Byla 2A-47-264/2016
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2802-918/2015 pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Pareiškėja R. V. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji laikotarpiu nuo 1984-01-01 iki 1990-01-10 dirbo ( - ) estrados soliste bei jos darbo užmokestis buvo už laikotarpį nuo 1984-01-01 iki 1984-12-31 – 3756,00 rub., nuo 1985-01-01 iki 1985-12-31 – 3756,00 rub., nuo 1986-01-01 iki 1986-12-31 – 3756,00 rub., nuo 1987-01-01 iki 1987-04-14 – 1128,00 rub., nuo 1987-04-15 iki 1987-12-31 – 2847,00 rub., nuo 1988-01-01 iki 1988-12-31 – 4082,00 rub., nuo 1989-01-01 iki 1989-12-31 - 4069,00 rub., nuo 1990-01-01 iki 1990-01-10 – 104,00 rub. Nurodė, kad ji nuo 1984-01-01 iki 1990-01-10 dirbo restorane ( - ) estrados soliste. Dirbo pagal darbo sutartį, todėl turėjo būti draudžiama ir valstybiniu socialiniu draudimu. Pareiškėja ne kartą kreipėsi į įvairius archyvus, tačiau gautos pažymos, kad apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas 1984-1994 m. laikotarpiu dokumentai neišlikę, šio fakto nustatymas jai reikalingas pensijos paskaičiavimui.

4Suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškime nurodytais laikotarpiais ji ( - ) dirbo pagal darbo sutartį ir gavo darbo užmokestį, nuo kurio buvo skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taip pat nurodė, kad priešingai – pareiškėjos pateikti įrodymai įrodo, kad pareiškėja gaudavo vienkartinius atlyginimus - honorarus ir tokio pobūdžio atlyginimai mokami asmenimis ne pagal darbo sutartį, o pagal autorines sutartis ir artistų atliekama koncertinė programa į darbo stažą negali būti įskaitoma.

5Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime į pareiškimą sutiko su prašomu nustatyti juridinę reikšmę turinčiu faktu.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškimą atmetė kaip neįrodytą.

8Teismas nurodė, kad Lietuvos TSR Kultūros ministerijos 1977-12-29 įsakymas Nr. 503, 1982-06-29 įsakymas Nr. 300, 1987-05-07 tarifikacinės komisijos pažyma rodo, kad pareiškėjai, kaip estrados žanro koncertinei atlikėjai, artistei – vokalistei, už jos atliktą koncertinę programą pareiškime nurodytais laikotarpiais buvo mokamas vienkartinis, nustatytos kategorijos ir dydžio atlyginimas (honoraras). Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tarp šalių sudaryta sutartis būtų buvusi įforminta administraciniu aktu, kad sudaryta sutartis turi visus darbo sutarčiai būtinus požymius. Vien dėl to, kad pareiškėja koncertines programas atliko periodiškai ir ilgą laiką, tokios veiklos negalima prilyginti darbo teisiniams santykiams. Pareiškėjos darbo knygelėje žymų apie darbą restorane ( - ) nėra, nors pagal Darbo įstatymų kodekso 31 straipsnio 1 dalį jos turėjo būti. ( - ) ir pareiškėją sieję teisiniai santykiai neturi būtinų darbo sutarčiai požymių. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad sudarant kokias nors sutartis su ( - ), buvo aptartos būtinos kiekvienai darbo sutarčiai sąlygos. Aplinkybė, kad pareiškėjai jos nurodomu laikotarpiu, t.y. nuo 1984 iki 1990 m. nebuvo suteikiamos kasmetinės atostogos, taip pat paneigia buvusius darbo teisinius santykius. Pagrindiniai dokumentai, patvirtinantys dirbusiųjų ( - ) darbo stažą yra išlikę ir perduoti archyvui saugojimui, tik juose nėra duomenų apie atlikėjų ir kitų kūrybinių darbuotojų darbo stažą. Nei vienas iš liudytojų negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybių, ar tarp pareiškėjos ir ( - ) buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kurių pagrindu jai buvo mokamas pareiškime nurodyto dydžio darbo užmokestis. Liudytojos, kurios atliko iš esmės tokią pačią funkciją, patvirtino, kad jų darbo knygelėse taip pat nėra jokių įrašų apie tai, kad priimtos dirbti ar atleistos iš darbo. Teismo vertinimu, nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad pareiškėją ir ( - ) siejo darbo teisniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad pačios pareiškėjos paaiškinimai dėl ją ir ( - ) siejusių teisinių santykių pobūdžio yra nenuoseklūs. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuriuo remiantis neginčijamai būtų galima nustatyti, kad laikotarpiu nuo 1984-01-01 iki 1990-01-10 pareiškėjos koncertinės programos atlikimas ( - ) buvo darbo teisinių santykių pagrindu ir gavo pareiškime nurodyto dydžio darbo užmokestį.

9Vien tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino A. S. pareiškimą dėl panašaus juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, negali būti pagrindas tenkinti pareiškėjos pareiškimą. Nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, vertinamos konkrečios faktinės aplinkybės, susijusios su konkrečiu asmeniu, teismas sprendimą priima remdamasis susiformavusiu vidiniu įsitikinimu ir atsižvelgdamas į įrodymų visumą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ir ( - ) nesiejo darbo teisiniai santykiai, pareiškėja koncertines programas atliko sutarčių, turinčių autorinių ar paslaugų sutarčių požymių, pagrindu. Dirbantiems autorinės ar paslaugų sutarties pagrindu valstybinio socialinio draudimo įnašai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo daromi. Ta aplinkybė, kad ( - ) iš atlikėjų gaunamo užmokesčio darė atskaitymus į valstybės biudžetą, t.y. mokėjo pajamų mokestį - nekeičia autorine sutartimi sulygto užmokesčio prigimties. Teismo vertinimu, pagal pareiškėjos pateiktus įrodymus laikotarpiu nuo 1984-01-01 iki 1990-01-10 pareiškėjos koncertinių programų atlikimas ( - ) negali būti laikomas darbu pagal darbo sutartį, todėl negali būti įskaitomas į darbo stažą, todėl nėra nei prielaidų, nei sąlygų tenkinti pareiškimo ir nustatyti pareiškėjos prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

11Pareiškėja R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015 m. birželio 22 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto tenkinti.

12Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

131. Teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, šalių bei liudytojų, trečiojo suinteresuoto asmens LR Kultūros ministerijos atstovės paaiškinimus. Skundžiamas sprendimas priimtas nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

142. Neginčijama aplinkybė, kad sprendime minimu laikotarpiu apeliantė dirbo soliste restorane ( - ). Visi apklausti liudytojai patvirtino faktą, jog kas mėnesį buvo mokamas darbo užmokestis, nuo išmokamų sumų sumokami visi privalomi mokėjimai. Negalima pateikto civilinėje byloje įrodymo - A. S. išduotos pažymos vertinti kitaip, kaip yra joje nurodyta - privalomi mokėjimai buvo vykdomi. Tai vienintelis dokumentas, kuris išlikęs ir patvirtina pareiškime dėstomą faktą - atlikėjams ir restorane ( - ) buvo mokamas darbo užmokestis.

153. Iš pateikto 1977-12-29 Lietuvos TSR Kultūros ministerijos įsakymo Nr. 503 matyti, kad apeliantei buvo nustatytas I kategorijos restorano estrados ansamblio dainininkės 100 rub. mėnesinis atlyginimas, iš 1982-06-29 įsakymo Nr. 300, kuriuo buvo nustatyti vienkartinių koncertinių atlikėjų kategorijos ir atlyginimai, matyti, kad apeliantei, nustatyta I kategoija ir 12,00 rub. atlyginimas, o Lietuvos TSR kultūros ministerijos 1987-05-07 tarifikacinės komisijos pažymoje nurodyta, kad Lietuvos TSR kultūros ministro 1987-04- 18 įsakymu Nr.201 M. R., L., nustatytas aukščiausios kategorijos estrados solistės vokalistės 13 rub. vienkartinis atlyginimas. Šie įrodymai rodo, kad pareiškėjai, kaip estrados žanro koncertinei atlikėjai, artistei - vokalistei, už jos atliktą koncertinę programą pareiškime nurodytais laikotarpiais buvo mokamas atlyginimas (darbo užmokestis), o ne vienkartinis honoraras. Darbo užmokestis buvo nustatomas pagal suteiktą tarifikaciją bei atlikėjo išdirbtą valandų kiekį. Algalapiai buvo pasirašomi buhalterijoje, darbo užmokestis (atlyginimas) mokamas kas mėnesį kaip ir kitiems darbuotojams.

164. Teismo motyvai, neva apeliantės nuolatinių koncertinių programų atlikimas atitiko autorinių ar paslaugų sutarčių požymius, yra visiškai niekuo nepagrįsti. 1964 metų Civiliniame kodekse nebuvo numatyta autorinės sutarties rūšis. Teismas neatsižvelgė ir į LR Kultūros ministerijos atstovės paaiškinimą, jog tarp apeliantės ir restorano ( - ) buvo arba sudaryta darbo sutartis, arba susiklostė darbo santykiai. Nuostatuose dėl tarifikacijos nustatymo yra minima, kad tarifai negali viršyti darbo užmokesčio fondo, tai rodo, buvus darbo teisinius santykius. Ministro įsakymais buvo nustatomas mėnesinis atlyginimas.

175. Faktą, jog darbo užmokestį gaudavo kas dvi savaites buhalterijoje, už gaunamas sumas pasirašydavo algalapiuose, nuo užmokesčio buvo atskaitomi privalomi mokėjimai, patvirtino visi apklausti liudytojai.

186. Teismo teiginys, kad apeliantės parodymai nenuoseklūs, kad ji pati nurodė jog buvo sudaryta autorinė sutartis, neatitinka tikrovės. Autorinė sutartis negalėjo būti sudaryta, nes kas mėnesį apeliantė gaudavo darbo užmokestį (du kartus per mėnesį), darbas buvo nuolatinis, įstatymas nenumatė apeliantei galimybės sudaryti autorinę sutartį, o ir darbas neatitiko autoriui keliamų reikalavimų, nebuvo jokios autoriaus teisių apsaugos ir pan. Apeliantė įsitikinusi, kad darbo sutartis buvo pasirašyta raštu, tačiau išlikusio sutarties egzemplioriaus neturi, kaip ir dauguma kitų atlikėjų. Atostogų klausimas tuo metu visiškai nebuvo aktualus. Dėl kokių priežasčių nebuvo daromi įrašai darbo knygelėje, neaišku. Jeigu jie būtų buvę padaryti, nebūtų pagrindo ir tikslo kreiptis į teismą prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

197. Aplinkybės, nustatytos Vilniaus apylinkės teismo susiję su tame pačiame restorane ( - ) dirbusiais atlikėjais. Sprendimas, sukėlęs juridinę reikšmę turintį faktą, yra sėkmingai vykdomas.

208. Teismas neėmė domėn to, jog VSDFV nepateikė duomenų, kaip dar galėtų būti kvalifikuojama pareiškėjos ir restorano ( - ) sutartis, bei tos aplinkybės, kad darbinius santykius patvirtina ir tai, kad Kultūros ministerijos įsakymai buvo ne dėl vienkartinių koncertų, o dėl nuolatinio koncertinio darbo.

219. Nepagrįsta išvada, jog pareiškėja dirbo kitokių sutarčių pagrindu ir nuo gaunamo atlyginimo buvo neprivalomi mokėjimai. Išvada tik formali, neparemta jokiais leistinais įrodymais, ir priešinga surinktų įrodymų civilinėje byloje visumai. Priešingai, nei nurodė teismas - pareiškėjai buvo nustatytas konkretus darbo laikas, apibrėžtas valandomis.

2210. Teismas nustatė - «... Pagal tuo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso ketvirtojo skirsnio „Darbo laikas nuostatas darbui nepagrindinėje darbovietėje buvo taikomi apribojimai..». Tačiau, jei tuo metu darbdavys būtų nustatęs, jog pareiškėja negali dirbti antraeilėse pareigose, būtų jai neleista dainuoti vakarinėse programose ar būtų nustatyta sąlyga pasirinkti darbovietę.

2311. Priešingai, nei vertino teismas - ta aplinkybė, kad ( - ) iš atlikėjų gaunamo užmokesčio darė atskaitymus į valstybės biudžetą, t.y. mokėjo pajamų mokestį, kuris apėmė ir privalomą mokėjimą SODRAI patvirtina darbo santykių realų egzistavimą ir darbdavio privalomų mokėjimų atlikimą.

24Suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2015-06-22 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

251. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos R. V. ir ( - ) nesiejo darbo teisiniai santykiai ir už koncertus gautas atlygis nelaikytinas draudžiamosiomis pajamomis.

262. Iš byloje pateiktų įrodymų bei liudytojų duotų paaiškinimų visumos, negalima daryti išvados, kad pareiškėja R. V. ( - ) dirbo pagal darbo sutartį ir ją su minėta įstaiga siejo darbo teisiniai santykiai. Apeliantės gauti vienkartiniai užmokesčiai (honorarai) už atliktus pasirodymus ( - ) negali būti prilyginami darbo užmokesčiui, nes nuo atlyginimo (autoriaus honoraro) už darbą pagal kūrybines (autorines) sutartis valstybinio socialinio draudimo įmokos neturėjo būti skaičiuojamos, todėl asmenys, dirbę pagal kūrybines (autorines) sutartis, nebuvo draudžiami socialiniu draudimu, ir darbo laikas pagal šias sutartis neįskaitomas į pensijų draudimo stažą, o gautas atlyginimas - į draudžiamąsias pajamas. Dirbantys kitokių - civilinės teisės - sutarčių pagrindu, valstybiniu socialiniu draudimu nebuvo ir neturėjo būti draudžiami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. gegužės 29 d. sprendimas adm. byloje Nr. A4-522/2002; 2015 m. kovo 23 d. sprendimas adm. byloje Nr. A-339- 624/2015).

273. Esmė yra kokios sutarties pagrindu ji koncertavo ir kokie teisiniai santykiai siejo pareiškėją su ( - ). Darbo knygelė buvo pagrindinis darbininko ar tarnautojo darbinės veiklos dokumentas, patvirtinantis jo darbo stažą. Apeliantė negalėjo tiksliai nurodyti kokia forma (rašytine ar žodine) buvo sudaryta sutartis su ( - ), sutartis nebuvo įforminta administraciniu aktu - įsakymu (potvarkiu), R. V. darbo knygelėje nėra padaryta jokių įrašų apie darbą ( - ). Svarbu pažymėti, kad remiantis pareiškėjos R. V. paaiškinimu, viso darbo laikotarpiu nuo 1984 m. iki 1990 m. jai nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, o tai prieštarauja DĮK 86 str. 4 d., kuris draudė neduoti kasmetinių atostogų dvejus metus iš eilės.

284. VSDFV Kauno skyrius, sutinka su teismo išvada dėl Lietuvos TSR Kultūros ministerijos įsakymų, kuriais jai buvo nustatytos artistės kategorijos ir vienkartiniai atlyginimai, vertinimo.

295. Teismas įvertinęs įrodymų visumą, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėja negalėjo būti priimta pagal darbo sutartį į ( - ), juolab, kad pareiškėjos darbo knygelėje žymų apie darbą ( - ) nėra, nors pagal DĮK 31 str. 1 d. jos turėjo būti.

306. Liudytojai, kurie ( - ) atliko techninio pobūdžio darbus, paliudijo, kad su jais buvo sudarytos darbo sutartys, įrašai apie darbą buvo padaryti darbo knygelėse. Kartu su pareiškėja koncertinę programą atlikusios dainininkės pažymėjo, kad su jomis kaip ir su kitais atlikėjais sutartys nebuvo pasirašomos, ir jų darbo knygelėse jokių įrašų apie darbą nėra. 7. Kauno miesto savivaldybės administracijos archyvas 2011-10-10 rašte Nr. 24-2-4121 informavo, kad patikrinus 1980-1990 m. restorano ( - ), kavinės ( - ) ir ( - ) dokumentus nustatyta, kad R. D. (V.) duomenų apie darbą šiose įmonėse nėra. Šis dokumentas tik patvirtina, kad visi restorano ( - ) dokumentai yra išlikę, tačiau juose nėra duomenų būtent apie R. V. darbą ir draudžiamąsias pajamas, nes ji DĮK prasme nebuvo laikoma darbuotoja.

317. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas nėra pagrindas tenkinti pareiškėjos R. V. pareiškimą. Šiaulių apygardos teismas 2008-10-06 nutartimi civ. byloje Nr. 2A-395-45/2008 atmetė prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. G. pareiškime nurodytu laikotarpiu dirbo naktiniame bare ( - ) estrados dainininku, nes nesant duomenų kaip buvo įformintas pareiškėjo darbas, vien iš liudytojų parodymų negalima padaryti išvados, kad su pareiškėju buvo sudaryta darbo, o ne rangos, pavedimo ar autorinė sutartis, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo darbo teisiniuose santykiuose su Šiaulių miesto prekybos valdybos valgyklų, restoranų ir kavinių tresto susivienijimu ( - ) ir kad už jį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

32Suinteresuotas asmuo LR Kultūros ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti bei panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-06-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

331. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-4121-868/2014 buvo pripažintas juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjo A. S. dirbusio toje pačioje darbovietėje ( - ) gaunamos senatvės pensijos dydžiui apskaičiuoti. Šiame sprendime buvo konstatuota, kad nebuvo išlikę dokumentų, įrodančių, kad minėtas asmuo buvo dirbęs ( - ), tačiau byloje paaiškinimus teikę asmenys šias aplinkybes patvirtino, taip pat teismas vertino kitus šalių pateiktus argumentus ir įrodymus, taip pat paminėtina ministerijos pozicija, kurios ji laikėsi ir civilinėje byloje Nr. 2-802-918/2015 (pagal R. V. pareiškimą), kad pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį ir turėjo būti draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, kadangi 1964 m. LTSR civilinis kodeksas nenumatė paslaugų sutarties rūšies, o tos sutarčių rūšys, kurias šis kodeksas numatė (rangos, pavedimo, autorinės), <...>, ministerijos nuomone, su pareiškėju negalėjo būti sudaromos. Konstituciškai neteisinga dviejų toje pačioje darbovietėje tokį pat darbą dirbusių asmenų santykius su darbdaviu vertinti skirtingai. Nepaisant to, kad teismai priimantys sprendimus yra skirtingi, vadovaujantis socialiai teisinga logika lygiai tokie patys susiklostę teisiniai santykiai turėtų būti vertinami vienodai.

342. Teismas atsainiai vertino ministerijos atstovės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, kurie pagrindžia, kad tuo metu kada pareiškėja nurodytu laikotarpiu dirbo VMĮ ( - ) galiojo kultūros ministro 1981 m. liepos 19 d. patvirtinti Artistų – koncertinių atlikėjų tarifikavimo nuostatai, kuriuose nuosekliai skaitant visą teisės aktą reglamentuojama, kad visi santykiai su šiais kūrybiniais darbuotojais buvo grįsti darbo santykiais. Kūrybiniai darbuotojai buvo traktuojami kaip darbo santykiais su darbdaviu susaistyti, jokių kitų sutarčių šie nuostatai nereglamentavo. Faktą, kad tarp pareiškėjos ir darbdavio turėjo būti susiklostę darbo santykiai neginčijamai tik sustiprina ir patvirtina ginčijamo laikotarpio metu galiojusio LTSR darbo įstatymo kodekso 269 str., kuris nustatė visų darbininkų ir tarnautojų privalomą socialinį draudimą. Sunkiai tikėtina, kad darbdavys už pareiškėją, jai mokant kasmėnesinį atlyginimą, nebūtų mokėjęs visų privalomųjų mokesčių ir atskaitymų.

35IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

37Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas jos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji nuo 1984-01-01 iki 1990-01-10 dirbo ( - ) estrados soliste bei gavo kas mėnesį darbo užmokestį, nuo kurio buvo skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.

38Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą sieja su teisės gauti didesnę pensiją įgijimu.

39Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-372/2014, 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015). Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 rugpjūčio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-340/2009).

40Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų nustatyti apeliantės prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.

41Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos ir ( - ) nesiejo darbo teisiniai santykiai, pareiškėja koncertines programas atliko sutarčių, turinčių autorinių ar paslaugų sutarčių požymių, pagrindu, kad pareiškėjai, kaip estrados žanro koncertinei atlikėjai, artistei - vokalistei, už jos atliktą koncertinę programą pareiškime nurodytais laikotarpiais buvo mokamas vienkartinis, nustatytos kategorijos ir dydžio atlyginimas (honoraras).

42Pagal Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr.1156 patvirtintų „Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų” 24 p., jeigu asmuo negali dokumentais įrodyti valstybinio socialinio pensijų draudimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamų darbo laikotarpių, dirbtų iki 1993-12-31, dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti nepaisant priežasčių, nurodytieji darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka. Tačiau toks faktas teismine tvarka gali būti nustatomas tik tokiu atveju, jeigu asmuo gavo draudžiamąsias pajamas, nuo kurių buvo ar turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1991-07-29 nutarimu Nr. 302 patvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo laikinosios tvarkos 3 punkte numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo pajamų, gaunamų už atliktus darbus pagal rangos ir kitas civilinės teisės reguliuojamas sutartis. Asmenys, dirbę pagal civilines teisines sutartis nei iki 1991-06-01, nei po šios datos nebuvo ir neturėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, todėl darbo laikas pagal šias sutartis neprilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, o gautas atlyginimas – draudžiamosioms pajamoms.

43Išklausius pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 31 d. posėdžio metu apklaustų liudytojų A. M., A. Š., R. V., 2015 m. birželio 1 d. K. K. I., I. A.-S., L. Ž.-K., A. S. paaiškinimus, nustatyta, kad liudytojai negalėjo nurodyti, kaip buvo įformintas pareiškėjos darbas, todėl iš jų parodymų negalima padaryti išvados, kad su pareiškėja buvo sudaryta darbo, o ne pavedimo ar autorinė sutartis.

44Nors pareiškėjos nurodyti ir teismo apklausti liudytojai patvirtino, kad kartu su pareiškėja jos nurodytu laikotarpiu dirbo restorane ( - ) vakarinėse koncertinėse programose, kad atlikėjai už vieną koncertinę programą gaudavo atlygį pagal patvirtintą vienkartinę tarifikaciją, 2 kartus per mėnesį pasiimdavo atlyginimą restorano buhalterijoje, tačiau taip pat nurodė, kad jų darbo knygelėse nebuvo įrašų apie šį darbą, darbo sutarčių nebuvo.

45Pagal tuo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso 26 straipsnį priėmimas į darbą turėjo būti įformintas įmonės, įstaigos, organizacijos administracijos įsakymu, tačiau iš byloje esančių 2011-10-10 Kauno miesto savivaldybės administracijos archyvo duomenų apie pareiškėjos darbą 1980-1990 m. restorano ( - ) (b. l. 16) bei 2015-11-19 Kauno miesto savivaldybės administracijos likviduotų įmonių archyvų skyriaus (b.l. 166) duomenų, kad patikrinus Kauno miesto restoranų ir kavinių tresto įmonės ( - ) (nuo 1988 m. ( - )) įsakymų ir darbo užmokesčio bylas už 1982-1992 metus, nustatyta, kad duomenų apie R. V. (M., D.) darbą nėra, pažymose nenurodyta, kad įmonės ( - ) dokumentai būtų neišlikę ar neperduoti, nėra.

46Nors liudytojas A. S. teigia, kad visi artistai mokėjo mokesčius, tačiau liudytojų parodymai turėtų reikšmės, byloje nustačius aplinkybę, kad pareiškėjos darbdavio dokumentai būtų prarasti ar sunaikinti. Iš byloje esančio Kultūros ministerijos 1977-12-29 įsakymo Nr. 503 matyti, kad pareiškėjai dirbant kavinėje ( - ) buvo nustatytas „I kat. restorano estr. ansamblio dainininkės 100 rub. mėnesinis atlyginimas, todėl negali patvirtinti jos darbinės veiklos pobūdžio bei atlygio 1984-1990 m. laikotarpiu. Byloje esantys Lietuvos TSR Kultūros ministerijos 1982-06-29 įsakyme Nr. 300, Kultūros ministerijos Tarifikacinės komisijos 1987-05-07 pažymoje, Prekybos reklamos biuro 1987-04-10 rašte nurodyti duomenys dėl pareiškėjai nustatytos aukščiausios kategorijos estrados artistės vokalistės 13 rublių vienkartinio atlyginimo leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėja negaudavo pastovaus mėnesinio atlyginimo, ir jos darbo pobūdis neatitiko darbo sutarties požymių.

47Kaip minėta, Kauno miesto savivaldybės archyvo pažymose nėra nurodyta, kad ( - ) personalo ir darbo užmokesčio dokumentai yra archyvui neperduoti, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad šie dokumentai yra dingę. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių juridinį faktą, kad pareiškėja jos nurodytomis aplinkybėmis 1984-01-01 -1990-01-10 laikotarpiu gavo draudžiamąsias pajamas, nuo kurių buvo ar turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

48Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, apeliantės paaiškinimai, liudytojų parodymai nėra pakankami (sudarantys didesnę tikimybę) pagrįsti apeliantės nurodomas aplinkybes. Kadangi pareiškėja neįrodė, kad jai įstatymo nustatyta tvarka buvo mokamas apie 313-340 rublių mėnesinis darbo užmokestis ir nuo gauto darbo užmokesčio buvo sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, fizinių pajamų mokestis, tai tenkinti pareiškimą teismui nebuvo teisinio pagrindo (CPK 185 str.).

49Apeliacinio skundo argumentai bei suinteresuoto asmens LR Kultūros ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą argumentai, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-4121-868/2014, kurioje buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl pareiškėjo A. S. dirbusio toje pačioje darbovietėje (( - )), ir priėmė priešingą sprendimą apeliantės atžvilgiu, nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui. Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d. žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Be to šiuo atveju vertinamos konkrečios bylos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje liudytojo A. S. 1990-02-23 pažyma (b.l. 90), kurioje pateikti duomenys apie jam priskaitytą atlyginimą bei pajamų mokesčio išskaitymą, tik patvirtina faktą, kad ( - ) dokumentai apie dirbančiųjų darbo užmokestį išlikę.

50Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant liudytojų parodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai (CPK 185 str.). Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti skundžiamo sprendimo nėra įstatymo pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

51LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliacinį skundą, iš jos į valstybės biudžetą priteisiamos 6,66 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

52Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas,

Nutarė

53Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

54Priteisti iš pareiškėjos R. V.(a.k. ( - ) valstybei 6,66 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. ( - ), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

55Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Pareiškėja R. V. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį... 4. Suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškimą su juo... 5. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime į... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškimą atmetė... 8. Teismas nurodė, kad Lietuvos TSR Kultūros ministerijos 1977-12-29 įsakymas... 9. Vien tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino A. S. pareiškimą... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai... 11. Pareiškėja R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015 m. birželio 22... 12. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:... 13. 1. Teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, šalių bei liudytojų,... 14. 2. Neginčijama aplinkybė, kad sprendime minimu laikotarpiu apeliantė dirbo... 15. 3. Iš pateikto 1977-12-29 Lietuvos TSR Kultūros ministerijos įsakymo Nr. 503... 16. 4. Teismo motyvai, neva apeliantės nuolatinių koncertinių programų... 17. 5. Faktą, jog darbo užmokestį gaudavo kas dvi savaites buhalterijoje, už... 18. 6. Teismo teiginys, kad apeliantės parodymai nenuoseklūs, kad ji pati nurodė... 19. 7. Aplinkybės, nustatytos Vilniaus apylinkės teismo susiję su tame pačiame... 20. 8. Teismas neėmė domėn to, jog VSDFV nepateikė duomenų, kaip dar galėtų... 21. 9. Nepagrįsta išvada, jog pareiškėja dirbo kitokių sutarčių pagrindu ir... 22. 10. Teismas nustatė - «... Pagal tuo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso... 23. 11. Priešingai, nei vertino teismas - ta aplinkybė, kad ( - ) iš atlikėjų... 24. Suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą... 25. 1. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos R. V. ir ( - )... 26. 2. Iš byloje pateiktų įrodymų bei liudytojų duotų paaiškinimų visumos,... 27. 3. Esmė yra kokios sutarties pagrindu ji koncertavo ir kokie teisiniai... 28. 4. VSDFV Kauno skyrius, sutinka su teismo išvada dėl Lietuvos TSR Kultūros... 29. 5. Teismas įvertinęs įrodymų visumą, padarė teisingą išvadą, kad... 30. 6. Liudytojai, kurie ( - ) atliko techninio pobūdžio darbus, paliudijo, kad... 31. 7. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina... 32. Suinteresuotas asmuo LR Kultūros ministerija atsiliepime į apeliacinį... 33. 1. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimu... 34. 2. Teismas atsainiai vertino ministerijos atstovės teismo posėdžio metu... 35. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 36. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 37. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo... 38. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja prašomą nustatyti juridinę... 39. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai,... 40. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas... 41. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos ir ( - ) nesiejo darbo... 42. Pagal Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr.1156 patvirtintų „Valstybinių... 43. Išklausius pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 31 d. posėdžio metu... 44. Nors pareiškėjos nurodyti ir teismo apklausti liudytojai patvirtino, kad... 45. Pagal tuo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso 26 straipsnį priėmimas į... 46. Nors liudytojas A. S. teigia, kad visi artistai mokėjo mokesčius, tačiau... 47. Kaip minėta, Kauno miesto savivaldybės archyvo pažymose nėra nurodyta, kad... 48. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, apeliantės paaiškinimai, liudytojų... 49. Apeliacinio skundo argumentai bei suinteresuoto asmens LR Kultūros... 50. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių... 51. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į... 52. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 53. Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 54. Priteisti iš pareiškėjos R. V.(a.k. ( - ) valstybei 6,66 Eur išlaidas,... 55. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo....