Byla 2S-1033-611/2013

Dėl teismo įsakymo išdavimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus BAB banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimą skolininkei J. R. dėl teismo įsakymo išdavimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

4Kreditorius BAB bankas SNORAS kreipėsi į teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą išieškoti iš skolininkės J. R. 687,63 Lt skolos, 297,322 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei dėl skolos priteisimo.

6Teismas konstatavo, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu, o remiantis Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės nei 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną praleistą dieną, todėl kreditoriaus nurodyta prašomų priteisti delspinigių norma 0,25 proc. nuo pradelstos sumos yra aiškiai per didelė.

3. Atskirojo skundo argumentai

7Kreditorius BAB bankas SNORAS atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir išspręsti pareiškimo priėmimo bei teismo įsakymo išdavimo klausimą iš esmės – priimti pareiškimą bei išduoti teismo įsakymą dėl skolos priteisimo. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, pažeidė procesines teises normas, nepagrįstai ėmėsi nagrinėti kreditoriaus pateiktus įrodymus bei išdėstytas faktines aplinkybes. Tokia teismo praktika prieštarauja LR Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintam teisės kreiptis į teismą principui.
2. CPK 435 str. 3 d. aiškiai įtvirtina, kad teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, ir jeigu skolininkas per nustatytą terminą pareiškią prieštaravimus, kreditoriaus reikalavimu, pareiškimas gali būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. CPK numato, kad teismo įsakymas privalomai turi būti įteiktas skolininkui, priešingu atveju, kai skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus reikalavimą palieka nenagrinėtą. Įvertinus tai, teismas neturi pareigos kontroliuoti netesybų normos, o skolininkas ginasi pats.
3. Teismas rėmėsi Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, kuris buvo priimtas 2010-12-23, o įsigaliojo nuo 2011-04-01, tuo tarpu sutartis su skolininke buvo sudaryta 2005-03-15, t.y. tada, kai minėtas įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs, todėl ir negali būti taikomas anksčiau susiklosčiusiems santykiams.
4. Apelianto pareiškimo negalima laikyti nepagrįstu, kadangi jo reikalavimas kyla iš tarp skolininkės ir kreditoriaus sudarytos pirkimo išsimokėtinai kortelės sutarties, o iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad kreditorius turėjo teisę reikalauti tiek likusių mokėjimų skolos priteisimo, tiek delspinigių, tiek 5 proc. metinių palūkanų.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

10Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

11Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatavus, kad kreditoriaus prašoma priteisti delspinigių suma yra aiškiai per didelė, teisėtumo.

12Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), tačiau šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu (pvz. jeigu pareiškėjas reikalauja įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 str. 2 d.)). Todėl, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas. Nagrinėjamos bylos atveju reikalavimas grindžiamas 2005-03-15 pirkimo išsimokėtinai kortelės sutartimi, todėl vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatos dėl maksimalaus delspinigių dydžio netaikytinos, dėl šios priežasties nebuvo teisinio pagrindo pripažinti kreditoriaus reikalavimą dėl delspinigių kaip aiškiai nepagrįstą (Vartojimo kredito įstatymo 41 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas per plačiai aiškino aiškiai nepagrįsto reikalavimo nuostatą ir nepagrįstai vertino kreditoriaus reikalaujamą delspinigių dydį, spręsdamas klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo. Šis klausimas galėtų būti spendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, t.y. skolininkei pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka (CPK 439 str.). Be to, pažymėtina, kad kreditoriaus kreipimasis į teismą su tokiais reikalavimas dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo įstatyme nustatyta supaprastinto proceso tvarka yra vienas iš teisėtų jo pažeistų teisių gynybos būdų skolininkei pažeidus sutartines prievoles ar iš delikto.

13Įvertinus nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimo klausimą pagal kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo nutartį panaikinti. Pažymėtina, kad pagal CPK nuostatas tik pirmosios instancijos teismas sprendžia pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, todėl apelianto atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinant ir pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui perduodant nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

14Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 3 p., teismas

Nutarė

15Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimo skolininkei J. R. dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.