Byla 1A-313-557-2008

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Remigijaus Preikšaičio, teisėjų Stasio Valužio ir Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Irinai Fiodorovai, dalyvaujant prokurorei Veronikai Poškuvienei, nuteistajam E. G. ir jo gynėjui Mariui Griciui, nukentėjusiajam P. J. ir jo atstovei adv. Jovytai Piekienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. ir nukentėjusiojo P. J. atstovės J. Piekienės apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008-04-14 nuosprendžio, kuriuo E. G. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

2Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo P. J. civilinis ieškinys, ir iš E. G. priteista nukentėjusiajam P. J. 30000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai ir 1179,10 Lt turtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo civilinis ieškinys atmestas. Iš E. G. taip pat priteista 1791 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.

3Išnagrinėjusi bylą, kolegija

Nustatė

4E. G. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. vasario 3 d. apie 14.15 val. daugiabučio gyvenamojo namo ( - ) rūsyje tyčia du kartus iš dujinio revolverio „ME 38 Compakt-G“ šovė į nukentėjusįjį P. J. ir padarė sužalojimus: šautines žaizdas kairės akies apatiniame voke ir dešinės plaštakos srityje, kraujo išsiliejimą į kairės akies obuolio junginę ir stiklakūnį, tinklainės plyšimą, kairės akies lęšiuko panirimą, dujų susikaupimą akies obuolyje, potrauminę kataraktą – sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairės akies sužalojimo nukentėjusysis neteko 35 % bendro pastovaus darbingumo.

5Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo nuosprendį pakeisti, nuteisiant jį pagal BK 137 str. 1 d. arba 135 str. 1 d., pritaikant BK 62 str. 2 d. 5 p., ir paskiriant su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kitą nuosprendžio dalį paliekant nepakeistą. Nurodo, jog teismas netinkamai nustatė, kad jo veiksmuose nėra lengvinančių aplinkybių. Jo manymu, yra BK 59 str. 1 d. 2, 6, 9 p. numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kurių buvimas turi esminės reikšmės bausmės paskyrimui. Tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis neneigė savo veiksmų, pripažino kaltę ir apgailestavo, kad atsirado tokios sunkios pasekmės. Teismas nepagrįstai neįvertino nukentėjusiojo provokuojančio ir agresyvaus elgesio, nes matydamas, kad jis turi ginklą, nukentėjusysis vis rėkė ant jo, reikšdamas agresiją. Nukentėjusysis neturėjo galimybės įvertinti jo ginklą žaisliniu, nes matomumas nebuvo idealus, o ir ginklas nebuvo panašus į žaislinį. Pagal BK 28 str. 2 d. nuostatas asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas nuosavybę nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismas netinkamai įvertino jo ir liudytojo V. D. parodymus apie tai, kad P. J. rankoje turėjo kažkokį daiktą, panašų į dušo žarną ar metalinę grandinę, ir prieš juos vartojo necenzūrinius žodžius bei grėsmingai nusiteikęs ėjo link jų. V. D. manymu, E. G. jam pasakojo norėjęs nukentėjusįjį išgąsdinti, kad išvengtų fizinio kontakto. Taigi byloje yra surinkta pakankami įrodymų, kad buvo kilęs realus ir akivaizdus pavojus jo gyvybei ir sveikatai. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į jo jauną amžių, nes nusikaltimas padarytas vos suėjus 18 metų. Nusikaltime panaudotas revolveris yra šaunamasis ginklas, pramoninės gamybos (Vokietija) dujinis revolveris „ME 38 Compact G" Nr. 011579, skirtas šaudyti 380 kalibro šoviniais su guminių sviedinių kietuoju užtaisu. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą šio tipo revolveriai yra priskiriami "D" kategorijos šaunamiesiems ginklams (b. l. 33-34). Šios kategorijos ginklams nereikia specialių leidimų, nes jų šaunamoji galia yra per maža, kad galėtų sukelti sunkias pasekmes, pažeisti žmogaus gyvybiškai svarbius organus. Teismas neįvertino, kad tik dėl atsitiktinių aplinkybių, kurių jis numatyti visai negalėjo, kulka pataikė tiesiai į akį, kurios pažeidimas sukėlė gana sunkias pasekmes. Net taikantis į taikinį, nebūtų galima pataikyti taip, kaip jis pataikė jau bėgdamas iš rūsio. Taigi jo veiksmai gali būti kvalifikuoti pagal BK 137 str. 1 d. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Teisminio nagrinėjimo metu buvo prašyta teismo taikyti BK 62 str. 2 d. 5 p., nes yra iš dalies atlyginta žala nukentėjusiajam, jis yra neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, yra lengvinančių aplinkybių, nukentėjusysis pats prašo neskirti jam realios bausmės. Teismas visiškai nepasisakė šiuo klausimu, pažeisdamas BPK 305 str. nuostatas dėl motyvų nebuvimo.

6Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo atstovė prašo pakeisti nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio, ir vietoj 30000 Lt priteisti iš E. G. nukentėjusiajam P. J. 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat prašo priteisti iš E. G. nukentėjusiajam 5 procentų priteistos sumos dydžio metines palūkanas nuo civilinio ieškinio gavimo teisme dienos iki nuosprendžio dalies dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Prašoma suma nėra didelė palyginus su tuo, kad nukentėjusiajam P. J. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat pasekmėmis, patirtu skausmu, nepatogumais. Teismų praktikoje sunkaus kūno sužalojimo atveju priteisiamos nepalyginamai didesnės sumos. Teismas, mažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį nepripažino, kad prašomos priteisti neturtinės žalos suma yra per didelė, tačiau atsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį. CK 6.282 str. 3 d. nurodyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Šiuo atveju žala padaryta tyčia. Netgi tuo atveju, jei žala būtų padaryta ir dėl neatsargumo, mažinti jos vos ne per pusę nebūtų pagrindo. Teismas atmetė reikalavimą dėl 5 procentų dydžio palūkanų motyvuodamas tuo, kad CK 6.37 str. reglamentuotas palūkanų priteisimas pagal prievoles, kad prievolinėje teisėje prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.), kad šiuo atveju žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės taisyklėmis, pagal kurias pareiga atlyginti turtinę žalą atsiranda tik įstatymo numatytais atvejais, o ne pagal sutartinius įsipareigojimus (CPK 178 str.). Tuo tarpu CPK 178 str. apie tai, kokiais atvejais turi būti atlyginama žala, nekalbama. Jame kalbama apie įrodinėjimo pareigą. CK 6.2 str., kuriuo rėmėsi teismas, ir yra nurodyta, kad prievolės atsiranda ne tik iš sandorių, bet ir kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. CK 6.245 str. 1 d. nurodyta, kad civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.245 str. nurodyta, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Vadinasi, deliktinė civilinė atsakomybė irgi yra prievolė. CK 6.37 str. nėra nurodyta, kad palūkanos priteisiamos tik sutartinių prievolių atveju. Jos priteisiamos ir deliktinių prievolių atveju, todėl teismas neteisėtai nepriteisė 5 procentų dydžio palūkanas.

7Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis ir jo atstovė prašė tenkinti nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą, o nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

8Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

9Nuteistojo E. G. argumentai, jog teismas nuosprendyje neįvertino nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, yra pagrįsti. Kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė - veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys - apibūdina nusikalstamos veikos padarymo sąlygas. Provokuojančiu elgesiu BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Tą aplinkybę, jog išsitraukęs ginklą E. G. perspėjo nukentėjusįjį, kad šaus, patvirtino ir pats nukentėjusysis P. J. (b. l. 114). Apklaustų asmenų parodymais taip pat nustatyta, kad nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai iki incidento buvo įtempti, iš esmės priešiški, jie nuolat konfliktuodavo dėl, nukentėjusiojo įsitikinimu, netinkamo jaunimo elgesio daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpose. Kolegijos nuomone, šioje situacijoje nukentėjusysis P. J., būdamas solidaus amžiaus ir turėdamas didelę gyvenimišką patirtį, turėjo įvertinti, jog būdamas labai jaunas, E. G., atsidūręs uždaroje patalpoje, priešiškų tarpusavio santykių fone gali neadekvačiai įvertinti susidariusią situaciją, pasielgti nepamatuotai ir neprognozuojamai bei įgyvendinti savo grasinimą šauti, ir konflikto neaštrinti, tačiau pasielgė priešingai – priartėjo prie E. G. ir neatsakingai ištarė “šauk”. Toks nukentėjusiojo elgesys, kaip matyti iš tolimesnės įvykio eigos, neabejotinai dar labiau suerzino ir taip neatsakingai besielgiantį E. G., ko pasekoje pastarasis iššovė. Taigi aptartus nukentėjusiojo P. J. veiksmus kolegija pripažįsta provokuojančiais, o nuteistojo E. G. atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, jog jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

10Tuo tarpu su nuteistojo E. G. argumentais dėl BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų aplinkybių nepripažinimo jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis sutikti negalima. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, o kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Kaip matyti iš nuteistojo E. G. parodymų, jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme laikėsi savo versijos, jog į nukentėjusįjį P. J. šovė tik vieną kartą, gindamasis nuo jo agresyvių veiksmų, bijodamas būti sužalotas. Tuo tarpu byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais ši nuteistojo versija buvo įtikinamai paneigta, ir E. G. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismo ištirtais ir nuosprendyje detaliai aptartais įrodymais patikimai nustatyta, kad nuteistasis į nukentėjusįjį šovė du kartus. Pasiremdamas nukentėjusiojo parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo, bei tinkamai įvertindamas liudytojo V. D. parodymų keitimą teisme, teismas pagrįstai atmetė nuteistojo versiją, neva nukentėjusysis rankose turėjo kūno žalojimui tinkamą daktą ir tuo kėlė jam grėsmę. Taigi duodamas parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nuteistasis E. G. nebuvo nuoširdus. Be to, nukentėjusysis P. J. teisme parodė, jog nuteistasis E. G. jo net neatsiprašė (b. l. 115). Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, ištyrus įrodymus E. G. pareiškė norą atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, tačiau įteikdamas nukentėjusiajam tik 100 Lt (b. l. 142), akivaizdžiai parodė savo atsainų požiūrį į nukentėjusiojo patirtus sunkius sužalojimus ir dvasinius išgyvenimus. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo pripažinti nė vienos iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų aplinkybių jo atsakomybę lengvinančia.

11Taip pat nepagrįsti ir nuteistojo argumentai dėl BK 59 str. 1 d. 9 p. numatytos aplinkybės nepripažinimo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors šiuo nuosprendžiu pripažinta, jog E. G. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo P. J. elgesys, tačiau ši aplinkybė, vertinant ją kitų teismo nustatytų nuteistojo veiksmų kontekste, anaiptol neduoda pagrindo E. G. veiksmus vertinti kaip veikimą būtinosios ginties sąlygomis. BK 28 str. suteikia asmeniui teisę į būtinąją gintį ir reglamentuoja atsakomybę būtinosios ginties ribų peržengimo atvejais. Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis šiuo atveju turi būti realus, akivaizdus, keliantis tiesioginę grėsmę besiginančiajam ar kitam asmeniui. Nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis, žalos padarymas kitam asmeniui nėra nei būtinoji gintis, nei jos ribų peržengimas. Kaip matyti iš nukentėjusiojo P. J., nuteistojo E. G. ir liudytojo V. D. parodymų, visi trys jie yra vieno namo gyventojai ir vienas kitą pakankamai gerai pažįsta, be to, tarp jų gan dažnai kildavo konfliktinės situacijos, kai P. J. pareikšdavo nepasitenkinimą dėl namo laiptinėje susirenkančio jaunimo, tame tarpe ir E. G. bei V. D., keliamo triukšmo, šiukšlinimo, rūkymo. Tačiau E. G. teisme parodė, jog tarp jo ir P. J. konfliktai apsiribodavo tik apsižodžiavimu, jokio fizinio kontakto tarp jų nebuvo. V. D. teisme netgi parodė, jog jie tik pasijuokdavo iš P. J., rimtai į jo reiškiamą nepasitenkinimą nereaguodavo. Taigi E. G. aiškinimas, jog jis šovė į P. J., išsigandęs pastarojo neva grėsmingų veiksmų, nėra logiškas ir įtikinamas. Kita vertus, pats E. G. pripažino, jog nusitaikydamas ginklu į P. J. norėjo jį pagąsdinti, o ne nuo jo apsiginti. Be to, E. G., kaip ir V. D., galėjo iš rūsio pasišalinti. Nuteistojo E. G. versija, jog P. J., rankose laikydamas kažkokį daiktą ir artėdamas prie jo bei šiuo daiktu grasindamas, sudarė grėsmingą situaciją, kuriai esant jis tik gynėsi, yra paneigta nukentėjusiojo parodymais ir kitais juos patvirtinančiais bylos įrodymais. Kaip parodė nukentėjusysis P. J., jis įėjo į rūsį, norėdamas į sandėliuką pastatyti savo dviratį, to nespėjus padaryti, į rūsį atėjo nuteistasis su draugu, tuo metu rankose jis neturėjo nieko panašaus į tai, ką nurodė E. G.. Iš nuteistojo E. G. ir liudytojo E. G. draugo V. D. parodymų matyti, kad tuo metu, kai jie pamatė P. J., pastarasis nei buvo pasilenkęs, nei kažkur įėjęs, todėl visiškai nelogiška, jog P. J., pasiėmęs į rankas daiktą, panašų į grandinę, sąmoningai būtų laukęs būtent minėtų asmenų tam, kad galėtų juos pagasdinti. Nors teisme liudytojas V. D. ir bandė patvirtinti E. G. parodymus, jog P. J. įvykio metu laikė rankose grandinę ir ja grasino, tačiau pats tuo nebuvo tikras, nes tuoj pat nurodė, kad tai galėjo būti ir šlanga nuo dušo (b. l. 139-140), be to, ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad nežino, ar P. J. laikė ką rankose, nes jį užstojo E. G. (b. l. 35). Taigi tikėti prieštaringais ir nenuosekliais nuteistojo padėties palengvinimu suinteresuoto liudytojo V. D. parodymais teismas neturi pagrindo. Tuo būdu apylinkės teismas, įvertinęs aptartas bylos aplinkybės, visiškai pagrįstai nenustatė, jog E. G. buvo kilęs koks nors realus ar akivaizdus pavojus jo gyvybei ar sveikatai, ar kitiems svarbiems interesams. Nenustačius, jog E. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra pagrindo ir išvadai, jog E. G. jas galėjo peržengti, todėl nuteistojo prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jo veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, lygiai kaip ir prašymas taikyti BK 62 str. 2 d. 5 p. nuostatas, nenustačius tam įstatyminio pagrindo, netenkintinas.

12Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 137 str. 1 d. kyla tik tuo atveju, jeigu kaltininkas sunkiai sužaloja kitą žmogų dėl neatsargumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. G. kaltė nepasireiškė nei nusikalstamu nerūpestingumu, nei nusikalstamu pasitikėjimu, jis veikė netiesioginės tyčios kaltės forma. 2007-04-23 specialisto išvadoje nurodyta, jog E. G. P. J. sužalojo pramoninės gamybos dujiniu revolveriu, skirtu šaudyti šoviniais su guminių sviedinių kietuoju užtaisu, kuris pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą yra priskiriamas „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams. Minėtame įstatyme šaunamasis ginklas apibrėžtas kaip įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip ginklas, iš kurio sprogimo, dujų ar oro slėgio ar kokia nors kita varomąja jėga gali būti paleistas sviedinys (kulka, šratas, strėlė ar kt.), arba kenksmingos, dirginančios medžiagos, skirti mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per nuotolį paveikti, o pats ginklas kaip įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas gyviesiems ar kitiems objektams, taikiniams naikinti, žaloti ar kitaip jiems paveikti. Taigi šaunamasis ginklas pagal savo konstrukciją, nepriklausomai nuo jo kategorijos, yra labai pavojingas daiktas (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 str. nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis - reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą), kuriuo per atstumą galima sunaikinti, sužaloti ar kitaip paveikti taikinį. Kaip matyti iš nuteistojo E. G. parodymų, jis revolverį nusipirko savigynai, ir bandydamas jį vieną kartą buvo iššovęs dar prieš įvykį, taigi žinojo, kad šaunant iš turimo ginklo, kitą asmenį galima sužaloti įvairiai, nelygu į kurią vietą pataikysi, ir taip apriboti jo galimybes veikti. Iš to seka, kad E. G., du kartus šaudamas P. J. į galvą, suvokė savo pavojingos veikos pobūdį, t. y. numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti neigiami ir nusikalstami padariniai, ir nors jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. E. G. negalėjo nesuvokti, kad šūviai iš šaunamojo ginklo į svarbius gyvybinius organus (galvą) neabejotinai sukels P. J. neigiamas pasekmes. Byloje nenustatyta, kad E. G. turėjo tikslą neatstatomai traumuoti nukentėjusiajam akį, šios nusikalstamos pasekmės kilo be jo konkretaus siekio, todėl E. G. veika apylinkės teismo teisingai buvo kvalifikuota pagal sukeltas pasekmes kaip tyčinis (netiesioginė tyčia) sunkus sveikatos sutrikdymas.

13Nepagrįstas ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog apylinkės teismas neįvertino jo jauno amžiaus. BK 81 str. 2 d. numatyta, jog nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuojančios BK XI skyriaus nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 str. numatytą paskirtį. Duomenų apie E. G. psichinės veiklos sutrikimus ar nepakankamą, sulėtėjusį vystymąsi ar brandą, kurie keltų abejones dėl jo amžių atitinkančios socialinės brandos, byloje nėra. Nuteistasis E. G. anksčiau buvo nuteistas už plėšimus, padarytus bendrininkų grupe, bausmės vykdymą atidedant (teistumas naujo nusikaltimo padarymo dieną buvo išnykęs), taip pat baustas už kelis administracinius teisės pažeidimus, turi pagrindinį išsilavinimą, dirba, darbdavio charakterizuojamas kaip greitai perprantantis darbui reikalingą informaciją, pagarbiai ir taktiškai besielgiantis žmogus. Be to, pasak E. G., jis ginklą įsigijo savigynai, kai jam sukako 18 metų, jį nešiodavosi pastoviai, nes vieną kartą grįždamas iš darbo, nukentėjo nuo užpuolikų, gerai išmanė ginklo technines charakteristikas ir galimybes. Išvardytos aplinkybės akivaizdžiai parodo, jog E. G. gerai orientavosi socialinėje aplinkoje. Pažymėtina dar ir tai, kad atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą atsiranda nuo 14 metų, todėl nėra pagrindo manyti, jog E. G., būdamas 18 metų amžiaus, nevisiškai suvokė savo veikos nusikalstamą pobūdį.

14Taigi nors apeliacinės instancijos teisme nustatyta nuteistojo E. G. atsakomybė lengvinanti aplinkybė, jog jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kolegija, įvertinusi šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, bei atsižvelgdama į tai, kad nuteistajam paskirta ženkliai mažesnė nei sankcijos vidurkis 2 metų laisvės atėmimo bausmė (vidurkis 5 metai 1 mėnuo 15 dienų), daro išvadą, jog ši aplinkybė neduoda pakankamo pagrindo nuteistajam už sunkų sveikatos sutrikdymą paskirtą laisvės atėmimo bausmę laikyti aiškiai per griežta. Nuteistajam E. G. paskirta teisinga bausmė, ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

15Kolegija pripažįsta nepagrįstais nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepamatuotai sumažino neturtinės žalos dydį nuo prašomų priteisti 50000 Lt iki 30000 Lt.

16Civilinio kodekso 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais.

17Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma - darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, priverčiant žmogų išgyventi dideles fizines ir dvasines kančias žalojimo metu, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį.

18Žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra dar vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į žalą padariusio asmens finansavimo šaltinius ir turtinę būklę, turimą turtą ir lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

19Iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam P. J. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo E. G. veiksmais, kuriais buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Nuteistasis E. G. nusikalto dėl menkaverčio preteksto, tyčiniais smurtiniais veiksmais, panaudodamas šaunamąjį ginklą, padarydamas nepataisomus sveikatos sužalojimus. Iš bylos medžiagos matosi, kad P. J. patyrė šautines žaizdas kairės akies apatiniame voke ir dešinės plaštakos srityje, kraujo išsiliejimą į kairės akies obuolio junginę ir stiklakūnį, tinklainės plyšimą, kairės akies lęšiuko panirimą, dujų susikaupimą akies obuolyje, potrauminę kataraktą. Dėl akies sužalojimo jis nuo 2007-02-03 iki 2007-02-09 ir nuo 2007-04-03 iki 2007-04-07 gydėsi Kauno medicinos universiteto klinikose, jam buvo padaryta akies operacija, pašalintas lęšis, dėl akies sužalojimo neteko 35 % pastovaus darbingumo. Kolegijai nekyla abejonių, jog P. J. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir akivaizdų dvasinį sukrėtimą, netekus dalies darbingumo jam apribota galimybė dirbti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog nustatant neturtinės žalos dydį esminis kriterijus šiuo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai, o žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau įvertinęs būtent E. G. turtinę padėtį, jog jo gaunamos darbinės pajamos per mėnesį yra 474,73 Lt, o duomenų apie jo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą nėra, padarė išvadą, kad E. G. turtinė padėtis nėra tokia, kuri leistų besąlygiškai priteisti iš jo nukentėjusiajam jo prašomą neturtinės žalos dydį ir, vadovaudamasis CK 6.282 str., sumažino prašomą priteisti neturtinės žalos dydį iki 30000 Lt. Sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo nurodytu žalos dydžio mažinimo motyvu negalima, kadangi CK 6.282 str. 3 d. imperatyviai draudžia mažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, kai žala padaryta tyčia. Iš kitos pusės pažymėtina, kad neturtinė žala yra materialinis atlygis, kurį nukentėjusysis teisėtai tikisi gauti. Priteisus sumą, kuri dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškota, bus diskredituojamas neturtinės žalos atlyginimo instituto vaidmuo, toks sprendimas nepateisins pagrįstų nukentėjusiojo lūkesčių. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. G. turi tik pagrindinį išsilavinimą, pastangų įgyti aukštesnį išsilavinimą ir būti konkurencingesniu darbo rinkoje bei užsitikrinti didesnes darbines pajamas nerodo, savo verslo neturi, dirba samdomu darbuotoju, gauna tik 474,73 Lt per mėnesį, turto neturi. Taigi realių galimybių atlyginti prašomą priteisti neturtinę žalą (priimant dėmesin, kad iš nuteistojo dar priteista ir turtinės žalos atlyginimo) nėra. Kolegijos nuomone, dirbdamas bausmės atlikimo vietoje, o vėliau išėjęs į laisvę nuteistasis galėtų atlyginti tik palyginti nedidelę dalį prašomos priteisti žalos. Be to, šiuo nuosprendžiu yra nustatyta nuteistojo E. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo P. J. elgesys. Ši aplinkybė, kolegijos nuomone, yra tas kriterijus, kuris neabejotinai ženkliai mažina priteistinos neturtinės žalos dydį (CK 6.282 str. 1 d.). Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų teisme (b. l. 114, 141), jis iki įvykio jau gaudavo išankstinę pensiją, oficialiai niekur nedirbo, dirbdavo tik atsitiktinius darbus, kai kas nors paprašydavo, po įvykio, kaip ir iki to, važinėja į sodą. Taigi nors nukentėjusysis neteko 35 % bendro pastovaus darbingumo, ši aplinkybė nusistovėjusio pakankamai senyvo amžiaus nukentėjusiojo gyvenimo itin ženkliai nepakeitė. Apeliantės teiginys, jog teismų praktikoje sunkaus kūno sužalojimo atveju priteisiamos nepalyginamai didesnės sumos, yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais teismų sprendimais. Tuo tarpu 30000 Lt neturtinės žalos suma teismų praktikoje nėra išskirtinė, ji yra priteisiamų sumų ribose. Tuo būdu kolegija, atsižvelgdama į konstatuotas faktines šios bylos aplinkybes, į motyvus, kuriais grindžiamas prašymas padidinti atlygintinos žalos dydį, taip pat į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d., laiko, jog pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam P. J. priteistas neturtinės žalos dydis užtikrina nuteistojo bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, taip pat atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką, keisti šią nuosprendžio dalį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

20Tuo tarpu kolegija pripažįsta pagrįstais nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio palūkanas. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas padarė išvadą, jog palūkanos pagal CK 6.210 str. gali būti priteisiamos tik neįvykdžius tokios piniginės prievolės, kuri atsiranda iš sutarties. Su tokia išvada kolegija nesutinka, nes palūkanas pagal prievoles gali nustatyti ne tik šalių susitarimai, bet ir įstatymai (CK 6.37 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad žalą P. J. nuteistasis E. G. padarė savo nusikalstamais veiksmais sunkiai sutrikdydamas P. J. sveikatą. Dėl to E. G., kaip atsakovui, kilo tiesioginė deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.263 str. 2 d., 6.283 str. 1 d.). Kolegija pažymi, kad delikto padarymas, t. y. žalos padarymo faktas, esant kitoms deliktinės civilinės atsakomybės sąlygoms, yra pagrindas atsirasti deliktinei civilinei atsakomybei, kaip turtinei prievolei, nes civilinės teisės ir pareigos atsiranda ir dėl žalos padarymo (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.245 str. 1, 4 d.).

21CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad piniginės prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Nors CK 6.210 str. 1 d. nustatyta pareiga skolininkui, praleidusiam terminą piniginei prievolei įvykdyti, mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, tačiau šioje byloje sprendžiant procesinių palūkanų priteisimo klausimą, CK 6.210 str. svarbus tik tuo aspektu, kiek jame nustatytas procesinių palūkanų dydis. Juo negalima remtis, nustatant procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžią, nes šis terminas imperatyviai nustatytas CK 6.37 str. 2 d. Tai, kad turtinės ir neturtinės žalos dydį pinigais nustato teismas, ir kad atsakovas iki teismo galutinio sprendimo įsiteisėjimo nežino konkrečios savo piniginės prievolės apimties, nėra pagrindas priteisti procesines palūkanas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir pažeisti CK 6.37 str. 2 d. Dėl to darytina išvada, kad deliktinė civilinė atsakomybė, taip pat pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, bet ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusysis P. J. šioje baudžiamojoje byloje reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio palūkanas išdėstė tik patikslintame civiliniame ieškinyje, kurį teismui pateikė 2008-04-03. Taigi esant išdėstytoms aplinkybėms, nuosprendis keistinas, iš nuteistojo E. G. priteisiant nukentėjusiajam P. J. 5 procentų metines palūkanas nuo priteistų 30000 Lt neturtinės žalos ir 1179,10 Lt turtinės žalos sumų per laikotarpį nuo 2008-04-03 iki nuosprendžio dalies dėl minėtos žalos atlyginimo visiško įvykdymo. Pažymėtina, kad toks įstatymo aiškinimas sprendžiant ginčijamą klausimą atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės bylos 3K-3-298/2007, 3K-3-373/2006).

22Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p. ir 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 4 p., 330 str., 331 str.,

Nutarė

23Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. nuosprendį pakeisti.

24Pripažinti nuteistojo E. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

25Priteisti iš nuteistojo E. G. nukentėjusiajam P. J. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas 30000 Lt neturtinės žalos ir 1179,10 Lt turtinės žalos sumas per laikotarpį nuo 2008-04-03 iki nuosprendžio dalies dėl minėtos žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

26Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo P. J. civilinis ieškinys,... 3. Išnagrinėjusi bylą, kolegija... 4. E. G. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. vasario 3 d. apie 14.15 val.... 5. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo nuosprendį pakeisti, nuteisiant... 6. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo atstovė prašo pakeisti nuosprendį dalyje... 7. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo... 8. Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.... 9. Nuteistojo E. G. argumentai, jog teismas nuosprendyje neįvertino... 10. Tuo tarpu su nuteistojo E. G. argumentais dėl BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų... 11. Taip pat nepagrįsti ir nuteistojo argumentai dėl BK 59 str. 1 d. 9 p.... 12. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 137 str. 1 d. kyla tik tuo atveju, jeigu... 13. Nepagrįstas ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog apylinkės teismas... 14. Taigi nors apeliacinės instancijos teisme nustatyta nuteistojo E. G.... 15. Kolegija pripažįsta nepagrįstais nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo... 16. Civilinio kodekso 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala... 17. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į... 18. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra dar vienas iš kriterijų,... 19. Iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala... 20. Tuo tarpu kolegija pripažįsta pagrįstais nukentėjusiojo atstovės... 21. CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad piniginės prievolės skolininkas taip pat... 22. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p. ir 2 d. 2... 23. Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. nuosprendį... 24. Pripažinti nuteistojo E. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog... 25. Priteisti iš nuteistojo E. G. nukentėjusiajam P. J. 5 procentų dydžio... 26. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....