d., t. y. nuo LVAT 2016 m. kovo 14 d. nutarties įsiteisėjimo dienos. LVAT pripažinus, kad pareiškėja iš Tarnybos buvo atleista neteisėtai, ir nesant galimybės jos grąžinti į pirmesnį darbą, jos pažeistos teisės apgintos taikant DK 300 straipsnio 4 dalį. LVAT formuojamoje praktikoje yra pateikęs aiškinimą, jog ši teisės norma papildomų sąlygų ginant pažeistas asmens teises nenumato, todėl remiantis ja teigti, kad per priverstinės pravaikštos laiką, kurį sąlygojo neteisėtas ar nepagrįstas atleidimas, asmuo įgyja teisę į kasmetines atostogas, nėra teisinio pagrindo (žr. LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2377-756/2016, 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015). Kadangi DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo atveju įstatymų leidėjas nenumatė kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, todėl tenkinti tokio pobūdžio pareiškėjos reikalavimą teismas neturi teisinio pagrindo.

32Dėl neturtinės žalos priteisimo.

33Pareiškėja neturtinės žalos kilimą argumentuoja tuo, kad atsakovas sąmoningai ir sistemingai nevykdė teismo sprendimo ir neužtikrino jos teisių garantijos. Kiekvieną kartą atsakovas sugalvodavo kaip pareiškėją pažeminti – neteisėtai siūlydavo žemos kategorijos pareigas, informuodavo apie 2011 m. lapkričio 30 d. panaikintą pareigybę, siūlydavo vienkartinio pobūdžio darbą neaiškiomis sąlygomis, atostogas suteikdavo nenurodant nei pareigų, nei už kokį laikotarpį suteikiamos atostogos ir pan. Susidariusi situacija atsiliepė pareiškėjos įgūdžiams, patirčiai. Paprašius apmokėti kursus, tiesiogiai susijusius su viešųjų pirkimų sritimi, buvo raštu atsakyta, kad tarnyba neturi tam lėšų ir jokie tarnautojai į tą seminarą iš tarnybos nevyks, tačiau nuvykus į seminarą savo lėšomis pamatė, kad klausytojo teisėmis dalyvauja Viešųjų pirkimų tarnybos darbuotojai. Iki teismo sprendimo viena augindama mažametį vaiką nebuvo užtikrinta savo ateitimi, buvo apribotos įsidarbinimo galimybės.

34LVAT 2016 m. kovo 14 d. nutartyje sprendė, kad nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. situacija, kai esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui atsakovas nesuteikė pareiškėjai lygiaverčių pareigų, vertintina kaip priverstinė pravaikšta, už kurią atsakovas mokėjo pareiškėjai, o atsakovo 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. P-98 dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu tiek materialinės teisės normų taikymo požiūriu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo požiūriu, todėl minėtą įsakymą panaikino. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl turintis res judicata galią, todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.). Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Tarnybos veiksmus, kaip sąlygą viešajai atsakomybei kilti.

35Be neteisėtų valdžios institucijų veiksmų taip pat turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjai sukeltos žalos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (lot. būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (LVAT Nr. A502-3034/2011).

36Šiuo atveju tarp neteisėtų Tarybos veiksmų, kai esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui atsakovas nesuteikė pareiškėjai lygiaverčių pareigų, o vėliau priėmė neteisėtą 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98 ir pareiškėjai kilusios žalos yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, t. y. pakankamas pagrindo teigti, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjai kilo žalingi padariniai, glaudžiai susiję su Tarnybos neteisėtais veiksmais. Be to, Tarnyba pažeidė gero administravimo principą, kuris reiškia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Tačiau pagal šioje byloje priimtus teismų sprendimus akivaizdžiai ir aiškiai matyti, kad Tarnyba pažeidė teisės aktų nuostatas, atleidžiant pareiškėją iš pareigų.

37Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėja dėl aptartos neapibrėžtos situacijos, kai jai nebuvo suteiktos lygiavertės pareigos, kaip tai buvo nurodyta LVAT nutartyse, neteisėto atleidimo nuo 2015 m. balandžio 13 d. be abejonės patyrė neigiamus ilgalaikius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, nes ilgą laiką jos statusas Tarnyboje nebuvo aiškus, negalėdama eiti lygiaverčių pareigų pareiškėja negalėjo savęs realizuoti darbinėje veikloje, o tai sudaro pagrindą juos pripažintini neturtine žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. 1 d.). Sprendžiant dėl neturtinės žalos pareiškėjai priteistino dydžio, teismas atsižvelgia, kad ankstesniuose teisminiuose procesuose pareiškėjai iš viso buvo priteista 6 000 Lt neturtinės žalos, pareiškėjai buvo mokėtas vidutinis darbo užmokestis, pareiškėjos teisės apgintos priteisiant sumas už priverstinės pravaikštos laiką, todėl tinkamu neturtinės žalos dydžiu laiko 4 000 Eur ir šią sumą priteisia iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, kaip neturtinės žalos atlyginimą.

38Dėl bylinėjimosi išlaidų

39Atsakovo atstovas 2015 m. gruodžio 7 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. kovo 14 d. LVAT nutartimi dalį bylos grąžinus nagrinėti iš naujo teisminis procesas tęsėsi, atsakovui siūlytina per ABTĮ nustatytus terminus patikslinti, ar palaiko pateiktą prašymą.

40IV.

41Pareiškėja E. S. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 121–123) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priteisti jai iš atsakovo Tarnybos 8 810 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

42Pagrįsdama apeliacinį skundą, pareiškėja nurodė iš esmės tokias pat aplinkybes, kurias išdėstė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

43Pasisakydama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, pareiškėja nurodė, kad esminis ginčas šiuo klausimu buvo dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo principinių taisyklių. Šiuo atveju, pareiškėjos teigimu, tiek teismas, tiek atsakovas nepagrįstai sprendė, kad vidutinis darbo užmokestis valstybės tarnautojui skaičiuojamas įvertinus trejus paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis (t. y. šį apskaičiavimą siejant su faktiškai atliktu darbu ar dirbtu laiku). Taigi teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėja faktiškai dirbo tik iki 2011 metų lapkričio mėnesio, todėl laikė teisėtu ir pagrįstu 2016 metais vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą prieš penkis metus buvusiais duomenimis. Savo nesutikimą pareiškėja argumentuoja tuo, kad teismo sprendime minimo Vyriausybės nutarimo Nr. 650, numatančio vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo taisykles, 7.1, 7.2 ir 7.5 punktai taikomi tais atvejais, kuomet valstybės tarnautojas dirbo ir gavo užmokestį, pagal kurio duomenis ir apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis. Tačiau šiuo konkrečiu atveju E. S. būtent dėl atsakovo veiksmų negalėjo dirbti ir užimti pareigų pagal kurias apskaičiuojamas valstybės tarnautojo atlyginimas (tokie veiksmai truko nuo teismo sprendimo pripažinti atleidimą neteisėtu įsiteisėjimo dienos). Minimo nutarimo 7.9 punktas numato, kad jeigu darbuotojas skaičiuojamu laikotarpiu dėl pateisinamos priežasties nedirbo ir negavo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio pagal aprašą turi būti apskaičiuojamus vidutinis darbo užmokestis, jis nustatomas iš skaičiuojamu laikotarpiu darbuotojui darbo sutartyje nustatytų darbo užmokesčių dydžių. Pareiškėjos manymu, šiuo atveju teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėja nedirbo dėl pateisinamos priežasties ir taikyti būtent minėtą 7.9 punktą. Atsakovas pateikė teismui 2016 m. balandžio 19 d. pažymą Nr. 9P-87, kuria pateikė duomenis apie E. S. priskaičiuotiną darbo užmokestį ir kitas išmokas, jei ji būtų dirbusi Viešųjų pirkimų tarnyboje 2015 m. balandžio 13 d. Tad vidutinis darbo užmokestis turėtų būti ne 1 531,64 Eur (pagal 2011 metų duomenis), o 1 959,90 Eur (pagal Tarnybos pažymą 2015 m. atleidimo dienos duomenimis).

44Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsakė ir į klausimą – jei 2011 m. lapkričio 30 d. įvykęs E. S. atleidimas ir valstybės tarnybos santykių nutraukimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinti neteisėtais, tai kodėl teismas laiko teisėtais atsakovo veiksmus nevykdyti teismo sprendimo ir skaičiuoti ne priklausančias darbo užmokesčio dydžio išmokas, o vidutinį darbo užmokestį pagal 201l m. faktiškai mokėtas išmokas. Tokiu būdu teismas įteisina E. S. statusą valstybės tarnyboje nuo 2011 m. lapkričio 30 d. (atleidimo) iki 2015 m. balandžio 13 d. įvykusio atleidimo, kuomet valstybės tarnautojas įstaigos vadovo sprendimu gali nedirbti, tačiau gauti vidutinį darbo užmokestį. Neteisėti veiksmai negali sukurti teisėtų pasekmių – tai pamatiniai teisinės valstybės principai. Juolab, kad toks sąmoningas atsakovo sprendimas neleisti užimti jokių pareigų valstybės tarnyboje pažeidė pareiškėjos teises gauti nustatytą darbo užmokestį. Taigi, pareiškėjai turi būti išmokėta 8 810 Eur.

45Dėl neturtinės žalos pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 4 000 EUR. Tai motyvuota vieninteliu pagrindu – kad ankstesniais teismo sprendimais buvo priteista neturtinės žalos, be to, buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, todėl ir neturtinės žalos dydis mažintinas. Su tokiais teismo argumentais pareiškėja nesutinka, nes įsiteisėję teismų sprendimai negali turėti įtakos šios bylos neturtinės žalos dydžiui.

46Atsakovas Tarnyba, atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepime (III t., b. l. 130–133) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.

47Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo, nes faktinės aplinkybės liudija, kad paskutiniai apeliantės realiai Viešųjų pirkimų tarnyboje dirbti mėnesiai buvo 2011 m. rugsėjis, spalis ir lapkritis. Šios aplinkybės neginčija ir pati apeliantė. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, kurio 7.1 punkte nustatyta, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Pagal minėtą Aprašą apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, turi būti atsižvelgiama į darbuotojo realiai, o ne teoriškai dirbtą laiką. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo kvestionuoti teismo sprendimo teisėtumo dalyje dėl apeliantei priteisto vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo.

48Atsakovas taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad jai priteistina darbo užmokesčio suma būtų apskaičiuota pagal 2016 m. balandžio 19 d. pažymą Nr. 9P-87. Pažymėtina, kad atsakovas, įvykdęs teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-6463-331/2016 nustatytą įpareigojimą, pateikė 2016 m. balandžio 13 d. pažymą Nr. 9P-82, kurioje nurodė, kaip skaičiavo (ir kaip laiko tinkamai apskaičiuoti) apeliantei išmokėtą darbo užmokestį ir išeitinę išmoką jos atleidimo dieną (2015 m. balandžio 13 d.). Kaip minėta aukščiau ir su kuo sutiko apeliantė, jos paskutiniai faktiškai Tarnyboje dirbti mėnesiai buvo 2011 m. rugsėjis, spalis ir lapkritis, vidutinis mėnesio darbo užmokestis 2015 ir 2016 metais jai yra apskaičiuotas pagal 2011 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais gautą atlyginimą ir sudaro 1 531,64 Eur. Nepaisant to, teismas 2016 m. balandžio 18 d. pranešimu administracinėje byloje Nr. 1-6463-331/2016 „Dėl informacijos pateikimo“ dar kartą paprašė pateikti teismui duomenis apie darbo užmokesčio, mokėtino apeliantei atleidimo dienai (2015 m. balandžio 13 d.) apskaičiavimą. Todėl atsakovas ir pateikė 2016 m. balandžio 19 d. pažymą Nr. 9P-87, kurioje nurodė pareiškėjai priskaičiuotiną darbo užmokestį ir kita išmokas 2015 m. balandžio 13 d., jeigu ji būtų dirbusi Tarnyboje. Kartu su minėta pažyma atsakovas pateikė teismui 2016 m. balandžio 20 d. raštą Nr. 4S-1243, kuriame paaiškino, kad minėta pažyma rodo tik teorinius duomenis – t. y. tokius, kokie būtų, jei faktiškai apeliantė būtų dirbusi Viešųjų pirkimų tarnyboje iki 2015 m. balandžio 13 d.

49Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė neginčijo jai 2015 m. balandžio 13 d. išmokėto darbo užmokesčio bei išeitinės išmokos dydžio, vadinasi, sutiko, kad minėtos išmokos jai buvo apskaičiuotos ir išmokėtos tinkamai.

50Pažymėtina, kad siekiant DK 300 straipsnio 4 dalies normos tikslų, vadovaujasi ir darbo teisės principais: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt. (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2012 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012). Vadinasi, sprendžiant dėl apeliantei priteistinų išmokų turi būti siekiama proporcingumo, o ne patenkinti jos reikalavimus pasipelnyti. Taip pat laikomasi nuostatos, kad įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų logiškai išvestinas jos esminis požymis – kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta (žr., LAT 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-363/2011, LVAT 2016 m. sausio 6 d. sprendimas adm. byloje Nr. A-3631-520/2015).

51Atsakovo nuomone, teismas įvertino visas bylos aplinkybes, apeliantės paaiškinimus dėl patirtos neturtinės žalos, todėl neturi pagrindo kvestionuoti sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo šiuo aspektu. Apeliaciniame skunde nepateikta nė vieno argumento, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad teismas netinkamai apskaičiavo apeliantei priteistinos neturtinės žalos dydį. Apsiribota tik pasisakymu, kad teismas neturėjo teisės atsižvelgti į jau priimtus ir įsiteisėjusius teismų sprendimus dėl žalos atlyginimo. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi teismas, priimdamas sprendimą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo įvertinti aplinkybes, turinčias įtakos sprendžiant dėl apeliantės patirtos moralinės žalos dydžio.

52Teisėjų kolegija

konstatuoja:

53V.

54Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo teismas iš dalies tenkino pareiškėjos E. S. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos 4 058,42 Eur (neatskaičius pajamų ir socialinio draudimo mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; taip pat priteisė E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešųjų pirkimų tarnybos, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

55Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė iš esmės du argumentus. Pirma, pareiškėjos teigimu, tiek teismas, tiek atsakovas nepagrįstai sprendė, kad jai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiuojamas įvertinus trejus paskutinius jos Tarnyboje faktiškai dirbtus kalendorinius mėnesius (2011 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius). Pareiškėja mano, kad šiuo atveju teismas turėjo nustatyti, jog ji nedirbo dėl pateisinamos priežasties ir priteisti jai tokį vidutinį darbo užmokestį ir kitas išmokas, kurios būtų buvusios, jeigu ji būtų dirbusi Viešųjų pirkimų tarnyboje 2015 m. balandžio 13 d. Antra, pareiškėjos teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai sumažino jos prašomą priteisti neturtinės žalos dydį, kadangi ankstesniais teismo sprendimais priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos neturi jokios įtakos nagrinėjamu atveju priteistinai sumai.

56Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (ABTĮ redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka. Vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų, o tiesiog jiems pritaria.

57Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis nagrinėjamoje byloje esančia medžiaga. Taigi apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

58Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus, o ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartojo iš esmės tuos pačius teiginius, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, ir jokių naujų argumentų ar įrodymų nenurodė.

59Dėl pirmojo apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija papildomai pažymi tik tiek, kad pareiškėjai priteistino vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas pagal hipotetinius duomenis apie tai, koks jos atlyginimas galėtų būti, jeigu ji Tarnyboje būtų dirbusi 2015 m. balandžio 13 d., negalimas jau vien todėl, kad pareiškėjos eita pareigybė panaikinta dar 2011 m. lapkričio 24 d. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1S-166, kuris LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-2692/2012 pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

60Antruoju apeliacinio skundo argumentu pareiškėja nesutinka su jai priteistos neturtinės žalos dydžiu, tačiau iš esmės jokių argumentų, kurie būtų pagrindu šią teismo sprendimo dalį pakeisti, nenurodė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija primena, kad priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, o, priteisdamas pareiškėjo prašomą neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d.). Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

61Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių taisyklių laikėsi tinkamai.

62Apibendrindama išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

63Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

64Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

65Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą atmesti.

66Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja E. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su... 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu... 6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. kovo... 7. II.... 8. Pareiškėja E. S. pateikė patikslintą skundą (III t., b. l. 70–74),... 9. Pareiškėja patikslintame skunde paaiškino, kad teismui konstatavus, kad... 10. Atsakovas Tarnyba, atstovaujantis Lietuvos valstybę, atsiliepime (III t., b.... 11. Atsakovas paaiškino, kad LVAT padarė išvadą, jog Tarnyba, priimdama... 12. III.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu... 14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas keliamas... 15. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 3... 16. E. S. nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. buvo nėštumo ir... 17. Po pareiškėjos ir Tarnybos susirašinėjimo, kuris tęsėsi nuo 2014 m.... 18. Nesutikdama su šiuo įsakymu, E. S. kreipėsi į teismą, prašydama: 1)... 19. LVAT 2016 m. kovo 14 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamai bylai aktualaus... 20. Taigi, teismas šioje byloje turi spręsti dėl išmokų už priverstinę... 21. Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo... 22. DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, kad kai darbuotojas į pirmesnį... 23. Pareiškėja, patikslinusi skundo reikalavimus, prašo priteisti vidutinį... 24. Šiuo atveju ginčas tarp šalių kyla dėl vidutinio darbo užmokesčio... 25. Valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką... 26. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos vidutinio darbo... 27. Pažymėtina, kad pareiškėja ir anksčiau kėlė klausimą dėl apskaičiuoto... 28. Nors pareiškėjai taikytina DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatos, tačiau... 29. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus ir faktines bylos aplinkybes,... 30. Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo... 31. Pareiškėja, patikslinusi skundo reikalavimus, prašo priteisti kompensaciją... 32. Dėl neturtinės žalos priteisimo.... 33. Pareiškėja neturtinės žalos kilimą argumentuoja tuo, kad atsakovas... 34. LVAT 2016 m. kovo 14 d. nutartyje sprendė, kad nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki... 35. Be neteisėtų valdžios institucijų veiksmų taip pat turi egzistuoti... 36. Šiuo atveju tarp neteisėtų Tarybos veiksmų, kai esant įsiteisėjusiam... 37. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėja dėl aptartos... 38. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 39. Atsakovo atstovas 2015 m. gruodžio 7 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi... 40. IV.... 41. Pareiškėja E. S. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 121–123) prašo pakeisti... 42. Pagrįsdama apeliacinį skundą, pareiškėja nurodė iš esmės tokias pat... 43. Pasisakydama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, pareiškėja... 44. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsakė ir į klausimą... 45. Dėl neturtinės žalos pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas... 46. Atsakovas Tarnyba, atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepime (III t.,... 47. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl... 48. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad jai priteistina... 49. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė neginčijo jai 2015 m. balandžio 13 d.... 50. Pažymėtina, kad siekiant DK 300 straipsnio 4 dalies normos tikslų,... 51. Atsakovo nuomone, teismas įvertino visas bylos aplinkybes, apeliantės... 52. Teisėjų kolegija... 53. V.... 54. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos... 55. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą,... 56. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje... 57. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3... 58. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos... 59. Dėl pirmojo apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija papildomai pažymi... 60. Antruoju apeliacinio skundo argumentu pareiškėja nesutinka su jai priteistos... 61. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos... 62. Apibendrindama išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 63. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas... 64. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 65. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą... 66. Nutartis neskundžiama....